Į Lietuvos upes gįžta aštriašnipiai eršketai

Trejus metus Lietuvoje įgyvendinama Eršketų išteklių atkūrimo programa. Šios vertingos žuvys Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko praėjusio amžiaus viduryje. Eršketus ėmėsi veisti Žuvininkytės tarnyba.

Iš Rusnės ir Laukystos veislynų atkeliavę dvejų mėnesių eršketukai sveria po 5–8 gramus. Jaunikliai paleidžiami į Neries ir Šventosios upes, jose eršketai neršdavo nuo senų laikų. Šios karališkos žuvys gali užaugti iki kelių šimtų kilogramų, itin vertingi jų ikrai. Tačiau eršketai Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko prieš gerą pusšimtį metų.

„Mano duomenimis, paskutinis eršketas pagautas  1956 m. Jis užfiksuotas Jurbarko rajone. Mačiau nuotrauką: su vežimu veža, uodega velkasi žeme“, – sakė Žuvininkystės tarnybos Rusnės poskyrio vedėjas Stasys Aleksandravičius.

Jau kurį laiką žuvininkytės ūkiuose auginami sibiriniai eršketai, kurie tiekiami prekybai, o atkurti Baltijos jūros aštriašnipių eršketų išteklius imtasi prieš trejus metus. Pasak žuvivaisininkų, į upes paleista 20 tūkst. eršketukų.

„Auginti sunku. Mes įvertinome tai, kad ikrų litras kainuoja  40 tūkst. litų. Nusipirkti  100 g reikia bent 4 tūkst. litų. Mes turėjome 400 g, išsirito 15 tūkst., iš jų iki šios dienos išaugo daugiau nei 9 tūkst. Žiemai auginti palikta 1200. Per žiemą išaugs iki 500–600 g. Tai bus didesnė žuvis už silkę“, – pasakojo Stasys Aleksandravičius.

Eršketų jaunikliai, patekę į Neries ir Šventosios upes, tikimasi, per mėnesį pasieks Kuršių marias. Kiti ūgtelėję eršketukai, pažymėti žymekliais, bus paleisti pavasarį. 

„Mūsų žymėtų eršketukų jau pagauna Baltijos jūroje. Jie sveria  1,5 kg. Gražiai auga. Ir dėl lašišų buvo skeptikų. Lašišų ir šlakių ištekliai, juos veisiant, atsistatė ir dabar jie nebe Raudonojoje knygoje. Taip pat ir su aštriašnipiu eršketu“, – dėstė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys.

Žuvivaisos specialistų teigimu, atkurti aštriašnipių eršketų išteklius gali padėti žvejai. Šios žuvys subręsta po 15–20 metų ir tuomet gali veistis natūraliu būdu. Todėl prašoma žvejų mėgėjų sugavus upėje ar Kuršių mariose eršketą paleisti atgal į vandens telkinį.

Šaltinis: http://www.15min.lt

Rudens viduryje įsibėgėja ūsorių kibimas

Kai spalį prasideda pirmosios šalnos metas ir upių vanduo ima vėsti, o tėkmė pasroviui plukdo byrančius nuo medžių lapus, prasideda ūsorių kibimo metas, nes šios žuvys žiemos prieangyje pajunta nenumaldomą apetitą ir vos ne visą parą šniukštinėja po sietuvas, ieškodamos srovės atnešamo maisto.

Laikosi sėsliai

Ūsorius – sraunių upių gyventojas, įpratęs galynėtis su tėkme, todėl jis laikosi sraunumose, kur dugnas nužertas žvirgždu ir rieduliais. Paprastai ūsoriai visam sezonui pasirenka gyvenamąsias vietas ir toli nuo jų nesitraukia. Tokiuose upių ruožuose pakanka užuolankų, kur ūsoriai gali laukti tėkmės atnešamo maisto – vabzdžių lervų, sliekų, stveria jis ir pakliuvusias į sraunumą varlytes, gramdo nuo akmenų smulkius moliuskus.

Sraunumose tinkamiausias meškeriojimo įrankis – dugninė su masyviu svareliu, kad užmesto masalo srovė nenuvilktų iš sietuvos į seklumą. Tačiau tradicinė dugninė su 50-70 g svareliu  ir aukščiau jo pritvirtintu 40-50 cm pavadėliu, prie kurio pririštas 6-4 numerio trumpakotis kabliukas veiksminga tais atvejais, kai tiksliai žinoma, kur ūsoriai laikosi. Jei tokia vieta numanoma apytiksliai, būtina ūsorių privilioti prie masalo.

Tam reikalui nuo seno naudojami stambūs jauko papločiai, kuriuose įmaišyta kapotų sliekų ir didelis kiekis kurmiarausių žemės. Bet tokius jauko papločius galima užmesti palyginti netoli nuo kranto, o, jei ūsorių pamėgta sietuva – vagos viduryje, ją galima pasiekti tik dugnine su šėrykle. Todėl vis dažniau ūsorių meškerojimui pasitelkiamos būtent dugninės su šėryklėmis. Ūsoriai daug greičiau randa kelią prie masalo, jei prie jo veda jauko šleifas, kuris driekiasi iš talpios šėryklės. Tačiau norimoje vietoje išlaikyti šėryklę nėra taip paprasta – vien šėryklės svarelio masės gali nepakakti.

Vertikali padėtis

Sėkmingiausia ūsorių žūklė – Neryje ir Nemuno aukštupyje, kur šių žuvų gyvena nemažai. Šie vandenys pasižymi sraunia tėkme, kuri po rudens liūčių tampa dar veržlesnė. Tad norint, kad masalas gulėtų ant dugno reikiamoje vietoje ir jo nenuvilktų į šalį srovė kartu su svareliu ar šėrykle, meškerykočiai ant kranto įtvirtinami beveik vertikaliai, o meškeriojimui pasirenkamos vietos skardžių. Tada dugninės valas sminga į vandenį labai stačiu kampu. Dėl tos pačios priežasties naudojami ilgi meškerykočiai – 3,90 – 4,20 m.

Dažniausiai vietiniai meškeriotojai dugninėms įtvirtinti naudoja laikiklius, padarytus iš pusmetrinio vamzdelio, kurio skersmuo toks, kad tilptų meškerykočio drūtgalis. Vamzdelio vienas galas atviras, o į kitą įtvirtintas iš metalinio strypo padarytas taip pat maždaug pusmetrio smaigas. Jis turi būti aštriai nusmailintas, kad lengvai smigtų į gruntą. Tokie laikikliai patikimai „sergsti“ meškerykotį vertikalioje padėtyje ir net stipriu trūktelėjimu ūsorius jų neišverčia iš koto, bet jie turi vieną esminį trūkumą. Jie susmeigiami gana toli vienas nuo kito, todėl meškeriotojui dažnai tenka bėgti porą dešimčių metrų, kai „užgroja“ kibimo signalizatorius, kad spėtų pakirsti kimbantį ūsorių.

Todėl atvykę iš miesto meškeriotojai dažniau renkasi kitą versiją – ne įsmeigiamus į gruntą vienakojus, o specialius trikojus, kurie naudojami meškeriojant jūrinėmis dugninėmis. Naudojant tokį laikiklį meškerykočiai „neišsibarsto“ keliolikos metrų atkarpoje, o sukoncentruoti vienoje vietoje, kur meškeriotojui patogiau juos prižiūrėti ir stebėti kibimą, o ir pakirsti laiku – daugiau šansų. Trikojo privalumas dar ir tas, kad jame patogu įtvirtinti ilgus 3,90-4,20 m ilgio meškerykočius.

Varpelis ar lanksti viršūnėlė?

Kai ūsorių gaudymui buvo pritaikomi stangrūs teleskopiniai meškerykočiai, dažniausiai meškeriotojai naudodavo tradicinius kibimo signalizatorius – varpelius, tačiau dabar atsirado specialus dugninių, skirtų meškeriojimui srauniuose vandenyse, tipas – „feeder“ dugninės. Tokie įrankiai ypač tinkami ūsorių meškeriojimui, nes jais užmetamų montažų masė siekia 150 g, o tokios masės svareliai nesunkiai atsispiria tėkmės spaudimui. Antra, šios stambaus kalibro dugninės turi keičiamas viršūnėlės. Paprastai gamintojai komplektuoja tokias dugnines su trimis skirtingo liaunumo viršūnėlėmis. Pradedant meškeriojimą pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą viršūnėlę – užmetus šėryklę ir srovei įtempus valą, ji turi linkti nežymiai ir išlikti stabilioje būsenoje. Kai kimba žuvis, viršūnėlė ima virpėti ir linkčioti, o pagal tai meškeriotojas nesunkiai susiorientuoja, kada reikia pakirsti žuvį. Tokie kibimo signalizatoriai dabar – patys populiariausi.

Kad viršūnėlė tinkamai signalizuotų apie kibimą, šėryklės ar svarelio masė taip pat turi būti tinkamai parinkta. Tai nustatyti nesunku: jei, užmetus šėryklę, viršūnėlė ima drebėti, tai reiškia, kad šėryklę srovė velka dugnu, kol toji užkliūva už dugno nelygumo ir srovė nebegali jos pajudinti. Vadinasi, reikia naudoti sunkesnę šėryklę.

Tinkamo stangrumo viršūnėlė puikiai perteikia kibimo niuansus: jei viršūnėlė tarpais virpteli, sudreba, tačiau nesulinksta, tai reiškia, kad žuvis tik domisi masalu, bet jo neragauja ir viso labo rankioja iš šėryklės tėkmės išplautą jauką. Kada viršūnėlė staigiai gana žymiai palinksta ir tuoj pat vėl atsitiesia, tai reiškia, jog žuvis pastvėrė masalą, bet tuoj pat išspjovė. Tik tada, kai viršūnėlė linkdama pulsuoja, akivaizdu, kad ūsorius užkibo ir pats laikas pakirsti.

Kvapus šleifas driekiasi paskui masalą

Seniai nustatyta, kad plėšriosios žuvys – smaližės ir puikiai reaguoja į grobio skleidžiamą kvapą, todėl spiningininkai vis dažniau specialiais aromatais pagardina spiningo masalus, naudojamus lydekų, ešerių, upėtakių, sterkų, šamų ir daugelio jūrinių žuvų gaudymui.

Mūsų meškeriotojams kvapūs tepalai, pavilgai ir purškalai deramo pasitikėjimo dar nekelia, tačiau taip yra, matyt, todėl, kad pamirštama pagrindinė tokių priemonių naudojimo taisyklė: spiningo masalų aromatizatoriai skirti ne pagerinti ir taip gerą kibimą, o paskatinti kibti vangias žuvis. Šiuolaikinėje meškeriojimo praktikoje vilioti žuvis prie masalo naudojama daug įvairių aromatų ir kvapnių natūralių sintetinių medžiagų. Tiesa, ne visos jos malonios žmogaus nosiai, bet tai kitas dalykas.

Ypač plačiai aromatai naudojami ruošti įvairius jaukus ir masalus, naudojamus meškeriojant plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, o taip pat gaudant karpius. Kaip atskirti kurie aromatai skirti taikioms, o kurie – plėšrioms žuvims? Tikslios takoskyros ekspertai neįvardija, nes česnako aromatas vilioja karosus ir domina sterkus, krevečių aliejus arba žuvų taukai – universalūs aromatizatoriai, tinkantys gardinti tiek masalinius kukulius, tiek spiningo masalus, o vanilės aromatas domina ne tik kuojas ir karšius, bet ir ešerius. Todėl eksperimentuoti reikia su įvairiais aromatais, kol nustatysite, kuo kvepiantis patraukliausias jūsų pamėgtuose ežeruose reziduojantiems ešeriams.

Visi meškeriotojų reikmėms skirti aromatizatoriai turi vieną trūkumą – net ir stipriausiai kvepiančios medžiagos vandenyje gana greitai išsikvepia. Greičiausiai išsikvepia skysti aromatizatoriai ir purškalai, kiek ilgėliau kvapnų šleifą paskui plaukiantį voblerį ar sukrę skleidžia aromatiniai tepalai. Todėl spiningininkas kas keliolika metimų turi patepti ar apipurkšti masalą aromatizatoriumi iš naujo, o tai esminis nepatogumas. Tačiau spiningininkai sugalvojo gudrybę, kaip pagardinti masalus gana ilgam laikui. Beje, tam nereikia pirkti brangių masalų, o viską galima pasidaryti namuose.

Vienas tokių veiksmingų triukų naudojamas viliojant vangias žuvis guminukais.   Viskas ko reikia, tai – vienkartinis švirkštas, pirktinis arba savadarbis įrankis „Double Punch“ masalams skvarbyti, vandeniui atsparių klijų tūbelė, porolono arba veltinio gabaliukas, guminukas bei buteliukas su aromatizatoriumi. Guminuko korpuse masalų skvarbymo pjaustykle išpjaunama 1-2,5 cm skersmens kiaurymė. Jos vieta – ties guminuko uodegos pagrindu, kad aromatas sklistų už masalo, o ne į šonus. Ta pačia pjaustykle iš stangraus akyto porolono ar veltinio išpjaunama tokio pat skersmens kempinėlė. Guminuko korpuse išpjautos kiaurymės kraštai patepami momentiniais klijais ir į ją įstatoma kempinėlė. Belieka švirkštu pasemti aromatizatoriaus ir įšvirkšti 1,5-2 ml aromatizatoriaus.

Ko verti augaliniai jaukai ir masalai

Tešla ant kabliuko

Visos karpinės žuvys mielai ragauja tešlą. Kaip jos pasidaryti, o svarbiausia ilgai išsaugoti tinkamą meškeriojimui? Patyrę meškeriotojai tokiomis subtilybėmis su naujokais retais dalinasi, todėl tokia informacija labai reikalinga. Štai ar visi žino ką daryti, kad tešla nesudžiūtų, o vandenyje pernelyg neišmirktų? Pasirodo, kad pakanka į ją įmaišyti augalinio aliejaus. Tešlos patrauklumą labai padidina aromatas, kurį suteikia medus, aviečių, braškių, serbentų sultys, akvariuminių žuvelių ėdalas, turintis specifinį vėžiagyvių kvapą, pakepintos ir sumaltos saulėgrąžos ar kanapės, krapai, česnakas ir net... mėtinė dantų pasta.

Puikią tešlą meškeriojimui galima pasidaryti iš 2 valgomųjų šaukštų miltų, sumaišytų su vienu pakepintų ir sumaltų saulėgrąžų šaukštu.  Į mišinį įpilami 5 valgomieji šaukštai vandens ir keli lašai augalinio aliejaus, mišinys išminkomas, o gauta tešla minutei panardinama į verdantį vandenį. Kitas originalus ir paprastas receptas rekomenduoja 2 valgomuosius šaukštus miltų išplakti su pienu, kol tešla įgaus tirštos grietinės pavidalą. Paskui reikia į ją įmaišyti žiupsnelį vanilinio cukraus ir žiupsnelį sodos. Tada augaliniu aliejumi ištepama gerai įkaitinama keptuvė, į kurią įliejamas valgomąjį šaukštą tešlos. Kai tešla pasklinda, ant jos užklojamas iškedentos vatos „blynas“ ir iš viršaus jį užliejamas antru tešlos šaukštu. Iškeptas „lietinis su įdaru“ sukarpomas žirklėmis reikiamo dydžio gabaliukais. Toks masalas labai tvirtai laikosi ant kabliuko.

Duonos minkštimas

Kaip ir tešla duonos minkštimas taip pat labai populiarus karpinių žuvų užkandis. Tačiau nedarykite klaidos ir nenaudokite šiam masalui baltos duonos minkštimo – juoda tinka daug geriau. Nepamirškite, kad masalas, paruoštas iš šviežios duonos minkštimo vandenyje iškart tampa glitus ir lengvai išslysta žuvims iš burnos. Todėl masalą geriau ruošti iš suvilgyto vandeniu sužiedėjusios duonos minkštimo, kurį geriausia porą kartų perleisti per mėsmalę, o po to suminkyti su kiaušinio tryniu, kol taps panašus į gumą. Iš tokio minkštimo ruošiami įvairūs masalai. Karosams meškerioti naudojamą duonos minkštimą meškeriotojai pagardina česnako milteliais, keliomis kruopelėmis kvapaus vazelino, traiškytais sliekais arba kąsneliu mėtinės dantų pastos. Universalus masalas suminkomas iš duonos minkšimo ir karštų bulvių, kurios verdamos tol, kol sukrinta. Proporcijos – 50-50 proc. Į mišinį įpilama keliolika lašų augalinio aliejaus.

Avižiniai dribsniai

Specialiai paruošti avižiniai dribsniai naudojami meškerioti stambias žuvis. Šio masalo paruošimo receptas toks: į kiaurasamtį suberiama saują dribsnių ir 2-3 sekundėms panardinama į verdantį pieną. Kai pienas nuvarva, dribsniai išberiami į suteptą augaliniu aliejumi keptuvę ir 3-4 min. pakepami. Dribsniai taps elastingi, ir puikiai laikysis ant kabliuko, o vandenyje pabuvę nepasidarys tižūs.

Bulvė

Karpinės žuvys dažnai susigundo virta bulve. Šį masalą ypač mėgsta karpiai. Kad bulvė nesmuktų nuo kabliuko, ją reikia virti, laikantis nesudėtingų taisyklių. Jokiu būdu nevirkite bulvių šaltame vandenyje. Iš pradžių į šaltą vandenį įberkite saują druskos, o sūrymą užvirinkite. Į jį sumetamos neskustos bulvės, kurios pavirtos išverčiamos į šaltą vandenį. Kai bulvės atauš ir apdžiūs, jas reikia nulupti ir supjaustyti kubeliais, kurių kraštinė lygi maždaug 1 cm. Jei turite labai smulkių bulvių, jas galima išvirti ir verti ant kabliuko nepjaustytas. Prieš užmetant bulvinį masalą, jis panardinamas į karstelėjusį linų ar saulėgrąžų aliejų. Toks masalas ypač patinka karpiams ir stambiems karosams.

Košė

Nors gali pasirodyti, jog košė tinkamesnė atlikti jauko vaidmenį, tačiau ji – puikus masalas meškerioti karpines žuvims.
Kad košė būtų patraukli žuvims, į vandenį ar pieną, kuriame ji verdama, patartina įberti pusę arbatinio šaukštelio druskos (tokia dozė skirta litrui skysčio), o, baigiant virti, į košę dedamas arbatinis šaukštelis medaus arba cukraus. Žuvis, aptikusi apetitiškai atrodančią košę, visada ją ragauja ir daug mieliau siunčia į skrandį, jei ji pasūdyta ar pasaldinta. Antra, košę reikia virti tik emaliuotame puode – aliuminis netinka.

Vienas patraukliausių kaprinėms žuvims jaukų ir masalų – manų košė. Ją išvirti nesunku laikantis tinkamo recepto, kuris sako: į puodą įpilkite stiklinę pieno, perpus atskiestą vandeniu ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus bei įberkite mažytį žiupsnelį vanilinio cukraus. Kai pienas užvirs, įberkite į jį ketvirtį stiklinės manų kruopų ir maišykite viralą, kol sutirštės. Košei atvėsus, ji sumaišoma su puse stiklinės sausų manų kruopų ir mirkoma, kol sukietės ir nebelips prie pirštų. Tokia košė – ir jaukas, ir masalas, nes užmetus šią košę, užvertą ant kabliuko, į vandenį, nuo jo atskyla kruopelės, kurias žuvys rankioja nuo dugno. Tokią košę kai kurie meškeriotojai dažo raudonai.

Kitas puikus jaukas ir masalas – kvietinė košė. Jos receptas taip pat nesudėtingas: užvirinkite dvi stiklines vandens ir suberkite į jį stiklinę praskalautų kviečių kruopų. Košė verdama ant silpnos ugnies, kol sutirštėja, tačiau nepamirškite ją nuolat maišyti, kad nepridegtų. Košei išvirus, į pilkite į ją 3 valgomuosius šaukštus pieno ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus ir vėl pavirkite, kol visai sutirštės. Tada košę tame pačiame puode paminkykite ir pastatykite valandai į orkaitę. Kai išimta iš orkaitės košė atauš, iš jos sukočiojami reikiamo dydžio rutuliukai. Meškeriojant rutuliukus pavoliokite sausame akvariumo žuvelių ėdale, kad jie įgautų kvapą.

Dar vienas patarimas: masalai ilgiau išliks šviežūs, o jaukas neprarūgs per kaitrą, jei, ruošdami košes ar šutintus grūdus bei žirnius, į vandenį,  kuriame verdami masalai, įdėsite aspirino. Viename litre vandens ištirpinama viena aspirino tabletė.

Šaltinis: http://www.15min.lt