Kai spalį prasideda pirmosios šalnos metas ir upių
vanduo ima vėsti, o tėkmė pasroviui plukdo byrančius nuo medžių lapus,
prasideda ūsorių kibimo metas, nes šios žuvys žiemos prieangyje pajunta
nenumaldomą apetitą ir vos ne visą parą šniukštinėja po sietuvas, ieškodamos
srovės atnešamo maisto.
Laikosi sėsliai
Ūsorius – sraunių upių gyventojas, įpratęs galynėtis su
tėkme, todėl jis laikosi sraunumose, kur dugnas nužertas žvirgždu ir
rieduliais. Paprastai ūsoriai visam sezonui pasirenka gyvenamąsias vietas ir
toli nuo jų nesitraukia. Tokiuose upių ruožuose pakanka užuolankų, kur ūsoriai
gali laukti tėkmės atnešamo maisto – vabzdžių lervų, sliekų, stveria jis ir
pakliuvusias į sraunumą varlytes, gramdo nuo akmenų smulkius moliuskus.
Sraunumose tinkamiausias meškeriojimo įrankis – dugninė su
masyviu svareliu, kad užmesto masalo srovė nenuvilktų iš sietuvos į seklumą.
Tačiau tradicinė dugninė su 50-70 g svareliu ir aukščiau jo pritvirtintu
40-50 cm pavadėliu, prie kurio pririštas 6-4 numerio trumpakotis kabliukas
veiksminga tais atvejais, kai tiksliai žinoma, kur ūsoriai laikosi. Jei tokia
vieta numanoma apytiksliai, būtina ūsorių privilioti prie masalo.
Tam reikalui nuo seno naudojami stambūs jauko papločiai,
kuriuose įmaišyta kapotų sliekų ir didelis kiekis kurmiarausių žemės. Bet
tokius jauko papločius galima užmesti palyginti netoli nuo kranto, o, jei
ūsorių pamėgta sietuva – vagos viduryje, ją galima pasiekti tik dugnine su
šėrykle. Todėl vis dažniau ūsorių meškerojimui pasitelkiamos būtent dugninės su
šėryklėmis. Ūsoriai daug greičiau randa kelią prie masalo, jei prie jo veda
jauko šleifas, kuris driekiasi iš talpios šėryklės. Tačiau norimoje vietoje
išlaikyti šėryklę nėra taip paprasta – vien šėryklės svarelio masės gali
nepakakti.
Vertikali padėtis
Sėkmingiausia ūsorių žūklė – Neryje ir Nemuno aukštupyje,
kur šių žuvų gyvena nemažai. Šie vandenys pasižymi sraunia tėkme, kuri po
rudens liūčių tampa dar veržlesnė. Tad norint, kad masalas gulėtų ant dugno
reikiamoje vietoje ir jo nenuvilktų į šalį srovė kartu su svareliu ar šėrykle,
meškerykočiai ant kranto įtvirtinami beveik vertikaliai, o meškeriojimui
pasirenkamos vietos skardžių. Tada dugninės valas sminga į vandenį labai stačiu
kampu. Dėl tos pačios priežasties naudojami ilgi meškerykočiai – 3,90 – 4,20 m.
Dažniausiai vietiniai meškeriotojai dugninėms įtvirtinti
naudoja laikiklius, padarytus iš pusmetrinio vamzdelio, kurio skersmuo toks,
kad tilptų meškerykočio drūtgalis. Vamzdelio vienas galas atviras, o į kitą
įtvirtintas iš metalinio strypo padarytas taip pat maždaug pusmetrio smaigas.
Jis turi būti aštriai nusmailintas, kad lengvai smigtų į gruntą. Tokie
laikikliai patikimai „sergsti“ meškerykotį vertikalioje padėtyje ir net stipriu
trūktelėjimu ūsorius jų neišverčia iš koto, bet jie turi vieną esminį trūkumą.
Jie susmeigiami gana toli vienas nuo kito, todėl meškeriotojui dažnai tenka
bėgti porą dešimčių metrų, kai „užgroja“ kibimo signalizatorius, kad spėtų
pakirsti kimbantį ūsorių.
Todėl atvykę iš miesto meškeriotojai dažniau renkasi kitą
versiją – ne įsmeigiamus į gruntą vienakojus, o specialius trikojus, kurie
naudojami meškeriojant jūrinėmis dugninėmis. Naudojant tokį laikiklį
meškerykočiai „neišsibarsto“ keliolikos metrų atkarpoje, o sukoncentruoti
vienoje vietoje, kur meškeriotojui patogiau juos prižiūrėti ir stebėti kibimą,
o ir pakirsti laiku – daugiau šansų. Trikojo privalumas dar ir tas, kad jame
patogu įtvirtinti ilgus 3,90-4,20 m ilgio meškerykočius.
Varpelis ar lanksti viršūnėlė?
Kai ūsorių gaudymui buvo pritaikomi stangrūs teleskopiniai
meškerykočiai, dažniausiai meškeriotojai naudodavo tradicinius kibimo
signalizatorius – varpelius, tačiau dabar atsirado specialus dugninių, skirtų
meškeriojimui srauniuose vandenyse, tipas – „feeder“ dugninės. Tokie įrankiai
ypač tinkami ūsorių meškeriojimui, nes jais užmetamų montažų masė siekia 150 g,
o tokios masės svareliai nesunkiai atsispiria tėkmės spaudimui. Antra, šios
stambaus kalibro dugninės turi keičiamas viršūnėlės. Paprastai gamintojai
komplektuoja tokias dugnines su trimis skirtingo liaunumo viršūnėlėmis.
Pradedant meškeriojimą pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą viršūnėlę – užmetus
šėryklę ir srovei įtempus valą, ji turi linkti nežymiai ir išlikti stabilioje
būsenoje. Kai kimba žuvis, viršūnėlė ima virpėti ir linkčioti, o pagal tai
meškeriotojas nesunkiai susiorientuoja, kada reikia pakirsti žuvį. Tokie kibimo
signalizatoriai dabar – patys populiariausi.
Kad viršūnėlė tinkamai signalizuotų apie kibimą, šėryklės ar
svarelio masė taip pat turi būti tinkamai parinkta. Tai nustatyti nesunku: jei,
užmetus šėryklę, viršūnėlė ima drebėti, tai reiškia, kad šėryklę srovė velka
dugnu, kol toji užkliūva už dugno nelygumo ir srovė nebegali jos pajudinti.
Vadinasi, reikia naudoti sunkesnę šėryklę.
Tinkamo stangrumo viršūnėlė puikiai perteikia kibimo
niuansus: jei viršūnėlė tarpais virpteli, sudreba, tačiau nesulinksta, tai
reiškia, kad žuvis tik domisi masalu, bet jo neragauja ir viso labo rankioja iš
šėryklės tėkmės išplautą jauką. Kada viršūnėlė staigiai gana žymiai palinksta
ir tuoj pat vėl atsitiesia, tai reiškia, jog žuvis pastvėrė masalą, bet tuoj
pat išspjovė. Tik tada, kai viršūnėlė linkdama pulsuoja, akivaizdu, kad ūsorius
užkibo ir pats laikas pakirsti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą