Savaitė prie ežero su meškere

Beveik kiekvienam žvejui atostogos yra didesnių ar mažesnių kompromisų metas. Mes galime į nieką nekreipti dėmesio ir visas atostogas bei savaitgalius praleisti geriausiose savo žūklės vietose, tačiau nėra garantijos, kad grįžus mūsų nelauks sukrauti lagaminai. Mes galime sutikti su savo šeimos norais ir keliauti prie to ežeriuko, prie kurio jie nori būti. Mes galime sutikti su meškerių nepažįstančių savo bičiulių norais ir važiuoti prie to ežero, kur jie nuolat praleidžia savo atostogas. Nežinomas ežeras visada vilioja, ir tokių atostogų vizija nėra pati blogiausia. Nežinomas ežeras gali padovanoti puikių laimikių, deja, dažnai būna atvirkščiai — „išspaudžiame“ iš jo mažai, nors pasąmonė kužda, kad per tą prie ežero praleistą savaitę galėjome pasiekti kur kas geresnių rezultatų.

Diena X
Diena X atėjo. Ir mes su šeima bei draugais, linksma ir didele kompanija, jau prie ežero. Stovyklavietė puiki — vienas bičiulis pasirūpino, kad niekas jos neužimtų. Ežeras nuostabus, kaip ir visi ežerai šiek tiek paslaptingas. Alaus pakanka, maisto — per akis. Negana to, ežere matosi kelios valtys, iš kurių kažkas žvejoja. Jei žvejoja, vadinasi, žuvies yra. Jei žuvies yra, ją galima pagauti ir nuo kranto. Galbūt nepagausime tų didžiausių ežero karšių, kurie dabar maitinasi 8–12 m gylyje, nesuviliosime didelių lydekų, kurios medžioja ties povandeniniais kalniukais, tačiau kažkas turi būti. Turi, nes žūklei pasiruošėme rimtai. Rimtai pasiryžę įrodyti, kad bet kokiame ežere smagiai pažvejoti galima ne tik iš valties, bet ir nuo kranto.

Valanda Y
Atėjo valanda Y. Ir mes su savo meškerėmis ryžtingai žengiame prie vandens. Iš pradžių reikia patikrinti gylį. Metame į priekį, metame kairėn, dešinėn, metame labai toli. Nuotaika prastėja. Kur betikrintum, gylis vienodas — 2 m, ir nedaugiau. Atrodo, kad čia ne ežeras, o kažkoks dubuo su plokščiu lygiu dugnu.
Pusvalandis dugno tikrinimo prilygsta košmarui. Tikėjomės skardžių, duobių, tačiau nieko tokio nėra. Pirma mintis — nieko gero čia nebus. Nėra tikslo tokiame plokščiame dugne ieškoti karšių, didelių kuojų — šios žuvys laikosi kur kas didesniame gylyje. Galima būtų paeiti į šoną, bet tiek kairėje, tiek dešinėje — nepraeinami brūzgynai, neprasibrausi net su mačete, ką jau kalbėti apie žvejojimą tokiose vietose. Galima būtų apeiti brūzgynus ir pažvejoti toliau nuo stovyklos, tačiau kiekvienoje atviresnėje vietoje — automobiliai ir palapinės, laužai ir buteliai, juokas ir dainos. Visas ežeras apsėstas.

Valanda Z
Ką daryti? Juk tikėtasi, kad bus galima suderinti du dalykus — poilsį su šeima ir draugais bei žvejybą. Deja, atrodo, žvejybą teks pamiršti.
Vis dėlto tokia situacija, kai nuo kranto matuodami gylį nerandame nė vieno įspūdingesnio skardžio ar duobės, kai visur dugnas vienodas, o gylis vos 2–3 m — nėra beviltiška. Nepaisant visų teorijų, teigiančių, kad didelės žuvys plaukioja tik dideliame gylyje, mes galime puikiai pažvejoti ir tokioje vietoje, kuri liaudies „bliūdu“ vadinama. Tik reikia sulaukti tinkamo meto.
Kiekvienas seklus, gausiai vandens augalais apžėlęs ežeriokas moksliškai vadinamas „lyniniu–lydekiniu“. Tokiame ežere karštą rugpjūčio dieną gyvenimas prasideda tik vakare. Dieną ežeras atrodo miręs, tačiau ateina valanda Z ir viskas staiga atgyja.
Kiekvienas išgirstas pliaukštelėjimas, kiekvienas akutėje tarp žolių pamatytas vandens ratilas reiškia, kad ežeras gyvas, kad jame yra nemažai žuvų, kurios maitinasi ir yra pasiruošusios paimti mūsų masalą, jei tik mes jį sugebėsime tinkamai patiekti. Tiesa, norint tinkamai patiekti, pirmiausia reikia pasirinkti gerą žūklės vietą.

Vieta A
Norėdami pasirinkti žūklės vietą, galime elgtis dvejopai: žvejoti ten, kur gyvename, t. y. pačioje stovyklavietėje, ar šalia jos, arba pasivaikščioti pakrantėmis ir paieškoti nuošalesnės vietelės. Pastarasis variantas nėra paprastas — yra ežerų, kurių pakrante galima vaikščioti, tačiau ne kiekvienoje vietoje gali žvejoti — trukdo krūmai, medžiai, ilga nendrių juosta. Daugelio ežerų pakrantės apskritai nepraeinamos — norėdamas patekti į už 100 m esančią ežero vietą turi nueiti didelį lanką mišku, be to, nežinai ką prieisi. Taigi žūklės vietos paieškos gali užtrukti.
O gal žvejoti stovyklavietėje? Ne! Rimtas žvejys nežvejoja ten, kur nuo ryto iki vakaro maudosi vaikai, o suaugusieji žaidžia vandensvydį. Taigi vietą A, t. y. žvejybą stovyklavietėje, atmetame kaip netinkamą.
Lengva pasakyti „vietą stovyklavietėje atmetame kaip netinkamą“. Realybėje viskas būna kitaip — 50 proc. atvejų tenka žvejoti stovyklavietėje, nes, pasirodo, kad tai ne tik maudynėms, bet ir žvejybai tinkamiausia vieta.  
Pastaba! Jei ežere surasite lieptą, nepamirškite, kad žvejojant nuo liepto reikia elgtis taip pat atsargiai. Kiekvienas liepto garsas (lentų girgžtelėjimas, kai juo einame, duslus bumbtelėjimas, kai neatsargiai padedame kibirą su jauku) gąsdina žuvis. Be to, sekliame vandenyje plaukiojančios žuvys yra kur kas baikštesnės, ir jei jas išgąsdinsime, vargu ar greitai sugebėsime susigrąžinti net naudodami patį geriausią jauką.

Vieta B
Jei esame pasiryžę žvejoti ramiai, atokiau nuo žmonių, mums reikės susirasti vietą B. Kaip tokią vietą susirasti, vaikščiojant ežero pakrantėmis? Vienintelis požymis, pagal kurį galime kažką nuspręsti vizualiai, yra žolynai. Pavyzdžiui, daug gali pasakyti kanadinė elodėja, lūgnės ir plūdės. Jei ežeras seklus, žolynai geriausiai parodo kur yra ir žuvų namai ir „restoranas“.
Elodėjos ir kai kurie kiti vandens augalai ant dugno sukuria gana tvirtą, žuvims patrauklų žalią kilimą. Kai kurie augalai auga iki vandens paviršiaus, kai kurie veša tik prie dugno. Ten, kur dugne yra žolių kilimas, visada daug žuvų. Tačiau žvejoti tokiose vietose nėra lengva.
Ežeruose nuo kranto gaudantys žvejai dažnai nekreipia dėmesio į dugną, ir tai didžiausia jų klaida. Nepaisant to, ar dugnas yra kietas, ar dumblas, ar švarus, ar apaugęs žolėmis, jie gamina tokį patį jauką, taip pat patiekia žuvims masalą. Jiems svarbiausias dalykas — kad jauko rutulys nukristų į vandenį reikiamoje vietoje ir nesuirtų atsitrenkęs į vandens paviršių, o masalas gulėtų ant dugno.
Tai klaida. Visada reikia įvertinti dugno pobūdį. Ypač tai svarbu, kai stovyklaujame prie ežero, kurio dugnas, išskyrus pirmuosius pakrantės metrus, yra dumblas.

Jaukinimo niuansai
Galiu pasakyti, kad žvejodami ežeruose daugelis žvejų jauko rutulius per daug suspaudžia, tad jaukas arba nugrimzta į dumblą, arba pasislepia po tankiu žolių kilimu. Tenka matyti, jog net žvejodami nedideliu nuo kranto atstumu ir ne didesniame nei 2 m gylyje žvejai stengiasi pasiekti, kad jauko rutuliai būtų itin tvirti, atseit tik toks jauko rutulys patikimai nusileis į dugną. Tai nereikalingas atsargumas, duodantis daugiau žalos nei naudos.
Tvirti jauko rutuliai stovinčiame vandenyje reikalingi tuomet, kai žvejojama dideliame (6–12 m) gylyje, tačiau kai meškeriojame ten, kur gylis — vos porą metrų, o dugnas — dumblas arba tankus žolių kilimas, geriau, kai jauko rutulys suyra nepasiekęs dugno nei, kad jis sveikas įkrenta į dumblą ar pasislepia po žolėmis.
Žvejojant nedideliame gylyje, nereikia bijoti, kad jauko rutulys, atsitrenkęs į vandens paviršių, suirs. Jauko dalelės tikrai nepasiliks viršuje — jos lėtai skęs, ir jei gylis 2 – 3 m, gražiai nusės ant dumblėto dugno paviršiaus ar povandeninį kilimą sudarančių žolių lapų. Kai kurie žvejai bijo jauko debesėlio, kuris atsiranda tada, kai jauko rutulys suyra atsitrenkęs į vandens paviršių — atseit tas debesėlis pritraukia mažas žuvis. Ne visi jaukai suformuoja jauko debesį, kai kurie karšiams skirti jaukai yra pagaminti iš gana stambių dalelių, kurios gan greitai skęsta ir beveik nesuformuoja jauko debesio. Atostogaujant savaitę, pasiriktoje vietoje jaukinti reikia labai atsargiai. Jei jauko rutuliai nuskęs į dumblą ar pasislėps po tankiu žolių kilimu, po trijų keturių dienų jie pradės rūgti ir visos žuvys iš tos vietos pasitrauks.
Jei tikimės, kad vakare mūsų žūklės vietoje (kuri, kaip minėjau, nėra gili) pasirodys karšiokai, reikia pamąstyti apie vieną dalyką — jaukinimą stambesniais produktais, pvz., grūdais.

Stebėkime augalus
Vandens augalai daug gali pasakyti apie dugną. Daugelis plūdinių augalų (nariuotoji plūdė, įvairialapė plūdė ir t. t.), kurių Lietuvoje auga apie 30 rūšių, dažniausiai auga tose vietose, kur dumblo sluoksnis nėra didelis. Jei jaukiname ten, kur auga daug plūdinių augalų, galime nebijoti, kad jaukas nugrims į dumblą. Beje, ten, kur auga šie augalai, smulkių žuvų būna mažiau.
Ten, kur auga lūgniniai augalai, t. y. vandens lelijos, lūgnės, kurias vadiname geltonosiomis lelijomis, dumblo sluoksnis paprastai būna storas. Čia reikia jaukinti lengvu jauku, pvz., galima laidyne nusviesti kukurūzų ar pupelių, kurie nusileidę ant dugno nenugrims į dumblą, o laikysis ant jo. Pastaba! Masalo problemos vasarą nėra. Jei su savimi pasiėmėme sausų kruopų, kviečių, makaronų, manų košės ir t. t., bet kada galime pasigaminti šviežių masalų. Jei šutintas kruopas, kviečius pirkome parduotuvėje, po dviejų karštų dienų jų nerekomenduočiau nei mauti ant kabliuko, nei mesti į vandenį kaip jauką. Nebent visi pirkti masalai buvo laikomi šaldytuve.

Jaukinimo taktika
Kuo jaukinti? Šis klausimas nuolat kankina meškeriotojus. Pradžioje, bent pirmas dvi dienas, nesiūlyčiau į ežerą mesti biraus, parduotuvėje pirkto jauko rutulių. Toks jaukas tose vietose, kur gylis nedidelis, pritrauks smulkmę, ir jei juo jaukinsime toliau, tai ir gaudysime tik smulkmę. Manau, pradžioje reikėtų jaukinti nedaug ir gana stambiu jauku — laidyne iššauti kukurūzus, šutintas kruopas ar nedideliais gabaliukais supjaustytas virtas bulves. Iš pradžių didelio jauko kiekio nereikia, nes dar nežinome, ar į mūsų jauką žuvys reaguos. Jei pamatysime, kad jaukas duoda kokį efektą, tada jauko kiekį galima padidinti. Jei efekto nėra, tada rinkimės birų jauką ir susitaikykime su mintimi, kad pasirinktoje vietoje didelių žuvų nepagausime.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Valstybės dieną visi galės žvejoti nemokamai

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, visi galės žvejoti nemokamai visuose neišnuomotuose ir išnuomotuose valstybiniuose vidaus vandens telkiniuose, taip pat Nemuno deltos regioniniame parke – be mėgėjų žvejybos leidimo ar žvejo mėgėjo bilieto, praneša Aplinkos ministerija.
Norintiesiems žvejoti jūroje, privačiuose ir tuose telkiniuose, kuriuose organizuota limituota (licencinė) žvejyba, teks įsigyti mėgėjų žvejybos leidimus. Nemokamai žvejoti galima dukart per metus – liepos šeštąją ir rugpjūčio penkioliktąją. Taip numato Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės.
Žvejams žinotina, kad šias taisykles aplinkos ministras Valentinas Mazuronis vakar patikslino. Visų pirma apribotas kai kurių leidžiamų naudoti žvejybos įrankių ir kabliukų kiekis. Velkiaudamas vienas žvejys galės naudoti ne daugiau kaip du spiningus. Šis apribojimas nustatytas siekiant pagausinti plėšriųjų žuvų, kurių daugumoje mūsų vandenų yra labai sumažėję, išteklius.
Kitas naujas reikalavimas – upėse pastebimai sumažėjus salačių ir ūsorių, leidžiama sugauti nebe tris, kaip ligi šiol, o dvi šias žuvis. Žvejojant salačius, kurie yra Europos bendrijos svarbos rūšis, nebegalima naudoti daugiau kaip du masalus. Taip yra uždrausta žvejyba vadinamaisiais „laiveliais“ arba „rogėmis“.
Dar viena naujovė – neberibojamas leidžiamas gaudyti žiobrių dydis. Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl intensyvios žvejybos Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose apie 80 proc. į upes atplaukusių žiobrių sudaro patinai, kurie yra smulkesni ir nepakliūna į žvejų tinklus (pralenda pro tinklų akį). Kadangi iki šiol žvejams mėgėjams buvo draudžiama imti mažesnius nei 28 cm žiobrius, jie pasiimdavo tik pateles, kurios yra stambesnės, o patinus paleisdavo ir todėl blogėjo populiacijos struktūra. Atsižvelgus į tai, minėtąjį apribojimą nutarta panaikinti.
Aplinkos ministerija primena, kad iki liepos 15 d. negalima gaudyti plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių, taip pat lašišų ir šlakių, neįsigijus žvejo mėgėjo kortelės šioms žuvims žvejoti. Visus metus draudžiama žvejoti valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, Kniaupo įlankoje, Nemune 500 m žemiau Kauno HE užtvankos ir kituose mėgėjų žvejybos taisyklių nustatytuose vandens telkiniuose.

Šaltinis: grynas.lt

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių.
Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.
Kad ir kokia svaigi būtų baltyminio kukulio karjera, jis ir toliau yra diskusijų objektas: vieni baltyminį kukulį giria kaip geriausią masalą žvejojant karpius, kiti jį ignoruoja teigdami, kad lietuviškam karpiui puikiai tinka bulvė, kukurūzai ir kiti įprasti, laiko patikrinti natūralūs augalinės kilmės masalai. Klausimas, kas yra baltyminis kukulis — mados reikalas ar išties itin sėkmingas masalas, iki šiol lieka atviras, sukelia daug prieštaringų diskusijų.
Pasidairę po privačius karpynus, kuriuose už leidimą žvejoti vieną dieną paklojama nemenka sumelė, žvejojančių baltyminiais kukuliais turbūt nerastume. Na, gal ir būtų vienas kitas, bet greičiausiai tai ne įprasta karpyno gyvenimo norma, o išimtis. Vis dėlto būkime realistai: karpynuose karpiai dažniausiai gaudomi ne tam, kad būtų patenkinta didelių karpių žūklės aistra, bet tam, kad būtų sužvejota kuo daugiau visokio svorio karpių. Vieniems reikia kuo daugiau žuvies parsitempti namo, pagauti tiek, kad atsipirktų ir leidimas, ir jaukai, ir masalai, kitiems patinka, kai kilograminiai ir ar kiek didesni karpiai dažnai skandina plūdę ar kilnoja „beždžionėles“, žodžiu, gerai kimba, ir tiek. Negalima sakyti, kad karpynuose nesilanko žvejai, kurių tikslas — tik dideli karpiai. Karpynuose tokių būna, bet, turint omenyje visumą, didelių karpių medžiotojai karpynuose — retenybė. Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl, rašydamas apie baltyminius kukulius, miniu komerciniais vadinamus karpynus. Juk tikri karpininkai, gaudantys tik dideles žuvis, ieško jų visai kitur — ežeruose ar tvenkiniuose, į kuriuos niekas kasmet neprileidžia kilograminių karpių ir kuriuose nuo seno plaukioja jau sulaukėję gigantiški karpiai. Tiesiog ieškau asociacijų su Anglija — šalimi, teisėtai laikoma baltyminio kukulio gimtine.
Niekam ne paslaptis, kad baltyminis kukulis gimė Anglijoje. Kita vertus, diskutuojant apie šio masalo efektyvumą, neužtenka nurodyti jo kilmę. Svaresnių argumentų, kad ir kokią nuomonę jie patvirtintų (tiek neigiamą, tiek teigiamą), galima rasti pasidomėjus, kodėl šioje šalyje taip paplito baltyminiai kukuliai ir išpopuliarėjo dabar jau visiems puikiai žinomas žūklės būdas, kai šis masalas kabinamas „ant plauko“.
Visų pirma Anglijoje ir Lietuvoje gerokai skiriasi karpių žūklės sąlygos. Natūralių vandens telkinių, į kuriuos būtų prileista karpių, Anglijoje yra mažai. Šios šalies karpių žūklės vietų struktūra primena mūsų karpynus, tik tos vietos labiau apaugusios vandens augalija. Tai seklūs vandens telkiniai, juose gaudo daug žvejų, kurie, kaip kartais teigiama, patiria didelį žvejojančių spaudimą. Taigi Anglijos žūklės vietos tikrai niekuo nesiskiria nuo mūsų karpynų. Tačiau būtent tokios sąlygos ir lėmė tiek naujo masalo, tiek naujų žūklės būdų atsiradimą: žvejų daug, karpiai atsargesni, taigi kiekvienas, norintis pagauti didelę žuvį, turi ieškoti išskirtinio masalo. Kad Anglijos ir Lietuvos meškeriotojai skiriasi, nes pirmojoje visi žvejai stengiasi pagauti tik didelę žuvį, o antrosios karpynuose karpiai gaudomi apskritai ir pagrindinis tikslas yra ne kokybė, bet kiekybė, aišku kaip ant delno. Antra, kitaip nei Lietuvos karpynuose gaudantys meškeriotojai, Anglijos žvejai beveik visus laimikius paleidžia atgal į vandenį. Taigi vienas karpis pagaunamas ir paleidžiamas ne kartą, dažnai šiai žuviai netgi tą patį sezoną tenka kelis ar net keliolika kartų kovoti dėl gyvybės. Nors Anglijos karpių žūklės vietos ir labai panašios į Lietuvos karpynus, ten gyvenančių karpių patirtis kitokia: išgąsdinta, dažnai patirianti stresą, už savo gyvybę ne kartą kovojusi žuvis tampa gerokai atsargesnė, kur kas įtariau griebia jai pasiūlytą masalą. Susiklosčius tokiai situacijai, nenuostabu, kad meškeriotojai pradėjo ieškoti ir… atrado baltyminius kukulius, pateisinusius visus lūkesčius. Kitaip ir negalėjo būti: baltyminių kukulių gali būti įvairių spalvų, kvapo, skonio, skirtinga jų sudėtis, be to, baltyminiai kukuliai maistingi, puikiai patenkina karpių poreikius.
Turbūt jau supratote, kad didelio lietuviško ir angliško karpio gyvenimo patirtis gerokais skiriasi. Mūsų šalyje gyvenantis karpis maisto ieško tik tam, kad galėtų nuolat papildyti savo pilvą. Anglijos vandenyse plaukiojantis karpis turi tą patį tikslą, tik jo instinktai ir karti patirtis sufleruoja, kad įprastas maistas gali būti ir pavojingas. Peršasi logiška išvada, kad mūsų sąlygomis daugelyje vandens telkinių baltyminiai kukuliai visai nereikalingi, kad visiškai užtenka nuo seno žinomų natūralių masalų. Vis dėlto negalima nepaisyti trijų niuansų. Pirma, baltyminis kukulis yra labai kietas ir didelis masalas, kurio negali įveikti jokios kitos žuvys, todėl, jeigu jau jis guli dugne, meškeriotojas gali būti tikras, kad joks karosas jo neapkramtys. Antra, Lietuvoje jau yra nemažai tikrų karpininkų, kurie, radę „savo“ ežerėlius ar tvenkinius, juose gaudo didelius karpius ir paleidžia juos atgal. Šie karpiai atsargumo pamokas jau išmoko. Trečia, baltyminį kukulį galima pagaminti taip, kad savo kvapu, skoniu, spalva ar dydžiu jis skirtųsi nuo aplinkos, t. y. nuo jaukinant į dugną sumestų kukulių ar, pavyzdžiui, kukurūzų grūdų.
Mūsų šalyje dažnai diskutuojama, kartais net rašoma, kad žuvys pripranta prie kurio nors vieno dažnai meškeriotojų naudojamo masalo, nustoja juo domėtis ir griebia visai ką kitą. Šios mintys dėstomos kalbant ir apie taikiųjų, ir apie plėšriųjų žuvų — lydekų ar sterkų — žūklę. Bet ar galima mūsų sąlygomis, kai daugelis žuvų keliauja ne atgal į vandenį, bet į krepšius, kalbėti apie kokį nors pripratimą? Ar galima daryti išvadą, kad žuvys pradeda pažinti vieną ar kitą masalą? Jokiu būdu, juk lydeka nemato, kokia blizge buvo ištraukta jos gentainė. Jei ir matytų, tikrai nesugebėtų savo smegenėlėmis to fakto įvertinti. Greičiausiai tokie tvirtinimai — aklas angliškų teorijų, kopijavimas, ir tiek. Tačiau Anglijoje visos žuvys grįžta į vandens telkinį, o Lietuvoje keliauja į keptuvę. Todėl ta teorija kuri tinka Anglijai, visiškai gali netikti Lietuvai.
Lietuvoje gyvenantys karpiai baltyminį kukulį pripažino ir noriai jį griebia. Nemažas būrys meškeriotojų baltyminį kukulį ėmė laikyti vienintele galimybe pagauti didelį karpį. Argi reikia stebėtis, jog po kurio laiko ėmė sklisti absurdiškos mintys, jog didelį karpį galima sugauti tik masalui naudojant baltyminius kukulius. Be to, imtos aklai kopijuoti įvairios angliškos teorijos, pradėti skleisti minties „perliukai“, kad baltyminio kukulio sudėtis turi būti idealiai subalansuota: tam tikra dalis baltymų, tam tikra dalis angliavandenių, tam tikra dalis vitaminų ir t. t. Žodžiu, sveikos žmogaus mitybos teorijų imta laikytis ir žvejojant, tačiau nė vienas tokios teorijos propaguotojas iki šiol negali paaiškinti, kaip karpis atskiria, „sveikas“ tai maistas ar ne, kas karpiui svarbiau — sveikai maitintis ar tai, kad laiku būtų pilnas pilvas.
Anglų autorių straipsniai dažnai priimami kaip nekritikuojama tiesa. Mano manymu, visa tai reiktų vertinti itin atsargiai. Reikia turėti omenyje, jog Anglijos leidiniai tampriai susiję su žūklės prekių gamintojais, suinteresuotais kurti naujoves ir sėkmingai jas parduoti, nes užsnūdusį ant laurų aplenks konkurentas. Naujienos (tiek masalai, tiek jaukai, tiek įmantrūs svareliai specialioms sistemėlėms) pristatomos vaizdžiai ir įtikinamai. Kuo įdomiau bus pristatyta kokios nors firmos naujovė, tuo daugiau meškeriotojų ja patikės ir įsigis. Galima daryti prielaidą, jog tikrai ne viena karpių žūklės teorija gimė tarsi dirbtinai, siekiant rinkai pristatyti vieną ar kitą produktą. Abejoju, ar ši prielaida klaidinga. Antra, anglai, pernelyg besidomėdami gigantiškų karpių žūkle jau turbūt keliolika metų, šį reiškinį daro tokį paslaptingą, o karpiams suteikia tiek išskirtinių žmogiškų savybių, kad visa tai jau tapo mistika, sudėtingu kulinariniu– cheminiu–techniniu–psichologiniu reiškiniu. Nemanau, kad tai susiję su žūklės įrankių gamintojais ir reklama. Pažiūrėkime į Anglijos žūklės sąlygas: tvenkiniai seklūs, gausiai lankomi meškeriotojų. Jaukas, svareliai nuolat plumpsi tai vienoje, tai kitoje pusėje, be to, jei ant kranto daug žvejų, jų keliamas triukšmas taip pat gana stiprus. Karpis tokiomis sąlygomis išsigandęs, įtarus, maistą ima atsargiai, renkasi tik kai kuriuos kąsnelius, todėl natūralu, kad ant kranto tupintiems meškeriotojams karpis sudaro protingo ir mąstančio padaro įspūdį. Keli identiški įspūdžiai jau gali tapti „tvirtos“ teorijos, kurią žvejai ims ir „suvirškins“, pagrindu. Mūsų pasaulyje taip jau yra: kai niekas (net ichtiologai) iki galo nieko gerai nežino, lieka daug vietos fantazijai pasireikšti.
Jei kada nors tektų skaityti puikaus prancūzų karpininko Luc de Baets straipsnelių, rastumėte šią mintį: „Karpį, kuris leidžia sau būti penkiasdešimt kartų suviliotas to paties masalo, o ištrauktas ant kranto kelias valandas sietelyje laukia, kol prašvis ir bus galima jį nufotografuoti, patirtas stresas turėtų pamokyti. Pamokyti, kaip elgtis, kad kitą kartą taip neatsitiktų. Deja, jis ir antrą ir trečią kartą užlipa ant to paties grėblio. Susiraskite visai kvaila laikomą žąsį ir pabandykite keliskart pakartoti tokį triuką — niekada nepavyks.“

Šaltinis: Alfa.lt