PRADŽIA
Pavasarį, kovą ir balandį, prie
upėtakinių upelių žvejų visada daugiau. Tokiu metu
spiningautojai nelabai ką turi veikti - lydekų gaudyti negalima,
didesnės upės patvinusios, šapalai provokacijoms nepasiduoda, tik
meknės neblogai kimba. Todėl, norėdamas numalšinti žūklės
aistrą, ne vienas spiningautojas traukia upėtakinių upelių link.
Bet gegužę, kaip ir vėlesniais mėnesiais, tuose upeliuose lieka
tik tikri upėtakiautojai, kuriems nesvarbu, koks sezono metas, jiems
svarbiausia - upėtakių žūklė.
Kada pradėti upėtakių žūklę? Tą
sėkmingai galima daryti ir po Naujų metų, ypač, kai metai tokie,
kaip šie - šilta, žiemos nėra, Kalėdas ir Naujuosius sutikome
braidžiodami po balas. Tačiau galima ir kiek palaukti, pavyzdžiui,
iki kovo, nes upėtakiai po neršto dar neatsigavę, silpni, liesi,
menki kovotojai. Nelabai jie ir gali atsigauti - tame skurdžiame
upelyje žiemą nieko nėra, tik upėtakio kaimynai kūjagalviai,
rainės ir šlyžiai. Bet ir šių žuvelių nėra daug, o ir tos
slepiasi, tad skurdžiame upelyje upėtakis valgyti nelabai turi ką.
Upėtakiai laukia kovo, kai visos varlės, kurios žiemoja upėje po
akmenimis, pabus ir pradės kraustytis į sausumą. Tada prasidės
didžioji upėtakių puota, kurios metų upėtakiai prisiris tiek
varlių, kiek tik tilps į jų skrandį. Po šios puotos jie taps
atsiganę, stiprūs ir kur kas aktyvesni.
Taigi sezono pradžia yra dvejopa.
Kiekvieno asmeninis reikalas, kaip elgtis - jei kas nori, upėtakius
gali gaudyti sausį ar vasarį, bet tai nebus tokia pati žuvis, su
kuria susikautum balandį ar gegužę.
DVEJOPA TAKTIKA
Upėtakių žūklė įvairiais metų
laikais skiriasi. Pavyzdžiui, gaudant žiemą masalo traukimas turi
būti labai lėtas. Dėl to dažniausiai einu pasroviui, masalą
plukdau su srove gana ilgai, jį prilaikydamas tam tikrose vietose,
leisdamas pažaisti masalui vienoje vietoje, tai kiek priartindamas
prie kranto, tai nutolindamas. Dažnai voblerį plukdau taip, kad jis
imituotų srovės nešamą nusilpusią, be vis dar bandančia kovoti
žuvelę. Tokiu atveju pasroviui plukdomą voblerį nuolat
pristabdau, kad jis akimirką padirbtų, ir vėl leidžiu jam plaukti
pasroviui. Žiemą upėtakių galime pagauti ten, kur vanduo gana
ramus, upės atkarpa lygi, atrodytų, visai neįdomi.
Atėjus pavasariui taktika keičiasi.
Tada einu prieš srovę, judu kur kas greičiau nei žiemą, nueinu
gerokai daugiau, nes viskas vyksta kur kas greičiau nei žiemą.
Pavasarį, kai upėtakiai jau atsigavę, labiau mėgstu greitesnį
masalo traukimo tempą. Dažniausiai masalą metu prieš srovę ir
traukiu pasroviui. Galima būtų eiti ir pasroviui ir plukdyti
voblerius, bet toks gaudymas - pernelyg lėtas, neįdomus, be to,
eidamas prieš srovę turiu'mažiau šansų išbaidyti upėtakį, nes
ateinu upėtakiui iš nugaros ir jis manęs nemato. Galiu arčiau
prieiti, tinkamai užmesti masalą, turiu kur kas daugiau laisvės
manevrams.
MASALO VALDYMAS
Eidamas prieš srovę, atsistoju prieš
tą vietą, kur manau esant upėtakio slėptuvę, ir metu masalą
prieš srovę, kad jis nulėktų toliau, nei upėtakio slėptuvė.
Tuo pat metu, kai masalas paliečia vandenį, užlenkiu ritės
lankelį ir staiga pasuku ritės rankenėlę, kad vobleris nuskęstų
į reikiamą gylį. Traukiu voblerį taip, kad masalas praplauktų
kuo arčiau menamos upėtakio slėptuvės. Aišku, labai norisi, kad
masalas praplauktų upėtakiui prieš nosį, tačiau upėtakių
slėptuvės nėra paprastos vietos, tad ne visada tai pavyksta. Bet
jei masalas praplaukia upėtakiui virš galvos, reta žuvis
nepasinaudoja tokia proga. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų yra
masalo valdymas.
Turiu nebijoti kerplėšų, nebijoti
prarasti masalų, nes tik rizikuodamas iš labiausiai komplikuotos
(mums, žvejams) slėptuvės išprašysiu „profesorių", o ne
paprastą upėtakiuką, kuriam dėl jauno amžiaus teko ne itin gera
slėptuvė. Bet būna dienų, kai žuvys kiurkso savo slėptuvėje ir
į nieką nereaguoja. Būna, kad pabaidyta žuvis bijo griebti
masalą, tačiau prastų dienų būna žvejojant bet kurias žuvis,
tad ir upėtakis - ne išimtis;
Kai voblerį užmetu prieš srovę, jį
traukiu taip, kad plauktų kiek greičiau už srovę ir dirbtų.
Metimams prieš srovę geriausia naudoti plaukiančius voblerius, bet
nebūtinai agresyvius „crank“ su plačiais liežuvėliais.
Pavasarį naudingesni „minnow“, o „crank“ valanda išmuš
vėliau, kai bus šilčiau, kai skraidys daug vabzdžių, bus daugiau
triukšmo. Tiesa, pavasarį labai sėkmingi gali būti trumpi,
kuproti, varles imituojantys vobleriai. Ypač jie pasiteisina tuo
metu, kai varlės iš upės migruoja į pievas.
Pasroviui masalą galima traukti ir
kitaip, kad jis imituotų sužeistą ar apsvaigusią žuvelę. Tada
valą geriausia vynioti tokiu greičiu, kokiu teka srovė, kad
vobleris plauktų beveik nedirbdamas, o traukimo metu voblerį reikia
kartais timptelėti „aštriais" viršūnėlės judesiais, kad
vobleris trumpam atgytų ir vėl nurimtų. Toks masalo pateikimas
kartais būna sėkmingesnis už tradicinį voblerio traukimą
pasroviui. Naudojant tokį traukimo stilių, dažnai parankiau
užkabinti neutralaus plūdrumo arba skęstantį voblerį.
VIENAS METIMAS AR ILGESNIS
ĮKALBINĖJIMAS?
Jei upėtakis yra aktyvus ir gerai
nusiteikęs, jis masalą atakuoja jau pirmo metimo metu. Jei
pasyvesnis, gali sureaguoti į voblerį, bet jo neatakuoti. Jei esu
įsitikinęs, kad upėtakis yra slėptuvėje ir nerodo noro pulti
voblerį, skiriu jam daugiau laiko - keičiu masalus, bandau įsiūlyti
kitokių dydžių, kitokių atspalvių, kitaip dirbančius voblerius.
Kartais tai padeda, o kartais visos pastangos būna ignoruojamos, tad
tenka eiti tolyn.
Nėra taip, kaip kalbama, kad jei
upėtakis pamatė masalą, bet nepuolė, tai ir nepuls.
Jei upėtakio neišgąsdinai, tai jį
dar galima išprašyti kitu masalu.
Labai smagu su upėtakiu žaisti katę
ir pelę pastebėjus, kad žuvis yra slėptuvėje. Tada tiksliai
žinai, kad žuvis ten yra. O jei toks upėtakis vilionėms
nepasiduoda, ateini pas jį kitą kartą ir žaidimą pradedi iš
naujo - dar įdomiau. Jei upėtakis didelis, žaidimas gali ilgai
užtrukti. Bet čia ir yra pats didžiausias tokios žūklės
žavesys.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą