Dėl cikliškumo pavasarį labai dažni straipsniai apie kuojų žūklę upėse ar upėtakių žūklę nedideliuose upeliuose. Nedaug žuvų rūšių turime savo vandenyse, dar mažiau jų yra žūklės objektas. Todėl cikliškumo niekada neišvengsime. Šis straipsnis - irgi ne išimtis. Jis - apie upėtakius. Ir vėl upėtakiai - atsidūsite? Taip, upėtakiai. O ar daug žuvų žinote, kurioms kovą ir balandį verta skirti tiek dėmesio, kiek upėtakiams?
DOMINANTĖS
Upėtakių žūklė iš esmės nėra sudėtinga, jei lyginsime ją, sakykim, su karpių žūkle ar lydekų žvejyba velkiaujant. Karpių žūklėje daug chemijos ir nemažai technikos, todėl galima ilgai šnekėti apie baltyminius kukulius, granuliuotus jaukus, jaukinimo taktikas, pavadėlių sistemas, akmeninius svarelius, „Big Pit“ rites ir kitus dalykus. Karpių žūklę galima padaryti labai paslaptinga ir sudėtinga, ir reikia pasakyti, kad toks įvaizdis neretai sukuriamas. Lydekų žvejyboje, kai šios žuvys gaudomos velkiaujant ežeruose, daug visokiausios technikos esama. Pradedant elektronika ir baigiant mechanika. O kur yra technika, ten prasideda įvairiausios ilgos ir nuobodžios diskusijos apie tai, kuo aparatas „PyPy 3D“ geresnis už aparatą „ŽūŽū 2D“. Kas toje technikoje nieko neišmano, lieka už pokalbio borto - juk nepadiskutuosi apie tai, apie ką neturi žalio supratimo. Tas pats ir karpių žūklėje - neišmanai chemijos, tai ir nėra apie ką diskutuoti. Nebent kalba pasisuks apie tai, kad karpiai gerai kimba ir ant vyno kamščio. Upėtakių žūklėje viskas kitaip. Čia nėra technikos (ypatinga technika nepavadinsi 2 m ilgio spiningo, ritės ir saujos masalų), nėra jokios chemijos (nors norint būtų galima pradėti gilintis į guminukų, apipurkštų ypatingomis substancijomis, panaudojimą žvejojant upėtakius). Upėtakių žūklėje dominuoja filosofija. Ir kuo mažiau upėje upėtakių, tuo ta filosofija įmantresnė, o jos objektas - upėtakis - gudresnis.
PROFESORIUS
Kažkada labai seniai viename straipsnyje perskaičiau įdomią mintį: upėtakiai nėra nei tokie protingi, nei atsargūs, jei jų upėje gyvena daug. Jei upėtakių daug, jie tokie pat agresyvūs ir nebaikštūs kaip ešeriai ar net dar agresyvesni. Nelabai tada tuo patikėjau, o gal ir nelabai norėjau tikėti, nes tokios mintys atrodė eretiškos, griaunančios visą upėtakiavimo filosofiją, kurioje ne paskutinę vietą užima upėtakis „profesorius", gyvenantis toje pačioje pačioje giliausioje duobėje, labai klastingoje duobėje, kažkur šabakštynų viduryje. Upėtakis „profesorius", tai ne Lochneso pabaisa, niekada nepasirodanti žmonėms - jis mielai bendrauja, kartais išlenda ir pasirodo spiningautojui, tačiau išlenda tik tam, kad demonstratyviai pasirodytų ir nusispjautų į upėtakininko masalo pusę. Šimtai istorijų apie upėtakius „profesorius" prirašyta. Ir visos jos panašios - „profesorius" pasirodo žvejui ir dingsta. Upėtakininkas kiekvieną dieną eina prie duobės, bando visokiausius masalus, bet „profesorius" daugiau nebeišlenda. Ir staiga vieną dieną, kai upėtakininkas išvargęs, sulysęs ir net jau pliktelėjęs ar žilstelėjęs, nebeturėdamas vilties ateina prie upės ir penki tūkstantąjį kartą užmeta masalą į „profesoriaus" duobę, šis tingiai išlenda ir dar tingiau nusižiovavęs netikėtai čiumpa blizgę. Finalas: „profesorius" po ilgos ir kankinamos kovos atsiranda upėtakininko rankose, kuris, pažiūrėjęs priešininkui į akis, „profesorių" paleidžia. „Profesorius", pasakęs „ačiū", nusileidžia į savo duobę, o upėtakininkas grįžęs namo visus žūklės įrankius atiduoda kaimynui, pats pradeda auginti gėles, tampa vegetaru ir prie vandens daugiau niekada nebeina. Na, finalas gali būti ir kitoks, bet ne tai esmė. Esmė ta, kad yra tokia upėtakio „profesoriaus" dvasia, kuri vis pasirodo literatūroje ir net turi realų prototipą gamtoje.
AGRESORIAI
Bet grįžkime prie minties, kuri sako, kad upėtakiai nėra nei protingi, nei atsargūs, jei jų upėje yra daug. Netikėjau ja, kol nepatekau į vieną fantastišką Ūlos pločio upę, tekančią Bavarijoje, kažkur priekalnėse, netoli Niurnbergo. Ten upėtakių buvo labai daug. Rimtai dirbant per porą ar trejetą valandų buvo galima pagauti apie 20- 25 marguosius upėtakius, bent du ar trys jų bus apie 45 cm ilgio ar kiek didesni, o nemažos dalies žuvų dydis svyruos tarp 30 ir 40 cm. Toje upėje, norėdamas pagauti upėtakį, turėjai kiek paeiti pakrante ir radęs vietą, kuri, manytum, yra geresnė ar blogesnė slėptuvė, užmesti masalą. Kibimas beveik garantuotas. Kuo sudėtingesnė vieta (šakos, krūmai, kelmai, šabakštynai, didesnis gylis, paplauti krantai, duobė), tuo didesnis upėtakis užkimba. Dažnai nuo vieno upėtakio iki kito eiti toli nereikėdavo - kartais kelis metrus, kartais keliolika, kartais keliasdešimt, bet labai didelių atstumų, norėdamas sugauti tuos savo 25 upėtakius, nenuėjau. Ir įvertinus tai, kad žvejojau ne vienas - viename 2 km ruože, be manęs, bastėsi dar penki žvejai, kad žvejojau tose vietose, kur prieš mane kažkas jau gaudė, gal net ir ne vienas žvejys. Upėtakiai kibo agresyviai, slėpynių nežaidėme - nelabai jie mūsų ir bijojo. O kai per valandą sugauni du 45 cm upėtakius ir supranti, kad ir tuos didesnius pagavai be vargo, be didelių taktinių gudrybių, tai idėja, kad upėtakis kvaila ir agresyvi žuvis, jei jis gyvena gana glaustai su kitais upėtakiais, nebeatrodo utopija, atvirkščiai, su kiekvienu kibimu pradedi tikėti, kad tai tiesa, nes nėra nė vieno požymio, įrodančio upėtakių gudrumą ar atsargumą. Kad ir kaip tas faktas griautų gražią upėtakiavimo filosofiją, bet, deja, tai faktas.
NAMINUKAI
Žvejodamas upėtakius Vokietijos upėje sužinojau dar vieną dalyką, kuris ne tiek nustebino, kiek priminė užsienio literatūroje skaitytą pasakojimą apie prijaukintą upėtakį. Pasakojimą, kurį laikiau išsigalvojimu. Eidamas upe stabtelėjau prie vieno ruožo. Tai buvo neįdomus, tiesus upės ruožas su tolygia srove, be išraiškingų slėptuvių, dumblėtu dugnu. Tame ruože nesiruošiau žvejoti, bet kažkodėl stabtelėjau. Toje vietoje už 100 m nuo upės buvo graži vokiška sodyba. Užmečiau kelis kartus, net pats dabar neprisimenu kodėl, ir ištraukiau apie 45 cm upėtakį. Ištraukiau be vargo, be jokios kovos. Upėtakis buvo negražus, sulysęs, juodas, išblyškęs. Vėliau kartu žvejojęs vokiečių muselininkas papasakojo, kad to dumblino ruožo upėtakiai yra nuolat šeriami. Juos duona šeria sodybos savininkas, o upėtakiai gyvena jiems neįprastame dumblėtame ruože, nes nuolat gauna daug maisto, kuris lengvai prieinamas. Bet tai nėra tikrasis upėtakių maistas, todėl upėtakiai liesi, tamsūs, negražūs, nestiprūs, jų mėsa balta. Iš tiesų to ruožo upėtakiai labai skyrėsi nuo sraunių ruožų su kietu dugnu upėtakių, kurie buvo gelsvai rudi, su ryškiais raudonais taškais ir itin kovingi. Vėliau panašius reiškinius teko stebėti ir keliose Švedijos upėse. Teko susidurti ir su visiškai kvailais, prie vienos vietos prisirišusiais, prie upės gyvenančių žmonių nuolat šeriamais upėtakiais, ir su agresyviais, kurie agresyvumą demonstruodavo tik dėl to, kad šių žuvų upėje būdavo labai daug.
NUOSAVYBĖ
Tačiau jokiu būdu negaliu pasakyti, kad kiekviena upė Vokietijoje, Švedijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje pilna upėtakių. Mano manymu, upėtakių daug yra tik ten, kur jie intensyviai dirbtinai veisiami, siekiant, kad tam tikri upės ruožai būtų patrauklesni žvejams. Yra Vakarų Europoje upių, kur visą dieną padirbėjęs pagausi ne daugiau nei pas mus. O pas mus, turiu pasakyti, situacija, kalbant apie upėtakius, nėra bloga. Nėra ypač puiki, bet nėra tokia prasta, kaip kad teigia kai kurie upėtakininkai. Beje, tiems besiskundžiantiems kito žmogaus pėdos įspaudas upės pakrantėje, atrodo, sukelia ūmia alergiją. Jie kažkodėl įsitikinę, kad upelis yra tik jų. Pasiklausius žvejų kalbų apie upes, apskritai galima įdomių dalykų atrasti. Vienais metais teiraujuosi klaipėdiečių:
- Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvome nulėkę. Upėtakių daug, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Kitais metais vėl klausiu klaipėdiečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
- Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai seniai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvom nulėkę. Šauni upė, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Dar vienais ir dar kitais metais situacija nesikeitė. Upėtakių populiacija būdavo stabili, o kai kurių Klaipėdos žvejų, kurie realiai yra labai gerai informuoti, kas vyksta jų regione, upėtakius, ir seniai. Dėl to jau seniai nesistebiu, kai apie tą pačią upę išgirstu dvi visiškai skirtingas nuomones, vis dar stebiuosi žvejais, kurie piktinasi upės pakrantėse išvydę kito žvejo ar kelių žvejų pėdsakus. Žvejų prie vandens kur kas daugiau nei buvo prieš 20 metų, bet ne vien dėl to, kad žvejų padaugėjo - automobilių daugiau turime, mūsų žūklės įrankiai kiti, masalai kiti, tad ir susitinkame vieni su kitais dažniau tokiose vietose, kur anksčiau nesusitikdavome. Nieko blogo tame nėra. Paprasčiausiai reikės daugiau pastangų, nei anksčiau reikėdavo, norint pagauti upėtakį.
ĮVAIROVĖ
Jei paskaitytume įvairių šalių žvejų straipsnius apie upėtakių žūklę, rastume, kad jie turi labai daug bendro ir net yra labai panašūs (kalbu tik apie margųjų upėtakių žūklę upėse). Ir prancūzų upėtakininkas, ir lenkas, ir latvis, ir lietuvis pasakoja apie tuos pačius dalykus - tokius pat spiningus, tokius pat masalus, tokią pat gaudymo techniką. Kalbant apie pastarąją, mane nustebino prancūzai, viename seminare pasakoję apie upėtakių žūklę taip, lyg tai būtų skaitomas lietuvių autoriaus straipsnis apie šių žuvų žvejybą. Pasirodo, prancūzai upėtakius žvejoja taip pat kaip ir mes ir tokiuose pačiuose nedideliuose upeliuose. Tikrai maniau, kad yra kitaip, kad kitokios upės, bet klydau - viskas labai panašu. Kitaip yra Švedijos šiaurėje ar Suomijoje. Sakyčiau, tik sąlygiškai kitaip, nes jei pasirinksime nedidelę, neplačią upę, tai žūklė bus labai panaši į žūklę Lietuvoje, išskyrus tai, kad krantas dažniau yra akmuo, o ne žemė. Bet ten yra plačių ir labai sraunių upių, kurios bent man yra įdomesnės tuo atžvilgiu, kad yra kitokios nei mūsiškės, ir nors jose žūklės taktika paremta tais pačiais principais, tačiau realus veiksmas vyksta kitaip. Pasikalbėję su vietiniais spiningautojais galite sužinoti labai įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad upėtakius jie gaudo paviršiniais vobleriais, tokiais kaip „Skitter Pop“. O juk vietoj liežuvėlio dubenėlį turintis „Skitter Pop“ vobleris yra išties labai savitas masalas, bent jau pas mus, ir pas artimiausius kaimynus lenkus ir latvius mažiausiai siejamas su upėtakių žūkle. Bet suomiai ir švedai teigia, kad paviršiniai vobleriai jų plačiose ir srauniose upėse yra įprastas dalykas - jei upėtakis aktyvus, jis pakils nuo dugno ir paims paviršiuje plaukiantį masalą. Aišku, būna, kad upėtakis nepataiko, tada žvejys prie pat tos vietos, kur ką tik praplaukė masalas, pamato iš vandens iššokančią žuvį. Suomiai ir švedai, kalbėdami apie paviršinius masalus ir upėtakių žūklę, akcentuoja vaizdą, kurį žvejys mato tuomet, kai upėtakis atakuoja masalą, bet nepamiršta patikinti, kad paviršiniai vobleriai yra puikus masalas žvejojant upėtakius. Minėtų šalių žvejai teigia, kad žvejojant paviršiniais vobleriais pagrindinė metimo kryptis yra skersai srovės, o ritės lankelį reikia užlenkti tuo metu, kai masalas paliečia vandens paviršių, kad srovė valo neišlenktų lanku. Po to voblerį reikia traukti trūktelėjimais, kurie turi būti staigūs, bet labai trumpų atkarpų. Voblerius timpčioti reikia gana greitai, bet kartais reikėtų padaryti pauzę. Kuriam laikui, nors akimirką, nusiraminkite, leiskite vobleriui nurimti ir keliasdešimt centimetrų plaukti laisvai. Po to vėl pradėkite ritmingai timpčioti masalą. Tokių voblerių traukimas prieš srovę nėra efektyvus žūklės būdas. Kitų Vakarų Europos šalių žvejai irgi pripažįsta, kad nors žūklė paviršiniais vobleriais nėra produktyvi, kalbant apie sugautų upėtakių skaičių, tačiau ji yra itin selektyvi ir žvejui visada dovanoja didesnius upėtakius. Ypač į tokius masalus reikėtų atkreipti dėmesį sezono pabaigoje, rudens pradžioje, ypač, kai vandens lygis pakyla, tuomet dideli upelių upėtakiai pradeda ieškoti grobio, palieka savo slėptuves ir pradeda rimtą medžioklę. Tuo metu dideli upėtakiai pamiršta vabzdžių dietą ir pagrindiniu jų grobiu tampa žuvys. Jie vaikosi žuvis labai įnirtingai, tą kartais galima pamatyti ir vandens paviršiuje. Nors pagrindinis didelių upėtakių maistas mažos žuvelės plaukioja arčiau dugno, tačiau medžiojantis upėtakis niekada neignoruoja masalo, jei jis praplaukia jam virš galvos. Dėl to rudenį dideli upėtakiai sėkmingai gali būti gaudomi paviršiniais vobleriais. Taip teigia Vakarų Europos žvejai, o mes turime kitą statistiką.
GERIAUSIA
Kai diskutuojame apie upėtakių žūklę, dažnai vardiname įvairius masalus, kurie galėtų imituoti upėtakių maistą. Tai įvairiausios varlių imitacijos, kurios tiktų upėtakių žūklei kovą, kai varlės masiškai migruoja iš upelių, kuriuose žiemojo, į pievas. Tai metas, kai atrodo, kad upėtakiai nieko daugiau neveikia, tik kemša į skrandį varles, kad atsivalgytų už visą žiemą. Trumpai trunka tas laikotarpis, bet jis labai įdomus. Tai rainių, kūjagalvių ir kitų žuvelių, gyvenančių upėtakio aplinkoje, imitacijos. Tai įvairiausi guminukai, panašūs į dėles, sliekus ir visokias kitokias kirmėles, kurias neša srovė, išplovusi iš pakrantės grunto. Tai mažyčiai vobleriai, imituojantys karkvabalius ir kitokius vabzdžius, tam tikru laiku pasirodančius upėtakio akiratyje. Daug įvairiausių dalykų prisigalvojame, norėdami sugauti upėtakį. O ką sako statistika? Na, jei žvejys upėtakius gaudo tik sukriukėmis (yra tokių), tai 99 proc. upėtakių pagauta naudojant sukriukes, o 1 proc. - kitus masalus (toks žvejys kartą per sezoną užkabina voblerį). Bet ką sako kitokia, objektyvesnė statistika, surinkta apklausus ne vieną žvejį, o šimtus? Tokią statistiką kai kuriose Europos šalyse bandė surinkti įvairūs dirbtinių masalų gamintojai - paaiškėjo, kad net apie 60 proc. upėtakių pagaunama naudojant upėtakio imitaciją. 40 proc. upėtakių užkimba naudojant masalus, kurie imituoja upėtakių maistą, reikia pasakyti, kad didžiausią dalį sudaro ne varlių ar vabzdžių imitacijos, bet žuvelių. Be abejo, jei paimtume muselininkų statistiką, neabejoju, kad ji galbūt būtų kitokia - jų gaudymo stilius skiriasi, jie kitaip pateikia masalą, bet upėtakiautojų, upėtakius gudančių spiningu, žvejybos stilius labai panašus. Ši statistika idealiai sutampa su mano asmenine - daugiausia upėtakių pagaunu naudodamas upėtakiuko imitaciją, bet turiu pripažinti, kad pastaruoju metu dažniusiai ir žvejoju tokiais masalais. Vėlgi, žvejoju jais ne todėl, kad užsispyriau, o todėl, kad šie masalai vienu metu išsikovojo tokias pozicijas. Įdomu ir tai, kad iš visų vobierių, imituojančių upėtakiukus, nugalėtojai toje statistikoje yra agresyvesni „crank" klasės vobleriai, keliais procentais aplenkę „minnow“ klasės voblerius. Štai čia užsienietiška statistika prasilenkia su maniške - man upėtakių žūklėje sėkmingesni yra „minnow“ klasės vobleriai.
SEZONAS
Tikras upėtakininkas su upėtakiais praleidža visą sezoną, netikras, na, tas, ant kurio širsta kai kurie tikri upėtakininkai, upėtakiams dėmesį skiria tik sezono pradžioje, kovo-balandžio mėnesiais, kartais ir gegužę. Kovą ir balandį upėtakiai maitinasi gana intensyviai, tačiau žvejoti tokiu metu kartais trukdo pernelyg pakilęs upių vanduo. Anksti pavasarį, po ilgesnės bado dietos sausio ir vasario mėnesiais, upėtakių pagrindinis maistas yra varlės, kurios iš žiemojimo vietų upelių dugne pradeda migruoti į pievas. Po to upėtakiai nusitaiko į nedideles žuveles, o dar vėliau jų pagrindinę maisto dalį sudaro vabzdžiai. Beje, ichtiologai teigia, kad varlių populiacijos svyravimai paprastai turi įtakos (tik, aišku, eant tam tikram pavėlavimui) ir upėtakių populiacijos svyravimams. Kai anksti pavasarį vanduo aukštas, upėtakiams reikėtų pasiūlyti didesnius masalus. Tokiais atvejais net 7 cm vobleris nėra per didelis. Gegužė ir birželis - puikus upėtakių žūklės metas. Vanduo upėse būna nuskaidrėjęs, upėtakiai maitinasi labai aktyviai. Gegužės pabaigoje būna fantastiškas metas, kai masiškai skrenda lašalai, kuriuos upėtakiai pradeda intensyviai medžioti. Lašalus medžioja visi upėtakiai, net ir labai stambūs. Tai antras periodas metuose (po varlių medžioklės), kai upėtakiai nusitaiko į vienos rūšies masalą, dažnai pamiršta atsargumą ir maitinasi labai intensyviai. Lašalų pasirodymo metas yra geriausias metas įvertinti, kiek upėtakių yra upėje. Gegužę masalo pasirinkimas yra mažiausia problema - upėtakiai tuo metu atakuoja įvairiausius skirtingo dydžio masalus, tad geru masalu tą pačią dieną gali būti ir 1 numerio sukriukė, labiau primenanti vabzdžio imitaciją, ir 7 cm vobleris, imituojantis upėtakį. Liepą ir rugpjūtį upėtakiai maitinasi gana neblogai, tačiau žvejoti nėra lengva, jei vanduo būna žemas. Kai upės vanduo nusenka, upėtakio gyvenimas tampa nelengvas, žuvys tampa labai atsargios, sunkiai išviliojamos iš duobių, o ir maitinasi upėtakis dažniausiai anksti rytą arba vėlai vakare, t. y. švintant arba temstant. Dar blogesnė padėtis, jei vasarą vanduo net ik nusekęs, bet ir šiltas. Tada upėtakiui būna labai liūdnas metas. Bet jei vasarą upėtakis turi normalias gyvenimo sąlygas, jis yra gana aktyvus. Rugsėjį, kai vanduo atvėsta, upėtakiai maitinasi labai aktyviai ir dažniausiai gaudo įvairius smulkius vabzdžius. Tai įdomus metas, kai muselininkams gaudyti seksis kur kas geriau nei spiningautojams. Pastaruosius paprastai lydi permaininga sėkmė: viena diena būna labai įspūdinga, kita, nepaisant to, kad juntamas upėtakių aktyvumas, kažkodėl esti visiškai nerezultatyvi. Tiek vasarą, tiek rugsėjį nelengva parinkti tinkamą masalą, tad masalo pasirinkimas gali tapti galvos skausmu.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
