Beveik kiekvienam žvejui atostogos yra didesnių ar mažesnių kompromisų metas. Mes galime į nieką nekreipti dėmesio ir visas atostogas bei savaitgalius praleisti geriausiose savo žūklės vietose, tačiau nėra garantijos, kad grįžus mūsų nelauks sukrauti lagaminai. Mes galime sutikti su savo šeimos norais ir keliauti prie to ežeriuko, prie kurio jie nori būti. Mes galime sutikti su meškerių nepažįstančių savo bičiulių norais ir važiuoti prie to ežero, kur jie nuolat praleidžia savo atostogas. Nežinomas ežeras visada vilioja, ir tokių atostogų vizija nėra pati blogiausia. Nežinomas ežeras gali padovanoti puikių laimikių, deja, dažnai būna atvirkščiai — „išspaudžiame“ iš jo mažai, nors pasąmonė kužda, kad per tą prie ežero praleistą savaitę galėjome pasiekti kur kas geresnių rezultatų.
Diena X
Diena X atėjo. Ir mes su šeima bei draugais, linksma ir didele kompanija, jau prie ežero. Stovyklavietė puiki — vienas bičiulis pasirūpino, kad niekas jos neužimtų. Ežeras nuostabus, kaip ir visi ežerai šiek tiek paslaptingas. Alaus pakanka, maisto — per akis. Negana to, ežere matosi kelios valtys, iš kurių kažkas žvejoja. Jei žvejoja, vadinasi, žuvies yra. Jei žuvies yra, ją galima pagauti ir nuo kranto. Galbūt nepagausime tų didžiausių ežero karšių, kurie dabar maitinasi 8–12 m gylyje, nesuviliosime didelių lydekų, kurios medžioja ties povandeniniais kalniukais, tačiau kažkas turi būti. Turi, nes žūklei pasiruošėme rimtai. Rimtai pasiryžę įrodyti, kad bet kokiame ežere smagiai pažvejoti galima ne tik iš valties, bet ir nuo kranto.
Valanda Y
Atėjo valanda Y. Ir mes su savo meškerėmis ryžtingai žengiame prie vandens. Iš pradžių reikia patikrinti gylį. Metame į priekį, metame kairėn, dešinėn, metame labai toli. Nuotaika prastėja. Kur betikrintum, gylis vienodas — 2 m, ir nedaugiau. Atrodo, kad čia ne ežeras, o kažkoks dubuo su plokščiu lygiu dugnu.
Pusvalandis dugno tikrinimo prilygsta košmarui. Tikėjomės skardžių, duobių, tačiau nieko tokio nėra. Pirma mintis — nieko gero čia nebus. Nėra tikslo tokiame plokščiame dugne ieškoti karšių, didelių kuojų — šios žuvys laikosi kur kas didesniame gylyje. Galima būtų paeiti į šoną, bet tiek kairėje, tiek dešinėje — nepraeinami brūzgynai, neprasibrausi net su mačete, ką jau kalbėti apie žvejojimą tokiose vietose. Galima būtų apeiti brūzgynus ir pažvejoti toliau nuo stovyklos, tačiau kiekvienoje atviresnėje vietoje — automobiliai ir palapinės, laužai ir buteliai, juokas ir dainos. Visas ežeras apsėstas.
Valanda Z
Ką daryti? Juk tikėtasi, kad bus galima suderinti du dalykus — poilsį su šeima ir draugais bei žvejybą. Deja, atrodo, žvejybą teks pamiršti.
Vis dėlto tokia situacija, kai nuo kranto matuodami gylį nerandame nė vieno įspūdingesnio skardžio ar duobės, kai visur dugnas vienodas, o gylis vos 2–3 m — nėra beviltiška. Nepaisant visų teorijų, teigiančių, kad didelės žuvys plaukioja tik dideliame gylyje, mes galime puikiai pažvejoti ir tokioje vietoje, kuri liaudies „bliūdu“ vadinama. Tik reikia sulaukti tinkamo meto.
Kiekvienas seklus, gausiai vandens augalais apžėlęs ežeriokas moksliškai vadinamas „lyniniu–lydekiniu“. Tokiame ežere karštą rugpjūčio dieną gyvenimas prasideda tik vakare. Dieną ežeras atrodo miręs, tačiau ateina valanda Z ir viskas staiga atgyja.
Kiekvienas išgirstas pliaukštelėjimas, kiekvienas akutėje tarp žolių pamatytas vandens ratilas reiškia, kad ežeras gyvas, kad jame yra nemažai žuvų, kurios maitinasi ir yra pasiruošusios paimti mūsų masalą, jei tik mes jį sugebėsime tinkamai patiekti. Tiesa, norint tinkamai patiekti, pirmiausia reikia pasirinkti gerą žūklės vietą.
Vieta A
Norėdami pasirinkti žūklės vietą, galime elgtis dvejopai: žvejoti ten, kur gyvename, t. y. pačioje stovyklavietėje, ar šalia jos, arba pasivaikščioti pakrantėmis ir paieškoti nuošalesnės vietelės. Pastarasis variantas nėra paprastas — yra ežerų, kurių pakrante galima vaikščioti, tačiau ne kiekvienoje vietoje gali žvejoti — trukdo krūmai, medžiai, ilga nendrių juosta. Daugelio ežerų pakrantės apskritai nepraeinamos — norėdamas patekti į už 100 m esančią ežero vietą turi nueiti didelį lanką mišku, be to, nežinai ką prieisi. Taigi žūklės vietos paieškos gali užtrukti.
O gal žvejoti stovyklavietėje? Ne! Rimtas žvejys nežvejoja ten, kur nuo ryto iki vakaro maudosi vaikai, o suaugusieji žaidžia vandensvydį. Taigi vietą A, t. y. žvejybą stovyklavietėje, atmetame kaip netinkamą.
Lengva pasakyti „vietą stovyklavietėje atmetame kaip netinkamą“. Realybėje viskas būna kitaip — 50 proc. atvejų tenka žvejoti stovyklavietėje, nes, pasirodo, kad tai ne tik maudynėms, bet ir žvejybai tinkamiausia vieta.
Pastaba! Jei ežere surasite lieptą, nepamirškite, kad žvejojant nuo liepto reikia elgtis taip pat atsargiai. Kiekvienas liepto garsas (lentų girgžtelėjimas, kai juo einame, duslus bumbtelėjimas, kai neatsargiai padedame kibirą su jauku) gąsdina žuvis. Be to, sekliame vandenyje plaukiojančios žuvys yra kur kas baikštesnės, ir jei jas išgąsdinsime, vargu ar greitai sugebėsime susigrąžinti net naudodami patį geriausią jauką.
Vieta B
Jei esame pasiryžę žvejoti ramiai, atokiau nuo žmonių, mums reikės susirasti vietą B. Kaip tokią vietą susirasti, vaikščiojant ežero pakrantėmis? Vienintelis požymis, pagal kurį galime kažką nuspręsti vizualiai, yra žolynai. Pavyzdžiui, daug gali pasakyti kanadinė elodėja, lūgnės ir plūdės. Jei ežeras seklus, žolynai geriausiai parodo kur yra ir žuvų namai ir „restoranas“.
Elodėjos ir kai kurie kiti vandens augalai ant dugno sukuria gana tvirtą, žuvims patrauklų žalią kilimą. Kai kurie augalai auga iki vandens paviršiaus, kai kurie veša tik prie dugno. Ten, kur dugne yra žolių kilimas, visada daug žuvų. Tačiau žvejoti tokiose vietose nėra lengva.
Ežeruose nuo kranto gaudantys žvejai dažnai nekreipia dėmesio į dugną, ir tai didžiausia jų klaida. Nepaisant to, ar dugnas yra kietas, ar dumblas, ar švarus, ar apaugęs žolėmis, jie gamina tokį patį jauką, taip pat patiekia žuvims masalą. Jiems svarbiausias dalykas — kad jauko rutulys nukristų į vandenį reikiamoje vietoje ir nesuirtų atsitrenkęs į vandens paviršių, o masalas gulėtų ant dugno.
Tai klaida. Visada reikia įvertinti dugno pobūdį. Ypač tai svarbu, kai stovyklaujame prie ežero, kurio dugnas, išskyrus pirmuosius pakrantės metrus, yra dumblas.
Jaukinimo niuansai
Galiu pasakyti, kad žvejodami ežeruose daugelis žvejų jauko rutulius per daug suspaudžia, tad jaukas arba nugrimzta į dumblą, arba pasislepia po tankiu žolių kilimu. Tenka matyti, jog net žvejodami nedideliu nuo kranto atstumu ir ne didesniame nei 2 m gylyje žvejai stengiasi pasiekti, kad jauko rutuliai būtų itin tvirti, atseit tik toks jauko rutulys patikimai nusileis į dugną. Tai nereikalingas atsargumas, duodantis daugiau žalos nei naudos.
Tvirti jauko rutuliai stovinčiame vandenyje reikalingi tuomet, kai žvejojama dideliame (6–12 m) gylyje, tačiau kai meškeriojame ten, kur gylis — vos porą metrų, o dugnas — dumblas arba tankus žolių kilimas, geriau, kai jauko rutulys suyra nepasiekęs dugno nei, kad jis sveikas įkrenta į dumblą ar pasislepia po žolėmis.
Žvejojant nedideliame gylyje, nereikia bijoti, kad jauko rutulys, atsitrenkęs į vandens paviršių, suirs. Jauko dalelės tikrai nepasiliks viršuje — jos lėtai skęs, ir jei gylis 2 – 3 m, gražiai nusės ant dumblėto dugno paviršiaus ar povandeninį kilimą sudarančių žolių lapų. Kai kurie žvejai bijo jauko debesėlio, kuris atsiranda tada, kai jauko rutulys suyra atsitrenkęs į vandens paviršių — atseit tas debesėlis pritraukia mažas žuvis. Ne visi jaukai suformuoja jauko debesį, kai kurie karšiams skirti jaukai yra pagaminti iš gana stambių dalelių, kurios gan greitai skęsta ir beveik nesuformuoja jauko debesio. Atostogaujant savaitę, pasiriktoje vietoje jaukinti reikia labai atsargiai. Jei jauko rutuliai nuskęs į dumblą ar pasislėps po tankiu žolių kilimu, po trijų keturių dienų jie pradės rūgti ir visos žuvys iš tos vietos pasitrauks.
Jei tikimės, kad vakare mūsų žūklės vietoje (kuri, kaip minėjau, nėra gili) pasirodys karšiokai, reikia pamąstyti apie vieną dalyką — jaukinimą stambesniais produktais, pvz., grūdais.
Stebėkime augalus
Vandens augalai daug gali pasakyti apie dugną. Daugelis plūdinių augalų (nariuotoji plūdė, įvairialapė plūdė ir t. t.), kurių Lietuvoje auga apie 30 rūšių, dažniausiai auga tose vietose, kur dumblo sluoksnis nėra didelis. Jei jaukiname ten, kur auga daug plūdinių augalų, galime nebijoti, kad jaukas nugrims į dumblą. Beje, ten, kur auga šie augalai, smulkių žuvų būna mažiau.
Ten, kur auga lūgniniai augalai, t. y. vandens lelijos, lūgnės, kurias vadiname geltonosiomis lelijomis, dumblo sluoksnis paprastai būna storas. Čia reikia jaukinti lengvu jauku, pvz., galima laidyne nusviesti kukurūzų ar pupelių, kurie nusileidę ant dugno nenugrims į dumblą, o laikysis ant jo. Pastaba! Masalo problemos vasarą nėra. Jei su savimi pasiėmėme sausų kruopų, kviečių, makaronų, manų košės ir t. t., bet kada galime pasigaminti šviežių masalų. Jei šutintas kruopas, kviečius pirkome parduotuvėje, po dviejų karštų dienų jų nerekomenduočiau nei mauti ant kabliuko, nei mesti į vandenį kaip jauką. Nebent visi pirkti masalai buvo laikomi šaldytuve.
Jaukinimo taktika
Kuo jaukinti? Šis klausimas nuolat kankina meškeriotojus. Pradžioje, bent pirmas dvi dienas, nesiūlyčiau į ežerą mesti biraus, parduotuvėje pirkto jauko rutulių. Toks jaukas tose vietose, kur gylis nedidelis, pritrauks smulkmę, ir jei juo jaukinsime toliau, tai ir gaudysime tik smulkmę. Manau, pradžioje reikėtų jaukinti nedaug ir gana stambiu jauku — laidyne iššauti kukurūzus, šutintas kruopas ar nedideliais gabaliukais supjaustytas virtas bulves. Iš pradžių didelio jauko kiekio nereikia, nes dar nežinome, ar į mūsų jauką žuvys reaguos. Jei pamatysime, kad jaukas duoda kokį efektą, tada jauko kiekį galima padidinti. Jei efekto nėra, tada rinkimės birų jauką ir susitaikykime su mintimi, kad pasirinktoje vietoje didelių žuvų nepagausime.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą