Respublikinės vėžių gaudymo ir virimo varžybos Kupiškio mero taurei laimėti 2014-07-26 – 2014-07-27

Respublikinės vėžių gaudymo ir virimo varžybos Kupiškio mero taurei laimėti 2014-07-26 – 2014–07–27

PROGRAMA

I diena – ŠEŠTADIENIS (2014-07–26)
18.00 – Šventės atidarymas

19.00 – Vėžiavimo varžybų pradžia

21.00 – Vakarienė (visi grįžta į krantą, vėžių gaudymo priemonės gali būti paliktos vandenyje).

22.00 – Žaidimai. Komandų prisistatymas. Diskoteka.


II diena – SEKMADIENIS (2014-07–27)
8.00 – Vėžių gaudymo varžybų pabaiga (vėžiaujama visą naktį)

Sugautų vėžių skaičiavimas, rūšiavimas.

9.00 – Pusryčiai. Vėžių virimas.

10.30 – Virtų vėžių patiekimas vertinimui

11.30 – Apdovanojimai

„Daugiausiai vėžių pagavusi komanda“

„Gardžiausias ir estetiškiausias vėžių patiekalas“

„Išradingiausia stovyklavietė“

„Didžiausas vėžys“

13.00 –Stovyklaviečių tvarkymas. Šventės pabaiga.

PASTABA

Už stovyklaviečių įrengimą, priešgaisrinį stovį, šventėje dalyvaujančių komandų narių ir jų svečių saugų elgesį, saugumą, už stovyklavietės teritorijos sutvarkymą išvykstant, atsakingi komandų vadovai. Draudžiama prie stovyklaviečių kirsti medžius, šiukšlinti ar kitaip teršti aplinką. Draudžiama kūrenti laužus nepasiruošus tam vietos.

Organizatorius: VšĮ Kupiškio r. turizmo ir verslo informacijos centras
Taisyklės ir sąlygos

Šventės vieta: Bagdonių poilsiavietė prie Kupiškio marių

Komandos dalyvavimo mokestis 60 Lt.

Vėžiavimo varžybose dalyvauja tik komandos sudarytos iš ne mažiau kaip 3 žmonių;

Varžybose gali dalyvauti tik pilnamečiai asmenys. Jaunesni asmenys gali dalyvauti kartu su tėveliais, arba pateikę raštišką tėvų sutikimą.

Komanda gali naudotis ne daugiau kaip 15 bučiukų ar samtelių. Bus tikrinama.

Vėžiaujama nuo kranto, arba valtimi (turėti savo);

Vėžius gaudyti rankomis draudžiama.

Gaudyti galima ne mažesnius kaip 10 cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Pagauti mažesni vėžiai bus skaičiuojami ir rūšiuojami paleidimui.

Kiekviena komanda individualiai pasirūpina vėžių gaudymo priemonėmis ir įrankiais;

10. Kiekviena komanda individualiai pasirūpina vėžių virimui bei patiekimui reikalinga įranga (puodu, skirtu virti ant laužo, malkomis, indais ir kitomis reikalingomis priemonėmis);

Kiekviena komanda turi turėti komandos vadovą;

Visi dalyviai pasirūpina maistu, gaiviaisiais gėrimais sau ir draugams;

Visi dalyviai pasirūpina savo komandos stovyklavietės įrengimui skirtomis priemonėmis;

Vandeniu vėžių virimui pasirūpina organizatoriai;

Rezultatus skaičiuos specialiai sudaryta komisija;

Apdovanojamos komandos nugalėtojos.

Išankstinė registracija iki 2014-07-25 dienos 15 val. Vėžiavimo čempionato dalyviai užpildytą anketą turi atsiųsti el. paštu: kupiskisturizmas@zebra.lt; Daugiau informacijos tel. +370 459 52 505,

Rekomendacijos varžybų dalyviams

Sugauti vėžiai laikomi kuprinėje, maišelyje arba pintinėje. Norint vėžius išlaikyti gyvus ilgesnį laiką (savaitę ir kartais ilgiau), patartina juos sukrauti į pintinėlę su drėgnomis samanomis ir laikyti vėsioje vietoje, prie +6C vėžiai užmiega ir ilgiau išlieka gyvi.

Prieš verdant tikrinkite ar vėžys gyvas. Išvirusių vėžių, jei jie buvo gyvi, uodegėlės būna susirietusios.

Vėžiai – įdomūs gyvūnai ir juos dera pažinti kiekvienam žvejui ir vėžienos smaguriui.

Daugiau informacijos: http://www.info.kupiskis.lt/2014/07/09/4441/



Apie vėžių gaudymą rekomenduoju pažiūrėti laidos įrašą:

Laida "Apie žūklę" 21013 08 17. Vėžių gaudymas

Valstybės dieną visi žvejos nemokamai

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, galima žvejoti nemokamai visuose valstybiniuose vidaus vandens telkiniuose ir Nemuno deltos regioniniame parke – nereikės nei mėgėjų žvejybos leidimo, nei žvejo mėgėjo bilieto.
Mėgėjų žvejybos leidimus arba žvejo mėgėjo bilietus ir liepos 6-ąją turės įsigyti norintieji žvejoti jūroje, privačiuose telkiniuose ir tuose telkiniuose, kuriuose organizuota limituota (licencinė) žvejyba. Tai numato Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės.
Mėgėjų žvejybos leidimą limituotai žvejybai turės įsigyti norintieji žvejoti šiuose išnuomotuose vandens telkiniuose: Šiaulių r. Gudelių ežere, Vilniaus r. Varniškių ež., Druskininkų sav. Ilgio ež. ir Vijūnėlės tvenkinyje, Alytaus r. Vabalių ež., Skuodo r. Barstyčių tvenkinyje, Anykščių r. Pagojės tvenkinyje, Zarasų r. Vykežerio, Vykežerėlio, Sniūčio, Vasakno ežeruose ir Šventosios tvenkinyje, Vilkaviškio r. Alvito ežere, Molėtų r. Malkėsto ir Ilgio ežeruose, Prienų r. Kašonių ež., Kazlų Rūdos sav. Gulioniškės tvenkinyje.
Žvejo mėgėjo kortelę limituotai žvejybai turės įsigyti norintieji žvejoti šiame neišnuomotame vandens telkinyje – Merkio upėje nuo Ožkelaičių tilto iki Baltarusijos sienos (Ožkelaičių tiltas yra tarp Jašiūnų ir Rūdninkų).
Limituota karpių žvejyba organizuota Alytaus r. Talokių ežere, Varėnos r. Krūminių tvenkinyje, Anykščių r. Smulkio ež., Ignalinos r. Joskučio ež., Vilniaus r. Musios ež. Pagal Mėgėjų žvejybos taisykles visus mažesnius nei 40 cm karpius privaloma paleisti atgal į vandens telkinį.
Žvejybos leidimus ir bilietus galima įsigyti internetu naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS), taip pat „Perlo“ terminaluose ir „Lietuvos spaudos“ kioskuose.
Žvejoti draudžiama tuose vandens telkiniuose, kurie yra valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, Kniaupo įlankoje, Nemune 500 m žemiau Kauno HE užtvankos ir kituose vandens telkiniuose, kuriuose pagal Mėgėjų žvejybos taisykles mėgėjų žvejyba bet kokiais įrankiais ar būdais draudžiama ištisus metus.
Žvejojant liepos 6-ąją, kaip ir visomis kitomis dienomis, privalu laikytis mėgėjų žvejybos reikalavimų. Aplinkos ministerija primena, kad draudžiama gaudyti lašišas, šlakius, sykus, neįsigijus žvejo mėgėjo kortelės šioms žuvims žvejoti. Kitas žuvis galima gaudyti laikantis leidžiamų sugauti žuvų kiekių ir jų dydžių, naudojant žvejybai ne daugiau, nei leidžia taisyklės, žvejybos įrankių ir kabliukų.
Lietuvoje nemokamai žvejoti galima dukart per metus – liepos 6-ąją ir rugpjūčio 15-ąją.

Mažesnę nei 45 cm lydeką – ne į maišą, o atgal į vandenį

Nors Mėgėjų žvejybos taisyklės vidaus vandenyse numato, kad minimalus leistinas gaudyti lydekų dydis – 45 cm, šio reikalavimo paiso ne visi. Utenos RAAD pareigūnams įkliuvo 3 piliečiai, sugavę mažesnes nei lestina lydekas, praneša Aplinkos ministerija.
Praėjusį savaitgalį Utenos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai tikrino spiningautojus ir nustatė, kad Asalnykščio ežere (Ignalinos r.) žvejojęs zarasiškis turėjo sugavęs dvi lydekas, kurių ilgis nesiekė ir 40 cm. Tokią lydeką pagavo ir Asėkos upėje (Ignalinos r.) žvejojęs pilietis. Daug mažesnę nei leistina lydeką sužvejojo dar vienas žvejys, lydekas gaudęs Pliaušio ežere (Utenos r.).
Visiems minėtiems asmenims už mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimus surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai ir bus skirtos administracinės baudos. Už sugautas mažesnes negu leistina lydekas teks sumokėti dar po 545,50 Lt už kiekvieną.

Aplinkosaugininkai primena, kad pagavus mažesnę nei leidžiama lydeką, ją reikia nedelsiant paleisti.

Meškeriotojo žinynas. Kas ir kur kimba birželį?

Sinoptikai sako, kad pavasaris šiemet buvo gana tipiškas mūsų platumoms, tačiau meškeriotojai – kitokios nuomonės, nes akivaizdu, kad polaidis nuslūgo pernelyg greitai, kad lėtai šilo per žiemą atvėsę ežerų vandenys, vėlavo ešerių ir kuojų nerštas, o Nemuno deltoje gegužės pabaigoje nepastebėtas didysis plakių kibimas, kurio laukia daugelis šios žuvies aistruolių. Pirmąją vasaros dieną kepina saulė, tačiau spėti koks bus birželis sunku ir dar sunkiau spėti, kaip šį mėnesį kibs žuvys?

Aukšlių aktyvumas
Vajuonio ežero, telkšančio Aukštaitijos nacionaliname parke, pakrantes užplūdo aukšlės, kurios mėnesio pabaigoje išneršė ir dabar taip intensyviai maitinasi viskuo, kas tik praryjamo atsiduria jų akiratyje, kad, vietinių meškeriotojų nuomone, nugvelbia sliekus iš panosės net karšiams. Aukšlės – visą birželį bus puikus paguodos prizas patyrusiems meškeriotojams, o jauniesiems – rimtas išbandymas, nes aukšles meškerioti nėra taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kur aukšlės, ten ir ešeriai – birželis taip pat jų kibimo mėnuo. Šias žuvis upėse geriau vilioti sukrėmis ir aukšles primenančiais vobleriais, o ežeruose – guminukų kinkiniais, kurie susideda iš pavadėliais pritvirtintų prie valo 2-3 žuvelės formos guminukų, kurių ilgis neviršija 3,5 cm.
Pravalo ežero meškeriotojai prognozuoja, kad, po pirmosios šiltų naktų savaitės, prasidės lynų kibimas, todėl nereikėtų praleisti progos pameškerioti lynus, jei turite savo meškeriojimo vietelių sąraše seklų, vandenžolių gožiamą ežerą. Na, o giliuosiuose ežeruose lynų kibimas paprastai sustiprėja liepos mėnesį. Birželį lynų masalas – stambus ryškiai raudonas sliekas.
Beje, nepamirškite, kad visą birželį puikiai kimba karosai, o nuo mėnesio vidurio pradeda vasaros ganyklose lankytis karšiai. Birželį jie kimba arčiau krantų, todėl juos galima sėkmingai meškerioti nuo lieptų, šalia kurių yra zona, į kurią nuolat įberiama jauko. Karšius šį mėnesį jau galima vilioti šaldžiais kukurūzų grūdais, netgi perluotės mėsa, tačiau geriausias masalas iki pat vidurvasario – stambus dirvinis sliekas arba keletas mėšlinių sliekų, suvertų ant vieno kabliuko.
Kuojos birželį taip pat rytais pradeda sukinėtis prie lieptų. Auštant prie jų susirenka plakiai, dažniausiai smulkūs, o apie aštuonias plakių tuntus nuveja kuojos. Tada ir patartina verti ant kabliuko kukurūzo grūdą, ant geluonies pasmeigti musės lervą ir šį sumuštinį užmesti į 3-4 m gelmę, kurioje kursuoja stambiosios kuojos, Daugų ežero meškeriotojų pramintos „smetoninėmis“.

Dambos ir pragiedruliai
Birželį Nemuno meškeriotojai vadina dambų mėnesiu neatsitiktinai: kai polaidžio vandenys galutinai nuslūgsta žuvys ima telktis prie dambų, kurios buvo supiltos maždaug prieš šimtą metų, kad krantų pernelyg neišplautų potvyniai. Dambų zonoje telkiasi visos žuvys, aptinkamos Nemune: čia laikosi karšių ir plakių būreliai, kuojos, pūgžlių tuntai, pasitaiko karpių, užuoglaudose grobio tyko lydekos, už dambų išplautuose duburiuose medžioja šamai ir sterkai, o palei pat pagrindinę srovę kursuoja aukšles vaikantys salačiai. Todėl dambų zonose meškerioti gali visi be išimties, nes čia yra sąlygos ir plūdininkams, ir spiningininkams, ir dugninių aistruoliams.
Tačiau vienas įdomiausių birželio laimikių – šapalas. Šis upių korsaras birželį stveria viską, kas valgoma, taip godžiai, kad stambų storasprandį galima suvilioti net lydekų kalibro guminuku, o karvabalį imituojantį vobleriuką šapalas persekioja iki kranto. Šapalai ties dambų smaigaliais, kur yra silpnesnės tėkmės zona pasirodo tada, kai iš jos pasitraukia triukšmą keliantys salačiai. Paprastai tai būna tarp aštuntos ir devintos valandos ryto. Na, o pat geriausias oras – apsiniaukę su pragiedruliais, mat, tokiomis dienomis šapalai ilgiausiai puotauja ir nepasitraukia į upės vidurį.

Sterkų puotos Po neršto sterkų patinai lieka prie lizdų, kuriuose bręsta ikreliai, o paskui kurį laiką saugiai tūno išsiritęs mailius. Na, o patelės leidžiasi į Nemuno deltos duburius ir Kuršmarių platybes, kur pilna lengvo grobio – stintelių. Pirmas ženklas, pasak Kuršmarių meškeriotojų, kad sterkai jau pasirodė medžioklės plotuose, trumpas rytinis ešerių kibimas. Kol medžioja sterkai, ešeriai laikosi atokiau ir įsisuka į stintelių būrius tik tada, kai didieji broliai nueina pietų pogulio. Nemuno deltoje sterkus galima sėkmingai gaudyti senoviniu stiliumi – sunkiomis blizgėmis, plukdomomis palei dugną. Šis metodas toks pat veiksmingas kaip ir prieš pusę amžiaus, tačiau juo retai kas besinaudoja, nes daug paprasčiau sterkus vilioti guminukais. Šis masalas daugeliui meškeriotojų parankesnis ir Kuršių mariose: greičiau nugrimzta į reikiamą gelmę, o ir plukdyti jį paprasčiau.
Tačiau padėtis keičiasi, kai reikia parinkti tinkamą masalo spalvą. Su blizgėmis viskas aišku – nuo seno rezultatyviausios variaspalvės blizgės, kurios prieš žūklę pašveičiamos žiupsniu smėlio, o štai guminukų reikia turėti visą šūsnį – nuo klasikinio balto iki akį rėžiančių salotinių masalų, kurių pažiaunės padažytos raudonai. Niekada negali nuspėti, kokios spalvos guminukai labiausiai žadins sterkų apetitą konkrečiu metu?

Plekšnių stilius
Baltijos priekrantėje taip pat yra ką birželį veikti meškeriotojui. Netgi galima suderinti saulės vonias ir meškeriojimą, nes paplūdimių atabraduose, kur yra duburių, gerai kimba plekšnės. Jei masalas užmetamas už atabradų ribos galima tikėtis ir žiobrio ar karšio kibimo. Šios žuvys atplaukia iš lagūnų ir ganosi priekrantėje kartu su plekšnių tuntais.
Meškeriojimui pliažuose reikia tinkamai pasiruošti, kad netektų nusivilti. Pirma, patartina įsigyti nors vieną „surf“ stiliaus dugninę (4-4,5 m), kuria užmetami svareliai iki 200 g. Žinoma, geriausiai meškerioti dviem sunkasvorėmis dugninėmis, kurios įtvirtinamos ant specialaus trikojo, nes jomis aprėpiamas platesnis sektorius ir lengviau aptikti plekšnių susitelkimo vietą. Galima naudotis ir paprastesniais laikikliais, kurie susideda iš plastiko vamzdelio ir atlenkiamo smaigo.
Jis įbedamas į smėlį, o į plastiko vamzdelį įtvirtinamas meškerykotis. Šiuose laikikliuose meškerykočius taip pat galima įtvirtinti beveik vertikaliai, o tai labai svarbu, kad valą kuo mažiau plaktų bangelės ir lengviau būtų pastebėti plekšnės kibimą. Geriausias masalas vilioti plekšnes ir kitas priekrantės žuvis – sliekas ir vietinė Baltijos krevetė, kuri aptinkama tuose pačiuose paplūdimiuose įsiraususi į smėlį.
Spiningininkai Baltijos paplūdiniuose birželį turi šansą sumeškerioti vėjažuvę, šlakį ar lašišą. Įrankis – 2,7-3,3 m ilgio spiningas, kuriuo svaidomi masalai iki 50 g. Patartina meškerioti įsibridus, kad pavyktų toliau nusviesti masalą. Tad, vykdami prie jūros, nepamirškite į meškeriotojo krepšį įsimesti bridkelnes.

Žuvų kibimas birželį
Žuvis	Kibimas	Vieta	Masalas, jaukas
Kuoja	Gerai	Ežerų ir upių pakrantės su vandens augalija, rytais ir vakarais įlankose, upėse už pylimų, sietuvose su grįžtamąja srove, užuolankose už virtuolių, stambiosios – žvyrduobėse, susisiekiančiose su upėmis, o ežeruose – 3-6m gylyje vietose su dumblėtu dugnu.	„Kuoja“, „Universalus“, saulėgrąžų išspaudos, sudrėkinti džiuvėsiai.Šutinti grūdai, apsiuva, sliekas, musės lerva, duona ir tešla, dumbliai.
Raudė	Gerai	Vandens augalija apžėlusiose plotuose, ypač šiltu oru, lynojant.	Musė, musės lerva, apsiuva, lašalas, vienadienė, dirbtinė muselė, tešla, sliekas. „Kuoja“, „Universalus“, šutinti grūdai, duona.
Lydeka	Pirmąją mėnesio pusę labai gerai, antrąją silpniau.	Ežeruose rytais ir vakarais prie sėklių, kitu metu – įlankose arba plotuose iki 3m gylio su žolėtu dugnu, senvagėse ties apžėlusiais krantais, upėse  - ruožuose su užuolankomis, duobėse, ties akmenimis, užutėkiuose su vandens augalija.	Gyva ir negyva žuvelė, guminukas, vidutinio dydžio sukriukė, vobleris,  vartiklė, stambus guminukas, „cikada“ giliuose ežeruose, 8-10 cm guminukai, sukrės sekliose vietose.
Salatis	Vidutiniškai	Upėse ties ištakų žiotimis, sraunumose žemiau rėvų, ties duobėmis su sukūriais, smėlėtose sietuvėlėse prie krantų rytais, sraunumose saulėtomis dienomis ir pavakary.	Devonas, nedidelė  vartiklė, mažos sukrės, žuvytės formos guminukai (ypač žemupiuose), „minnow“ tipo vobleriai.
Sterkas	Neblogai, silpniau antroje mėnesio pusėje.	Upėse ties srove, kur kietas dugnas, yra kerplėšų, virtuolių, kitur – kur kietas dugnas.	Ilga ir siaura blizgė, vobleris, „long“ tipo sukrė, guminukas, gyva ir negyva žuvytė, žuvies mėsos porcija, galvakablis su musele.
Ešerys	Aktyvus, kimba gerai, ypač pratakiuose ežeruose ir upėse visą mėnesį.	Saulėtais rytais ties užtvankomis ir žemiau jų, tylesnėse nedidelių upių vietose, ežeruose prie užtakų žiočių, mailiaus susitelkimo vietose ties meldynais, žolėtose vietose iki 2m gylio.	Sukriukė, nedidelis vobleris, uodeguotoji vartiklė, guminukas, tvisterinė sistemėlė, sliekas, mailius, dėlė.
Šapalas	Gerai visą mėnesį.	Ankstyvais ūkanotais, bet šiltais rytais, tokiom pat pavakarėm, ties smėlėtomis sietuvomis arba jose, prie apžėlusių pakrančių, saulėtomis dienomis žemiau slenksčių.	Maža sukrė, mikrovobleris, mikroguminukas, dėlė, vingilys, dirbtinė muselė, duona, žirniai, šutinti grūdai.
Karšis	Mėnesio pradžioje dar neršia, o paskui pradeda intensyviai kibti.	Būriuojasi netoli nerštaviečių – ežerų ir upių įlankose, atvirose ramiose vietose su molingu arba dumblėtu dugnu.	Sliekas, makaronai, žirniai, apsiuva, blynas, musės lerva. „Karšis“, šutinti žirniai, saulėgrąžų išspaudos, duona, kviečiai.
Ungurys	Pirmą mėnesio pusę vidutiniškai, antrąją – gerai, ypač audringomis, šiltomis naktimis, prieš perkūniją.	Ežeruose smėlėtose vietose prie meldų, netoli žolėtų vietų, upelių žiotyse, tekančiame vandenyje - giliuose užutakiuose, duburiuose.	Dideli sliekai, negyva žuvelė, varlė, graužavirba, vėžiena. „Ungurys“, sukrešėjęs kraujas, žuvelių liekanos.
Plekšnė	Gerai	Baltijos pliažuose, prie jūros vartų, Kuršių mariose, Nemuno žemupyje.	Sliekas, krevetė.

Pavasarinės žūklės gudrybės

Mobili žūklė plūdine meškere nedideliame į ežerą įtekančiame upelyje yra labai įdomi. Taip žvejojant nereikia jaukų, užtenka masalo ir lengvos teleskopinės plūdinės meškerės, nes su ja patogiausia keliauti upelio pakrantėmis.
Pavasaris – žūklei itin palankus metas, bet ne visada džiugina geras laimikis. Dažniausiai nesiseka dėl nederamai pasirinktos vietos ir netinkamai sukonstruotos plūdinės meškerės sistemėlės, rečiau – netinkamai parinkto masalo. Pavasarį su masalais labai nepažaisi – patikimas universalus masalas yra uodo trūklio lervos, tinka ir musių lervos.
Vieta žūklei pasirenkama nebūtinai vaikštant upės krantais. Einant pakrante galima surasti gerų vietų, bet ir žvejojant toje pačioje vietoje galima pagauti skirtingą laimikį. Jei vanduo aukštas ir drumstas, o srovė stipri, masalo vedimas upės viduriu gali būti nesėkmingas. Masalą vedant prie pat kranto, kur srovė silpnesnė, rezultatai gali būti visiškai kitokie. Žvejoti prie kranto nėra lengva: čia srovė nevienoda, trukdo apsemti krūmai. Tačiau derėtų įsidėmėti, kad jei vanduo labai aukštas, žuvys laikosi ten, kur srovė silpnesnė arba jos visai nėra.
Jei tokiomis sudėtingomis sąlygomis žvejojama plūdine meškere, reikia labai atidžiai parinkti visus sistemėlės elementus ir juos suderinti. Beje, vieną kartą suderinti dažnai nepakanka – einant upės pakrante dažnai keičiasi sąlygos, todėl plūdinės meškerės sistemėlę tenka koreguoti. Kodėl vienas žvejys, atsistojęs vienoje vietoje, pagauna žuvų, o kitas toje pat vietoje nepagauna? Priežastis yra masalo vedimas, kuris labai priklauso nuo sistemėlės svarelių svorio ir išdėstymo.
Pasirinkus žūklės vietą, reikia kruopščiai atlikti dar kelis darbus: pamatuoti gylį, įvertinti srovės greitį, sužinoti, ar ant dugno nėra žolių ir kitų kliuvinių. Reikia žinoti ir tai, kad kuo srovė stipresnė, tuo labiau ji veikia valą, tad tokiomis sąlygomis geriau naudoti plonesnius valus.
Žvejojant pavasarį nedidelėje upėje, svarelių sistemėlę reikėtų konstruoti iš kelių užspaudžiamų švino rutuliukų. Pasikeitus sąlygoms tokią sistemėlę bus lengviau pakoreguoti. Jei žvejojama ten, kur srovė stipresnė, svarelius reikėtų sustumti į vieną vietą. Tada visas svarelių svoris bus viename taške. Priėjus vietą, kur vanduo gana ramus, švino rutuliukus galima paskirstyti lygiais atstumais.
Pavasarį žvejojant upėje, svarbu tinkamai pasirinkti masalo vedimo stilių. Jei leidžiama plūdei laisvai dreifuoti pasroviui ir nekimba, verta pamėginti masalą prilaikyti. Dažniausiai net trumpai jį prilaikius, kai masalas šiek tiek pakyla nuo dugno, pasiekiama gerų rezultatų. Kai kada masalą tenka prilaikyti ilgiau. Jei masalas vedamas kelis kartus ir niekas nekimba, vertėtų keisti vietą arba masalo vedimo stilių. Jei žuvis toje vietoje yra ir masalas patiekiamas tinkamai, ji visada sureaguoja iš karto, nelaukia, kol masalas bus patiektas kitą kartą. Bet jei žuvis yra, o masalas patiekiamas netinkamai, ji nekibs.
Jeigu pagavus porą žuvų kurį laiką nebekimba, derėtų pabandyti kitaip vesti masalą arba keisti vietą. Neverta tikėtis, kad žūklė vienoje vietoje bus sėkminga visą dieną – mažuose upeliuose situacija nuolat keičiasi.

Sekmadienį jau bus galima gaudyti lydekas

Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės numato, kad lydekas draudžiama žvejoti iki balandžio 20 dienos. Tačiau šiemet balandžio 20-ąją lydekas jau bus galima gaudyti.

Tą dieną draudimas jas žvejoti nebegalios, nes bus sekmadienis, o pagal minėtąsias taisykles tokie žvejybos draudimai nebegalioja paskutinę draudimo dieną, jeigu ji yra savaitgalis ar valstybinė šventė.

Taip pat Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės numato, kad tuo atveju, kai pirmoji draudimo žvejoti diena yra savaitgalis arba valstybinė šventė, draudimas įsigalioja po savaitgalio ar valstybinės šventės. Todėl draudimas žvejoti 400 metrų zonoje apie Dabintos pusiasalį Kauno mariose ir draudimas žvejoti karšius Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose šiemet įsigalios balandžio 22 dieną.

LR Aplinkos ministerijos informacija

Pavasaris - metas kuojoms

Pirmosios pavasario žvejybos dažniausiai prasideda nuo kuojų gaudymo, tad šįkart laisvalaikio rubrikoje kaip tik trumpai iš arčiau ir susipažinkime su šia žuvimi.

Bendra informacija apie kuoją
Kuoja – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Gausiai paplitusi beveik visos Eurazijos gėlųjų vandenų žuvis. Kūno ilgis 15 - 25 centimetrai (kartais iki 30 centimetrų), kūno masė 200 - 600 gramų (kartais užauga iki 1,3 kilogramų). Kadangi kuojos yra labai vislios, jos dažniausiai sugaunamos 15 - 25 centimetrų ilgio ir 150 - 400 gramų svorio.
Kūnas iš šonų plokščias. Nugara pilkšvai melsva su žalsvu atspalviu, šonai sidabrinės spalvos. Akys oranžinės su rausva dėmele viršutinėje dalyje. Žvynai didoki, nugarinis ir uodeginis pelekai pilki su rusvu atspalviu, krūtininiai gelsvi, pilvo ir analinis oranžiniai. Ryklėdačiai vienaeiliai.
Kuojos Lietuvoje labai dažnos - gyvena ežeruose, upėse, Kuršių mariose. Šalies vandens telkiniuose ši žuvis sudaro apie 15 - 25 procentų bendro sugaunamo žuvies kiekio, o kai kuriuose ežeruose ir iki 75 procentų. Gyvena būriais seklesnėse vietose ir daug juda ieškodamos maisto. Kuojos laikosi netoli augalijos, arčiau pakraščių, stambesni individai – giliau, esant ramiam orui, kuojos plaukioja atvirame baseino plote. Daug kuojų jauniklių galima aptikti įlankėlėse tarp augmenijos, kuriose jie randa šiltesnio vandens, užuovėjos, maisto. Rudenį, kai vanduo pakraščiais darosi šaltas, kuojos telkiasi gilesnėse vietose ir duobėse.
Kuojos auga gana lėtai, na o lytiškai subręsta 3 - 5 gyvenimo metais. Neršia balandžio, gegužės mėnesiais ant priekrantės augalų 4 - 15 dienų bei gana triukšmingai. Vislumas 4 - 120 tūkstančių ikrelių. Jie apvalūs, lipnūs, skaidrūs, gelsvi, apie 2 mm. Embrionai vystosi iki 10 parų, 80—100 laipsniadienių. Išsiritusios lervos ilgis 5—6 mm. Jaunikliai minta planktoniniais, o suaugusios kuojos bentosiniais organizmais — dumbliais, kirmėlėmis, apsiuvomis, vabzdžių lervomis, moliuskais. Ypač mėgsta dreisenas.

Kuojų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Lietuvoje minimalus leidžiamas sugauti kuojų dydis yra neribojamas, vis dėl to mažesnes žuvis žvejai, kurie rūpinasi gamta ir galvoja apie ateitį, turėtų paleisti atgal į vandens telkinį.
Atkreipiame jūsų dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečią skyrių, t.y. Mėgėjų žvejybos režimas:
Remiantis šeštuoju punktu, vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti ir 4 kitus mėgėjų žvejybos įrankius. Bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų, išskyrus stintų žvejybą nuo ledo, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų. Dvišakis ar trišakis kabliukas laikomas vienu.
Remiantis septintuoju punktu, vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 1 šamą, ne daugiau kaip 3 vienetus margųjų upėtakių, ungurių, salačių, kiršlių ar ūsorių, ne daugiau kaip 5 vienetus vėgėlių, sterkų, lydekų, šapalų, meknių (bendras šiame punkte nurodytų žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų), ne daugiau kaip 50 vienetų vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas). Vienos žvejybos metu sugautų, šiame punkte nenurodytų leidžiamų gaudyti, žuvų bendras svoris negali viršyti 5 kg, o Kuršių mariose – 7 kg, neskaitant paskutinės sugautos žuvies svorio ir išskyrus atvejus, kai vienos žuvies svoris didesnis už šiame punkte nustatytą normą. Į laimikį neįskaitomos žuvys, įrašytos į Invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433 (Žin., 2004, Nr. 130-4677; 2009, Nr. 135-5904; 2012, Nr. 76-3953) (toliau – Invazinių rūšių sąrašas), ir žuvys, kurios sugautos gyvybingos nedelsiant paleidžiamos atgal į vandens telkinį.
Remiantis aštuntuoju punktu, leidžiama gaudyti masalui žuveles ir uodo trūklio lervas vienu tinkliniu samteliu masalui gaudyti, kurio skersmuo – ne didesnis kaip 1 metras, tinklo akutės – ne didesnės kaip 10 mm. Vienos žvejybos metu vienam žvejui leidžiama sugauti ne daugiau kaip 30 vienetų karosų, kuojų, ešerių ir kitų rūšių žuvų jauniklių, išskyrus plėšriąsias žuvis, Taisyklių 12.1–12.3 punktuose išvardintas žuvis, į Globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 84 (Žin., 1999, Nr. 33–970), įrašytas žuvis.

Kuojų žvejybos ypatumai
Kuojos, kaip minėta, yra labai dažnos mūsų vandenų žuvys, t.y. jos gyvena daugelyje ežerų ir upių, na o žvejojamos jos plūdine arba dugnine. Žinoma, kaip ir kiekvienu atveju, kuojų žvejybos būdą kiekvienas pasirenka pagal savo individualius pomėgius, bei tuo pačiu atsižvelgiant į tai kokiame telkinyje jos bus gaudomos bei kokios tame vandens telkinyje tuo metu yra žvejybos sąlygos. Kuoją ypač nedidelę pagauti gal ir nėra sudėtinga, tačiau norint sugauti didesnį jų kiekį bei stambesnius laimikius, tam reikalingas tinkamas ir rimtas pasiruošimas. Žinoma, tinkamai pasirinkta žvejybos vieta, šiuolaikiški žvejybos įrankiai, jautri plūdė ar dugninės viršūnėlė bei plonas valas ir pavadėlis, nedidelis kabliukas ir tinkamai išdėstyti svareliai ar pasirinkta tinkama šeryklėlė bei tinkamas jaukas ir masalas bei gera oras - tai pagrindiniai sėkmingos pavasarinės kuojų žūklės veiksniai bei atributai.
Kuojas pradedama žvejoti anksti pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui ir žvejojama visus metus. Nors kuoja gerai ima masalą visą dieną, tačiau rytais ir vakarais ji yra aktyvesnė. Žvejojama duburiuose, prie stačių krantų, prie vandens sūkurių, netoli sraunumų, vietose su grįžtama srove, prie vandeninių augalų, seklesnėse ir gilesnėse vietose su dumblinu dugnu. Ją galima žvejoti įvairiuose vandens sluoksniuose. Kuoja labai mėgsta buriuotis.
Kalbant apie upes, pavasarį kai vanduo yra gan aukštai pakilęs, reikėtų ieškoti upės pagilėjimų su ramesne srove ir kiek stovinčiu vandeniu bei ten kur susidaro grįžtamoji srovė. Įprastai tokios vietos kuojoms yra pačios patraukliausios. Na o kalbant apie ežerus, žinoma reiktų atsižvelgti į tai, kur greičiau sušyla vanduo, tačiau dažniausiai kuojų žvejybai pasirenkamos standartinės vietos.
Kuojų žūklė ankstyvą pavasarį dažnai būna sėkminga ir itin rezultatyvi. Geriausia kuojų žūklės laikas pavasarį yra 2 - 4 savaitės prieš nerštą ir 1 - 2 savaitės po neršto. Kuoja kartais noriau ima vienokį masalą, kartais kitokį, todėl ją žvejojant, reikia turėti įvairių masalų, t.y. tiek uodo trūklio lervų, tiek sliekų, musės lervų, apsiuvų, tešlos, batono, kukurūzų. Tikrai nebijokite paeksperimentuoti su masalu.
Gerus rezultatus duoda kuojų jaukinimas. Pavasarį, kai vanduo dar šaltas, o augalija ir žuvų mitybinė bazė dar skurdoka, vandenyje atsidūręs jaukas, užuot viliojęs, kartais žuvis išbaido. Sunku pasakyti, kas pavasarį nepatinka žuvims: gal tam tikras konkretus jauko kvapas, gal kai kurių komponentų skleidžiamas aromatas ar skonio savybės. Aišku tik tai: viena vertus, negalvojant apie metų laiką, žūklės sąlygas, pavasarį jaukas gali lengvai viską sugadinti, kita vertus, įsigilinus į pavasario žūklės specifiką, įvertinus visus už ir prieš, gerai apgalvojus jauko sudėtį, galima sulaukti puikių rezultatų. Daugiau žuvies tam tikroje žūklės vietoje, solidesnio dydžio laimikiai – tai vis pavasario jaukinimo rezultatai. Rinkdamiesi jauką pasistenkite, kad jo sudėtyje būtų kuo mažiau maistingųjų medžiagų – kad žuvis nepersisotintų. Taip pat nepamirškite labai gerai jį išmaišyti, kad neliktų jokių gumulėlių bei pertrinkite per sietelį.
Kuojų žvejyba yra įdomi. Ši žuvis masalą kartais ima ryžtingai ir staigiai, o kartais taip atsargiai, kad vos galima pastebėti, t.y. dažniausiai taip būna labai ankstyvą pavasarį. Nors kuoja yra beveik visaėdė, tačiau dažniausia kimba kai masalas būna dugne. Pavasarį, prieš nerštą, kuojos yra gana atsargios. Jeigu kuojos liovėsi domėtis masalu, tai dar nereiškia, kad pasitraukė iš žūklės zonos. Dažniausiai kuojos tiesiog persikelia į kitą vandens sluoksnį ir atsiduria kiek aukščiau tos vietos, kur užmetėte masalą. Tokiu atveju pabandykite pakeisti gylį ir labai tikėtina, jog jas vėl rasite.
Tad, vos tik vanduo nusileis, o kai kur jau nusileido, iki žvejybai tinkamo lygio, pirmyn į pavasarinę kuojų žūklę!

Šaltinis

Kada nereikia lipti ant ledo ?

Kiekvieną žiemą, daugelis mūsų žvejų, negali be žūklės nuo ledo. Ledo stiprumas ir stabilumas, gali dramatiškai pasikeisti, net per kelias valandas, priklausomai nuo oro temperatūros, kritulių, vėjo ir saulės poveikio. Kuo daugiau vienu metu veikia faktorių, tuo didėja rizika įlūžti. Vaikščioti plonu ledu – tas pats kas peilio ašmenimis: tik pastatysi koją ne ten, kur reikia, ir atsidursi po ledu. Gerai, kai ledas perregimas ir iš smulkių įtrūkių galima spręsti apie jo storį vienoje ar kitoje vietoje. Bet jeigu ledas apsnigtas, tai jau labai pavojinga. Po sniegu gali būti bet kas – pavyzdžiui, properša.

Ledo vertinimas
Ledas ant vandens telkinio formuojasi netolygiai. Ledo storis gali būti vietomis ir 30 cm, ir 3 cm trijų metrų pločio zonoje. Ledas formuojasi gan sudėtingai ir ledas niekada negali būti saugus. Ledo storiui įtaką daro daug veiksnių, bet mažiausiai temperatūra. Tokie veiksniai, kaip vėjas, bangos, gamtos reiškinių svyravimai, sniegas, kyšančios per ledą kliūtys gali ženkliai susilpninti ledą, net esant neigiamai oro temperatūrai. Itin pavojingas ledas ant vandens saugyklų, vietose netoli hidrantų (vandens aeratorių). Ten ledas virsta tikrais spąstais, nes galingos vandens srovės iš hidrantų sudaro poledines sroves, o šios – properšas, išplovas. Ledo storis tokioje vietoje kas žingsnį gali būti vis kitoks, kartais net menkesnis už popieriaus lapą – varnos neišlaikytų.
Vėjas ir vėjo greitis nuolatos veikia ledą. Silpnas vėjas spartiną ledo formavimąsi ir didina ledo storį. Stiprūs vėjai – laužo ledą ir ypač ledo kraštus. Temperatūra, krituliai (sniegas, šlapdriba, lietus), ledėjimas, bei vandens kokybė gali turėti įtakos ledo stiprumui ir jo storiui.
Prieš lipdami ant ledo, pasitikrinkite ledą. Patikrinkite mažiausiai 3 - 4 kvadratinių metrų plote. Įsitikinkite, kad ledas vienodo storio ir spalvos. Gręžiant ledą, jei pleišėja ledas ir formuojasi ledo drožlės – tai ledo kokybės ženklas. Toks ledas yra pakankamai stiprus ir gerai susiformavęs. Jei gręžiant ledą formuojasi sniego košės, dribsnių formos drožlės, toks ledas labai korėtas, mažo tankio ir pavojingas. Įvertinkite ledą, visada prieš pradedant ant jo žvejybą. Nepasikliaukite kitų informaciją, ar savo žiniomis, kurios buvo vakar ar dar vėliau.

Pirmas ledas ar senas ledas
Paprastai pirmasis ledas susiformuoja, lauko temperatūrai kritus žemiau nulio laipsnių pagal Celsijų. Pirmas ledas yra minkštas, mažo svorio ir žemo tankio, todėl labai silpnas. Pirmas ledas susiformuoja labai greitai, nes vandens kristalai, esant žemesnei temperatūrai, nei nulis laipsnių, sulimpa ir sudaro tarpusavyje susijungusius kristalus. Mums žvejams atrodo, kad jis yra tvirtas. Bet realiai, pirmas ledas – silpniausias ir turime jo vengti.

Pilkos ir/ar juodos spalvos ledas
Korėtas (patrūnijąs) ir porėtas ledas, rodo, kad ledo įrimo procesas yra pažengęs. Esant tokiai ledo būsenai, ledo spalva dažnai būna pilka ir/ar net juoda. Tokia spalva atsiranda dėl vandens, kuris įsigeria į ledo struktūrą. Pilkos ir juodos spalvos ledo, turime žvejai, labai vengti, nes toks ledas neatlaiko jokios svorio apkrovos. Patižęs sniegas ant tokio ledo – pavojaus ženklas. Toks požymis, rodo, kad po tokiu sniegu ledas nėra tinkamai sušalęs ir pavojingas. Normaliai, esant pakankamai minusinei lauko temperatūrai, pažliugęs sniegas per 24 valandas sušąla. Tikėtina, kad dar po paros, pradės stingti ir ledas buvęs po pažliugusiu sniegu. Įvertinkite tai.

Sniego ledas
Sniego ledas susidaro, kada į vandens telkinį patenka dideli sniego kiekiai, kurie įmirksta vandeniu ir esant tinkamai lauko temperatūrai sušąla. Toks ledas yra labai žemo tankio, yra akytos struktūros, dėl išlikusių oro kišenių formuojantis tokiam ledui. Ledas yra labai silpnas ir pavojingas. Sniego ledas būna baltos ir/ar nepermatomos baltos spalvos, raižytas ir turintis daug plonų ledo sluoksnių. Jo akyta struktūra yra labai silpna ir iškarto trupa, kai tik užlipame. Tokio ledo privalome vengti. Žinoma, sniegas gali izoliuoti ledą nuo išorinio poveikio ir jį saugoti, bet ir gali neleisti ledui storėti, labiau šalti. Sniego ledui susiformavus, kaip atskiram sluoksniui ant kito ledo, gali susiformuoti ledo tirpimo zonos, kur žemiau esantis ledas, dėl šio proceso praranda savo stiprumą ir jėgą. Kai ledas yra padengtas sniegu, pirmiausia reikia pasitikrinti ar saugu juo vaikščioti. Ar ledas esantis po sniegu yra saugus. Sniegas gali paslėpti properšas, silpnas ir atviras vandens telkinio vietas.

Upės ledas
Upės ledas, visais atvejais yra pats pavojingiausias. Vaikščioti skersai upės ledu, reikia ypatingai atsargiai. Jei turime kirsti upę, ieškokime vietų, kur upės galima srovė mažiausia. Tikėtina ir ledas ten bus tvirtesnis. Stenkitės nevaikščioti upės dalimi, kur upė daro vingį. Venkite upės vietų, kur vandenyje yra įšalę įvairiausio pobūdžio kliuviniai (medžiai, akmenys ir pan.). Upės srovė nuolatos keičia ledo storį, tvirtumą. Ledas upės krante, gali būti labai storas ir tuo pat metu, upės viduryje ar srovėje plonas kaip popierius. Vidutiniškai upės ledas bus 15 procentų silpnesnis, nei tuo pat metu tvenkinio. Turime būti atsargūs gręždami upės ledą. Prieš tai, rekomenduojama pasitikrinti ledo stiprumą su peikena. Niekada nebūkite tikri, dėl ledo storio ant upės. Būkite nuolatos atsargūs, nes ledo tvirtumas upėje gali pasikeisti net per valandą.

Tvirtas ledas
Visada prieš lipant ant ledo, pasitikrinkite ar jis saugus. Tvirtas ledas, kuris susiformavo, esant lauko temperatūrai žemiau nulio ilgą laiką. Toks ledas yra melsvos (dažniausiai jis yra pats stipriausias ir saugiausias) arba žalsvo atspalvio spalvos. Žalsva spalva atsiranda dėl telkinio vandens struktūros ir joje esančių organizmų. Aiškios mėlynos spalvos ledas yra bene stipriausias ir didžiausio tankumo. Taip pat struktūriškai stabilus. Bet tai nereiškia, kad visame vandens telkinyje ledas bus tokio tvirtumo. Silpniausias ir pavojingiausias ledas yra pakrantėje, ežero ar tvenkinio viduryje, bei vietose, kur įteka ir išteka upeliukai ar šaltiniai.

Svarbu žinoti:
Esant ledo storiui iki aštuonių centimetrų, ant ledo lipti itin pavojinga.
Esant ledo storiui nuo dešimties iki trylikos centimetrų, galima ant tokio ledo lipti esant nedidesniam, kaip 113 kg svoriui (žvejys + žūklės įranga sumoje).
Esant ledo storiui nuo penkiolikos iki aštuoniolikos centimetrų, galima ant tokio ledo važinėtis sniego rogėmis. Bet bendras svoris neturėtų viršyti 500 kilogramų.
Esant ledo storiui nuo dvidešimt iki dvidešimt aštuonių centimetrų, galima tokiu ledu važiuoti ir lengvu automobiliu. Bendras svoris neturėtų viršyti 1600 kilogramų.
Esant ledo storiui nuo trisdešimt iki trisdešimt šešių centimetrų, tokiu ledu gali saugiai važiuoti transporto priemonės, kurių bendras svoris ne didesnis nei 3600 kilogramų.
Tokios rekomendacijos galioja tik ant mėlynojo ledo ir jokiu būdu, tai negalioja ant pažliugusio ar tirpstančio ledo. Jei abejojate ledo būkle, geriau nerizikuokite.

Turime prisiminti elementarias taisykles lipdami ant ledo:
Svarbiausias patarimas - niekada nelipkite ant ledo vienas. Lipant ant ledo, pirmiausiai turėtų eiti lengviausias iš kompanijos ir tik po to sunkesni. Atėjus į žvejybos vietą, gerai būtų pasivaikščioti ant ledo ir "paklausyti ledo". Jeigu nieko įtartino nėra, galima pradėti žvejybą.
Ledo tvirtumui nustatyti reikalinga peikena, jeigu jos neturite ją galite pakeisti kirviu. Tikrinama paprastai - kertate į ledą ir jeigu "lengvai eina", vadinasi ledas per plonas ir ta kryptimi nepatarčiau eiti. Jeigu įkirtus į ledą jo neprakirtote, reikia žiūrėti kada pasirodys vanduo. Kuo vėliau pasirodo, tuo ledas stipresnis. Venkite balto ledo, nes jis būna iškorėjęs ir nestiprus. Atminkite - jeigu sudavus į ledą ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą.
Prieš lipdami ant ledo, pasidarykime kontrolinius ledo gręžimus. Normaliai, kad vaikščioti juo reikia bent jau 10 cm storio. Turėkite už bato užsikišę ledo nagus. Su jais labai gerai kabintis į ledą įlūžus.
Užsivilkime gelbėjimo liemenes su atšvaitais, taip pat turėkime atsarginius rūbus persirengti. Su savimi turėkite lengvai pasiekiamą virvę, kurią jei reikėtų, gelbėtumėte nelaimėlį. Ji turėtų būti storesnė ir ne dėl to, kad jums reikėtų traukti tanką, o paprasčiausiai, kad būtų lengviau sugaudyti rankose. Kaproninė virvutė yra stipri, bet pabandykite ją sugrabalioti kai rankos sušalusios. Geriausia jei per visą ilgį kas 50 cm būtų užrišti mazgai ir užveržti nestipriai, nes po to lengviau atraizgyti. Labai gerai jeigu ant galo yra kilpa ir pats galas yra pasunkintas kokiu "varžto gabalu".
Ant ledo lipkime tik su neskęstančiais ir žiemai skirtais rūbais, kurie įlūžus išlaiko žveją ant vandens ir neleidžia iškarto permirkti.
Dažnai žvejai, įkritę į ledinį vandenį, žūva nuo sušalimo, nei nuskęsdami.
Ledo stiprumas gali nuolatos keistis. Storas ledas po lietaus būna labai iškorėjęs. Pažliugęs, iškorėjęs ledas yra labai pavojingas.
Neužmirškime, kad po daugelio vandens telkinių ir upių ledu yra vandens srovė, kuri plonina ledą, net ir esant speigui. Visada įvertinkite upelių, šaltinėlių įtekėjimo ir ištekėjimo vietas, srauniausias upės vietas, kur ledą reikia nuolatos persitikrinti.
Vėjas ir lietus pagrindiniai ledo priešai. Bet ir bebrai prisideda prie ledo kokybės blogėjimo.
Naujas ledas visada tvirtesnis, nei kad senas.
Įsivertinkite sniego storį ant ledo. Kuo daugiau sniego, tuo didesnis svoris užgulą ledą. Plius sniegas įtraukia į save vandenį. Toks procesas, labai mažina ledo tvirtumą.

Ką daryti, jei įlūžote į vandenį ?
Jei visgi įlūžote, nepasiduokite panikai ir nepraraskite savitvardos. Ropškitės ant ledo į tą pusę, iš kurios atėjote, o ne plaukite pirmyn. Nesikapanokite vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulkite ledo krašto. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kiek galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to kitą. Svarbiausia išlikite ramūs. Stenkitės judėti link telkinio kranto. Prisiminkite, kad silpniausias ledas vandens telkinio centre. Pakvieskite draugus į pagalbą, jei jie yra netoliese. Įlūžus stenkitės įsispirti į ledo kraštą, taip lengviau išsiropšti ant ledo. Ledo nagai ir ledo kirtikliai jums tai turėtų labai padėti. Mėginkite plaukti ant ledo lyties, irdamiesi rankomis, ledo nagais ir/ar kojomis. Jei pavyko užsiropšti ant ledo, kuris nebelūžta, nesistenkite ant jo stotis. Reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis. Šliaužkite link kranto arba link vietos, kur jūs žinote, kad ten yra saugu. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiektumėte šiltą vietą.
Jeigu pastebėjote skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes šaltame vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę rūbai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jeigu yra galimybė, po savimi patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos.
Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš, jeigu jūs mėginsite skęstančiajam paduoti ranką ir jį ištraukti. Ledas išlaiko žmogų tik už 3–4 metrų nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus.
Ištraukus žmogų ant ledo, reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kiek galima greičiau skendusįjį pristatyti į šiltą vietą. Čia nukentėjusį pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais rūbais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Šaltinis: www.zvejams.lt

Žūklė žiemos laikotarpiu

Žuvis žiema kimba - beveik visada. Ir netikėkite ichtiologais ar žvejais ekspertais, kurie garsiai pamąsto sėdėdami šiltame kabinete už stalo apie nekibias dienas ... Tad imkime ir pagalvokime, kaip įkalbėti žuvį kibti ? Būdu begalė...
Pats patikimiausias būdas – ieškoti. Prisiminkite, kiek yra buvę praktikoje, kad grįžtant iš nepavykusios žūklės sustojate prie paskutinės eketės ir prasideda geriausias kibimas. Nuskilo, laimingasis ? O gal paprastai darbštus žvejys. Atsiminkite „ieškokite kol būsite apdovanoti“.
Žiemą ešeriai geriausiai kimba, oro slėgiui esant normaliam. Į blizgę miglotą bei drėgną dieną ešeriai nekreipia dėmesio. Vis dėlto ir žiemą, kaip ir vasarą, geriau kimba pučiant vakarų ar pietų vėjui. Kai pasisuka šiaurės ar rytų vėjas – bergždžias reikalas, žuvis į masalą net dėmesio dažniausiai nekreipia. Bet negalima, teigti, kad nesugausite. Šviečiant saulei -geriau kimba, o šąlant – kibimas mažėja, nes, krentant vandens temperatūrai, žuvies medžiagų apykaita sumažėja, jai reikia mažiau maisto.
Keiskite žūklės gylį, vis tiek, kažkur žuvis laikosi ir ją ten savo darbo sugundysite.
Masalo spalva – labiau taip, nei ne. Keiskite spalvą, nes visi žinoma, kaip veikia raudona avižėlė ešerius.
Jei ledas švarus (be sniego), žuvis geriau kimba giliau, prie dugno, nes per švarų ledą patenka daugiau šviesos spindulių ir augalai išskiria daugiau deguonies. O jei ledas apsnigtas, geriau kimba prie nendrių, nes šviesos spindulių į vandenį patenka mažai, deguonis išsiskiria labai lėtai arba visiškai neišsiskiria. Tada žuvys susispiečia arčiau nendrių, nes per jų korėtus stiebelius į vandenį patenka oro. Be to, šalia augalų vandens temperatūra būna aukštesnė.
Labai dažnai, žūklės sėkmė, priklauso nuo dangaus spalvos: šviesus su saulute - sunku, tamsus dangus – pati ta. Ypač, kai gylis iki dviejų metrų. Gaudant tokiam gylyje „neišlaižykite“ savo eketės. Negręžkite iškart po tris ir daugiau skylių, jei ne stintą gaudote. Triukšmas žvejui ne draugas.
Prieš oro permainą – keičiantis slėgiui, temperatūrai, ar vėjui žuvys būna pasyvesnės. Plūduriuoja padugnėmis apsnūdusios, vos vos judindamos pelekus ir kibti visai nesiruošia. Tokiu metu, prieš oro kaitą, ar po jos ežere daug žuvies pagauti sunku. Sunku surasti į duobutes ar gelmes sulindusias žuvis, o pakraščiuose dažniausiai būna tuščia. Ieškokite !!! Darbštūs žvejai laimi.
Svarbiausia – nėra nekibių dienų ! Yra tingumas, sunkiai vaikštosi, savi įtaiga kad šiandien nekimba ir amba. Nesugavote nieko ? Kaltas esate jūs arba dar šnapsas ...

Šaltinis: www.zvejams.lt

Patirtis įlūžus į ledinį vandenį: išlipti galima per 10 minučių, neprarasti sąmonės – visą valandą

Užšalus ežerams ledas kaip magnetas pritraukia žvejus bei tiesiog aštrių pojūčių mėgėjus.

Tuo metu kiti, bijodami įlūžti, niekada žiemą nėra stovėję ant ledo. Galbūt šie patarimai vieniems tokią baimę išsklaidys, o kitiems išgelbės gyvybę. Nustebsite sužinoję, kad žmogus lediniame vandenyje gali išbūti daug ilgiau nei mes visi manome. Tad kodėl žmonės neretai žūsta pirmosiomis minutėmis?
 
Kiek laiko žmogus lediniame vandenyje išbūna nesušalęs
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ekstremalios medicinos katedros asistento, gydytojo anesteziologo-reanimatologo Nedo Jasinsko teigimu, kasmet paskęsta eketėse viena mokinių klasė – 30 vaikų. Traumų ir nelaimingų atsitikimų statistikoje šalčio sukelti poveikiai sudaro 9 proc. Palyginimui autoįvykiai, kurių statistiškai tikrai būna daug, – 10 proc.
„Pažįstu daug žvejų, kurie drebėdami seka prognozes žiemą – kada gi pagaliau užšals ledas ir bus galima žvejoti. Jų potraukis – iracionalus, jie lekia kaip vabzdžiai į šviesą. Štai situacija. 40 metų vyras žvejojo 20 km už didmiesčio. Grįždamas į krantą jis pakeitė maršrutą ir užėjo ant vietos, kurioje įteka upelis. Tokiose vietose ledas būna plonesnis, tarsi „išgraužtas“ iš apačios. Jis įlūžo. Vandens temperatūra – 2 laipsniai šilumos (tokia temperatūra dažniausiai būna žiemą), oro – 3 laipsniai šalčio. Noriu jūsų paklausti: per kiek laiko tokioje situacijoje žmogus mirtinai sušals? Šis klausimas užduodamas įvairiose konferencijose. Įdomu, kad žmonės paprastai duoda jam iki pusvalandžio. Iš tiesų žmogus vandenyje gali išsilaikyti kur kas ilgiau – apie 50-60 min., o anksčiau nuskęstama dėl to, kad jis būna apimtas desperacijos, kad tuoj pat sušals. Manoma, kad jei įkritai į vandenį, turi 10-20 min. Tai netiesa, nes žmogaus šerdinė temperatūra krenta lėčiau. Norint išsigelbėti svarbiausia turimą laiką praleisti prasmingai“, - pasakojo lektorius konferencijoje „Paciento saugumas ir kokybė teikiant skubią pagalbą“.

Lemiama pirmoji minutė – ar pavyks susitvarkyti su šoku
Išsigelbėjimo schema labai paprasta: 1 – 10 – 1. Ką tai reiškia? Pasak N. Jasinsko, pirmąją minutę vyksta žaibiška organizmo reakcija į šaltį. Dėl to žmogus pradeda nekontroliuojamai dažnai ir giliai kvėpuoti. Būtent dėl šios priežasties dalis žmonių miršta, kadangi dėl dažno kvėpavimo pablogėja smegenų kraujotaka, o smegenims trūkstant deguonies atsiranda dezorientacija, sutrinka sąmonė ir labai dažnai užspringstama vandeniu. Kitu atveju tiesiog užspringstama galvai panirus į vandenį dėl per dažno ir nekontroliuojamo kvėpavimo.
„Tokiu atveju turime žmogų, kuris paskendo šiltas – vis dar 36,6 laipsnio temperatūros. Jis paskęsta tik todėl, kad nežino, kaip elgtis. Pirmas dalykas, ką jis turi padaryti, tai normalizuoti savo kvėpavimą. Tai padaryti galima lėčiau iškvepiant. Taip pat reikia nepamiršti, kad žmogus turi sveikas rankas ir kojas, jis gali kabintis ir laikytis. Mat toliau antrasis 10 minučių etapas, per kurį sušąla mūsų raumenys ir nervai, todėl reikia pabandyti išlipti iš eketės. Šerdinė kūno temperatūra taip pat dar laikosi aukšta – ji žemėja tik 3 laipsniais per valandą. Tačiau iškart pradeda šalti smulkesnės kūno dalys, todėl jei po 10 minučių mums kas nors mes virvę, mes jos nebesučiupsime. Šiuo atveju gelbėtojas turėtų padaryti kilpą, kad galėtume prakišti visą ranką. kiekvieną minutę raumenys šals vis labiau, blogės sąmonės būklė, todėl išlipti reikia kuo greičiau.
Kaip tai padaryti? Žmonės dažnai bando užšokti ant ledo, kaip ant palangės, todėl vėl jį nulaužia. Reikėtų pirmiausiai kūnui suteikti horizontalią padėtį, tuomet plakant kojomis ir darant rankų judesius bandyti užšliaužti ant ledo. Užsikabinti už ledo rankomis yra sudėtinga, nes pirštai slysta, tam padėtų kokie nors daiktai: smeigės, kurios privalomos žvejams, raktai ir pan. Pasiekus paviršių jokiu būdu negalima toje vietoje stotis – iki saugios vietos ridenamasi arba nušliaužiama“, - pasakojo medikas.

Kaip išlikti virš vandens net praradus sąmonę
Pagaliau paskutinis vienetas minėtoje schemoje žymi valandą, per kurią mes dar galime neprarasti sąmonės. Vėliau temperatūra pasiekia kritinę ribą, po kurios ši atsijungia.
„Jei nepavyksta išlipti iš eketės, laukiant pagalbos reikia stengtis, kad galva būtų virš vandens. Randami žmonės, kurių net barzdos prišalusios prie ledo - ir juos pavyksta atgaivinti. Kiti, jei turi peilį, prismeigia prie ledo rankovę, kad bent ranka jį išlaikytų virš vandens paviršiaus. Mat pagalba dažnai vyksta, tačiau ji gali užtrukti ir pusvalandį, žmogui svarbu per tą laiką nepanirti, sulaukti jos gyvam. Todėl po 10 minučių, jei nepavyko išlipti, reikia nustoti judėti. Tyrimais įrodyta, kad judėjimas pagreitina šilumos netekimą. Mat kai nejudame, sušildome aplink mus esantį vandenį, o judėdami jį nustumiame, todėl vėl tenka šildyti naują šaltą vandenį. Jei eketėje esate ne vieni, 66 proc. šilumos tausojimą padidina apsikabinimas. Taigi reikia kuo labiau prailginti laiką, per kurį galime išlikti sąmoningi.“, - patarė N. Jasinskas.
Pasak jo, krante esantys žmonės neturėtų imtis drastiškų sprendimų ir neprarasti savisaugos instinkto, nes iš didvyrio labai paprasta tapti antru lavonu. Tiesiog reikia stengtis motyvuoti skęstantįjį, jį nuraminti, gal kažką jam numesti, paduoti, bet nesiartinti prie eketės. Pagrindinis pagalbos principas – nukentėjusiųjų neturi padaugėti.
Ištrauktą iš vandens žmogų reikia laikyti horizontalioje padėtyje, neleisti stotis, kadangi dėl sumažėjusio slėgio į kojų ir pilvo venas gali dar labiau kristi ir taip tuo metu žemas kraujospūdis ir sutrikti širdies veikla.


Šaltinis: delfi.lt