Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis
spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie
telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių
dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur
kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra.
Prie kranto nesaugu
Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau
patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų
lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.).
Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės
gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti
ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų,
jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas.
Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys
instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas
jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų
teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose
didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo
tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra
neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės. Vadinasi,
jei pavasarį norime sugauti didelę lydeką, turime gaudyti visai kitur nei
gaudome nedideles lydekas?
O kur didžiosios?
Pirmosios lydekų žūklės po šių žuvų neršto būna labai
įdomios. Žvejams tuo metu patariama gaudyti sekliose įlankose, netoli pakrantės
žolių, kur lydekos kurį laiką ganosi, šildosi, nes tokiose vietose vandens
temperatūra yra kur kas aukštesnė nei likusioje vandens telkinio dalyje. Tokia
žūklės strategija yra teisinga, tad ja besivadovaujantys pirmosiomis gegužės
savaitėmis pagauna nemažai lydekų. Bet ar tai būna didelės lydekos? Tikrai ne.
Tai būna standartas, apimantis žuvis nuo silkučių, neperkopusių 45 cm ilgio
kartelės, iki 1,5 kg (geriausiu atveju 2 kg) svorio lydekų. O kur didžiosios?
Kodėl jų nepagauname? Priežastys yra dvi. Visų pirma didelių lydekų pas mus yra
labai mažai. Antra priežastis: didelė lydeka po neršto taip ilgai kaip mažesnės
neužsibūna sekliose, netoli nerštaviečių esančiose vietose. Didelė lydeka žino,
kad čia nesaugu, kad iš tokių vietų reikia kuo greičiau bėgti į gilesnes ir
saugesnes vietas.
Didelę lydeką po neršto prie pat kranto lengviau pagausime
Alanduose, kur pakrantėmis niekas nevaikščioja, kur gan ramu, kur lydekų
koncentracija vis dar pasakiškai didelė, nepaisant žvejų iš Lietuvos, Latvijos,
Lenkijos, Rusijos antplūdžio. Antra vertus, reikia pasakyti, kad ir Alanduose,
ir Švedijos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje galioja tie patys dėsniai, tik
išreikšti kitokiomis proporcijomis. Tas pats ir Amerikoje, ir visur kitur, kur
lydekos gyvena.
Lydekų buveinės
Mėgstamos didelių plėšrūnų buveinės yra gilios duobės, o
medžioklės vietos — dugno plotai su įvairiais gylio nelygumais. Tačiau gan
solidus gylis prie pat kranto lydekoms nebus labai įdomus — vargu ar didelės
plėšrūnės čia laikysis, didesnė tikimybė, kad jos tūnos toliau nuo kranto,
pvz., kur duobė baigiasi ir vėl prasideda skardis. Kuo vieta sunkiau
pasiekiama, kuo didesni gyliai joje dominuoja, kuo labiau išraižytas tokios
vietos dugnas, tuo daugiau šansų sutikti didelę plėšrūnę. Tačiau didesni gyliai
— ne vienintelis kriterijus, svarbu ir aplinka. Kelerius metus gana intensyviai
lydekas žvejojau viename dideliame žvyro karjere. Ekskavatorininkai čia
padirbėjo nuoširdžiai, todėl jo dugnas duobėmis buvo nusėtas tarsi mėnulio
paviršius krateriais. Pačiose giliausiose to karjero vietose lydekų niekada
nepagaudavau. Pagaudavau ten, kur sekliau, bet dugnas labai raižytas ir apaugęs
žolėmis. Žolynai ir dugno nelygumai yra labai svarbūs lydekų gyvenime, ir to
niekada nereikia pamiršti.
Ne vien saugumas
Vis tik savo buveinę plėšrūnas renkasi ne tik vadovaudamasis
saugumo jausmu. Ta vieta turi užtikrinti ne tik saugumą, bet ir plėšrūną
maitinti. Gilaus amžiaus sulaukęs plėšrūnas yra puikus medžiotojas, nes turi
daug patirties, kita vertus, didelis kūnas jam jau neleidžia medžioti taip,
kaip tai darydavo jaunystėje. Tokiam plėšrūnui reikia didesnės aukos, prie
kurios tyliai prisėlinus tiksliu šuoliu būtų galima ją sugriebti.
Kartais teigiama, kad jei lydekos grobis plaukioja
viduriniuose vandens sluoksniuose, tai lydeka tokio grobio niekada negriebs,
nes neva tai yra nepalankus medžioklės objektas. Tačiau praktika rodo ką kita:
viduriniuose vandens sluoksniuose 1 m ar 2 m atstumu nuo dugno traukiamas
masalas neretai būna puolamas didelės lydekos. Ką kelios minutės prieš tokią
ataką veikė didelė lydeka? Plaukiojo viduriniuose vandens sluoksniuose ir
gainiojo žuvis? Gali taip būti, jei kalbama apie „seliavines“ lydekas, kurios
gainiojasi seliavų būrius, bet gali būti ir kitaip, pvz., lydeka tūnojo netoli
dugno, lemiamu momentu nuo jo pakilo ir sučiupo nieko neįtariančią, 2 m atstumu
nuo dugno plaukiojusią auką. Beje, agresyvūs dideli vobleriai sugeba lydekas
pakelti dar aukščiau.
Lengvas grobis
Didelės lydekos akys visada žiūri į viršų, tarsi jai būtų
skirta stebėti tik tai, kas vyksta virš jos, tačiau šios plėšrūnės gyvenimas
lengvesnis tampa tada, kai karpinės žuvys plaukioja netoli dugno, ieško maisto,
kai jų dėmesys sutelktas į mitybą, o saugumo jausmas prislopintas.
Intensyviai besimaitinančios žuvys visada traukia plėšrūnus.
Paklauskite gausiai jaukinančių ir mokančių privilioti didelius žuvų būrius
plūdininkų kaip jie, taikių žuvų žvejai, traktuoja plėšrūnus, ir jie mielai
jums papasakos kaip juos nervina reiškinys, kai priviliotą ir besimaitinantį
žuvų būrį nuolat atakuoja ir baido plėšrūnas ar net keli plėšrūnai.
Kodėl intensyviai besimaitinančios karpinės žuvys vilioja
lydekas — atspėti nesunku. Pirma, tokioje vietoje susitelkia nemažai įvairaus
dydžio žuvų. Antra, norėdama nuo dugno paimti vabzdžio lervą, vėžiagyvį ar
pan., karpinė žuvis turi pasisukti galva žemyn, o uodega į viršų. Kai ji maistą
ima nuo dugno, yra labiausiai pažeidžiama. Plėšrūnai tą žino tūkstančius metų.
Lygiai taip pat gerai kaip žino ir kur bei kada neršia aukšlės.
Nereikia pamiršti ir to, kad vandenyje yra sužeistų ar ligotų
žuvų, kurių judesiai nekoordinuoti ir labai skiriasi nuo sveikų žuvų judesių.
Šios žuvys taip pat tampa plėšrūnų aukomis — ne veltui sakoma, kad lydekos yra
mūsų vandenų sanitarai. Tokios aukos nėra nuolatinis lydekų maistas, jos
pasitaiko tik kartais, tačiau visada atkreipia lydekos dėmesį, nes tokią žuvelę
labai lengva pagauti.
Taigi didelės plėšrūnės tiesiog privalo pasirinkti tinkamą
medžioklės momentą, kai jų aukų elgesys pasikeičia ir dėl vienos ar kitos
priežasties jos tampa mažiau atsargios, ir surasti vietas, kur joms tinkamo
maisto būtų gan daug.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą