Mintys apie ešerių žūklę

Ešeriai ir ežerai
Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan.
Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas. Ten, kur dugnas kietas, gylis siekia maždaug 3 metrus, ten, kur dugnas dumblėtas, tik metru giliau. Laikantis teorijų, žvejoti reiktų ne ten, kur dugnas — klampus dumblas, bet ten, kur dugnas — žvyras. Praktika parodė visai ką kita: plotuose kietu dugnu kibo tik maži ešeriai, vietose dumblėtu dugnu masalus griebė kur kas didesni gentainiai. Norint paaiškinti tokį fenomeną, reiktų kažkuo remtis, bet kai ežeras nesušnabžda nė mažiausios užuominos, visos išvados — tik spėlionės.
Į klausimą, kodėl ešeriai kartais pakyla nuo dugno ir maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose, atsakyti taip pat sunku. Ešeriai taip elgiasi gana dažnai, tad spiningaujant tenka ieškoti vandens horizonto, kuriame tam tikru metu medžioja ešeriai. Geriausias masalas vykdant tokias paieškas — nedidukas skęstantis vobleris, pavyzdžiui, „Rapala Countdown“. Kiekvienu metimu renkantis trumpesnį voblerio skendimo laiką, šiuo masalu galima išžvalgyti įvairius vandens horizontus. Žinoma, ešeriai pakyla ir iki vandens paviršiaus, kur rengia triukšmingas puotas. Tokį ešerių šėlsmą ankstų rytą matę visi meškeriotojai, ir jokių nežinomųjų čia negali būti: ešeriai medžioja vandens paviršiuje plaukiojantį mailiuką, ir tiek.

Ešeriai ir upė
Daugelio žvejų teigimu, žvejoti ešerius nesunku. Radus alkanų ešerių būrį ir pasirinkus tinkamą masalą, šių plėšrūnų žūklė iš tikrųjų tėra lengvas žaidimas. Vis dėlto reikia atsiminti, kad ešerys — nenuspėjamas ir tik dėl jam vienam žinomų priežasčių kartais gali ignoruoti net skaniausią masalą. Rasti ešerių būrį ežere nėra lengva, upėje tai paprasčiau: šimtaprocentinės ešerių buveinės čia visada skiriasi nuo bendro fono. Nedidelėje upėje ešeriai laikysis giliose duobėse, siauroje upėje ešerių geriausia ieškoti ten, kur upė ima platėti, kur susidaro įlankėlės. Lėtos srovės upėje ešerių bus ten, kur srovė greitesnė, t. y. siauresnėse upės atkarpose, rėvose. Greitos srovės upėje reikia ieškoti vietų, kur vanduo teka lėčiau ir ramiau. Kai upės vaga gili, ešeriai laikosi ten, kur sėklių keičia gylis. Upėse ešeriai mėgsta laikytis palei vandens žolių juostą. Vandens lygiui upėje krintant, ešeriai lenda į duobes arba leidžiasi upe žemyn. Vandens lygiui kylant, ešeriai plaukia prieš srovę, laikosi įlankėlėse, seklesnėse vietose. Ešerius vilioja plūdenomis ar nendrėmis apaugusios nedidelės švaraus vandens telkinio salelės. Apaugusiame vandens telkinyje ešeriai laikosi vandens augalų akutėse. Ešeriui, kaip ir daugeliui mūsų vandenyse gyvenančių žuvų, plūdena yra patraukliausias vandens augalas. Tai suprantama: ten, kur auga plūdenos, vandenyje daugiau ištirpusio deguonies, be to, ant šių augalų stiebelių yra įvairių organizmų, kuriais minta žuvys.

Ešeriai ir masalai
Nors, ieškant grobio, ešeriams padeda ir uoslė, vis dėlto pagrindiniai šių žuvų jutimai yra rega, klausa ir šoninė linija. Dėl šios priežasties, žvejojant ešerius, ypač svarbi masalo spalva. Gaudydami ešerius, paeksperimentuokite vienos rūšies, bet skirtingų spalvų masalais. Pamatysite, kad dažniau ešeriai atakuos kurios nors vienos spalvos masalą. Sunku pasakyti, kokias spalvas ešeriai vertina labiausiai. Tai lemia ešerių racionas, apšvietimas, vandens skaidrumas, žūklės vietos gylis. Universali masalo spalva žvejojant ešerius — vadinamasis tepalas („motor oil“), bet kai kuriuose vandens telkiniuose tam tikromis sąlygomis ešeriai ignoruoja ir šios spalvos guminukus. Tai, ką vieną vasarą patyriau Kuršių mariose, galiu drąsiai vadinti bene įspūdingiausia visų laikų ešerių žūkle. Tądien nebuvo jokio vėjo, laivo nesiūbavo jokia bangelė. Danguje — nė debesėlio, o marių vanduo toks žalias, jog atrodė, kad guminuką leidi ne į vandenį, bet į kažkokią košę. Ešeriai griebė visus guminukus ir kibo kaip pasiutę. Mūsų brigada padarė išvadą, kad tokiame drumstame vandenyje ešeriai nieko neįžiūri, tad griebia visus guminukus. Deja, klydome. Visų spalvų guminukus ešeriai griebė tik anksti ryte, vėliau daugelis ešerių ėmė teikti pirmenybę geltoniems guminukams. Šio reiškinio logiškai paaiškinti negalėčiau: žvejai puikiai žino, kad Kuršių marių žydėjimo įkarštyje vandens skaidrumas, kaip, beje, ir matomumas po vandeniu, yra nulinis.
Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo mikromasalai. Pasivaikščiojus ant Nidos uostelio molo tampa aišku, kad mikromasalų manija užvaldė bent pusę žvejų. Vaizdelis ant molo gerokai skiriasi nuo matyto prieš penkerius metus: sliekais gaudo mažuma, mikromasalais — dauguma. Mikromasalų visai nesunku įsigyti nedidukėje žūklės įrankių parduotuvėje prie pat molo. Pastaruoju metu kalbama, kad ešerių galima pagauti tik mikromasalais. Viena vertus, tai tiesa, kita vertus, žvejojant mikromasalais, kai kuriuose vandens telkiniuose kimba nedideli ešeriai — didesni griebia tik didesnius guminukus. Solidžiomis vartiklėmis gaudant lydekas, ešerių taip pat užkimba. Kartais ešerys būna tokio dydžio, kad imdamas jį nuo kabliuko stebiesi, kaip vargšeliui reikėjo pasistengti, norint apžioti gana didelį trišakį kabliuką. Vadinasi, ešerys atakuoja ir didelį masalą, bet kodėl? Gal blizgę ešerys palaikė konkurente, kurią reikia išvyti iš savo teritorijos, gal atakavo iš godumo, norėdamas aplenkti konkurentus? Į šiuos klausimus atsakyti sunku. Taip pat sunku nuspėti, kokius masalus rinksis nežinomo vandens telkinio ešeriai. Žvejoji, pavyzdžiui, rudens pradžioje gana sekliame ežere, mėtai 4 cm vobleriuką ir džiaugiesi retais nedidelių ešerių kibimais. Kai atsibosta, kabini 9 cm voblerį. Staiga junti, kad kažkas ima smagiai priešintis. Žinai, kad ne lydeka, bet negali patikėti, kad toks didelis vobleris suviliotų didelį ešerį. Būna ir kitaip. Žvejoji 2 numerio sukriukėmis — kimba šimto gramų ešeriai. Užkabinęs 0 numerio sukriukę pastebi, kad šimtgraminių mažiau, kur kas daugiau — du ar triskart sunkesnių. Taigi griežtai pasakyti, koks — didesnis ar mažesnis — masalas geresnis, negalima. Reikia daug ką įvertinti ir pabandyti atspėti, dėl kokių priežasčių ešerys puolė jam pasiūlytą masalą.

Ešeriai ir taktika
Meškeriotojo karjerą pradedantys žvejai tiki, kad ešerys — gana primityvi, godi ir kvaila žuvis, tad ir gaudyti ją reikia primityviai. Tokio gaudymo esmė paprasta: pasirenkama sukriukė arba guminukas, masalas užmetamas, leidžiama jam nuskęsti, tada masalas lėtai traukiamas kranto ar valties link. Toks spiningavimas — tai ešerių žūklė be jokios taktikos. Kartą, kaip dar pats buvau žalias spiningautojas, ankstų rytą Spindžio ežere pamačiau vandens paviršiuje šėlstančius ešerius. Žuvys taip agresyviai palei nendres vaikėsi mailių, jog atrodė, kad to mailiaus ore triskart daugiau nei vandenyje. Apie guminės valties pūtimą negalėjo būti nė kalbos. Staigiai susidėjau spiningą, užsikabinau „Balzer Colonel“ sukriukę, įsibridau beveik iki pažastų ir užmečiau vietos, kurioje iš vandens į orą lakstė mailius, kurioje retkarčiais iš vandens pasirodydavo didelių žuvų žabtai, link. Berods, antru metimu užkibo gana solidus ešerys. Staigiai atkabinau ir vėl užmečiau. Deja, per pusvalandį nepagavau nė vienos žuvies, nors ešeriai tą pusvalandį dar šėliojo. Vėliau viskas nurimo. Nieko nesupratęs, grįžau į krantą. Iš pradžių maniau, kad sukriukė plaukė per giliai, todėl ešeriai ją ignoravo. Panašioje situacijoje atsidūręs dar kelis kartus, supratau, kad greičiausiai pasirinkau netinkamą masalą.
Ešeriams šėlstant vandens paviršiuje (tai tetrunka 15–20 min., kartais — pusvalandį), nėra kada gaišti ir laimės ieškoti tik sukriuke. Keliskart užmetęs sukriukę, keisk ją tvisteriuku. Dar keli tušti metimai — kabink voblerį. Taip išbandysi ne tik skirtingų dydžių, formų bei spalvų, bet ir skirtingai vandenyje plaukiančius masalus: vieni griečiau ners į dugną, kiti plauks prie pat vandens paviršiaus, vieni vibruos agresyviau, kiti virpės švelniau.
Gaudant ešerius ties povandeniniais kalneliais, akmenynais, duobėmis elgiamasi taip pat. Pagrindinis taktikos tikslas — rasti tuo metu dryžuotiesiems tinkamiausią masalą. Kai kuriuose vandens telkiniuose jokios taktikos nereikia. Pavyzdžiui, viename „šviežiame“ karjere, kuriame dar darbuojasi ekskavatoriai ir kitų žuvų, be ešerių, nėra, jokios taktikos nereikia: ešerys spurda, kad ir kokios spalvos mikrotvisteriuką užmeti. Užmeti dviejų mikrotvisteriukų sistemėlę — į krantą trauki du ešerius.
Šiais laikais ešeriai vandens paviršiuje šėlsta vis rečiau. Dideliuose ežeruose šį nuostabų vaizdą dar galima pamatyti, bet gausesnio meškeriotojų būrio sulaukiančių mažesnių ežerėlių ir tvenkinukų ešeriai gyvena paslaptingiau: dažniausiai medžioja prie dugno ar viduriniuose vandens sluoksniuose, o vandens paviršiuje pasirodo tik ten, kur ramu, kur jų niekas netrikdo.

Šaltinis: žvejys ir žuvis

Jaukinimas upėje

Upių dugnas labai įvairus – čia galima rasti visko. Pačios įdomiausios vietos yra dugno nelygumai, susiformavę skersai upės srovės. Kiekviename dugno pagilėjime srovė sulėtėja, o žuvys tokiose vietose mielai lankosi. Jaukas metamas ne į pačią duobę, bet prieš ją, kad srovė plautų jauko rutulį ir neštų maistą žuvims tiesiai į žiomenis. Daug žadinti upės vieta yra nedidelis sėklius arba vadinamoji kupra. Seklesnėje vietoje srovė yra greitesnė nei prieš tai esančiame ruože, todėl žuvys mieliau būriuojasi prie pat dugno, kupros papėdėje. Tokiu atveju jauką reiktų užmesti 1 – 2 m prieš sėklių. Srovės sulėtėjimai, taip patinkantys žuvims, atsiranda ir už įvairiausių kliuvinių (akmenų, kelmų ir pan.). Paprastai prieš kliuvinį užmestas jaukas neduoda jokio efekto. Jauko rutulį reikia užmesti tuoj už kliuvinio, o žvejoti – keletą metrų toliau.
Didelėse upėse yra įlankų, kur vanduo ramus. Vietose, kur įlankos vanduo susiduria su pagrindine srove, susidaro sūkuriai, įvairios grįžtamosios srovės. Tai gera jaukinimo vieta, nors joje ne visada patogu žvejoti. Jei sūkurys stiprus, vos ne putojantis, ir yra toliau nei 15 m nuo kranto, tai geriau jaukinti ne sūkuryje, o 1 – 2 metrais toliau, ten, kur teka nors greita, bet tolygi srovė. Žvejoti jau teks boloniška meškere. Jei sūkurys nutolęs nuo kranto 10 – 12 m ir nėra labai didelis, jauko rutulius galima mesti tiesiai į sūkurį. Be abejo, tokiose vietose reikia patikrinti dugną, gal pavyks surasti staigų dugno nuolydį ir jauką užmesti tiesiai į jį. Jei upės išoriniame posūkyje yra status paplautas krantas, tai pačios giliausios vietos ir būna prie pat kranto. Tokiose vietose lankosi didžiosios žuvys – ūsoriai, šapalai, karšiai, menkės, todėl čia ir reikia jaukinti.
Seklesnėse nedidelėse upėse žuvys gali maitintis visoje vagoje, apsilankydamos net ir labai sekliose vietose. Tačiau išlaikyti žuvis seklesnėse vietose yra sunku. Daug lengviau, jei jauko rutuliai bus giliausioje seklaus upelio vietoje. Kartais užtenka, kad duobės gylis būtų nors 10 – 20 cm didesnis už pagrindinį upelio gylį.
Jei žuvys pasislėpusios už vandenžolių, kur, beje, nedidelėse upėse jos gerai jaučiasi, tai tinkamai pateikti jauką nėra taip jau lengva. Geriausia būtų rasti ilgą takelį su švariu dugnu ir jaukinti dugniniu jauku tuoj pat prie augalų sienos arba paviršiniu jauku, jei srovė tingi, o upė negili. Augalų tankmėje net stambios žuvys renkasi nedidelius gylius ir laikosi netoli vandens paviršiaus. Jauko negalima mesti tiesiai ten, kur žuvys būna, nes jos paprasčiausia pabėgs. Jaukas turi atkeliauti natūraliai, iš aukščiau, su srove. Jaukindami upėje, meškeriotojai daro daugiausia klaidų. Žūklės parduotuvių pardavėjai ne kartą yra girdėję tokią frazę: “Duokit man gerą jauką. Ne, ne šitą, šis – šlamštas, paskutinį kartą nieko nepagavau”. Tokios mintys kartais būna, švelniai tariant, juokingos. Gatavų jaukų receptūras kuria ne vienas ir ne du žmonės. Tai daro puikūs žvejai, savo srities specialistai. Prieš patekdami į rinką jaukai yra išbandomi įvairiomis sąlygomis, įvairaus tipo vandens telkiniuose. Geras jaukas – tai meškeriotojų kulinarijos viršūnė. Jo paskirtis – pritraukti žuvis, pagreitinti jų virškinimą, efektyviai veikti žuvų uoslę ten, kur jos maitinasi.
Be abejo, ne kiekvienas jaukas tinka įvairiuose vandens telkiniuose, tačiau dažniausia nesėkmės priežastys yra ne jaukas, o mes patys. Dar daug meškeriotojų visiškai nekreipia dėmesio į tinkamą jauko naudojimą, daro daug klaidų, nuo kurių tiesiogiai priklauso tinklelio turinys. Aptarkime šias klaidas.
Viena iš dažniausiai pasikartojančių klaidų yra perdrėkintas jaukas. Taip atsitinka todėl, kad meškeriotojai neatsižvelgia į tai, jog daugelio jauko sudedamųjų dalių reikia laiko, jog vanduo į jas įsigertų. Netinkamai, skubotai sumaišytas jaukas, o taip dažnai atsitinka ant kranto, nelimpa, sunku iš jo padaryti rutulius.
Kai kurie gumulai gerai klijuojasi, o likęs jaukas išsibarsto. Užuot gerai jauką išmaišę, meškeriotojai neretai įpila vandens. Tokie rutuliai gerai susiklijuoja, tačiau kas iš to, nes jie yra niekam tikę. Kai kurie žvejai naudoja labai įdomų būdą, norėdami nustatyti, ar gerai jaukas sulipęs, - į jauką jie įmeta saują musės lervų. Jei jaukas geras, musės lervos lenda gilyn, jei jaukas perdrėkintas – jos lieka paviršiuje.
Antra klaida, kurią daro kai kurie meškeriotojai, yra ta, kad jauko rutuliai yra nepakankamai sulipę. Tai ypač svarbu upėse, nes čia nepakankamai sulipęs jauko rutulys gali būti visiškai nenaudingas. Kai neįvertinama srovė, jos greitis, jauko dalelės gali labai greitai pakilti į viršų, ir užuot viliojusios karšius, privilios tik būrį aukšlių. Pernelyg stipriai sulipęs jauko rutulys taip pat yra mažai veiksmingas. Jis gali net valandą išgulėti vandenyje nepritraukdamas nei vienos žuvies.
Kaip patikrinti ar gerai sulipęs jauko rutulys, rašėme praėjusiame numeryje. Tačiau kartais jauką reikia numesti toli, o žūklės vieta būna sekli, negana to, apžėlusi, todėl būtinas gana birus jaukas, sudarantis debesėlį nuo vandens paviršiaus iki pat dugno, bet kartu ir stipriai sulipęs, kad būtų galima nusviesti reikiamu atstumu. Tokiu atveju kai kurie meškeriotojai siūlo, darant rutulius, drėkinti rankas vandenyje. Tada išorinis jauko sluoksnis bus drėgnesnis, geriau sulipęs, o vidurinis – pakankamai birus.
Dažnai meškeriotojai tinkamai neįvertina ir to, jog jauko rutulius reikia atitinkamai pasunkinti. Upėje su stiproka srove sumetama nemažai jauko, tačiau žuvies kaip nėra, taip nėra. Paprasčiausiai pamirštama, kad per lengvas jauko rutulys dugne gali nuriedėti nuo kelių iki keliolikos metrų. Jei jauke bus nepakankamai žvyro ar molio, žuvys kibti gali pradėti keliasdešimt metrų žemiau žvejojančiam kaimynui.
Dar viena klaida – per toli užmetami jauko rutuliai. Tai ypač negerai, kai meškere nebegalima pasiekti jaukinimo vietos. Kur kas geriau jauką numesti per arti nei per toli. Reikia nepamiršti, kad jauko rutulys krenta tam tikru kampu, todėl jis nenusileidžia ten, kur pliumptelėto, o šiek tiek toliau. Kai kada meškeriotojai savo jauko mišinius daro iš bet ko. Suberia viską, kas liko nuo praėjusios žūklės, ir iš tokios košės gamina jauką – nesvarbu kokį, kad tik būtų ką užmesti į vandenį.
Tai tikra nesąmonė ir taip elgtis negalima. Kiekviena žuvų rūšis turi savo skonį, pomėgius ir bet kokiu jauku jai neįtiksi. Karšis – tikras smaližius, kuojai patinka aitrus jaukas, menkei reikia daug baltymų, o ešerys, kaip koks meksikietis, mėgsta aštrų maistą. Jei gerai pažįstame vandens telkinį, visada numatome, kokių žuvų galime tikėtis. Pagal tai renkamės jauką.
Tačiau jei ežeras, tvenkinys ar upė nepažįstami, naudojame kuo universalesnį jauką. Toks jaukas, kaip įprasta, yra karšinis, nes jame yra visko, ką mėgsta karpinės žuvys. Tačiau ne tik nuo jauko skonio priklauso žūklės sėkmė. Juk jauke yra tokių komponentų, kurie skleidžiasi, kyla į paviršių, sudaro debesėlį ar atvirkščiai –sėda į dugną. Tokių dalykų taip pat nereikia pamiršti. Be abejo, daugelis stebi vietinius žvejus ir mato, kad jie jaukina kruopomis, grūdais ir pagauna kur kas daugiau nei atvykėliai. Tada ir prasideda diskusijos, jog visi birūs jaukai yra niekam tikę ir tai tik gamintojų sugalvotas triukas, kaip išvilioti pinigus. Tačiau niekas nepagalvoja, kad būtent vietiniai žvejai turi labai daug laiko vandens telkiniui pažinti, jie nuolatos jaukina kokioje nors vietoje, kur ganosi žuvys, jie žino, kada ir kokius masalus kabinti ant kabliuko. Atvykėliai tokių galimybių neturi, todėl jų jaukas turi kur kas didesnę reikšmę. Dėl šios priežasties dažniausiai ir naudojami gamykliniai jaukai, kurių sudėtyje yra įvairiausių medžiagų, greitai sužadinančių žuvų apetitą, viliojančių jas kvapu, pagreitinančių jų medžiagų apykaitą.
Jaukas nėra panacėja nuo visų nesėkmių, tačiau iš tiesų būtent dėl jauko daugelis meškeriotojų pastaraisiais metais gali pasigirti puikiais laimikiais. Jaukinimas – tai ne vien pirktinio mišinio drėkinimas, rutulio formavimas, jo užmetimas, jauko poveikį žuvims sunku įrodyti, nes oponentų šiuo klausimu yra pernelyg daug. Kai žuvys nekimba, kai jos nenori griebti masalo, tada dažniausiai kaltinamas netinkamas jaukas. Kam gi ieškoti kokių kitokių priežasčių, analizuoti savo klaidas, jei šalia yra puikus atpirkimo ožys. Jau minėjome, kad jaukas nėra visagalis, o tik padeda meškeriotojui, ir žūklės sėkmė priklauso ne nuo jauko, o nuo jį pasirinkusio, jauko rutulį suformavusio ir užmetusio žmogaus.
Tai tiek apie jaukinimą, nors ši tema yra plati ir jai galėtų būti skirta daugiau vietos. Dar norime pateikti kelis užsienio žvejų patarimus, kaip galima keisti jauką, kad jis būtų efektyvesnis:
1) Žvejojant stovinčiame vandenyje, prieš užmetant jauko rutulį, kartais jį verta pamirkyti vandenyje. Tada tik užmestas jauko rutulys geriau veikia ir traukia žuvis iš didesnio atstumo.
2) Stovinčiame vandenyje labai gerą debesėlį sudaro į jauką įdėtas smulkiai sumaltas kanarėlių maistas.
3) Paviršinis jaukas tampa dar efektyvesnis, jei visi jo komponentai labai smulkiai permalami – pasidaro tarsi dulkės.
4) Lengvas, tačiau gana stipriai sulipęs jauks geriau vilioja žuvis, jei jo sudėtyje yra kokosų drožlių.
5) Gana srauniuose vandenyse, kuriuose kimba įvairios žuvys, geriau naudoti dviejų rūšių sunkius jauko rutulius. Vieni turėtų būti stipriai sulipę, kiti – silpnai. Iš pradžių jaukinti reikėtų gana labai sulipusiais jauko rutuliais, vėliau įmesti biresnius jauko rutulius, kurie greičiau veikia. Po vienos – dviejų žvejybos valandų vėl reikėtų grįžti prie stipriai sulipusių jauko rutulių. Olandijos, Belgijos ir Liuksemburgo meškeriotojai paruoštą jauką dalina į dvi dalis – į vieną prideda uodo trūklio lervų, į kitą – musės lervų. Pastarasis jaukas greičiau suyra ir greitai veikia. Jaukas su uodo trūklio lervomis vandenyje skyla kur kas lėčiau.
6) Gaudant kuojas greitoje srovėje, į sunkų tvirtai sulipusį jauką verta įdėti nedaug iškaitintų gerai sumaltų kukurūzų. Tada užmestas jauko rutulys greičiau suyra, negana to, vandenyje atsiranda savotiškas pėdsakas, viliojantis kuojas.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kaip išlaikyti sveikus sliekus

Nors naktinių sliekų ne taip sunku prisirinkti tamsiu paros metu pievoje, nors jų galima įsigyti daugelyje žūklės parduotuvių, tačiau ateina toks laikas, kai jų nei su žiburiu nerasi nei pievoje, nei ant prekystalio. Tada visi laksto kaip išprotėję ir klausinėja, gal kas žino, kur gauti naktinių sliekų. Tokiu kritiniu periodu šito paprastai niekas nežino, o pardavėjai tik beviltiškai skėsčioja rankomis. Naktinių sliekų poreikis labai išauga per sausrą ir užėjus šalnoms. Karšta vasara ir sausra - jau praeityje, bet šalnos netrukus užgrius. O tada visi norintys pažvejoti vėgėlių vėl susiėmę už galvų lakstys ieškodami naktinių sliekų.

Naktinių sliekų problemą galima išspręsti iš anksto pasirūpinus šių žieduotųjų kirmėlių atsargomis. Tai nėra taip sudėtinga, o geras puikios būklės masalas po ranka bus visada - ir per sausrą, ir spustelėjus šalčiams. Taigi pasidomėkime, kaip galima išsaugoti naktinius sliekus ir kaip išlaikyti juos tinkamos būklės.

Kiekvienam daug ir dažnai meškeriojančiam žvejui tikrai praverstų senas birbiantis, bet dar veikiantis nedidelis šaldytuvas. Jame gana ilgai galima laikyti įvairius masalus - visi sliekai ir kitos kirmėlės mėnesius gyvens 5-10 °C. Ilgai šie masalai išbus sveiki ir šaltame rūsyje.

Sliekus galima laikyti dėžėse, kurias labai pasistengus galima pačiam pasidaryti arba gerai paieškojus įsigyti jei ne žvejų, tai ūkinių prekių ar kitose parduotuvėse. Dėžė sliekams laikyti gali būti pagaminta iš medžio, putplasčio ar kitos korytos medžiagos, sulaikančios drėgmę, bet praleidžiančios orą. Dėžė turi būti uždengta, nes dangtis sulaiko drėgmę ir neleidžia sliekams iš jos išsilaužti. Jei sliekus laikyti reikia ilgai, tada labai gerai tinka medinė dėžė, pridengta rėmeliu, apkaltu smulkiu tinkleliu. Į žvejybą sliekai turėtų keliauti šviesių spalvų dėžėse, nes tokiuose induose juos ne taip pražūtingai veiks saulės spinduliai. Dėžės forma ar net medžiaga nėra labai svarbios, kur kas svarbiau, kuo dėžė bus užpildyta.

Specialių mišinių sliekams laikyti gal ir galima įsigyti gyvūnų ar sodininkystės parduotuvėse, bet jei jų nerandate - ne bėda. Mišinį nesunku pasidaryti pačiam sumaišus daržo žemę su sudrėkinto popieriaus skutais. Gerai būtų įdėti samanų ir susmulkintų lapų. Prieš įleidžiant sliekus į dėžę, jos dugną reikia tolygiai iškloti 10 cm storio paruoštu mišiniu. 30 x 30 cm dugno dėžėje žemės ir popieriaus mišinyje galima saugiai laikyti 50 naktinių arba 150 paprastų sliekų. Kai dėžė paruošta, ant mišinio reikia suberti sliekus. Po kelių valandų turi būti išrenkami tie sliekai, kurie nepasislėpė, nes jie nėra pakankamai gyvybingi. Kas keturias penkias dienas būtina patikrinti, ar sliekai nedūsta.

Jei į dėžę pripilta gero mišinio, pirmuosius tris mėnesius sliekų maitinti nereikia. Po to jie pradeda liesėti ir tampa nebe tokie gyvybingi, todėl tenka papildomai šerti. Čia vėlgi gyvūnų parduotuvėse galima paieškoti specialaus maisto, o jei tokio nėra, nesudėtinga pasigaminti ir pačiam. Šerti sliekus reikia atsargiai, svarbu nepridėti per daug. Jei maisto lieka, jis pradeda irti ir sliekai gali uždusti. Bet ir dūstančius sliekus galima "išgydyti".

Sliekų maistas gaminamas iš vienos dalies (svorio, bet ne tūrio!) smulkiai kapotų geriau dar žalių lapų ir dviejų dalių smulkios kukurūzų košės. Viskas turi būti gerai išmaišyta, po to šį sliekų patiekalą reikia sumaišyti su viršutiniu 4-5 cm žemės ir popieriaus sluoksniu. Kitą dieną galima patikrinti, ar sliekai maistą suėdė, jei ne - jo reikia duoti mažiau.

Tai nevienintelis receptas, kaip laikyti ir kaip šerti sliekus. Bet kuriuo atveju pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį norint išlaikyti gyvybingus sliekus, yra temperatūra, drėgmė, maistas bei geras vėdinimas.

Kai kurie sliekų augintojai siūlo mišinį sliekams daryti iš pernykščių lapų ir kartono gabaliukų, nes toks mišinys ne tik reguliuoja drėgmę dėžėje, bet yra ir sliekų maistas. Taip pat dugną galima pabarstyti pjuvenomis. Šerti siūloma ir kavos tirščiais, tačiau šiuo atveju reikia nepamiršti laiku išrinkti maisto likučių.

Dar vienas mišinio sliekams laikyti receptas: medinės dėžės dugną reikia iškloti audeklu, iš kurio siuvami maišai, ant audeklo pilti 2-3 cm smėlio, po to 5-6 cm purios daržo žemės, ant jos - ploną papuvusių augalų sluoksnį, o ant viršaus - drėgnų samanų. Jei dėžė dar nepilna, reikia vėl pilti 2-3 cm smėlio ir t.t. kai dėžė beveik pilna, ant viršaus dedama velėna, o ant jos - naktiniai sliekai. Po kurio laiko reikia patikrinti, ar visi sliekai pasislėpę. Nesulindę sliekai turi būti išimami ir dėžę galima sandariai uždengti maišiniu audeklu. Vėlgi reikia žiūrėti, kad dėžėje būtų pakankamai drėgmės, o naktiniams sliekams užtektų maisto. Šerti juos galima nuvytusiais lapais, susmulkintomis žolėmis ar kavos tirščiais.

Kad žūklės dieną sliekai būtų geresnės būklės, iš dėžės juos reikia išimti porą dienų prieš išvyką ir sudėti į plastikinį indą, iki pusės pripildytą mišinio, kuriame buvo laikomas masalas. Po to į plastikinį indelį reikia įdėti suplėšyto drėgno popieriaus gabaliukų, gerai jį suspausti, kad popierius užpildytų likusią tuščią ertmę, uždengti dangteliu ir pastatyti 24 valandoms į šaldytuvą 5-10 °C. Taip sliekai tampa didesni ir gyvybingesni. Dvi dienas prieš žūklę sliekus galima įdėti ir į indą su šlapiomis samanomis. Taip palaikyti jie irgi tampa standesni, apsivalo.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (III dalis)

Poilsio zona

Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma.

Pasiaiškinkime tai. Sakykime, turime seklią šiltesnio vandens vietą, kur gylis 1–1,5 m. Ar verta čia žvejoti? Verta. Verta patikrinti ir dar seklesnes vietas, nes jose galime aptikti aktyviai nusiteikusias, medžiojančias lydekas. Tai greičiausiai nebus didelės žuvys, bet pradžioje gerai ir tai. Vėliau nuo seklumų galime nutolti, surasti pirmą dugno skardį, kur gylis staiga padidėja, o už skardžio — vėl lygumą. Jei toje lygumoje vidutinis gylis yra 3–4 m, didelė tikimybė, kad šiame plote bus besiilsinčių lydekų. Jos nebus aktyvios, lydekas suvilioti bus kur kas sunkiau, tačiau būtent tokiose vietose galime aptikti didesnes žuvis.

Lydeka negali amžinai ilsėtis, ateis valanda X ir plėšrūnės būsena iš apsnūdusios pasikeis į bundančią, o dar po kurio laiko ji patrauks į medžioklę. Vadinasi, už skardžio 3–4 m gylyje galime rasti ne tik besiilsinčių, bet ir į medžioklę susiruošusių lydekų. Tai kur kas geriau.

Kokios vietos perspektyviausios? Manau, verta patikrinti skardį — tiek apatinę jo dalį, tiek viršutinę. Galima nuo kranto nutolti dar toliau, patyrinėti už skardžio plytinčią lygumą. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tas vietas, kur 3–4 m gylio lyguma baigiasi ir prasideda dar vienas pagilėjimas. Beje, nuoroda 3–4 m yra tik apytikslė, kai kuriuose ežeruose tai gali būti 3–6 m gyliai, kai kuriuose — 2–3 m gyliai. Svarbu ne skaičiai, o dugno struktūra:

sekluma prie kranto, kur plaukioja įvairios žuvys,
pagilėjimas (skardis),
lyguma (kur galima aptikti besiilsinčias ar į medžioklę besiruošiančias lydekas).

Kas yra ant dugno

Dugno struktūra labai svarbu, tačiau svarbu ir tai, kas yra ant dugno. Jei dugnas — švarus smėlis, lydekų vargu ar rasime. Net pavasarį po neršto, kai vandenyje tik pradeda dygti augalija, lydekos stengiasi laikytis prie žolių. Nesvarbu, kad tų žolių tik likučiai, kad tai — supuvusios pernykštės žolės ar ploni neaukšti šiųmetinės žolės stiebeliai. Neapsigaukite, nekalbu apie kokį tankų žolių mišką — kalbu apie tai, kad nors kas nors būtų.

Jei ežero dugnas smėlėtas, lydekas galima aptikti ten, kur dugnas — žvyras. Jei ežero dugnas dumblinas, lydekas galima aptikti ten, kur kietas dugnas pereina į dumbliną dugną. Žodžiu, turi būti kas nors, kas išskirtų aplinkas.

Skirtinga koncentracija

Grįžkime į seklumas. Nors dažnai rašoma, kad pavasarinė lydekų žūklė po neršto sėkmingiausia yra sekliose stovinčio vandens telkinio vietose, tačiau ne kartą teko girdėti žvejų pasakojimus apie nesėkmingas žūkles seklumose. Tai nestebina. Jei seklios vietos plotas nedidelis, ji greitai patikrinama, tačiau jei sekluma didelė, čia galima užtrukti ir kelias valandas. Didelės seklumos turi vieną savybę — lydekos jose nėra pasiskirsčiusios vienodai po visą seklumos plotą. Vienoje vietoje jų koncentracija bus didesnė, kitoje — labai maža. Vizualaus skirtumo tarp gerų ir blogų vietų nėra, tačiau tai išsiaiškinęs pastebi, kad tos gerosios vietos metų metais nesikeičia. Tačiau lydekų koncentracija tam tikrose vietose būdinga tik tais atvejais, kai žuvys nėra itin aktyvios. Jei lydekos įnirtingai medžioja, jų gali būti visur.

Gerosios įlankos

Maisto pilnų eutrofinių ežerų, tokių kaip Metelys ar Obelija, yra labai daug. Būtent juose galima rasti įlankų, kurios pavasarį pritraukia didelius kiekius įvairios baltos žuvies. Tokiose įlankose paprastai ir lydekos neršia. Jei įlanka gan didelė ir gili, tai po neršto lydekos joje gyvena dar ilgai. Beveik visą gegužę tokioje įlankoje galima šauniai pažvejoti. Tiesa, tikėtis 10 kg krokodilo neverta, bet lydekų kiekiu įlanka gali nustebinti. Kuo didesnė įlanka, tuo geriau, nes tuo daugiau joje yra lydekų.

Jei lydekos aktyvios, jos plaukioja po visą įlanką. Paprastai aktyvios jos būna apniukusiomis, vėjuotomis dienomis. Jei diena saulėta, lydekos juda mažai, dažniau slepiasi už kokio augalėlio, kelmelio ir pan. Užsienio mokslininkai teigia, kad pavasarį po neršto sekliose įlankose pasilikusios lydekos saulėtomis dienomis dažnai nusileidžia ant dugno ir guli kaip rąstai į nieką nereaguodamos, todėl žvejojant netinkamą dieną galima pamanyti, kad įlankoje nėra nė vienos lydekos. Tačiau jos yra, tik elgiasi keistokai, lyg ne plėšrūnės, o kokie tingūs karosai būtų. Kai lydekos neaktyvios, jų geriau ieškoti gilesnėse vietose, kad ir toje pačioje seklioje įlankoje, tik giliausioje jos dalyje.

Vis tik reikia pasakyti, kad ne kiekviena ežero įlanka yra gera, ir tai svarbu. Yra įlankų, kuriose pavasarį nė vienos lydekos nepavyks sugauti, nes ten nė vienos ir nėra. Galima išskirti tris geros įlankos bruožus:

įlanka turi būti sekli, jos pakrantėje augti nendrės; gerai, jei vienas galas būtų pelkėtas ir labai seklus, tinkantis lydekoms neršti,
įlanka turi būti apsaugota nuo vėjo mišku, kalva ir t. t.,
į įlanka turi patekti tiesioginiai saulė spinduliai.

Jei pavasarį randate įlanką, kuriai būdingi visi trys bruožai, vadinasi, pataikėte į dešimtuką. Jei įlankai būdingas tik vienas bruožas, joje nėra ką veikti.

Pastaba!

Medžiojančios lydekos pavasarį dažniausiai koncentruojasi ties sekliomis, nuo vėjo apsaugotomis įlankomis. Aišku, yra ir išimčių, pavyzdžiui, Lavyso ežeras, kur pavasarį lydekos geriau kimba gan toli nuo kranto apie 4 m gylyje.

Seklios įlankos pavasarį greičiausiai įšyla, jose anksčiausiai pradeda augti augalija, įvairūs dugno organizmai, todėl į jas suplaukia kuojos, plakiai ir kitos žuvys. Tokiose įlankose paprastai ir lydekos neršia.

Masalai

Pavasarį žvejojant seklumose geriausi masalai yra sukriukė ir vobleris. Tai masalai, kuriais žvejojant lengviausia kontroliuoti jų plaukimo gylį, o gaudant sėkliuose tai būdina daryti. Vis tik pirmenybę teikiu vobleriui, nes jį galime priversti dirbti kaip tik širdis geidžia. Gero spiningautojo rankose vobleris — ideali paliegusios žuvelės imitacija, su jai būdingais konvulsiniais judesiais, kuriuos keičia ilgiau trunkantys stabtelėjimai, tarsi vobleris kaip ir tikra žuvelė visiškai nebeturi jėgų. Ten, kur seklumose labai daug pernykščių augalų liekanų, parinkus tinkamą voblerį galima išvengti žolių ant kabliukų.

Jei sėklių paliekame ramybėje ir persikeliame į šalia jo esančią 3–4 m gylio vietą, į kovą gali eiti guminukai. Jie puikiai ištyrinėja kiekvieną dugno nelygumą, idealiai imituoja plėšrūnų maistą. Reikia pabrėžti, kad nėra nė vieno universalaus masalo, kuris būtų efektyvus visuose vandens telkiniuose, todėl arsenalo įvairovė yra sveikintinas dalykas.

Gaudant plėšriąsias žuvis masalo rūšis, jo forma, dydis ir spalva turi būti pasirenkami neatsitiktinai, o kryptingai. Tarkim, kuriame nors vandens telkinyje lydekų pagrindinis maistas yra kuojos, vadinasi, ir mūsų masalas turi būti kuoja. Kai žūklės gylis 3 m, idealia kuoja gali tapti sidabrašoniai neutralaus plūdrumo vobleriai, bet toks pat idealus gali būti ir guminukas ar lengva plonos skardos vartiklė.

Kalbant apie masalo rūšį, viskas yra aišku — pasirenkame tą, kuris geriausiai tinka mūsų sąlygomis, kuriuo labiausiai tikime ir t. t. O kaip dydis? Na, jei žvejys mėgsta 2 numerio sukriukes ir 5 cm voblerius, tai jo tikslas — greitos „šaudyklės“. Jei vobleriai yra 7–9 cm — tai šiek tiek rimčiau, bet „šaudyklės“ juos griebia lygiai taip pat sėkmingai. Jei voblerio dydis 10–15 cm — neblogai: „šaudyklių“ neišvengsime, bet noras pagauti ką nors didesnio jau kur kas akivaizdesnis. Masalo dydį dažnai diktuoja ir sąlygos — tą irgi turime įvertinti.

Pastaba!

Hipotezė, paskelbta Suomijos žūklės žurnale ERA: „Po neršto didesnės ežero lydekos nerštavietes palieka ir grupelėmis plaukia palei ežero kranto liniją, kol atranda įšilusią įlanką. Tada joje intensyviai maitinasi.“

Pastaba!

Ar verta keltis anksti? Anksti keltis visada verta, bet pavasarį anksti pradėti žvejoti lydekas tikrai neverta. Rytą lydekos esti apsnūdusios, nieko nenori veikti, apie medžioklę jos pradeda galvoti tik įdienojus. Taigi jei jūs pradėjote žvejoti 7 ryto, apie vidurdienį, kai spektaklis tik prasidės, jau norėsite eiti namo. Negerai, labai negerai.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

Kodėl nepagauname?

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva.

Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys. Vis tik nereikia tikėtis, kad didelė lydeka ims plaukioti palei nendrių liniją taip, kaip tai daro jos maža gentainė. Didelė lydeka sėkliaus teikiamomis gėrybėmis naudosis iš didesnio ir saugesnio atstumo, pavyzdžiui, trumpą medžioklės laiką priartėdama prie toliau nuo kranto esančio skardžio, kur sėklius pereina į didesnį gylį, kur pasirodo karpinės žuvys. Tačiau tokių medžioklių laikas gali būti labai trumpas, mes to momento tiesiog „nepagausime“.

Dar vienas niuansas — paprastai ežeruose ir tvenkiniuose didelės lydekos būna pasiskirsčiusios beveik per visą plotą, o kadangi didelių lydekų nėra daug, gan dideliame plote gali būti tik viena didelė lydeka. Laimei, ši taisyklė turi išimčių, ir pavasaris yra tų išimčių laikas.

Pavasario taktika

Kaip matote, veiksnių, kurie gali turėti įtakos didelių lydekų buvimo vietoms ir elgsenai, yra labai daug, tad nemanau, kad juos visus galime teisingai įvertinti ir nuspręsti, kur pavasarį reikia ieškoti didelių lydekų. Dėl to pavasarinė lydekų žūklė dažniausiai būna kitokia: sekliose vandens telkinio vietose gaudome nedideles ar vidutinio dydžio lydekas, nes tokia žūklė sezono pradžioje yra labai žavinga ir sportiška.

Pavasarinę lydekų žūklę visada pradedu tvenkiniuose. Mano pasirinktas tvenkinys yra didelis, su gausybe įlankų, todėl prognozuoti, kur bus didžiausia lydekų koncentracija — nesunku, nes pagal įvairius požymius nesunku nuspėti, kur bus šilčiausias vanduo, kurie sėkliai ar įlankėlės yra perspektyviausi, o kur laimės nereikia ieškoti. Žvejoju nuo kranto, apeinu nemažai gražių vietų. Tačiau jei tame tvenkinyje reikėtų tikslingai pradėti ieškoti didelių lydekų, turėčiau sėsti į valtį, ieškoti vietų, kur baigiasi ilgi ir platūs jo sėkliai, kur prasideda skardžiai ir gyliai. Tačiau lydekų sezono pradžioje žūklė iš valties manęs nedomina, tokiai žvejybai laikas ateis vėliau, kai sėkliai ištuštės, apaugs gausia augalija, kuri nebeleis pratraukti masalo, be to, nėra garantijos, kad ten, kur už sėklių prasideda pirmieji statesni ir gilesni dugno skardžiai, pagausiu didelę lydeką.

Vertingi patarimai I

Kaip didelės lydekos elgiasi po neršto, labai aiškiai aprašyta 1984 m. JAV išleistoje knygoje „Pike: An In-Fisherman Handbook of Strategies“. Šios knygos autorių sąrašas labai ilgas, nes prie šio nuostabaus darbo prisidėjo didžiausią tiražą pasaulyje turinčio, žvejams skirto JAV žurnalo „In Fisherman“ darbuotojai, žymūs JAV žvejai ir žuvų gyvenimą tyrinėjantys mokslininkai, garsūs Europos spiningautojai. Joje rašoma: „Yra keletas bendrų nuorodų, kurios gali padėti žvejams apsispręsti. Visų pirma lydekų patinai kurį laiką laikosi netoli nerštaviečių. Jie nerštavietėse pasirodo pirmieji ir paskutiniai pasitraukia.“ Beje, kitame tos pačios knygos skyriuje nurodoma, kad lydekų patinai retai būna didesni nei 60 cm. Pats didžiausias knygos autoriams žinomas patinėlis buvo 75 cm ilgio ir svėrė 2 kg, o jo amžius buvo 10 metų.

Tęsiame toliau: „Patelės nerštavietėse ilgai neužsibūna, po neršto jos pasitraukia, bet ar greitai šis pasitraukimas įvyks, priklauso nuo sąlygų. Labai didelę reikšmę turi oras. Jei šilta, jei vanduo greitai įšyla, lydekos gana greitai išsiskirsto po visą vandens telkinį. Jei oras šaltas, jei nuolat praeina šalti atmosferos frontai, šis lydekų pasitraukimas iš nerštaviečių ir išsiskirstymas trunka ilgiau. Tačiau dar svarbesnis klausimas — kur lydekos pasitraukia po neršto? Šis klausimas keblus dėl to, kad lydekų buveinės po neršto skirtinguose tvenkiniuose ar ežeruose gali labai skirtis. Vienintelis būdas rasti atsakymą — stebėti, žvejoti, aiškintis. Mums reikia išsiaiškinti, ką lydekai siūlo aplinka. Kur maistas? Kur lydeka gali pailsėti tuomet, kai nemedžioja? Kur didžiausia tikimybė rasti aktyviai nusiteikusias lydekas? Pats logiškiausias atsakymas: ištyrinėkite vandens plotus aplink nerštavietes, kur lydekos galėtų stabtelėti pailsėti, sučiupti lengvai pasiekiamą maistą, atsigauti po neršto metu patirto streso.“

Taigi po neršto toli nuo nerštaviečių plaukti nereikia — reikia ištyrinėti seklumas, tas vietas, kur seklumos baigiasi ir gylis sparčiai didėja, taip pat tas vietas, kur baigiasi dugno skardis ir prasideda didesni gyliai. Įvairovė nemaža, bet taip aptiksime aktyvias medžiojančias lydekas, mūsų masalas praplauks ir pro besiilsinčių lydekų nosį, ir pateks į tų lydekų akiratį, kuris jau baigė ilsėtis, bet medžioti dar nepradėjo.

Tačiau kyla dar vienas klausimas. Kas yra laikotarpis po neršto? Ar pirma lydekų žūklės sezono diena — balandžio 21-oji, yra laikotarpis „iš karto po neršto“, ar tai jau vėlesnis laikotarpis?

Vertingi patarimai II

Reikia pasakyti, kad atsakyti į klausimą, kuris laikotarpis yra „iš karto po neršto“, o kuris vėlesnis, nėra lengva, nes viskas priklauso nuo oro. Pažiūrėkime, ką apie tai rašo knygos autoriai. „Pirma, kai baigiasi lydekų nerštas, ežeruose vandens temperatūra būna labai nevienoda — vandens paviršiaus temperatūra skiriasi nuo vandens sluoksnių prie dugno temperatūros. Nors šis temperatūrų skirtumas nepanašus į tą, kuris susidaro vasarą, kai vanduo ežere susisluoksniuoja ir atsiranda trys temperatūriniai vandens sluoksniai, tačiau jo atsiradimo priežastys tos pačios — saulė įšildo paviršinius vandens sluoksnius, šiluma po truputį apima vis gilesnius vandens sluoksnius, tačiau šis procesas yra labai lėtas, ir tam, kad gilesnėse vietose vanduo būtų šiltesnis, reikia nemažai laiko. Taigi po neršto lydekos susiduria su dviem skirtingais vandens sluoksniais — šiltesniu ir šaltu. Šiltame vandens sluoksnyje, kuris dažniausiai esti sekliose įlankose, ir kitokio pobūdžio seklumose plaukioja didžiausia dalis lydekų maisto. Vadinasi, netoliese ar pačiuose sėkliuose plaukioja lydekos. Pačių didžiausių lydekų čia nėra — jos po neršto iš karto patraukia į gylius, ten, kur vanduo šaltas. Sėkliuose lieka mažos, vidutinio dydžio ir keletas didesnių lydekų. Tas didžiąsias lydekas, kurios lieka sėkliuose, kartais galima pamatyti, bet labai sunku pagauti dirbtiniais masalais — tokia likimo ironija.

Esminis dalykas, lemiantis lydekų buvimo vietas po neršto, yra maisto gausa. Ir visai nesvarbu, ar lydekos lieka sėkliuose, ar nuplaukia gilyn į šaltą vandenį — maisto buvimas lemia ir lydekų buvimo vietas tiek sėkliuose, tiek gyliuose. Jei maisto, t. y. žuvelių, nėra, nėra ir aktyviai nusiteikusių lydekų.“

Pastaba!

Atvirose ežero vietose, kur vanduo pavasarį gerokai šaltesnis nei pakraščiuose, maisto lydekoms taip pat gerokai mažiau, todėl lydekos priverstos telktis ties tomis ežero ar tvenkinio vietomis, kur susiburia tos žuvys, kurios esti lydekų medžioklės objektas.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra.

Prie kranto nesaugu

Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.).

Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas.

Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės. Vadinasi, jei pavasarį norime sugauti didelę lydeką, turime gaudyti visai kitur nei gaudome nedideles lydekas?

O kur didžiosios?

Pirmosios lydekų žūklės po šių žuvų neršto būna labai įdomios. Žvejams tuo metu patariama gaudyti sekliose įlankose, netoli pakrantės žolių, kur lydekos kurį laiką ganosi, šildosi, nes tokiose vietose vandens temperatūra yra kur kas aukštesnė nei likusioje vandens telkinio dalyje. Tokia žūklės strategija yra teisinga, tad ja besivadovaujantys pirmosiomis gegužės savaitėmis pagauna nemažai lydekų. Bet ar tai būna didelės lydekos? Tikrai ne. Tai būna standartas, apimantis žuvis nuo silkučių, neperkopusių 45 cm ilgio kartelės, iki 1,5 kg (geriausiu atveju 2 kg) svorio lydekų. O kur didžiosios? Kodėl jų nepagauname? Priežastys yra dvi. Visų pirma didelių lydekų pas mus yra labai mažai. Antra priežastis: didelė lydeka po neršto taip ilgai kaip mažesnės neužsibūna sekliose, netoli nerštaviečių esančiose vietose. Didelė lydeka žino, kad čia nesaugu, kad iš tokių vietų reikia kuo greičiau bėgti į gilesnes ir saugesnes vietas.

Didelę lydeką po neršto prie pat kranto lengviau pagausime Alanduose, kur pakrantėmis niekas nevaikščioja, kur gan ramu, kur lydekų koncentracija vis dar pasakiškai didelė, nepaisant žvejų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos antplūdžio. Antra vertus, reikia pasakyti, kad ir Alanduose, ir Švedijos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje galioja tie patys dėsniai, tik išreikšti kitokiomis proporcijomis. Tas pats ir Amerikoje, ir visur kitur, kur lydekos gyvena.

Lydekų buveinės

Mėgstamos didelių plėšrūnų buveinės yra gilios duobės, o medžioklės vietos — dugno plotai su įvairiais gylio nelygumais. Tačiau gan solidus gylis prie pat kranto lydekoms nebus labai įdomus — vargu ar didelės plėšrūnės čia laikysis, didesnė tikimybė, kad jos tūnos toliau nuo kranto, pvz., kur duobė baigiasi ir vėl prasideda skardis. Kuo vieta sunkiau pasiekiama, kuo didesni gyliai joje dominuoja, kuo labiau išraižytas tokios vietos dugnas, tuo daugiau šansų sutikti didelę plėšrūnę. Tačiau didesni gyliai — ne vienintelis kriterijus, svarbu ir aplinka. Kelerius metus gana intensyviai lydekas žvejojau viename dideliame žvyro karjere. Ekskavatorininkai čia padirbėjo nuoširdžiai, todėl jo dugnas duobėmis buvo nusėtas tarsi mėnulio paviršius krateriais. Pačiose giliausiose to karjero vietose lydekų niekada nepagaudavau. Pagaudavau ten, kur sekliau, bet dugnas labai raižytas ir apaugęs žolėmis. Žolynai ir dugno nelygumai yra labai svarbūs lydekų gyvenime, ir to niekada nereikia pamiršti.

Ne vien saugumas

Vis tik savo buveinę plėšrūnas renkasi ne tik vadovaudamasis saugumo jausmu. Ta vieta turi užtikrinti ne tik saugumą, bet ir plėšrūną maitinti. Gilaus amžiaus sulaukęs plėšrūnas yra puikus medžiotojas, nes turi daug patirties, kita vertus, didelis kūnas jam jau neleidžia medžioti taip, kaip tai darydavo jaunystėje. Tokiam plėšrūnui reikia didesnės aukos, prie kurios tyliai prisėlinus tiksliu šuoliu būtų galima ją sugriebti.

Kartais teigiama, kad jei lydekos grobis plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose, tai lydeka tokio grobio niekada negriebs, nes neva tai yra nepalankus medžioklės objektas. Tačiau praktika rodo ką kita: viduriniuose vandens sluoksniuose 1 m ar 2 m atstumu nuo dugno traukiamas masalas neretai būna puolamas didelės lydekos. Ką kelios minutės prieš tokią ataką veikė didelė lydeka? Plaukiojo viduriniuose vandens sluoksniuose ir gainiojo žuvis? Gali taip būti, jei kalbama apie „seliavines“ lydekas, kurios gainiojasi seliavų būrius, bet gali būti ir kitaip, pvz., lydeka tūnojo netoli dugno, lemiamu momentu nuo jo pakilo ir sučiupo nieko neįtariančią, 2 m atstumu nuo dugno plaukiojusią auką. Beje, agresyvūs dideli vobleriai sugeba lydekas pakelti dar aukščiau.

Lengvas grobis

Didelės lydekos akys visada žiūri į viršų, tarsi jai būtų skirta stebėti tik tai, kas vyksta virš jos, tačiau šios plėšrūnės gyvenimas lengvesnis tampa tada, kai karpinės žuvys plaukioja netoli dugno, ieško maisto, kai jų dėmesys sutelktas į mitybą, o saugumo jausmas prislopintas.

Intensyviai besimaitinančios žuvys visada traukia plėšrūnus. Paklauskite gausiai jaukinančių ir mokančių privilioti didelius žuvų būrius plūdininkų kaip jie, taikių žuvų žvejai, traktuoja plėšrūnus, ir jie mielai jums papasakos kaip juos nervina reiškinys, kai priviliotą ir besimaitinantį žuvų būrį nuolat atakuoja ir baido plėšrūnas ar net keli plėšrūnai.

Kodėl intensyviai besimaitinančios karpinės žuvys vilioja lydekas — atspėti nesunku. Pirma, tokioje vietoje susitelkia nemažai įvairaus dydžio žuvų. Antra, norėdama nuo dugno paimti vabzdžio lervą, vėžiagyvį ar pan., karpinė žuvis turi pasisukti galva žemyn, o uodega į viršų. Kai ji maistą ima nuo dugno, yra labiausiai pažeidžiama. Plėšrūnai tą žino tūkstančius metų. Lygiai taip pat gerai kaip žino ir kur bei kada neršia aukšlės.

Nereikia pamiršti ir to, kad vandenyje yra sužeistų ar ligotų žuvų, kurių judesiai nekoordinuoti ir labai skiriasi nuo sveikų žuvų judesių. Šios žuvys taip pat tampa plėšrūnų aukomis — ne veltui sakoma, kad lydekos yra mūsų vandenų sanitarai. Tokios aukos nėra nuolatinis lydekų maistas, jos pasitaiko tik kartais, tačiau visada atkreipia lydekos dėmesį, nes tokią žuvelę labai lengva pagauti.

Taigi didelės plėšrūnės tiesiog privalo pasirinkti tinkamą medžioklės momentą, kai jų aukų elgesys pasikeičia ir dėl vienos ar kitos priežasties jos tampa mažiau atsargios, ir surasti vietas, kur joms tinkamo maisto būtų gan daug.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės.

Kokia sukriukė

Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus.

Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku. Imame dvi sukriukes, nuimame vienos kabliukus ir ant jos žiedelio, kur ką tik kabėjo kabliukas, užmauname kitą sukriukę. Gauname masalą, kurio virpesiai ne tik gerokai agresyvesni, bet ir visiškai kitokie, nes juos skleidžia du lapeliai. Į tokį masalą ešeriai kažkodėl reaguoja visiškai kitaip nei į paprastą sukriukę. Pabandykite ir įsitikinsite, kad tam tikrais atvejais šis paprastas būdas gali labai padėti. Turbūt jums jaus skaitant pirmą šios pastraipos sakinį į galvą šovė mintis: „Apie ką jis šneka? Nesąmonė! Jokių žiedelių ant sukriukės nėra, kabliukas kabinamas tiesiai ant ašies ir nuimti jį labai sunku!“ Tai tiesa, tačiau mano, ešeriams skirtos sukriukės jau seniai nebeturi gamyklinių kabliukų. Jie nukarpyti, pakeisti mažesniais, ant jų kotelių surištos muselės. Patys kabliukai su sukriukėmis sujungti žiedeliais, todėl man pasidaryti dviejų sukriukų tandemą — visai nesunku.

Sistemėlė

Yra žvejų, kurie užsispyrusiai neigia sistemėlių, skirtų ešeriams, kai apačioje kabinamas svarelis, o aukščiau — vienas ar du pavadėliai su masalais, naudingumą. Pasak jų, geriausia yra gaudyti vienu guminuku su labai lengvu galvakabliu, kad masalas ant dugno leistųsi lėtai ir natūraliai. Nesu nusistatęs prieš tokią žūklę — nedidelis guminukas su labai lengvu galvakabliu tikrai efektyvus masalas. Bet ar visada jis toks? Ar jis efektyvus, kai reikia surasti, kurioje vandens telkinio vietoje laikosi ešeriai? Atsakymas — neigiamas, nes toks mažas ir lengvas masalas skęsta labai lėtai, vadinasi, žvejojant gilesnėse vietose per gana ilgą laiką su juo patikrinsi tik nedidelį vandens plotą.

Žvalgybai, t. y. tiems atvejams, kai reikia kuo greičiau surasti ešerius, už lengvą guminuką kur kas efektyvesnė sistemėlė su svareliu valo gale ir aukščiau esančiais pavadėliais. Ji paprasčiausiai yra „greitesnė“, nes greičiau skęsta, pasiekia dugną, be to, svarelis, atsitrenkdamas į dugną, sukelia garsą ir dumblo debesėlį, o tai žvejojat ešerius taip pat labai svarbu. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse toks žūklės būdas labai populiarus, tačiau pati sistemėlė šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią naudoja Lietuvos žvejai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Vakarų Europos žvejai, norėdami kuo greičiau surasti tas vandens telkinio vietas, kur tūno ešeriai, naudoja ne 1–2, o 4–5 pavadėlius, kartais ir daugiau. Ant pavadėlių kabliukų nebūtinai kabinami guminukai. Tai gali būti įvairūs masalai: guminukai, ryškiaspalvės muselės, maži vobleriukai, žodžiu, įvairių skirtingų masalų kratinys. Kadangi mūsų mėgėjiškos žūklės taisyklės leidžia naudoti 6 kabliukus, mes galime surišti ir sėkmingai naudoti tokią sistemėlę. Jos pranašumas yra ne tai, kad vienu traukimu galima pagauti daug ešerių, o tai, kad sistemėlė su 4–6 pavadėliais imituoja nedidelių žuvelių būrelį, kuris ir būna ešerių susidomėjimo objektas. Kita vertus, kai naudojama daugiau pavadėlių, masalai plaukia skirtinguose gyliuose — tai taip pat pranašumas, kaip ir galimybė vienu metu žvejoti skirtingų rūšių, spalvų ar dydžių masalais.

Ešerys ešeriui...

Žvejojant didesnius ešerius, nereikia pamiršti vieno dalyko: didesni ešeriai yra kanibalai. Pasak vienos teorijos, jie todėl ir tapo dideli, kad vaikystėje pradėjo misti savo giminaičiais.

Didesni ešeriai neretai laikosi netoli mažesnių ešerių būrelio, jų žvilgsnis neretai būna nukreiptas į tuos mažiukus ešerius, nes tai — potencialus grobis. Todėl žvejodami ešerius nepamirškite užkabinti masalą, kuris spalva ir dydžiu būtų panašus į nedidelį ešeriuką. Kartais tokie masalai, ypač kai vanduo yra skaidrus, būna labai efektyvūs.

Taigi ieškodami ešerių nepamirškite, kad jūsų dėžutėje turėtų būti vienas kitas nedidelis, ešeriuką imituojantis vobleris ar guminukas.

Kur plaukioja didesni ešeriai?

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje... Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi?

Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį? Tačiau kai ešerių tenka ieškoti konkrečiame ežere, paaiškėja, kad yra povandeninių kalnelių, ties kuriais dideli ešeriai niekada nekimba, kad yra begalė skardžių, ties kuriais žvejojant rezultatai nekokie, kad yra kokios nors konkrečios vietos, kuriose telkiasi daug ešerių ir kur žvejojant galima pagauti ne vieną didelį kuprių. Nemažai didesnių ežerų yra tokių vietų, kuriose visada būna didelių ešerių, bet jei reikėtų visų tokių vietų dugno pobūdį apibūdinti, pasirodytų, kad jis labai skirtingas. Viename ežere daug ešerių galima aptikti ties kokiu nors vienu povandeniniu kalneliu, nors ties kitais to paties ežero kalneliais tiek ešerių niekada nebūna. Kitame ežere jie pasirenka kokią nors įdubą tarp dviejų skardžių, nors ties kitais to ežero skardžiais per visą dieną nepagausi nė vieno didesnio nei 25 cm ešerio. Dar kitame ežere jie pasirenka tam tikrą lygaus dugno plotą ir visais metų laikais būna prie jo „prisirišę“.

Bendras bruožas

Tačiau visos vietos kur laikosi didesni ešeriai turi vieną bendrą bruožą — jų dugne yra įvairių kliuvinių. Tai gali būti dideli akmenys, žolės, o tvenkiniuose — paskendusių medžių kamienai ar kelmai. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl ešerys yra dryžuotas? Manote, dėl grožio? Taip nebūna. Kiekvienai žuvies rūšiai tūkstančiai evoliucijos metų suteikė tokią spalvą, kuri geriausiai jas maskuoja toje aplinkoje, kur tos žuvys gyvena. Lydeka pasislepia tarp žolių, pūgžlys — prie dugno, o ešerys ten, kur dugne nuo kliuvinių ir kitų objektų krenta šešėliai. Ešerio dryžiai — jo maskuojamasis rūbas, padeda pasislėpti ten, kur šviesą užstoja kliuviniai ar ant dugno augančios žolės ir pan.

Tačiau net pati geriausia slėptuvė ešeriui bus netinkama, jei netoliese nebus vietos, kur ešerys galėtų iki soties prisigaudyti maisto. Tas maistas nebūtinai turi būti tos žuvys, kurias matome (kuojos, aukšlės). Kai kuriuose ežeruose tai gali būti stintelės, o kai kur net ne žuvys, o vėžiai. Jei ešeriai gyvena netoli vėžių buveinių, tai gali byloti apie tai, kad tokia vieta sėkmingai bus eksploatuojama visus metus.

Koks masalas?

Tačiau net tinkamai pasirinkta žūklės vieta, jei nepasirinksime tinkamo masalo, gali neduoti norimo rezultato. Teorija, kad mažiausių dydžių guminukai ir mažos sukriukės yra geriausi ešerio masalai, labai paplitusi. Tačiau kodėl tie didieji ešeriai, kurie ne kartą matė mažytį guminuką ar 1 numerio sukriukę, tik palydėjo tokį masalą akimis, ir tiek?

Vienas bičiulis, ešerius dažnai žvejojantis mažais masalais, teigia, kad masalo dydžio parinkimas turi labai didelę įtaką žūklės rezultatams. Šventa tiesa, tačiau, anot šio bičiulio, jei ešeriai ne itin gerai kimba naudojant 4–5 cm masalus, reikia užkabinti 3 cm ilgio masalą. Situacija pasikeičia iš esmės — kibimų sulaukiama kur kas daugiau. Tai irgi tiesa, tačiau taip šnekant nutylima, kad tokia taisyklė galioja tik mažiems ešeriams, kurie plaukioja dideliais būriais. Taigi tokia taktika naudinga tik tada, kai žvejys nori pagauti daug ešerių ir jam visiškai nerūpi, kokio jie bus dydžio, tačiau jei žvejo tikslas — kokybė, o ne kiekybė, tai ši taktika neduos rezultatų. Dideliam ešeriui reikia didelio masalo. Vis tik reikia pasakyti, kad žvejai ne itin mėgsta didesnių dydžių masalus, nes tai sumažina kibimų skaičių, o to daug kas nenori.

Jei paklaustumėte, kokio dydžio sukriukės geriausios žvejojant ešerius, daugelis atsakytų, kad nuo 0 iki 3 numerio. Tačiau jei norite pagauti didelį ešerį, pamirškite 0–2 numerio sukriukes — jos ne tik per mažos, bet ir nesugeba dirbti didesniame gylyje. Rinkitės 4–5 numerio sukriukes, nes būtent tokio dydžio masalas yra tinkamiausias žvejojant didelius ešerius. Tą patį galima pasakyti ir apie guminukus: 3 cm ilgio guminukas yra idealus žvejojant mažus ešeriukus, o užkabinę 7–8 cm ilgio guminuką mes jau taikomės į didelius ešerius.

Pasirinkimo įvairovė

Ešerių žūklei būdinga tai, kad kiekvienu sezonu reikia skirtingų masalų. Gegužę naudojami masalai iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos naudosime rugsėjį. Pavyzdžiui, pavasarį, kol vanduo dar šaltas, naudingiausi yra guminukai. Tas pats ir kalbant apie ešerių žūklę rudenį, kai vanduo atšąla. Tik rudenį naudojami mažesnių dydžių guminukai.

Pavasario pabaigoje, vasarą, kai vanduo jau šiltas, geresnių rezultatų galima pasiekti žvejojant aktyviai dirbančiai masalais, tokiais kaip sukriukės ar agresyviai virpantys vobleriai. Vasarą itin sėkmingi gali būti paviršiniai vobleriai, nes šiuo metu ešeriai dažnai medžioja netoli vandens paviršiaus.

Daug kas priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo vandens telkinio, nes skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių didesnių ešerių mitybos objektas gali būti skirtingas, todėl ir efektyviausias masalas gali skirtis, tačiau gegužės viduryje, kai vanduo jau šiltesnis ir tiek ešeriai, tiek lydekos aktyviai medžioja, vienas geriausių masalų ešerių nuotaikoms nustatyti yra agresyviai vibruojantis, giliau neriantis vobleris. 5–7 cm ilgio agresyvus vobleris yra puikus masalas žvejojant didelius ešerius. Naudojant gana ploną valą ir parinkus tinkamą voblerį, jį nesunku panardinti į 4–5 m gylį, ištyrinėti didelius plotus ir patikrinti ešerių nuotaikas. Jei ešeriai yra aktyvūs, jie greitai pastebės agresyviai virpantį voblerį ir jį atakuos nepaisydami to, kad jo traukimo tempas bus gan greitas. Žvejojant agresyviais, greitai ir giliai neriančiais vobleriais, labai svarbu voblerį greitai panardinti, todėl užmetus masalą spiningo viršūnėlę reikia nuleisti prie pat vandens ir ritės rankenėlę greitai pasukti kelis kartus. Vobleriui panirus traukimo tempą patariama sumažinti, be to, nepamiršti, kad kur kas efektyvesnis yra netolygus traukimo tempas.

Agresyvūs, giliai neriantys vobleriai itin gerus rezultatus parodo ten, kur dugnas akmenuotas, yra įvairių kliuvinių. Jie neįstringa tarp akmenų, nes liežuvėliu atsitrenkia į akmenį ar rastą ir atšoka. Tokiose vietose jie kur kas efektyvesni už kitus masalus.

„Lėtesni“ masalai

Vis tik reikia pasakyti, kad agresyviai virpantys, plaukiantys vobleriai yra geras masalas tik tais atvejais, kai ešeriai yra aktyvūs, domisi aplinka ir joje plaukiojančiais objektais. Jei ešeriai pasyvūs, tai, beje, būna labai dažnai, reikia ieškoti lėčiau judančių masalų. Tai vėlgi gali būti agresyviai virpantis, tačiau ne plaukiantis, o neutralaus plūdrumo vobleris, kurį galima traukti labai lėtai, o patraukus keliasdešimt centimetrų padaryti ilgesnę ar trumpesnę pauzę. Prie „lėtesnių“ masalų priskirčiau ir sukriukes. Norint suvilioti pasyvius ešerius, sukriukę reikia traukti labai lėtai, kad ji plauktų ten, kur esti ešeriai. Greitesnis sukriukės traukimo tempas nenaudingas dėl to, kad tuomet ji kyla aukštyn, praplaukia ešeriams virš galvų ir, nepaisant skleidžiamų intensyvų virpesių, yra ignoruojama.

Trečias variantas — guminukas. Šiais laikais jų yra visokių, kai kurie turi plastikinį korpusą ir yra, kiti yra labai lėtai neriantys ir t. t. Pasirinkę tinkamą guminuko dydį (nepamirškite, kad bent jau šiuo metu dideliems ešeriams reikia didelių masalų), jį prie pat dugno galite patiekti taip, kad jis imituotų labai lėtai ir tingiai plaukiančią žuvelę.

Kokį guminuką rinktis, priklauso nuo vandens telkinio. Jei žvejojate upėje nepamirškite, kad dideliems ešeriams geras masalas gali būti kirmėlės formos, nėgę imituojantis guminukas. Jei žvejojate ežere, ešeriams pasiūlykite 7 cm ešeriuką.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Ką turi žinoti apie karosus

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto.

Seklumų problemos

Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai.

Laukiam sutemų

Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro. Nors vakare aktyviai kimba ir kuojos, ir plakiai, tačiau sutemus, šių žuvų kibimai baigiasi, o karosai vis dar aktyviai ieško maisto. Štai tada karštomis vasaros dienomis ir geriausia gaudyti didelius karosus. Sutemus ir karšiai užsuka į seklumas, o tai nėra blogai, nors tikimasi sugauti karosą.

Naktinis seklumų gyvenimas yra labai paslaptingas, ir vasarą jis tikrai nėra ramus. Tai greičiau naktinė diskoteka nei tylus miegamasis. Tiesa, ta diskoteka ilgai netrunka — paprastai praėjus valandai nuo visiškos sutemos žuvys seklumose nurimsta ar net iš jų pasitraukia.

Didesni gyliai

Seklumos yra labai skirtingos. Kai kuriose karosų kažkodėl nebūna. Yra teorija, teigianti, kad tose seklumose, kur ganosi daug plakių, kuojų ar net nedidelių karpiukų, didelių karosų nėra, nes jie renkasi tas seklumas, kur konkurencija mažesnė. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nebent galime priimti kaip šiokį tokį paaiškinimą, kodėl vienos seklumos yra rezultatyvios, o kitose karosų nepavyksta pagauti.

Nors karosas pagal gyvenimo būdą prilyginamas lynui ir dažnai teigiama, kad juos geriausia gaudyti panašiose vietose kaip ir lynus, tačiau karosų žūklė gali būti sėkminga ir 3–4 m gylyje. Jei ežeras nemažas ir jame yra įvairių gylių, didelių karosų taip pat galima pagauti. Čia juos vilioja du dalykai — vėžiagyviai ir nedideli moliuskai. Kuo di­des­nis ka­ro­sas, tuo di­des­nę jo ra­cio­no da­lį sudaro kaloringesnis gy­vūni­nis mais­tas. Didelio ka­ro­so ir di­de­lio karšio po­rei­kiai yra pa­na­šūs. Tačiau jei karosai didesniame gylyje pakankamai maisto neranda, jie maitinasi seklumose.

Per­spek­ty­vios karosų žūklės vie­tos didesniame ežere: smul­kių be­stu­bu­rių ko­lo­ni­jos, didesnės uo­do trūk­lio ler­vų san­kau­pos, det­ri­tas ir pan.

Nedideli ežerėliai

Nedideliuose, vasarą apželiančiuose ežerėliuose, durpių ar žvyro karjeruose karosų reikia ieškoti netoli kranto, kur gylis ne didesnis nei 2 m ir kur dugną dengia gana vešlus augalų kilimas. Tokiose vietose didelį karosą galima pagauti tik vakare ar naktį. Jei kibimai dažni, didelio karoso pagauti greičiausiai nepavyks, nes masalą griebs nedidukai karosiukai, sveriantys ne daugiau nei 500 g. Jei karosų kibimai reti, šansų pagauti didelį karosą yra kur kas daugiau. Meškerės gylis tokiose vietose nustatomas taip, kad masalas būtų pakilęs virš dugno ir virš povandeninio žolių kilimo. Labai dažnai gylis pasirenkamas dar mažesnis, kad masalas kabotų per vidurį tarp vandens paviršiaus ir dugno. Būna, kad dideli karosai paima ir ant dugno gulintį masalą, tačiau tai nėra dažnas reiškinys, be to, masalą nuo dugno karosai dažniausiai ima šaltesnėmis dienomis ir didesniame gylyje.

Pastaba!

Neapsigaukite! Yra ežerų, kuriuose dideli karosai vasarą kimba tik naktį, tad bandymai sugauti didesnį karosą ryte ar vakare būna nesėkmingi. Žvejojant tokiuose ežeruose labai nesunku padaryti klaidingą išvadą, kad jame normalių karosų nėra.

Skaitykite daugiau: Ką turi žinoti apie karosus? - Naujienų portalas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/10274725/Ka.turi.zinoti.apie.karosus.=2009-05-29_08-05/#ixzz2SOmYOJ99