Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios
žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei
žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima
aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti
ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia
atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais,
ties dugno skardžiais, didesniame gylyje... Pala, pala, bet juk apie tai, kad
povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma
kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai,
kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi?
Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai
nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau,
pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose
vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau
minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba
apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan.
Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi
ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų
vandens telkinį? Tačiau kai ešerių tenka ieškoti konkrečiame ežere, paaiškėja,
kad yra povandeninių kalnelių, ties kuriais dideli ešeriai niekada nekimba, kad
yra begalė skardžių, ties kuriais žvejojant rezultatai nekokie, kad yra kokios
nors konkrečios vietos, kuriose telkiasi daug ešerių ir kur žvejojant galima
pagauti ne vieną didelį kuprių. Nemažai didesnių ežerų yra tokių vietų, kuriose
visada būna didelių ešerių, bet jei reikėtų visų tokių vietų dugno pobūdį
apibūdinti, pasirodytų, kad jis labai skirtingas. Viename ežere daug ešerių
galima aptikti ties kokiu nors vienu povandeniniu kalneliu, nors ties kitais to
paties ežero kalneliais tiek ešerių niekada nebūna. Kitame ežere jie pasirenka
kokią nors įdubą tarp dviejų skardžių, nors ties kitais to ežero skardžiais per
visą dieną nepagausi nė vieno didesnio nei 25 cm ešerio. Dar kitame ežere jie
pasirenka tam tikrą lygaus dugno plotą ir visais metų laikais būna prie jo
„prisirišę“.
Bendras bruožas
Tačiau visos vietos kur laikosi didesni ešeriai turi vieną
bendrą bruožą — jų dugne yra įvairių kliuvinių. Tai gali būti dideli akmenys,
žolės, o tvenkiniuose — paskendusių medžių kamienai ar kelmai. Ar jums niekada
nekilo klausimas, kodėl ešerys yra dryžuotas? Manote, dėl grožio? Taip nebūna.
Kiekvienai žuvies rūšiai tūkstančiai evoliucijos metų suteikė tokią spalvą,
kuri geriausiai jas maskuoja toje aplinkoje, kur tos žuvys gyvena. Lydeka
pasislepia tarp žolių, pūgžlys — prie dugno, o ešerys ten, kur dugne nuo
kliuvinių ir kitų objektų krenta šešėliai. Ešerio dryžiai — jo maskuojamasis
rūbas, padeda pasislėpti ten, kur šviesą užstoja kliuviniai ar ant dugno
augančios žolės ir pan.
Tačiau net pati geriausia slėptuvė ešeriui bus netinkama,
jei netoliese nebus vietos, kur ešerys galėtų iki soties prisigaudyti maisto.
Tas maistas nebūtinai turi būti tos žuvys, kurias matome (kuojos, aukšlės). Kai
kuriuose ežeruose tai gali būti stintelės, o kai kur net ne žuvys, o vėžiai.
Jei ešeriai gyvena netoli vėžių buveinių, tai gali byloti apie tai, kad tokia
vieta sėkmingai bus eksploatuojama visus metus.
Koks masalas?
Tačiau net tinkamai pasirinkta žūklės vieta, jei
nepasirinksime tinkamo masalo, gali neduoti norimo rezultato. Teorija, kad
mažiausių dydžių guminukai ir mažos sukriukės yra geriausi ešerio masalai,
labai paplitusi. Tačiau kodėl tie didieji ešeriai, kurie ne kartą matė mažytį
guminuką ar 1 numerio sukriukę, tik palydėjo tokį masalą akimis, ir tiek?
Vienas bičiulis, ešerius dažnai žvejojantis mažais masalais,
teigia, kad masalo dydžio parinkimas turi labai didelę įtaką žūklės
rezultatams. Šventa tiesa, tačiau, anot šio bičiulio, jei ešeriai ne itin gerai
kimba naudojant 4–5 cm masalus, reikia užkabinti 3 cm ilgio masalą. Situacija
pasikeičia iš esmės — kibimų sulaukiama kur kas daugiau. Tai irgi tiesa, tačiau
taip šnekant nutylima, kad tokia taisyklė galioja tik mažiems ešeriams, kurie
plaukioja dideliais būriais. Taigi tokia taktika naudinga tik tada, kai žvejys
nori pagauti daug ešerių ir jam visiškai nerūpi, kokio jie bus dydžio, tačiau
jei žvejo tikslas — kokybė, o ne kiekybė, tai ši taktika neduos rezultatų.
Dideliam ešeriui reikia didelio masalo. Vis tik reikia pasakyti, kad žvejai ne
itin mėgsta didesnių dydžių masalus, nes tai sumažina kibimų skaičių, o to daug
kas nenori.
Jei paklaustumėte, kokio dydžio sukriukės geriausios
žvejojant ešerius, daugelis atsakytų, kad nuo 0 iki 3 numerio. Tačiau jei
norite pagauti didelį ešerį, pamirškite 0–2 numerio sukriukes — jos ne tik per
mažos, bet ir nesugeba dirbti didesniame gylyje. Rinkitės 4–5 numerio
sukriukes, nes būtent tokio dydžio masalas yra tinkamiausias žvejojant didelius
ešerius. Tą patį galima pasakyti ir apie guminukus: 3 cm ilgio guminukas yra
idealus žvejojant mažus ešeriukus, o užkabinę 7–8 cm ilgio guminuką mes jau
taikomės į didelius ešerius.
Pasirinkimo įvairovė
Ešerių žūklei būdinga tai, kad kiekvienu sezonu reikia
skirtingų masalų. Gegužę naudojami masalai iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos
naudosime rugsėjį. Pavyzdžiui, pavasarį, kol vanduo dar šaltas, naudingiausi
yra guminukai. Tas pats ir kalbant apie ešerių žūklę rudenį, kai vanduo atšąla.
Tik rudenį naudojami mažesnių dydžių guminukai.
Pavasario pabaigoje, vasarą, kai vanduo jau šiltas, geresnių
rezultatų galima pasiekti žvejojant aktyviai dirbančiai masalais, tokiais kaip
sukriukės ar agresyviai virpantys vobleriai. Vasarą itin sėkmingi gali būti
paviršiniai vobleriai, nes šiuo metu ešeriai dažnai medžioja netoli vandens
paviršiaus.
Daug kas priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo vandens
telkinio, nes skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių didesnių ešerių
mitybos objektas gali būti skirtingas, todėl ir efektyviausias masalas gali
skirtis, tačiau gegužės viduryje, kai vanduo jau šiltesnis ir tiek ešeriai,
tiek lydekos aktyviai medžioja, vienas geriausių masalų ešerių nuotaikoms
nustatyti yra agresyviai vibruojantis, giliau neriantis vobleris. 5–7 cm ilgio
agresyvus vobleris yra puikus masalas žvejojant didelius ešerius. Naudojant
gana ploną valą ir parinkus tinkamą voblerį, jį nesunku panardinti į 4–5 m
gylį, ištyrinėti didelius plotus ir patikrinti ešerių nuotaikas. Jei ešeriai
yra aktyvūs, jie greitai pastebės agresyviai virpantį voblerį ir jį atakuos
nepaisydami to, kad jo traukimo tempas bus gan greitas. Žvejojant agresyviais,
greitai ir giliai neriančiais vobleriais, labai svarbu voblerį greitai
panardinti, todėl užmetus masalą spiningo viršūnėlę reikia nuleisti prie pat
vandens ir ritės rankenėlę greitai pasukti kelis kartus. Vobleriui panirus
traukimo tempą patariama sumažinti, be to, nepamiršti, kad kur kas efektyvesnis
yra netolygus traukimo tempas.
Agresyvūs, giliai neriantys vobleriai itin gerus rezultatus
parodo ten, kur dugnas akmenuotas, yra įvairių kliuvinių. Jie neįstringa tarp
akmenų, nes liežuvėliu atsitrenkia į akmenį ar rastą ir atšoka. Tokiose vietose
jie kur kas efektyvesni už kitus masalus.
„Lėtesni“ masalai
Vis tik reikia pasakyti, kad agresyviai virpantys,
plaukiantys vobleriai yra geras masalas tik tais atvejais, kai ešeriai yra
aktyvūs, domisi aplinka ir joje plaukiojančiais objektais. Jei ešeriai pasyvūs,
tai, beje, būna labai dažnai, reikia ieškoti lėčiau judančių masalų. Tai vėlgi
gali būti agresyviai virpantis, tačiau ne plaukiantis, o neutralaus plūdrumo
vobleris, kurį galima traukti labai lėtai, o patraukus keliasdešimt centimetrų
padaryti ilgesnę ar trumpesnę pauzę. Prie „lėtesnių“ masalų priskirčiau ir
sukriukes. Norint suvilioti pasyvius ešerius, sukriukę reikia traukti labai
lėtai, kad ji plauktų ten, kur esti ešeriai. Greitesnis sukriukės traukimo
tempas nenaudingas dėl to, kad tuomet ji kyla aukštyn, praplaukia ešeriams virš
galvų ir, nepaisant skleidžiamų intensyvų virpesių, yra ignoruojama.
Trečias variantas — guminukas. Šiais laikais jų yra visokių,
kai kurie turi plastikinį korpusą ir yra, kiti yra labai lėtai neriantys ir t.
t. Pasirinkę tinkamą guminuko dydį (nepamirškite, kad bent jau šiuo metu
dideliems ešeriams reikia didelių masalų), jį prie pat dugno galite patiekti
taip, kad jis imituotų labai lėtai ir tingiai plaukiančią žuvelę.
Kokį guminuką rinktis, priklauso nuo vandens telkinio. Jei
žvejojate upėje nepamirškite, kad dideliems ešeriams geras masalas gali būti
kirmėlės formos, nėgę imituojantis guminukas. Jei žvejojate ežere, ešeriams
pasiūlykite 7 cm ešeriuką.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą