Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

Kodėl nepagauname?

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva.

Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys. Vis tik nereikia tikėtis, kad didelė lydeka ims plaukioti palei nendrių liniją taip, kaip tai daro jos maža gentainė. Didelė lydeka sėkliaus teikiamomis gėrybėmis naudosis iš didesnio ir saugesnio atstumo, pavyzdžiui, trumpą medžioklės laiką priartėdama prie toliau nuo kranto esančio skardžio, kur sėklius pereina į didesnį gylį, kur pasirodo karpinės žuvys. Tačiau tokių medžioklių laikas gali būti labai trumpas, mes to momento tiesiog „nepagausime“.

Dar vienas niuansas — paprastai ežeruose ir tvenkiniuose didelės lydekos būna pasiskirsčiusios beveik per visą plotą, o kadangi didelių lydekų nėra daug, gan dideliame plote gali būti tik viena didelė lydeka. Laimei, ši taisyklė turi išimčių, ir pavasaris yra tų išimčių laikas.

Pavasario taktika

Kaip matote, veiksnių, kurie gali turėti įtakos didelių lydekų buvimo vietoms ir elgsenai, yra labai daug, tad nemanau, kad juos visus galime teisingai įvertinti ir nuspręsti, kur pavasarį reikia ieškoti didelių lydekų. Dėl to pavasarinė lydekų žūklė dažniausiai būna kitokia: sekliose vandens telkinio vietose gaudome nedideles ar vidutinio dydžio lydekas, nes tokia žūklė sezono pradžioje yra labai žavinga ir sportiška.

Pavasarinę lydekų žūklę visada pradedu tvenkiniuose. Mano pasirinktas tvenkinys yra didelis, su gausybe įlankų, todėl prognozuoti, kur bus didžiausia lydekų koncentracija — nesunku, nes pagal įvairius požymius nesunku nuspėti, kur bus šilčiausias vanduo, kurie sėkliai ar įlankėlės yra perspektyviausi, o kur laimės nereikia ieškoti. Žvejoju nuo kranto, apeinu nemažai gražių vietų. Tačiau jei tame tvenkinyje reikėtų tikslingai pradėti ieškoti didelių lydekų, turėčiau sėsti į valtį, ieškoti vietų, kur baigiasi ilgi ir platūs jo sėkliai, kur prasideda skardžiai ir gyliai. Tačiau lydekų sezono pradžioje žūklė iš valties manęs nedomina, tokiai žvejybai laikas ateis vėliau, kai sėkliai ištuštės, apaugs gausia augalija, kuri nebeleis pratraukti masalo, be to, nėra garantijos, kad ten, kur už sėklių prasideda pirmieji statesni ir gilesni dugno skardžiai, pagausiu didelę lydeką.

Vertingi patarimai I

Kaip didelės lydekos elgiasi po neršto, labai aiškiai aprašyta 1984 m. JAV išleistoje knygoje „Pike: An In-Fisherman Handbook of Strategies“. Šios knygos autorių sąrašas labai ilgas, nes prie šio nuostabaus darbo prisidėjo didžiausią tiražą pasaulyje turinčio, žvejams skirto JAV žurnalo „In Fisherman“ darbuotojai, žymūs JAV žvejai ir žuvų gyvenimą tyrinėjantys mokslininkai, garsūs Europos spiningautojai. Joje rašoma: „Yra keletas bendrų nuorodų, kurios gali padėti žvejams apsispręsti. Visų pirma lydekų patinai kurį laiką laikosi netoli nerštaviečių. Jie nerštavietėse pasirodo pirmieji ir paskutiniai pasitraukia.“ Beje, kitame tos pačios knygos skyriuje nurodoma, kad lydekų patinai retai būna didesni nei 60 cm. Pats didžiausias knygos autoriams žinomas patinėlis buvo 75 cm ilgio ir svėrė 2 kg, o jo amžius buvo 10 metų.

Tęsiame toliau: „Patelės nerštavietėse ilgai neužsibūna, po neršto jos pasitraukia, bet ar greitai šis pasitraukimas įvyks, priklauso nuo sąlygų. Labai didelę reikšmę turi oras. Jei šilta, jei vanduo greitai įšyla, lydekos gana greitai išsiskirsto po visą vandens telkinį. Jei oras šaltas, jei nuolat praeina šalti atmosferos frontai, šis lydekų pasitraukimas iš nerštaviečių ir išsiskirstymas trunka ilgiau. Tačiau dar svarbesnis klausimas — kur lydekos pasitraukia po neršto? Šis klausimas keblus dėl to, kad lydekų buveinės po neršto skirtinguose tvenkiniuose ar ežeruose gali labai skirtis. Vienintelis būdas rasti atsakymą — stebėti, žvejoti, aiškintis. Mums reikia išsiaiškinti, ką lydekai siūlo aplinka. Kur maistas? Kur lydeka gali pailsėti tuomet, kai nemedžioja? Kur didžiausia tikimybė rasti aktyviai nusiteikusias lydekas? Pats logiškiausias atsakymas: ištyrinėkite vandens plotus aplink nerštavietes, kur lydekos galėtų stabtelėti pailsėti, sučiupti lengvai pasiekiamą maistą, atsigauti po neršto metu patirto streso.“

Taigi po neršto toli nuo nerštaviečių plaukti nereikia — reikia ištyrinėti seklumas, tas vietas, kur seklumos baigiasi ir gylis sparčiai didėja, taip pat tas vietas, kur baigiasi dugno skardis ir prasideda didesni gyliai. Įvairovė nemaža, bet taip aptiksime aktyvias medžiojančias lydekas, mūsų masalas praplauks ir pro besiilsinčių lydekų nosį, ir pateks į tų lydekų akiratį, kuris jau baigė ilsėtis, bet medžioti dar nepradėjo.

Tačiau kyla dar vienas klausimas. Kas yra laikotarpis po neršto? Ar pirma lydekų žūklės sezono diena — balandžio 21-oji, yra laikotarpis „iš karto po neršto“, ar tai jau vėlesnis laikotarpis?

Vertingi patarimai II

Reikia pasakyti, kad atsakyti į klausimą, kuris laikotarpis yra „iš karto po neršto“, o kuris vėlesnis, nėra lengva, nes viskas priklauso nuo oro. Pažiūrėkime, ką apie tai rašo knygos autoriai. „Pirma, kai baigiasi lydekų nerštas, ežeruose vandens temperatūra būna labai nevienoda — vandens paviršiaus temperatūra skiriasi nuo vandens sluoksnių prie dugno temperatūros. Nors šis temperatūrų skirtumas nepanašus į tą, kuris susidaro vasarą, kai vanduo ežere susisluoksniuoja ir atsiranda trys temperatūriniai vandens sluoksniai, tačiau jo atsiradimo priežastys tos pačios — saulė įšildo paviršinius vandens sluoksnius, šiluma po truputį apima vis gilesnius vandens sluoksnius, tačiau šis procesas yra labai lėtas, ir tam, kad gilesnėse vietose vanduo būtų šiltesnis, reikia nemažai laiko. Taigi po neršto lydekos susiduria su dviem skirtingais vandens sluoksniais — šiltesniu ir šaltu. Šiltame vandens sluoksnyje, kuris dažniausiai esti sekliose įlankose, ir kitokio pobūdžio seklumose plaukioja didžiausia dalis lydekų maisto. Vadinasi, netoliese ar pačiuose sėkliuose plaukioja lydekos. Pačių didžiausių lydekų čia nėra — jos po neršto iš karto patraukia į gylius, ten, kur vanduo šaltas. Sėkliuose lieka mažos, vidutinio dydžio ir keletas didesnių lydekų. Tas didžiąsias lydekas, kurios lieka sėkliuose, kartais galima pamatyti, bet labai sunku pagauti dirbtiniais masalais — tokia likimo ironija.

Esminis dalykas, lemiantis lydekų buvimo vietas po neršto, yra maisto gausa. Ir visai nesvarbu, ar lydekos lieka sėkliuose, ar nuplaukia gilyn į šaltą vandenį — maisto buvimas lemia ir lydekų buvimo vietas tiek sėkliuose, tiek gyliuose. Jei maisto, t. y. žuvelių, nėra, nėra ir aktyviai nusiteikusių lydekų.“

Pastaba!

Atvirose ežero vietose, kur vanduo pavasarį gerokai šaltesnis nei pakraščiuose, maisto lydekoms taip pat gerokai mažiau, todėl lydekos priverstos telktis ties tomis ežero ar tvenkinio vietomis, kur susiburia tos žuvys, kurios esti lydekų medžioklės objektas.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra.

Prie kranto nesaugu

Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.).

Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas.

Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės. Vadinasi, jei pavasarį norime sugauti didelę lydeką, turime gaudyti visai kitur nei gaudome nedideles lydekas?

O kur didžiosios?

Pirmosios lydekų žūklės po šių žuvų neršto būna labai įdomios. Žvejams tuo metu patariama gaudyti sekliose įlankose, netoli pakrantės žolių, kur lydekos kurį laiką ganosi, šildosi, nes tokiose vietose vandens temperatūra yra kur kas aukštesnė nei likusioje vandens telkinio dalyje. Tokia žūklės strategija yra teisinga, tad ja besivadovaujantys pirmosiomis gegužės savaitėmis pagauna nemažai lydekų. Bet ar tai būna didelės lydekos? Tikrai ne. Tai būna standartas, apimantis žuvis nuo silkučių, neperkopusių 45 cm ilgio kartelės, iki 1,5 kg (geriausiu atveju 2 kg) svorio lydekų. O kur didžiosios? Kodėl jų nepagauname? Priežastys yra dvi. Visų pirma didelių lydekų pas mus yra labai mažai. Antra priežastis: didelė lydeka po neršto taip ilgai kaip mažesnės neužsibūna sekliose, netoli nerštaviečių esančiose vietose. Didelė lydeka žino, kad čia nesaugu, kad iš tokių vietų reikia kuo greičiau bėgti į gilesnes ir saugesnes vietas.

Didelę lydeką po neršto prie pat kranto lengviau pagausime Alanduose, kur pakrantėmis niekas nevaikščioja, kur gan ramu, kur lydekų koncentracija vis dar pasakiškai didelė, nepaisant žvejų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos antplūdžio. Antra vertus, reikia pasakyti, kad ir Alanduose, ir Švedijos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje galioja tie patys dėsniai, tik išreikšti kitokiomis proporcijomis. Tas pats ir Amerikoje, ir visur kitur, kur lydekos gyvena.

Lydekų buveinės

Mėgstamos didelių plėšrūnų buveinės yra gilios duobės, o medžioklės vietos — dugno plotai su įvairiais gylio nelygumais. Tačiau gan solidus gylis prie pat kranto lydekoms nebus labai įdomus — vargu ar didelės plėšrūnės čia laikysis, didesnė tikimybė, kad jos tūnos toliau nuo kranto, pvz., kur duobė baigiasi ir vėl prasideda skardis. Kuo vieta sunkiau pasiekiama, kuo didesni gyliai joje dominuoja, kuo labiau išraižytas tokios vietos dugnas, tuo daugiau šansų sutikti didelę plėšrūnę. Tačiau didesni gyliai — ne vienintelis kriterijus, svarbu ir aplinka. Kelerius metus gana intensyviai lydekas žvejojau viename dideliame žvyro karjere. Ekskavatorininkai čia padirbėjo nuoširdžiai, todėl jo dugnas duobėmis buvo nusėtas tarsi mėnulio paviršius krateriais. Pačiose giliausiose to karjero vietose lydekų niekada nepagaudavau. Pagaudavau ten, kur sekliau, bet dugnas labai raižytas ir apaugęs žolėmis. Žolynai ir dugno nelygumai yra labai svarbūs lydekų gyvenime, ir to niekada nereikia pamiršti.

Ne vien saugumas

Vis tik savo buveinę plėšrūnas renkasi ne tik vadovaudamasis saugumo jausmu. Ta vieta turi užtikrinti ne tik saugumą, bet ir plėšrūną maitinti. Gilaus amžiaus sulaukęs plėšrūnas yra puikus medžiotojas, nes turi daug patirties, kita vertus, didelis kūnas jam jau neleidžia medžioti taip, kaip tai darydavo jaunystėje. Tokiam plėšrūnui reikia didesnės aukos, prie kurios tyliai prisėlinus tiksliu šuoliu būtų galima ją sugriebti.

Kartais teigiama, kad jei lydekos grobis plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose, tai lydeka tokio grobio niekada negriebs, nes neva tai yra nepalankus medžioklės objektas. Tačiau praktika rodo ką kita: viduriniuose vandens sluoksniuose 1 m ar 2 m atstumu nuo dugno traukiamas masalas neretai būna puolamas didelės lydekos. Ką kelios minutės prieš tokią ataką veikė didelė lydeka? Plaukiojo viduriniuose vandens sluoksniuose ir gainiojo žuvis? Gali taip būti, jei kalbama apie „seliavines“ lydekas, kurios gainiojasi seliavų būrius, bet gali būti ir kitaip, pvz., lydeka tūnojo netoli dugno, lemiamu momentu nuo jo pakilo ir sučiupo nieko neįtariančią, 2 m atstumu nuo dugno plaukiojusią auką. Beje, agresyvūs dideli vobleriai sugeba lydekas pakelti dar aukščiau.

Lengvas grobis

Didelės lydekos akys visada žiūri į viršų, tarsi jai būtų skirta stebėti tik tai, kas vyksta virš jos, tačiau šios plėšrūnės gyvenimas lengvesnis tampa tada, kai karpinės žuvys plaukioja netoli dugno, ieško maisto, kai jų dėmesys sutelktas į mitybą, o saugumo jausmas prislopintas.

Intensyviai besimaitinančios žuvys visada traukia plėšrūnus. Paklauskite gausiai jaukinančių ir mokančių privilioti didelius žuvų būrius plūdininkų kaip jie, taikių žuvų žvejai, traktuoja plėšrūnus, ir jie mielai jums papasakos kaip juos nervina reiškinys, kai priviliotą ir besimaitinantį žuvų būrį nuolat atakuoja ir baido plėšrūnas ar net keli plėšrūnai.

Kodėl intensyviai besimaitinančios karpinės žuvys vilioja lydekas — atspėti nesunku. Pirma, tokioje vietoje susitelkia nemažai įvairaus dydžio žuvų. Antra, norėdama nuo dugno paimti vabzdžio lervą, vėžiagyvį ar pan., karpinė žuvis turi pasisukti galva žemyn, o uodega į viršų. Kai ji maistą ima nuo dugno, yra labiausiai pažeidžiama. Plėšrūnai tą žino tūkstančius metų. Lygiai taip pat gerai kaip žino ir kur bei kada neršia aukšlės.

Nereikia pamiršti ir to, kad vandenyje yra sužeistų ar ligotų žuvų, kurių judesiai nekoordinuoti ir labai skiriasi nuo sveikų žuvų judesių. Šios žuvys taip pat tampa plėšrūnų aukomis — ne veltui sakoma, kad lydekos yra mūsų vandenų sanitarai. Tokios aukos nėra nuolatinis lydekų maistas, jos pasitaiko tik kartais, tačiau visada atkreipia lydekos dėmesį, nes tokią žuvelę labai lengva pagauti.

Taigi didelės plėšrūnės tiesiog privalo pasirinkti tinkamą medžioklės momentą, kai jų aukų elgesys pasikeičia ir dėl vienos ar kitos priežasties jos tampa mažiau atsargios, ir surasti vietas, kur joms tinkamo maisto būtų gan daug.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės.

Kokia sukriukė

Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus.

Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku. Imame dvi sukriukes, nuimame vienos kabliukus ir ant jos žiedelio, kur ką tik kabėjo kabliukas, užmauname kitą sukriukę. Gauname masalą, kurio virpesiai ne tik gerokai agresyvesni, bet ir visiškai kitokie, nes juos skleidžia du lapeliai. Į tokį masalą ešeriai kažkodėl reaguoja visiškai kitaip nei į paprastą sukriukę. Pabandykite ir įsitikinsite, kad tam tikrais atvejais šis paprastas būdas gali labai padėti. Turbūt jums jaus skaitant pirmą šios pastraipos sakinį į galvą šovė mintis: „Apie ką jis šneka? Nesąmonė! Jokių žiedelių ant sukriukės nėra, kabliukas kabinamas tiesiai ant ašies ir nuimti jį labai sunku!“ Tai tiesa, tačiau mano, ešeriams skirtos sukriukės jau seniai nebeturi gamyklinių kabliukų. Jie nukarpyti, pakeisti mažesniais, ant jų kotelių surištos muselės. Patys kabliukai su sukriukėmis sujungti žiedeliais, todėl man pasidaryti dviejų sukriukų tandemą — visai nesunku.

Sistemėlė

Yra žvejų, kurie užsispyrusiai neigia sistemėlių, skirtų ešeriams, kai apačioje kabinamas svarelis, o aukščiau — vienas ar du pavadėliai su masalais, naudingumą. Pasak jų, geriausia yra gaudyti vienu guminuku su labai lengvu galvakabliu, kad masalas ant dugno leistųsi lėtai ir natūraliai. Nesu nusistatęs prieš tokią žūklę — nedidelis guminukas su labai lengvu galvakabliu tikrai efektyvus masalas. Bet ar visada jis toks? Ar jis efektyvus, kai reikia surasti, kurioje vandens telkinio vietoje laikosi ešeriai? Atsakymas — neigiamas, nes toks mažas ir lengvas masalas skęsta labai lėtai, vadinasi, žvejojant gilesnėse vietose per gana ilgą laiką su juo patikrinsi tik nedidelį vandens plotą.

Žvalgybai, t. y. tiems atvejams, kai reikia kuo greičiau surasti ešerius, už lengvą guminuką kur kas efektyvesnė sistemėlė su svareliu valo gale ir aukščiau esančiais pavadėliais. Ji paprasčiausiai yra „greitesnė“, nes greičiau skęsta, pasiekia dugną, be to, svarelis, atsitrenkdamas į dugną, sukelia garsą ir dumblo debesėlį, o tai žvejojat ešerius taip pat labai svarbu. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse toks žūklės būdas labai populiarus, tačiau pati sistemėlė šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią naudoja Lietuvos žvejai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Vakarų Europos žvejai, norėdami kuo greičiau surasti tas vandens telkinio vietas, kur tūno ešeriai, naudoja ne 1–2, o 4–5 pavadėlius, kartais ir daugiau. Ant pavadėlių kabliukų nebūtinai kabinami guminukai. Tai gali būti įvairūs masalai: guminukai, ryškiaspalvės muselės, maži vobleriukai, žodžiu, įvairių skirtingų masalų kratinys. Kadangi mūsų mėgėjiškos žūklės taisyklės leidžia naudoti 6 kabliukus, mes galime surišti ir sėkmingai naudoti tokią sistemėlę. Jos pranašumas yra ne tai, kad vienu traukimu galima pagauti daug ešerių, o tai, kad sistemėlė su 4–6 pavadėliais imituoja nedidelių žuvelių būrelį, kuris ir būna ešerių susidomėjimo objektas. Kita vertus, kai naudojama daugiau pavadėlių, masalai plaukia skirtinguose gyliuose — tai taip pat pranašumas, kaip ir galimybė vienu metu žvejoti skirtingų rūšių, spalvų ar dydžių masalais.

Ešerys ešeriui...

Žvejojant didesnius ešerius, nereikia pamiršti vieno dalyko: didesni ešeriai yra kanibalai. Pasak vienos teorijos, jie todėl ir tapo dideli, kad vaikystėje pradėjo misti savo giminaičiais.

Didesni ešeriai neretai laikosi netoli mažesnių ešerių būrelio, jų žvilgsnis neretai būna nukreiptas į tuos mažiukus ešerius, nes tai — potencialus grobis. Todėl žvejodami ešerius nepamirškite užkabinti masalą, kuris spalva ir dydžiu būtų panašus į nedidelį ešeriuką. Kartais tokie masalai, ypač kai vanduo yra skaidrus, būna labai efektyvūs.

Taigi ieškodami ešerių nepamirškite, kad jūsų dėžutėje turėtų būti vienas kitas nedidelis, ešeriuką imituojantis vobleris ar guminukas.

Kur plaukioja didesni ešeriai?

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje... Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi?

Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį? Tačiau kai ešerių tenka ieškoti konkrečiame ežere, paaiškėja, kad yra povandeninių kalnelių, ties kuriais dideli ešeriai niekada nekimba, kad yra begalė skardžių, ties kuriais žvejojant rezultatai nekokie, kad yra kokios nors konkrečios vietos, kuriose telkiasi daug ešerių ir kur žvejojant galima pagauti ne vieną didelį kuprių. Nemažai didesnių ežerų yra tokių vietų, kuriose visada būna didelių ešerių, bet jei reikėtų visų tokių vietų dugno pobūdį apibūdinti, pasirodytų, kad jis labai skirtingas. Viename ežere daug ešerių galima aptikti ties kokiu nors vienu povandeniniu kalneliu, nors ties kitais to paties ežero kalneliais tiek ešerių niekada nebūna. Kitame ežere jie pasirenka kokią nors įdubą tarp dviejų skardžių, nors ties kitais to ežero skardžiais per visą dieną nepagausi nė vieno didesnio nei 25 cm ešerio. Dar kitame ežere jie pasirenka tam tikrą lygaus dugno plotą ir visais metų laikais būna prie jo „prisirišę“.

Bendras bruožas

Tačiau visos vietos kur laikosi didesni ešeriai turi vieną bendrą bruožą — jų dugne yra įvairių kliuvinių. Tai gali būti dideli akmenys, žolės, o tvenkiniuose — paskendusių medžių kamienai ar kelmai. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl ešerys yra dryžuotas? Manote, dėl grožio? Taip nebūna. Kiekvienai žuvies rūšiai tūkstančiai evoliucijos metų suteikė tokią spalvą, kuri geriausiai jas maskuoja toje aplinkoje, kur tos žuvys gyvena. Lydeka pasislepia tarp žolių, pūgžlys — prie dugno, o ešerys ten, kur dugne nuo kliuvinių ir kitų objektų krenta šešėliai. Ešerio dryžiai — jo maskuojamasis rūbas, padeda pasislėpti ten, kur šviesą užstoja kliuviniai ar ant dugno augančios žolės ir pan.

Tačiau net pati geriausia slėptuvė ešeriui bus netinkama, jei netoliese nebus vietos, kur ešerys galėtų iki soties prisigaudyti maisto. Tas maistas nebūtinai turi būti tos žuvys, kurias matome (kuojos, aukšlės). Kai kuriuose ežeruose tai gali būti stintelės, o kai kur net ne žuvys, o vėžiai. Jei ešeriai gyvena netoli vėžių buveinių, tai gali byloti apie tai, kad tokia vieta sėkmingai bus eksploatuojama visus metus.

Koks masalas?

Tačiau net tinkamai pasirinkta žūklės vieta, jei nepasirinksime tinkamo masalo, gali neduoti norimo rezultato. Teorija, kad mažiausių dydžių guminukai ir mažos sukriukės yra geriausi ešerio masalai, labai paplitusi. Tačiau kodėl tie didieji ešeriai, kurie ne kartą matė mažytį guminuką ar 1 numerio sukriukę, tik palydėjo tokį masalą akimis, ir tiek?

Vienas bičiulis, ešerius dažnai žvejojantis mažais masalais, teigia, kad masalo dydžio parinkimas turi labai didelę įtaką žūklės rezultatams. Šventa tiesa, tačiau, anot šio bičiulio, jei ešeriai ne itin gerai kimba naudojant 4–5 cm masalus, reikia užkabinti 3 cm ilgio masalą. Situacija pasikeičia iš esmės — kibimų sulaukiama kur kas daugiau. Tai irgi tiesa, tačiau taip šnekant nutylima, kad tokia taisyklė galioja tik mažiems ešeriams, kurie plaukioja dideliais būriais. Taigi tokia taktika naudinga tik tada, kai žvejys nori pagauti daug ešerių ir jam visiškai nerūpi, kokio jie bus dydžio, tačiau jei žvejo tikslas — kokybė, o ne kiekybė, tai ši taktika neduos rezultatų. Dideliam ešeriui reikia didelio masalo. Vis tik reikia pasakyti, kad žvejai ne itin mėgsta didesnių dydžių masalus, nes tai sumažina kibimų skaičių, o to daug kas nenori.

Jei paklaustumėte, kokio dydžio sukriukės geriausios žvejojant ešerius, daugelis atsakytų, kad nuo 0 iki 3 numerio. Tačiau jei norite pagauti didelį ešerį, pamirškite 0–2 numerio sukriukes — jos ne tik per mažos, bet ir nesugeba dirbti didesniame gylyje. Rinkitės 4–5 numerio sukriukes, nes būtent tokio dydžio masalas yra tinkamiausias žvejojant didelius ešerius. Tą patį galima pasakyti ir apie guminukus: 3 cm ilgio guminukas yra idealus žvejojant mažus ešeriukus, o užkabinę 7–8 cm ilgio guminuką mes jau taikomės į didelius ešerius.

Pasirinkimo įvairovė

Ešerių žūklei būdinga tai, kad kiekvienu sezonu reikia skirtingų masalų. Gegužę naudojami masalai iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos naudosime rugsėjį. Pavyzdžiui, pavasarį, kol vanduo dar šaltas, naudingiausi yra guminukai. Tas pats ir kalbant apie ešerių žūklę rudenį, kai vanduo atšąla. Tik rudenį naudojami mažesnių dydžių guminukai.

Pavasario pabaigoje, vasarą, kai vanduo jau šiltas, geresnių rezultatų galima pasiekti žvejojant aktyviai dirbančiai masalais, tokiais kaip sukriukės ar agresyviai virpantys vobleriai. Vasarą itin sėkmingi gali būti paviršiniai vobleriai, nes šiuo metu ešeriai dažnai medžioja netoli vandens paviršiaus.

Daug kas priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo vandens telkinio, nes skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių didesnių ešerių mitybos objektas gali būti skirtingas, todėl ir efektyviausias masalas gali skirtis, tačiau gegužės viduryje, kai vanduo jau šiltesnis ir tiek ešeriai, tiek lydekos aktyviai medžioja, vienas geriausių masalų ešerių nuotaikoms nustatyti yra agresyviai vibruojantis, giliau neriantis vobleris. 5–7 cm ilgio agresyvus vobleris yra puikus masalas žvejojant didelius ešerius. Naudojant gana ploną valą ir parinkus tinkamą voblerį, jį nesunku panardinti į 4–5 m gylį, ištyrinėti didelius plotus ir patikrinti ešerių nuotaikas. Jei ešeriai yra aktyvūs, jie greitai pastebės agresyviai virpantį voblerį ir jį atakuos nepaisydami to, kad jo traukimo tempas bus gan greitas. Žvejojant agresyviais, greitai ir giliai neriančiais vobleriais, labai svarbu voblerį greitai panardinti, todėl užmetus masalą spiningo viršūnėlę reikia nuleisti prie pat vandens ir ritės rankenėlę greitai pasukti kelis kartus. Vobleriui panirus traukimo tempą patariama sumažinti, be to, nepamiršti, kad kur kas efektyvesnis yra netolygus traukimo tempas.

Agresyvūs, giliai neriantys vobleriai itin gerus rezultatus parodo ten, kur dugnas akmenuotas, yra įvairių kliuvinių. Jie neįstringa tarp akmenų, nes liežuvėliu atsitrenkia į akmenį ar rastą ir atšoka. Tokiose vietose jie kur kas efektyvesni už kitus masalus.

„Lėtesni“ masalai

Vis tik reikia pasakyti, kad agresyviai virpantys, plaukiantys vobleriai yra geras masalas tik tais atvejais, kai ešeriai yra aktyvūs, domisi aplinka ir joje plaukiojančiais objektais. Jei ešeriai pasyvūs, tai, beje, būna labai dažnai, reikia ieškoti lėčiau judančių masalų. Tai vėlgi gali būti agresyviai virpantis, tačiau ne plaukiantis, o neutralaus plūdrumo vobleris, kurį galima traukti labai lėtai, o patraukus keliasdešimt centimetrų padaryti ilgesnę ar trumpesnę pauzę. Prie „lėtesnių“ masalų priskirčiau ir sukriukes. Norint suvilioti pasyvius ešerius, sukriukę reikia traukti labai lėtai, kad ji plauktų ten, kur esti ešeriai. Greitesnis sukriukės traukimo tempas nenaudingas dėl to, kad tuomet ji kyla aukštyn, praplaukia ešeriams virš galvų ir, nepaisant skleidžiamų intensyvų virpesių, yra ignoruojama.

Trečias variantas — guminukas. Šiais laikais jų yra visokių, kai kurie turi plastikinį korpusą ir yra, kiti yra labai lėtai neriantys ir t. t. Pasirinkę tinkamą guminuko dydį (nepamirškite, kad bent jau šiuo metu dideliems ešeriams reikia didelių masalų), jį prie pat dugno galite patiekti taip, kad jis imituotų labai lėtai ir tingiai plaukiančią žuvelę.

Kokį guminuką rinktis, priklauso nuo vandens telkinio. Jei žvejojate upėje nepamirškite, kad dideliems ešeriams geras masalas gali būti kirmėlės formos, nėgę imituojantis guminukas. Jei žvejojate ežere, ešeriams pasiūlykite 7 cm ešeriuką.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Ką turi žinoti apie karosus

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto.

Seklumų problemos

Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai.

Laukiam sutemų

Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro. Nors vakare aktyviai kimba ir kuojos, ir plakiai, tačiau sutemus, šių žuvų kibimai baigiasi, o karosai vis dar aktyviai ieško maisto. Štai tada karštomis vasaros dienomis ir geriausia gaudyti didelius karosus. Sutemus ir karšiai užsuka į seklumas, o tai nėra blogai, nors tikimasi sugauti karosą.

Naktinis seklumų gyvenimas yra labai paslaptingas, ir vasarą jis tikrai nėra ramus. Tai greičiau naktinė diskoteka nei tylus miegamasis. Tiesa, ta diskoteka ilgai netrunka — paprastai praėjus valandai nuo visiškos sutemos žuvys seklumose nurimsta ar net iš jų pasitraukia.

Didesni gyliai

Seklumos yra labai skirtingos. Kai kuriose karosų kažkodėl nebūna. Yra teorija, teigianti, kad tose seklumose, kur ganosi daug plakių, kuojų ar net nedidelių karpiukų, didelių karosų nėra, nes jie renkasi tas seklumas, kur konkurencija mažesnė. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nebent galime priimti kaip šiokį tokį paaiškinimą, kodėl vienos seklumos yra rezultatyvios, o kitose karosų nepavyksta pagauti.

Nors karosas pagal gyvenimo būdą prilyginamas lynui ir dažnai teigiama, kad juos geriausia gaudyti panašiose vietose kaip ir lynus, tačiau karosų žūklė gali būti sėkminga ir 3–4 m gylyje. Jei ežeras nemažas ir jame yra įvairių gylių, didelių karosų taip pat galima pagauti. Čia juos vilioja du dalykai — vėžiagyviai ir nedideli moliuskai. Kuo di­des­nis ka­ro­sas, tuo di­des­nę jo ra­cio­no da­lį sudaro kaloringesnis gy­vūni­nis mais­tas. Didelio ka­ro­so ir di­de­lio karšio po­rei­kiai yra pa­na­šūs. Tačiau jei karosai didesniame gylyje pakankamai maisto neranda, jie maitinasi seklumose.

Per­spek­ty­vios karosų žūklės vie­tos didesniame ežere: smul­kių be­stu­bu­rių ko­lo­ni­jos, didesnės uo­do trūk­lio ler­vų san­kau­pos, det­ri­tas ir pan.

Nedideli ežerėliai

Nedideliuose, vasarą apželiančiuose ežerėliuose, durpių ar žvyro karjeruose karosų reikia ieškoti netoli kranto, kur gylis ne didesnis nei 2 m ir kur dugną dengia gana vešlus augalų kilimas. Tokiose vietose didelį karosą galima pagauti tik vakare ar naktį. Jei kibimai dažni, didelio karoso pagauti greičiausiai nepavyks, nes masalą griebs nedidukai karosiukai, sveriantys ne daugiau nei 500 g. Jei karosų kibimai reti, šansų pagauti didelį karosą yra kur kas daugiau. Meškerės gylis tokiose vietose nustatomas taip, kad masalas būtų pakilęs virš dugno ir virš povandeninio žolių kilimo. Labai dažnai gylis pasirenkamas dar mažesnis, kad masalas kabotų per vidurį tarp vandens paviršiaus ir dugno. Būna, kad dideli karosai paima ir ant dugno gulintį masalą, tačiau tai nėra dažnas reiškinys, be to, masalą nuo dugno karosai dažniausiai ima šaltesnėmis dienomis ir didesniame gylyje.

Pastaba!

Neapsigaukite! Yra ežerų, kuriuose dideli karosai vasarą kimba tik naktį, tad bandymai sugauti didesnį karosą ryte ar vakare būna nesėkmingi. Žvejojant tokiuose ežeruose labai nesunku padaryti klaidingą išvadą, kad jame normalių karosų nėra.

Skaitykite daugiau: Ką turi žinoti apie karosus? - Naujienų portalas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/10274725/Ka.turi.zinoti.apie.karosus.=2009-05-29_08-05/#ixzz2SOmYOJ99

Teisingas masalo kabinimas ant kabliuko

Sliekas

 Sliekas yra bestuburis gyvūnas, priklauso žieduotosioms kirmėlėms. Tai vienas daugiausiai paplitusių gyvūnų pasaulyje. Gyvena puveningoje ir drėgnoje žemėje ir minta žemėje esančiomis organinėmis medžiagomis. Sliekai yra labai svarbūs – dirvožemyje perdirba pūnančias organines medžiagas, aeruoja dirvą, ją mineralizuoja, ne ir dar viena nauda – tai puikus masalas žuvims.Gerame sode, darže, komposte ar paupyje galima rasti visų rūšių sliekų. Į kompostą sode kraunamos įvairios sodo atliekos – žolė, lapai, virtuvės atliekos, sugedę vaisiai ir kt. Šioms kiek patrešus ir susigulėjus, kiek paksus rasime nedidelių, labai judrių kompostinių sliekų. Jie raudonos spalvos su gelsva uodegėle. Uodegėlei nutrūkus, išsiskiria geltonas skystis. Jie nedideli, bet labai vikrūs. Tinka smulkesnėms žuvelėms (nors ant kabliuko suvėrus keletą ir didesnėms) gaudyti. Šie sliekai naudoti masalui ypač tinka pradedantiesiems žvejams aukšlių, kuojyčių ar gružlių gaudymui.Jeigu yra vieta kur pūdomi anksčiau nukritę lapai, ar miškelyje po lapuočiais, galima rasti melsvai raudonų ir  stambesnių sliekų. Šie sliekai greiti ir judrūs, storesni už kompostinius ir vadinami pieviniais sliekais. Jais gaudomos kuojos, raudės, ešeriai, šapalai ir kitos žuvys.Pakasus paprastą daržą, ar po seniau gulinčiu akmeniu ar lentgaliu, randami blyškūs, ilgi bet patvarūs dirviniai sliekai. Šie sliekai užmauti ant kabliuko po kiek laiko atrodo kaip negyvi. Galbūt dėl to kad jie nejuda, jų žuvys nelabai mėgsta ir žūklė būna akivaizdžiai prastesnė.Ant prižėlusio sodo takelių, ypač parkuose, galima rasti didelių sliekų, kuriuos vadina naktiniais. Tai -  puikus masalas stambiai žuviai, ypač unguriams, ir vėgėlėms. Naktinio slieko negali apžioti mažosios žuvelės, o ungurys, šapalas, meknė, karšis, ešerys ar vėgėlė tokio kąsnio niekados nepražiopsos.Naktinių sliekų geriausia prisirinkti patiems, nes nemažai žvejų yra nusivylę parduotuviniais, kurie neretai ilgai neišgyvena. Geriausia naktinius sliekus gaudyti vakare ir po lietaus. Naktiniai sliekai ant žemės paviršiaus palieka nedidelius kauburiukus, dieną lindi urveliuose o vakare ar po lietaus iš jų išlenda.Prisigaudžius daugiau sliekų, juos galima išlaikyti net keletą mėnesių ar ilgiau. Jie sudedami į medinę dėžę su puveningu juodžemiu, ant viršaus užmetama šiek tiek senų ir papuvusių lapų. Lapai reikaligi tam kad greit nedžiūtų žemė. Ši dėžė su sliekais dedama į rūsį, kur vėsu ir kas keletą savaičių patikrinama ar neperdžiūvusi žemė. Jei žemė džiūsta – reikia šiek tiek palaistyti. 

Uodo trūklio lerva

Uodo trūklio lerva (Chironomus). Dar daug kur vadinama matyliais ar motyliais. Tai nedidelis, iki 2,5 cm ilgio, nariuotas vikšras, ežerų, tvenkinių, lėtesnių upių dumblo gyventojas. Vien tik Kuršių mariose jų yra priskaičiuota virš 50 rūšių. Daugumas jų yra skaisčiai raudonos rubino spalvos. Būna taip pat ir pilkų, žalsvų ar balzganų. Žvejai paprastai naudoja tik stambesniuosius chironomus,  iš tokių mūsų respublikos vandenyse yra žinomas Chironomus f. L plumosus L. pvz.: Obelijos ežere jis užauga iki 70 mg svorio bei 24 – 25 mm ilgio ir laikosi negiliai dumble, ramiose vietose, kur mažiau deguonies. Upėse, smėlėtame dugne galima užtikti Chironomus f. I. plumosus-ieductus 18 mm ilgio, kurį jau įmanoma užmauti ant kabliuko.Vieni chironomai per metus veisiasi vieną kartą, kiti – du ar net tris kartus. Kurie veisiasi vieną kartą, jei neišgaudo žuvys ar žvejai, jų lervos virsta ejukėmis ir vidurvasarį išskrenda. Šaltesniuose ir gilesniuose žeruose išskrenda liepos – rugpjūčio mėnesiais, o seklesniuose – birželio mėnesį.Iš dugno vikšrams išgriebti reikia turėti kartelę, prie kurios galo pritvirtinamas koks nors graibštelis. Pasemtas dumblas praplaunamas vandeniu pro tinklelį, kuriame ir lieka lervos. Chironomų vikšrai būna dumble seklumose, 20 cm gylyje, kartais – daug giliau. Tai priklauso nuo deguonies kiekio. Jei ežeras turtingas deguonies, tai jie esti giliau, jei deguonies mažiau – seklesnėse vietose, arčiau kraštų. Panašiai jie pasiskirstę ir pačiame dumblo sluoksnyje – vienoje vietoje arčiau paviršiaus, kitoje – giliau.Lervos laikomos drėgnoje, nugręžtoje skepetaitėje. Didesnės veriamos ant kabliukų, o mažesnės – naudojamos kaip jaukas. Žvejai tam tikslui turi net specialias dėžutes – trūklines su skylėtais šonais, kurias, pridėję lervų, nuleidžia į vandenį. Lervos pamažu išlenda ir aplink trūklinę susitelkia žuvys.Uodo trūklio lerva meškeriojama daugiausia žiemą, tačiau lygiai taip pat noriai mėgsta ją beveik visos žuvys ir kitais metų laikais. Ypač šį patiekalą mėgsta karosai, lynai, nes jie bešniukštinėdami, berausdami ežerų dumblą, nuo seno jį pažįsta.Žiemą uodo trūklio lerva yra bene mėgstamiausias žuvų maistas, tad didžiausias naudokite masalui, o mažesnes, dar neužaugusias, smulkios lervutes palikite žuvies jaukinimui.

Musės lerva

Musės lervos – dar vienas masalas, tinkantis žvejoti palaidyne. Taip vadinama balta, stipri, labai judri kirmėlė. Jų greitai atsiranda sugedusioje mėsoje, maisto atliekose, jos labai sparčiai dauginasi ir auga. Šios lervos – didžiosios mėlynosios musės vikšras. Daugumai moteriškių tai šlykšti kirmėlė, bet žuvims atrodo kitaip. Juo žvejojama papildomai maitinant žuvis tuo pačiu jauku, karts nuo karto mėtomu į upės srovę ar ežerą. Šios musės lervos ypač tinka raudėms žvejoti, čiumpa ją ir kuojos. Ant kabliuko musės lerva užmaunamas taip: smaigalys įduriamas į lervos vidurį ir ištraukiamas per plonagalį, kad išlįstų kiaurai, taip užmaunami du trys vikšrai. Jų oda tvirta, tad paskutiniosios lervos oda, užmovus lervą, irgi praduriama. Dėl to lengviau pakertama žuvis.

Lervas reikia laikyti vėsiai ir tamsoj. Palaikius šilumoj, lervos greit virsta tamsiomis lėliukėmis su storu kiautu, kurių žuvys nemėgsta.

1. Naudokite kuo aštresnius ir plonesnius kabliukus. Kabindami stenkitės užkabinti tik odelę storajame lervos gale.

2. Tik taip užkabinta lerva bus ilgai gyvybinga ir vilios žovį.

3. Šitaip kabinti negalima, nes nors kiek patempus lervą ji plyš ir bus netinkama naudojimui.

4. Naudojant dvi musės lervas, kai gaudymo atstumas yra mažas kabiname taip kaip parodyta pirmame paveikslėlyje.

5. Jei gaudoma naudojant tolimą užmetimą ar dugne lervas kabima taip, tai apsaugos nuo valo susisukimo.

6. Smulkesnės žuvys kaip kuojos gali tampyti lervą už galo. Tam, kad to išvengti lervą kabiname tokiu būdu.

7. Čia kitas būdas išvengti valo susisukimo.

8. Čia dar vienas būdas pergudrauti smailą galiuką ragaujančią žuvį, lervą kabiname už jo.

 Virtas arba konservuotas kukurūzas

Virti ar konservuoti kukuruzai yra vienas iš populiariausių jaukų žūklėjė. Kaip nebūtu keista daugeliui žvejų (ypač pradedančiųjų) nežino kaip reikia taisiklingai kabinti kukuruzą ant kabliuko. Senam ir patyrusiam žvejui toks klausimas greičiausiai sukeltų juoką. Tačiau kaip sakoma niekas negimė mokėdamas, tagi panagrinėkime kukuruzo kabinimo ant kabliuko būdus.

 Vieno kukurūzo grūdo kabinimas ant kabliuko tai bene populiariausias būdas naudojamas didžiajai daliai žuvų gaudyti.Yra keletas būdų kabinti kukurūzą ir kiekvienoje žūklėje reikia atsiririnkti tam tinkama būdą, svarbiausia nepamirškite, kad kabliuko smaigalys turi būti išlindęs iš kukurūzo.

 Kabiname keletą kukurūzo grūdų.  

Kaip užkabinti kelis kukurūzo grūdus ant 16 - 18 nr. kabliuko. 

Kukurūzo ir musės lervos sumuštinis.

Kukurūzo ir slieko sumuštinis.

 

Karaliai be karūnų

Dėl cikliškumo pavasarį labai dažni straipsniai apie kuojų žūklę upėse ar upėtakių žūklę nedideliuose upeliuose. Nedaug žuvų rūšių turime savo vandenyse, dar mažiau jų yra žūklės objektas. Todėl cikliškumo niekada neišvengsime. Šis straipsnis - irgi ne išimtis. Jis - apie upėtakius. Ir vėl upėtakiai - atsidūsite? Taip, upėtakiai. O ar daug žuvų žinote, kurioms kovą ir balandį verta skirti tiek dėmesio, kiek upėtakiams?



DOMINANTĖS 
Upėtakių žūklė iš esmės nėra sudėtinga, jei lyginsime ją, sakykim, su karpių žūkle ar lydekų žvejyba velkiaujant. Karpių žūklėje daug chemijos ir nemažai technikos, todėl galima ilgai šnekėti apie baltyminius kukulius, granuliuotus jaukus, jaukinimo taktikas, pavadėlių sistemas, akmeninius svarelius, „Big Pit“ rites ir kitus dalykus. Karpių žūklę galima padaryti labai paslaptinga ir sudėtinga, ir reikia pasakyti, kad toks įvaizdis neretai sukuriamas. Lydekų žvejyboje, kai šios žuvys gaudomos velkiaujant ežeruose, daug visokiausios technikos esama. Pradedant elektronika ir baigiant mechanika. O kur yra technika, ten prasideda įvairiausios ilgos ir nuobodžios diskusijos apie tai, kuo aparatas „PyPy 3D“ geresnis už aparatą „ŽūŽū 2D“. Kas toje technikoje nieko neišmano, lieka už pokalbio borto - juk nepadiskutuosi apie tai, apie ką neturi žalio supratimo. Tas pats ir karpių žūklėje - neišmanai chemijos, tai ir nėra apie ką diskutuoti. Nebent kalba pasisuks apie tai, kad karpiai gerai kimba ir ant vyno kamščio. Upėtakių žūklėje viskas kitaip. Čia nėra technikos (ypatinga technika nepavadinsi 2 m ilgio spiningo, ritės ir saujos masalų), nėra jokios chemijos (nors norint būtų galima pradėti gilintis į guminukų, apipurkštų ypatingomis substancijomis, panaudojimą žvejojant upėtakius). Upėtakių žūklėje dominuoja filosofija. Ir kuo mažiau upėje upėtakių, tuo ta filosofija įmantresnė, o jos objektas - upėtakis - gudresnis.

PROFESORIUS
Kažkada labai seniai viename straipsnyje perskaičiau įdomią mintį: upėtakiai nėra nei tokie protingi, nei atsargūs, jei jų upėje gyvena daug. Jei upėtakių daug, jie tokie pat agresyvūs ir nebaikštūs kaip ešeriai ar net dar agresyvesni. Nelabai tada tuo patikėjau, o gal ir nelabai norėjau tikėti, nes tokios mintys atrodė eretiškos, griaunančios visą upėtakiavimo filosofiją, kurioje ne paskutinę vietą užima upėtakis „profesorius", gyvenantis toje pačioje pačioje giliausioje duobėje, labai klastingoje duobėje, kažkur šabakštynų viduryje. Upėtakis „profesorius", tai ne Lochneso pabaisa, niekada nepasirodanti žmonėms - jis mielai bendrauja, kartais išlenda ir pasirodo spiningautojui, tačiau išlenda tik tam, kad demonstratyviai pasirodytų ir nusispjautų į upėtakininko masalo pusę. Šimtai istorijų apie upėtakius „profesorius" prirašyta. Ir visos jos panašios - „profesorius" pasirodo žvejui ir dingsta. Upėtakininkas kiekvieną dieną eina prie duobės, bando visokiausius masalus, bet „profesorius" daugiau nebeišlenda. Ir staiga vieną dieną, kai upėtakininkas išvargęs, sulysęs ir net jau pliktelėjęs ar žilstelėjęs, nebeturėdamas vilties ateina prie upės ir penki tūkstantąjį kartą užmeta masalą į „profesoriaus" duobę, šis tingiai išlenda ir dar tingiau nusižiovavęs netikėtai čiumpa blizgę. Finalas: „profesorius" po ilgos ir kankinamos kovos atsiranda upėtakininko rankose, kuris, pažiūrėjęs priešininkui į akis, „profesorių" paleidžia. „Profesorius", pasakęs „ačiū", nusileidžia į savo duobę, o upėtakininkas grįžęs namo visus žūklės įrankius atiduoda kaimynui, pats pradeda auginti gėles, tampa vegetaru ir prie vandens daugiau niekada nebeina. Na, finalas gali būti ir kitoks, bet ne tai esmė. Esmė ta, kad yra tokia upėtakio „profesoriaus" dvasia, kuri vis pasirodo literatūroje ir net turi realų prototipą gamtoje.

AGRESORIAI 
Bet grįžkime prie minties, kuri sako, kad upėtakiai nėra nei protingi, nei atsargūs, jei jų upėje yra daug. Netikėjau ja, kol nepatekau į vieną fantastišką Ūlos pločio upę, tekančią Bavarijoje, kažkur priekalnėse, netoli Niurnbergo. Ten upėtakių buvo labai daug. Rimtai dirbant per porą ar trejetą valandų buvo galima pagauti apie 20- 25 marguosius upėtakius, bent du ar trys jų bus apie 45 cm ilgio ar kiek didesni, o nemažos dalies žuvų dydis svyruos tarp 30 ir 40 cm. Toje upėje, norėdamas pagauti upėtakį, turėjai kiek paeiti pakrante ir radęs vietą, kuri, manytum, yra geresnė ar blogesnė slėptuvė, užmesti masalą. Kibimas beveik garantuotas. Kuo sudėtingesnė vieta (šakos, krūmai, kelmai, šabakštynai, didesnis gylis, paplauti krantai, duobė), tuo didesnis upėtakis užkimba. Dažnai nuo vieno upėtakio iki kito eiti toli nereikėdavo - kartais kelis metrus, kartais keliolika, kartais keliasdešimt, bet labai didelių atstumų, norėdamas sugauti tuos savo 25 upėtakius, nenuėjau. Ir įvertinus tai, kad žvejojau ne vienas - viename 2 km ruože, be manęs, bastėsi dar penki žvejai, kad žvejojau tose vietose, kur prieš mane kažkas jau gaudė, gal net ir ne vienas žvejys. Upėtakiai kibo agresyviai, slėpynių nežaidėme - nelabai jie mūsų ir bijojo. O kai per valandą sugauni du 45 cm upėtakius ir supranti, kad ir tuos didesnius pagavai be vargo, be didelių taktinių gudrybių, tai idėja, kad upėtakis kvaila ir agresyvi žuvis, jei jis gyvena gana glaustai su kitais upėtakiais, nebeatrodo utopija, atvirkščiai, su kiekvienu kibimu pradedi tikėti, kad tai tiesa, nes nėra nė vieno požymio, įrodančio upėtakių gudrumą ar atsargumą. Kad ir kaip tas faktas griautų gražią upėtakiavimo filosofiją, bet, deja, tai faktas.

NAMINUKAI 
Žvejodamas upėtakius Vokietijos upėje sužinojau dar vieną dalyką, kuris ne tiek nustebino, kiek priminė užsienio literatūroje skaitytą pasakojimą apie prijaukintą upėtakį. Pasakojimą, kurį laikiau išsigalvojimu. Eidamas upe stabtelėjau prie vieno ruožo. Tai buvo neįdomus, tiesus upės ruožas su tolygia srove, be išraiškingų slėptuvių, dumblėtu dugnu. Tame ruože nesiruošiau žvejoti, bet kažkodėl stabtelėjau. Toje vietoje už 100 m nuo upės buvo graži vokiška sodyba. Užmečiau kelis kartus, net pats dabar neprisimenu kodėl, ir ištraukiau apie 45 cm upėtakį. Ištraukiau be vargo, be jokios kovos. Upėtakis buvo negražus, sulysęs, juodas, išblyškęs. Vėliau kartu žvejojęs vokiečių muselininkas papasakojo, kad to dumblino ruožo upėtakiai yra nuolat šeriami. Juos duona šeria sodybos savininkas, o upėtakiai gyvena jiems neįprastame dumblėtame ruože, nes nuolat gauna daug maisto, kuris lengvai prieinamas. Bet tai nėra tikrasis upėtakių maistas, todėl upėtakiai liesi, tamsūs, negražūs, nestiprūs, jų mėsa balta. Iš tiesų to ruožo upėtakiai labai skyrėsi nuo sraunių ruožų su kietu dugnu upėtakių, kurie buvo gelsvai rudi, su ryškiais raudonais taškais ir itin kovingi. Vėliau panašius reiškinius teko stebėti ir keliose Švedijos upėse. Teko susidurti ir su visiškai kvailais, prie vienos vietos prisirišusiais, prie upės gyvenančių žmonių nuolat šeriamais upėtakiais, ir su agresyviais, kurie agresyvumą demonstruodavo tik dėl to, kad šių žuvų upėje būdavo labai daug.

NUOSAVYBĖ 
Tačiau jokiu būdu negaliu pasakyti, kad kiekviena upė Vokietijoje, Švedijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje pilna upėtakių. Mano manymu, upėtakių daug yra tik ten, kur jie intensyviai dirbtinai veisiami, siekiant, kad tam tikri upės ruožai būtų patrauklesni žvejams. Yra Vakarų Europoje upių, kur visą dieną padirbėjęs pagausi ne daugiau nei pas mus. O pas mus, turiu pasakyti, situacija, kalbant apie upėtakius, nėra bloga. Nėra ypač puiki, bet nėra tokia prasta, kaip kad teigia kai kurie upėtakininkai. Beje, tiems besiskundžiantiems kito žmogaus pėdos įspaudas upės pakrantėje, atrodo, sukelia ūmia alergiją. Jie kažkodėl įsitikinę, kad upelis yra tik jų. Pasiklausius žvejų kalbų apie upes, apskritai galima įdomių dalykų atrasti. Vienais metais teiraujuosi klaipėdiečių:
- Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvome nulėkę. Upėtakių daug, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Kitais metais vėl klausiu klaipėdiečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
- Ne, nėra ko ten lįsti, ten kauniečiai seniai viską išnaikino.
Teiraujuosi kauniečių:
-Žvejojat upėtakius Jūroje?
-Buvom nulėkę. Šauni upė, žvejų nėra, klaipėdiečiai kažkodėl ten nežvejoja.
Dar vienais ir dar kitais metais situacija nesikeitė. Upėtakių populiacija būdavo stabili, o kai kurių Klaipėdos žvejų, kurie realiai yra labai gerai informuoti, kas vyksta jų regione, upėtakius, ir seniai. Dėl to jau seniai nesistebiu, kai apie tą pačią upę išgirstu dvi visiškai skirtingas nuomones, vis dar stebiuosi žvejais, kurie piktinasi upės pakrantėse išvydę kito žvejo ar kelių žvejų pėdsakus. Žvejų prie vandens kur kas daugiau nei buvo prieš 20 metų, bet ne vien dėl to, kad žvejų padaugėjo - automobilių daugiau turime, mūsų žūklės įrankiai kiti, masalai kiti, tad ir susitinkame vieni su kitais dažniau tokiose vietose, kur anksčiau nesusitikdavome. Nieko blogo tame nėra. Paprasčiausiai reikės daugiau pastangų, nei anksčiau reikėdavo, norint pagauti upėtakį.

ĮVAIROVĖ
Jei paskaitytume įvairių šalių žvejų straipsnius apie upėtakių žūklę, rastume, kad jie turi labai daug bendro ir net yra labai panašūs (kalbu tik apie margųjų upėtakių žūklę upėse). Ir prancūzų upėtakininkas, ir lenkas, ir latvis, ir lietuvis pasakoja apie tuos pačius dalykus - tokius pat spiningus, tokius pat masalus, tokią pat gaudymo techniką. Kalbant apie pastarąją, mane nustebino prancūzai, viename seminare pasakoję apie upėtakių žūklę taip, lyg tai būtų skaitomas lietuvių autoriaus straipsnis apie šių žuvų žvejybą. Pasirodo, prancūzai upėtakius žvejoja taip pat kaip ir mes ir tokiuose pačiuose nedideliuose upeliuose. Tikrai maniau, kad yra kitaip, kad kitokios upės, bet klydau - viskas labai panašu. Kitaip yra Švedijos šiaurėje ar Suomijoje. Sakyčiau, tik sąlygiškai kitaip, nes jei pasirinksime nedidelę, neplačią upę, tai žūklė bus labai panaši į žūklę Lietuvoje, išskyrus tai, kad krantas dažniau yra akmuo, o ne žemė. Bet ten yra plačių ir labai sraunių upių, kurios bent man yra įdomesnės tuo atžvilgiu, kad yra kitokios nei mūsiškės, ir nors jose žūklės taktika paremta tais pačiais principais, tačiau realus veiksmas vyksta kitaip. Pasikalbėję su vietiniais spiningautojais galite sužinoti labai įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad upėtakius jie gaudo paviršiniais vobleriais, tokiais kaip „Skitter Pop“. O juk vietoj liežuvėlio dubenėlį turintis „Skitter Pop“ vobleris yra išties labai savitas masalas, bent jau pas mus, ir pas artimiausius kaimynus lenkus ir latvius mažiausiai siejamas su upėtakių žūkle. Bet suomiai ir švedai teigia, kad paviršiniai vobleriai jų plačiose ir srauniose upėse yra įprastas dalykas - jei upėtakis aktyvus, jis pakils nuo dugno ir paims paviršiuje plaukiantį masalą. Aišku, būna, kad upėtakis nepataiko, tada žvejys prie pat tos vietos, kur ką tik praplaukė masalas, pamato iš vandens iššokančią žuvį. Suomiai ir švedai, kalbėdami apie paviršinius masalus ir upėtakių žūklę, akcentuoja vaizdą, kurį žvejys mato tuomet, kai upėtakis atakuoja masalą, bet nepamiršta patikinti, kad paviršiniai vobleriai yra puikus masalas žvejojant upėtakius. Minėtų šalių žvejai teigia, kad žvejojant paviršiniais vobleriais pagrindinė metimo kryptis yra skersai srovės, o ritės lankelį reikia užlenkti tuo metu, kai masalas paliečia vandens paviršių, kad srovė valo neišlenktų lanku. Po to voblerį reikia traukti trūktelėjimais, kurie turi būti staigūs, bet labai trumpų atkarpų. Voblerius timpčioti reikia gana greitai, bet kartais reikėtų padaryti pauzę. Kuriam laikui, nors akimirką, nusiraminkite, leiskite vobleriui nurimti ir keliasdešimt centimetrų plaukti laisvai. Po to vėl pradėkite ritmingai timpčioti masalą. Tokių voblerių traukimas prieš srovę nėra efektyvus žūklės būdas. Kitų Vakarų Europos šalių žvejai irgi pripažįsta, kad nors žūklė paviršiniais vobleriais nėra produktyvi, kalbant apie sugautų upėtakių skaičių, tačiau ji yra itin selektyvi ir žvejui visada dovanoja didesnius upėtakius. Ypač į tokius masalus reikėtų atkreipti dėmesį sezono pabaigoje, rudens pradžioje, ypač, kai vandens lygis pakyla, tuomet dideli upelių upėtakiai pradeda ieškoti grobio, palieka savo slėptuves ir pradeda rimtą medžioklę. Tuo metu dideli upėtakiai pamiršta vabzdžių dietą ir pagrindiniu jų grobiu tampa žuvys. Jie vaikosi žuvis labai įnirtingai, tą kartais galima pamatyti ir vandens paviršiuje. Nors pagrindinis didelių upėtakių maistas mažos žuvelės plaukioja arčiau dugno, tačiau medžiojantis upėtakis niekada neignoruoja masalo, jei jis praplaukia jam virš galvos. Dėl to rudenį dideli upėtakiai sėkmingai gali būti gaudomi paviršiniais vobleriais. Taip teigia Vakarų Europos žvejai, o mes turime kitą statistiką.

GERIAUSIA 
Kai diskutuojame apie upėtakių žūklę, dažnai vardiname įvairius masalus, kurie galėtų imituoti upėtakių maistą. Tai įvairiausios varlių imitacijos, kurios tiktų upėtakių žūklei kovą, kai varlės masiškai migruoja iš upelių, kuriuose žiemojo, į pievas. Tai metas, kai atrodo, kad upėtakiai nieko daugiau neveikia, tik kemša į skrandį varles, kad atsivalgytų už visą žiemą. Trumpai trunka tas laikotarpis, bet jis labai įdomus. Tai rainių, kūjagalvių ir kitų žuvelių, gyvenančių upėtakio aplinkoje, imitacijos. Tai įvairiausi guminukai, panašūs į dėles, sliekus ir visokias kitokias kirmėles, kurias neša srovė, išplovusi iš pakrantės grunto. Tai mažyčiai vobleriai, imituojantys karkvabalius ir kitokius vabzdžius, tam tikru laiku pasirodančius upėtakio akiratyje. Daug įvairiausių dalykų prisigalvojame, norėdami sugauti upėtakį. O ką sako statistika? Na, jei žvejys upėtakius gaudo tik sukriukėmis (yra tokių), tai 99 proc. upėtakių pagauta naudojant sukriukes, o 1 proc. - kitus masalus (toks žvejys kartą per sezoną užkabina voblerį). Bet ką sako kitokia, objektyvesnė statistika, surinkta apklausus ne vieną žvejį, o šimtus? Tokią statistiką kai kuriose Europos šalyse bandė surinkti įvairūs dirbtinių masalų gamintojai - paaiškėjo, kad net apie 60 proc. upėtakių pagaunama naudojant upėtakio imitaciją. 40 proc. upėtakių užkimba naudojant masalus, kurie imituoja upėtakių maistą, reikia pasakyti, kad didžiausią dalį sudaro ne varlių ar vabzdžių imitacijos, bet žuvelių. Be abejo, jei paimtume muselininkų statistiką, neabejoju, kad ji galbūt būtų kitokia - jų gaudymo stilius skiriasi, jie kitaip pateikia masalą, bet upėtakiautojų, upėtakius gudančių spiningu, žvejybos stilius labai panašus. Ši statistika idealiai sutampa su mano asmenine - daugiausia upėtakių pagaunu naudodamas upėtakiuko imitaciją, bet turiu pripažinti, kad pastaruoju metu dažniusiai ir žvejoju tokiais masalais. Vėlgi, žvejoju jais ne todėl, kad užsispyriau, o todėl, kad šie masalai vienu metu išsikovojo tokias pozicijas. Įdomu ir tai, kad iš visų vobierių, imituojančių upėtakiukus, nugalėtojai toje statistikoje yra agresyvesni „crank" klasės vobleriai, keliais procentais aplenkę „minnow“ klasės voblerius. Štai čia užsienietiška statistika prasilenkia su maniške - man upėtakių žūklėje sėkmingesni yra „minnow“ klasės vobleriai.

SEZONAS
Tikras upėtakininkas su upėtakiais praleidža visą sezoną, netikras, na, tas, ant kurio širsta kai kurie tikri upėtakininkai, upėtakiams dėmesį skiria tik sezono pradžioje, kovo-balandžio mėnesiais, kartais ir gegužę. Kovą ir balandį upėtakiai maitinasi gana intensyviai, tačiau žvejoti tokiu metu kartais trukdo pernelyg pakilęs upių vanduo. Anksti pavasarį, po ilgesnės bado dietos sausio ir vasario mėnesiais, upėtakių pagrindinis maistas yra varlės, kurios iš žiemojimo vietų upelių dugne pradeda migruoti į pievas. Po to upėtakiai nusitaiko į nedideles žuveles, o dar vėliau jų pagrindinę maisto dalį sudaro vabzdžiai. Beje, ichtiologai teigia, kad varlių populiacijos svyravimai paprastai turi įtakos (tik, aišku, eant tam tikram pavėlavimui) ir upėtakių populiacijos svyravimams. Kai anksti pavasarį vanduo aukštas, upėtakiams reikėtų pasiūlyti didesnius masalus. Tokiais atvejais net 7 cm vobleris nėra per didelis. Gegužė ir birželis - puikus upėtakių žūklės metas. Vanduo upėse būna nuskaidrėjęs, upėtakiai maitinasi labai aktyviai. Gegužės pabaigoje būna fantastiškas metas, kai masiškai skrenda lašalai, kuriuos upėtakiai pradeda intensyviai medžioti. Lašalus medžioja visi upėtakiai, net ir labai stambūs. Tai antras periodas metuose (po varlių medžioklės), kai upėtakiai nusitaiko į vienos rūšies masalą, dažnai pamiršta atsargumą ir maitinasi labai intensyviai. Lašalų pasirodymo metas yra geriausias metas įvertinti, kiek upėtakių yra upėje. Gegužę masalo pasirinkimas yra mažiausia problema - upėtakiai tuo metu atakuoja įvairiausius skirtingo dydžio masalus, tad geru masalu tą pačią dieną gali būti ir 1 numerio sukriukė, labiau primenanti vabzdžio imitaciją, ir 7 cm vobleris, imituojantis upėtakį. Liepą ir rugpjūtį upėtakiai maitinasi gana neblogai, tačiau žvejoti nėra lengva, jei vanduo būna žemas. Kai upės vanduo nusenka, upėtakio gyvenimas tampa nelengvas, žuvys tampa labai atsargios, sunkiai išviliojamos iš duobių, o ir maitinasi upėtakis dažniausiai anksti rytą arba vėlai vakare, t. y. švintant arba temstant. Dar blogesnė padėtis, jei vasarą vanduo net ik nusekęs, bet ir šiltas. Tada upėtakiui būna labai liūdnas metas. Bet jei vasarą upėtakis turi normalias gyvenimo sąlygas, jis yra gana aktyvus. Rugsėjį, kai vanduo atvėsta, upėtakiai maitinasi labai aktyviai ir dažniausiai gaudo įvairius smulkius vabzdžius. Tai įdomus metas, kai muselininkams gaudyti seksis kur kas geriau nei spiningautojams. Pastaruosius paprastai lydi permaininga sėkmė: viena diena būna labai įspūdinga, kita, nepaisant to, kad juntamas upėtakių aktyvumas, kažkodėl esti visiškai nerezultatyvi. Tiek vasarą, tiek rugsėjį nelengva parinkti tinkamą masalą, tad masalo pasirinkimas gali tapti galvos skausmu.

 Šaltinis: Žvejys ir žuvis