Vytinta žuvis – rizikos faktorius

Kaip paruošti laimikį, kad jis būtų saugus vartoti, nesibaiminant nepageidautinų pasėkmių? Į tokį klausimą atsakymo dažnai ieško meškeriotojai. mėgstantys ypatingą patiekalą – vytintą žuvį. Ką apie šio skanėsto saugumą sako verinarijos ir maisto tarnybų informaciją specialistai?

Nei Vokietijoje, nei Austrijoje, nei Olandijoje ar Danijoje nepamatysi, kad alus būtų gurkšnojamas užkandant vytinta žuvimi. Rūkyta – taip, o vytintos teks ilgokai paieškoti, kol aptiksite šį delikatesą kokioje nors retų maisto produktų parduotuvėlėje. Pasirodo, daugelyje Europos šalių gyventojų sąmonėje įsišaknijusi baimė užsikrėsti ...kirmėlėmis.

Baltijos šalių gyventojai puikiai žino, kad, skrodžiant sugautą žuvį, reikia įsitikinti, ar joje negyvena kaspinuotis? Tai padaryti nesunku, nes kaspinuotis žarnyne lengvai pastebimas, o kad nekiltų pavojus užsikrėsti šio parazito kiaušinėliais, karpines žuvis patariama deramai pačirškinti ant keptuvės.

Tai puikiai žino ir tų šalių, kur populiari vytinta žuvis, gyventojai, bet jie supažindinti ir su tuo, kad nė kiek ne mažiau pavojinga užsikrėsti mažytėmis kirmėlaitėmis, sukeliančiomis opistorchozę. Todėl ir baiminamasi paragauti termiškai neapdorotos žuvies, nes vidutinio statistinio europiečio nuomone, sveikata brangesnė už skonio pojūčius.

Opistorchozės sukėlėjus, veterinarų teigimu, dažniausiai perneša meknės, strepečiai, kuojos, lynai, karšiai, raudės, aukšlės, gružliai. Šio susirgimo šaltinis – užsikrėtę žmonės, naminiai ir laukiniai mėsėdžiai gyvūnai, iš kurių ekskrementų kirmėlių kiaušinėliai pakliūva į gėlo vandens telkinius, kur juos suėda moliuskai – bitinijos. Juose iš kiaušinėlių išsirita kirmėlių lervos – cerkarijos, kurios savo ruožtu pakliūva į žuvis, pirmiausia karpines.

Jei tokią žuvį suvalgysite netinkamai iškeptą ar silpnai pasūdytą, galite savo organizme „apgyvendinti“ nekviestus svečius. Daugiausiai opistorchoze suserga, medikų duomenimis, Obės, Irtyšiaus, Kamos ir Dnepro pakrančių gyventojai, tačiau šis susirgimas registruojamas ir Volgos, Dono, Doneco, Dauguvos ir... Nemuno upių žuvies paragavusiųjų tarpe. Tad mūsų šalies gyventojai taip pat yra rizikos zonoje.

Specialistų teigimu, beveik visas susirgimų opistorchoze arealas išsidėstęs – buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, tačiau pastaruoju metu vis dažniau šio susirgimo atvejų registruojama Tailande, Indijoje, Vietname ir Kinijoje.

Patekusios į žmogaus organizmą cerkarijos įsikuria kepenyse, tulžyje ir kasoje, kur netrukus ima dėti kiaušinėlius – nuo 200 iki 1000 kasdien. Šioje ankstyvoje opistorchozės stadijoje ligoniui pakyla temperatūra, skauda raumenis ir sąnarius, jis gali vemti ir viduriuoti. Tuo metu, diagnozuodami susirgimą, gydytojai nustato kepenų padidėjimą, kartais ir blužnies, alerginius išbėrimus, kraujo sudėties pokyčius.

Jei susirgimui leidžiama įsisenėti, jo požymiai primena chroniškus kepenų ir tulžies negalavimus: erzina skausmai dešiniame šone, dažnai svaigsta galva, skauda nugarą ir galvą, o kepenys – sukietėjusios ir padidėjusios, bet jų funkcijos beveik nepažeistos. Tulžis taip pat dažniausiai lengvai užčiuopiama, pastebima tulžies kanalų diskinezija. Gydytojui apžiūrint tokį ligonį, spustelėjus kasos sritį, tas junta nemalonų erzinimą.

Tokie simptomai būdingi cholecestitui ir pankreatitui, todėl gydytojai dažnai diagnozuoja ne tą susirgimą ir skiria sudėtingas procedūras, nors opistorchozės gydymas gana paprastas – pakanka neprašytus „svečius“ pavaišinti reikiama porcija tablečių nuo kirminų. Na, o kad jų neprireiktų, patartina gėlavandenes žuvis tinkamai kepti virti ir sūdyti, o vytintos žuvies nepirkti iš abejotinų pardavėjų.

Vytinta (džiovinta) žuvis

Gaminimo eiga:

Atrenkamos žuvys, ne didesnės nei delnas.
Šviežia, nešaldyta žuvis, geriausiai pagauta ežere, su išvalytais viduriais (galvas ir žvynus galima palikti) pasūdoma. Druskos negailėti, jos pripilti ir į žuvies vidų ir ištepti šonus. Taip pasūdžius visas žuvis sudėti į dubenį, užpilti sūriu vandeniu, kad apsemtų visą žuvį ir uždengti, paslėgti. Laikyti 1-3 dienas. Vėliau žuvis nuplauti, pro akį suverti siūlu ir pakabinti džiūti vėdinamoje, sausoje vietoje, ne ant saulės. Jei yra galimybė, žuvį kabinkite žemyn galva. Jeigu dėjote daug druskos, pries kabindami, galite pamirkyti žuvį nesūdytame vandenyje tiek pat laiko kiek ją sūdėte - išdžiūvus ji nebus per sūri. Jeigu į patalpas kur džiūna žuvys gali įskristi musės - kiekvieną kampelį uždenkite marle, kad jos negalėtų prisiliesti prie žuvies. Didesnėms žuvims rekomenduojama įkišti degtuką tarp šonkaulių, kad greičiau džiūtų.
Taip žuvis, priklausomai nuo jos dydžio, džiūna 1-4 savaitės. Valgoma nulupus odą. Geras užkandis prie alaus.