Pavasaris ir boloniška meškerė

PASIRINKIMO KRITERIJAI
Kodėl kalbėdamas apie pavasarinę baltos žuvies žūklę upėse giriu bolonišką meškerę, o ne dugninę? Juk jei pavasarį apsilankytume Nemuno žemupyje, kur susirenka tūkstančiai žvejų, pamatytume, kad didžioji jų dalis gaudo dugninėmis meškerėmis.
Gal net nė vieno nesutiksite su boloniška meškere, o gal ir sutiksite, bet tik vieną kitą, ne daugiau. Bet kodėl ilga boloniška, o ne įprasta 4 m plūdinė meškerė? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad boloniška meškerė dažniausiai yra parankesnė, leidžia tinkamiau žuvims pateikti masalą, galime geriau jį valdyti, kai vanduo labai aukštas, srovė didelė, upė išsiliejusi.

Pavasarį upėje būna įvairių situacijų. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Būna dienų, kai žvejai daugiau ar mažiau sėkmingai dugninėmis meškerėmis gaudo nemažas kuojas. Bet būna momentų, kai kuojos tarsi dingsta ir kimba tik plakiai. Ir štai tokiu metu, kai tą dieną jau nieko gero nesitikite, pro jus praeina žvejys su boloniška meškere. Jūsų skiaurėje - tik plakiukai, jo skiaurėje - tik stambios kuojos. Jums užverda kraujas? Gerai, kad užverda. Ambicijos - geras dalykas. Jūs susirenkate dugnines meškeres, pasiruošiate plūdinę meškerę ir pradedate gaudyti. Irgi geras sprendimas. Bet jūsų meškerė ne boloniška - ji trumpa, 4 m ilgio, tad jūs toje greitoje srovėje, toje pavasarį pernelyg plačioje upėje nesugebate suvaldyti masalo? Taip, tai tiesa. Būtų upės siauresnė, na, bent vanduo žemesnis, būtų viskas gerai. Bet dabar jūsų plūdė tik labai trumpą atstumą plaukia pasroviui, o jei kalbėtume iš esmės, ji labai greitai priartėja prie kranto ir masalą vėl tenka permesti. Jūs negalite efektyviai prilaikyti masalo, nes plūdė iš karto juda kranto link. Jūs negalite išlaikyti masalo norimoje vietoje tiek, kad žuvis jį spėtų paimti. Per aukštas vanduo. Bet jei turėtumėte 6 ar7 m ilgio bolonišką meškerę, viskas būtų kitaip. Galėtumėte masalą efektyviai pravesti norima trajektorija, kartais plūdę pristabdyti - tai vadinama masalo prilaikymu, ir tuo metu masalas arba kils aukštyn, arba stabtelės ir liks prie dugno (viskas priklauso nuo svarelių sistemos), o plūdė išliks vienoje vietoje - srovė jos neplaks prie kranto. Taigi viskas keičiasi iš esmės, bet tam reikia kitokio įrankio - boloniškos meškerės.

SVARBŪS VEIKSNIAI 
Kiekvienas žvejys žino, kad vien tik ilgesnės meškerės neužtenka. Boloniška meškerė tik padeda geriau valdyti plūdę, tuo pačiu ir masalą, leidžia valą išlaikyti įtemptą ore masalo plukdymo metu, kad srovės tempiamas valas nepradėtų traukti plūdės, o ši nenatūraliai tempti masalo į šoną ir 1.1. Meškerės ilgis turi didelės įtakos, kai gaudome patvinusioje upėje su didele srove, bet didelės įtakos turi ir kiti dalykai - meškerės gylio nustatymas (tai labai svarbu), jaukinimas (irgi labai svarbu, nepaisant to, kokiu metų laiku gaudoma), masalo plukdymo stilius (gali nulemti, kokios žuvys kibs ant kabliuko ir ar apskritai jos kibs).
Plūdės formos pasirinkimas, svarelių išdėstymas - taip pat didelę įtaką turintys veiksniai. Žūklė boloniška meškere, galima sakyti, yra ištisas mokslas, dėl to užsienyje apie tai išleista nemažai knygų, susuktas ne vienas mokomasis filmas. Mokytis išties yra ką, juolab kad nuolat kas nors keičiasi, tobulėja, įsivyrauja kitokios tendencijos.

RENKAMĖS VIETĄ 
Pakalbėkime apie pavasarinę kuojų žūklę vidutinio dydžio upėje, kuri pavasarį dėl potvynio tampa ir platesnė, ir gerokai greitesnė. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Aišku, brautis su boloniška meškere ten, kur vienas prie kito sėdi dugninių meškerių entuziastai ir gaudo plakius, nėra tikslo. Bet Minijoje ir pavasarį, kai „kuojos eina“, kai žuvų daug, kai ir žvejų daug, galima rasti ramesnių vietų, kur žvejų mažiau ir laisvos vietos daugiau. Svarbiausia, nesibrauti į patį žemupį, kur braunasi visi. Taigi atvykę prie vandens, radę laisvesnį plotelį, išsirenkame vietą, kuri pagal kokius nors požymius atrodo patraukli (gal pamatome nevienalytę srovę su verpetais, gal pastebime srovės sulėtėjimą, o gal tai vingis ir 1.1.). Realiai gera vieta anksti pavasarį gali būti bet kuri, nes ne visada jos gerumą nusako kokie nors matomi požymiai. Kas nors patrauklaus žuvims gali būti po vandeniu, tačiau mes to, kai vanduo aukštas ir drumstas, nematysime. Bet mes, turėdami bolonišką meškerę, galime daug sužinoti, patyrinėti dugną, rasti įdomesnių atkarpų, kur natūraliai gali būti daugiau žuvų. Beje, su boloniška meškere mes esame mobilūs - nepatiko viena vieta, nėra rezultatų, einame kitur. Nors, antra vertus, mobilumas nėra labai sveikintinas dalykas - kai gaudome boloniška meškere ir masalą galime tiksliai pravesti kokia nors konkrečia trajektorija, mes tą konkrečią zoną galime jaukinti ir sulaukti itin gerų rezultatų. Tikslus jaukinimas ir tikslus pravedimas - veiksniai, labai svarbūs bet kuriuo sezono metu, o jaukas ir anksti pavasarį labai gerai suveikia. Mobilumas - sveikintinas pradžioje, kol nepradėjome žvejoti, nesumetėme jauko, kol dar tik tyrinėjame dugną, ieškome geriausios vietos. Vėliau geriau nesiblaškyti.

IEŠKOME TRAJEKTORIJOS 
Taigi išsirenkame vietą ant kranto. Dabar reikia išsirinkti liniją, kuria pravesime masalą. T. y. ar plukdysime masalą arčiau kranto, kur srovė lėtesnė, ar toliau nuo kranto, kur ji greitesnė. Apmąstyti reikėtų ir plukdymo trajektorijos ilgį - kiek metrų leisime masalui plaukti pasroviui. Realiai ilgau mąstyti stovint ant kranto ir žiūrint į vandenį nereikia - reikia užkabinti tinkamą plūdę (daugiau apie plūdes ir sistemėles skaitykite kitame straipsnyje), sumontuoti sistemėlę ir pradėti matuoti gylį. Būtent šie matavimai ir lems pasirinkimą, nes matuodami gylį sužinosime ir dugno struktūrą, ar kur nors yra koks kalniukas, pagilėjimas ir 1.1. Gylis matuojamas labai paprastai: pagrindinis sistemėlės svarelis užtvirtinamas apačioje prie sukučio, per kurio auselę vėliau versime pavadėlį. Bet dabar pavadėlis ant sukučio nekabinamas. Nustačius tam tikrą gylį, leidžiame plūdei plaukti pasroviui. Plūdė gražiai plaukia, stovi vandenyje statmena kaip buja, svareliai nekimba už dugno. Kiek padidiname gylį ir vėl žiūrime. Plūdė vėl plaukia statmena kaip buja, bet pravedimo pabaigoje ji pradeda šokinėti, lyg norėdama panerti. Vadinasi, svareliai palietė dugną. Vėl padidiname gylį keliais centimetrais ir vėl pravedame ta pačia trajektorija. Stengiamės sužinoti dugno struktūrą, apie kurią mums daugiausia pasako vandens paviršiuje striksint! plūdė. Kai jau viskas aišku, dar nepuolame žvejoti - mūsų rankose yra ilga boloniška meškerė, mes galime labai skirtingus masalo pravedimus atlikti, turime kur kas didesnį pasirinkimą, nei tada, kai rankose yra 4 m „match" meškerė, todėl dar patikriname, koks dugnas yra kitose vietose, t. y. toliau ar arčiau. Taigi dar patikrinkime kelias masalo pravedimo linijas. Pasižiūrėkime, kuri trajektorija galėtų būti įdomiausia - gal kur gylis didesnis, kokia įduba išilgai kranto išsidėsčiusi, gal kur didesnę duobutę pavyks užčiuopti, o gal atvirkščiai, kokį dugno pakilimą, už kurio vėl eina gilesnė vieta. Tad gylio matavimas - tai ir dugno tyrinėjimas, kurio metu galime išsirinkti tinkamiausią, mūsų manymu, masalo plukdymo trajektoriją, vietą, kur turėtume tikėtis daugiausiai kibimų. Pasirinkta trajektorija - tai tam tikra linija, teoriškai einanti išilgai kranto, o realiai šiek tiek lanku, kuria plauks mūsų plūdė. Toje linijoje turės būti ir mūsų jaukas. Kai apsispręsime, kur žvejoti, reikia įsiminti, koks yra gylis, kad vėliau dėl kokių nors priežasčių nereikėtų iš naujo matuoti - pridėkite sukutį prie meškerės storgalio, įtempkite valą ir pasižiūrėkite, ties kuriuo žiedeliu atsiduria plūdė. Jei norite, galite ant meškerės banko pažymėti plūdės padėtį vandeniui atspariu flomasteriu. Tada belieka tinkamai paskirstyti svarelius, t. y. pasidaryti svarelių sistemėlę, ir užrišti pavadėlį su kabliuku. Apie svarelių sistemas, kaip žvejosime, kokia srovė, kokias žuvis gaudysime, plačiau papasakosiu kitą kartą, o dabar pereisiu prie antro svarbaus dalyko, ne ką mažiau svarbaus nei gylio nustatymas -jauko paruošimo.

KAS YRA SKURDUS JAUKAS? 
Tiek gaudant kuojas, tiek plakius, tiek karšius - būtina jaukinti. Jaukinti reikia visada, nepaisant to, kad žvejojame ankstyvą pavasarį, kad tokia upė kaip Minija tokiu laiku pilna žuvies ir dauguma žvejų nejaukina. Aišku, pavasarį Minijoje galima sėkmingai pažvejoti ir be jauko, tačiau jaukinant galima pasiekti visai kitokių rezultatų. Jaukinant galima sutelkti rūpimas žuvis, tarkim, kuojas, toje vietoje, kur srovė nuolat neša jauko daleles, vadinasi, gaudysime kur kas stabiliau, sulauksime daugiau kibimų, gaudysime didesnes žuvis, nei kiti. Taigi jaukas - privalumas, o ne trūkumas. Kaip ir rudenį, taip ir pavasarį, jaukas turi būti skurdus. Seniau patarimas būdavo paprastas: jei reikia skurdaus jauko, pirk kokį nors pigų lenkišką bazinį jauką, skirtą upei, ir turėsi kažką panašaus į jauką. Ką toks jaukas sudomins? Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą - o kur tas jaukas po minutės bus, kai jį užmetėme? Gal tos bekvapės dulkės jau už 50 metrų? Dabar laikai kiti, ir jaukai kiti, ir jaukinimo strategija kita. Dabar skurdus jaukas reiškia ne tai, kad jaukas pagamintas vos iš dviejų ar trijų smulkiai sumaltų maistinės vertės neturinčių komponentų, bet tai, kad jauko vandenyje turi būti labai mažai. Pats jaukas gali būti brangus - patarčiau rinktis tik brangesnius garsių Vakarų Europos firmų jaukus. Bet tokį jauką skurdžiu padarome į jį pridėję žemių (upės grunto). Jauką sumaišius su žemėmis gaunamas labai didelis jauko kiekis, kuris brangiai nekainuoja (jei vertiname viso mišinio kilogramo kainą, o žemes pasiruošime patys). Tačiau nuolat jaukinant tokiu jauku vandenyje jauko visada yra, o valgomų ir kvapnių jauko dalelių - labai nedaug. Bet jų visada yra, jos nedingsta. 0 tai ir yra svarbiausia, jei norime sutelkti žuvis pasirinktoje vietoje.

JAUKAS IR GRUNTAS 
Apie grunto naudojimą šiuolaikiniuose jaukuose žurnalas „Žvejys ir Žuvis" publikavo kelis išsamius nemažos apimties straipsnius, todėl nesikartosiu, tik trumpai parašysiu, kaip ruošiamas pavasarinis jaukas upių kuojoms. Norėdami turėti 4 kg jauko, imame 1 kg universalesnio jauko, skirto upei, 1 kg jauko, skirto kuojų žūklei, ir 2 kg žemių, t. y. upės grunto. Upės gruntas turi būti sausas, persijotas per sietą. Jo galima įsigyti ir žūklės parduotuvėse, bet tai brangu. Paruošti pačiam sunkų klijingą gruntą, koks yra prancūzų kompanijos „Sensas" „Terre di Rivierre", sudėtinga. Tą patį galima pasakyti ir apie labai gerai klijuojantį šios firmos jauko priedą, lipnų gruntą „Bentonit" - kažką panašaus tikrai nelengva pasidaryti. Aišku, kai ką nors pradedi daryti, tai ir išeina, o vėliau, įgijus patirties, net gana sudėtingi dalykai lengvai padaromi, bet žemių panaudojimas jaukuose nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti, atseit pridėjome žemių iš kurmiarausio ir jau viskas gerai. Jei turite noro pasiruošti žemės jaukams, jos kasimui turite pasirinkti tinkamą laiką. Negalima žemės kasti po lietaus, nes ji yra per drėgna. Sausą žemę galima greitai sudrėkinti, o drėgną žemę džiovinti reikės ilgai. Prikasus žemės, ją reikia persijoti per smulkų metalinį sietą, per kurį sijojami jaukai. Tą darbą geriausia atlikti lauke, nes žemė - tai purvas. Persijoti žemę reikia tam, kad nebūtų jokių gumuliukų, kad gruntas būtų vienalytė masė, kurią būtų lengva sumaišyti su jauku. Be to, persijojant iš grunto išimamos visokios šiukšlės, organinės medžiagos (žolės, lapai, pagaliukai, šaknys ir pan.), kurios greitai pradės pūti. Persijotą gruntą rekomenduojama laikyti ne kibire, o polietileniniuose maišeliuose. Gruntą laikant kibire, jis išgarins savo drėgmę (gamtoje gruntą nuolat sudrėkina lietūs) ir perdžius. 0 laikomas sandariai uždarytuose maišeliuose gruntas išsaugos drėgmę. Kelis mėnesius bet koks gana švarus gruntas išsilaiko puikiai. Taigi grunto reikia pasiruošti iš anksto. Kalbant apie birų jauką upei ir kuojų jauką, siūlyčiau rinktis brangius garsių kompanijų, pavyzdžiui, „Sensas" ar „Dynamite Baits", jaukus. Sumokėsite daugiau, bet turėsite labai gerus mišinius. Abu pirktinius birius jaukus reikia sumaišyti ir sudrėkinti, pilant vandens per du tris kartus ir po kiekvieno pylimo palaukiant po 15 minučių. Taigi jauką pradėkite ruošti atėję prie vandens, o kol jaukas brinks, galėsite žūklės vietoje matuoti gylį, tyrinėti dugno struktūrą. Po to į jauką pridedame žemių (kuriose išlikęs jų natūralus drėgnumas) ir viską gerai išmaišome. Gerai sumaišius masė persijojama per sietelį. Persijojus gaunama vienalytė, gerai limpanti masė. Jei sumaišysite sausą jauką su gruntu, o tada viską sudrėkinsite, mišinys virs gumulais, tad reikės daug laiko, kol visus tuos gumulus pertrinsite per sietą. Todėl jaukas pirmiausia sudrėkimas ir tik tada maišomas su žemėmis. Dar vienas svarbus momentas: jauką reikia šiek tiek perdrėkinti, nes žemės atima dalį drėgmės iš jauko ir visas jauko mišinys gali būti per sausas.

JAUKINIMO TAKTIKA 
Jei kalbame apie proporcijas, tai variantų gali būti įvairių - viskas priklauso nuo metų laiko, žūklės sąlygų, žvejojamų žuvų. Galima 1 litrą biraus jauko sumaišyti su 1 litru žemių, bet galimos ir kitokios proporcijos: 1 litras jauko ir 2 litrai žemių. Daug kas priklauso nuo to, kokio sotumo jaukas turi būti, kaip ilgai žvejosite, kaip dažnai jaukinsite. Pavasarį gaudydami Minijoje kuojas galite rinktis antrą variantą -1 dalis biraus jauko, 2 dalys žemių. Taigi įsigiję 2 kg. jauko, galėsite pasidaryti net 6 kg. jauko. Užteks ilgam, o svarbiausia, nepaisant to, kad jaukinsite daug ir nuolat, žūklės vietoje bus tik brangių ir gerų jaukų trupiniai. Žuvys tuos trupinius užuos, tie trupiniai jas privers ilgiau užsibūti jūsų žūklės vietoje ir ieškoti didesnių kąsnių, bet jos nepasisotins tais trupiniais, niekada neprivalgys. 1 jauką dar reikia pridėti uodo trūklio lervų arba kapotų sliekų, t. y. gyvūninių priedų, tada jaukas bus itin geras, nes gerai, kai žuvys kartais randa ir ką nors skanaus, ne vien tik trupinius. Jaukinimo taktika paprasta: pradžioje reikia sumesti bent pusę viso jauko. Sakykime, žvejosime visą dieną, tad pradžioje metame pusę jauko. Bet jei žvejosime trumpiau ir žinome, kad nekeisime žūklės vietose, pradžioje galima sumesti ir du trečdalius jauko. Taigi prieš jaukinimą pusę jauko suspaudžiame į jauko rutulius, kurie būtų apelsino dydžio. Sakykim, jauko rutulių bus 10. Tada penkis iš jų suspaudžiame taip stipriai, kaip tik galime, tris suspaudžiame vidutiniškai stipriai, o du - lengvai. Šie jauko rutuliai dirbs skirtingai paeiliui ir ilgą laiką. Pirmiausia pasiskleis du mažiausiai suspausti rutuliai, po to - trys vidutiniškai suspausti ir tik gerokai vėliau pradės dirbti labai stipriai suspausti jauko rutuliai. Jei norite, kad viskas dar geriau veiktų, reikėtų pasidaryti bent du mišinius: vieną - su daugiau žemių; to mišinio jauko rutulys bus sunkesnis, klijingesnis, ilgiau išsilaikys nedirbdamas, kitame mišinyje - mažiau žemių, tad ir rutulys bus mažiau lipnus, greičiau išsiskaidys. Visus jauko rutulius reikia stengtis sumesti į vieną tašką. Tas taškas turėtų būti ne tiesiai prieš jus, o šiek tiek pasroviui, matuojant gylį pasirinktoje linijoje. Jei žuvų daug, kaip kad pavasarį Minijoje, jos gali greitai sureaguoti į jauką. Jei žvejojate kitur, kur žuvų koncentracija nėra tokia didelė, teks šiek tiek palaukti, kol žuvys susiburs toje zonoje, kur srovės veikiamas dirba jūsų jaukas. Likusią jauko dalį sumesite žūklės metu. Tik papildomai jaukindami žiūrėkite, kaip į tai reaguoja žuvys.

SISTEMĖLĖS
Užkabinkime masalą, kelias uodo trūklio lervutes ar musės lervą, ar „sumuštinį" (uodo trūklio ir musės lervutės), ar sliekiuką, ar kitokį „sumuštinį" (sliekiukas ir musės lerva) ir meskime masalą aukščiau tos vietos, kur metėme jauką... Dabar pakalbėkime apie sistemėles. Panagrinėkime tris pačias paprasčiausias. Gaudant boloniška meškere, galimi įvairūs sistemėlių variantai. Pats paprasčiausias - vienas slyvutės formos svarelis, užfiksuotas tam tikrame aukštyje. Pats sudėtingiausias - vadinamasis itališkas, kurį ruošiate gerą valandą, nes ant valo užspaudžiama net keliolika svarelių, išdėstytų tam tikrais atstumais nuo plūdės iki pavadėlio.
Sakykim, renkamės paprasčiausią variantą - vieną svarelį. Jei žūklės vietos gylis vidutinis, apie 2 m, o gaudysime karšius, masalą turėsime vilkti dugnu, nes karšiai dažniausiai taip ir gaudomi. Be to, masalas ne tik velkasi dugnu, bet ir yra prilaikomas (pristabdoma plūdė), kartais gana ilgam. Tada teks kabinti didesnę plūdę, pavyzdžiui, vietoj 6 g imti 8 g plūdę, o svarelį-slyvutę nuleisti iki pat sukučio ir toje vietoje užfiksuoti. Pavadėlis šiuo atveju gali būti net labai ilgas. Kartais užtenka ir 50 cm pavadėlio, bet kartais geriau naudoti ir 100 cm ilgio pavadėlį (žr. l schemą). 

Jei gaudome kuojas, masalas turi plaukti prie pat dugno, kartais jį paliesdamas. Būna, kad užtenka tik plukdyti masalą pasirinkta trajektorija, o kartais reikia trumpam pristabdyti. Pristabdžius plūdę, masalas pakyla aukštyn - dažnai tai žuvis provokuoja. Tokiu atveju, kai reikia, kad masalas plauktų prie pat dugno, tarsi jį liesdamas, svarelį pakeliame aukščiau - 40-50 cm atstumu nuo sukučio, o prie sukučio kabiname 50 cm ilgio pavadėlį. Žvejojant reikia žiūrėti, kaip plūdė elgiasi. Gali būti, kad teks kiek sumažinti meškerės gylį. Kaip matote, nepaisant to, kad kalbame apie tai, jog masalas turi plaukti vos virš dugno, meškerės gylis vis tiek yra didesnis už žūklės vietos gylį (žr. 2 schemą). Tam, kad masalą trauktume vos virš dugno, galime rinktis kiek sudėtingesnę sistemėlę su dviejuose taškuose esančiais svareliais. Tokiu atveju imame kiek mažesnį svarelį - slyvutę ir užspaudžiame jį 50 cm aukščiau sukučio. Prie pat sukučio užspaudžiame tris mažus svarelius, kurių bendra masė būtų 0,3 g, ir prie sukučio auselės pririšame 30 cm ilgio pavadėlį. Jei plukdant masalą plūdė be jokios priežasties nirsteli, vieną ar du apačioje esančius svarelius kilstelėkime aukštyn prie pagrindinio svarelio. Tie svareliai lemia ir masalo elgesį: norite, kad masalas plauktų šiek tiek aukščiau, energingiau reaguotų į prilaikymą - užteks tik visus svarelius pakelti iki pagrindinio svarelio, nebūtina mažinti meškerės gylį. Reikia atsiminti, kad boloniškos meškerės reguliavimo galimybės yra įvairios. Daug galima pasiekti pastumiant tik vieną apatinį svarelį aukštyn, daug galima pasiekti vos keliais centimetrais padidinant ar pamažinant meškerės gylį. Situacija iš esmės gali keistis ir pasirenkant masalo pateikimo būdą: masalas gali vilktis dugnu ir būti ilgiau pristabdomas. Masalas gali plaukti vos virš dugno ir būti dažnai, bet trumpam pristabdomas. Visi šie variantai padeda atrasti įdomių dalykų, pavyzdžiui, gaudote plakius, tačiau padarę nedideles sistemėlės ar masalo pravedimo korekcijas pradedate gaudyti kuojas. Gaudėte mažas žuveles, o po korekcijų pradėjote gaudyti didesnius karšius. Visi šie derinimo darbai yra svarbūs ir jų įtaka gali būti labai didelė. Dar vienas dalykas, kurio nereikia pamiršti, - pravedimo trajektorijos pakeitimas. Jei jaukas sumestas viename taške, nereiškia, kad pravedimo trajektorija turi būti konstanta. Pabandykite masalą pravesti užmesdami šiek tiek toliau, būna, kad didesnės žuvys telkiasi šalia jauko, o pačiame jauko šleife maisto ieško mažesnės. Žodžiu, eksperimentai su boloniška meškere niekada nesibaigia, tik turėkite noro ką nors pasiekti.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Šaltojo vandens karalijoje

PRADŽIA

Pavasarį, kovą ir balandį, prie upėtakinių upelių žvejų visada daugiau. Tokiu metu spiningautojai nelabai ką turi veikti - lydekų gaudyti negalima, didesnės upės patvinusios, šapalai provokacijoms nepasiduoda, tik meknės neblogai kimba. Todėl, norėdamas numalšinti žūklės aistrą, ne vienas spiningautojas traukia upėtakinių upelių link. Bet gegužę, kaip ir vėlesniais mėnesiais, tuose upeliuose lieka tik tikri upėtakiautojai, kuriems nesvarbu, koks sezono metas, jiems svarbiausia - upėtakių žūklė.

Kada pradėti upėtakių žūklę? Tą sėkmingai galima daryti ir po Naujų metų, ypač, kai metai tokie, kaip šie - šilta, žiemos nėra, Kalėdas ir Naujuosius sutikome braidžiodami po balas. Tačiau galima ir kiek palaukti, pavyzdžiui, iki kovo, nes upėtakiai po neršto dar neatsigavę, silpni, liesi, menki kovotojai. Nelabai jie ir gali atsigauti - tame skurdžiame upelyje žiemą nieko nėra, tik upėtakio kaimynai kūjagalviai, rainės ir šlyžiai. Bet ir šių žuvelių nėra daug, o ir tos slepiasi, tad skurdžiame upelyje upėtakis valgyti nelabai turi ką. Upėtakiai laukia kovo, kai visos varlės, kurios žiemoja upėje po akmenimis, pabus ir pradės kraustytis į sausumą. Tada prasidės didžioji upėtakių puota, kurios metų upėtakiai prisiris tiek varlių, kiek tik tilps į jų skrandį. Po šios puotos jie taps atsiganę, stiprūs ir kur kas aktyvesni.

Taigi sezono pradžia yra dvejopa. Kiekvieno asmeninis reikalas, kaip elgtis - jei kas nori, upėtakius gali gaudyti sausį ar vasarį, bet tai nebus tokia pati žuvis, su kuria susikautum balandį ar gegužę.

DVEJOPA TAKTIKA

Upėtakių žūklė įvairiais metų laikais skiriasi. Pavyzdžiui, gaudant žiemą masalo traukimas turi būti labai lėtas. Dėl to dažniausiai einu pasroviui, masalą plukdau su srove gana ilgai, jį prilaikydamas tam tikrose vietose, leisdamas pažaisti masalui vienoje vietoje, tai kiek priartindamas prie kranto, tai nutolindamas. Dažnai voblerį plukdau taip, kad jis imituotų srovės nešamą nusilpusią, be vis dar bandančia kovoti žuvelę. Tokiu atveju pasroviui plukdomą voblerį nuolat pristabdau, kad jis akimirką padirbtų, ir vėl leidžiu jam plaukti pasroviui. Žiemą upėtakių galime pagauti ten, kur vanduo gana ramus, upės atkarpa lygi, atrodytų, visai neįdomi.

Atėjus pavasariui taktika keičiasi. Tada einu prieš srovę, judu kur kas greičiau nei žiemą, nueinu gerokai daugiau, nes viskas vyksta kur kas greičiau nei žiemą. Pavasarį, kai upėtakiai jau atsigavę, labiau mėgstu greitesnį masalo traukimo tempą. Dažniausiai masalą metu prieš srovę ir traukiu pasroviui. Galima būtų eiti ir pasroviui ir plukdyti voblerius, bet toks gaudymas - pernelyg lėtas, neįdomus, be to, eidamas prieš srovę turiu'mažiau šansų išbaidyti upėtakį, nes ateinu upėtakiui iš nugaros ir jis manęs nemato. Galiu arčiau prieiti, tinkamai užmesti masalą, turiu kur kas daugiau laisvės manevrams.

MASALO VALDYMAS

Eidamas prieš srovę, atsistoju prieš tą vietą, kur manau esant upėtakio slėptuvę, ir metu masalą prieš srovę, kad jis nulėktų toliau, nei upėtakio slėptuvė. Tuo pat metu, kai masalas paliečia vandenį, užlenkiu ritės lankelį ir staiga pasuku ritės rankenėlę, kad vobleris nuskęstų į reikiamą gylį. Traukiu voblerį taip, kad masalas praplauktų kuo arčiau menamos upėtakio slėptuvės. Aišku, labai norisi, kad masalas praplauktų upėtakiui prieš nosį, tačiau upėtakių slėptuvės nėra paprastos vietos, tad ne visada tai pavyksta. Bet jei masalas praplaukia upėtakiui virš galvos, reta žuvis nepasinaudoja tokia proga. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų yra masalo valdymas.

Turiu nebijoti kerplėšų, nebijoti prarasti masalų, nes tik rizikuodamas iš labiausiai komplikuotos (mums, žvejams) slėptuvės išprašysiu „profesorių", o ne paprastą upėtakiuką, kuriam dėl jauno amžiaus teko ne itin gera slėptuvė. Bet būna dienų, kai žuvys kiurkso savo slėptuvėje ir į nieką nereaguoja. Būna, kad pabaidyta žuvis bijo griebti masalą, tačiau prastų dienų būna žvejojant bet kurias žuvis, tad ir upėtakis - ne išimtis;

Kai voblerį užmetu prieš srovę, jį traukiu taip, kad plauktų kiek greičiau už srovę ir dirbtų. Metimams prieš srovę geriausia naudoti plaukiančius voblerius, bet nebūtinai agresyvius „crank“ su plačiais liežuvėliais. Pavasarį naudingesni „minnow“, o „crank“ valanda išmuš vėliau, kai bus šilčiau, kai skraidys daug vabzdžių, bus daugiau triukšmo. Tiesa, pavasarį labai sėkmingi gali būti trumpi, kuproti, varles imituojantys vobleriai. Ypač jie pasiteisina tuo metu, kai varlės iš upės migruoja į pievas.

Pasroviui masalą galima traukti ir kitaip, kad jis imituotų sužeistą ar apsvaigusią žuvelę. Tada valą geriausia vynioti tokiu greičiu, kokiu teka srovė, kad vobleris plauktų beveik nedirbdamas, o traukimo metu voblerį reikia kartais timptelėti „aštriais" viršūnėlės judesiais, kad vobleris trumpam atgytų ir vėl nurimtų. Toks masalo pateikimas kartais būna sėkmingesnis už tradicinį voblerio traukimą pasroviui. Naudojant tokį traukimo stilių, dažnai parankiau užkabinti neutralaus plūdrumo arba skęstantį voblerį.

VIENAS METIMAS AR ILGESNIS ĮKALBINĖJIMAS?

Jei upėtakis yra aktyvus ir gerai nusiteikęs, jis masalą atakuoja jau pirmo metimo metu. Jei pasyvesnis, gali sureaguoti į voblerį, bet jo neatakuoti. Jei esu įsitikinęs, kad upėtakis yra slėptuvėje ir nerodo noro pulti voblerį, skiriu jam daugiau laiko - keičiu masalus, bandau įsiūlyti kitokių dydžių, kitokių atspalvių, kitaip dirbančius voblerius. Kartais tai padeda, o kartais visos pastangos būna ignoruojamos, tad tenka eiti tolyn.

Nėra taip, kaip kalbama, kad jei upėtakis pamatė masalą, bet nepuolė, tai ir nepuls.

Jei upėtakio neišgąsdinai, tai jį dar galima išprašyti kitu masalu.

Labai smagu su upėtakiu žaisti katę ir pelę pastebėjus, kad žuvis yra slėptuvėje. Tada tiksliai žinai, kad žuvis ten yra. O jei toks upėtakis vilionėms nepasiduoda, ateini pas jį kitą kartą ir žaidimą pradedi iš naujo - dar įdomiau. Jei upėtakis didelis, žaidimas gali ilgai užtrukti. Bet čia ir yra pats didžiausias tokios žūklės žavesys.  

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Pirmieji ešeriai

PAVASARIO NIUANSAI

Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti - per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai - lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus - visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia - ešeriai maitinasi prie pat dugno. Rudenį gaudydami prie dugno galime nieko nepagauti, o gaudydami gerokai aukščiau, tam tikrame vandens horizonte, galime sulaukti daug gražių kibimų. Pavasarį taip nebūna. Priežastis gali būti ir tokia: rudenį ešerius domina nedidelis kelių milimetrų ilgio mailiukas, plaukiojantis tam tikru atstumu nuo dugno, o pavasarį juos domina įvairūs dugno organizmai, kurių kiekvieną šiltą dieną atsiranda vis daugiau.

DUGNOTRAUKA

Ešeriai pavasarį yra prisirišę prie dugno. Nesvarbu, koks žūklės vietos gylis, dugno reljefas, kiek dugne yra augalijos ar kliuvinių - ešeriai griebs tik prie dugno plaukiantį masalą, o individų, kurie užsimanytų gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose plaukiančius masalus, bus labai mažai. Jei to nepaisysime, gali susidaryti įspūdis, kad ešeriai spiningautojams balandį apskritai nekimba. Pavyzdžiui, stovi ant kranto vyrukas su dugninėmis meškerėmis ir gaudo sliekais. Ką jis gaudo? Bet ką, kas kimba, meta bet kur, nes nežino, ar pagaus kuoją, ar karšioką, ar dar ką nors. Staiga - aršus kibimas ir gražus ešerys jau ant kranto. Kol traukiamas pirmasis, jau „purtosi" antra dugninė meškerė. Dar vienas gražus ešerys. Deja, netoliese pakrantėmis vaikščiojančiam 'spiningautojui sekasi prasčiau - ešerių jis neturi, ir turbūt jau būtų nuleidęs rankas, jei ne dugnine meškere žvejojančio meškeriotojo sėkmė. Kartais pavasarį ešerius galima pamatyti netoli vandens paviršiaus. Jie lyg žaidžia, lyg mailiuką vaiko. Na ir kas, kad žaidžia netoli vandens paviršiaus, tačiau kimba tik prie dugno.

GERIAUSIAS MASALAS

Posakis „Geriausias ešerio masalas - sliekas", kurį ne taip retai pasako ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių žvejai, pavasarį yra kaip niekada aktualus. Spiningautojas taip pat neturėtų užmiršti, kad „geriausias ešerio masalas yra sliekas" ir pasiimti įvairias silikonines kirmėlių imitacijas, kurios kai kuriuose vandens telkiniuose ankstyvą pavasarį būna itin sėkmingos. Tačiau slieko ar kitos kirmėlės imitacija ešerių negaudo, juos gaudo spiningautojas, kurio užduotis - priversti tą dirbtinį sliekiuką judėti taip, kaip juda ir rangosi natūralios kirmėlės. Tai tokia pat sunki užduoti kaip ir prisiversti žvejoti sliekų imitacijomis. Jei jums nepakeliui su silikoninėmis sliekų imitacijomis (žinau žvejų, kurie dėl įsitikinimo „sliekas ir spiningas - fui, kaip nedera" nenaudoja dirbtinių kirmėlių), žvejokite tvisteriais. Tai puikus ešerių masalas. Tvisteriais galima tinkamai ištyrinėti vandens telkinio dugną, be to, jis nei kirmėlė, nei žuvelė. Žvejui jis gali būti panašus į žuvelę, o ešeriui gali pasirodyti tinkamiausia maistui kirmėle. Nenoriu pasakyti, kad pavasarį, iš karto po ešerių neršto, juos reikia gaudyti tik kirmėlių imitacijomis. Pavasarį sėkmingi gali būti įvairūs masalai: sukriukės, riperiai, nedideli, gana agresyvūs, smulkiai virpantys vobleriukai - viskas priklauso nuo žūklės vietos. Jei, sakykime, yra sėklius, kuriame šmirinėjantys ešeriai kartais medžioja mailių, o to mailiaus, tinkamo ešerių maistui, yra daug, tai vobleris gali būti labai geras masalas. Tačiau, kaip minėjau, nereikėtų tuo labai žavėtis, nes ešerių maisto įvairovė labai didelė. Gali būti, kad ešeriams toje vietoje, kur žvejojame, labiausiai rūpi kokios nors lervos. Tada jiems galime pasiūlyti mikromasalų. Tačiau ir jiems nereikia skirti ypatingo dėmesio, nes pavasarį kai kuriuose vandens telkiniuose mikromasalai visiškai nedomina didesnių ešerių.
Žodžiu, variantų daug, todėl, norint pagauti ešerį, reikia eksperimentuoti, o svarbiausia - įvertinti, kad skirtinguose vandens telkiniuose ešerių medžioklės objektas-gali būti labai įvairus. Galime tikėtis, kad ešerys smalsumo vedamas griebs pro šalį plaukiantį masalą. Tačiau ta tikimybė didesnė tada, kai vanduo šiltesnis. Balandį, kai vanduo dar šaltas, ešeriai paprastai neišdykauja - jie atakuoja konkrečią auką, ir tik dėl to, kad ją mato kaip maistą.

SITUACIJOS STOVINČIAME VANDENYJE

Pavasarį stovinčiame vandenyje svarbiausias veiksnys, lemiantis didesnių ešerių elgseną, yra vandens temperatūra. Kalbant tiksliau, tai tam tikrų vandens telkinio zonų vandens šiltėjimo greitis. Saulėtą dieną greičiausiai šiltėja įlankos, sėkliai, esantys šiauriniame vandens telkinio krante. Gerai, jei tokios vietos apsaugotos nuo vėjų, tačiau, kad įlanka būtų šilta, jos krantuose augantys medžiai neturi užstoti saulės šviesos. Jei šviečia saulė, žuvys šiaurinėje įlankoje aktyvios dažniausiai būna porą valandų prieš vidurdienį ir porą valandų po vidurdienio, t. y. kai saulė įšildo per naktį atšalusį vandenį, kai pasiekia aukščiausią tašką ir pradeda leistis. Be abejo, ešeriai aktyvumą rodo anksčiau, nes naktį jie nebūna įlankos sėkliuose, nakčiai jie pasitraukia į gilesnes vietas, iš kurių rytą pajuda seklesnių ir šiltesnių vandens telkinio vietų link.
Viso ežero ar tvenkinio ešeriai saulėtomis dienomis tikrai nesusirenka šiaurinėse įlankose, tačiau čia žuvų koncentracija paprastai būna didesnė. Todėl, jei leidžia sąlygos, saulėtą dieną stengiuosi žvejoti ten, kur vanduo šilčiausias. Apniukusią dieną situacija visai kitokia: akivaizdžiai šiltesnių vandens telkinio vietų gali ir nebūti, todėl ešerių sekliose įlankose galime nerasti. Jei saulėtą dieną ešerius galėjome rasti net 1 m gylyje, tai apniukusią dieną jų reikėtų ieškoti giliau - 1,5-3 m gylyje. Bet, kaip minėjau, didesniame nei 4 m gylyje balandį ešerių ieškoti neverta. 4-5 m gylyje ešerius aptiksime apniukusią, šaltą, vėjuotą dieną. Tačiau ešeriai bus tokie pasyvūs, kad tokiomis dienomis geriau užsiimti kuo nors kitu. Jei pučia stiprus vėjas, bet gan šilta, ešeriai užsuka į ramesnes įlankas. Tačiau tai turi būti įlankos su šiltesniu vandeniu. Kartais temperatūrų skirtumas būna gan įspūdingas, pvz., 4 °C, nors, manau, užtenka ir 2 °C skirtumo, kad ešeriams ir kitoms žuvims įlanka būtų patraukli. Vokietijos žurnaluose „Blinker“ ir „Fish und Fang“, kuriuose kitaip nei britų leidiniuose dažnai rašoma spiningavimo temomis, galima rasti straipsnelių apie tai, kad pavasarį spiningautojo geriausias pagalbininkas turi būti termometras. Net vaizdžiai nuotraukomis iliustruotas vandens temperatūros įvairiose telkinio vietose matavimas. Iš pradžių tokie straipsniai pasirodė šiek tiek juokingi, tačiau kai pamatai, kiek daug pavasarį lemia temperatūrų skirtumai, juokas nebeima. Reikia pasakyti, kad šiltesnių vandens plotų paieškos tik teoriškai atrodo paprastos - eik į šiaurinį ar šiaurės rytinį ežero krantą ir rasi ten įlanką su šiltesniu vandeniu. Tame krante nieko įdomaus gali ir nebūti, o kažkur kitur rasime puikių žūklės vietų su šiltesniu vandeniu. Perspektyvių vietų paieškos, kuriose pavasarį galime šauniai pažvejoti, gali pareikalauti nemažai laiko, tačiau tą verta daryti, nes šiltesnio vandens plotai balandį - vandens telkinio eldoradas. Lietingomis, tačiau šiltomis dienomis ešeriai laikosi vidutiniame 1,5 - 2 m gylyje. Lietus maitina vandens telkinį, todėl ešeriai nėra pasyvūs. Tik žvejoti lietui lyjant nėra malonu. Balandis - ne liepa.

Šaltinis: žvejys ir žuvis

5 patarimai gaudant upėtakius pavasarį

Balandį spiningavimo išsiilgę žvejai griebia spiningus ir skuba į pakrantes „pamėtyti". Kiekvieną viliojantis laimikis - spalvingas upėtakis. Keletas patarimų, kaip prisivilioti šias gudrias žuvis.
1 - Prisitaikykite prie upėtakių maitinimosi įpročių. Kai atslūgsta šalčiai, upėtakiai pradeda aktyviau ieškoti maisto - pats laikas jiems po nosimi pametėti apetitišką masalą. Balandį, tirpstant sniegui, galite naudoti silikoninį slieką (natūraliais žvejoti draudžiama). Gegužę išbandykite gudrybę - varlių formos masalą. Traukite jį pasroviui, su pertraukomis, kad primintų varlės judesius. Kitu laiku upėtakius viliokite vobleriais, kurie imituoja nedideles žuveles, bei sukriukėmis.
2 - Upėtakių ieškokite šaltame, švariame ir pratekančiame vandenyje. Drąsiai galite traukti j Dzūkiją ir bandyti laimę Merkio, Šalčios, Ūlos upėse bei jų intakuose. Aišku, tokių upeliukų galima rasti ir Aukštaitijoje (Šventosios, Širvintos  intakuose), Žemaitijoje (Jūros, Minijos aukštupiuose). Paprastai upėtakiai nuo srovės slepiasi už visokiausių akmenų, nuskendusių medžių, šakų, dugno duobėse ir panašiose vietose, kur srovė susilpnėja.
3 - Rinkitės trumpesnį spiningą, plonesnį valą. Valas naudojamas maždaug 0.18-­0,25 mm. storio. Spiningo ilgis 1,50-2,10 m, užmetamas svoris iki 15 g - patogu kovoti su upėtakiu, lengviau kontroliuoti masalo judėjimą srovėje, be to, patogiau užmesti sunkiai praein­amose upelio pakrantėse.  
4 - Keiskite masalų dydį ir spalvas. Dažniausiai naudojami 4-8 cm ilgio plaukiojantys vobleriai (universalesni nei skęstantys) arba Nr. 0-3 sukriukės. Žvejybos metu juos keiskite ir stebėkite, koks tą dieną ar tame upelyje „einamiausias". Saulėtą dieną reikėtų vengti atspindinčia folija apklijuotų jaukų.
5 - Meskite prieš saulę. Žuvys baidosi žvejo šešėlio - ypač judančio. Aišku, dėl saulės atspindžių nuo vandens paviršiaus vargs akys, bus sunku prižiūrėti masalo judėjimą ir pan. Tačiau šią problemą paprasta išspręsti ant nosies užsimetus akinius su poliarizuotais stiklais. Jie pašalina atspindžius nuo vandens paviršiaus, vaizdas tampa ryškesnis. Tokie akiniai reikalingi ir vairuojant - neakina saulė, neblizga šlapias asfaltas. Tiems, kurių regėjimas prastesnis ir nosį jau padabinę akiniai, geriausia rinktis poliarizuotus lęšius su dioptrijomis arba fotochrominius lęšius (keičia spalvą priklausomai nuo šviesos ryškumo – tai patamsėja, tai pašviesėja). Ir poliarizuoti, ir fotochrominiai lęšiai gali būti dengiami papildomomis dangomis (antirefleksu) - jie lengviau valysis, mažiau lips nešvarumai. Be to, antirefleksas sumažins atspindžius ant lęšio paviršiaus.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip žvejoti?

Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.

Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.

Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).

Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro. 

Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?

Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti, jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:

1. Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu. Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai (bridkelnės).

2. Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip aprašyta pirmame variante.

3. Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.

4. Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas.

Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas, kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai žvejojama naudojant pašarą).

Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus.

Tvenkinyje arba nedideliame ežere

Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius, žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.

Kokius įrankius naudoti?

Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.

Tekančiame vandenyje

Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė. Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė. Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.

Kokius įrankius naudoti?

Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas, žiogas.

Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose

Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse. Labai sėkminga būna žvejyba prie salų.

Kokius įrankius naudoti?

Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.

Bendri patarimai

Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas.

Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite tinklelį.

Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.

 

Plėšrūno paieška

Vienas iš labiausiai spiningautoją į neviltį varančių vaizdų - didžiulis, nepažystamas vandens telkinys. Tiksliau, neviltį ir bejėgiškumo jausmą kelia ne pats vaizdas, o mintis apie plėšrūnų paieškas sunkiai žvilgsniu aprėpiamame vandens telkinyje. Bet, žinant kai kuriuos dėsningumus, galima smarkiai sumažinti tuščių išvykų skaičių.

Taigi kokie įrankiai

bus reikalingi pirmą kart atsidūrus prie nepažįstamo didelio ežero ar užtvankos. Geriausia turėti porą įrankių komplektų - lengvesnį ir sunkesnį. Lengvasis, šiuo atveju, taip pat sąvoka kiek kitokia - tai greitas, 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 10-30 gramų meškerykotis su gera multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.22 - 0,30 mm. valu. Taigi, kaip matote, tai nėra toks jau lengvas įrankis. Sunkusis - tai galingas 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 40 - 80 gramų meškerykotis su galinga ir tvirta multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.30 - 0.35 mm. valu. Paklausite, kam reikalingi tokie galingi įrankiai, jei nesiruošiate gaudyti gigantiškų žuvų? Jų reikia ne todėl, kad gaudysite didelę žuvį. Taip yra todėl dėl vietų, kuriose gaudysite gylių skirtumų. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnių galvakablių reikės, norint efektyviai žvejoti, o sunkesniems masalams, savaime aišku, reikia galingesnių įrankių ir storesnių valų. 

Nepažįstamame vandens telkinyje be echoloto neverta nė pradėti žūklės (nebent pasigavę kokį vietinį iškvosite apie visas žuvingas vietas) Echolotas reikalingas ne konkrečiai žuviai rasti, kiek rasti tokias vietas, kuriose būriuojasi smulkmė ir kitos žuvys.

Prie viso išvardinto reikės gero didelio graibšto, visokių chirurginių smulkmenų, kabliukų traukimui ir, žinoma, krūvos įvairaus dydžio ir spalvų guminukų. Toks minimalus komplektas reikalingas, kad jaustumėtės visiškai pasirengę žūklei bet kokiame vandens telkinyje, kad ir koks jis neaprėpiamas ar nepažįstamas būtų. 

Plėšrūno paieškos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu - patvenkus upes. Šiame skyriuje ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai, miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba senbuvių pasakojimus.
Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o užtvindytos upės - 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės vagoje.
Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse, laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų, kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus, plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.
Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai - maitintis ji išplaukia į seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai jau kitame straipsnyje.