Teisingas masalo kabinimas ant kabliuko

Sliekas

 Sliekas yra bestuburis gyvūnas, priklauso žieduotosioms kirmėlėms. Tai vienas daugiausiai paplitusių gyvūnų pasaulyje. Gyvena puveningoje ir drėgnoje žemėje ir minta žemėje esančiomis organinėmis medžiagomis. Sliekai yra labai svarbūs – dirvožemyje perdirba pūnančias organines medžiagas, aeruoja dirvą, ją mineralizuoja, ne ir dar viena nauda – tai puikus masalas žuvims.Gerame sode, darže, komposte ar paupyje galima rasti visų rūšių sliekų. Į kompostą sode kraunamos įvairios sodo atliekos – žolė, lapai, virtuvės atliekos, sugedę vaisiai ir kt. Šioms kiek patrešus ir susigulėjus, kiek paksus rasime nedidelių, labai judrių kompostinių sliekų. Jie raudonos spalvos su gelsva uodegėle. Uodegėlei nutrūkus, išsiskiria geltonas skystis. Jie nedideli, bet labai vikrūs. Tinka smulkesnėms žuvelėms (nors ant kabliuko suvėrus keletą ir didesnėms) gaudyti. Šie sliekai naudoti masalui ypač tinka pradedantiesiems žvejams aukšlių, kuojyčių ar gružlių gaudymui.Jeigu yra vieta kur pūdomi anksčiau nukritę lapai, ar miškelyje po lapuočiais, galima rasti melsvai raudonų ir  stambesnių sliekų. Šie sliekai greiti ir judrūs, storesni už kompostinius ir vadinami pieviniais sliekais. Jais gaudomos kuojos, raudės, ešeriai, šapalai ir kitos žuvys.Pakasus paprastą daržą, ar po seniau gulinčiu akmeniu ar lentgaliu, randami blyškūs, ilgi bet patvarūs dirviniai sliekai. Šie sliekai užmauti ant kabliuko po kiek laiko atrodo kaip negyvi. Galbūt dėl to kad jie nejuda, jų žuvys nelabai mėgsta ir žūklė būna akivaizdžiai prastesnė.Ant prižėlusio sodo takelių, ypač parkuose, galima rasti didelių sliekų, kuriuos vadina naktiniais. Tai -  puikus masalas stambiai žuviai, ypač unguriams, ir vėgėlėms. Naktinio slieko negali apžioti mažosios žuvelės, o ungurys, šapalas, meknė, karšis, ešerys ar vėgėlė tokio kąsnio niekados nepražiopsos.Naktinių sliekų geriausia prisirinkti patiems, nes nemažai žvejų yra nusivylę parduotuviniais, kurie neretai ilgai neišgyvena. Geriausia naktinius sliekus gaudyti vakare ir po lietaus. Naktiniai sliekai ant žemės paviršiaus palieka nedidelius kauburiukus, dieną lindi urveliuose o vakare ar po lietaus iš jų išlenda.Prisigaudžius daugiau sliekų, juos galima išlaikyti net keletą mėnesių ar ilgiau. Jie sudedami į medinę dėžę su puveningu juodžemiu, ant viršaus užmetama šiek tiek senų ir papuvusių lapų. Lapai reikaligi tam kad greit nedžiūtų žemė. Ši dėžė su sliekais dedama į rūsį, kur vėsu ir kas keletą savaičių patikrinama ar neperdžiūvusi žemė. Jei žemė džiūsta – reikia šiek tiek palaistyti. 

Uodo trūklio lerva

Uodo trūklio lerva (Chironomus). Dar daug kur vadinama matyliais ar motyliais. Tai nedidelis, iki 2,5 cm ilgio, nariuotas vikšras, ežerų, tvenkinių, lėtesnių upių dumblo gyventojas. Vien tik Kuršių mariose jų yra priskaičiuota virš 50 rūšių. Daugumas jų yra skaisčiai raudonos rubino spalvos. Būna taip pat ir pilkų, žalsvų ar balzganų. Žvejai paprastai naudoja tik stambesniuosius chironomus,  iš tokių mūsų respublikos vandenyse yra žinomas Chironomus f. L plumosus L. pvz.: Obelijos ežere jis užauga iki 70 mg svorio bei 24 – 25 mm ilgio ir laikosi negiliai dumble, ramiose vietose, kur mažiau deguonies. Upėse, smėlėtame dugne galima užtikti Chironomus f. I. plumosus-ieductus 18 mm ilgio, kurį jau įmanoma užmauti ant kabliuko.Vieni chironomai per metus veisiasi vieną kartą, kiti – du ar net tris kartus. Kurie veisiasi vieną kartą, jei neišgaudo žuvys ar žvejai, jų lervos virsta ejukėmis ir vidurvasarį išskrenda. Šaltesniuose ir gilesniuose žeruose išskrenda liepos – rugpjūčio mėnesiais, o seklesniuose – birželio mėnesį.Iš dugno vikšrams išgriebti reikia turėti kartelę, prie kurios galo pritvirtinamas koks nors graibštelis. Pasemtas dumblas praplaunamas vandeniu pro tinklelį, kuriame ir lieka lervos. Chironomų vikšrai būna dumble seklumose, 20 cm gylyje, kartais – daug giliau. Tai priklauso nuo deguonies kiekio. Jei ežeras turtingas deguonies, tai jie esti giliau, jei deguonies mažiau – seklesnėse vietose, arčiau kraštų. Panašiai jie pasiskirstę ir pačiame dumblo sluoksnyje – vienoje vietoje arčiau paviršiaus, kitoje – giliau.Lervos laikomos drėgnoje, nugręžtoje skepetaitėje. Didesnės veriamos ant kabliukų, o mažesnės – naudojamos kaip jaukas. Žvejai tam tikslui turi net specialias dėžutes – trūklines su skylėtais šonais, kurias, pridėję lervų, nuleidžia į vandenį. Lervos pamažu išlenda ir aplink trūklinę susitelkia žuvys.Uodo trūklio lerva meškeriojama daugiausia žiemą, tačiau lygiai taip pat noriai mėgsta ją beveik visos žuvys ir kitais metų laikais. Ypač šį patiekalą mėgsta karosai, lynai, nes jie bešniukštinėdami, berausdami ežerų dumblą, nuo seno jį pažįsta.Žiemą uodo trūklio lerva yra bene mėgstamiausias žuvų maistas, tad didžiausias naudokite masalui, o mažesnes, dar neužaugusias, smulkios lervutes palikite žuvies jaukinimui.

Musės lerva

Musės lervos – dar vienas masalas, tinkantis žvejoti palaidyne. Taip vadinama balta, stipri, labai judri kirmėlė. Jų greitai atsiranda sugedusioje mėsoje, maisto atliekose, jos labai sparčiai dauginasi ir auga. Šios lervos – didžiosios mėlynosios musės vikšras. Daugumai moteriškių tai šlykšti kirmėlė, bet žuvims atrodo kitaip. Juo žvejojama papildomai maitinant žuvis tuo pačiu jauku, karts nuo karto mėtomu į upės srovę ar ežerą. Šios musės lervos ypač tinka raudėms žvejoti, čiumpa ją ir kuojos. Ant kabliuko musės lerva užmaunamas taip: smaigalys įduriamas į lervos vidurį ir ištraukiamas per plonagalį, kad išlįstų kiaurai, taip užmaunami du trys vikšrai. Jų oda tvirta, tad paskutiniosios lervos oda, užmovus lervą, irgi praduriama. Dėl to lengviau pakertama žuvis.

Lervas reikia laikyti vėsiai ir tamsoj. Palaikius šilumoj, lervos greit virsta tamsiomis lėliukėmis su storu kiautu, kurių žuvys nemėgsta.

1. Naudokite kuo aštresnius ir plonesnius kabliukus. Kabindami stenkitės užkabinti tik odelę storajame lervos gale.

2. Tik taip užkabinta lerva bus ilgai gyvybinga ir vilios žovį.

3. Šitaip kabinti negalima, nes nors kiek patempus lervą ji plyš ir bus netinkama naudojimui.

4. Naudojant dvi musės lervas, kai gaudymo atstumas yra mažas kabiname taip kaip parodyta pirmame paveikslėlyje.

5. Jei gaudoma naudojant tolimą užmetimą ar dugne lervas kabima taip, tai apsaugos nuo valo susisukimo.

6. Smulkesnės žuvys kaip kuojos gali tampyti lervą už galo. Tam, kad to išvengti lervą kabiname tokiu būdu.

7. Čia kitas būdas išvengti valo susisukimo.

8. Čia dar vienas būdas pergudrauti smailą galiuką ragaujančią žuvį, lervą kabiname už jo.

 Virtas arba konservuotas kukurūzas

Virti ar konservuoti kukuruzai yra vienas iš populiariausių jaukų žūklėjė. Kaip nebūtu keista daugeliui žvejų (ypač pradedančiųjų) nežino kaip reikia taisiklingai kabinti kukuruzą ant kabliuko. Senam ir patyrusiam žvejui toks klausimas greičiausiai sukeltų juoką. Tačiau kaip sakoma niekas negimė mokėdamas, tagi panagrinėkime kukuruzo kabinimo ant kabliuko būdus.

 Vieno kukurūzo grūdo kabinimas ant kabliuko tai bene populiariausias būdas naudojamas didžiajai daliai žuvų gaudyti.Yra keletas būdų kabinti kukurūzą ir kiekvienoje žūklėje reikia atsiririnkti tam tinkama būdą, svarbiausia nepamirškite, kad kabliuko smaigalys turi būti išlindęs iš kukurūzo.

 Kabiname keletą kukurūzo grūdų.  

Kaip užkabinti kelis kukurūzo grūdus ant 16 - 18 nr. kabliuko. 

Kukurūzo ir musės lervos sumuštinis.

Kukurūzo ir slieko sumuštinis.

 

Karaliai be karūnų

Dėl cikliškumo pavasarį labai dažni straipsniai apie kuojų žūklę upėse ar upėtakių žūklę nedideliuose upeliuose. Nedaug žuvų rūšių turime savo vandenyse, dar mažiau jų yra žūklės objektas. Todėl cikliškumo niekada neišvengsime. Šis straipsnis - irgi ne išimtis. Jis - apie upėtakius. Ir vėl upėtakiai - atsidūsite? Taip, upėtakiai. O ar daug žuvų žinote, kurioms kovą ir balandį verta skirti tiek dėmesio, kiek upėtakiams?



DOMINANTĖS 
Upėtakių žūklė iš esmės nėra sudėtinga, jei lyginsime ją, sakykim, su karpių žūkle ar lydekų žvejyba velkiaujant. Karpių žūklėje daug chemijos ir nemažai technikos, todėl galima ilgai šnekėti apie baltyminius kukulius, granuliuotus jaukus, jaukinimo taktikas, pavadėlių sistemas, akmeninius svarelius, „Big Pit“ rites ir kitus dalykus. Karpių žūklę galima padaryti labai paslaptinga ir sudėtinga, ir reikia pasakyti, kad toks įvaizdis neretai sukuriamas. Lydekų žvejyboje, kai šios žuvys gaudomos velkiaujant ežeruose, daug visokiausios technikos esama. Pradedant elektronika ir baigiant mechanika. O kur yra technika, ten prasideda įvairiausios ilgos ir nuobodžios diskusijos apie tai, kuo aparatas „PyPy 3D“ geresnis už aparatą „ŽūŽū 2D“. Kas toje technikoje nieko neišmano, lieka už pokalbio borto - juk nepadiskutuosi apie tai, apie ką neturi žalio supratimo. Tas pats ir karpių žūklėje - neišmanai chemijos, tai ir nėra apie ką diskutuoti. Nebent kalba pasisuks apie tai, kad karpiai gerai kimba ir ant vyno kamščio. Upėtakių žūklėje viskas kitaip. Čia nėra technikos (ypatinga technika nepavadinsi 2 m ilgio spiningo, ritės ir saujos masalų), nėra jokios chemijos (nors norint būtų galima pradėti gilintis į guminukų, apipurkštų ypatingomis substancijomis, panaudojimą žvejojant upėtakius). Upėtakių žūklėje dominuoja filosofija. Ir kuo mažiau upėje upėtakių, tuo ta filosofija įmantresnė, o jos objektas - upėtakis - gudresnis.

PROFESORIUS
Kažkada labai seniai viename straipsnyje perskaičiau įdomią mintį: upėtakiai nėra nei tokie protingi, nei atsargūs, jei jų upėje gyvena daug. Jei upėtakių daug, jie tokie pat agresyvūs ir nebaikštūs kaip ešeriai ar net dar agresyvesni. Nelabai tada tuo patikėjau, o gal ir nelabai norėjau tikėti, nes tokios mintys atrodė eretiškos, griaunančios visą upėtakiavimo filosofiją, kurioje ne paskutinę vietą užima upėtakis „profesorius", gyvenantis toje pačioje pačioje giliausioje duobėje, labai klastingoje duobėje, kažkur šabakštynų viduryje. Upėtakis „profesorius", tai ne Lochneso pabaisa, niekada nepasirodanti žmonėms - jis mielai bendrauja, kartais išlenda ir pasirodo spiningautojui, tačiau išlenda tik tam, kad demonstratyviai pasirodytų ir nusispjautų į upėtakininko masalo pusę. Šimtai istorijų apie upėtakius „profesorius" prirašyta. Ir visos jos panašios - „profesorius" pasirodo žvejui ir dingsta. Upėtakininkas kiekvieną dieną eina prie duobės, bando visokiausius masalus, bet „profesorius" daugiau nebeišlenda. Ir staiga vieną dieną, kai upėtakininkas išvargęs, sulysęs ir net jau pliktelėjęs ar žilstelėjęs, nebeturėdamas vilties ateina prie upės ir penki tūkstantąjį kartą užmeta masalą į „profesoriaus" duobę, šis tingiai išlenda ir dar tingiau nusižiovavęs netikėtai čiumpa blizgę. Finalas: „profesorius" po ilgos ir kankinamos kovos atsiranda upėtakininko rankose, kuris, pažiūrėjęs priešininkui į akis, „profesorių" paleidžia. „Profesorius", pasakęs „ačiū", nusileidžia į savo duobę, o upėtakininkas grįžęs namo visus žūklės įrankius atiduoda kaimynui, pats pradeda auginti gėles, tampa vegetaru ir prie vandens daugiau niekada nebeina. Na, finalas gali būti ir kitoks, bet ne tai esmė. Esmė ta, kad yra tokia upėtakio „profesoriaus" dvasia, kuri vis pasirodo literatūroje ir net turi realų prototipą gamtoje.

AGRESORIAI 
Bet grįžkime prie minties, kuri sako, kad upėtakiai nėra nei protingi, nei atsargūs, jei jų upėje yra daug. Netikėjau ja, kol nepatekau į vieną fantastišką Ūlos pločio upę, tekančią Bavarijoje, kažkur priekalnėse, netoli Niurnbergo. Ten upėtakių buvo labai daug. Rimtai dirbant per porą ar trejetą valandų buvo galima pagauti apie 20- 25 marguosius upėtakius, bent du ar trys jų bus apie 45 cm ilgio ar kiek didesni, o nemažos dalies žuvų dydis svyruos tarp 30 ir 40 cm. Toje upėje, norėdamas pagauti upėtakį, turėjai kiek paeiti pakrante ir radęs vietą, kuri, manytum, yra geresnė ar blogesnė slėptuvė, užmesti masalą. Kibimas beveik garantuotas. Kuo sudėtingesnė vieta (šakos, krūmai, kelmai, šabakštynai, didesnis gylis, paplauti krantai, duobė), tuo didesnis upėtakis užkimba. Dažnai nuo vieno upėtakio iki kito eiti toli nereikėdavo - kartais kelis metrus, kartais keliolika, kartais keliasdešimt, bet labai didelių atstumų, norėdamas sugauti tuos savo 25 upėtakius, nenuėjau. Ir įvertinus tai, kad žvejojau ne vienas - viename 2 km ruože, be manęs, bastėsi dar penki žvejai, kad žvejojau tose vietose, kur prieš mane kažkas jau gaudė, gal net ir ne vienas žvejys. Upėtakiai kibo agresyviai, slėpynių nežaidėme - nelabai jie mūsų ir bijojo. O kai per valandą sugauni du 45 cm upėtakius ir supranti, kad ir tuos didesnius pagavai be vargo, be didelių taktinių gudrybių, tai idėja, kad upėtakis kvaila ir agresyvi žuvis, jei jis gyvena gana glaustai su kitais upėtakiais, nebeatrodo utopija, atvirkščiai, su kiekvienu kibimu pradedi tikėti, kad tai tiesa, nes nėra nė vieno požymio, įrodančio upėtakių gudrumą ar atsargumą. Kad ir kaip tas faktas griautų gražią upėtakiavimo filosofiją, bet, deja, tai faktas.

NAMINUKAI 
Žvejodamas upėtakius Vokietijos upėje sužinojau dar vieną dalyką, kuris ne tiek nustebino, kiek priminė užsienio literatūroje skaitytą pasakojimą apie prijaukintą upėtakį. Pasakojimą, kurį laikiau išsigalvojimu. Eidamas upe stabtelėjau prie vieno ruožo. Tai buvo neįdomus, tiesus upės ruožas su tolygia srove, be išraiškingų slėptuvių, dumblėtu dugnu. Tame ruože nesiruošiau žvejoti, bet kažkodėl stabtelėjau. Toje vietoje už 100 m nuo upės buvo graži vokiška sodyba. Užmečiau kelis kartus, net pats dabar neprisimenu kodėl, ir ištraukiau apie 45 cm upėtakį. Ištraukiau be vargo, be jokios kovos. Upėtakis buvo negražus, sulysęs, juodas, išblyškęs. Vėliau kartu žvejojęs vokiečių muselininkas papasakojo, kad to dumblino ruožo upėtakiai yra nuolat šeriami. Juos duona šeria sodybos savininkas, o upėtakiai gyvena jiems neįprastame dumblėtame ruože, nes nuolat gauna daug maisto, kuris lengvai prieinamas. Bet tai nėra tikrasis upėtakių maistas, todėl upėtakiai liesi, tamsūs, negražūs, nestiprūs, jų mėsa balta. Iš tiesų to ruožo upėtakiai labai skyrėsi nuo sraunių ruožų su kietu dugnu upėtakių, kurie buvo gelsvai rudi, su ryškiais raudonais taškais ir itin kovingi. Vėliau panašius reiškinius teko stebėti ir keliose Švedijos upėse. Teko susidurti ir su visiškai kvailais, prie vienos vietos prisirišusiais, prie upės gyvenančių žmonių nuolat šeriamais upėtakiais, ir su agresyviais, kurie agresyvumą demonstruodavo tik dėl to, kad šių žuvų upėje būdavo labai daug.

NUOSAVYBĖ 
Tačiau jokiu būdu negaliu pasakyti, kad kiekviena upė Vokietijoje, Švedijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje pilna upėtakių. Mano manymu, upėtakių daug yra tik ten, kur jie intensyviai dirbtinai veisiami, siekiant, kad tam tikri upės ruožai būtų patrauklesni žvejams. Yra Vakarų Europoje upių, kur visą dieną padirbėjęs pagausi ne daugiau nei pas mus. O pas mus, turiu pasakyti, situacija, kalbant apie upėtakius, nėra bloga. Nėra ypač puiki, bet nėra tokia prasta, kaip kad teigia kai kurie upėtakininkai. Beje, tiems besiskundžiantiems kito žmogaus pėdos įspaudas upės pakrantėje, atrodo, sukelia ūmia alergiją. Jie kažkodėl įsitikinę, kad upelis yra tik jų. Pasiklausius žvejų kalbų apie upes, apskritai galima įdomių dalykų atrasti. Vienais metais teiraujuosi klaipėdiečių:
- Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvome nulėkę. Upėtakių daug, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Kitais metais vėl klausiu klaipėdiečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
- Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai seniai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvom nulėkę. Šauni upė, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Dar vienais ir dar kitais metais situacija nesikeitė. Upėtakių populiacija būdavo stabili, o kai kurių Klaipėdos žvejų, kurie realiai yra labai gerai informuoti, kas vyksta jų regione, upėtakius, ir seniai. Dėl to jau seniai nesistebiu, kai apie tą pačią upę išgirstu dvi visiškai skirtingas nuomones, vis dar stebiuosi žvejais, kurie piktinasi upės pakrantėse išvydę kito žvejo ar kelių žvejų pėdsakus. Žvejų prie vandens kur kas daugiau nei buvo prieš 20 metų, bet ne vien dėl to, kad žvejų padaugėjo - automobilių daugiau turime, mūsų žūklės įrankiai kiti, masalai kiti, tad ir susitinkame vieni su kitais dažniau tokiose vietose, kur anksčiau nesusitikdavome. Nieko blogo tame nėra. Paprasčiausiai reikės daugiau pastangų, nei anksčiau reikėdavo, norint pagauti upėtakį.

ĮVAIROVĖ
Jei paskaitytume įvairių šalių žvejų straipsnius apie upėtakių žūklę, rastume, kad jie turi labai daug bendro ir net yra labai panašūs (kalbu tik apie margųjų upėtakių žūklę upėse). Ir prancūzų upėtakininkas, ir lenkas, ir latvis, ir lietuvis pasakoja apie tuos pačius dalykus - tokius pat spiningus, tokius pat masalus, tokią pat gaudymo techniką. Kalbant apie pastarąją, mane nustebino prancūzai, viename seminare pasakoję apie upėtakių žūklę taip, lyg tai būtų skaitomas lietuvių autoriaus straipsnis apie šių žuvų žvejybą. Pasirodo, prancūzai upėtakius žvejoja taip pat kaip ir mes ir tokiuose pačiuose nedideliuose upeliuose. Tikrai maniau, kad yra kitaip, kad kitokios upės, bet klydau - viskas labai panašu. Kitaip yra Švedijos šiaurėje ar Suomijoje. Sakyčiau, tik sąlygiškai kitaip, nes jei pasirinksime nedidelę, neplačią upę, tai žūklė bus labai panaši į žūklę Lietuvoje, išskyrus tai, kad krantas dažniau yra akmuo, o ne žemė. Bet ten yra plačių ir labai sraunių upių, kurios bent man yra įdomesnės tuo atžvilgiu, kad yra kitokios nei mūsiškės, ir nors jose žūklės taktika paremta tais pačiais principais, tačiau realus veiksmas vyksta kitaip. Pasikalbėję su vietiniais spiningautojais galite sužinoti labai įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad upėtakius jie gaudo paviršiniais vobleriais, tokiais kaip „Skitter Pop“. O juk vietoj liežuvėlio dubenėlį turintis „Skitter Pop“ vobleris yra išties labai savitas masalas, bent jau pas mus, ir pas artimiausius kaimynus lenkus ir latvius mažiausiai siejamas su upėtakių žūkle. Bet suomiai ir švedai teigia, kad paviršiniai vobleriai jų plačiose ir srauniose upėse yra įprastas dalykas - jei upėtakis aktyvus, jis pakils nuo dugno ir paims paviršiuje plaukiantį masalą. Aišku, būna, kad upėtakis nepataiko, tada žvejys prie pat tos vietos, kur ką tik praplaukė masalas, pamato iš vandens iššokančią žuvį. Suomiai ir švedai, kalbėdami apie paviršinius masalus ir upėtakių žūklę, akcentuoja vaizdą, kurį žvejys mato tuomet, kai upėtakis atakuoja masalą, bet nepamiršta patikinti, kad paviršiniai vobleriai yra puikus masalas žvejojant upėtakius. Minėtų šalių žvejai teigia, kad žvejojant paviršiniais vobleriais pagrindinė metimo kryptis yra skersai srovės, o ritės lankelį reikia užlenkti tuo metu, kai masalas paliečia vandens paviršių, kad srovė valo neišlenktų lanku. Po to voblerį reikia traukti trūktelėjimais, kurie turi būti staigūs, bet labai trumpų atkarpų. Voblerius timpčioti reikia gana greitai, bet kartais reikėtų padaryti pauzę. Kuriam laikui, nors akimirką, nusiraminkite, leiskite vobleriui nurimti ir keliasdešimt centimetrų plaukti laisvai. Po to vėl pradėkite ritmingai timpčioti masalą. Tokių voblerių traukimas prieš srovę nėra efektyvus žūklės būdas. Kitų Vakarų Europos šalių žvejai irgi pripažįsta, kad nors žūklė paviršiniais vobleriais nėra produktyvi, kalbant apie sugautų upėtakių skaičių, tačiau ji yra itin selektyvi ir žvejui visada dovanoja didesnius upėtakius. Ypač į tokius masalus reikėtų atkreipti dėmesį sezono pabaigoje, rudens pradžioje, ypač, kai vandens lygis pakyla, tuomet dideli upelių upėtakiai pradeda ieškoti grobio, palieka savo slėptuves ir pradeda rimtą medžioklę. Tuo metu dideli upėtakiai pamiršta vabzdžių dietą ir pagrindiniu jų grobiu tampa žuvys. Jie vaikosi žuvis labai įnirtingai, tą kartais galima pamatyti ir vandens paviršiuje. Nors pagrindinis didelių upėtakių maistas mažos žuvelės plaukioja arčiau dugno, tačiau medžiojantis upėtakis niekada neignoruoja masalo, jei jis praplaukia jam virš galvos. Dėl to rudenį dideli upėtakiai sėkmingai gali būti gaudomi paviršiniais vobleriais. Taip teigia Vakarų Europos žvejai, o mes turime kitą statistiką.

GERIAUSIA 
Kai diskutuojame apie upėtakių žūklę, dažnai vardiname įvairius masalus, kurie galėtų imituoti upėtakių maistą. Tai įvairiausios varlių imitacijos, kurios tiktų upėtakių žūklei kovą, kai varlės masiškai migruoja iš upelių, kuriuose žiemojo, į pievas. Tai metas, kai atrodo, kad upėtakiai nieko daugiau neveikia, tik kemša į skrandį varles, kad atsivalgytų už visą žiemą. Trumpai trunka tas laikotarpis, bet jis labai įdomus. Tai rainių, kūjagalvių ir kitų žuvelių, gyvenančių upėtakio aplinkoje, imitacijos. Tai įvairiausi guminukai, panašūs į dėles, sliekus ir visokias kitokias kirmėles, kurias neša srovė, išplovusi iš pakrantės grunto. Tai mažyčiai vobleriai, imituojantys karkvabalius ir kitokius vabzdžius, tam tikru laiku pasirodančius upėtakio akiratyje. Daug įvairiausių dalykų prisigalvojame, norėdami sugauti upėtakį. O ką sako statistika? Na, jei žvejys upėtakius gaudo tik sukriukėmis (yra tokių), tai 99 proc. upėtakių pagauta naudojant sukriukes, o 1 proc. - kitus masalus (toks žvejys kartą per sezoną užkabina voblerį). Bet ką sako kitokia, objektyvesnė statistika, surinkta apklausus ne vieną žvejį, o šimtus? Tokią statistiką kai kuriose Europos šalyse bandė surinkti įvairūs dirbtinių masalų gamintojai - paaiškėjo, kad net apie 60 proc. upėtakių pagaunama naudojant upėtakio imitaciją. 40 proc. upėtakių užkimba naudojant masalus, kurie imituoja upėtakių maistą, reikia pasakyti, kad didžiausią dalį sudaro ne varlių ar vabzdžių imitacijos, bet žuvelių. Be abejo, jei paimtume muselininkų statistiką, neabejoju, kad ji galbūt būtų kitokia - jų gaudymo stilius skiriasi, jie kitaip pateikia masalą, bet upėtakiautojų, upėtakius gudančių spiningu, žvejybos stilius labai panašus. Ši statistika idealiai sutampa su mano asmenine - daugiausia upėtakių pagaunu naudodamas upėtakiuko imitaciją, bet turiu pripažinti, kad pastaruoju metu dažniusiai ir žvejoju tokiais masalais. Vėlgi, žvejoju jais ne todėl, kad užsispyriau, o todėl, kad šie masalai vienu metu išsikovojo tokias pozicijas. Įdomu ir tai, kad iš visų vobierių, imituojančių upėtakiukus, nugalėtojai toje statistikoje yra agresyvesni „crank" klasės vobleriai, keliais procentais aplenkę „minnow“ klasės voblerius. Štai čia užsienietiška statistika prasilenkia su maniške - man upėtakių žūklėje sėkmingesni yra „minnow“ klasės vobleriai.

SEZONAS
Tikras upėtakininkas su upėtakiais praleidža visą sezoną, netikras, na, tas, ant kurio širsta kai kurie tikri upėtakininkai, upėtakiams dėmesį skiria tik sezono pradžioje, kovo-balandžio mėnesiais, kartais ir gegužę. Kovą ir balandį upėtakiai maitinasi gana intensyviai, tačiau žvejoti tokiu metu kartais trukdo pernelyg pakilęs upių vanduo. Anksti pavasarį, po ilgesnės bado dietos sausio ir vasario mėnesiais, upėtakių pagrindinis maistas yra varlės, kurios iš žiemojimo vietų upelių dugne pradeda migruoti į pievas. Po to upėtakiai nusitaiko į nedideles žuveles, o dar vėliau jų pagrindinę maisto dalį sudaro vabzdžiai. Beje, ichtiologai teigia, kad varlių populiacijos svyravimai paprastai turi įtakos (tik, aišku, eant tam tikram pavėlavimui) ir upėtakių populiacijos svyravimams. Kai anksti pavasarį vanduo aukštas, upėtakiams reikėtų pasiūlyti didesnius masalus. Tokiais atvejais net 7 cm vobleris nėra per didelis. Gegužė ir birželis - puikus upėtakių žūklės metas. Vanduo upėse būna nuskaidrėjęs, upėtakiai maitinasi labai aktyviai. Gegužės pabaigoje būna fantastiškas metas, kai masiškai skrenda lašalai, kuriuos upėtakiai pradeda intensyviai medžioti. Lašalus medžioja visi upėtakiai, net ir labai stambūs. Tai antras periodas metuose (po varlių medžioklės), kai upėtakiai nusitaiko į vienos rūšies masalą, dažnai pamiršta atsargumą ir maitinasi labai intensyviai. Lašalų pasirodymo metas yra geriausias metas įvertinti, kiek upėtakių yra upėje. Gegužę masalo pasirinkimas yra mažiausia problema - upėtakiai tuo metu atakuoja įvairiausius skirtingo dydžio masalus, tad geru masalu tą pačią dieną gali būti ir 1 numerio sukriukė, labiau primenanti vabzdžio imitaciją, ir 7 cm vobleris, imituojantis upėtakį. Liepą ir rugpjūtį upėtakiai maitinasi gana neblogai, tačiau žvejoti nėra lengva, jei vanduo būna žemas. Kai upės vanduo nusenka, upėtakio gyvenimas tampa nelengvas, žuvys tampa labai atsargios, sunkiai išviliojamos iš duobių, o ir maitinasi upėtakis dažniausiai anksti rytą arba vėlai vakare, t. y. švintant arba temstant. Dar blogesnė padėtis, jei vasarą vanduo net ik nusekęs, bet ir šiltas. Tada upėtakiui būna labai liūdnas metas. Bet jei vasarą upėtakis turi normalias gyvenimo sąlygas, jis yra gana aktyvus. Rugsėjį, kai vanduo atvėsta, upėtakiai maitinasi labai aktyviai ir dažniausiai gaudo įvairius smulkius vabzdžius. Tai įdomus metas, kai muselininkams gaudyti seksis kur kas geriau nei spiningautojams. Pastaruosius paprastai lydi permaininga sėkmė: viena diena būna labai įspūdinga, kita, nepaisant to, kad juntamas upėtakių aktyvumas, kažkodėl esti visiškai nerezultatyvi. Tiek vasarą, tiek rugsėjį nelengva parinkti tinkamą masalą, tad masalo pasirinkimas gali tapti galvos skausmu.

 Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kur eiti, kaip užmesti?

TRYS PRIEŽASTYS

Jei pradedančiajam spiningautojui reikėtų rinktis vieną iš dviejų žūklės būdų, masalą patarčiau mesti prieš srovę. Be abejo, tada ir upelio krantais teks eiti prieš srovę. Šis būdas, kai masalas metamas prieš srovę, o traukiamas pasroviui, turi daug privalumų. Pirmiausia eidami prieš srovę visada esame upėtakiui už nugaros, o tai leidžia arčiau prieiti prie žuvies ir užimti gerą poziciją ant kranto. Antra, eidami prieš srovę kur kas greičiau ištobulinsime metimo techniką, nes metant masalą prieš srovę reikalingi taiklūs metimai. Metimo prieš srovę beveik nepataisysi, o taiklaus metimo pasroviui neretai net nereikia, nes masalą (jei tai vobleris) galima nuplukdyti j reikiamą vietą. Be to, mesdamas prieš srovę

spiningautojas greičiau ištobulina masalo valdymo techniką.

Trečia priežastis, kodėl pradedantysis upėtakininkas turėtų eiti prieš srovę ir masalą mesti prieš srovę, yra ta, kad pasroviui plaukiantis masalas upėtakiui yra įprastas, nes taip gaunami beveik visi skanėstai, kuriuos žuvis seniai ir sėkmingai suvirškino. Taip anksti pavasarį upe j upėtakio akiratį patenka varlytės, kai palieka upę ir keliasi į krantą, taip atkeliauja vabzdžiai ir paliegusios, jėgų netekusios mažytės žuvelės.

PIRMO METIMO REIKŠMĖ

Žuvis, pamačiusi srovės nešamą skanėstą, iš karto atkreipia į jį dėmesį, tačiau skirtingos žuvys j tai reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, šapalai paprastai yra smalsūs ir gali priplaukti prie kiekvieno objekto, ypač jei jis pateko į mažų šapalų būrelio akiratį. Upėtakiai yra atsargesni, bet būna dienų ar valandų, kai jų atsargumas išgaruoja. Atvirai kalbant, srovė mums labai padeda, ir kuo ji greitesnė, tuo mažiau palieka laiko žuviai apsispręsti. įsivaizduokime, kad su srove plaukia mažytė, jėgų netekusi apsvaiginta žuvelė (rainė, aukšlytė ir pan.). Upėtakis tai pamato, bet niekada neturi daug laiko rinktis ir svarstyti, kaip pasielgti. Srovė viską tuoj nuneš tolyn - laimikis atiteks kitam upėtakiui. Todėl upėtakis priverstas nuspręsti nedelsdamas. Skirtingame upės taške upėtakis turi skirtingą laiko tarpą, bet jis visada yra labai trumpas. Gal jis bus kiek ilgesnis, jei upėtakis gali iš toliau apžiūrėti masalą, bet jei masalas plaukia pasroviui, jam tokios galimybės nėra.

Nors žuvis neturi laiko svarstyti, tačiau tai nereiškia, kad ji ims į burną kiekvieną pro šalį plaukiantį šapą. Taip nėra. Mūsų masalą akimis palydės ir nieko su juo nedarys ne vienas upėtakis, ir čia nieko nepadarysi, tačiau kiekvienu atveju reikia atsiminti, kad svarbiausias yra pirmasis metimas. Jis turi būti tiksliausias ir labiausiai apgalvotas. Prieš metant būtina Įvertinti ir srovės greitį, ir visus kitus niuansus, nes geriausias metimas yra tada, kai praplaukia kuo arčiau upėtakio buveinės, galima sakyti, pabarbena j jo namo langus, bet neužkliūna už upėtakio sode esančių kelmų, šakų ir kitokios netvarkos.

Jei masalas plauks atokiau nuo upėtakio buveinės, pavyzdžiui, pusės metro atstumu, reakcija gali būti įvairi ir labai priklausys nuo upėtakio aktyvumo. Tam tikrais atvejais jis gali net nepajudėti iš vietos, kitais atvejais, kai bus aktyvus ir net piktas, jis agresyviai atakuos masalą. Yra ir trečias variantas, itin žadinantis aistras. Tai atvejis, kai upėtakis iššoka iš savo buveinės, tarsi nori griebti masalą, bet staiga apsigalvoja ir neria atgal. Pastarasis variantas nėra beviltiškas - tokį upėtakį galima dar kartą išprašyti iš slėptuvės, bet ne iš karto, o po kurio laiko, tarkim, po valandos.

ATAKOS NIUANSAI

Kai masalą traukiame pasroviui, upėtakis, norėdamas jį pagriebti, gali šokti j priekį ir atakuoti, kaip kareivis atakuoja iš apkasų išlindus] priešą. Bet upėtakis dažniausiai daro kitaip: jis masalą praleidžia, po to pasiveja, sekundės dalį plaukdamas pasroviui, tuomet čiumpa jį ir grįžta atgal. Taip jam patogiau, taip didesnė tikimybė sugauti žuvelę, taip, matyt, sunaudojama mažiau energijos.

Upėtakiai - srovę mėgstančios žuvys. Jie visada stengiasi būti šalia greitos tėkmės, nes būtent ji ir atneša visą jų maistą. Tačiau stebint vandenį, bandant nuspėti galimas upėtakio buveines ir masalo plaukimo pro jas trajektoriją, nereikia pamiršti vieno dalyko - upėtakių elgesys priklauso ir nuo šių žuvų populiacijos upėje: kuo upėtakių mažiau, tuo mažiau šansų net labai geroje vietoje suvilioti upėtakį, nes jis masalą atakuos tik alkio genamas. Jei upėtakių populiacija didelė, tai jie masalą dažnai atakuos ne kaip objektą, kuriuo galima pasisotinti, o kaip konkurentą, kurį reikia išvyti iš savo zonos. Taigi kuo upėtakių daugiau, tuo jų domėjimasis aplinka yra didesnis.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Upių kuojų jaukas

Tačiau dabar mus vilioja kuojos. O kad tos vilionės būtų abipusės, mes ne tik turime pasirinkti gerą žūklės vietą, bet ir kuojoms pasiūlyti tinkamo jauko, kad jos toje vietoje ilgiau užsibūtų.

ĮVAIRŪS POŽYMIAI

Didelėse upėse pavasaris, be jokios abejonės, yra geriausias kuojų žūklės metas. Dideli šių žuvų būriai apsilanko seklumose, užlietose pievose, ieško maisto, šiltesnio vandens, kuris atsiranda tam tikruose vandens plotuose, kai smagiai pakaitina saulutė. Pats geriausias kuojų kibimas prasideda tada, kai vanduo įšyla iki 6-8 °C.

Apie tai dažnai pasakoja anglų žvejai, kurie pavasarinį kuojų žūklės sezoną pradeda kur kas anksčiau nei mes. Apie tai užsimena belgai, vokiečiai ir kt. Lietuvos žvejai su termometrais prie upių nelaksto ir apie upės tinkamumą žūklei dažniausiai sprendžia iš vandens lygio, drumstumo, srovės stiprumo. Jei vanduo labai aukštas, jei jis kaip kakava, jei srovė pragariška, upėje nėra ką veikti - reikia ieškoti balų, senvagių, užlietų teritorijų ir pan.

Kuojų žūklę upėse visada apsunkina aukštas vandens lygis ir dėl to atsiradusi stipri srovė. Todėl geriau žvejoti pažįstamose vietose, kur dugno pobūdis bent apytiksliai žinomas. Tačiau ne visada pasitaiko tokia galimybė.

Ideali kuojų žūklės vieta yra ten, kur pagrindinė srovė ribojasi su ramesniu ar net stovinčiu vandeniu, tokios vietos visais metų laikais yra perspektyvios, jei kalbame apskritai apie žūklę upėje, o ne tik apie kuojų žūklę. Pavasarį ten, kur srovė ribojasi su ramiu vandeniu, paprastai yra daug žuvų maisto, kurį suneša vanduo. Puiki žūklė yra ir prie įlankėlių, kur srovė sulėtėja, atsiranda sūkuriai. Žodžiu, stebime upę, žiūrime į jos vandenį ir nusprendžiame, kur reikia žvejoti.

EFEKTYVUS JAUKAS

Nors pavasarį kuojos kimba labai gerai, tačiau jaukinant galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Jaukinimas gali būti labai įvairus - skirtinguose vandens telkiniuose gali būti naudingi skirtingi jaukai, tačiau visi pavasariniai, kuojoms skirti jaukai, turi daug bendro: pagrindinę jų dalį (apie 40 proc.) sudaro smulkiai malti džiuvėsiai. Taigi sumalę ar prekybos centre nusipirkę maltų džiuvėsių jau turime puse jauko. Paprastai pavasarį vengiama į jaukus dėti saldžių komponentų, pavyzdžiui, sumalti ir pridėti sausainių. Saldūs komponentai šiuo metų laiku, kai vanduo dar šaltas ir žuvų medžiagų apykaita nėra tokia greita, kokia bus po mėnesio, labai greitai kuojas pasotintų. Tačiau ne viskas, kas saldu tinka pavasariniam jaukui. Sotūs biskvitai tikrai yra nereikalingi, tuo tarpu melasa yra labai puikus jauko komponentas.

Kas į jaukus dar gali būti dedama, be maltų džiuvėsių? Kukurūzų košė ir kukurūzų miltai (apie 20 proc.), žemės riešutų miltai (apie 20 proc.), „Coco Belge“ (iki 10 proc.) ir šutintos be sumaltos kanapės (apie 10 proc.). Paeksperimentuokite su tokios sudėties jauku, kuris gana populiarus tarp vokiečių žvejų ir pamatysite, kad kuojoms jis labai patinka. Paskutiniai trys komponentai šiam jaukui suteikia ypatingą aromatą ir tamsią spalvą. Aromatas išraiškingas, bet gana subtilus. Be abejo, visi tokio jauko komponentai suklijuojami klijais PV1, kurie yra labai saldūs ir maistingi, todėl turi būti naudojami atsargiai.

KVAPAI IR SPALVA

Tokį jauką galima papildomai pagardinti kvapu. Tam labai tinka anyžiaus kvapas, kurį dievina kuojos. Kuojoms taip pat patinka ir kmynų kvapas, kurį drąsiai galima derinti su anyžiaus kvapu. Beje, pavasarį dar neneršusi žuvis, nesvarbu, karšis ar kuoja, baidosi kraujo miltų, todėl jų į jauką dėti nepatariama.

Kartais anyžiaus kvapas neduoda jokio teigiamo efekto, net susidaro įspūdis, kad žuvys jo vengia. Tokioje žūklės vietoje reikėtų naudoti švelnius kvapus - vanilės, kakavos, šokolado.

Kuojoms skirtas jaukas būtinai turi būti tamsus, bent jau tamsios kakavos spalvos, nes daugelio žūklės vietų dugnas yra gana tamsus. Jei įmesime nors nedidelį rutulį šviesaus jauko, kuojos gali išsilakstyti ir tą vietą aplenkti tol, kol ant dugno bus šviesi dėmė.

Mano manymu, pagrindinis aprašyto jauko komponentas, labiausiai viliojantis kuojas, yra kanapės. Visi kiti produktai papildomai dirgina žuvų uoslę, sudaro kuojas viliojantį debesėlį, pasklinda didesniu atstumu nuo žūklės vietos ir informuoja žuvis, kad kažkur yra labai gardaus maisto. Kanapės - fantastiškai veikianti medžiaga, tarsi miniatiūrinis moliuskas. Jos kuojas vilioja visais metų laikais.

SALDĖSIAI

Kodėl rekomenduoju pavasarį daryti geresnį jauką, naudojant įvairius komponentus? Negi negalima jaukinti paprasčiausiais jaukais? Turint gerą jauką pavasarį vieno kilogramo užtenka ilgam - kelioms valandoms. Juk pavasarį nereikia žuvų gausiai šerti - jaukas turi tik privilioti ir sulaikyti jas žūklės vietoje. Geras sudėtimi, bet nesotus jaukas privilios kuojas, o jei jaukas bus pagamintas tik iš maltų džiūvėsių ir kokios nors rišančiosios medžiagos, gero efekto nelaukite. Aišku, tam tikromis sąlygomis puikiai suveikti gali ir „bazinis jaukas“, tačiau visada geriau turėti visapusiškesnį jauką.

Nors minėjau, kad saldžių produktų, pavyzdžiui, maltų sausainių ar biskvitų, žvejai dažnai vengia, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį negalima daryti saldaus jauko. Kuojos yra smaližės, todėl ir pavasarinis jaukas gali būti saldus. Pavyzdžiui, paėmę 50 proc. maltų duonos džiūvėsių, pridėję 30 proc. kanapių, 20 proc. „Coprah Melassa" ir viską suklijavę PV1 klijais gausime kiek kitokį, bet tikrai saldų ir puikų kuojų jauką. Ir nors tai bus saldus jaukas, jaukindami saikingai kuojų nepasotinsime. Toks jaukas puikiai tinka pavasariui.

Negalima pamiršti, kad labai gerai, kai pavasariniame jauke yra gyvūninių priedų - uodo trūklio lervų. Tačiau pavasarį į jauką jų nereikia daug dėti. Tegul gyvūninių priedų būna šiek tiek, kaip sakoma, dėl vaizdo ir kvapo. Jauką galite paskaninti ne tik mažomis uodo trūklio lervutėmis ar „pašarinėmis" musės lervomis, bet ir smulkintais sliekais, nes šiuo metu jų ir vandenyje yra nemažai - pavasariniai vandenys iš pakrančių žemių išplauna daug įvairių gyvių, žinoma, ir sliekų.

KONSISTENCIJA IR KIEKIAI

Kartais gali atrodyti, kad jauko nereikia, nes kuojos turėtų kibti labai gerai, tiesiog pačios lipti į krantą. Toks įspūdis susidaro tada, kai upė verda, kai vandens paviršiuje nedingsta žuvų sukelti ratilai, žuvys šokinėja ir pliaukši. Vaizdelis išties fantastiškas, bet užmetus į vandenį masalą fantastika baigiasi - prasideda realybė, kuri sako, kad be jauko kuojos nepuola beatodairiškai ant kabliuko. Taigi pasirodo, net tokiomis sąlygomis reikia jauko, reikia, kad žuvys į jauką reaguotų greitai, laikytųsi žūklės vietoje ir jauką nuolat ėstų, bet nepasisotintų. Visa tai diktuoja jauko komponentų dydį. Be abejo, mums reikalingas smulkus jaukas. Nesvarbu, ar tai bus parduotuvėje pirktas ar pačių padarytas, bet jis turi būti smulkus, sakyčiau, net dulkių konsistencijos. Žuvys tokio jauko dalelėmis lyg ir nuolat maitinasi, tačiau nepasisotina.

Apie jauko kiekius kalbėti irgi reikia atsižvelgiant į sąlygas. Kažkur, kur kuojų nėra labai daug, kur srovė lėta, kilogramo jauko gali užtekti ir keturioms valandoms, kitur, kur kuojų labai daug, greičiausiai reikės daugiau jauko, nes jau pradžioje žūklės tampa aišku, kad pirmi du jauko rutuliai išnyko be pėdsakų, o vėliau paaiškės, kad norint išlaikyti žuvis, jas reikėjo nuolat jaukinti, tad per vieną pavasarinės žūklės dieną į vandenį buvo supilta 5 kg. ar net dvigubai daugiau jauko, nes tik pastovus jaukinimas padėjo išlaikyti žuvis.

Žvejojant upėje, o ypač gana stiprioje srovėje, reikia pagalvoti, kur užmesti jauką: ar jauką tikslinga mesti prieš save, ar 10 - 20 m. prieš srovę, kad jis skleistųsi ilgesniame plote ir ten, kur žvejojame, būtų sukurta optimali jaukinimo zona. Be abejo, žvyras ar molis padeda pasunkinti jauko rutulį, kartais pusė jauko rutulio svorio sudaro sunkinančios medžiagos, bet pavasarį ne visada to pakanka.

TRUMPAI APIE MASALUS

Populiariausias pavasarinis masalas - uode trūklio lerva, žvejojant kai kuriose upėse nėra pats geriausias masalas. Kuojos kimba, bet ne tokios didelės, kaip tikėtasi. Musės lervos tai; pat negelbsti, nes ir jomis žvejojant gali kibti tik nedidelės žuvys. Tokiais atvejais labai dažnai padėtis pagerėja, kai ant kabliuko užkabinama apsiuva. Yra upių ir jų ruožų, kur didelę kuoją galima pagauti tik tada, kai masalui naudojama apsiuva. Geriausiai tinka tos apsiuvos, kurios namelį suklijuoja iš žvyro ir akmenukų. Tokiuose nameliuose gyvenančios apsiuvos yra ryškiai žalios, net švytinčios, žaliai geltonos spalvos, jos kur kas didesnės už medinių namelių gyventojas. Apsiuvų prisirinkti mažuose upeliuose nėra lengva, bet verta paskirti jų rankiojimui laiko, nes būtent šis masalas patinka didelėms pavasarinėms kuojoms.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Šapalų medžiotojų takai

PAGRINDINIS TAKTIKOS BRUOŽAS

Žvejojant mažesnėje upėje reikia laikytis tokios taktikos, kokios laikosi daugelis upėtakininkų. Einame prieš srovę ir metame prieš srovę. Vidutinio dydžio ar gana didelėje upėje, tokioje kaip Nemunas ar Neris, prie šapalo galime prisėlinti iš bet kurios pusės, nes tokios upės leidžia atlikti gana tolimus metimus tiek pasroviui, tiek skersai upės ir tuo metu būti nematomam ir negirdimam, o mažoje upėje tokios galimybės nėra. Šapalas, jei jis laikosi srovėje, upės viduryje, o taip visada būna, kai vanduo nusenka, mus labai gerai mato, tad metimai pasroviui paprastai baigiasi šapalų pabaidymu, o metimai prieš srovę gali duoti puikių rezultatų.

Šapalai - ne upėtakiai, jie po vieną neplaukioja. Šapalai visada laikosi būreliais, ir jei to būrelio link masalą pasiųsime stovėdami šapalams už nugarų, šansų, kad pagausime net kelias žuvis, yra daugiau nei tuo atveju, jei masalą mesime pasroviui. Be abejo, masalą reikia užmesti gerokai toliau nuo šapalų buveinės, jei yra galimybė, reikia stengtis bent kelis metrus permesti tą vietą, kur tūno šapalai.

Aišku, taisyklė, kad didelė upė - dideli šapalai, yra nepaneigiama: nori gaudyti didžiausius šapalus, gaudyk Nemune. Taigi, atrodytų, nėra ko lįsti į tas mažesnes upes, geriau gaudyti bent jau vidutinio dydžio upėse, nes ten šapalai didesni. Taip, tai tiesa, tačiau mažesnių upių šapaliukai - kaip saulėgrąžų gliaudymas: pradedi ir negali sustoti. Ir ne žuvis svarbu, o tas pasitenkinimo jausmas, kuris apima, kai tyliai prisėlini prie šapalioko, tiksliai užmeti tinkamą masalą ir po kelių akimirkų pajunti tą nepakartojamą šapalo smūgį.

METIMAI IR BRAIDYMAS

Žvejojant mažesnėse upėse teks nemažai braidyti. Tik braidydami galime surasti šapalus, kurie mažesnėse upėse užsiima kur kas daugiau ir įvairesnių vietų, nei tokio pat dydžio upėse gyvenantys upėtakiai. Paprastai stengiuosi įbristi į upės vidurį, beveik iki kito kranto, kad mesdamas masalą prieš srovę galėčiau jį pratraukti palei vieną krantą, po to - palei kitą krantą. Aišku, traukiu vobleriuką ir upės viduriu, nes čia taip pat tūno šapalai - jei tos nedidelės, gana seklios upės vagos viduryje yra keliasdešimties centimetrų gylio duobelė, kuri suteikia užuovėją nuo srovės, ar dugne pabarstyta akmenukų, už kurių šapalai taip pat gali laikytis.

Metimai prieš srovę nėra atliekami tiesiausiu taikymu prieš srovę. Dažniausiai metimas daromas skersai upės ir prieš srovę, o masalas grįžta šiokiu tokiu didelio spindulio lanku. Kiekvieną metimą diktuoja sąlygos, tad kalbėti apie tai neverta - kiekvienas žvejys puikiai mato, kur masalą reikėtų mesti ir kaip jį traukti.

Kokiu greičiu reikėtų traukti masalą, kai gaudydami šapalus masalą metame prieš srovę? Sunku pasakyti, šapalams gali patikti, kai masalas plaukia vos greičiau už srovę, t. y. tokiu greičiu, kad jaučiasi jo darbas.

Bet būna, kad jiems patinka, kai masalas traukiamas labai dideliu greičiu. Jei žvejojate vobleriu, pabandykite jį traukti taip, kad kurį laiką (sekundę) jį srovė neštų kaip šapą, o kurį laiką vobleris atgytų, pradėtų vibruoti. Pradedančiam spiningautojui, norint įvaldyti tokią techniką, reikės nemažai pasitreniruoti, nes tai ne stovintis vanduo - viskas vyksta labai greitai: srovė neša masalą mūsų link, mums akimirką tenka surinkinėti laisvą valą, kitą akimirką jau traukti masalą, vėl surinkinėti valą, vėl trūktelėti masalą ir t.t. Skaitant viskas atrodo gražiai, o realybėje viskas vyksta labai greitai.

PERSPEKTYVIOS VIETOS

Jei norite mažesnėje upėje pagauti didesnį šapalą, tokį, kad jau būtų galima su juo nusifotografuoti, teks ieškoti tokių vietų, kur gylis didesnis nei vienas metras. Perspektyvi vieta gali būti staigus upės vagos susiaurėjimas, jei yra seklesnis nei prieš jį ar už jo esančios upės atkarpos. Jei suradote tokią vietą, tikrinkite zoną ir už upės susiaurėjimo, ir prieš susiaurėjimą. Ir vienur, ir kitur turi būti šapalų. Bet nepamirškite, kad upėje yra nemažai, mūsų manymu, perspektyvių vietų, kuriose turėtų būti šapalų, bet kuriose jų kažkodėl nebūna.

Jei upės atkarpa prieš susiaurėjimą yra seklesnė nei pats susiaurėjimas, tai toje prieš susiaurėjimą esančioje atkarpoje ieškoti šapalų neverta. Ieškokite jų už susiaurėjimo, kur srovė aprimsta, nepaisant to, kad ir čia gali būti seklu. Ir vėlgi šapalų čia gali būti, bet gali ir nebūti. Atkarpos prieš susiarėjimą yra įdomios tik tada, jei jos yra gilesnės nei pats susiaurėjimas.

Dar viena vieta, kurioje yra šansų sugauti didelį šapalą, - upės vingiai. Kuo upės vingis statesnis, tuo didesnė tikimybė čia aptikti didesnį šapalą. Be abejo, upės vingių struktūra yra tokia pati: vidinė vingio dalis - sekluma, išorinė - kaip Dievas duos - gali būti gana gilu, bet gali būti tik iliuzija, kad gilu. Viskas priklauso nuo to, kaip gamta sugebėjo išlenkti upės vagą - kuo daugiau ją išlenkė, tuo daugiau šansų surasti didelį gylį. Jei upės vingyje yra daugiau gylio, didesnis šapalas joje jaučiasi saugus kaip bunkeryje. Todėl jį greičiausiai aptiksime prisispaudusį prie išorinės vingio dalies kranto. O jei ten yra išgraužos, jis tūnos jose. Mažoje upėje tokias vietas reikia tikrinti tik metant masalą prieš srovę ir traukiant pasroviui. Ne visada tai patogu, reikia labai didelio taiklumo ir staigaus bei tikslaus masalo valdymo. Kur kas mažiau taiklumo reikia masalą metant pasroviui. Tokiu atveju galima nesunkiai pakoreguoti jo trajektoriją po užmetimo, priversti praplaukti palei pat krantą. Pagunda didelė, tačiau nesusigundykite, nebent esate pasiryžę prie nedidelės upės vingio šliaužte prišliaužti. Niekada nepamirškite, kad mažesnės upės - tai tarsi šiuolaikinis daugiabutis namas. Viskas labai gražu, miela, bet kai viršuje kaimynai pradeda vaikščioti, supranti, kad namas yra popierinis. Taigi, jei norime pagauti šapalą, nebūkime drambliai, lipantys jiems ant galvų.

TIESIOS ATKARPOS

Literatūroje kartais rašoma, kad reikia vengti tiesių upių atkarpų, nes jose nėra šapalų. Tai netiesa. Vienoje mėgstamoje nedidelėje upėje žinau ne vieną visiškai tiesią, tolygios srovės atkarpą, kurioje galima pagauti gražių šapalų. Vasarą tų tiesių atkarpų krantai apauga tankiomis nendrėmis, tad prasibrauti prie vandens nėra paprasta. Šapalai dažniausiai tūno prie pat nendrių, tarsi sulindę į jas. Masalas taip pat turi plaukti palei pat nendres. Tokiose vietose ne visada galima užmesti prieš srovę - paprasčiausiai aplinka neleidžia atlikti metimų, todėl tenka žvejoti masalą metant pasroviui, stengiantis jį nuplukdyti ten, kur reikia ir pan.

ŠAPALO ATAKA

Šapalas visada atakuoja taip, kad spiningautojui norisi papasakoti, kaip jam vos spiningas iš rankų neiškrito. Jei žvejojate ne pačiais mažiausiais vobleriais su vienu kabliuku, o šiek tiek didesniais vobleriais su dviem kabliukais, ištraukę užkibusį šapalą pastebėsite vieną dalyką: metant prieš srovę sugautas šapalas dažniausiai bus užkibęs už vidurinio kabliuko. Susidaro įspūdis, kad šapalas nelaukia, kol masalas praplauks ir jo nesiveja, o atakuoja pasitikdamas arba atakuodamas jį iš šono, jei voblerį mato ne prieš save, o šiek tiek šone. Nesiimu spręsti, kaip ten yra - matėme ne vieną po vandeniu nufilmuotą filmą apie tai,-kaip plėšrūnai atakuoja masalus, ir turiu pasakyti, kad ta ataka nėra tokia primityvi. Atidžiau pažvelgus matosi, kad ji susideda iš įvairių lėtesnių ir greitesnių judesių. Nemanau, kad reikia į tai gilintis. Nedidelėje upėje mums svarbiausia yra tai, kad žuvis pirmiausia turi išgirsti ir pamatyti masalą, o tik po to - masalo savininką.

MASALAI ŠAPALAMS

Labai svarbu tinkamai parinkti masalą. Visi šapalams tinkantys masalai, nesvarbu, kokioje upėje žvejosime, gali tilpti į saują. Na, jei ne į saują, tai į vieną nedidelę dėžutę. Tai keliolika voblerių - nuo 2 iki 5 cm ilgio (didelis šapalas kartais gali atakuoti ir didesnį voblerį), ir 0-2 numerio sukriukės. Masalus reikėtų rinktis atidžiai dėl vienos priežasties - gaudydami lydekas galime „tvičingauti“, „džerkauti“, „hičinti“, „plukinti“, „lurčinti, „klakinti“, o normalia kalba šnekant, daryti viską, kad vobleris būtų panašus į vandenyje besiblaškančią sužeistą ar besimaitinančią, ar nuo plėšrūno sprunkančią žuvelę. O gaudydami šapalus galime tik pateikti masalą, nes kitą darbą atlikti trukdo srovė. Todėl šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina vobleris ar sukriukė. Labai svarbūs tampa masalo virpesiai, jo darbo stabilumas. Ne mažesnę įtaką turi ir masalo spalva, nes šapalas - labai akylas ir turi tam tikrą pomėgi subtilioms, tamsių atspalvių spalvoms. Tarp gružlio ir vabalo - taip galima apibūdinti pagrindinę masalų, skirtų šapalams gaudyti, spalvų gamą. Didelės spalvų įvairovės tikrai nereikia.

Ką nors konkretaus patarti labai sunku, nes skirtingose upėse pasiteisina skirtingo modelio sukriukės. Atrodytų, kas jau kas, bet sukriukė ir Afrikoje sukriukė, deja, ši taisyklė negalioja kalbant apie šapalus. Jei koks žvejys girs „Black Fury“ sukriukę, tai nereiškia, kad jūsų pamėgtoje upėje ji taip pat dirbs sėkmingai. Jūsų sėkminga sukriukė gali būti su „Aglia“ lapeliu, nudažytu vyšnine spalva. Beje, jei kalbame apie lapelius, tai eidami į šapalų žūklę sukriukę su „Log“ lapeliais galite palikti namie. Paprastai efektyvesnės yra „Aglia“ ir „Comet“ lapelius turinčios sukriukės.

Žvejojant sukriukėmis, didelę reikšmę turi jų traukimas. Stenkitės, kad sukriukė plauktų labai labai lėtai, kuo arčiau dugno, kad lapelis dirbtų kritiniu režimu - tuoj tuoj sustos ir prisiklijuos prie korpuso. Tai geriausia, ką galite pasiekti su sukriukėmis.

Vobleriai - labai puikūs masalai. Reikėtų turėti skirtingų kategorijų voblerių - tiek klasikinių, „minnow“ formos, tiek aktyviai dirbančių „crank“ voblerių. Nepraeikite pro įvairias vabalų imitacijas - jos kuriamos tam, kad jas pirktų šapalų gaudytojai. Tačiau „nepasimaukite“ - masalas turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir dirbti. Šapalautojas žūklės įrankių parduotuvėje turi įgnybti sau į ausį ir prisiminti santūrumą, jis neturi susivilioti masalų gausa, nes svarbiausias uždavinys – šapalą surasti. O kai šapalą surandame, galime išsitraukti patį universaliausią masalą pasaulyje - nediduką, aukšlės imitaciją su sidabriniais šonais ir juoda nugarėle. Universaliausias jis ir žvejojant šapalus.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kaip pagauti plekšnę

Plekšnių žūklė pavasarį įdomi jau vien dėl aplinkos. Aplink - jūros ošimas, toks skaidrus skaidrus ir grynas oras, toks sterilus smėlis... Pabandykite vieną dieną plekšnių pažvejoję Baltijos jūroje, kitą dieną nuvažiuoti į Minijos žemupį ar Aukštumalą pagaudyti kuojų. Pajusite nerealų skirtumą. Braidysite po molį, stovėsite tarp kitų žvejų ir galvosite:

„Ką aš čia darau?" Todėl visada reikia rinktis atvirkščią variantą: iš pradžių kuojos, po to - jūra. Nebus to beveik kultūrinio šoko, kai iš sterilios jūrinės aplinkos pakliūsite į purvyną, be to, nušausite ir kitą zuikį - apsirūpinsite masalais, t. y. kuojų ar plakių mėsa.

Plekšnes galima žvejoti nuo kranto arba nuo Palangos tilto, Klaipėdos, Šventosios, Papės ar Jūrmalos molų arba samdytis laivuką ir tik išplaukus iš Klaipėdos uosto kur nors stoti ir žvejoti. Atrodytų, kad iš visų variantų techniškai sudėtingiausia yra žūklė nuo kranto, bet taip nėra. Pavyzdžiui, Šventosios molas yra labai sudėtinga žūklės vieta, kur kiekvienas žvejys patikrina savo sugebėjimus laipioti akmenimis, išlaikyti pusiausvyrą, patikrina ir įvairių kūno dalių atsparumą, kai po neatsargaus žingsnio atsitrenkiama į akmenis. Palangos tiltas jau kitokia vieta - čia patikrinamas žvejo taiklumas, kurj atspindi sugebėjimas nepermesti šalia stovinčių žvejų valų, išbandoma žvejo kantrybė ir sugebėjimas komunikuoti su bendrauti norinčiais tiltu vaikščiojančiais piliečiais, bei atsparumas alkoholiui, kuris kartais ant tilto liejasi laisvai. Klaipėdos molai ir Jūrmalos taip pat turi savo ypatybių.

Žvejoti nuo kranto labai paprasta, todėl per paskutinį dešimtmetį žvejojančių nuo kranto skaičius labai padidėjo. Be to, tai ne ką mažiau efektyvus plekšnių gaudymo būdas, nei žūklė nuo į jūrą nusidriekusių statinių.

Efektyviausia yra žūklė iš laivų, nes plekšnes galima pasiekti bet kuriuo metų laiku, pavyzdžiui, vasarą, kai jos mieliau laikosi atokiau nuo krantų. Be to, gaudant iš nedidelio laivo labai greitai galima patikrinti keliolika vietų ir surasti geriausią. Tačiau iš laivo žvejoti brangu (jei samdytis), ir tą verta daryti šiltesniu metu, pavyzdžiui, vasaros viduryje. 
Geriausias plekšnių žūklės metas yra vėlyvas ruduo. Dažnai geras plekšnių kibimas priekrantės zonoje prasideda spalį ir trunka iki šalnų, tol, kol galima ir norisi žvejoti. Praėjusiais 2010 metais plekšnių žūklės sezonas baigėsi labai anksti, nes anksti prasidėjo žiema. O 2008 metais sezoną buvo galima tęsti beveik iki Naujųjų, nes ir gruodį temperatūra buvo teigiama.

Vėlyvą rudenį plekšnės yra storos, atsiganiusios, prieš nerštą prikaupusios riebalų. Be to, vėlyvą rudenį žmonių prie vandens mažiau - lapkritį mažai kas nori pajūriu vaikščioti. Tačiau rudenį būna dažnos audros, kurios viską gadina.
Stiprus vėjas ir didelės toli lūžtančios bangos byloja tik vieną - žvejybą jūroje nuo kranto kuriam laikui galima pamiršti.
Antras įdomus plekšnių žvejybos periodas prasideda pavasarį, balandžio pradžioje. Trunka jis gana ilgai, tol, kol įšyla vanduo - tai paprastai būna birželį, o kartais tik liepą. Vienas geriausių pavasarinio periodo mėnesių yra gegužė - plekšnės kimba labai gerai, vietos prie jūros daug, nes nėra poilsiautojų antplūdžio. Birželį žmonių prie jūros padaugėja. Pavasarį jau gaudome neseniai išneršusias plekšnes, todėl kai kurios žuvys būna dar neatsiganiusios, plonos. Mūsų upinės plekšnės (būtent upines plekšnes ir gaudome Baltijos jūroje) neršia tuomet, kai vandens temperatūra būna 3-7 laipsniai. Nerštas pagal aplinkos sąlygas gali vykti kovą-gegužę, todėl, jei nerštas užtrunka, nusikelia ir plekšnių gaudymo sezono pradžia, nes plekšnės neršia atokiau nuo krantų, didesniame 30-300 m gylyje, kur vanduo sūresnis.

Jei kalbame apie geriausią paros metą, tai, nepaisant metų laiko, geriausias kibimas būna ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą. Aišku, rudenį ir pavasarį plekšnės aktyvios gali būti visą dieną, tačiau vis tiek geresni laimikiai bus tada, kai žvejosime vėlai vakare arba anksti ryte - tada ir didesnių plekšnių pagausime, ir jos dažniau kibs. Taip yra todėl, kad temstant prie krantų pasirodo didesnės plekšnės, o smulkmė tarsi pasitraukia.

Geras plekšnių kibimas būna naktį. Kartais dviejų valandų naktinės žūklės rezultatai gerokai pranoksta visos dienos rezultatus. Todėl sutemus patariama pasilikti prie vandens dvi tris valandas. Be abejo, malonesnė naktinė žūklė esti šiltesniu metu, gegužę, birželį, tačiau vėlyvą rudenį nakties metu be plekšnių galime pagauti ir menkių, kurios naktį taip pat priartėja prie krantų.

Vasarą plekšnių žūklė nuo kranto sudėtinga. Kartais pavyksta temstant pagauti vieną kitą gražesnę plekšnę, o kartais kimba tik mažos žuvys. Tačiau liepos naktimis žvejus jau džiugina unguriai.

Vienas svarbiausių plekšnių žūklės nuo kranto momentų - žūklės vietos pasirinkimas. Lengva pasakyti: užlipkite ant kopos ir pažiūrėkite j jūrą - kur duobė arčiau kranto, kur ji didesnė, ten ir žvejokite. Visų pirma ne visur yra aukšta kopa, kad viskas matytųsi kaip ant delno. Antra, ne visada kas nors matosi. Jei oras ramus, rytais nuo kopos galima ką nors įžiūrėti, bet vakare tokios informacijos negausime. Trečia, ne visada tai, kas mums atrodo įdomu ir perspektyvu, įdomu ir plekšnėms. Jos vietas renkasi pagal joms vienoms žinomus kriterijus, tad kartais plekšnės ir žvejo pasirinkimas nesutampa. Todėl žūklės pradžioje reikia eksperimentuoti, ieškoti geresnės vietos, išsiaiškinti, koks pasirinktoje vietoje turi būti metimo nuotolis - ar reikia iš visos jėgos stengtis užmesti kuo toliau, ar užtenka ir 80 m užmetimo nuotolio.

Žvelgiant rytais nuo kopos nesunku pastebėti tas vietas, kur kibimo tikrai nesulauksime, arba, jei ir sulauksime, jis bus gana retas. Tai platūs smėlio sėkliai, toli nusidriekiantys j jūrą.

Kitas svarbus plekšnių žūklės momentas - masalo pasirinkimas. Pagal masalo pasirinkimą žvejus galima skirstyti į dvi grupes: tuos, kurie mano, kad užtenka dviejų masalų - krevečių ir žuvelių porcijos, ir tuos, kurie mano, kad reikėtų turėti 10 masalų, o skirtingų žuvų rūšių porcijos efektyvumu labai skiriasi. Dar yra žvejų, kurių netenkina natūralūs masalai, todėl jie naudoja įvairius kvapus (purškiamus,  kuriuos masalas panardinamas ir pan.).

Masalų efektyvumo vertinimai labai skirtingi. Dažnai pripažistama, kad žvejojant plekšnes geriausi yra du masalai: parduotuvėje pirkta bei virta krevetė ir strimelės porcija. Gi kuojos, plakio, ešerio, žiobrio ir kitų žuvų porcijos efektyvumu nusileidžia strimelės porcijai. Strimelės porcija kartais pakeičiama čia pat jūroje pagautos gyvavedės vėgėlytės mėsyte.

Visus šiuos niuansus pastebi tik tie žvejai, kurie labai dažnai gaudo jūroje. Tie žvejai, kurie jūroje žvejoja tik kartą ar du per mėnesį, skirtumų gali ir nepastebėti. Tas pats ir kalbant apie papildomą masalų kvepinimą: yra daug įvairiausių nuomonių, ginčų, nesutarimų. Pavyzdžiui, jei per jūrinės žūklės varžybas kaimynai gaudo geriau, tai dažniausiai manoma, kad jų vieta geresnė. Tačiau jei puikiai gaudo vieno klubo žvejai, jau įtariame, kad jie turi kokią paslaptį, galbūt masalą mirko kokioje ypatingai kvepiančioje substancijoje. Be abejo, tie, kurie tai daro, paslapčių neatskleidžia, ir tai suprantama.

Tie, kurie važiuoja pavasarį gaudyti plekšnių, turėtų pasirūpinti mažiausia dviem masalais. Šviežia (būtinai šviežia) skumbre ir pirktinėmis virtomis krevetėmis. Paprastai tokių masalų užtenka, nes skumbrės porcija tikrai geras masalas, tik skumbrė labai greitai genda, ir tą reikia atsiminti. Jei abejojate skumbrės šviežumu, paieškokite kitos žuvies - kuojos, karpio ir pan. Pavasario pradžioje geresnis masalas dažnai būna žuvies porcija, tačiau nereikėtų ignoruoti ir krevečių. Būna, kad vieną dieną plekšnės geriau griebia krevetes, o kitą - porciją. Būna, kad ir tą pačią dieną keičiasi prioritetai, todėl ant meškerės kabliukų turėtų kabėti skirtingi masalai.

Jei kalbame apie įvairius pavadėlių papuošimus, vėlgi nuomonių yra įvairių.

Vieni žvejai giria pavadėlius su blizgančiais metaliniais sukriukių lapeliais ir spalvotais karoliukais, kiti teigia, kad tokie pavadėliai kartais atbaido plekšnes, tad geriau naudoti paprastus pavadėlius be jokių papuošimų. Tačiau kai kalba pasisuka apie fosforinius šviečiančius žaisliukus, daugelio žvejų nuomonė būna vieninga: plekšnė - smalsi žuvis, tad šviečiantys žaisliukai ją traukia. Kad pavadėliai skleistų šviesą, ant jų paprastai veriami fluorescenciniai ar fosforiniai karoliukai. Šviečiančių pavadėlių efektas, be abejo, labiausiai akivaizdus naktį, o ne dieną. Dieną, kai plekšnės kimba vangiau nei naktj, žvejai eksperimentuoja rinkdamiesi ilgesnius pavadėlius, pririšdami mažesnius kabliukus, ant kurių kabinamas mažesnio dydžio masalas. Gaudant neaktyvias plekšnes, galioja tie patys dėsniai kaip ir gaudant kitas žuvis: mažesni kabliukai, plonesni ir ilgesni pavadėliai - geresnis rezultatas.

Jaukinimas jūroje padeda privilioti plekšnes, tačiau žvejai jaukina gana retai, t. y. į jaukinimą numoja ranka. Bet plekšnės labai reaguoja j žuvies kvapą, tad jei vietoj svarelio kabinsime sunkią uždarą šėryklėlę, į kurią prigrūsime strimelių ar skumbrių faršo, sumaišyto su tarkuotais džiūvėsiais, kurie jauko masei suteikia lipnumo, žūklės rezultatai gali būti geresni.

Į šėryklėlę galima prigrūsti ir sumaltų krevečių kiautų, ir kitų komponentų, kurių nenaudojame nei užkandai, nei kaip masalo. Pagrindinis jaukinimo tikslas - skleisti intensyvų kvapą, kad plekšnės greičiau surastų tą vietą, kur yra mūsų masalai.

Gana dažnai jaukinimas pasiteisina, tačiau šėryklėlės turi vieną neigiamą savybę - trumpesnis užmetimo nuotolis, be to, ne visada norisi terliotis su jūrinės žuvies faršu, kuris, švelniai tariant, skleidžia nekokį kvapą, tad nesinori apsunkinti žūklę, nepaisant to, kad jaukas padeda daugiau pagauti. 

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Paslaptingieji lynai

KAPRIZAI

Be abejo, lynas yra dugno žuvis, nes maisto dažniausiai ieško rausdamasi dumble. Bet lynai pakyla ir iki pat vandens paviršiaus ir nuo augalų lapų rankioja įvairius skanėstus - akylai stebėdami vandenį tą matome ir net girdime. Lynai rankioja maistą ir nuo augalų stiebų - tą mes taip pat matome, nes neįprastai pradeda linguoti vandens augalai.

Tačiau, nepaisant to, kad lynas aprašomas kaip dugno žuvis, tam tikruose vandens telkiniuose guldyti masalą ant dugno neverta – galime nesulaukti nė vieno kibimo. O pakėlę masalą šiek tiek aukščiau nuo dugno jau sulauksime lynų dėmesio. Kartais masalą tenka pakelti dar aukščiau, kažkur per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus, o kartais ir prie pat vandens paviršiaus. Tačiau kaip bus kitą dieną, sunku pasakyti. Lynų žūklėje netikėtumų daug, todėl juos žvejojant reikia prisitaikyti prie nuolat kintančių žūklės aplinkybių. Lynas - kaprizinga žuvis, sakyčiau, gana nepastovaus charakterio. Pastovi tik jo gyvenamoji vieta - lynai neklaidžioja po visą vandens telkinį kaip klajokliai karšiai, ir tai gerai. Jei žūklės vietą žinome - tai paprastai būna nedidelis plotelis, belieka sėdėti, eksperimentuoti ir bandyti atspėti, kas šį kartą lynui galėtų patikti.

PAVASARĮ - ŠIAURINIS GALAS

Jei norime smagiai pažvejoti lynų, pavasario žūklę turėtume pradėti ne nuo meškerių ruošimo, jauko maišymo, o nuo pasivaikščiojimų vandens telkinio pakrantėmis. Pirmoje atsitiktinai pasirinktoje vietoje lynų ieškoti neverta, nes jų ten greičiausiai nebus, kaip rusai sako: „zakon podlasti". Be abejo, jei ežeras nedidelis, nesunkiai galime rasti tokią vietą, kurią žvejai vadina lynų Eldoradu. Vasarą tai padaryti lengviau, nes jau iš tolo matosi koks lelijomis gausiai apaugęs ežero galas, kuriame seklu, kurio dugnas - dumblas.

Pavasari mus turėtų dominti šiaurinė vandens telkinio dalis, nes ją geriausiai ir intensyviausiai šildo pavasarinė saulė. Mūsų tikslas - gana platus sėklius šiaurinėje pusėje. Kuo tas sėklius didesnis, tuo geriau. Tačiau sėklius dar nieko nereiškia - pasižiūrėkime, koks dugnas. Jei jis žvirgždas, tai sekluma mums neturėtų rūpėti, bet jei dugnas dumblas, jau galime pradėti puoselėti geros lynų žūklės viltis.

Žinau kelis ežerus, kurie šiauriniame gale turi idealias sąlygas lynams šildytis, ir tos vietos tokios išraiškingos, kad kiekvienas žvejys pasakytų: čia yra ideali vieta lynams laikytis ir maitintis. Tačiau ne visi ežerai yra vienodi, gali būti, kad šiauriniame krante reikiamo sėkliaus nerasime. Tada belieka jo ieškoti vakariniame ar rytiniame krante, t. y tose vietose, kurias daugiau šildo saulė. Mažiausiai saulės šilumos tenka pietinei pakrantei, o vakarinis krantas pavasarį įšyla labai gerai.

VANDUO IR DUMBLAS

Atrastame greičiau įšylančiame sėkliuje (labai gerai, jei jis nėra visiškai atviras, o apsaugotas nuo vėjų, kurie gali išginti šiltesnį vandenį) gylis turėtų didėti pamažu - keliolika metrų nuo kranto jau turėtų būti 1-1,5 m gylio. Vanduo tokioje vietoje gali būti drumstokas - tai dar geriau. Vandenį paprastai drumsčia trys dalykai: į krantą besiritančios bangos, kurios pakelia dumblą, maudynių mėgėjai ir dugne maisto ieškančios, dumblą rausiančios žuvys. Maudynių mėgėjų laikas dar neatėjęs - jie prie ežerų paprastai pasirodo gegužės pabaigoje ir renkasi tas vietas, kur nėra dumblo. Didesnės bangos anksti pavasarį gali nieko gero nežadėti, nes bangavimas - tai intensyvus vandens maišymas, taigi perspektyvus, jau įšilęs sėklius yra atšaldomas šaltu ežero vandeniu.

O štai jei nėra bangų, nėra maudynių mėgėjų, bet pastebime, kad vandenį kažkas drumsčia - labai gerai. Tai daro žuvys. Didžiausi drumstėjai yra karpiai. Šie paršai sugeba sukelti ypatingus dumblo debesis. Neblogi dugno artojai yra ir karšiai, bet jie prie krantų nedideliame gylyje nesilaiko ir nieko čia neieško. Lynai irgi moka ir vandenį drumsti, ir mums ženklus - burbulus - į vandens paviršių siųsti.

Atradę, mūsų manymu, tinkamą žūklės vietą nežinomame ežere, būtinai patyrinėkime jos dugną: pasižiūrėkime, kur yra giliau, kur sekliau ir pan.

Atrastas sėklius gali būti labai įdomus, bet neįveikiamas - negalime prieiti, nėra kur įsitaisyti, nėra kaip užmesti. Nenumokite į tokį sėklių ranka, bet paieškokite šalia sėkliaus vietų, kur galima būtų užmesti masalą - jos taip pat gali būti perspektyvios.

JAUKAS SU PRIESKONIAIS

Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus reikia jaukinti. Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus pavasarį reikia jaukinti atsargiai. Jaukinimo principas beveik toks pats kaip ir gaudant kuojas:

♦jauko reikia nedaug,

♦jauko komponentai turi būti labai smulkūs, 

♦jauke turi būti nemažai musės lervų ir kapotų sliekų,

♦būtina atsiminti, kad pagrindinė jauko užduotis - nugabenti tai, ką žvejai kartais vadina priedais, t. y. musės lervas, kapotus sliekus, į žūklės vietą.

Pavasarį galima rinktis gana pigų smulkios frakcijos jauką - nereikia nei kad jis kvepėtų, nei kad produktai skleistų įvairius aromatus. Be to, žvejyba vyksta stovinčiame vandenyje, nedideliame gylyje, netoli kranto, todėl nereikia jokių papildomų komponentų, kurie jauko rutulį padaro lipnesnį, sunkesnį.

Kaip ir kiekviena žuvis, taip ir lynas mėgsta kvapus. Kai žvejai šneka apie kuojas, tai dažniausiai sako, kad šios žuvys mėgsta anyžiaus kvapą. Kai kalba apie karšius, teigia, kad šie yra prisiekę vanilės kvapo gerbėjai.

Kai kalba pasisuka apie karpių žūklę, minimi braškės, bananų ir įvairūs egzotiški kvapai. O kas patinka lynui? Tą šiais laikais nesunku atspėti, tereikia pažiūrėti, kas dedama į mišinius, kurie skirti tešlai gaminti. Neretai tokiuose mišiniuose kaip ypatinga sudėtinė dalis būna prieskonis ožragė. Koks tai prieskonis? Jis visiems gerai žinomas, anaiptol ne deficitas. Turbūt ne vienam yra tekę uostyti kaukazietišką prieskonių mišinį, kuris dar vadinamas „Chmeli suneli“. Tai štai, ožragė yra dominuojantis to mišinio kvapas.

Kai kurie žvejai teigia, kad lynai labai mėgsta ne tik ožragės, bet ir ciberžolės (dar vadinamos kurkuma) kvapą. Tai irgi tiesa, nes kai kurie gamintojai į lynams skirtus jaukus deda ciberžolės.

Galite pabandyti viename jauke suderinti abu kvapus.

Dar vienas niuansas - jauko spalva. Siūlyčiau jauką rinktis tokį, kuris nesiskirtų nuo dugno. Vietose, kuriose gaudome lynus, dugnas paprastai būna tamsus, todėl šviesesnį jauką reikėtų maišyti su žemėmis. Kuo žemėje daugiau durpių, tuo geriau. Darant jauko rutulius nereikia pamiršti, kad žvejosime ten, kur dugnas yra dumblas. Todėl jauko rutuliai negali būti sunkūs, tvirtai suklijuoti, kad neįsmigtų į dugną. Jie turi būti lengvi, purūs, suirti tuo metu, kai leidžiasi ant dugno.

ŽŪKLĖS VIETOS PARUOŠIMAS

Lynų žūklei reikėtų paskirti ne vieną dieną. Norint paruošti lynų žūklės vietą, kurioje kibtų dideli lynai, jaukinti reikia kelias dienas. Jei žūklės vieta arti namų, problemos lyg ir nėra, bet jei žvejys gyvena mieste, o tokių - dauguma, kiekvieną dieną prie ežero, kuris yra už 50 ar 100 km, neprivažinėsi.

Dėl to geriau nesiblaškyti po visą Lietuvą, o pamėginti lynų žūklės vietą susirasti kuo arčiau namų. Pabandykite ir galų gale pamatysite, kad kur nors ne taip toli namų yra puikių žūklės vietų. Jei vieta arti namų, prieš savaitgalio žūklę galima porą kartų nuvažiuoti ir rytais sumesti po kilogramą jauko.

Išankstinis jaukinimas leidžia sužinoti, ar tinkamai pasirinkta žūklės vieta. Sakykime, vieną dieną anksti ryte sumetėme kilogramą jauko. Kitą dieną - dar kilogramą. Trečią dieną vėl kilogramą ir jau galime šiek tiek ilgiau pabūti ir pasižiūrėti, kas vyksta.

Praėjus kuriam laikui turėtume pamatyti kokius nors požymius, kad mūsų jauką žuvys ryja. Tai nebūtinai turi būti lynai. Jauku pirmieji susidomėti gali karosai, kuojytės, plakiai. Jei aiškių žuvų buvimo požymių nematyti, vadinasi, žūklės vieta nėra tinkama. Kuo ilgiau iš anksto jaukinsime, tuo geriau, tačiau ne kiekvienas žvejys gali jaukinti, ne kiekvienas yra toks atsidavęs žvejybai, kad kas rytą anksčiau keltųsi ir važiuotų keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki lynų žūklės vietų. Ne kiekvienam prie širdies tokio malonumo kaina.

Taigi teks ieškoti kompromiso, pavyzdžiui, iš anksto jaukinti tik du kartus arba apskritai atsisakyti išankstinio jaukinimo tikintis, kad lynai žūklės dieną labai gerai reaguos į jauką. Be abejo, lynai gali palankiai sureaguoti į mūsų pastangas ir be išankstinio jaukinimo, tačiau jei norime pagauti išskirtinius, didelius, įspūdingus lynus, nepagailėkime nei laiko, nei lėšų.

Iš anksto jaukinti nereikia tik tuose nedideliuose ežerėliuose, kuriuose dominuoja maži ir vidutinio dydžio lynai. Tokios žuvys labai greitai sureaguoja į užmestą jauką, dažnai neblogai kimba bet kokiu oru, bet kuriuo dienos metu ir tiems žvejams, kurie visai nejaukina.

KLASIKINIS JAUKINIMAS

Yra žvejų, kurie pripažįsta tik klasikinį jaukinimą ir kuriems aprašytas jaukinimo būdas biriu smulkios frakcijos jauku, sumaišytu su gyvūniniais priedais (musės lervomis, kapotais sliekais), yra netinkamas net ankstyvą pavasarį. Tokių žvejų argumentai labai paprasti:

♦lynas, kaip ir karpis, tiek rudenį, tiek vasarą ryja gana didelius kąsnius ir suvartoja nemažai maisto, todėl jaukas gali būti sotūs,

♦birus jauko rutulys subyra į smulkiausias daleles, kurios plaukioja vandenyje ir privilioja įvairiausią smulkmę (kuojytes, plakiukus, karšiukus ir t.t.).

Argumentai iš tiesų labai rimti ir kai kuriuose vandens telkiniuose daug lemiantys. Klasikinio jaukinimo šalininkai teigia, kad geriau naudoti mažesnius kiekius, bet didesnės maistinės vertės jauką, nei pilti didelius kiekius mažos maistinės vertės jauką. Dėl to klasikinio jaukinimo šalininkai siūlo jaukinti:

♦virtos bulvės gabaliukais (ne didesniais nei 10 mm. skersmens),

♦šutintais arba konservuotais kukurūzais,

♦šutinta manų koše,

♦specialiais granuliuotais jaukais,

♦mažais baltyminiais kukuliais.

Toks jaukinimo būdas pavasarį pasiteisina tuose vandens telkiniuose, kur žuvų įvairovė labai didelė. O jei ežeras nedidelis, iš karpinių šeimos žuvų dominuoja lynai ir karosai, sėkmingesnis gali būti pirmasis variantas, t. y. jaukinimas biriu jauku.

ŽŪKLĖ

Lynai aktyviai maitinasi tuomet, kai vandens temperatūra pasiekia 11 laipsnių. Iki to laiko jie taip pat maitinasi ir kimba, tačiau nebūna tokie aktyvūs kaip tuomet, kai temperatūra būna 11 laipsnių ir aukštesnė. Pavasarį važiuojant žvejoti lynų reikia turėti termometrą. Jis reikalingas ne tam, kad žinotume, ar vanduo jau 11 laipsnių, ar šaltesnis. Pasinaudodami termometru galime atrasti šiltesnio vandens zonas. Būna, kad termometras parodo labai netikėtus ežero vandens temperatūrų skirtumus.

Žūklės vietą reikia rasti iš anksto, nes žūklės dieną ieškojimams nėra laiko - žvejodami lynus ant kranto turime būti dar prieš aušrą. Ši taisyklė galioja ne tik žvejojant lynus, bet ir karšius bei kitas žuvis. Nors teigiama, kad ankstyvą pavasarį ar rudens viduryje gero kibimo galima sulaukti ir vidury dienos, tačiau yra tokių vandens telkinių, kurių žuvys, nepaisant metų laiko, kimba labai anksti.

Lynai sutemus nekibs, tačiau kol neprašvito turime pasiruošti meškeres, užmesti į žūklės

vietą jauko. Jei ruošiamės žvejoti visą dieną, reikia turėti ne mažiau kaip 3 kg jauko.

Viena meškere žvejoti lynus neracionalu. Dviem - pats tas. Kai turime dvi meškeres, galime naudoti du skirtingus masalus, pavyzdžiui, ant vienos meškerės užmauti musės lervų kuokštą, ant kitos - du tris nedidelius sliekelius, kuriuos veriame per vidurį ir užfiksuojame musės lerva. Galime išbandyti „sumuštinį“ - kokonas ir sliekas arba kokonas ir musės lervos, o vėliau, jau gegužę ar birželį, „sumuštinį" kukurūzas ir sliekas. Taip pat nereikia pamiršti, kad gegužę ir vėliau geras lynų masalas gali būti ir naktinio slieko gabaliukas, o pavasario pradžioje, balandį naktiniai sliekai nepatenka į geriausių masalų trejetuką.

Naudodami dvi meškeres masalus galime laikyti skirtingame aukštyje, pavyzdžiui, vieną nuleisti tiek, kad liestų dugną, o kitą pakelti, kad būtų per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus.

Anksti pavasarį geroje lynų žūklės vietoje galime pagauti gražių karosų. Gali būti net taip, kad jie dominuos laimikiuose. Tai ne bėda - visada kimba tos žuvys, kurios yra aktyvesnės ir drąsesnės. Ateis laikas, sulauksime ir lynų.

Kalbant apie ankstyvą lynų žūklę reikėtų pabrėžti, kad pirmieji sezono lynai dažnai kimba ne prie pat kranto, bet kiek toliau - kartais 20 m nuo kranto. Pavasario pradžioje vanduo dar per šaltas, dar nėra vandens augalijos, todėl lynai laikosi atokiau. Gegužės antroje pusėje, kai vanduo jau gerokai šiltesnis, augalijos gerokai daugiau, lynai būna arčiau krantų, tad žūklės nuotolis - tik keli metrai. Pakrantėse lynai intensyviai kimba tada, kai iš vandens ima lįsti vandens augalai.

Geriausias lynų žūklės metas - gegužė ir birželis. Tai nenuostabu, nes šie du mėnesiai apskritai yra geriausi ir dosniausi žvejams. Lynų aktyvumas apogėjų pasiekia tada, kai darželiuose pradeda žydėti tulpės.

Šaltinis Žvejys ir žuvis