Pavadėlių gamyba iš gitaros stygų

Vienintelis būdas apsaugoti spiningo valą nuo lydekos žiomenų yra padaryti taip, kad lydeka negalėtų valo apžioti. Na, o tai reiškia, kad tarp valo ir masalo, kurį plėšrūnė atakuoja turi būti įterpta užgaląstiems kaip skustuvas žandikauliams neįveikiamos medžiagos atkarpa. Tokia medžiaga – metalas. Todėl, nepaisant to, kad nuolat diskutuojama apie inovacijas, problema sprendžiama tuo pačiu – paprasčiausiu ir pakankamai primityviu būdu – prie valko tvirtinami plieniniai pavadėliai su sukučių ir segtuku, o pavadėlio gale – masalas.
Dalis žvejų mėgstančių žuvauti su spiningu, o ypač profesionalai vis dar naudoja pavadėlius iš gitaros stygų. Tai vienagysliai pavadėliai, kurių skersmuo – nuo 0,15 iki 0,80 mm (tokio storio – vadinamoji rojalio styga). Stygos – labai tvirtos, po kontakto su lydekos žiomenimis styga dažnai deformuojasi. Ją galima ištiesinti, bet tai prastai atsiliepia masalo žaismui.

Gitaros styga kainuoja apie 5 litus iš kurios pasigaminame 4 pavadėlius. 

Šaltinis: zvejams.lt

Meškeriojimas be masalo ir fluorokarboniniai valai

Šiandien vis dažniau poledinėje žūklėje naudojami masalai, ant kurių kabliukų neveriamas joks natūralus gyvūninės kilmės prievilas, tačiau jais ne tik sumeškeriojama stambių egzempliorių, bet dažnai tokius viliokus ešeriai, kuojos ar plakiai atakuoja geriau nei klasikinę avižėlę su trūklių porele.

Triukšmingi viliokai
Kas vilioja žuvis prie vadinamųjų poledinio meškeriojimo masalų, kurių kabliukų geluonys – atviri? Pasirodo, paradoksalios ypatybės – tokių masalų skleidžiamas triukšmas, kuris girdimas gana dideliame plote ir kuris žadina žuvų smalsumą ir jos plaukia pasidomėti, ar triukšmo šaltinis kartais – nevalgomas?
O kodėl tokius masalus vadinu paradoksaliais? Todėl, kad meškeriojant nuo ledo, šiuo atveju tenka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Kitaip tariant, kiek įmanoma mažiau triukšmauti, nes žuvys gali pasibaidyti, jei neatsargiai barkštelėsite į ledą žūkladėže ar ledsamčio rankena, ir, pamirštant šią logiką, žuvims privilioti pasitelkti tą patį triukšmą.
Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais. Jie, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkia vienas į kitą ir skleidžia garsą, viliojantį plėšrūnus. Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis. Tačiau ieškojimai šia linkme vyksta nepaliaujamai, o tai rodo, kad garsas ir poledinėje žūklėje – veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei. Biologai teigia, kad žiemą to ir nereikia, nes veiksmingesni yra ne masalų keliami virpesiai, o garsas, kurį kelia į gruntą atsitrenkiantys masalai.

Smūgis po smūgio
Tokie „kūjinio“ tipo masalai – vadinamieji „velniai“, kuriais meškeriojama taip, kad jie keltų kuo didesnį triukšmą. Meškeriojimo „velniu“ klasikinė schema tokia: masalas atplėšiamas nuo dugno ir pakimba maždaug 0,5-1 m aukštyje nuo jo, kurį laiką kybo, o paskui paleidžiamas kristi ant dugno. Kuo „velnio“ gramzdas - masyvesnis, tuo stipresnis - masalo smūgis į gruntą. Todėl „velnias“ veiksmingesnis ten, kur dugnas kietas, skambus, nes tada masalo kontaktas su dugnu – girdimas ypač toli. Tad svarbiausias tolimojo veikimo „velnio“ dirgiklis – masalų keliamas garsas.
Manoma, kad greta keliamo garso svarbus - dar vienas dirgiklis. Tai nuo „velnio“ smūgio į gruntą „trykštantys“ nuosėdų fontanėliai, kurie maždaug po 25 stuktelėjimų į dugną suformuoja ties juo drumzlių debesėlį, matomą gana nemažame plote. Jei vanduo skaidrokas, tokie debesėliai iš tolo traukia žuvų dėmesį ir netrukus prie jų susitelkia mailius, o paskui grobį atsliūkina ešeriai. Čia dryžuotašoniai aptinka virš „velnių“ gramzdų šokančius dekoruotus raudonais, rudais, žaliais ir kitokių spalvų apdarais kabliukus, o tada kažkodėl pamiršta mailių ir atakuoja dirbtinį masalą.
Girdėti įvairių nuomonių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet meškeriotojui ne taip svarbu, ką imituoja velnias, o tai, kad žuvys kimba. Ar galima pasiekti, kad ešeriai kibtų dar užtikrinčiau?

Stangrumas - privalumas
Pasirodo, tai padaryti galima, o pats būdas, kuriuo tai užtikrinama, yra gana nesudėtingas, tačiau tikrai veiksmingas. Ko prireiks? Žinoma, reikiamos masės „velnio“, trijų kabliukų, ant kurių užvertos uodo trūklio lervų imitacijos, kelių centimetrų ilgio stangrios plastiko žarnelės ir „Salmo Fluorocarbon“ valo ritinėlio.
Pasiklokite ant stalo perskaitytą laikraštį, išsitraukite iš žūkladėžės meškerėles su „velnių“ montažais ir išardykite juos, o paskui sumontuokite iš naujo, tik naudodami ne paprastą vienagyslį, o minėtą fluorokarboninį valą „Salmo Fluorocarbon“ (0,20 mm skersmens).
Žiemą patartina meškerioti kuo plonesniais valais, tačiau ši logika netaikoma fluorokarbono valams, nes jie vandenyje beveik nematomi. Todėl „velnių“ montažams galima naudoti ne tik storesnį, bet ir spalvotą, pvz., ryškiai oranžinį valą. „Velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu – žymiai veiksmingesni: tai akivaizdžiai rodo ešerių sugavimų statistika.
Kas išbandė tokius montažus, tas, mano nuomone, įsitikino, kad reikia juos daryti maždaug pusantro karto ilgesnius nei įprasta. Trečiojo kabliuko slydimo atkarpa gali būti ne įprasto 30-35 cm ilgio, o siekti visą pusmetrį.
Kadangi fluorokarboninis valas – stangresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta ne tik labai sklandžiai, bet ir labai efektingai. Deja, stangresnis valas nuo nesuskaičiuojamų smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų greičiau „pavargsta“. Todėl meškeriojimo metu tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų tvirtumo. Žinoma, galima turėti montažų atsargą, tačiau paprastai toji versija, kuri tą dieną „dirba“ geriausiai, visada yra tik viena. Iš storoko „Salmo Fluocarbon“ valo padaryti montažai ilgai išlieka gyvybingi ir dažnai paprasčiausiai pamiršti, kad anksčiau susidurdavai su tokia problema.

Šaltinis: salmo.lt

Ką daryti kai nepavyksta išardyti spiningo ar dugninės?

Daug kam yra tekę susidurti su nemalonia staigmena – po meškeriojimo nepavyksta išardyti spiningo ar dugninės meškerykočio, nes dėl neaiškių priežasčių jungties vietoje įstrigo įmautos viena į kitą meškerykočio dalys. Ką daryti?
Jėgą tokiais atvejais naudoti nepatartina, o kas to nepaisė įsitikino, jog nepigūs meškerykočiai, kai su jais nederamai elgiamasi, lengvai lūžta. Tačiau neišardyto meškerykočio į namus neparsiveši ir pas meistrą nenugabensi. Patyrę meškeriotojai siūlo tokią išeitį.
Kadangi meškerykočiai tamsūs, jie traukia kaip magnetas saulės spindulius ir todėl įšyla ne tik per kaitrą. Įšilusio meškerykočio dalys įstringa todėl, kad anglies pluoštas įkaista ir išsiplečia, o jei į jungtį pakliuvo dulkių ar smilčių, tai situacija gerokai komplikuojasi. Išlaisvinti įstrigusias meškerykočių dalis galima atšaldžius meškerykočio dalių sudūrimo vietą. Tai galima padaryti apsukus meškerykočių sudūrimo vietą maišeliu su ledu. Po kelių minučių anglies pluoštas atvėsta ir susitraukia, o tada galima bandyti saugiai išardyti meškerykotį.

Šaltinis: salmo.lt

Slankus kabliukas – universali „drop-shot“ versija

Tiek pirktinių, tiek savadarbių įnagių žūklei „drop-shot“ metodu konstrukcija dažniausiai tipiška – kabliukas, ant kurio veriamas masalas, pririšamas mirtinai. Kitaip tariant, kabliukas tvirtu, neslankiu mazgu pririšamas reikiamu atstumu (0,20 - 1,5 m) nuo sukučio su segtuku, reikiamos formos svareliui kabinti.
Kad gelmę, kurioje plukdomas masalas, galima būtų keisti pagal žūklės sąlygas, sugalvotas specialus segtukas, jungiantis valą su svareliu. Valas į šį segtuką tik įspraudžiamas, o reikalui esant paslenkamas aukštyn arba žemyn. Deja, tokia „drop-shot“ versija turi esminį trūkumą: jei svarelis įstringa tarp akmenų ar užkliūva už kerplėšos, su juo praktiškai visada tenka atsisveikinti.
Todėl visk tik dažniau naudojami neslankūs svareliai, siekiant neoatirti didelių nuostolių, tačiau, kaip jau minėta, bet kuri „drop-shot“ montažo versija, kurios kabliukas pririštas nekintamu atstumu nuo svarelio, neuniversali.
Spininguojant dažnai pasitaiko, kad kurį laiką palei pat dugną kibę ešeriai ar net sterkai, staiga nustoja atakuoti masalą. Vienintelė išeitis – masalą plukdyti ne 20 cm virš dugno, o pusmetriu ar net visu metru aukščiau. Bet ką daryti, jei svarelis, plukdant masalą, turi vilktis dugnu?
Naudojant neslankų svarelį, išeitis viena – montažą tenka keisti tokiu, kurio kabliukas pritvirtintas mažiausiai 30 cm aukščiau. Tai užima nemažai laiko, o svarbiausia, kad reikia turėti atsargą įvairių montažų, kuriuos gali tekti keisti kelis kartus, kol masalas atsidurs reikiamame horizonte.
Gerokai palengvinti spiningavimą gali „drop-shot“ montažo versija su slankiu kabliuku. Tokį įnagį sukonstruoti nesudėtinga – jam reikia tinkamo šiam žūklės būdui kabliuko su vamzdeliu, prilituotu prie kotelio. Tokios konstrukcijos kabliukas visada užtikrina, kad masalas plauktų horizntalioje padėtyje. O kaip padaryti, kad jį galima būtų slankioti valu?
Kabliukas įtvirtinamas tarp dviejų guminių rutuliukų, užvertų ant valo ir atliekančių fiksatorių vaidmenį. Jie pakankamai tvirtai laiko kabliuką kibimo metu, na, o jei laimikis pasitaikys labai stambus, kabliukui nusiverti nuo valo neleis sukutis su segtuku, tačiau kabliuką galima lengvai paslinkti valu žemyn arba aukštyn.
Šaltinis: 15min.

Vytinta žuvis – rizikos faktorius

Kaip paruošti laimikį, kad jis būtų saugus vartoti, nesibaiminant nepageidautinų pasėkmių? Į tokį klausimą atsakymo dažnai ieško meškeriotojai. mėgstantys ypatingą patiekalą – vytintą žuvį. Ką apie šio skanėsto saugumą sako verinarijos ir maisto tarnybų informaciją specialistai?

Nei Vokietijoje, nei Austrijoje, nei Olandijoje ar Danijoje nepamatysi, kad alus būtų gurkšnojamas užkandant vytinta žuvimi. Rūkyta – taip, o vytintos teks ilgokai paieškoti, kol aptiksite šį delikatesą kokioje nors retų maisto produktų parduotuvėlėje. Pasirodo, daugelyje Europos šalių gyventojų sąmonėje įsišaknijusi baimė užsikrėsti ...kirmėlėmis.

Baltijos šalių gyventojai puikiai žino, kad, skrodžiant sugautą žuvį, reikia įsitikinti, ar joje negyvena kaspinuotis? Tai padaryti nesunku, nes kaspinuotis žarnyne lengvai pastebimas, o kad nekiltų pavojus užsikrėsti šio parazito kiaušinėliais, karpines žuvis patariama deramai pačirškinti ant keptuvės.

Tai puikiai žino ir tų šalių, kur populiari vytinta žuvis, gyventojai, bet jie supažindinti ir su tuo, kad nė kiek ne mažiau pavojinga užsikrėsti mažytėmis kirmėlaitėmis, sukeliančiomis opistorchozę. Todėl ir baiminamasi paragauti termiškai neapdorotos žuvies, nes vidutinio statistinio europiečio nuomone, sveikata brangesnė už skonio pojūčius.

Opistorchozės sukėlėjus, veterinarų teigimu, dažniausiai perneša meknės, strepečiai, kuojos, lynai, karšiai, raudės, aukšlės, gružliai. Šio susirgimo šaltinis – užsikrėtę žmonės, naminiai ir laukiniai mėsėdžiai gyvūnai, iš kurių ekskrementų kirmėlių kiaušinėliai pakliūva į gėlo vandens telkinius, kur juos suėda moliuskai – bitinijos. Juose iš kiaušinėlių išsirita kirmėlių lervos – cerkarijos, kurios savo ruožtu pakliūva į žuvis, pirmiausia karpines.

Jei tokią žuvį suvalgysite netinkamai iškeptą ar silpnai pasūdytą, galite savo organizme „apgyvendinti“ nekviestus svečius. Daugiausiai opistorchoze suserga, medikų duomenimis, Obės, Irtyšiaus, Kamos ir Dnepro pakrančių gyventojai, tačiau šis susirgimas registruojamas ir Volgos, Dono, Doneco, Dauguvos ir... Nemuno upių žuvies paragavusiųjų tarpe. Tad mūsų šalies gyventojai taip pat yra rizikos zonoje.

Specialistų teigimu, beveik visas susirgimų opistorchoze arealas išsidėstęs – buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, tačiau pastaruoju metu vis dažniau šio susirgimo atvejų registruojama Tailande, Indijoje, Vietname ir Kinijoje.

Patekusios į žmogaus organizmą cerkarijos įsikuria kepenyse, tulžyje ir kasoje, kur netrukus ima dėti kiaušinėlius – nuo 200 iki 1000 kasdien. Šioje ankstyvoje opistorchozės stadijoje ligoniui pakyla temperatūra, skauda raumenis ir sąnarius, jis gali vemti ir viduriuoti. Tuo metu, diagnozuodami susirgimą, gydytojai nustato kepenų padidėjimą, kartais ir blužnies, alerginius išbėrimus, kraujo sudėties pokyčius.

Jei susirgimui leidžiama įsisenėti, jo požymiai primena chroniškus kepenų ir tulžies negalavimus: erzina skausmai dešiniame šone, dažnai svaigsta galva, skauda nugarą ir galvą, o kepenys – sukietėjusios ir padidėjusios, bet jų funkcijos beveik nepažeistos. Tulžis taip pat dažniausiai lengvai užčiuopiama, pastebima tulžies kanalų diskinezija. Gydytojui apžiūrint tokį ligonį, spustelėjus kasos sritį, tas junta nemalonų erzinimą.

Tokie simptomai būdingi cholecestitui ir pankreatitui, todėl gydytojai dažnai diagnozuoja ne tą susirgimą ir skiria sudėtingas procedūras, nors opistorchozės gydymas gana paprastas – pakanka neprašytus „svečius“ pavaišinti reikiama porcija tablečių nuo kirminų. Na, o kad jų neprireiktų, patartina gėlavandenes žuvis tinkamai kepti virti ir sūdyti, o vytintos žuvies nepirkti iš abejotinų pardavėjų.

Vytinta (džiovinta) žuvis

Gaminimo eiga:

Atrenkamos žuvys, ne didesnės nei delnas.
Šviežia, nešaldyta žuvis, geriausiai pagauta ežere, su išvalytais viduriais (galvas ir žvynus galima palikti) pasūdoma. Druskos negailėti, jos pripilti ir į žuvies vidų ir ištepti šonus. Taip pasūdžius visas žuvis sudėti į dubenį, užpilti sūriu vandeniu, kad apsemtų visą žuvį ir uždengti, paslėgti. Laikyti 1-3 dienas. Vėliau žuvis nuplauti, pro akį suverti siūlu ir pakabinti džiūti vėdinamoje, sausoje vietoje, ne ant saulės. Jei yra galimybė, žuvį kabinkite žemyn galva. Jeigu dėjote daug druskos, pries kabindami, galite pamirkyti žuvį nesūdytame vandenyje tiek pat laiko kiek ją sūdėte - išdžiūvus ji nebus per sūri. Jeigu į patalpas kur džiūna žuvys gali įskristi musės - kiekvieną kampelį uždenkite marle, kad jos negalėtų prisiliesti prie žuvies. Didesnėms žuvims rekomenduojama įkišti degtuką tarp šonkaulių, kad greičiau džiūtų.
Taip žuvis, priklausomai nuo jos dydžio, džiūna 1-4 savaitės. Valgoma nulupus odą. Geras užkandis prie alaus.

Vientiso meškerykočio privalumai ir minusai

Šiuolaikinės technologijos kompiuterius išplojo taip, kad jie tapo ne storesni už iliustruotą žurnalą, o inovatyvios mobiliojo ryšio priemonės telpa į delną ir netgi echolotai bei GPS navigatoriai jau montuojami į laikrodžius, tačiau visuotinio kompaktiškumo epochoje vis dar egzistuoja ypatinga meškerykočių klasė – vientisi arba neišardomi spiningai.

Trumpas debiutas

Neakivaizdiniu būdu su neišardomais spiningais mūsų meškeriotojai jau prieš kelis dešimtmečius susipažino iš įrankių katalogų, atvežamų iš Jungtinių Valstjų, kur tokie spiningai palyginti populiarūs ir šiandien, tačiau pirmoji reali pažintis su jais įvyko, kai Vilniuje atsidarė vieno Amerikos lietuvio meškeriojimo reikmenų parduotuvė „Žiauna“, deja veikusi gana trumpą laiką. Būtent joje galima buvo paimti į rankas ir „pakratyti“, kaip sako spiningininkai, berods, „St.Croix“ markės spiningus, kurių strypai nuo rankenos iki viršūnėlės valo žiedo buvo gluotnūs ir nupoliruoti.
Žinoma, keista buvo matyti spiningo meškerykočius be mums įprastos sandūros strypo viduryje, tačiau daugeliui jie tada pasirodė patrauklūs, nes tuomet manyta, kad toks įrankis atveria naujas spiningavimo galimybes ir, turėdamas tokį spiningą, savo asmeninį spiningavimo meistriškumą gali pakelti į naują lygį. Pardavėjai taip pat išsijuosdami liaupsino vientisus spiningus, tad tuomet juos įsgijo ne vienas naujovėms imlus spiningininkas. Ar vientisi spiningai pateisino lūkesčius?

Žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Šiandien vėl lyg ir atgyja susidomėjimas vientisais spiningais nes pramonė ėmė naudoti naujas technologijas, leidžiančias pagaminti kitos kokybės neišardomus meškerykočius nei tie, su kuriais susipažinome „Žiaunoje“ beveik prieš pusantro dešimtmečio. Tačiau, kai gerai pagalvoji, matai, kad tas susidomėjimas kyla daugiausiai iš gamintojų, kurie sumaniai kursto mūsų smalsumą įvairiais rinkodariniais triukais, rengia propagandines kampanijas, siekdami renovuoti susidomėjimą neišardomais spiningais, bet, atvirai kalbant, visų jų tikslas – vienas: sukelti pagyvėjimą rinkoje. Tačiau ar vientisi spiningai – žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Pamenu, kai pirmą kartą paėmiau į rankas 2.40 m neišardomą spiningą, pirmoji atėjusi į galvą mintis buvo apie mano automobilio bagažinės plotį ir ilgį. Į mano „Toyota Corrola“ toks įrankis aiškiai netilpo, tad pagalvojau, jog variantas vienas – laikysiu jį sodyboje, nes jos lubos gana aukštos, erdvės pakanka, o nusinešti iki valties pusšimtį metrų – jokia problema. Tačiau kam man toks spiningas, jei žuvis gaudysiu tuo įrankiu tik vienam ežere, o kitur vyksiu, pasiėmęs tradicinį išardomą spiningą?

Pamenu, kaip senelio sodyboje ant sienos būdavo sukabintos lazdyno meškerės. Pasiimdavom jas ir lyg vėliavą iškėlę eidavom prie ežero. Šiuo aspektu vientisas meškerykotis – žingsnis atgal, nes tokio įrankio transportavimas – keblus, tokį įrankį galima gabenti tik specialiame automobilyje, tokiame kaip šešiametrinis „Chevrolet“, kuris kažkada specialiai buvo gaminamas Amerikoje vientisų meškerykočių aistruoliams.

Mums toks transportas pernelyg didelė prabanga. Bet yra ir kitas variantas, – stogo bagažinė arba specialus futliaras. Beje, vientisi meškerykočiai dažniausiai parduodami kartu su plastikiniais arba metaliniais futliarais, kuriuos galima tiesiogiai tvirtinti prie rėminės stogo bagažinės. Šis variantas, manau, geresnis, nes lagamino tipo stogo bagažinė labai padidina atomobilio degalų sąnaudas.

Vis dėlto, kad ir kaip skaičiuotum, tačiau neišardomo spiningo panaudojimo galimybės ribotos. Be to, jo nepasiimsi į kelionę lėktuvu, nes aviakompanijos plėšia nemažus pinigus už kiekvieną nestandartinį metrą. Todėl daugelis spiningininkų įsigyja meškerykočius išardomus į keturias ir daugiau dalių, kad futliaras lyg pagaikštis nestyrotų iš bagažo. Žodžiu, jei negalite verstis be neišardomo spiningo, geriau tokį meškerykotį išsinuomuoti, nuvykus į vietą. O suma sumarum visi šie minusai rodo, kad neišardomi meškerykočiai – eilinės trumpalaikės mados dalykas.
Skirtumai ir panašumai

Kad neliktų neišklausyta toji spiningininkų dalis, kuri iš ankstesnių laikų dar turi neišardomų spiningų, pabandykim panagrinėti, kuo neišardomas spiningas skiriasi nuo sudurtinio ir ar jis yra pranašesnis? Tiek vienų, tiek kitų spiningų valo žiedeliai, ričių laikikliai bei „auskarai“ masalo kabliukui įverti dažniausiai niekuo nesiskiria ir priklauso tik nuo įrankio klasės. Šiuo aspektu tiek vientisi, tiek neišardomi įrankiai niekuo nesiskiria. Medžiagos (anglies arba kompozicinis pluoštas) taip pat niekuo nesiskiria. Irgi tik nuo įrankio klasės priklauso, kokios panaudotos. Vadinasi, skiriasi tik spiningo strypo konstrukcija.

Vientisų spiningų šalininkai teigia, kad tokie įrankiai kardinaliai skiriasi nuo išardomų spiningų. Esą, vientisi spiningai lengvesni, nes būtent sandūra prideda spiningui papildomos masės . Bet tai – mitas, nes net tokios pačios konstrukcijos ir iš to paties pluošto pagamintų vienų ir kitų to paties ilgio spiningų masė skiriasi tik keliais gramais. Žinoma, ne kiekvienam spiningininkui tai atrodo esminis dalykas. Ypač, kai gamintojai siekia sukurti kuo lengvesnius įrankius ir pasiekimus šioje srityje plačiai deklaruoja.

Kitas vientisų spiningų šalininkų pabrėžiamas privalumas – įrankio jautrumas arba gebėjimas perteikti informaciją apie masalo kontaktus su žuvimi, gruntu, klūtimis. Kadangi meškerykočio strypas vientisas, jis tikrai gali turėti geresnes rezonansines savybes arba kaip sako, spiningininkai, didesnį skambumą, tačiau užtenka išardomo spiningo strypo iš anglies pluošto drūtgalį įsodinti į vadinamąjį rezonansinį vamzdelį, įtvirtinamą spiningo rankenoje, ir situacija susilygins arba pasikeis sudurtinio spiningo naudai. Tokie vamzdeliai dažniausia gaminami iš titano ir yra labai lengvi, todėl spiningo masę padidina nežymiai.

Kaip žuvį tinkamai sūdyti, kepti ir virti?

Ne tik žalia žuvis, bet ir kepta, gali tapti nemalonios invazijos į jūsų organizmą priežastimi. Kokių normų reikia laikytis ruošiant žuvį, kad išvengtumėte žuvyje pasitaikančių kirmėlių ir kitų akiai nematomų padarų keliamo pavojaus?

Žuvis – sveika ir saugi valgyti, mitybos specialistų teigimu, tik tada, kai ji šviežia ir tinkamai apdorota bei paruošta, laikantis nustatytų normų. Štai ką tik sugautą ar atšildytą žuvį galima valgyti su prieskoniais, gaminti iš jos sušį tik tuo atveju, jei laikomasi trijų būtinų išlygų. Pirma, tai turi būti dirbtinai išauginta žuvis, kuri buvo maitinama specialiais pašarais, o svarbiausia buvo stebima jos būklė ir sveikata, tikrinama, ar ji neužsikrėte parazitais.

Suprantama, kad tai liečia tik aukštos žuvininkystės kultūros šalis, pirmiausia Europą, bet netaikoma žuviai, išaugintai Pietryčių Azijoje ar Kinijoje. Antra, jei valgysite žalią, pirmiausia, jūros žuvį, reikia įsitikinti ar ji iškart po sugavimo buvo sušaldyta į kaulą, o atšildyta tik prieš valgymą. Trečia, bet kurioje upių žuvyje, išskyrus eršketines, gali pasitaikyti parazitų, todėl žalią galima valgyti tik sterlę, atlantinį ir kitus eršketus.

Visas žuvis galima valgyti tinkamai išvirtas ir iškeptas, nesibaiminant pasekmių. Žuvį būtina virti 15-20 minučių nuo to momento, kai vanduo užverda, – kepti – taip pat ne mažiau 15-20 minučių. Jei žuvis stambi, geriau supjaustyti ją gabalais ir išimti stuburą. Pyragus su žuvimi būtina kepti ne mažiau kaip pusvalandį. Rūkyta žuvis laikoma tinkama valgyti tik tada, jei rūkymo procesas atliktas pagal nustatytas normas.

Žuvį sūdant šiltame druskos tirpale (15-16 laipsnių) parazitų lervos žūsta per 5-9 dienas, sūdant šaltuoju būdu (5-6 laipsniai) – per 6-13 dienų, o sūdant sausai – per 9-13 dienų, jei žuvis neskrosta, jei žuvis skrosta, per 7-12 dienų. Druskos turi būti dedama nemažiau kaip 200 g vienam kilogramui žuvies. Šios rekomendacijos tinka sūdyti žuvis, kurių masė neviršija 2 kg.

Šaldytos žuvys, kurių masė neviršija 2 kg, laikomos nukenksmintomis, jei 12 valandų išlaikytos 27 laipsnių šalčio temperatūroje. Jei šaldymo temperatūra – 22 laipsniai šalčio, žuvis tinkama maistui po 18, o jei temperatūra – 16 laipsnių šalčio, po 36 valandų. Net 3 parų prireiks, kad nepavojinga taptų žuvis, šaldoma 12 laipsnių šalčio temperatūroje, dar ilgiau – net 7 paras teks šaldyti žuvį 8 laipsnių šalčio temperatūroje ir tik po 10 parų saugi taps žuvis šaldoma 4 laipsnių šalčio temperatūroje.