Kaip žuvį tinkamai sūdyti, kepti ir virti?

Ne tik žalia žuvis, bet ir kepta, gali tapti nemalonios invazijos į jūsų organizmą priežastimi. Kokių normų reikia laikytis ruošiant žuvį, kad išvengtumėte žuvyje pasitaikančių kirmėlių ir kitų akiai nematomų padarų keliamo pavojaus?

Žuvis – sveika ir saugi valgyti, mitybos specialistų teigimu, tik tada, kai ji šviežia ir tinkamai apdorota bei paruošta, laikantis nustatytų normų. Štai ką tik sugautą ar atšildytą žuvį galima valgyti su prieskoniais, gaminti iš jos sušį tik tuo atveju, jei laikomasi trijų būtinų išlygų. Pirma, tai turi būti dirbtinai išauginta žuvis, kuri buvo maitinama specialiais pašarais, o svarbiausia buvo stebima jos būklė ir sveikata, tikrinama, ar ji neužsikrėte parazitais.

Suprantama, kad tai liečia tik aukštos žuvininkystės kultūros šalis, pirmiausia Europą, bet netaikoma žuviai, išaugintai Pietryčių Azijoje ar Kinijoje. Antra, jei valgysite žalią, pirmiausia, jūros žuvį, reikia įsitikinti ar ji iškart po sugavimo buvo sušaldyta į kaulą, o atšildyta tik prieš valgymą. Trečia, bet kurioje upių žuvyje, išskyrus eršketines, gali pasitaikyti parazitų, todėl žalią galima valgyti tik sterlę, atlantinį ir kitus eršketus.

Visas žuvis galima valgyti tinkamai išvirtas ir iškeptas, nesibaiminant pasekmių. Žuvį būtina virti 15-20 minučių nuo to momento, kai vanduo užverda, – kepti – taip pat ne mažiau 15-20 minučių. Jei žuvis stambi, geriau supjaustyti ją gabalais ir išimti stuburą. Pyragus su žuvimi būtina kepti ne mažiau kaip pusvalandį. Rūkyta žuvis laikoma tinkama valgyti tik tada, jei rūkymo procesas atliktas pagal nustatytas normas.

Žuvį sūdant šiltame druskos tirpale (15-16 laipsnių) parazitų lervos žūsta per 5-9 dienas, sūdant šaltuoju būdu (5-6 laipsniai) – per 6-13 dienų, o sūdant sausai – per 9-13 dienų, jei žuvis neskrosta, jei žuvis skrosta, per 7-12 dienų. Druskos turi būti dedama nemažiau kaip 200 g vienam kilogramui žuvies. Šios rekomendacijos tinka sūdyti žuvis, kurių masė neviršija 2 kg.

Šaldytos žuvys, kurių masė neviršija 2 kg, laikomos nukenksmintomis, jei 12 valandų išlaikytos 27 laipsnių šalčio temperatūroje. Jei šaldymo temperatūra – 22 laipsniai šalčio, žuvis tinkama maistui po 18, o jei temperatūra – 16 laipsnių šalčio, po 36 valandų. Net 3 parų prireiks, kad nepavojinga taptų žuvis, šaldoma 12 laipsnių šalčio temperatūroje, dar ilgiau – net 7 paras teks šaldyti žuvį 8 laipsnių šalčio temperatūroje ir tik po 10 parų saugi taps žuvis šaldoma 4 laipsnių šalčio temperatūroje.

Meškeriotojo žinynas. Ką ir kur meškerioti lapkritį?

Paskutinis rudens mėnuo pavadintas labai taikliai, nes lapkritį visada papučia stiprūs vėjai ir nuogai išrengia visus lapuočius, tačiau, klimatologų teigimu, lapkritis niūrokas ne todėl, kad gamta šį mėnėsį galutinai pasirengia žiemai. Tiesiog lapkritį daug apniukusių dienų, o šviesioji dienos dalis - labai trumpa, tad atrodo, jog gyvename patamsyje, geriausiu atveju – prieblandoje. Tokie yra vidutinio klimato juostos ypatumai, o šviesos stoka šiuo metu labai įtakoja žuvų kibimą. Tiksliau jų apetitus. Koks lapkritį mūsų vandenyse gyvenančių žuvų poreikis užkąsti ką nors kaloringo?

Fenomenali migracija
Lapkritį meškeriotojo akį labiausiai džiugina pakrantėje išvystas siluetas su meškere rankose, o jei pamatai vieną šalia kitos kelias valtis, išmetusias inkarus, tai krūtinę užlieja šilta banga. Juk tie ženklai liudija tik viena – kimba. Tad, jei šiuo metų laiku važiuosite pro Daugus, suktelkite nuo apvažiavimo į senąją kelio atkarpą ir jūsų akims atsivers pats maloniausias meškeriotojo akiai reginys – valčių flotilė, išsirikiavusi Didžiulio ežero rankovėje, plytinčioje priešais miestelio centrą. Kiekvieno sezono pabaigoje įvyksta fenomenali kuojų migracija, apie kurią žino jau ne tik daugiškiai, bet ir aplinkinių rajonų meškeriotojai. Stambiosios, auksašonės kuojos, kurias meškeriotojai vadina senu papratimu smetoninėmis, suplaukia į giliausią rankovės zoną ir aktyviai maitinasi.
Daugiškiai šį fenomeną vadina dievo dovana, o ichtiologai, šiais racionalaus mąstymo laikais, remdamiesi įvairių tyrimų duomenimis, teigia, kad jokio stebuklo čia nėra: į rankovę įteka gana vandeningas upelis, srūvantis iš ežerų virtinės, todėl vanduo įlankoje šiltesnis nei atvėsusiuose Didžiulio plotuose, na, o žuvys, pirmiausia kuojos, traukia ten, kur joms komfortiškiau. Tinkamose sąlygose auksašonės nepraranda apetito ir mielai susigundo tinkamai patiekta uodo trūklio lerva ar apsiuva. Mokslininkų nuomone, tokių zonų galima aptikti kiekviename ežere. Jose iki pat ledmečio galima sėkmingai meškerioti kuojas, plakius, o kai kur ir karšius, tačiau reikia parinkti delikatesnius įrankius, masalus, apsišarvuoti kantrybe ir aiškiai suvokti, kad šiuo metų laiku žuvų kibimas kartais būna labai trumpas, todėl svarbu jį nepražiopsoti. Paprastai kibimo reikia tikėtis šviesiausiuoju paros metu, t.y., vidury dienos, o dangui temstant, žuvų aktyvumas silpsta.

Vieni į guolį, kiti – į daržą
Lapkritį žuvų pamėgtose ganyklose vyksta tam tikra rotacija, kuri apibūdinama formule, panaudota šio skyrelio pavadinimui: paskutinį rudens mėnesį jau nebeaptiksite įprastose vietose karosų ir lynų, jie nulenda į savo žiemavietes ir ima snausti, laukdami pavasario. Žinoma, klimato kaitos eroje galima sulaukti įvairiausių staigmenų, kai karosai ar lynai ima kibti viduržiemį, tačiau ne tik karosai su lynais, bet ir karpiai, šamai, unguriai nebepalieka savo užuoglaudų ir laukia atšilimo. Kita vertus, tų žuvų, kurios traukia į žiemos guolius, vietą užima kitos, tarp kurių meškeriotojams įdomiausios - vėgėlės ir sterkai. Šios žuvys tiesiog mėgaujasi prieblanda, tvyrančia gelmėse ir aktyviai medžioja patamsyje prastai matančias ir prarandančias deramą orientaciją masalines žuveles. Pirmiausia – pūgžlius ir gružlius bei kuojų, plakių ir raudžių jauniklius.
Vėgėlių ir sterkų akių tinklainė pasižymi ypatingu jautrumu šviesai, todėl prietemoje jos tokios pat aktyvios, kaip ir dieną. Net maksimalus šviesiojo paros meto sutrumpėjimas rudens pabaigoje neprigesina šių žuvų aktyvumo. Atvirkščiai, tiek sterkai, tiek vėgėlės aktyviai medžioja ir kaupia maistingų medžiagų atsargas sunkiausiam ledmečio periodui, kai vandenyje maksimaliai sumažės deguonies.
Ypatingu rajumu pasižymi vėgėlės, kurios šniukštinėja savo medžioklės plotuose vos ne visą parą. Šiuo metu vėgėles galima suvilioti stambiu slieku, paukščio žarnos galiuku, keliais kepenų gabaliukais užvertais ant stambaus (1/0-2/0 numerio) vienšakio kabliuko. Beje, šias žuvis geriausiai meškerioti būtent vienšakiais kabliukais, o parankiausias įrankis – vidutinės klasės ar stangresnė dugninė, atlaikanti dideles apkrovas. Vieni meškeriotojai teigia, kad vėgėlės kimba atsargiai, kibimą sunku pastebėti, dažniausiai belieka tik konstatuoti, jog marmuriniais ornamentais padabinta žuvis užkibo. Kiti sako, jog vėgėlėms visai be reikalo priskiriamas perdėtas atsargumas, nes ši žuvis paprasčiausiai labai lėta, grobį pastveria tvirtai, bet ryja jį ilgai, nesitraukdama iš tos vietos, kur aptiko gardų kąsnį. Todėl savo nejudrumu ir apdumia akis netgi ypatingai jautriam elektroninam kibimo signalizatoriui.
Kitas reikalas – sterkas: dabar šis nenuorama kursuoja savo medžioklės plotuose kaip kreiseris ir stveria tai, kas jam pasipainioja po nosimi. Šiuo metu sterkai gundosi stambiais kąsniais, kad galėtų kietai prikimšti skrandį, sunaudodami minimalias energijos sąnaudas. Sterkui šiuo metu reikia siūlyti stamboką guminuką, imituojantį pūgžliuką ar gružlį savo forma, nes masalo spalva gali būti labai tolima nuo originalo, pvz., salotinė. Sterkai rudens pabaigoje medžioja giliose griovose, kuriomis gali būti, kaip Kauno mariose, vandens talpyklos dugnu vingiuojanti buvusios upės vaga, lovio formos duburiai ežeruose, o upėse - duobės, kuriose sūkuriuoja srovė. Tokios įdubos dažnai susidaro už krantus saugančių nuo ardymo pylimų, ties skardžiais.

Nepražiopsokite šlapdribų
Seniai pastebėta, kad šalto oro frontas, slenkantis iš šiaurės į pietus, neigiamai veikia net tradiciškai aktyvių lapkritį žuvų, tokių kaip vėgėlė ar sterkas, nuotaiką, tačiau ją labai pagerina atšilimas. Tiesiog magiškai ne vieną žuvų rūšį veikia šlapdriba. Muselininkai tokiu oru skuba prie šaltavandenių upių meškerioti kiršlių, kurie pasidaro tokie neišrankūs, kad stveria kiekvieną pasiūlytą muselę. Matyt, pro nuskaidrėjusią iki krištolinio skaidrumo vandens storymę aiškiai matoma stambių snaigių liūtis kiršliams primena masinius lašalų ir vienadienių šokius gegužę ir birželį. Deja, vos palietusios vandenį snaigės ištirpsta, o kiršlys, bandantis pastverti chimerą, lieka nieko nekandęs. Tad nenustabu, kad po kurio laiko jis ima niršti ir beatodairiškai atakuoja bet kokią vabzdžio imitaciją, kai toji atsiduria akiriatyje.
Šlapdriba ir pliusinė oro temperatūra labai teigiamai veikia ešerių, susitelkiančių ežerų duburiuose, o ypač – giliausiose tvenkinių vietose, kur erdvė ribota, o žuvų tankis būna labai didelis. Suprantama, kad tuose duburiuose visas mailius jau seniai būna išmedžiotas, bet, net ir labai alkani būdami, ešeriai nenoriai palieka komfortišką gelmę, kur vanduo – pastebimai šiltesnis nei pora metrų seklesnėje vietelėje. Ešerių susibūrimo vietas ežeruose sunkau aptikti nei tvenkiniuose, nes jos būna tolokai nuo kranto, o echolotas čia mažai ką padeda. Antra, net ir tiksliai žinant, kur ežere yra ešerių pamėgtos žiemavietės, ne taip paprasta patiekti jiems apetitišką patiekalą. Masalą dažnai reikia nugramzdinti į 10-15 m, o Tauragno ežere - į 20-30 m gelmę. Geriausiai čia tinka „drop-shot“ montažai, ant kurių kabliukų užverti 3-5 cm guminukai, imituojantys mailių.
Sunkiausia parinkti reikiamos spalvos masalus, todėl kartais reikia iš esmės apsišarvuoti kantrybe, kad neįkyrėtų keisti guminukus vis kitokiais, kol pavyks nustatyti, kokio atspalvio masalai ešeriams patinka labiausiai. Beje, šis imlus darbas dažnai atliekamas dėl keliolikos minučių kibimo pliūpsnio, per kurį sugaunami 3-6 ešeriai. Geriausiu atveju kibimas trunka valandą, tačiau labai didelis tokio meškeriojimo privalumas, kad kimba beveik vien stambūs egzmeplioriai. Vietoj guminuko galima naudoti miniatiūrinę vertikalios eigos blizgelę – cokerį. Jis greitai grimzta ir atsiduria tiksliai tame taške, kur praeina ešerius viliojantis povandeninis skardis.
Per šlapdribas aktyvesnės tampa ir lydekos, į kurių meškeriojimą lapkritį taip pat nereiktų numoti ranka vien dėl prasto oro. Paprasčiausiai reikia tinkamai apsirengti, avėti reikiamą avalynę, mūvėti specialias pirštines ir lydekų gaudymas taps pakankamai komfortišku užsiėmimu. Produktyviausias būdas – velkė, o masalas – masyvokas vobleris-grimzlius (60-100 g), kuriam volframinis pavadėlis padeda atsidurti pačioje priedugnėje ir vangiai viksnojant uodega sklęsti nusidanginusių į komfortišką gelmę stambių lydekų panosėje, arba stambus sklendžiantis guminukas (15-25 cm), kurio korpuse įmontuotas galvakablis, kad masalą būtų nesudėtinga plukdyti priedugnėje. Statistika rodo, kad lapkritį užfiksuojama daugiausiai stambių lydekų kibimų, todėl progos suvilioti trofėjinį laimikį taipogi reikėtų nepraleisti.

Jūros vilkų sezonas

Minėti procesai vyksta gėluose vandenyse, o jūroje pasireiškia tik sezoninės žuvų migracijos, tačiau ir jos teikia nemažai galimybių sėkmingai pameškerioti įvairių rūšių žuvis. Lapkritį jūra vėsta ir iš lagūnų, tokių kaip Kuršių marios ar Rygos įlanka, bei stambių upių pasiganyti į Baltijos priekrantę išsidanginusios žuvys – karšiai, sterkai, kuojos grįžta atgal į gimtuosius vandenis, o kartu su jomis į lagūnas ir upes migruoja praeivės žuvys – žiobriai, perpelės, netrukus pasirodys stintos. Tad lagūnų prieangiuose ir upių žiotyse lapkritį galima gana sėkmingai gaudyti įvairų laimikį dugninėmis meškerėmis.
Tiesa, dar labai mažai meškeriotojų renkasi tokį kelią, nepagrįstai manydami, kad pabjurus orams, meškeriojimo sezonas baigėsi. Kol kas išpopuliarėjo viena tradicija - nuo seno kuršių ir lyvių pajūrio kaimuose žinomas plekšnių meškeriojimas. Anksčiau plekšnes galėdavo gaudyti tik verslininkai, kurie priekrantėje užmesdavo vadinamuosius „permetus“ – kilometrines atkarpas tvirtos virvės, prie kurios pavadėliais pritvirtinti šimtai ilgakočių kabliukų su užvertais ant jų žuvies gabalėliais. Plekšnių meškeriojimas nuo kranto tapo prieinamas tik tada, kai atsirado pirmosios ritės, o ypač populiarėti ėmė tada, kai senąją inercinių ričių kartą pakeitė naujoviškos neinercinės „mėsmalės“, kuriomis svarelį nuo kranto galima nuskraidinti per 100 m, ir specialūs meškerykočiai iš kompozicinių medžiagų. Žodžiu, tinkami meškeriojimo įrankiai lėmė tai, kad ne tik Šiaurės jūros pakrantėse dabar prasideda meškeriojimo jūrinėmis dugninėmis atšiauriausiu metų laiku sezonas. Meškeriotojus, kurie ant jūros kranto, stebėdami dugninių kibimo signalizatorius, praleidžia kartais ir kelias paras iš eilės, pajūrio gyventojai praminė jūros vilkais. Jų garbės kodeksas – negrįžti be laimikio. Šie meškeriotojai žino daug gudrybių, todėl beveik visada sumeškerioja ne vieną dešimtį plekšnių.
Tad patys matote, kad pasirinkimas lapkričio mėnesį yra ir nemažas. Na, o ką ir kur meškerioti kiekvienas turi nuspręsti pats. Tačiau turbūt visada įdomiausia – tai, kas nauja, neišbandyta. Tad ieškokite naujų kelių.

Šaltinis: 15min

Spiningavimas rudenį. Lydekos ir varlių migracijos

Pirmosios stiprios šalnos – ženklas visų rūšių ir amžiaus varlėms, kad artėja realūs šalčiai, todėl, lyg burtininkui lazdele mostelėjus, šimtatūkstantinė kvaksinti armada striksi į ežerų bei tvenkinių pakrantes, nieko nelaukdamos neria į vandenį ir ieško priekrantėje patogių vietelių įsirausti į dumblą.

Periodinė migracija
Varlės neatsitiktinai ieško prieglobsčio vandenyje – varliagyvių kraujas vėsus, todėl šių gyvūnų egzistencija tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Jei varlė užsižiopsos ir neįsikraustys į vandenį, kol oro temperatūra nukris žemiau nulio, ji rizikuoja sušalti į ledą.
Tokių varlių gamtininkai aptinka sekliose ežerų vietose, kuriose per stiprius speigus vanduo įšąla iki dugno. Ledine virtusi varlė atrodo kaip stiklinė statulėlė ir yra labai trapi, todėl išmesta iš rankų ant plytelėmis išklotų grindų ji sudūžta į smulkius gabalėlius lygiai taip pat kaip tikras stiklinis dirbinys. Tačiau žiemos prieangyje varlėms reikia saugotis ne tik šalčių, bet ir dantytų lydekų žabtų.
Vos tik šalnos virte nuvirina priekrantės vandenžoles, lydekos, iki tol lūkuriavusios pasalose prie įplaukų į žuvų žiemojimo duburius kuojų, plakių, karšių, lynų ir karosų jauniklių, lyg pagal komandą pilnu greičiu plaukia prie krantų, kur gelmė kartais siekia vos 20–30 cm.
Lydekas čia sukviečia jų gentainių per tūkstančius evoliucijos metų išsiugdytas instinktas, tiksliai pasakantis, kada kvasių armada pradės lįsti į vandenį. Na, o kad varlės lydekoms yra toks pat šventinis patiekalas kaip mums kalėdinė žąsis, turbūt, sakyti nereikia.

Kaip ir iš kur užmesti masalą?
Darganos vejamos varlės jokios alternatyvos neturi, todėl, nepaisydamos mirtino pavojaus, beatodairiškai lenda į vandenį, t. y., tiesiai lydekoms į nasrus. Žinoma, ant margašonių puotos stalo pakliūva tik dalis kvaksių, o didžiuma sėkmingai pasiekia žiemavietes.
Tačiau ne tik varlės, bet ir pačios lydekos pakliūva į rizikos grupę, nes jos lyg užhipnotizuotos dažnai nebejunta pavojaus, kai įsitraukia į azartišką varlių medžioklę. Spiningininkai gana nesunkai pasinaudoja lengvabūdišku laikinai pamiršusių atsargumą lydekų elgesiu ir vilioja margašones varlių imitacijomis, kurios sudaro specialią, naudojamą iš esmės tik trumpą sezono periodą, spiningo masalų grupę.
Kartais lydekų gaudymo varlių imitacijomis laikas trunka vos savaitę, o kartais beveik visą spalio mėnesį. Bet vien tinkami masalai neužtikrina lydekų žūklės priekrantės zonoje sėkmės: labai svarbu pasirinkti reikiamą taktiką, kurios šerdis – spiningininko užimama pozicija.
Varliaujančias lydekas nuo kranto žvejoja ne daugiau kaip 2–3 proc. spiningininkų, o likusieji tai daro tik iš valties. Krantu prisliūkinti prie seklumoje patruliuojančių lydekų nepastebėtam labai sunku. Antra, keblu reikiamu atstumu ir tiksliai užmesti masalą, nes kliudo meldų ir ajerų, atvašynai juosiantys seklias įlankas. Trečia, jei lydeka išvysta žvejo siluetą, ji tuojau pat skuodžia į gelmę ir tą dieną medžioti į priekrantę nebegrįžta.
Kitas reikalas – žūklė iš valties. Patyręs spiningininkas priplaukia reikiamon vieton iš ežero pusės, todėl lydekos jo nemato, nes stebi krantą, nuo kurio į vandenį pliumpsi varlės. Žinoma, piktnaudžiauti tuo nederėtų, nes, išbaidžius žuvis, teks, ieškotis kitos žūklės vietos. Tad geriausia užimti poziciją tokiu atstumu, kad pavyktų maksimaliai tolimu metimu taikliai pasiųsti masalą į lydekų medžioklės zoną.

Kuo viliojamos margašonės?
Kokį masalą patartina pasirinkti pirmam metimui? Atsakymas vienas: kiek įmanoma masyvesnį, skriejantį toli. Tai – klasikinė blizgė vartiklė. Deja, dažniausiai sunkesnę nei 10–12 g vartiklę tokioje žūklėje panaudoti keblu, nes vidutinis žūklavietės gylis dažniausiai siekia pusmetrį. Todėl tenka naudoti gana dideles – iki 15 cm ilgio blizges, kaldintas iš plonų metalo lakštų.
Na, o tai reiškia, kad net ir lengvas vėjelis gerokai keičia užmetamo masalo skrydžio trajektoriją. Užtat tokia blizgė puikiai vartosi pačiame vandens paviršiuje ir tampa idealiu lydekų atakų taikiniu. Tačiau pastaruoju metu klasikinius masalus išstumia tikroviškos varlių imitacijos iš plastiko bei specialūs viliokai.
„Salmo“ ekspertai, konstruojantys lydekų gaudymo masalus, teigia, kad veiksmingiausi priekrantės masalai tie, kurie panašus į lydekų medžioklės objektą, t. y. į tikrą varlę? Mūsų krašte varlės būna žalios ir rusvos. Tiksliau jų nugarėlės, o papilvės – baltos arba gelsvos. Tad, ekspertų nuomone, varliaujančioms lydekoms vilioti tinka visi masalai, kurie nudažyti minėtomis spalvomis.
Pats paprasčiausias pavyzdys: lydekų žūklei priekrantėje puikiai tinka visi balti guminukai (ypač apniukusiomis dienomis), nes lydekos reaguoja į baltas varlių papilves kaip buliai, pamatę raudoną skudurą. Tačiau, kai dangus debesuotas su pragiedruliais, skaidriame vandenyje balta spalva gali lydekoms atrodyti įtartinai ryški, todėl patariama naudoti žalsvus masalus. Ypač žalsvai perlamutrines ir rusvas „Mister Tvister“ varlytes, kurios seklumoje labai efektingai „mala“ kojytėmis užvertos ant specialių „skraidančios lėkštės“ formos galvakablių.
Su tokiais galvakabliais, pritaikytais spininguoti sekliose vietose, dažniausiai komplektuojami ir „Twin Tail Grub“ guminukai su dvigubomis uodegėlėmis, primenančiomis varlių kojytes. Plukdyti priekrantėje minkštuosius spiningo masalus naudojami ne tik tradiciniai galvakabliai su švininiais svareliais, bet ir lengvesni už vandenį galvakabliai iš plastiko ir net balzos medžio, kurie užtikrina, kad masalas plauktų pačiame vandens paviršiuje.

Šaltinis: 15min

Į Lietuvos upes gįžta aštriašnipiai eršketai

Trejus metus Lietuvoje įgyvendinama Eršketų išteklių atkūrimo programa. Šios vertingos žuvys Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko praėjusio amžiaus viduryje. Eršketus ėmėsi veisti Žuvininkytės tarnyba.

Iš Rusnės ir Laukystos veislynų atkeliavę dvejų mėnesių eršketukai sveria po 5–8 gramus. Jaunikliai paleidžiami į Neries ir Šventosios upes, jose eršketai neršdavo nuo senų laikų. Šios karališkos žuvys gali užaugti iki kelių šimtų kilogramų, itin vertingi jų ikrai. Tačiau eršketai Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko prieš gerą pusšimtį metų.

„Mano duomenimis, paskutinis eršketas pagautas  1956 m. Jis užfiksuotas Jurbarko rajone. Mačiau nuotrauką: su vežimu veža, uodega velkasi žeme“, – sakė Žuvininkystės tarnybos Rusnės poskyrio vedėjas Stasys Aleksandravičius.

Jau kurį laiką žuvininkytės ūkiuose auginami sibiriniai eršketai, kurie tiekiami prekybai, o atkurti Baltijos jūros aštriašnipių eršketų išteklius imtasi prieš trejus metus. Pasak žuvivaisininkų, į upes paleista 20 tūkst. eršketukų.

„Auginti sunku. Mes įvertinome tai, kad ikrų litras kainuoja  40 tūkst. litų. Nusipirkti  100 g reikia bent 4 tūkst. litų. Mes turėjome 400 g, išsirito 15 tūkst., iš jų iki šios dienos išaugo daugiau nei 9 tūkst. Žiemai auginti palikta 1200. Per žiemą išaugs iki 500–600 g. Tai bus didesnė žuvis už silkę“, – pasakojo Stasys Aleksandravičius.

Eršketų jaunikliai, patekę į Neries ir Šventosios upes, tikimasi, per mėnesį pasieks Kuršių marias. Kiti ūgtelėję eršketukai, pažymėti žymekliais, bus paleisti pavasarį. 

„Mūsų žymėtų eršketukų jau pagauna Baltijos jūroje. Jie sveria  1,5 kg. Gražiai auga. Ir dėl lašišų buvo skeptikų. Lašišų ir šlakių ištekliai, juos veisiant, atsistatė ir dabar jie nebe Raudonojoje knygoje. Taip pat ir su aštriašnipiu eršketu“, – dėstė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys.

Žuvivaisos specialistų teigimu, atkurti aštriašnipių eršketų išteklius gali padėti žvejai. Šios žuvys subręsta po 15–20 metų ir tuomet gali veistis natūraliu būdu. Todėl prašoma žvejų mėgėjų sugavus upėje ar Kuršių mariose eršketą paleisti atgal į vandens telkinį.

Šaltinis: http://www.15min.lt

Rudens viduryje įsibėgėja ūsorių kibimas

Kai spalį prasideda pirmosios šalnos metas ir upių vanduo ima vėsti, o tėkmė pasroviui plukdo byrančius nuo medžių lapus, prasideda ūsorių kibimo metas, nes šios žuvys žiemos prieangyje pajunta nenumaldomą apetitą ir vos ne visą parą šniukštinėja po sietuvas, ieškodamos srovės atnešamo maisto.

Laikosi sėsliai

Ūsorius – sraunių upių gyventojas, įpratęs galynėtis su tėkme, todėl jis laikosi sraunumose, kur dugnas nužertas žvirgždu ir rieduliais. Paprastai ūsoriai visam sezonui pasirenka gyvenamąsias vietas ir toli nuo jų nesitraukia. Tokiuose upių ruožuose pakanka užuolankų, kur ūsoriai gali laukti tėkmės atnešamo maisto – vabzdžių lervų, sliekų, stveria jis ir pakliuvusias į sraunumą varlytes, gramdo nuo akmenų smulkius moliuskus.

Sraunumose tinkamiausias meškeriojimo įrankis – dugninė su masyviu svareliu, kad užmesto masalo srovė nenuvilktų iš sietuvos į seklumą. Tačiau tradicinė dugninė su 50-70 g svareliu  ir aukščiau jo pritvirtintu 40-50 cm pavadėliu, prie kurio pririštas 6-4 numerio trumpakotis kabliukas veiksminga tais atvejais, kai tiksliai žinoma, kur ūsoriai laikosi. Jei tokia vieta numanoma apytiksliai, būtina ūsorių privilioti prie masalo.

Tam reikalui nuo seno naudojami stambūs jauko papločiai, kuriuose įmaišyta kapotų sliekų ir didelis kiekis kurmiarausių žemės. Bet tokius jauko papločius galima užmesti palyginti netoli nuo kranto, o, jei ūsorių pamėgta sietuva – vagos viduryje, ją galima pasiekti tik dugnine su šėrykle. Todėl vis dažniau ūsorių meškerojimui pasitelkiamos būtent dugninės su šėryklėmis. Ūsoriai daug greičiau randa kelią prie masalo, jei prie jo veda jauko šleifas, kuris driekiasi iš talpios šėryklės. Tačiau norimoje vietoje išlaikyti šėryklę nėra taip paprasta – vien šėryklės svarelio masės gali nepakakti.

Vertikali padėtis

Sėkmingiausia ūsorių žūklė – Neryje ir Nemuno aukštupyje, kur šių žuvų gyvena nemažai. Šie vandenys pasižymi sraunia tėkme, kuri po rudens liūčių tampa dar veržlesnė. Tad norint, kad masalas gulėtų ant dugno reikiamoje vietoje ir jo nenuvilktų į šalį srovė kartu su svareliu ar šėrykle, meškerykočiai ant kranto įtvirtinami beveik vertikaliai, o meškeriojimui pasirenkamos vietos skardžių. Tada dugninės valas sminga į vandenį labai stačiu kampu. Dėl tos pačios priežasties naudojami ilgi meškerykočiai – 3,90 – 4,20 m.

Dažniausiai vietiniai meškeriotojai dugninėms įtvirtinti naudoja laikiklius, padarytus iš pusmetrinio vamzdelio, kurio skersmuo toks, kad tilptų meškerykočio drūtgalis. Vamzdelio vienas galas atviras, o į kitą įtvirtintas iš metalinio strypo padarytas taip pat maždaug pusmetrio smaigas. Jis turi būti aštriai nusmailintas, kad lengvai smigtų į gruntą. Tokie laikikliai patikimai „sergsti“ meškerykotį vertikalioje padėtyje ir net stipriu trūktelėjimu ūsorius jų neišverčia iš koto, bet jie turi vieną esminį trūkumą. Jie susmeigiami gana toli vienas nuo kito, todėl meškeriotojui dažnai tenka bėgti porą dešimčių metrų, kai „užgroja“ kibimo signalizatorius, kad spėtų pakirsti kimbantį ūsorių.

Todėl atvykę iš miesto meškeriotojai dažniau renkasi kitą versiją – ne įsmeigiamus į gruntą vienakojus, o specialius trikojus, kurie naudojami meškeriojant jūrinėmis dugninėmis. Naudojant tokį laikiklį meškerykočiai „neišsibarsto“ keliolikos metrų atkarpoje, o sukoncentruoti vienoje vietoje, kur meškeriotojui patogiau juos prižiūrėti ir stebėti kibimą, o ir pakirsti laiku – daugiau šansų. Trikojo privalumas dar ir tas, kad jame patogu įtvirtinti ilgus 3,90-4,20 m ilgio meškerykočius.

Varpelis ar lanksti viršūnėlė?

Kai ūsorių gaudymui buvo pritaikomi stangrūs teleskopiniai meškerykočiai, dažniausiai meškeriotojai naudodavo tradicinius kibimo signalizatorius – varpelius, tačiau dabar atsirado specialus dugninių, skirtų meškeriojimui srauniuose vandenyse, tipas – „feeder“ dugninės. Tokie įrankiai ypač tinkami ūsorių meškeriojimui, nes jais užmetamų montažų masė siekia 150 g, o tokios masės svareliai nesunkiai atsispiria tėkmės spaudimui. Antra, šios stambaus kalibro dugninės turi keičiamas viršūnėlės. Paprastai gamintojai komplektuoja tokias dugnines su trimis skirtingo liaunumo viršūnėlėmis. Pradedant meškeriojimą pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą viršūnėlę – užmetus šėryklę ir srovei įtempus valą, ji turi linkti nežymiai ir išlikti stabilioje būsenoje. Kai kimba žuvis, viršūnėlė ima virpėti ir linkčioti, o pagal tai meškeriotojas nesunkiai susiorientuoja, kada reikia pakirsti žuvį. Tokie kibimo signalizatoriai dabar – patys populiariausi.

Kad viršūnėlė tinkamai signalizuotų apie kibimą, šėryklės ar svarelio masė taip pat turi būti tinkamai parinkta. Tai nustatyti nesunku: jei, užmetus šėryklę, viršūnėlė ima drebėti, tai reiškia, kad šėryklę srovė velka dugnu, kol toji užkliūva už dugno nelygumo ir srovė nebegali jos pajudinti. Vadinasi, reikia naudoti sunkesnę šėryklę.

Tinkamo stangrumo viršūnėlė puikiai perteikia kibimo niuansus: jei viršūnėlė tarpais virpteli, sudreba, tačiau nesulinksta, tai reiškia, kad žuvis tik domisi masalu, bet jo neragauja ir viso labo rankioja iš šėryklės tėkmės išplautą jauką. Kada viršūnėlė staigiai gana žymiai palinksta ir tuoj pat vėl atsitiesia, tai reiškia, jog žuvis pastvėrė masalą, bet tuoj pat išspjovė. Tik tada, kai viršūnėlė linkdama pulsuoja, akivaizdu, kad ūsorius užkibo ir pats laikas pakirsti.

Kvapus šleifas driekiasi paskui masalą

Seniai nustatyta, kad plėšriosios žuvys – smaližės ir puikiai reaguoja į grobio skleidžiamą kvapą, todėl spiningininkai vis dažniau specialiais aromatais pagardina spiningo masalus, naudojamus lydekų, ešerių, upėtakių, sterkų, šamų ir daugelio jūrinių žuvų gaudymui.

Mūsų meškeriotojams kvapūs tepalai, pavilgai ir purškalai deramo pasitikėjimo dar nekelia, tačiau taip yra, matyt, todėl, kad pamirštama pagrindinė tokių priemonių naudojimo taisyklė: spiningo masalų aromatizatoriai skirti ne pagerinti ir taip gerą kibimą, o paskatinti kibti vangias žuvis. Šiuolaikinėje meškeriojimo praktikoje vilioti žuvis prie masalo naudojama daug įvairių aromatų ir kvapnių natūralių sintetinių medžiagų. Tiesa, ne visos jos malonios žmogaus nosiai, bet tai kitas dalykas.

Ypač plačiai aromatai naudojami ruošti įvairius jaukus ir masalus, naudojamus meškeriojant plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, o taip pat gaudant karpius. Kaip atskirti kurie aromatai skirti taikioms, o kurie – plėšrioms žuvims? Tikslios takoskyros ekspertai neįvardija, nes česnako aromatas vilioja karosus ir domina sterkus, krevečių aliejus arba žuvų taukai – universalūs aromatizatoriai, tinkantys gardinti tiek masalinius kukulius, tiek spiningo masalus, o vanilės aromatas domina ne tik kuojas ir karšius, bet ir ešerius. Todėl eksperimentuoti reikia su įvairiais aromatais, kol nustatysite, kuo kvepiantis patraukliausias jūsų pamėgtuose ežeruose reziduojantiems ešeriams.

Visi meškeriotojų reikmėms skirti aromatizatoriai turi vieną trūkumą – net ir stipriausiai kvepiančios medžiagos vandenyje gana greitai išsikvepia. Greičiausiai išsikvepia skysti aromatizatoriai ir purškalai, kiek ilgėliau kvapnų šleifą paskui plaukiantį voblerį ar sukrę skleidžia aromatiniai tepalai. Todėl spiningininkas kas keliolika metimų turi patepti ar apipurkšti masalą aromatizatoriumi iš naujo, o tai esminis nepatogumas. Tačiau spiningininkai sugalvojo gudrybę, kaip pagardinti masalus gana ilgam laikui. Beje, tam nereikia pirkti brangių masalų, o viską galima pasidaryti namuose.

Vienas tokių veiksmingų triukų naudojamas viliojant vangias žuvis guminukais.   Viskas ko reikia, tai – vienkartinis švirkštas, pirktinis arba savadarbis įrankis „Double Punch“ masalams skvarbyti, vandeniui atsparių klijų tūbelė, porolono arba veltinio gabaliukas, guminukas bei buteliukas su aromatizatoriumi. Guminuko korpuse masalų skvarbymo pjaustykle išpjaunama 1-2,5 cm skersmens kiaurymė. Jos vieta – ties guminuko uodegos pagrindu, kad aromatas sklistų už masalo, o ne į šonus. Ta pačia pjaustykle iš stangraus akyto porolono ar veltinio išpjaunama tokio pat skersmens kempinėlė. Guminuko korpuse išpjautos kiaurymės kraštai patepami momentiniais klijais ir į ją įstatoma kempinėlė. Belieka švirkštu pasemti aromatizatoriaus ir įšvirkšti 1,5-2 ml aromatizatoriaus.

Ko verti augaliniai jaukai ir masalai

Tešla ant kabliuko

Visos karpinės žuvys mielai ragauja tešlą. Kaip jos pasidaryti, o svarbiausia ilgai išsaugoti tinkamą meškeriojimui? Patyrę meškeriotojai tokiomis subtilybėmis su naujokais retais dalinasi, todėl tokia informacija labai reikalinga. Štai ar visi žino ką daryti, kad tešla nesudžiūtų, o vandenyje pernelyg neišmirktų? Pasirodo, kad pakanka į ją įmaišyti augalinio aliejaus. Tešlos patrauklumą labai padidina aromatas, kurį suteikia medus, aviečių, braškių, serbentų sultys, akvariuminių žuvelių ėdalas, turintis specifinį vėžiagyvių kvapą, pakepintos ir sumaltos saulėgrąžos ar kanapės, krapai, česnakas ir net... mėtinė dantų pasta.

Puikią tešlą meškeriojimui galima pasidaryti iš 2 valgomųjų šaukštų miltų, sumaišytų su vienu pakepintų ir sumaltų saulėgrąžų šaukštu.  Į mišinį įpilami 5 valgomieji šaukštai vandens ir keli lašai augalinio aliejaus, mišinys išminkomas, o gauta tešla minutei panardinama į verdantį vandenį. Kitas originalus ir paprastas receptas rekomenduoja 2 valgomuosius šaukštus miltų išplakti su pienu, kol tešla įgaus tirštos grietinės pavidalą. Paskui reikia į ją įmaišyti žiupsnelį vanilinio cukraus ir žiupsnelį sodos. Tada augaliniu aliejumi ištepama gerai įkaitinama keptuvė, į kurią įliejamas valgomąjį šaukštą tešlos. Kai tešla pasklinda, ant jos užklojamas iškedentos vatos „blynas“ ir iš viršaus jį užliejamas antru tešlos šaukštu. Iškeptas „lietinis su įdaru“ sukarpomas žirklėmis reikiamo dydžio gabaliukais. Toks masalas labai tvirtai laikosi ant kabliuko.

Duonos minkštimas

Kaip ir tešla duonos minkštimas taip pat labai populiarus karpinių žuvų užkandis. Tačiau nedarykite klaidos ir nenaudokite šiam masalui baltos duonos minkštimo – juoda tinka daug geriau. Nepamirškite, kad masalas, paruoštas iš šviežios duonos minkštimo vandenyje iškart tampa glitus ir lengvai išslysta žuvims iš burnos. Todėl masalą geriau ruošti iš suvilgyto vandeniu sužiedėjusios duonos minkštimo, kurį geriausia porą kartų perleisti per mėsmalę, o po to suminkyti su kiaušinio tryniu, kol taps panašus į gumą. Iš tokio minkštimo ruošiami įvairūs masalai. Karosams meškerioti naudojamą duonos minkštimą meškeriotojai pagardina česnako milteliais, keliomis kruopelėmis kvapaus vazelino, traiškytais sliekais arba kąsneliu mėtinės dantų pastos. Universalus masalas suminkomas iš duonos minkšimo ir karštų bulvių, kurios verdamos tol, kol sukrinta. Proporcijos – 50-50 proc. Į mišinį įpilama keliolika lašų augalinio aliejaus.

Avižiniai dribsniai

Specialiai paruošti avižiniai dribsniai naudojami meškerioti stambias žuvis. Šio masalo paruošimo receptas toks: į kiaurasamtį suberiama saują dribsnių ir 2-3 sekundėms panardinama į verdantį pieną. Kai pienas nuvarva, dribsniai išberiami į suteptą augaliniu aliejumi keptuvę ir 3-4 min. pakepami. Dribsniai taps elastingi, ir puikiai laikysis ant kabliuko, o vandenyje pabuvę nepasidarys tižūs.

Bulvė

Karpinės žuvys dažnai susigundo virta bulve. Šį masalą ypač mėgsta karpiai. Kad bulvė nesmuktų nuo kabliuko, ją reikia virti, laikantis nesudėtingų taisyklių. Jokiu būdu nevirkite bulvių šaltame vandenyje. Iš pradžių į šaltą vandenį įberkite saują druskos, o sūrymą užvirinkite. Į jį sumetamos neskustos bulvės, kurios pavirtos išverčiamos į šaltą vandenį. Kai bulvės atauš ir apdžiūs, jas reikia nulupti ir supjaustyti kubeliais, kurių kraštinė lygi maždaug 1 cm. Jei turite labai smulkių bulvių, jas galima išvirti ir verti ant kabliuko nepjaustytas. Prieš užmetant bulvinį masalą, jis panardinamas į karstelėjusį linų ar saulėgrąžų aliejų. Toks masalas ypač patinka karpiams ir stambiems karosams.

Košė

Nors gali pasirodyti, jog košė tinkamesnė atlikti jauko vaidmenį, tačiau ji – puikus masalas meškerioti karpines žuvims.
Kad košė būtų patraukli žuvims, į vandenį ar pieną, kuriame ji verdama, patartina įberti pusę arbatinio šaukštelio druskos (tokia dozė skirta litrui skysčio), o, baigiant virti, į košę dedamas arbatinis šaukštelis medaus arba cukraus. Žuvis, aptikusi apetitiškai atrodančią košę, visada ją ragauja ir daug mieliau siunčia į skrandį, jei ji pasūdyta ar pasaldinta. Antra, košę reikia virti tik emaliuotame puode – aliuminis netinka.

Vienas patraukliausių kaprinėms žuvims jaukų ir masalų – manų košė. Ją išvirti nesunku laikantis tinkamo recepto, kuris sako: į puodą įpilkite stiklinę pieno, perpus atskiestą vandeniu ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus bei įberkite mažytį žiupsnelį vanilinio cukraus. Kai pienas užvirs, įberkite į jį ketvirtį stiklinės manų kruopų ir maišykite viralą, kol sutirštės. Košei atvėsus, ji sumaišoma su puse stiklinės sausų manų kruopų ir mirkoma, kol sukietės ir nebelips prie pirštų. Tokia košė – ir jaukas, ir masalas, nes užmetus šią košę, užvertą ant kabliuko, į vandenį, nuo jo atskyla kruopelės, kurias žuvys rankioja nuo dugno. Tokią košę kai kurie meškeriotojai dažo raudonai.

Kitas puikus jaukas ir masalas – kvietinė košė. Jos receptas taip pat nesudėtingas: užvirinkite dvi stiklines vandens ir suberkite į jį stiklinę praskalautų kviečių kruopų. Košė verdama ant silpnos ugnies, kol sutirštėja, tačiau nepamirškite ją nuolat maišyti, kad nepridegtų. Košei išvirus, į pilkite į ją 3 valgomuosius šaukštus pieno ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus ir vėl pavirkite, kol visai sutirštės. Tada košę tame pačiame puode paminkykite ir pastatykite valandai į orkaitę. Kai išimta iš orkaitės košė atauš, iš jos sukočiojami reikiamo dydžio rutuliukai. Meškeriojant rutuliukus pavoliokite sausame akvariumo žuvelių ėdale, kad jie įgautų kvapą.

Dar vienas patarimas: masalai ilgiau išliks šviežūs, o jaukas neprarūgs per kaitrą, jei, ruošdami košes ar šutintus grūdus bei žirnius, į vandenį,  kuriame verdami masalai, įdėsite aspirino. Viename litre vandens ištirpinama viena aspirino tabletė.

Šaltinis: http://www.15min.lt