Triukšmingi viliokai
Kas vilioja žuvis prie vadinamųjų poledinio meškeriojimo masalų, kurių kabliukų geluonys – atviri? Pasirodo, paradoksalios ypatybės – tokių masalų skleidžiamas triukšmas, kuris girdimas gana dideliame plote ir kuris žadina žuvų smalsumą ir jos plaukia pasidomėti, ar triukšmo šaltinis kartais – nevalgomas?
O kodėl tokius masalus vadinu paradoksaliais? Todėl, kad meškeriojant nuo ledo, šiuo atveju tenka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Kitaip tariant, kiek įmanoma mažiau triukšmauti, nes žuvys gali pasibaidyti, jei neatsargiai barkštelėsite į ledą žūkladėže ar ledsamčio rankena, ir, pamirštant šią logiką, žuvims privilioti pasitelkti tą patį triukšmą.
Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais. Jie, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkia vienas į kitą ir skleidžia garsą, viliojantį plėšrūnus. Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis. Tačiau ieškojimai šia linkme vyksta nepaliaujamai, o tai rodo, kad garsas ir poledinėje žūklėje – veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei. Biologai teigia, kad žiemą to ir nereikia, nes veiksmingesni yra ne masalų keliami virpesiai, o garsas, kurį kelia į gruntą atsitrenkiantys masalai.
Smūgis po smūgio
Tokie „kūjinio“ tipo masalai – vadinamieji „velniai“, kuriais meškeriojama taip, kad jie keltų kuo didesnį triukšmą. Meškeriojimo „velniu“ klasikinė schema tokia: masalas atplėšiamas nuo dugno ir pakimba maždaug 0,5-1 m aukštyje nuo jo, kurį laiką kybo, o paskui paleidžiamas kristi ant dugno. Kuo „velnio“ gramzdas - masyvesnis, tuo stipresnis - masalo smūgis į gruntą. Todėl „velnias“ veiksmingesnis ten, kur dugnas kietas, skambus, nes tada masalo kontaktas su dugnu – girdimas ypač toli. Tad svarbiausias tolimojo veikimo „velnio“ dirgiklis – masalų keliamas garsas.
Manoma, kad greta keliamo garso svarbus - dar vienas dirgiklis. Tai nuo „velnio“ smūgio į gruntą „trykštantys“ nuosėdų fontanėliai, kurie maždaug po 25 stuktelėjimų į dugną suformuoja ties juo drumzlių debesėlį, matomą gana nemažame plote. Jei vanduo skaidrokas, tokie debesėliai iš tolo traukia žuvų dėmesį ir netrukus prie jų susitelkia mailius, o paskui grobį atsliūkina ešeriai. Čia dryžuotašoniai aptinka virš „velnių“ gramzdų šokančius dekoruotus raudonais, rudais, žaliais ir kitokių spalvų apdarais kabliukus, o tada kažkodėl pamiršta mailių ir atakuoja dirbtinį masalą.
Girdėti įvairių nuomonių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet meškeriotojui ne taip svarbu, ką imituoja velnias, o tai, kad žuvys kimba. Ar galima pasiekti, kad ešeriai kibtų dar užtikrinčiau?
Stangrumas - privalumas
Pasirodo, tai padaryti galima, o pats būdas, kuriuo tai užtikrinama, yra gana nesudėtingas, tačiau tikrai veiksmingas. Ko prireiks? Žinoma, reikiamos masės „velnio“, trijų kabliukų, ant kurių užvertos uodo trūklio lervų imitacijos, kelių centimetrų ilgio stangrios plastiko žarnelės ir „Salmo Fluorocarbon“ valo ritinėlio.
Pasiklokite ant stalo perskaitytą laikraštį, išsitraukite iš žūkladėžės meškerėles su „velnių“ montažais ir išardykite juos, o paskui sumontuokite iš naujo, tik naudodami ne paprastą vienagyslį, o minėtą fluorokarboninį valą „Salmo Fluorocarbon“ (0,20 mm skersmens).
Žiemą patartina meškerioti kuo plonesniais valais, tačiau ši logika netaikoma fluorokarbono valams, nes jie vandenyje beveik nematomi. Todėl „velnių“ montažams galima naudoti ne tik storesnį, bet ir spalvotą, pvz., ryškiai oranžinį valą. „Velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu – žymiai veiksmingesni: tai akivaizdžiai rodo ešerių sugavimų statistika.
Kas išbandė tokius montažus, tas, mano nuomone, įsitikino, kad reikia juos daryti maždaug pusantro karto ilgesnius nei įprasta. Trečiojo kabliuko slydimo atkarpa gali būti ne įprasto 30-35 cm ilgio, o siekti visą pusmetrį.
Kadangi fluorokarboninis valas – stangresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta ne tik labai sklandžiai, bet ir labai efektingai. Deja, stangresnis valas nuo nesuskaičiuojamų smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų greičiau „pavargsta“. Todėl meškeriojimo metu tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų tvirtumo. Žinoma, galima turėti montažų atsargą, tačiau paprastai toji versija, kuri tą dieną „dirba“ geriausiai, visada yra tik viena. Iš storoko „Salmo Fluocarbon“ valo padaryti montažai ilgai išlieka gyvybingi ir dažnai paprasčiausiai pamiršti, kad anksčiau susidurdavai su tokia problema.
Šaltinis: salmo.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą