Per Žolinę žvejyba – nemokama

Rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, visi galės žvejoti nemokamai visuose neišnuomotuose ir išnuomotuose valstybiniuose vidaus vandens telkiniuose, taip pat Nemuno deltos regioniniame parke – be mėgėjų žvejybos leidimo ar žvejo mėgėjo bilieto. Nemokamai žvejoti galima dukart per metus – liepos šeštąją ir rugpjūčio penkioliktąją, rašoma Aplinkos ministerijos išplatintame pranešime spaudai. Taip numato Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės.

Norintiesiems žvejoti jūroje, privačiuose ir tuose telkiniuose, kuriuose organizuota limituota (licencinė) žvejyba, teks įsigyti mėgėjų žvejybos leidimus.

Šiuo metu limituota žvejyba organizuota 7 vandens telkiniuose, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą (išnuomotuose telkiniuose): Šiaulių r. Gudelių ež., Vilniaus r. Varniškių ež., Druskininkų sav. Ilgio ež. ir Vijūnėlės tvenkinyje, Alytaus r. Vabalių ež., Skuodo r. Barstyčių tvenkinyje, Anykščių r. Pagojės tvenkinyje.

Vandens telkiniai, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotą (neišnuomoti telkiniai) ir kuriuose organizuota limituota žvejyba (juose žvejybai šiomis dienomis reikia įsigyti žvejo mėgėjo kortelę), yra: Merkio upė nuo Ožkelaičių tilto iki Baltarusijos sienos (Ožkelaičių tiltas yra tarp Jašiūnų ir Rūdninkų), Alytaus r. Talokių ež., Varėnos r. Krūminių tvenkinys, Anykščių r. Smulkio ež., Ignalinos r. Joskučio ež., Vilniaus r. Musios ež.

Aplinkos ministerija taip pat primena, kad Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės nuo 2013 m. liepos mėn. yra patikslintos. Visų pirma apribotas kai kurių leidžiamų naudoti žvejybos įrankių ir kabliukų kiekis. Velkiaudamas vienas žvejys galės naudoti ne daugiau kaip du spiningus. Šis apribojimas nustatytas siekiant pagausinti plėšriųjų žuvų, kurių daugumoje mūsų vandenų yra labai sumažėję, išteklius.

Kitas naujas reikalavimas – upėse pastebimai sumažėjus salačių ir ūsorių, leidžiama sugauti nebe tris, kaip ligi šiol, o dvi šias žuvis. Žvejojant salačius, kurie yra Europos bendrijos svarbos rūšis, nebegalima naudoti daugiau kaip du masalus. Taip yra uždrausta žvejyba vadinamaisiais „laiveliais“ arba „rogėmis“.

Dar viena naujovė – neberibojamas leidžiamas gaudyti žiobrių dydis. Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl intensyvios žvejybos Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose apie 80 proc. į upes atplaukusių žiobrių sudaro patinai, kurie yra smulkesni ir nepakliūna į žvejų tinklus (pralenda pro tinklų akį). Kadangi iki šiol žvejams mėgėjams buvo draudžiama imti mažesnius nei 28 cm žiobrius, jie pasiimdavo tik pateles, kurios yra stambesnės, o patinus paleisdavo ir todėl blogėjo populiacijos struktūra. Atsižvelgus į tai, minėtąjį apribojimą nutarta panaikinti.

Aplinkos ministerija primena, kad visus metus draudžiama žvejoti valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, Kniaupo įlankoje, Nemune 500 m žemiau Kauno HE užtvankos ir kituose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nustatytuose vandens telkiniuose.

Žvejojant reikia laikytis ir kitų taisyklėse nustatytų reikalavimų – draudžiama gaudyti lašišas, šlakius, sykus, neįsigijus žvejo mėgėjo kortelės šių žuvų žvejybai. Kitas žuvis galima gaudyti, laikantis leidžiamo sugauti žuvų kiekio ir jų dydžio, naudojant žvejybai ne daugiau, nei leidžia taisyklės, žvejybos įrankių ir kabliukų.

Šamų gaudymas spiningu

Paprastai, anksti ryte ir vakare yra naudojami nelabai dideli (kaip šamams) guminukai su pačiomis lengviausiomis galvutėmis. Gaudoma tokiu būdu: staigus trūktelėjimas nuo dugno, pora metrų patraukimas ir masalas vėl guldomas ant dugno, tada procedūra kartojama. Reikia paminėti, kad valas visą laiką turi būti įtemptas. Tokiam gaudymui galima naudoti starkių žūklei skirtus spiningus jautriomis viršūnėlėmis ir ryškų fluo valą, kuris puikiai parodo delikatų šamo kibimą. Šamas taip traukiamą guminuką atakuoja ne taip agresyviai kaip srovėje traukiamą - jis pačiumpa jį tik pakilusį nuo dugno arba besileidžiantį. Pačiupęs masalą šamas lieka vietoje, todėl kartais labai sunku pastebėti kibimą.

Vakaras, tai rojus mėgstantiems gaudyti vobleriais. Vobleris labai universalus masalas - jį galima traukti lėtai, galima greitai, su pertraukomis, leidžiant jam iškilti. Tinkamiausi šamų žūklei stori, kuproti vobleriai. Tokie vobleriai neria negiliai ir vandenyje elgiasi gan agresyviai, bet didele amplitude. Jie šiek tiek primena varlę - prancūzų ir šamų delikatesą. Vobleriais geriausia gaudyti šaminių duobių pakraščiuose, pakrantės ruožuose, seklumose. Kibimas yra ne tik jaučiamas, bet dažnai ir matomas - įsibėgėjęs šamas nespėja sustabdyti ir tiesiog iššoka iš vandens. Taip pat šamų žūklei tinka ir ilgi liesesni, ne per daug giliai (apie metrą nuo vandens paviršiaus) neriantys vobleriai.

Dnepro upėje šamai gaudomi ir paviršiniais vobleriais, vadinamais “drawlers” arba irklakojais. Traukiami jie plaka vandens paviršių savo “irklais”, kartais pasineria po vandeniu, žodžiu kelia neapsakomą triukšmą. Pasak ukrainiečių žvejų šie vobleriai primena į vandenį nukritusį sunkiai sužeistą paukštelį ar graužiką, tuo puikiai viliodami šamus. Tokie paniški šio masalo judesiai išprovokuoja atakai net ir vangiausią šamą.

Iš dešimties išvykų, sėkmingos būna tik viena - dvi. Bet vienas paviršinis šamo kibimas visiškai kompnesuoja tūkstančius tuščių metimų, o kova su užkibusiu galiūnu - dešimtis nutrauktų masalų. Spiningautojai, gaudantys šamus dienų dienas vaikosi to vieno smūgio ir tarškiančio ritės stabdžio garso.

Šamų gaudymas spiningu

Nedaug yra spiningautojų, kurie specializuojasi šamų gaudyme. Visų pirma tam reikia specialių įrankių, antra - tai ganėtinai nuobodi ir monotoniška žūklė, dažnai pasibaigianti grįžimu namo tuščiomis. Dvi trys dienos varginančio didelių blizgių mėtymo ir norisi mesti šalin sunkų kotą, čiupti lengvą spiningėlį ir gaudyti šapalus ar lydekas.

Bet kantrieji spiningautojai yra apdovanojami puikiais laimikiais. Spiningu pagaunami didieji šamai - didelius masalus neretai puola bemaž metriniai egzemplioriai. Patyrę spiningautojai per sezoną gali susigrumti su keletu "medalinių" šamų.

Dieniniai masalai. Dieną geriausia naudoti dideles, sunkias vartikles. Spalviniai variantai: sidabrinės, arba dviejų spalvų vartiklės - viena pusė sidabrinė, kita auksinė arba varinė. Vidury dienos šamų reikia ieškoti dugno perkritimuose ties akmenuotais ar molėtais nelygumais, o taip pat ramumose už dambų, kur yra priešinga srovė, sūkuriai ir pan. Blizgę reikia traukti labai lėtai, palei pat dugną. Blizgės, kuriomis gaudote srovėje turi būti labai sunkios. Kai kurie šamų specai perka dvi identiškas blizges, pragręžia jas ir susuka varžteliais arba sukniedija. Jei sujungiamos dvi identiškos savo forma, bet skirtingų spalvų blizgės, gaunami įdomūs spalviniai variantai. Ramumose už dambų geriau naudoti lengvesnes, iš plonesnės skardos pagamintas blizges - jas galima lėčiau traukti.

Kitas puikus masalas, tai dideli, natūralių spalvų arba skaidrūs su blizgučiais riperiai, balti, geloni ar tamsiai raudoni tvisteriai.

Taip pat šamų žūklei tinka vobleriai. Tai bet kokių spalvų, (priklausomai nuo aplinkybių - vandens skaidrumo, metų laiko ir vandens telkinio) giliai neriantys, agresyvūs vobleriai. Pagrindinis reikalavimas - jie turi dirbti net ir labai lėtai traukiami.

Vakarinė žūklė. Vakare ir švintant geriausi masalai, kuriais galima žvejoti viduriniuose vandens sluiksniuose. Vartiklės turi būti pagamintos iš plonos skardos. Gana dažnai šamas kimba tuo momentu, kai tik masalas atsitrenkia į vandens paviršių ir pajuda iš vietos. Išprovokuoti šamą tokiai atakai galima ir didele sukre. Dnepro upėje labai populiarios amerikietiškos sukrės, skirtos musky (didelių Šiaurės Amerikos lydekų) gaudymui - Mepps Musky Killer, Giant Killer ir pan. Pasak ukrainiečių, vakaras, tai metas, kai šamus reikia gaudyti kaip salačius, t.y. vos sukrei atsitrenkus į vandens paviršių, jos lapelis turi kaipmat imti suktis. Galima tik įsivaizduoti, kokios įspūdingos tokios "paviršinės" šamų atakos... Jei kibimo nesulaukėte per pirmuosius kelis metrus, verta nustoti sukti ir kiek priskandinus, traukti ją viduriniuose vandens sluoksniuose.

Didžiojoje Britanijoje didžiausias pagautas šamas svėrė 28,12 kg. Šamai gaudomi visus metus, bet geriausiai kimba šiltesniais mėnesiais. Šamų racioną sudaro :moliuskai, negyvos žuvelės, varlės, tritonai, dėlės

Velso šamai yra labai panašūs į milžiniškus buožgalvius, tad ir atsiranda galimybė juos sumaišyti su kokia kita žuvimi. Ši žuvis turi pailgą tvirtą kūną, mažą apvalią uodegą, kuri susijungia su analiniu peleku ir tęsiasi per visą apatinę žuvies dalį ir nedidelį nugarinį peleką. Ji taip pat turi didelę plokščią galva ir milžinišką burną, pilną mažų, bet smailių dantų. Giliai burnoje yra kietos kaulėtos lėkštelės, naudojamos moliuskų ir vėžiagyvių geldelių smulkinimui. Viršutinio žandikaulio kampuose šamai turi du labai ilgus čiulptuvėliu - ūsus su keturiais mažesniais, esančiais ant apatinio žandikaulio. Jie yra naudojami maistui aptikti. Taip pat šamai turi labai jautrias uoslės liaukas, kurios padeda naktimis ieškoti maisto, nepaisant to, kad šamai turi labai mažas akis. Šamų kūno spalva labai priklauso nuo vandens telkinio, kuriame jis gyvena. Švariuose vandenyse jie gali būti labai tamsūs, kartais vos ne juodi, o sudrumstuose dažnai būna pilki ar šviesiai rudi. Visi šamai turi margus šonus ir kreminiai baltus pilvus.

Šamai labiausia mėgsta žolėmis apaugausius ežerus pilnus neršiančių plėšriųjų žuvų. Galbūt, patys puikiausi vandenys jiems yra Claydon, Buckinghamshire, kur be šių didžiagalvių žuvų pakankamai mažame ežerėlyje, skaičius kitų yra tikrai stebinantis. Šioje vietovėje šamai greitai plinta. Daugumoje vandenų, esant apsiniaukusiems orams ar naktimis, šamai ieškodami maisto gali atsidurti ir visai arti kranto. Saulėtą gražų laikotarpį jie praleidžia po kelmais ar giliai ežero dugne.

Dabartinis Anglijos rekordas yra 28,12 kg. Ši žuvis buvo sugauta 1997. Paskutiniu metu buvo sukurta labai daug šaminių vandenų, pripildytų importuojama žuvimi. Tad tikrąjį šalies šamą dabar tikrai vargu ar būtų galima kur surasti. Tvenkinių veisimas šamais buvo ir legalus, ir nelegalus. Didžiausias šamas pakliuvęs ant meškerės šioje šalyje buvo 45,36. Bet kadangi ši žuvis buvo atvežta nelegaliai, tad ji ir nebuvo įtraukta į rekordus. Dauguma žvejų mano kad dažniasiai sugaunami šamai yra 9,07 kg ir tik išimtiniais atvejais yra pagaunami 13,61 kg.

Šamai yra iš tų žuvų, kurios prisitaiko prie bet kokio maisto. Naktimis klaidžioja netoli kranto, rinkdami moliuskus, negyvas žuveles, mažus žinduolius, tritonus ir varles. Netgi maži vandens paukšteliai nėra apsaugoti nuo šamų išpuolių. Yra žinoma, kad net keletas nendrinių vištelių jauniklių dingo didžiulėje šamo burnoje. Maistą vandenyje šamai labai gerai užuodžia. Taip pat reikia paminėti, kad šamai yra aprūpinti labai gera ypatingai jautria klausa ir jaučia visus vandens virpesius. Tai leidžia žuviai girdėti visus garsus, netgi tamsoje praplaukiančią mažą žuvelę. Šamų žvejai, keliaudami kitose šalyse naudodavo šį garsų sustiprinimą saviems tikslams. Jie plaukdami valtimi su irklu pritraukdavo šamus iš labai gilių vandens vietų.

Šamams gaudyti yra labai daug jaukų, bet geriausias ir sėkmingiausias jaukas turi gerai judėti ir turėti gerą kvapą.

Labai yra svarbu tinkamai pasiruošti įrankių komplektą, vykstant žvejoti šamų. Kadangi dauguma vandenų, kuriuose gyvena šamai yra nedideli tai ir žuvys dažniausiai maitinasi netoli kranto, tad ir tolimas užmetimas tikrai nereikalingas.

Naktis su šamu

Didelė upė – didelės žuvys. Ši sena meškeriotojų aksioma labiausiai tinka didžiausiai mūsų upei – Vyslai. Nereikia net klausyti senų žvejų pasakojimų apie kažkada pagautas milžiniškas žuvis. Užtenka tik žvilgtelėti į rekordinių žuvų lenteles, ir pasidarys aišku, kad daugiausiai rekordų pasiekiama būtent Vysloje. Ji tikra upių karalienė. O kiekviena valdovė turi ir savo karalių. Vyslos karalius – šamas. Manau, kad ir jūsų Nemunas gali pasigirti tuo pačiu. Žinau, kad ši nemaža graži ir paslaptinga upė kasmet Lietuvos meškeriotojams padovanoja nemažai įspūdingų šamų.

Bene didžiausi šamai Vysloje užkimba visai netoli Varšuvos, kur yra nutekamųjų vandenų kolektorius. Čia dideli būriai karšių ir žiobrių, čia kiekvienais metais kažkam užkimba dviejų metrų šamas.

Kur karalius – ten ir jo svita. Todėl negaliu susilaikyti nepaminėjęs puikių Vyslos ūsorių ir sterkų. Varšuvos žvejys Stefanas Maciševskis meškere yra pagavęs ne vieną šešių kilogramų ūsorių. Didžiausieji, pakliuvę į jo tinklus, svėrė net aštuonis – devyni kilogramus. Prieš trejetą metų viename tinkle buvo rastas aštuoniolikos kilogramų (!) sterkas. Nors niekur literatūroje neperskaitysite, jog sterkai užauga iki tokio svorio. Už šio laimikio galvą Stefanui buvo sumokėta kur kas daugiau nei už likusią žuvies dalį.

Dar ilgai galiu vardinti įvairiausius Vyslos rekordus, tačiau nenoriu, kad jūs laikytumėte mane pagyrūnu ar galvotumėte, jog Vysla – kažkokia stebuklinga žuvies pilna upė. Taip nėra. Paprasčiausiai ji didelė ir žuvys čia gyvena didelės. Tik bėda, kad kiekvienais metais didžiųjų žuvų Vysloje vis mažiau ir mažiau. Dar prieš dešimtį metų ramia sąžine galėjau vienam ar kitam draugui rekomenduoti kokią nors vietą, nebijodamas, jog būsiu iškeiktas. Dabar to daryti nebesiryžtu. Kodėl taip yra, manau, jūs ir patys gerai žinote.

Naktinis spiningavimas

prieš pradėdamas pasakoti apie šamų žūklę, noriu šiek tiek nukrypti į šoną ir pakalbėti apie spiningavimą naktį. Dar prieš penkerius metus įvairioje literatūroje apie naktinę žvejybą spiningu buvo užsimenama labai kukliai. Tačiau dabar padėtis iš esmės pasikeitė ir spiningavimas naktį jau nieko nestebina. Negana to, toks žūklės būdas sulaukia vis daugiau gerbėjų.

Gal teko matyti, kaip šiltais vasaros vakarais prie pat krantų visiškai sekliose vietose susirenka daugybė nedidelių žuvelių, nuo kurių, rodos, vanduo virte verda. Čia jos rankioja nuo medžių krentančius vabzdžius ar kitą maistą. Tačiau ne visi žino, kad netoli naktinių smulkmės sambūrių visada budi plėšriosios žuvys, kurios vasarą nė kiek ne blogiau nei šviesiu paros metu kemša sau pilvus. Vasarą, tik sutemus, didelių ežerų seklioje priekrančių zonoje plaukioja net kelių kilogramų lydekos. Šios žuvys atplaukia į tokias seklumas, kad šviečiant mėnuliui galima įžvelgti bangas, sūkurius, sukeltus maisto beieškančių plėšrūnių. Nusileidus saulei, seklumoje besiganančias lydekas žvejoju labai lengvomis, tačiau vidutinio dydžio (3, 4 numerio) besisukančiomis blizgutėmis. Jų lapelis turi būti platus ir puikiai vibruoti net lėtai traukiamas. Tokių blizgučių lapeliai paprastai būna apklijuoti šviesia šviesą atspindinčia folija. Neatsisakau ir nikeliuotų blizgučių, karių paviršius blizga lyg veidrodis, arba padažytų baltais fluorescuojančiais dažais. Blizgutę traukiu vidutiniu tempu, nes naktį intensyviai besimaitinančios lydekos geriau reaguoja į energingiau virpantį masalą. Naktį šios plėšrūnės aktyvios palyginti trumpai – ne ilgiau nei dvi valandas po saulės laidos. Prieš aušrą lydekos aktyvios būna dar trumpiau – apie pusę valandos. Paprastai šių žuvų aktyvumas baigiasi tada, kai yra dar ne šviesu, bet jau ir ne tamsu.

Ešeriai pradeda maitintis kur kas anksčiau už lydekas ir kimba iki tol, kol pasidaro visiškai šviesu. Jei žvejoju tvenkinyje, tai vasarą ešerių žūklę pradedu vieną – dvi valandas prieš auštant ir ieškau jų visai ne sekliose vietose, o dviejų – trijų metrų gylyje ar netoli buvusios upės vagos. Tamsiu metu visada kimba didesni ešeriai. Kai šviesu, šios žuvys kimba dažniau, bet mažesnės.

Ypač puiku naktį spiningauti didelėje upėje. Ko nepavyksta pagauti sieną, tas upėje dažnai užkimba naktį. Paimkime kad ir šapalus ar menkes. Dieną šios žuvys slepiasi tarp akmenų, laikosi dambų priekyje susidariusiose nedidelėse rėvose ir ne visada mielai griebia joms pakištą nedidelę besisukančią blizgutę ar vobleriuką. Užtat naktį dažnai išlenda iš savo slėptuvių, pasirodo vandens paviršiuje, kartais atplaukia į visai seklias vietas tarp dambų, bet niekada neapleidžia srovės. Palyginti su dienine šapalų ar menkių žūklę, naktį meškeriotojas turi šiokių tokių privalumų, nes yra visiškai nematomas. Tačiau, kita vertus, sunkiau tyliai vaikščioti, o naktį žuvims dar labiau nepatinka įvairiausi pašaliniai garsai. Tamsiuoju paros metu bene geriausia žvejoti paviršiniais šviesių spalvų masalais, pavyzdžiui, 2 – 4 cm sidabro ar baltos spalvos vobleriukais, 0 ar 1 numerio sukriukėmis. Naktį kartais galima atsisakyti ir klasikinių šapalams ar menkėms skirtų miniatiūrinių masalų, nes besimaitinančios žuvys lengviau pajunta ir pamato didesnį masalą. Antra vertus, paviršiniuose vandens sluoksniuose pasirodo ir kitos žuvys – salačiai, sterkai ir net šamai. Šių rūšių žuvys paprastai puola didesnius masalus, todėl galima užsikabinti ir 5 – 8 cm voblerį. Vis dėlto norint, kad dažniau kibtų, reikėtų žvejoti mažesniais masalais.

Sunkiausia naktį pasirinkti įrankius. Jei žvejojame lažais masalais, tai ir spiningas turi būti lengvos klasės, ir valas – pakankamai plonas (bent jau ne storesnis nei 0,18 mm skersmens). Bet, iš kitos pusės, jei žvejojant tokiais įrankiais užkibs normalus sterkas ar šamas, tai su laimikiu teks atsisveikinti. Nes pripažinkime, kad tamsiu metu varginti žuvį yra kur kas sunkiau. Prastas matomumas labai varžo spiningautojo judesius ir pakrantėmis daug nepalakstysi. Galima būtų pasirinkti galingesnius įrankius, storesnį valą, tačiau mažais vobleriais jau nepažvejosi, o šamui vis vien nepavyks pasipriešinti. Todėl įrankius reikia rinktis gana apgalvotai, nors tai labai individualus dalykas. Pavyzdžiui, gaudydamas šapalus, imu iš tiesų labai lengvą (iki 10 g užmetimo svorio) spiningą ir rišuosi 0,16 mm valą. Bet kai einu šamų, tai mano įrankiai beveik prilygsta jūrinei įrankių klasei.

Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Niekada naktį nebraidykite, ypač upėje. Nors ir gerai žinote visus priėjimus, tačiau taip elgiantis iki nelaimės – vienas žingsnis. Pagalbos vargu ar sulauksite, o žvejyba Amžinos medžioklės plotuose man neatrodo tokia įdomi kaip mylimoje upėje.

Vandens telkiniai ir šamai

Ežerai

nedaug yra ežerų, kuriuose gyvena tiek šamų, jog būtų verta juos pradėti medžioti. Paprastai patikimiausią informaciją apie jų kiekį gali suteikti vietiniai žvejai. Jei šamų yra pakankamai, tada dar galima tikėtis laimikio, tačiau jei ežere jų mažai, tai tikrai neapsimoka mosikuoti spiningu. Geriau pasirinkti kitą, daugiau žadančią, vietą.

Dideliuose karšinio tipo ežeruose šamai laikosi keliolikos metrų gylio duobėse. Naktį pasirodo netoli povandeninių kalnelių šlaitų, dažniausiai ten, kur daug smulkmės. Pagaunami jie paprastai atsitiktiniai, žvejojant lydekas didelėmis besivartančiomis blizgėmis arba vobleriais. Seklesniuose lydekinio ir lyninio tipo ežeruose, besijungiančiuose su upėmis, šamų kartais būna kur kas daugiau. Čia jie taip pat laikosi pačiose giliausiose duobėse. Tokiuose ežeruose šamai kartkartėmis neblogai kimba pavasarį, kai neršia kuojos ar karšiai. Tada jie neretai pasirodo netoli šių žuvų nerštaviečių.

Tvenkiniai

Dideli (stambesnių upių) tvenkiniai yra geresnės šamų žūklės vietos nei ežerai. Paprastai šios žuvys visada laikosi buvusios upės vagoje. Bet surasti jų buveines gana sudėtinga. Jei užtvanka didelė, tai galima praplaukti keliasdešimt kilometrų nieko nepešus, o kai kuriose tvenkinio vietose gali būti net kelių šamų buveinės, nes ten, kur yra daug duobių, o jose – įvairiausių kliuvinių, be abejo, gyvena šamai. Mažesnėse (mažų upelių) užtvankose šios žuvys sutinkamos retai.

Teoriškai šamus galima žvejoti ir dieną velkiaujant dideliais agresyviais giliai neriančiais vobleriais ar intensyviai virpančiomis besivartančiomis blizgėmis. Tačiau tokia žūklė yra labai varginanti ir retai kada būna sėkminga. Juo labiau kad šamą lengviausia pamatyti ir išgirsti naktį. Tada jis išplaukia į paviršių ir garsiais pliaukštelėjimais šiurpina aplinką.

Didelės upės

Kaip ir kitas plėšrias žuvis, šamų galima užtikti ten kur yra dambų. Tačiau jie pasirodo tik ties tomis dambomis, kur susidariusi gili duobė. Kuo giliau – tuo geriau. Dugnas – ne taip svarbu. Jis gali būti ir kietas, ir molėtas, kartais – net visiškas dumblas. Šamai gyvena įvairiose upės vietose. Ten, kur yra duobių, giliai slypinčių akmenų. Žodžiu, ten, kur gali slėptis pati didžiausi upės žuvis.

Vienose upės vietose šių žuvų yra mažai, ir čia niekas negali pasigirti laimikiais. Kitose vietose net per savaitę pagauti trys dvidešimties kilogramų šamai nėra didelis stebuklas. Bet kuriuo atveju, ruošiantis šamų žūklei, reikia gerai susipažinti su upe. Visų pirma teks iškamantinėti vietinius žvejus apie šamingiausias vietas. Bet tai dar ne viskas. Reikės nemažai pasivaikščioti pakrantėmis, paplaukioti valtimi ir tik tada išsirinksite vietą, kurioje galėsite tikėtis laimikio.

Ūsuotąjį besivaikant

Kaip gaila, kad vasara trunka taip trumpai. Nespėji apsisukti, o dienos vėl trumpyn, naktys šaltyn, dar kelios akimirkos – ir jau ruduo. Todėl labai stengiuosi, kad vasarą niekas nezystų į ausį apie kažkokias atostogas prie jūros, nes pačios geriausios atostogos yra prie upės.

Pastaraisiais metais mane visiškai užvaldė šamai. Liepa ir rugpjūtis – tai tie mėnesiai, kuriuos pavadinčiau šamų karštlige. Jokių baseinų, jokių paplūdimių, tik meškerė rankose ir ilgas vaikymasis žuvų. Beje, kokia ten žuvis. Šamas – tikrai ne žuvis. Tai tiesiog žvėris. Ir jo nesulyginsi su jokiu kitu mūsų vandenų gyventoju. Lygiai taip pat ir šamų žūklės negalima prilyginti jokiai kitai žvejybai. Ir nemanau, kad reikėtų kažkokių argumentų, kodėl taip yra. Paprasčiausiai šamas yra šamas, ir baigta. Jį reikia gerbti. O kas tuo abejoja, vadinasi, niekada nėra pagavęs šio monstro.

Beje, šamais galėtų vadintis tik žuvys, sveriančios daugiau nei dešimt kilogramų. Visos kitos – “mailius”. Nėra mūsų krašte kitos tokios žuvies, su kuria meškeriotojai kovotų dvi ar tris valandas, o kartais ir ilgiau. Ir kitose Baltijos šalyse nėra galingesnės žuvies už šamą.

Mane kartais stebina mūsų valdžios požiūris į šamų apsaugą. Jei taip tęsis toliau, šių žuvų, atsiprašau, žvėrių, neliks. Tiek rašyta, kalbėta apie jų apsaugą, tačiau jokių rezultatų. O pabaiga turėtų būti labai liūdna. Kažkada bus apskritai uždrausta gaudyti šamus, įrašys juos į Raudonąją knygą, ir bus lygiai taip pat kaip dabar su lašišomis.

Visą vasarą praleidžiu prie Vyslos. Ši upė – mano eldoradas. Dar galiu ją taip vadinti. Nors kiekvienais metais reikalai vis blogėja. Kabliautojai pasiima savo, profesionalūs legaliai žūklaujantys tinklininkai – taip pat. Prie pastarųjų neprisikabinsi, bet niekas man neįrodys, kad žvejojantieji tinklais atlieka žuvivaisos darbus ir gausina upės šamų išteklius. Taip nėra. Bet tinklai mirksta ir dieną, ir naktį, ir per išeigines dienas. Kiek jie pagauna šamų –niekas nežino, bet tikrai pagauna, nes pilna valtis karšių verta vieno šamo. Laisvos rinkos fenomenas.

Šamų žūklės vietas renkuosi labai atidžiai. Tai vienas svarbiausių dalykų. Stengiuosi žvejoti ten, kur šios žuvys gyvena, nes kitaip šnekėti apie kokią nors tikslingą žūklę net neverta. Noriu pabrėžti, kad iš tiesų surasti tikras šamų buveines gana sunku. Teko nemažai pakeliauti, pavargti, todėl ir dabar turiu kelis ruožus, kuriuose yra šamų, ir svarbiausia, kad jie ten kimba. Šamai daugiausia laiko tupi savo slėptuvėse ir tik kartkartėmis jas palieka. Todėl ne tik svarbu surasti jų buveines, bet ir numatyti tą laiką, kai šios žuvys pakils medžioklėn. Tai taip pat nelengva nuspėti. Negana to, reikia parinkti masalą ir pakišti jį taip, kad šamas nedvejodamas paslėptų jį savo gerklėje. Jei visas šias sąlygas įvykdysite, teliks tik užkibusią žuvį ištraukti į krantą.

Visa tai labai gražiai atrodo popieriuje, tačiau iš tikrųjų yra gerokai sudėtingiau. Jei tai būtų beviltiškas reikalas, apskritai apie tai nešnekėčiau. Tačiau taip nėra ir šamus spiningu Lenkijoje gaudo ne viena ir ne dvi dešimtys spiningautojų.

Šamų negalėčiau pavadinti sėsliomis žuvimis. Dieną jie tupi savo slėptuvėse, bet vakare jas palieka ir nukeliauja tikrai nemažus atstumus ieškodami grobio. Ispanų mokslininkai nustatė, kad šamo medžioklės trasa gali siekti net 5 kilometrus. Šamas dažniausiai keliauja tuo pačiu maršrutu ir gana tiksliai, tarytum pagal grafiką. (Jo neapkaltinsi punktualumo stoka.) Tačiau ši žuvis sugeba pakeisti savo tradicinę kelionę, jei tik išgirsta ar pajunta netoliese medžiojančių gentainių keliamą triukšmą. Dažnai naktiniai žvejai pasakoja, atrodo, visai neįtikėtinas istorijas apie kelis ar ne keliolika šamų, atakuojančių smulkmę labai nedideliame vandens plote. Tai ne iš piršto laužto istorijos. Šios milžiniškos žuvys naktį medžioja prie pat vandens paviršiaus ir kartais kemša į savo pilvus tokią smulkmę, jog net keista darosi, kodėl tokia solidi žuvis tiesiog šėlsta dėl dėmesio neverto mailiaus. Dažniau stebėdamas šamų gyvenimą, susidariau įspūdį, kad jiems labai patinka toks medžioklės būdas. Turėjau progos reiškinį stebėti Vartos upėje. Gigantiškas šamas išplaukdavo į paviršių plačiai išžiojęs savo žabtus ir skrosdavo apsnūdusių aukšlių būrį be galo greitai, garsiai ir godžiai. Šamas vienu kartu įsiurbdavo po keletą aukšlių, nespėjusių pasitraukti į šoną ar iššokti virs vandens paviršiaus. Jis plaukdavo keletą metrų tiesiai per tą laiką įsiurbdamas aukšlių nuo kelių iki keliolikos kartų.

Mūsų kaimynai ukrainiečiai, o ir rusai, žvejai šamus žvejoja su kvatkėmis. Kodėl kvatkės garsas vilioja šamą, yra įvairių nuomonių. Man atrodo, kad kvarkė šamui primena kitą gentainį, siurbiantį aukšles. Viena žuvis, kurį laiką tęsianti atakas toje pačioje vietoje, puikiai informuoja visas savo kolegas. Ir jei “stalas” didelis ir gausus, tai po kurio laiko prie jo puola jau keletas nepasotinamų ūsuotųjų. Pametėjus į tokią vietą negiliai neriantį agresyvų voblerį, galima tikėtis, kad likusias pora valandų teks gerokai padirbėti tiek fiziškai, tiek protiškai.

Man tokioje žūklėje labiausiai patinka vobleriai, tačiau teigti, kad besivartančios blizgutės nieko nevertos, negaliu. Besivartanti blizgė nėra kažkoks nepaprastas masalas, bet ji pasiekia gilesnes vietas – dienines šamų vietas.

Kada šamai geriau kimba dieną, pasakyti negaliu. Visko gali būti. Gali visai nekibti rytais ir pradėti kibti dieną. Gali būti ir atvirkščiai. Bet vakaras visada yra patikimesnis. Ir, be abejo, naktis. Tačiau naktį pripažįstu tik voblerius. Besivartančios blizgutės tuo metu panyra per giliai ir šamai iki jų nenusileidžia.

Dauguma spiningautojų žvejoja šviesiu paros metu. Vietos, kuriose yra šamų, keliauja iš lūpų į lūpas. Todėl būna tokių upės ruožų, kur visą dieną į vandenį skrieja įvairiausios vartyklės, ir ne taip retai kam nors užkimba padori žuvis. Tačiau vos tik nusileidžia saulė, žuvis nekimba. O juk šamai nepaliko savo vietų, tai aiškiai matosi iš jų triukšmingo elgesio. Bet tai labiausiai ir nervina dieninius vieno masalo ir vieno žūklės stiliaus “specialistus”. Nervina, bet jie nieko negali padaryti, nes niekaip nesugalvoja, jog reikia kažką iš esmės pakeisti. O ta esmė labai paprasta – paviršiuje plaukiantis agresyvus masalas. Jokios kitos gudrybės nėra.

Paprastai naktį šamus žvejoju labai storais, trumpais negiliai neriančiais, tačiau labai agresyviai vibruojančiais vobleriais, pavyzdžiui, firmos “Shakespeare” vobleriais “Big S”, ‘Midi S” arba firmos “Balzer” vobleriais “Midi”. Kai kurie mano draugai šiems vobleriams kartais apipjausto liežuvėlius, kad jie dar sekliau plauktų. Aš kabliukus dažnai apvynioju alavine viela, kad vobleris būtų sunkesnis. Sunkesnio voblerio man reikia ne tam, kad jis giliau plauktų, bet tam, kad galėčiau toliau užmesti. Mūsų šamininkai nepasitenkina pirktiniais vobleriais ir darosi juo patys. Tokie vobleriai savo forma labai panašūs į minėtuosius, tačiau yra šiek tiek storesni ir plūdresni. Todėl juos galima drąsiai sunkinti. Į voblerio spalvą daugelis žvejų nekreipia dėmesio. Gal tik geriau, kad jis būtų šviesus nors naktį kažin ar to reikia.

Priversti užkibti didelę žuvį yra vienas dalykas, ją ištraukti – visai kitas. Tai tikrai nėra lengva. Kiek didelių lydekų, karpių, šamų lieka nepasvertų, tik dėl to, jog laimėjo lemiamą dvikovą. Kokių klaidų darėme, ką pražiopsojome, tai geriausiai žino žuvys, tačiau jos niekada neprabils ir nieko nepapasakos.

Kai kimba šamas

Ūsuotoji pabaisa kartais užkimba netoli. Tokia akimirka kiekvieno meškeriotojo atmintyje turėtų išlikti iki gyvenimo pabaigos. Įkyrus stabdžio čirškėsimas, be galo greitai senkanti valo atsarga šokiruoja ne vieną patyrusį spiningautoją. Viskas būtų gerai bet šamas supainioja valą, nutrina į akmenis arba taip jį tempia, kad būgnelis sukasi lyg lėktuvo propeleris. Pabaiga visada ta pati – kvaila veido išraiška, dar prieš minutę klasikinę parabolę demonstravęs, bet dabar jau išsitiesęs kotas, kabantis valas ir, žinoma, begalinis apmaudas.

Be abejo, dažniau gelbsti geri ir galingi įrankiai, todėl trumpai norėčiau apie juos papasakoti.

Pasirinkti spiningą šamų žūklei reikia pagal keletą kriterijų: žuvies dydį, jos jėgą, žūklės sąlygas bei dažniausiai naudojamų masalų tipą ir dydį. Jei įvertintume šamo dydį ir jo jėgą, tai jogiškiausia būtų žvejoti specialiai šiai žūklei skirtais kotais, pavyzdžiui, firmos “Mitchell” įrankiu “Spider Silure”. Tačiau manau, kad vyrai, kurie galėtų šiais spiningais žvejoti keletą valandų, seniai išmirė. Be to, tokių kotų mažiausias užmetimo svoris dažnai prilygsta didžiausiam naudojamų masalų svoriui (t.y. 50 gramų). Todėl būtų protinga ieškoti kompromiso tarp meškerykočio galingumo ir užmetimo svorio. Manau, kad pakankamai galingas lašišinis 10 ) 50 g užmetimo svorio ir 3 m ilgio spiningas ir yra tas kompromisas. Be abejo, toks spiningas turi atlaikyti maksimaliai įtemptą 0,35 – 0,4 mm valą. Aš pats žvejoju firmos “Daiwa” spiningu “Amorphous AWS 10 S” (3 m, 10 – 50 g). žūklaudamas su šiuo kotu, šamus gaudau vobleriais. Kai žvejoju sunkiais guminukais, imu šiek tiek galingesnį spiningą, kurio linksta tik viršūnė. Apskritai šaminiai spiningai turėtų būti parabolinio įlinkio, tačiau pakankamai galingi, kad padėtų kovoti, o ne atvirkščiai. Žvejojant iš valties, užtenka 2,4 –2,7 m ilgio įrankio. Jei žūklaujate nuo kranto, ilgesnių kaip 3 m spiningų naudoti nerekomenduoju. Trumpesniu įrankiu su šamu kovoti lengviau.

Tai tik bendros rekomendacijos. Manau, kad kiekvienas spiningautojas ras sau tinkamą variantą, nes galingų spiningų parduotuvėse tikrai netrūksta. Tačiau įrankis dar ne viskas. Norint ištraukti užkibusį šamą, reikia turėti įgūdžių, o jų parduotuvėse tikrai nenusipirksi.

Šamo varginimas gali trukti 2 – 3 valandas ir ilgiau. Dvidešimties kilogramų žuvis, užkibusi ant blizgės, pririštos prie 0,25 mm valo, labai ilgai plaukios, kol mums pavyks ją ištraukti. Bet ar to reikia? Juk žvejodami 0,35 – 0,40 mm valu ją ištrauksime kur kas greičiau – per keliolika minučių. Be to, kova bus gerokai vyriškesnė – daugiau raumenų jėgos, mažiau ritės stabdžio džeržgimo. Be to, storesnį valą ne taip stipriai veikia užterštas mūsų upių vanduo.

Daug kartų, užkibus šamui, jau po kelių sekundžių pasidarydavo aišku, kad ištraukti jo nepavyks. Priežastis –per silpnas valas. Tad jau niekas nepadeda. Įrankių pasirinkimo klaidų ištaisyti jokiomis gudrybėmis nepavyksta. Neįvertinti tokio priešininko negalima, nes jis gali iškrėsti bet ką. Mažesni šamai, sveriantys iki 15 kg, yra judresni ir aktyvesni. Jie kartais taip staigiai trūkteli, kad neatlaiko net storas valas. Mažesni ir vidutiniai šamai, pakirsti sekliame vandenyje, kakta atsiremia į dugną, o uodega muša per valą. Tada jau niekas nepadeda, nebent atsitiktinumas. Bet žvejodami storu valu ištraukti užkibusią žuvį turime kur kas daugiau šansų.

Daug metų žvejoju spiningu ir esu įsitikinęs, kad vienintelė žuvis, galinti visapusiškai patikrinti žvejo sugebėjimus, yra šamas. Jis savo galia išbando ir spiningą, ir ritę, ir meškeriotoją. Kovojant su šamu, neužtenka vien raumenų. Čia lygiai taip pat svarbu ir šaltas protas, ir valia, ir susitvardymas. Vienas per stiprus trūktelėjimas meškerykočiu, viena nedidelė klaida – ir nuotaika sugadinta visai savaitei.

Visada, užkibus šamui, stengiuosi nustatyti jo svorį. Nors sakoma: “Nesverk neištrauktos žuvies”. Ir kai kažkurią akimirką esu tikras, kad sugebėsiu žuvį ištraukti, kartais užkibęs šamas viską apverčia aukštyn kojomis. 8 – 12 kg ūsuotieji labai judrūs. Meškere puikiai galima pajusti staigius jų trūktelėjimus, lyg norėtų kas nors išplėšti meškerę iš rankų. Traukiant tokį šamą, kotas staigiai išlinksta, vėliau gali lygiai taip pat akimirksniu išsitiesinti, bet tik šmėkštelėjus minčiai, jog žuvis atitrūko, spiningas vėl išsilenkia.

Dideli, daugiau nei 20 kg sveriantys, šamai kovoja kur kas ramiau. Kuo didesnė žuvis, tuo dažniau ji prisispaudžia prie dugno, pailsi, po to, nereaguodama į jokias meškeriotojo pastangas, plaukia tolyn. Didelis šamas visada stengiasi pasinaudoti srove – atsistoja skersai jos ir srovė pati jį neša tolyn. Stambų šamą kartais pavyksta iškart prisitraukti prie kranto, bet tik tam, kad jis per minutę be galo greitai mažindamas storo valo atsargas nutoltų visą šimtą metrų. Tada atrodo, tarsi žuvis tyčiotųsi.

Marekas Šimanskis, lenkų leidinio spiningautojams “Swiat Spiningu” redaktoriaus pavaduotojas.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis Nr. 7(10) 1999 m. liepa