Žinoma yra klasikinės
žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai,
bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių
vietose.
Paprastai naudojamas
kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę,
palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos
žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis –
dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas
priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet
tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias
vietas, kur kibs.
Apžvelgsime dvi
situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra
– paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas,
kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada
paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).
Antru atveju
nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai
išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po
to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą:
kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o
po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta
pašaro.
Kaip žvejoti nuo
kranto ir įbridus?
Iš karto norisi
pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti,
jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius
variantus:
1. Žvejyba lėkštame
krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui nuo
kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti
pačioje kranto seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti
plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu. Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia
žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti pasiekiamą plotą. Ir taip toliau
palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai
(bridkelnės).
2. Žvejyba į tolį
apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą tarp
vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai
daryti reikia kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali
sėdėti žolėse. Paprastai dugnas būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko
kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip aprašyta pirmame variante.
3. Žvejyba
apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai
paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios
vandens telkinio vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo
meškerės ilgio ir kranto linijos.
4. Žvejojimas nuo
stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai
reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai
gilėja), o po to palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.
Norisi pabrėžti dar
kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas, kurio metu
žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos
vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15
minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai žvejojama naudojant pašarą).
Dabar apžvelgsime kai
kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.
Tvenkinyje arba
nedideliame ežere
Paprastai tokiuose
vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo
praktika, būtent žvejyba šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius
rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu
užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis.
Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius, žvejojant šoniniu užmetimu karosą
yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba
apsimoka karts nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į
vietą yra tada, kai prastai kimba.
Kokius įrankius
naudoti?
Optimalus
teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto
ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12
mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16.
Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.
Tekančiame
vandenyje
Pagrindinės žuvų
rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja,
karšis, ešerys, raudė, aukšlė. Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad
ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima
pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį.
Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė. Tekančiame vandenyje labai
geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens
tekėjimo greitis.
Kokius įrankius
naudoti?
Teleskopinės meškerės
ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm.
Avižėlės – priklausomai nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14.
Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas, žiogas.
Dideliuose
ežeruose ir tvenkiniuose
Pagrindinės žuvų
rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra:
kuoja, karšis, ešerys, raudė, karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse
žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių
žiotyse. Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.
Kokius įrankius
naudoti?
Meškerės ilgis nuo 7
iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki
1,2 gr. Kabliuko numeris – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva,
skruzdėlė, musė, sliekas.
Bendri patarimai
Neverta bijoti
žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas
nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į vandenį ir ramiai jame stovėti, kad
nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.
Gyvybingos žuvies be
įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš
vandens būtinai naudokite tinklelį.
Jei dažnai pradėjo
žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio
aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti smaigalį neblogai su savim turėti
deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra
aktyvi, nepamirškite pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė
avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią žuvį.
Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą