2013 m. sausio 17 d., ketvirtadienis

Pirmieji ešeriai

PAVASARIO NIUANSAI

Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti - per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai - lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus - visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia - ešeriai maitinasi prie pat dugno. Rudenį gaudydami prie dugno galime nieko nepagauti, o gaudydami gerokai aukščiau, tam tikrame vandens horizonte, galime sulaukti daug gražių kibimų. Pavasarį taip nebūna. Priežastis gali būti ir tokia: rudenį ešerius domina nedidelis kelių milimetrų ilgio mailiukas, plaukiojantis tam tikru atstumu nuo dugno, o pavasarį juos domina įvairūs dugno organizmai, kurių kiekvieną šiltą dieną atsiranda vis daugiau.

DUGNOTRAUKA

Ešeriai pavasarį yra prisirišę prie dugno. Nesvarbu, koks žūklės vietos gylis, dugno reljefas, kiek dugne yra augalijos ar kliuvinių - ešeriai griebs tik prie dugno plaukiantį masalą, o individų, kurie užsimanytų gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose plaukiančius masalus, bus labai mažai. Jei to nepaisysime, gali susidaryti įspūdis, kad ešeriai spiningautojams balandį apskritai nekimba. Pavyzdžiui, stovi ant kranto vyrukas su dugninėmis meškerėmis ir gaudo sliekais. Ką jis gaudo? Bet ką, kas kimba, meta bet kur, nes nežino, ar pagaus kuoją, ar karšioką, ar dar ką nors. Staiga - aršus kibimas ir gražus ešerys jau ant kranto. Kol traukiamas pirmasis, jau „purtosi" antra dugninė meškerė. Dar vienas gražus ešerys. Deja, netoliese pakrantėmis vaikščiojančiam 'spiningautojui sekasi prasčiau - ešerių jis neturi, ir turbūt jau būtų nuleidęs rankas, jei ne dugnine meškere žvejojančio meškeriotojo sėkmė. Kartais pavasarį ešerius galima pamatyti netoli vandens paviršiaus. Jie lyg žaidžia, lyg mailiuką vaiko. Na ir kas, kad žaidžia netoli vandens paviršiaus, tačiau kimba tik prie dugno.

GERIAUSIAS MASALAS

Posakis „Geriausias ešerio masalas - sliekas", kurį ne taip retai pasako ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių žvejai, pavasarį yra kaip niekada aktualus. Spiningautojas taip pat neturėtų užmiršti, kad „geriausias ešerio masalas yra sliekas" ir pasiimti įvairias silikonines kirmėlių imitacijas, kurios kai kuriuose vandens telkiniuose ankstyvą pavasarį būna itin sėkmingos. Tačiau slieko ar kitos kirmėlės imitacija ešerių negaudo, juos gaudo spiningautojas, kurio užduotis - priversti tą dirbtinį sliekiuką judėti taip, kaip juda ir rangosi natūralios kirmėlės. Tai tokia pat sunki užduoti kaip ir prisiversti žvejoti sliekų imitacijomis. Jei jums nepakeliui su silikoninėmis sliekų imitacijomis (žinau žvejų, kurie dėl įsitikinimo „sliekas ir spiningas - fui, kaip nedera" nenaudoja dirbtinių kirmėlių), žvejokite tvisteriais. Tai puikus ešerių masalas. Tvisteriais galima tinkamai ištyrinėti vandens telkinio dugną, be to, jis nei kirmėlė, nei žuvelė. Žvejui jis gali būti panašus į žuvelę, o ešeriui gali pasirodyti tinkamiausia maistui kirmėle. Nenoriu pasakyti, kad pavasarį, iš karto po ešerių neršto, juos reikia gaudyti tik kirmėlių imitacijomis. Pavasarį sėkmingi gali būti įvairūs masalai: sukriukės, riperiai, nedideli, gana agresyvūs, smulkiai virpantys vobleriukai - viskas priklauso nuo žūklės vietos. Jei, sakykime, yra sėklius, kuriame šmirinėjantys ešeriai kartais medžioja mailių, o to mailiaus, tinkamo ešerių maistui, yra daug, tai vobleris gali būti labai geras masalas. Tačiau, kaip minėjau, nereikėtų tuo labai žavėtis, nes ešerių maisto įvairovė labai didelė. Gali būti, kad ešeriams toje vietoje, kur žvejojame, labiausiai rūpi kokios nors lervos. Tada jiems galime pasiūlyti mikromasalų. Tačiau ir jiems nereikia skirti ypatingo dėmesio, nes pavasarį kai kuriuose vandens telkiniuose mikromasalai visiškai nedomina didesnių ešerių.
Žodžiu, variantų daug, todėl, norint pagauti ešerį, reikia eksperimentuoti, o svarbiausia - įvertinti, kad skirtinguose vandens telkiniuose ešerių medžioklės objektas-gali būti labai įvairus. Galime tikėtis, kad ešerys smalsumo vedamas griebs pro šalį plaukiantį masalą. Tačiau ta tikimybė didesnė tada, kai vanduo šiltesnis. Balandį, kai vanduo dar šaltas, ešeriai paprastai neišdykauja - jie atakuoja konkrečią auką, ir tik dėl to, kad ją mato kaip maistą.

SITUACIJOS STOVINČIAME VANDENYJE

Pavasarį stovinčiame vandenyje svarbiausias veiksnys, lemiantis didesnių ešerių elgseną, yra vandens temperatūra. Kalbant tiksliau, tai tam tikrų vandens telkinio zonų vandens šiltėjimo greitis. Saulėtą dieną greičiausiai šiltėja įlankos, sėkliai, esantys šiauriniame vandens telkinio krante. Gerai, jei tokios vietos apsaugotos nuo vėjų, tačiau, kad įlanka būtų šilta, jos krantuose augantys medžiai neturi užstoti saulės šviesos. Jei šviečia saulė, žuvys šiaurinėje įlankoje aktyvios dažniausiai būna porą valandų prieš vidurdienį ir porą valandų po vidurdienio, t. y. kai saulė įšildo per naktį atšalusį vandenį, kai pasiekia aukščiausią tašką ir pradeda leistis. Be abejo, ešeriai aktyvumą rodo anksčiau, nes naktį jie nebūna įlankos sėkliuose, nakčiai jie pasitraukia į gilesnes vietas, iš kurių rytą pajuda seklesnių ir šiltesnių vandens telkinio vietų link.
Viso ežero ar tvenkinio ešeriai saulėtomis dienomis tikrai nesusirenka šiaurinėse įlankose, tačiau čia žuvų koncentracija paprastai būna didesnė. Todėl, jei leidžia sąlygos, saulėtą dieną stengiuosi žvejoti ten, kur vanduo šilčiausias. Apniukusią dieną situacija visai kitokia: akivaizdžiai šiltesnių vandens telkinio vietų gali ir nebūti, todėl ešerių sekliose įlankose galime nerasti. Jei saulėtą dieną ešerius galėjome rasti net 1 m gylyje, tai apniukusią dieną jų reikėtų ieškoti giliau - 1,5-3 m gylyje. Bet, kaip minėjau, didesniame nei 4 m gylyje balandį ešerių ieškoti neverta. 4-5 m gylyje ešerius aptiksime apniukusią, šaltą, vėjuotą dieną. Tačiau ešeriai bus tokie pasyvūs, kad tokiomis dienomis geriau užsiimti kuo nors kitu. Jei pučia stiprus vėjas, bet gan šilta, ešeriai užsuka į ramesnes įlankas. Tačiau tai turi būti įlankos su šiltesniu vandeniu. Kartais temperatūrų skirtumas būna gan įspūdingas, pvz., 4 °C, nors, manau, užtenka ir 2 °C skirtumo, kad ešeriams ir kitoms žuvims įlanka būtų patraukli. Vokietijos žurnaluose „Blinker“ ir „Fish und Fang“, kuriuose kitaip nei britų leidiniuose dažnai rašoma spiningavimo temomis, galima rasti straipsnelių apie tai, kad pavasarį spiningautojo geriausias pagalbininkas turi būti termometras. Net vaizdžiai nuotraukomis iliustruotas vandens temperatūros įvairiose telkinio vietose matavimas. Iš pradžių tokie straipsniai pasirodė šiek tiek juokingi, tačiau kai pamatai, kiek daug pavasarį lemia temperatūrų skirtumai, juokas nebeima. Reikia pasakyti, kad šiltesnių vandens plotų paieškos tik teoriškai atrodo paprastos - eik į šiaurinį ar šiaurės rytinį ežero krantą ir rasi ten įlanką su šiltesniu vandeniu. Tame krante nieko įdomaus gali ir nebūti, o kažkur kitur rasime puikių žūklės vietų su šiltesniu vandeniu. Perspektyvių vietų paieškos, kuriose pavasarį galime šauniai pažvejoti, gali pareikalauti nemažai laiko, tačiau tą verta daryti, nes šiltesnio vandens plotai balandį - vandens telkinio eldoradas. Lietingomis, tačiau šiltomis dienomis ešeriai laikosi vidutiniame 1,5 - 2 m gylyje. Lietus maitina vandens telkinį, todėl ešeriai nėra pasyvūs. Tik žvejoti lietui lyjant nėra malonu. Balandis - ne liepa.

Šaltinis: žvejys ir žuvis

2013 m. sausio 9 d., trečiadienis

5 patarimai gaudant upėtakius pavasarį

Balandį spiningavimo išsiilgę žvejai griebia spiningus ir skuba į pakrantes „pamėtyti". Kiekvieną viliojantis laimikis - spalvingas upėtakis. Keletas patarimų, kaip prisivilioti šias gudrias žuvis.
1 - Prisitaikykite prie upėtakių maitinimosi įpročių. Kai atslūgsta šalčiai, upėtakiai pradeda aktyviau ieškoti maisto - pats laikas jiems po nosimi pametėti apetitišką masalą. Balandį, tirpstant sniegui, galite naudoti silikoninį slieką (natūraliais žvejoti draudžiama). Gegužę išbandykite gudrybę - varlių formos masalą. Traukite jį pasroviui, su pertraukomis, kad primintų varlės judesius. Kitu laiku upėtakius viliokite vobleriais, kurie imituoja nedideles žuveles, bei sukriukėmis.
2 - Upėtakių ieškokite šaltame, švariame ir pratekančiame vandenyje. Drąsiai galite traukti j Dzūkiją ir bandyti laimę Merkio, Šalčios, Ūlos upėse bei jų intakuose. Aišku, tokių upeliukų galima rasti ir Aukštaitijoje (Šventosios, Širvintos  intakuose), Žemaitijoje (Jūros, Minijos aukštupiuose). Paprastai upėtakiai nuo srovės slepiasi už visokiausių akmenų, nuskendusių medžių, šakų, dugno duobėse ir panašiose vietose, kur srovė susilpnėja.
3 - Rinkitės trumpesnį spiningą, plonesnį valą. Valas naudojamas maždaug 0.18-­0,25 mm. storio. Spiningo ilgis 1,50-2,10 m, užmetamas svoris iki 15 g - patogu kovoti su upėtakiu, lengviau kontroliuoti masalo judėjimą srovėje, be to, patogiau užmesti sunkiai praein­amose upelio pakrantėse.  
4 - Keiskite masalų dydį ir spalvas. Dažniausiai naudojami 4-8 cm ilgio plaukiojantys vobleriai (universalesni nei skęstantys) arba Nr. 0-3 sukriukės. Žvejybos metu juos keiskite ir stebėkite, koks tą dieną ar tame upelyje „einamiausias". Saulėtą dieną reikėtų vengti atspindinčia folija apklijuotų jaukų.
5 - Meskite prieš saulę. Žuvys baidosi žvejo šešėlio - ypač judančio. Aišku, dėl saulės atspindžių nuo vandens paviršiaus vargs akys, bus sunku prižiūrėti masalo judėjimą ir pan. Tačiau šią problemą paprasta išspręsti ant nosies užsimetus akinius su poliarizuotais stiklais. Jie pašalina atspindžius nuo vandens paviršiaus, vaizdas tampa ryškesnis. Tokie akiniai reikalingi ir vairuojant - neakina saulė, neblizga šlapias asfaltas. Tiems, kurių regėjimas prastesnis ir nosį jau padabinę akiniai, geriausia rinktis poliarizuotus lęšius su dioptrijomis arba fotochrominius lęšius (keičia spalvą priklausomai nuo šviesos ryškumo – tai patamsėja, tai pašviesėja). Ir poliarizuoti, ir fotochrominiai lęšiai gali būti dengiami papildomomis dangomis (antirefleksu) - jie lengviau valysis, mažiau lips nešvarumai. Be to, antirefleksas sumažins atspindžius ant lęšio paviršiaus.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis


2013 m. sausio 8 d., antradienis

Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip žvejoti?




Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.
Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.
Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).
Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro. 
Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?
Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti, jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:
1. Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu. Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai (bridkelnės).
2. Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip aprašyta pirmame variante.
3. Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.
4. Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.
Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas, kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai žvejojama naudojant pašarą).
Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.
Tvenkinyje arba nedideliame ežere
Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius, žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.
Kokius įrankius naudoti?
Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.
Tekančiame vandenyje
Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė. Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė. Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.
Kokius įrankius naudoti?
Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas, žiogas.
Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose
Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse. Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.
Kokius įrankius naudoti?
Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.
Bendri patarimai
Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.
Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite tinklelį.
Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.
 

Plėšrūno paieška

Vienas iš labiausiai spiningautoją į neviltį varančių vaizdų - didžiulis, nepažystamas vandens telkinys. Tiksliau, neviltį ir bejėgiškumo jausmą kelia ne pats vaizdas, o mintis apie plėšrūnų paieškas sunkiai žvilgsniu aprėpiamame vandens telkinyje. Bet, žinant kai kuriuos dėsningumus, galima smarkiai sumažinti tuščių išvykų skaičių.
Taigi kokie įrankiai
bus reikalingi pirmą kart atsidūrus prie nepažįstamo didelio ežero ar užtvankos. Geriausia turėti porą įrankių komplektų - lengvesnį ir sunkesnį. Lengvasis, šiuo atveju, taip pat sąvoka kiek kitokia - tai greitas, 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 10-30 gramų meškerykotis su gera multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.22 - 0,30 mm. valu. Taigi, kaip matote, tai nėra toks jau lengvas įrankis. Sunkusis - tai galingas 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 40 - 80 gramų meškerykotis su galinga ir tvirta multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.30 - 0.35 mm. valu. Paklausite, kam reikalingi tokie galingi įrankiai, jei nesiruošiate gaudyti gigantiškų žuvų? Jų reikia ne todėl, kad gaudysite didelę žuvį. Taip yra todėl dėl vietų, kuriose gaudysite gylių skirtumų. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnių galvakablių reikės, norint efektyviai žvejoti, o sunkesniems masalams, savaime aišku, reikia galingesnių įrankių ir storesnių valų. 
Nepažįstamame vandens telkinyje be echoloto neverta nė pradėti žūklės (nebent pasigavę kokį vietinį iškvosite apie visas žuvingas vietas) Echolotas reikalingas ne konkrečiai žuviai rasti, kiek rasti tokias vietas, kuriose būriuojasi smulkmė ir kitos žuvys.

Prie viso išvardinto reikės gero didelio graibšto, visokių chirurginių smulkmenų, kabliukų traukimui ir, žinoma, krūvos įvairaus dydžio ir spalvų guminukų. Toks minimalus komplektas reikalingas, kad jaustumėtės visiškai pasirengę žūklei bet kokiame vandens telkinyje, kad ir koks jis neaprėpiamas ar nepažįstamas būtų. 

Plėšrūno paieškos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose


Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu - patvenkus upes. Šiame skyriuje ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai, miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba senbuvių pasakojimus.
Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o užtvindytos upės - 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės vagoje.
Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse, laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų, kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus, plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.
Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai - maitintis ji išplaukia į seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai jau kitame straipsnyje.