Ešeriai ir ežerai
Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan.
Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas. Ten, kur dugnas kietas, gylis siekia maždaug 3 metrus, ten, kur dugnas dumblėtas, tik metru giliau. Laikantis teorijų, žvejoti reiktų ne ten, kur dugnas — klampus dumblas, bet ten, kur dugnas — žvyras. Praktika parodė visai ką kita: plotuose kietu dugnu kibo tik maži ešeriai, vietose dumblėtu dugnu masalus griebė kur kas didesni gentainiai. Norint paaiškinti tokį fenomeną, reiktų kažkuo remtis, bet kai ežeras nesušnabžda nė mažiausios užuominos, visos išvados — tik spėlionės.
Į klausimą, kodėl ešeriai kartais pakyla nuo dugno ir maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose, atsakyti taip pat sunku. Ešeriai taip elgiasi gana dažnai, tad spiningaujant tenka ieškoti vandens horizonto, kuriame tam tikru metu medžioja ešeriai. Geriausias masalas vykdant tokias paieškas — nedidukas skęstantis vobleris, pavyzdžiui, „Rapala Countdown“. Kiekvienu metimu renkantis trumpesnį voblerio skendimo laiką, šiuo masalu galima išžvalgyti įvairius vandens horizontus. Žinoma, ešeriai pakyla ir iki vandens paviršiaus, kur rengia triukšmingas puotas. Tokį ešerių šėlsmą ankstų rytą matę visi meškeriotojai, ir jokių nežinomųjų čia negali būti: ešeriai medžioja vandens paviršiuje plaukiojantį mailiuką, ir tiek.
Ešeriai ir upė
Daugelio žvejų teigimu, žvejoti ešerius nesunku. Radus alkanų ešerių būrį ir pasirinkus tinkamą masalą, šių plėšrūnų žūklė iš tikrųjų tėra lengvas žaidimas. Vis dėlto reikia atsiminti, kad ešerys — nenuspėjamas ir tik dėl jam vienam žinomų priežasčių kartais gali ignoruoti net skaniausią masalą. Rasti ešerių būrį ežere nėra lengva, upėje tai paprasčiau: šimtaprocentinės ešerių buveinės čia visada skiriasi nuo bendro fono. Nedidelėje upėje ešeriai laikysis giliose duobėse, siauroje upėje ešerių geriausia ieškoti ten, kur upė ima platėti, kur susidaro įlankėlės. Lėtos srovės upėje ešerių bus ten, kur srovė greitesnė, t. y. siauresnėse upės atkarpose, rėvose. Greitos srovės upėje reikia ieškoti vietų, kur vanduo teka lėčiau ir ramiau. Kai upės vaga gili, ešeriai laikosi ten, kur sėklių keičia gylis. Upėse ešeriai mėgsta laikytis palei vandens žolių juostą. Vandens lygiui upėje krintant, ešeriai lenda į duobes arba leidžiasi upe žemyn. Vandens lygiui kylant, ešeriai plaukia prieš srovę, laikosi įlankėlėse, seklesnėse vietose. Ešerius vilioja plūdenomis ar nendrėmis apaugusios nedidelės švaraus vandens telkinio salelės. Apaugusiame vandens telkinyje ešeriai laikosi vandens augalų akutėse. Ešeriui, kaip ir daugeliui mūsų vandenyse gyvenančių žuvų, plūdena yra patraukliausias vandens augalas. Tai suprantama: ten, kur auga plūdenos, vandenyje daugiau ištirpusio deguonies, be to, ant šių augalų stiebelių yra įvairių organizmų, kuriais minta žuvys.
Ešeriai ir masalai
Nors, ieškant grobio, ešeriams padeda ir uoslė, vis dėlto pagrindiniai šių žuvų jutimai yra rega, klausa ir šoninė linija. Dėl šios priežasties, žvejojant ešerius, ypač svarbi masalo spalva. Gaudydami ešerius, paeksperimentuokite vienos rūšies, bet skirtingų spalvų masalais. Pamatysite, kad dažniau ešeriai atakuos kurios nors vienos spalvos masalą. Sunku pasakyti, kokias spalvas ešeriai vertina labiausiai. Tai lemia ešerių racionas, apšvietimas, vandens skaidrumas, žūklės vietos gylis. Universali masalo spalva žvejojant ešerius — vadinamasis tepalas („motor oil“), bet kai kuriuose vandens telkiniuose tam tikromis sąlygomis ešeriai ignoruoja ir šios spalvos guminukus. Tai, ką vieną vasarą patyriau Kuršių mariose, galiu drąsiai vadinti bene įspūdingiausia visų laikų ešerių žūkle. Tądien nebuvo jokio vėjo, laivo nesiūbavo jokia bangelė. Danguje — nė debesėlio, o marių vanduo toks žalias, jog atrodė, kad guminuką leidi ne į vandenį, bet į kažkokią košę. Ešeriai griebė visus guminukus ir kibo kaip pasiutę. Mūsų brigada padarė išvadą, kad tokiame drumstame vandenyje ešeriai nieko neįžiūri, tad griebia visus guminukus. Deja, klydome. Visų spalvų guminukus ešeriai griebė tik anksti ryte, vėliau daugelis ešerių ėmė teikti pirmenybę geltoniems guminukams. Šio reiškinio logiškai paaiškinti negalėčiau: žvejai puikiai žino, kad Kuršių marių žydėjimo įkarštyje vandens skaidrumas, kaip, beje, ir matomumas po vandeniu, yra nulinis.
Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo mikromasalai. Pasivaikščiojus ant Nidos uostelio molo tampa aišku, kad mikromasalų manija užvaldė bent pusę žvejų. Vaizdelis ant molo gerokai skiriasi nuo matyto prieš penkerius metus: sliekais gaudo mažuma, mikromasalais — dauguma. Mikromasalų visai nesunku įsigyti nedidukėje žūklės įrankių parduotuvėje prie pat molo. Pastaruoju metu kalbama, kad ešerių galima pagauti tik mikromasalais. Viena vertus, tai tiesa, kita vertus, žvejojant mikromasalais, kai kuriuose vandens telkiniuose kimba nedideli ešeriai — didesni griebia tik didesnius guminukus. Solidžiomis vartiklėmis gaudant lydekas, ešerių taip pat užkimba. Kartais ešerys būna tokio dydžio, kad imdamas jį nuo kabliuko stebiesi, kaip vargšeliui reikėjo pasistengti, norint apžioti gana didelį trišakį kabliuką. Vadinasi, ešerys atakuoja ir didelį masalą, bet kodėl? Gal blizgę ešerys palaikė konkurente, kurią reikia išvyti iš savo teritorijos, gal atakavo iš godumo, norėdamas aplenkti konkurentus? Į šiuos klausimus atsakyti sunku. Taip pat sunku nuspėti, kokius masalus rinksis nežinomo vandens telkinio ešeriai. Žvejoji, pavyzdžiui, rudens pradžioje gana sekliame ežere, mėtai 4 cm vobleriuką ir džiaugiesi retais nedidelių ešerių kibimais. Kai atsibosta, kabini 9 cm voblerį. Staiga junti, kad kažkas ima smagiai priešintis. Žinai, kad ne lydeka, bet negali patikėti, kad toks didelis vobleris suviliotų didelį ešerį. Būna ir kitaip. Žvejoji 2 numerio sukriukėmis — kimba šimto gramų ešeriai. Užkabinęs 0 numerio sukriukę pastebi, kad šimtgraminių mažiau, kur kas daugiau — du ar triskart sunkesnių. Taigi griežtai pasakyti, koks — didesnis ar mažesnis — masalas geresnis, negalima. Reikia daug ką įvertinti ir pabandyti atspėti, dėl kokių priežasčių ešerys puolė jam pasiūlytą masalą.
Ešeriai ir taktika
Meškeriotojo karjerą pradedantys žvejai tiki, kad ešerys — gana primityvi, godi ir kvaila žuvis, tad ir gaudyti ją reikia primityviai. Tokio gaudymo esmė paprasta: pasirenkama sukriukė arba guminukas, masalas užmetamas, leidžiama jam nuskęsti, tada masalas lėtai traukiamas kranto ar valties link. Toks spiningavimas — tai ešerių žūklė be jokios taktikos. Kartą, kaip dar pats buvau žalias spiningautojas, ankstų rytą Spindžio ežere pamačiau vandens paviršiuje šėlstančius ešerius. Žuvys taip agresyviai palei nendres vaikėsi mailių, jog atrodė, kad to mailiaus ore triskart daugiau nei vandenyje. Apie guminės valties pūtimą negalėjo būti nė kalbos. Staigiai susidėjau spiningą, užsikabinau „Balzer Colonel“ sukriukę, įsibridau beveik iki pažastų ir užmečiau vietos, kurioje iš vandens į orą lakstė mailius, kurioje retkarčiais iš vandens pasirodydavo didelių žuvų žabtai, link. Berods, antru metimu užkibo gana solidus ešerys. Staigiai atkabinau ir vėl užmečiau. Deja, per pusvalandį nepagavau nė vienos žuvies, nors ešeriai tą pusvalandį dar šėliojo. Vėliau viskas nurimo. Nieko nesupratęs, grįžau į krantą. Iš pradžių maniau, kad sukriukė plaukė per giliai, todėl ešeriai ją ignoravo. Panašioje situacijoje atsidūręs dar kelis kartus, supratau, kad greičiausiai pasirinkau netinkamą masalą.
Ešeriams šėlstant vandens paviršiuje (tai tetrunka 15–20 min., kartais — pusvalandį), nėra kada gaišti ir laimės ieškoti tik sukriuke. Keliskart užmetęs sukriukę, keisk ją tvisteriuku. Dar keli tušti metimai — kabink voblerį. Taip išbandysi ne tik skirtingų dydžių, formų bei spalvų, bet ir skirtingai vandenyje plaukiančius masalus: vieni griečiau ners į dugną, kiti plauks prie pat vandens paviršiaus, vieni vibruos agresyviau, kiti virpės švelniau.
Gaudant ešerius ties povandeniniais kalneliais, akmenynais, duobėmis elgiamasi taip pat. Pagrindinis taktikos tikslas — rasti tuo metu dryžuotiesiems tinkamiausią masalą. Kai kuriuose vandens telkiniuose jokios taktikos nereikia. Pavyzdžiui, viename „šviežiame“ karjere, kuriame dar darbuojasi ekskavatoriai ir kitų žuvų, be ešerių, nėra, jokios taktikos nereikia: ešerys spurda, kad ir kokios spalvos mikrotvisteriuką užmeti. Užmeti dviejų mikrotvisteriukų sistemėlę — į krantą trauki du ešerius.
Šiais laikais ešeriai vandens paviršiuje šėlsta vis rečiau. Dideliuose ežeruose šį nuostabų vaizdą dar galima pamatyti, bet gausesnio meškeriotojų būrio sulaukiančių mažesnių ežerėlių ir tvenkinukų ešeriai gyvena paslaptingiau: dažniausiai medžioja prie dugno ar viduriniuose vandens sluoksniuose, o vandens paviršiuje pasirodo tik ten, kur ramu, kur jų niekas netrikdo.
Šaltinis: žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą