PASIRINKIMO KRITERIJAI
Kodėl kalbėdamas apie pavasarinę baltos žuvies žūklę upėse giriu bolonišką meškerę, o ne dugninę? Juk jei pavasarį apsilankytume Nemuno žemupyje, kur susirenka tūkstančiai žvejų, pamatytume, kad didžioji jų dalis gaudo dugninėmis meškerėmis.
Gal net nė vieno nesutiksite su boloniška meškere, o gal ir sutiksite, bet tik vieną kitą, ne daugiau. Bet kodėl ilga boloniška, o ne įprasta 4 m plūdinė meškerė? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad boloniška meškerė dažniausiai yra parankesnė, leidžia tinkamiau žuvims pateikti masalą, galime geriau jį valdyti, kai vanduo labai aukštas, srovė didelė, upė išsiliejusi.
Pavasarį upėje būna įvairių situacijų. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Būna dienų, kai žvejai daugiau ar mažiau sėkmingai dugninėmis meškerėmis gaudo nemažas kuojas. Bet būna momentų, kai kuojos tarsi dingsta ir kimba tik plakiai. Ir štai tokiu metu, kai tą dieną jau nieko gero nesitikite, pro jus praeina žvejys su boloniška meškere. Jūsų skiaurėje - tik plakiukai, jo skiaurėje - tik stambios kuojos. Jums užverda kraujas? Gerai, kad užverda. Ambicijos - geras dalykas. Jūs susirenkate dugnines meškeres, pasiruošiate plūdinę meškerę ir pradedate gaudyti. Irgi geras sprendimas. Bet jūsų meškerė ne boloniška - ji trumpa, 4 m ilgio, tad jūs toje greitoje srovėje, toje pavasarį pernelyg plačioje upėje nesugebate suvaldyti masalo? Taip, tai tiesa. Būtų upės siauresnė, na, bent vanduo žemesnis, būtų viskas gerai. Bet dabar jūsų plūdė tik labai trumpą atstumą plaukia pasroviui, o jei kalbėtume iš esmės, ji labai greitai priartėja prie kranto ir masalą vėl tenka permesti. Jūs negalite efektyviai prilaikyti masalo, nes plūdė iš karto juda kranto link. Jūs negalite išlaikyti masalo norimoje vietoje tiek, kad žuvis jį spėtų paimti. Per aukštas vanduo. Bet jei turėtumėte 6 ar7 m ilgio bolonišką meškerę, viskas būtų kitaip. Galėtumėte masalą efektyviai pravesti norima trajektorija, kartais plūdę pristabdyti - tai vadinama masalo prilaikymu, ir tuo metu masalas arba kils aukštyn, arba stabtelės ir liks prie dugno (viskas priklauso nuo svarelių sistemos), o plūdė išliks vienoje vietoje - srovė jos neplaks prie kranto. Taigi viskas keičiasi iš esmės, bet tam reikia kitokio įrankio - boloniškos meškerės.
SVARBŪS VEIKSNIAI
Kiekvienas žvejys žino, kad vien tik ilgesnės meškerės neužtenka. Boloniška meškerė tik padeda geriau valdyti plūdę, tuo pačiu ir masalą, leidžia valą išlaikyti įtemptą ore masalo plukdymo metu, kad srovės tempiamas valas nepradėtų traukti plūdės, o ši nenatūraliai tempti masalo į šoną ir 1.1. Meškerės ilgis turi didelės įtakos, kai gaudome patvinusioje upėje su didele srove, bet didelės įtakos turi ir kiti dalykai - meškerės gylio nustatymas (tai labai svarbu), jaukinimas (irgi labai svarbu, nepaisant to, kokiu metų laiku gaudoma), masalo plukdymo stilius (gali nulemti, kokios žuvys kibs ant kabliuko ir ar apskritai jos kibs).
Plūdės formos pasirinkimas, svarelių išdėstymas - taip pat didelę įtaką turintys veiksniai. Žūklė boloniška meškere, galima sakyti, yra ištisas mokslas, dėl to užsienyje apie tai išleista nemažai knygų, susuktas ne vienas mokomasis filmas. Mokytis išties yra ką, juolab kad nuolat kas nors keičiasi, tobulėja, įsivyrauja kitokios tendencijos.
Kiekvienas žvejys žino, kad vien tik ilgesnės meškerės neužtenka. Boloniška meškerė tik padeda geriau valdyti plūdę, tuo pačiu ir masalą, leidžia valą išlaikyti įtemptą ore masalo plukdymo metu, kad srovės tempiamas valas nepradėtų traukti plūdės, o ši nenatūraliai tempti masalo į šoną ir 1.1. Meškerės ilgis turi didelės įtakos, kai gaudome patvinusioje upėje su didele srove, bet didelės įtakos turi ir kiti dalykai - meškerės gylio nustatymas (tai labai svarbu), jaukinimas (irgi labai svarbu, nepaisant to, kokiu metų laiku gaudoma), masalo plukdymo stilius (gali nulemti, kokios žuvys kibs ant kabliuko ir ar apskritai jos kibs).
Plūdės formos pasirinkimas, svarelių išdėstymas - taip pat didelę įtaką turintys veiksniai. Žūklė boloniška meškere, galima sakyti, yra ištisas mokslas, dėl to užsienyje apie tai išleista nemažai knygų, susuktas ne vienas mokomasis filmas. Mokytis išties yra ką, juolab kad nuolat kas nors keičiasi, tobulėja, įsivyrauja kitokios tendencijos.
RENKAMĖS VIETĄ
Pakalbėkime apie pavasarinę kuojų žūklę vidutinio dydžio upėje, kuri pavasarį dėl potvynio tampa ir platesnė, ir gerokai greitesnė. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Aišku, brautis su boloniška meškere ten, kur vienas prie kito sėdi dugninių meškerių entuziastai ir gaudo plakius, nėra tikslo. Bet Minijoje ir pavasarį, kai „kuojos eina“, kai žuvų daug, kai ir žvejų daug, galima rasti ramesnių vietų, kur žvejų mažiau ir laisvos vietos daugiau. Svarbiausia, nesibrauti į patį žemupį, kur braunasi visi. Taigi atvykę prie vandens, radę laisvesnį plotelį, išsirenkame vietą, kuri pagal kokius nors požymius atrodo patraukli (gal pamatome nevienalytę srovę su verpetais, gal pastebime srovės sulėtėjimą, o gal tai vingis ir 1.1.). Realiai gera vieta anksti pavasarį gali būti bet kuri, nes ne visada jos gerumą nusako kokie nors matomi požymiai. Kas nors patrauklaus žuvims gali būti po vandeniu, tačiau mes to, kai vanduo aukštas ir drumstas, nematysime. Bet mes, turėdami bolonišką meškerę, galime daug sužinoti, patyrinėti dugną, rasti įdomesnių atkarpų, kur natūraliai gali būti daugiau žuvų. Beje, su boloniška meškere mes esame mobilūs - nepatiko viena vieta, nėra rezultatų, einame kitur. Nors, antra vertus, mobilumas nėra labai sveikintinas dalykas - kai gaudome boloniška meškere ir masalą galime tiksliai pravesti kokia nors konkrečia trajektorija, mes tą konkrečią zoną galime jaukinti ir sulaukti itin gerų rezultatų. Tikslus jaukinimas ir tikslus pravedimas - veiksniai, labai svarbūs bet kuriuo sezono metu, o jaukas ir anksti pavasarį labai gerai suveikia. Mobilumas - sveikintinas pradžioje, kol nepradėjome žvejoti, nesumetėme jauko, kol dar tik tyrinėjame dugną, ieškome geriausios vietos. Vėliau geriau nesiblaškyti.
Pakalbėkime apie pavasarinę kuojų žūklę vidutinio dydžio upėje, kuri pavasarį dėl potvynio tampa ir platesnė, ir gerokai greitesnė. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Aišku, brautis su boloniška meškere ten, kur vienas prie kito sėdi dugninių meškerių entuziastai ir gaudo plakius, nėra tikslo. Bet Minijoje ir pavasarį, kai „kuojos eina“, kai žuvų daug, kai ir žvejų daug, galima rasti ramesnių vietų, kur žvejų mažiau ir laisvos vietos daugiau. Svarbiausia, nesibrauti į patį žemupį, kur braunasi visi. Taigi atvykę prie vandens, radę laisvesnį plotelį, išsirenkame vietą, kuri pagal kokius nors požymius atrodo patraukli (gal pamatome nevienalytę srovę su verpetais, gal pastebime srovės sulėtėjimą, o gal tai vingis ir 1.1.). Realiai gera vieta anksti pavasarį gali būti bet kuri, nes ne visada jos gerumą nusako kokie nors matomi požymiai. Kas nors patrauklaus žuvims gali būti po vandeniu, tačiau mes to, kai vanduo aukštas ir drumstas, nematysime. Bet mes, turėdami bolonišką meškerę, galime daug sužinoti, patyrinėti dugną, rasti įdomesnių atkarpų, kur natūraliai gali būti daugiau žuvų. Beje, su boloniška meškere mes esame mobilūs - nepatiko viena vieta, nėra rezultatų, einame kitur. Nors, antra vertus, mobilumas nėra labai sveikintinas dalykas - kai gaudome boloniška meškere ir masalą galime tiksliai pravesti kokia nors konkrečia trajektorija, mes tą konkrečią zoną galime jaukinti ir sulaukti itin gerų rezultatų. Tikslus jaukinimas ir tikslus pravedimas - veiksniai, labai svarbūs bet kuriuo sezono metu, o jaukas ir anksti pavasarį labai gerai suveikia. Mobilumas - sveikintinas pradžioje, kol nepradėjome žvejoti, nesumetėme jauko, kol dar tik tyrinėjame dugną, ieškome geriausios vietos. Vėliau geriau nesiblaškyti.
IEŠKOME TRAJEKTORIJOS
Taigi išsirenkame vietą ant kranto. Dabar reikia išsirinkti liniją, kuria pravesime masalą. T. y. ar plukdysime masalą arčiau kranto, kur srovė lėtesnė, ar toliau nuo kranto, kur ji greitesnė. Apmąstyti reikėtų ir plukdymo trajektorijos ilgį - kiek metrų leisime masalui plaukti pasroviui. Realiai ilgau mąstyti stovint ant kranto ir žiūrint į vandenį nereikia - reikia užkabinti tinkamą plūdę (daugiau apie plūdes ir sistemėles skaitykite kitame straipsnyje), sumontuoti sistemėlę ir pradėti matuoti gylį. Būtent šie matavimai ir lems pasirinkimą, nes matuodami gylį sužinosime ir dugno struktūrą, ar kur nors yra koks kalniukas, pagilėjimas ir 1.1. Gylis matuojamas labai paprastai: pagrindinis sistemėlės svarelis užtvirtinamas apačioje prie sukučio, per kurio auselę vėliau versime pavadėlį. Bet dabar pavadėlis ant sukučio nekabinamas. Nustačius tam tikrą gylį, leidžiame plūdei plaukti pasroviui. Plūdė gražiai plaukia, stovi vandenyje statmena kaip buja, svareliai nekimba už dugno. Kiek padidiname gylį ir vėl žiūrime. Plūdė vėl plaukia statmena kaip buja, bet pravedimo pabaigoje ji pradeda šokinėti, lyg norėdama panerti. Vadinasi, svareliai palietė dugną. Vėl padidiname gylį keliais centimetrais ir vėl pravedame ta pačia trajektorija. Stengiamės sužinoti dugno struktūrą, apie kurią mums daugiausia pasako vandens paviršiuje striksint! plūdė. Kai jau viskas aišku, dar nepuolame žvejoti - mūsų rankose yra ilga boloniška meškerė, mes galime labai skirtingus masalo pravedimus atlikti, turime kur kas didesnį pasirinkimą, nei tada, kai rankose yra 4 m „match" meškerė, todėl dar patikriname, koks dugnas yra kitose vietose, t. y. toliau ar arčiau. Taigi dar patikrinkime kelias masalo pravedimo linijas. Pasižiūrėkime, kuri trajektorija galėtų būti įdomiausia - gal kur gylis didesnis, kokia įduba išilgai kranto išsidėsčiusi, gal kur didesnę duobutę pavyks užčiuopti, o gal atvirkščiai, kokį dugno pakilimą, už kurio vėl eina gilesnė vieta. Tad gylio matavimas - tai ir dugno tyrinėjimas, kurio metu galime išsirinkti tinkamiausią, mūsų manymu, masalo plukdymo trajektoriją, vietą, kur turėtume tikėtis daugiausiai kibimų. Pasirinkta trajektorija - tai tam tikra linija, teoriškai einanti išilgai kranto, o realiai šiek tiek lanku, kuria plauks mūsų plūdė. Toje linijoje turės būti ir mūsų jaukas. Kai apsispręsime, kur žvejoti, reikia įsiminti, koks yra gylis, kad vėliau dėl kokių nors priežasčių nereikėtų iš naujo matuoti - pridėkite sukutį prie meškerės storgalio, įtempkite valą ir pasižiūrėkite, ties kuriuo žiedeliu atsiduria plūdė. Jei norite, galite ant meškerės banko pažymėti plūdės padėtį vandeniui atspariu flomasteriu. Tada belieka tinkamai paskirstyti svarelius, t. y. pasidaryti svarelių sistemėlę, ir užrišti pavadėlį su kabliuku. Apie svarelių sistemas, kaip žvejosime, kokia srovė, kokias žuvis gaudysime, plačiau papasakosiu kitą kartą, o dabar pereisiu prie antro svarbaus dalyko, ne ką mažiau svarbaus nei gylio nustatymas -jauko paruošimo.
Taigi išsirenkame vietą ant kranto. Dabar reikia išsirinkti liniją, kuria pravesime masalą. T. y. ar plukdysime masalą arčiau kranto, kur srovė lėtesnė, ar toliau nuo kranto, kur ji greitesnė. Apmąstyti reikėtų ir plukdymo trajektorijos ilgį - kiek metrų leisime masalui plaukti pasroviui. Realiai ilgau mąstyti stovint ant kranto ir žiūrint į vandenį nereikia - reikia užkabinti tinkamą plūdę (daugiau apie plūdes ir sistemėles skaitykite kitame straipsnyje), sumontuoti sistemėlę ir pradėti matuoti gylį. Būtent šie matavimai ir lems pasirinkimą, nes matuodami gylį sužinosime ir dugno struktūrą, ar kur nors yra koks kalniukas, pagilėjimas ir 1.1. Gylis matuojamas labai paprastai: pagrindinis sistemėlės svarelis užtvirtinamas apačioje prie sukučio, per kurio auselę vėliau versime pavadėlį. Bet dabar pavadėlis ant sukučio nekabinamas. Nustačius tam tikrą gylį, leidžiame plūdei plaukti pasroviui. Plūdė gražiai plaukia, stovi vandenyje statmena kaip buja, svareliai nekimba už dugno. Kiek padidiname gylį ir vėl žiūrime. Plūdė vėl plaukia statmena kaip buja, bet pravedimo pabaigoje ji pradeda šokinėti, lyg norėdama panerti. Vadinasi, svareliai palietė dugną. Vėl padidiname gylį keliais centimetrais ir vėl pravedame ta pačia trajektorija. Stengiamės sužinoti dugno struktūrą, apie kurią mums daugiausia pasako vandens paviršiuje striksint! plūdė. Kai jau viskas aišku, dar nepuolame žvejoti - mūsų rankose yra ilga boloniška meškerė, mes galime labai skirtingus masalo pravedimus atlikti, turime kur kas didesnį pasirinkimą, nei tada, kai rankose yra 4 m „match" meškerė, todėl dar patikriname, koks dugnas yra kitose vietose, t. y. toliau ar arčiau. Taigi dar patikrinkime kelias masalo pravedimo linijas. Pasižiūrėkime, kuri trajektorija galėtų būti įdomiausia - gal kur gylis didesnis, kokia įduba išilgai kranto išsidėsčiusi, gal kur didesnę duobutę pavyks užčiuopti, o gal atvirkščiai, kokį dugno pakilimą, už kurio vėl eina gilesnė vieta. Tad gylio matavimas - tai ir dugno tyrinėjimas, kurio metu galime išsirinkti tinkamiausią, mūsų manymu, masalo plukdymo trajektoriją, vietą, kur turėtume tikėtis daugiausiai kibimų. Pasirinkta trajektorija - tai tam tikra linija, teoriškai einanti išilgai kranto, o realiai šiek tiek lanku, kuria plauks mūsų plūdė. Toje linijoje turės būti ir mūsų jaukas. Kai apsispręsime, kur žvejoti, reikia įsiminti, koks yra gylis, kad vėliau dėl kokių nors priežasčių nereikėtų iš naujo matuoti - pridėkite sukutį prie meškerės storgalio, įtempkite valą ir pasižiūrėkite, ties kuriuo žiedeliu atsiduria plūdė. Jei norite, galite ant meškerės banko pažymėti plūdės padėtį vandeniui atspariu flomasteriu. Tada belieka tinkamai paskirstyti svarelius, t. y. pasidaryti svarelių sistemėlę, ir užrišti pavadėlį su kabliuku. Apie svarelių sistemas, kaip žvejosime, kokia srovė, kokias žuvis gaudysime, plačiau papasakosiu kitą kartą, o dabar pereisiu prie antro svarbaus dalyko, ne ką mažiau svarbaus nei gylio nustatymas -jauko paruošimo.
KAS YRA SKURDUS JAUKAS?
Tiek gaudant kuojas, tiek plakius, tiek karšius - būtina jaukinti. Jaukinti reikia visada, nepaisant to, kad žvejojame ankstyvą pavasarį, kad tokia upė kaip Minija tokiu laiku pilna žuvies ir dauguma žvejų nejaukina. Aišku, pavasarį Minijoje galima sėkmingai pažvejoti ir be jauko, tačiau jaukinant galima pasiekti visai kitokių rezultatų. Jaukinant galima sutelkti rūpimas žuvis, tarkim, kuojas, toje vietoje, kur srovė nuolat neša jauko daleles, vadinasi, gaudysime kur kas stabiliau, sulauksime daugiau kibimų, gaudysime didesnes žuvis, nei kiti. Taigi jaukas - privalumas, o ne trūkumas. Kaip ir rudenį, taip ir pavasarį, jaukas turi būti skurdus. Seniau patarimas būdavo paprastas: jei reikia skurdaus jauko, pirk kokį nors pigų lenkišką bazinį jauką, skirtą upei, ir turėsi kažką panašaus į jauką. Ką toks jaukas sudomins? Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą - o kur tas jaukas po minutės bus, kai jį užmetėme? Gal tos bekvapės dulkės jau už 50 metrų? Dabar laikai kiti, ir jaukai kiti, ir jaukinimo strategija kita. Dabar skurdus jaukas reiškia ne tai, kad jaukas pagamintas vos iš dviejų ar trijų smulkiai sumaltų maistinės vertės neturinčių komponentų, bet tai, kad jauko vandenyje turi būti labai mažai. Pats jaukas gali būti brangus - patarčiau rinktis tik brangesnius garsių Vakarų Europos firmų jaukus. Bet tokį jauką skurdžiu padarome į jį pridėję žemių (upės grunto). Jauką sumaišius su žemėmis gaunamas labai didelis jauko kiekis, kuris brangiai nekainuoja (jei vertiname viso mišinio kilogramo kainą, o žemes pasiruošime patys). Tačiau nuolat jaukinant tokiu jauku vandenyje jauko visada yra, o valgomų ir kvapnių jauko dalelių - labai nedaug. Bet jų visada yra, jos nedingsta. 0 tai ir yra svarbiausia, jei norime sutelkti žuvis pasirinktoje vietoje.
Tiek gaudant kuojas, tiek plakius, tiek karšius - būtina jaukinti. Jaukinti reikia visada, nepaisant to, kad žvejojame ankstyvą pavasarį, kad tokia upė kaip Minija tokiu laiku pilna žuvies ir dauguma žvejų nejaukina. Aišku, pavasarį Minijoje galima sėkmingai pažvejoti ir be jauko, tačiau jaukinant galima pasiekti visai kitokių rezultatų. Jaukinant galima sutelkti rūpimas žuvis, tarkim, kuojas, toje vietoje, kur srovė nuolat neša jauko daleles, vadinasi, gaudysime kur kas stabiliau, sulauksime daugiau kibimų, gaudysime didesnes žuvis, nei kiti. Taigi jaukas - privalumas, o ne trūkumas. Kaip ir rudenį, taip ir pavasarį, jaukas turi būti skurdus. Seniau patarimas būdavo paprastas: jei reikia skurdaus jauko, pirk kokį nors pigų lenkišką bazinį jauką, skirtą upei, ir turėsi kažką panašaus į jauką. Ką toks jaukas sudomins? Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą - o kur tas jaukas po minutės bus, kai jį užmetėme? Gal tos bekvapės dulkės jau už 50 metrų? Dabar laikai kiti, ir jaukai kiti, ir jaukinimo strategija kita. Dabar skurdus jaukas reiškia ne tai, kad jaukas pagamintas vos iš dviejų ar trijų smulkiai sumaltų maistinės vertės neturinčių komponentų, bet tai, kad jauko vandenyje turi būti labai mažai. Pats jaukas gali būti brangus - patarčiau rinktis tik brangesnius garsių Vakarų Europos firmų jaukus. Bet tokį jauką skurdžiu padarome į jį pridėję žemių (upės grunto). Jauką sumaišius su žemėmis gaunamas labai didelis jauko kiekis, kuris brangiai nekainuoja (jei vertiname viso mišinio kilogramo kainą, o žemes pasiruošime patys). Tačiau nuolat jaukinant tokiu jauku vandenyje jauko visada yra, o valgomų ir kvapnių jauko dalelių - labai nedaug. Bet jų visada yra, jos nedingsta. 0 tai ir yra svarbiausia, jei norime sutelkti žuvis pasirinktoje vietoje.
JAUKAS IR GRUNTAS
Apie grunto naudojimą šiuolaikiniuose jaukuose žurnalas „Žvejys ir Žuvis" publikavo kelis išsamius nemažos apimties straipsnius, todėl nesikartosiu, tik trumpai parašysiu, kaip ruošiamas pavasarinis jaukas upių kuojoms. Norėdami turėti 4 kg jauko, imame 1 kg universalesnio jauko, skirto upei, 1 kg jauko, skirto kuojų žūklei, ir 2 kg žemių, t. y. upės grunto. Upės gruntas turi būti sausas, persijotas per sietą. Jo galima įsigyti ir žūklės parduotuvėse, bet tai brangu. Paruošti pačiam sunkų klijingą gruntą, koks yra prancūzų kompanijos „Sensas" „Terre di Rivierre", sudėtinga. Tą patį galima pasakyti ir apie labai gerai klijuojantį šios firmos jauko priedą, lipnų gruntą „Bentonit" - kažką panašaus tikrai nelengva pasidaryti. Aišku, kai ką nors pradedi daryti, tai ir išeina, o vėliau, įgijus patirties, net gana sudėtingi dalykai lengvai padaromi, bet žemių panaudojimas jaukuose nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti, atseit pridėjome žemių iš kurmiarausio ir jau viskas gerai. Jei turite noro pasiruošti žemės jaukams, jos kasimui turite pasirinkti tinkamą laiką. Negalima žemės kasti po lietaus, nes ji yra per drėgna. Sausą žemę galima greitai sudrėkinti, o drėgną žemę džiovinti reikės ilgai. Prikasus žemės, ją reikia persijoti per smulkų metalinį sietą, per kurį sijojami jaukai. Tą darbą geriausia atlikti lauke, nes žemė - tai purvas. Persijoti žemę reikia tam, kad nebūtų jokių gumuliukų, kad gruntas būtų vienalytė masė, kurią būtų lengva sumaišyti su jauku. Be to, persijojant iš grunto išimamos visokios šiukšlės, organinės medžiagos (žolės, lapai, pagaliukai, šaknys ir pan.), kurios greitai pradės pūti. Persijotą gruntą rekomenduojama laikyti ne kibire, o polietileniniuose maišeliuose. Gruntą laikant kibire, jis išgarins savo drėgmę (gamtoje gruntą nuolat sudrėkina lietūs) ir perdžius. 0 laikomas sandariai uždarytuose maišeliuose gruntas išsaugos drėgmę. Kelis mėnesius bet koks gana švarus gruntas išsilaiko puikiai. Taigi grunto reikia pasiruošti iš anksto. Kalbant apie birų jauką upei ir kuojų jauką, siūlyčiau rinktis brangius garsių kompanijų, pavyzdžiui, „Sensas" ar „Dynamite Baits", jaukus. Sumokėsite daugiau, bet turėsite labai gerus mišinius. Abu pirktinius birius jaukus reikia sumaišyti ir sudrėkinti, pilant vandens per du tris kartus ir po kiekvieno pylimo palaukiant po 15 minučių. Taigi jauką pradėkite ruošti atėję prie vandens, o kol jaukas brinks, galėsite žūklės vietoje matuoti gylį, tyrinėti dugno struktūrą. Po to į jauką pridedame žemių (kuriose išlikęs jų natūralus drėgnumas) ir viską gerai išmaišome. Gerai sumaišius masė persijojama per sietelį. Persijojus gaunama vienalytė, gerai limpanti masė. Jei sumaišysite sausą jauką su gruntu, o tada viską sudrėkinsite, mišinys virs gumulais, tad reikės daug laiko, kol visus tuos gumulus pertrinsite per sietą. Todėl jaukas pirmiausia sudrėkimas ir tik tada maišomas su žemėmis. Dar vienas svarbus momentas: jauką reikia šiek tiek perdrėkinti, nes žemės atima dalį drėgmės iš jauko ir visas jauko mišinys gali būti per sausas.
Apie grunto naudojimą šiuolaikiniuose jaukuose žurnalas „Žvejys ir Žuvis" publikavo kelis išsamius nemažos apimties straipsnius, todėl nesikartosiu, tik trumpai parašysiu, kaip ruošiamas pavasarinis jaukas upių kuojoms. Norėdami turėti 4 kg jauko, imame 1 kg universalesnio jauko, skirto upei, 1 kg jauko, skirto kuojų žūklei, ir 2 kg žemių, t. y. upės grunto. Upės gruntas turi būti sausas, persijotas per sietą. Jo galima įsigyti ir žūklės parduotuvėse, bet tai brangu. Paruošti pačiam sunkų klijingą gruntą, koks yra prancūzų kompanijos „Sensas" „Terre di Rivierre", sudėtinga. Tą patį galima pasakyti ir apie labai gerai klijuojantį šios firmos jauko priedą, lipnų gruntą „Bentonit" - kažką panašaus tikrai nelengva pasidaryti. Aišku, kai ką nors pradedi daryti, tai ir išeina, o vėliau, įgijus patirties, net gana sudėtingi dalykai lengvai padaromi, bet žemių panaudojimas jaukuose nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti, atseit pridėjome žemių iš kurmiarausio ir jau viskas gerai. Jei turite noro pasiruošti žemės jaukams, jos kasimui turite pasirinkti tinkamą laiką. Negalima žemės kasti po lietaus, nes ji yra per drėgna. Sausą žemę galima greitai sudrėkinti, o drėgną žemę džiovinti reikės ilgai. Prikasus žemės, ją reikia persijoti per smulkų metalinį sietą, per kurį sijojami jaukai. Tą darbą geriausia atlikti lauke, nes žemė - tai purvas. Persijoti žemę reikia tam, kad nebūtų jokių gumuliukų, kad gruntas būtų vienalytė masė, kurią būtų lengva sumaišyti su jauku. Be to, persijojant iš grunto išimamos visokios šiukšlės, organinės medžiagos (žolės, lapai, pagaliukai, šaknys ir pan.), kurios greitai pradės pūti. Persijotą gruntą rekomenduojama laikyti ne kibire, o polietileniniuose maišeliuose. Gruntą laikant kibire, jis išgarins savo drėgmę (gamtoje gruntą nuolat sudrėkina lietūs) ir perdžius. 0 laikomas sandariai uždarytuose maišeliuose gruntas išsaugos drėgmę. Kelis mėnesius bet koks gana švarus gruntas išsilaiko puikiai. Taigi grunto reikia pasiruošti iš anksto. Kalbant apie birų jauką upei ir kuojų jauką, siūlyčiau rinktis brangius garsių kompanijų, pavyzdžiui, „Sensas" ar „Dynamite Baits", jaukus. Sumokėsite daugiau, bet turėsite labai gerus mišinius. Abu pirktinius birius jaukus reikia sumaišyti ir sudrėkinti, pilant vandens per du tris kartus ir po kiekvieno pylimo palaukiant po 15 minučių. Taigi jauką pradėkite ruošti atėję prie vandens, o kol jaukas brinks, galėsite žūklės vietoje matuoti gylį, tyrinėti dugno struktūrą. Po to į jauką pridedame žemių (kuriose išlikęs jų natūralus drėgnumas) ir viską gerai išmaišome. Gerai sumaišius masė persijojama per sietelį. Persijojus gaunama vienalytė, gerai limpanti masė. Jei sumaišysite sausą jauką su gruntu, o tada viską sudrėkinsite, mišinys virs gumulais, tad reikės daug laiko, kol visus tuos gumulus pertrinsite per sietą. Todėl jaukas pirmiausia sudrėkimas ir tik tada maišomas su žemėmis. Dar vienas svarbus momentas: jauką reikia šiek tiek perdrėkinti, nes žemės atima dalį drėgmės iš jauko ir visas jauko mišinys gali būti per sausas.
JAUKINIMO TAKTIKA
Jei kalbame apie proporcijas, tai variantų gali būti įvairių - viskas priklauso nuo metų laiko, žūklės sąlygų, žvejojamų žuvų. Galima 1 litrą biraus jauko sumaišyti su 1 litru žemių, bet galimos ir kitokios proporcijos: 1 litras jauko ir 2 litrai žemių. Daug kas priklauso nuo to, kokio sotumo jaukas turi būti, kaip ilgai žvejosite, kaip dažnai jaukinsite. Pavasarį gaudydami Minijoje kuojas galite rinktis antrą variantą -1 dalis biraus jauko, 2 dalys žemių. Taigi įsigiję 2 kg. jauko, galėsite pasidaryti net 6 kg. jauko. Užteks ilgam, o svarbiausia, nepaisant to, kad jaukinsite daug ir nuolat, žūklės vietoje bus tik brangių ir gerų jaukų trupiniai. Žuvys tuos trupinius užuos, tie trupiniai jas privers ilgiau užsibūti jūsų žūklės vietoje ir ieškoti didesnių kąsnių, bet jos nepasisotins tais trupiniais, niekada neprivalgys. 1 jauką dar reikia pridėti uodo trūklio lervų arba kapotų sliekų, t. y. gyvūninių priedų, tada jaukas bus itin geras, nes gerai, kai žuvys kartais randa ir ką nors skanaus, ne vien tik trupinius. Jaukinimo taktika paprasta: pradžioje reikia sumesti bent pusę viso jauko. Sakykime, žvejosime visą dieną, tad pradžioje metame pusę jauko. Bet jei žvejosime trumpiau ir žinome, kad nekeisime žūklės vietose, pradžioje galima sumesti ir du trečdalius jauko. Taigi prieš jaukinimą pusę jauko suspaudžiame į jauko rutulius, kurie būtų apelsino dydžio. Sakykim, jauko rutulių bus 10. Tada penkis iš jų suspaudžiame taip stipriai, kaip tik galime, tris suspaudžiame vidutiniškai stipriai, o du - lengvai. Šie jauko rutuliai dirbs skirtingai paeiliui ir ilgą laiką. Pirmiausia pasiskleis du mažiausiai suspausti rutuliai, po to - trys vidutiniškai suspausti ir tik gerokai vėliau pradės dirbti labai stipriai suspausti jauko rutuliai. Jei norite, kad viskas dar geriau veiktų, reikėtų pasidaryti bent du mišinius: vieną - su daugiau žemių; to mišinio jauko rutulys bus sunkesnis, klijingesnis, ilgiau išsilaikys nedirbdamas, kitame mišinyje - mažiau žemių, tad ir rutulys bus mažiau lipnus, greičiau išsiskaidys. Visus jauko rutulius reikia stengtis sumesti į vieną tašką. Tas taškas turėtų būti ne tiesiai prieš jus, o šiek tiek pasroviui, matuojant gylį pasirinktoje linijoje. Jei žuvų daug, kaip kad pavasarį Minijoje, jos gali greitai sureaguoti į jauką. Jei žvejojate kitur, kur žuvų koncentracija nėra tokia didelė, teks šiek tiek palaukti, kol žuvys susiburs toje zonoje, kur srovės veikiamas dirba jūsų jaukas. Likusią jauko dalį sumesite žūklės metu. Tik papildomai jaukindami žiūrėkite, kaip į tai reaguoja žuvys.
Jei kalbame apie proporcijas, tai variantų gali būti įvairių - viskas priklauso nuo metų laiko, žūklės sąlygų, žvejojamų žuvų. Galima 1 litrą biraus jauko sumaišyti su 1 litru žemių, bet galimos ir kitokios proporcijos: 1 litras jauko ir 2 litrai žemių. Daug kas priklauso nuo to, kokio sotumo jaukas turi būti, kaip ilgai žvejosite, kaip dažnai jaukinsite. Pavasarį gaudydami Minijoje kuojas galite rinktis antrą variantą -1 dalis biraus jauko, 2 dalys žemių. Taigi įsigiję 2 kg. jauko, galėsite pasidaryti net 6 kg. jauko. Užteks ilgam, o svarbiausia, nepaisant to, kad jaukinsite daug ir nuolat, žūklės vietoje bus tik brangių ir gerų jaukų trupiniai. Žuvys tuos trupinius užuos, tie trupiniai jas privers ilgiau užsibūti jūsų žūklės vietoje ir ieškoti didesnių kąsnių, bet jos nepasisotins tais trupiniais, niekada neprivalgys. 1 jauką dar reikia pridėti uodo trūklio lervų arba kapotų sliekų, t. y. gyvūninių priedų, tada jaukas bus itin geras, nes gerai, kai žuvys kartais randa ir ką nors skanaus, ne vien tik trupinius. Jaukinimo taktika paprasta: pradžioje reikia sumesti bent pusę viso jauko. Sakykime, žvejosime visą dieną, tad pradžioje metame pusę jauko. Bet jei žvejosime trumpiau ir žinome, kad nekeisime žūklės vietose, pradžioje galima sumesti ir du trečdalius jauko. Taigi prieš jaukinimą pusę jauko suspaudžiame į jauko rutulius, kurie būtų apelsino dydžio. Sakykim, jauko rutulių bus 10. Tada penkis iš jų suspaudžiame taip stipriai, kaip tik galime, tris suspaudžiame vidutiniškai stipriai, o du - lengvai. Šie jauko rutuliai dirbs skirtingai paeiliui ir ilgą laiką. Pirmiausia pasiskleis du mažiausiai suspausti rutuliai, po to - trys vidutiniškai suspausti ir tik gerokai vėliau pradės dirbti labai stipriai suspausti jauko rutuliai. Jei norite, kad viskas dar geriau veiktų, reikėtų pasidaryti bent du mišinius: vieną - su daugiau žemių; to mišinio jauko rutulys bus sunkesnis, klijingesnis, ilgiau išsilaikys nedirbdamas, kitame mišinyje - mažiau žemių, tad ir rutulys bus mažiau lipnus, greičiau išsiskaidys. Visus jauko rutulius reikia stengtis sumesti į vieną tašką. Tas taškas turėtų būti ne tiesiai prieš jus, o šiek tiek pasroviui, matuojant gylį pasirinktoje linijoje. Jei žuvų daug, kaip kad pavasarį Minijoje, jos gali greitai sureaguoti į jauką. Jei žvejojate kitur, kur žuvų koncentracija nėra tokia didelė, teks šiek tiek palaukti, kol žuvys susiburs toje zonoje, kur srovės veikiamas dirba jūsų jaukas. Likusią jauko dalį sumesite žūklės metu. Tik papildomai jaukindami žiūrėkite, kaip į tai reaguoja žuvys.
SISTEMĖLĖS
Užkabinkime masalą, kelias uodo trūklio lervutes ar musės lervą, ar „sumuštinį" (uodo trūklio ir musės lervutės), ar sliekiuką, ar kitokį „sumuštinį" (sliekiukas ir musės lerva) ir meskime masalą aukščiau tos vietos, kur metėme jauką... Dabar pakalbėkime apie sistemėles. Panagrinėkime tris pačias paprasčiausias. Gaudant boloniška meškere, galimi įvairūs sistemėlių variantai. Pats paprasčiausias - vienas slyvutės formos svarelis, užfiksuotas tam tikrame aukštyje. Pats sudėtingiausias - vadinamasis itališkas, kurį ruošiate gerą valandą, nes ant valo užspaudžiama net keliolika svarelių, išdėstytų tam tikrais atstumais nuo plūdės iki pavadėlio.
Sakykim, renkamės paprasčiausią variantą - vieną svarelį. Jei žūklės vietos gylis vidutinis, apie 2 m, o gaudysime karšius, masalą turėsime vilkti dugnu, nes karšiai dažniausiai taip ir gaudomi. Be to, masalas ne tik velkasi dugnu, bet ir yra prilaikomas (pristabdoma plūdė), kartais gana ilgam. Tada teks kabinti didesnę plūdę, pavyzdžiui, vietoj 6 g imti 8 g plūdę, o svarelį-slyvutę nuleisti iki pat sukučio ir toje vietoje užfiksuoti. Pavadėlis šiuo atveju gali būti net labai ilgas. Kartais užtenka ir 50 cm pavadėlio, bet kartais geriau naudoti ir 100 cm ilgio pavadėlį (žr. l schemą).
Užkabinkime masalą, kelias uodo trūklio lervutes ar musės lervą, ar „sumuštinį" (uodo trūklio ir musės lervutės), ar sliekiuką, ar kitokį „sumuštinį" (sliekiukas ir musės lerva) ir meskime masalą aukščiau tos vietos, kur metėme jauką... Dabar pakalbėkime apie sistemėles. Panagrinėkime tris pačias paprasčiausias. Gaudant boloniška meškere, galimi įvairūs sistemėlių variantai. Pats paprasčiausias - vienas slyvutės formos svarelis, užfiksuotas tam tikrame aukštyje. Pats sudėtingiausias - vadinamasis itališkas, kurį ruošiate gerą valandą, nes ant valo užspaudžiama net keliolika svarelių, išdėstytų tam tikrais atstumais nuo plūdės iki pavadėlio.
Sakykim, renkamės paprasčiausią variantą - vieną svarelį. Jei žūklės vietos gylis vidutinis, apie 2 m, o gaudysime karšius, masalą turėsime vilkti dugnu, nes karšiai dažniausiai taip ir gaudomi. Be to, masalas ne tik velkasi dugnu, bet ir yra prilaikomas (pristabdoma plūdė), kartais gana ilgam. Tada teks kabinti didesnę plūdę, pavyzdžiui, vietoj 6 g imti 8 g plūdę, o svarelį-slyvutę nuleisti iki pat sukučio ir toje vietoje užfiksuoti. Pavadėlis šiuo atveju gali būti net labai ilgas. Kartais užtenka ir 50 cm pavadėlio, bet kartais geriau naudoti ir 100 cm ilgio pavadėlį (žr. l schemą).
Jei gaudome kuojas, masalas turi plaukti prie pat dugno, kartais jį paliesdamas. Būna, kad užtenka tik plukdyti masalą pasirinkta trajektorija, o kartais reikia trumpam pristabdyti. Pristabdžius plūdę, masalas pakyla aukštyn - dažnai tai žuvis provokuoja. Tokiu atveju, kai reikia, kad masalas plauktų prie pat dugno, tarsi jį liesdamas, svarelį pakeliame aukščiau - 40-50 cm atstumu nuo sukučio, o prie sukučio kabiname 50 cm ilgio pavadėlį. Žvejojant reikia žiūrėti, kaip plūdė elgiasi. Gali būti, kad teks kiek sumažinti meškerės gylį. Kaip matote, nepaisant to, kad kalbame apie tai, jog masalas turi plaukti vos virš dugno, meškerės gylis vis tiek yra didesnis už žūklės vietos gylį (žr. 2 schemą). Tam, kad masalą trauktume vos virš dugno, galime rinktis kiek sudėtingesnę sistemėlę su dviejuose taškuose esančiais svareliais. Tokiu atveju imame kiek mažesnį svarelį - slyvutę ir užspaudžiame jį 50 cm aukščiau sukučio. Prie pat sukučio užspaudžiame tris mažus svarelius, kurių bendra masė būtų 0,3 g, ir prie sukučio auselės pririšame 30 cm ilgio pavadėlį. Jei plukdant masalą plūdė be jokios priežasties nirsteli, vieną ar du apačioje esančius svarelius kilstelėkime aukštyn prie pagrindinio svarelio. Tie svareliai lemia ir masalo elgesį: norite, kad masalas plauktų šiek tiek aukščiau, energingiau reaguotų į prilaikymą - užteks tik visus svarelius pakelti iki pagrindinio svarelio, nebūtina mažinti meškerės gylį. Reikia atsiminti, kad boloniškos meškerės reguliavimo galimybės yra įvairios. Daug galima pasiekti pastumiant tik vieną apatinį svarelį aukštyn, daug galima pasiekti vos keliais centimetrais padidinant ar pamažinant meškerės gylį. Situacija iš esmės gali keistis ir pasirenkant masalo pateikimo būdą: masalas gali vilktis dugnu ir būti ilgiau pristabdomas. Masalas gali plaukti vos virš dugno ir būti dažnai, bet trumpam pristabdomas. Visi šie variantai padeda atrasti įdomių dalykų, pavyzdžiui, gaudote plakius, tačiau padarę nedideles sistemėlės ar masalo pravedimo korekcijas pradedate gaudyti kuojas. Gaudėte mažas žuveles, o po korekcijų pradėjote gaudyti didesnius karšius. Visi šie derinimo darbai yra svarbūs ir jų įtaka gali būti labai didelė. Dar vienas dalykas, kurio nereikia pamiršti, - pravedimo trajektorijos pakeitimas. Jei jaukas sumestas viename taške, nereiškia, kad pravedimo trajektorija turi būti konstanta. Pabandykite masalą pravesti užmesdami šiek tiek toliau, būna, kad didesnės žuvys telkiasi šalia jauko, o pačiame jauko šleife maisto ieško mažesnės. Žodžiu, eksperimentai su boloniška meškere niekada nesibaigia, tik turėkite noro ką nors pasiekti.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą