Vientiso meškerykočio privalumai ir minusai

Šiuolaikinės technologijos kompiuterius išplojo taip, kad jie tapo ne storesni už iliustruotą žurnalą, o inovatyvios mobiliojo ryšio priemonės telpa į delną ir netgi echolotai bei GPS navigatoriai jau montuojami į laikrodžius, tačiau visuotinio kompaktiškumo epochoje vis dar egzistuoja ypatinga meškerykočių klasė – vientisi arba neišardomi spiningai.

Trumpas debiutas

Neakivaizdiniu būdu su neišardomais spiningais mūsų meškeriotojai jau prieš kelis dešimtmečius susipažino iš įrankių katalogų, atvežamų iš Jungtinių Valstjų, kur tokie spiningai palyginti populiarūs ir šiandien, tačiau pirmoji reali pažintis su jais įvyko, kai Vilniuje atsidarė vieno Amerikos lietuvio meškeriojimo reikmenų parduotuvė „Žiauna“, deja veikusi gana trumpą laiką. Būtent joje galima buvo paimti į rankas ir „pakratyti“, kaip sako spiningininkai, berods, „St.Croix“ markės spiningus, kurių strypai nuo rankenos iki viršūnėlės valo žiedo buvo gluotnūs ir nupoliruoti.
Žinoma, keista buvo matyti spiningo meškerykočius be mums įprastos sandūros strypo viduryje, tačiau daugeliui jie tada pasirodė patrauklūs, nes tuomet manyta, kad toks įrankis atveria naujas spiningavimo galimybes ir, turėdamas tokį spiningą, savo asmeninį spiningavimo meistriškumą gali pakelti į naują lygį. Pardavėjai taip pat išsijuosdami liaupsino vientisus spiningus, tad tuomet juos įsgijo ne vienas naujovėms imlus spiningininkas. Ar vientisi spiningai pateisino lūkesčius?

Žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Šiandien vėl lyg ir atgyja susidomėjimas vientisais spiningais nes pramonė ėmė naudoti naujas technologijas, leidžiančias pagaminti kitos kokybės neišardomus meškerykočius nei tie, su kuriais susipažinome „Žiaunoje“ beveik prieš pusantro dešimtmečio. Tačiau, kai gerai pagalvoji, matai, kad tas susidomėjimas kyla daugiausiai iš gamintojų, kurie sumaniai kursto mūsų smalsumą įvairiais rinkodariniais triukais, rengia propagandines kampanijas, siekdami renovuoti susidomėjimą neišardomais spiningais, bet, atvirai kalbant, visų jų tikslas – vienas: sukelti pagyvėjimą rinkoje. Tačiau ar vientisi spiningai – žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Pamenu, kai pirmą kartą paėmiau į rankas 2.40 m neišardomą spiningą, pirmoji atėjusi į galvą mintis buvo apie mano automobilio bagažinės plotį ir ilgį. Į mano „Toyota Corrola“ toks įrankis aiškiai netilpo, tad pagalvojau, jog variantas vienas – laikysiu jį sodyboje, nes jos lubos gana aukštos, erdvės pakanka, o nusinešti iki valties pusšimtį metrų – jokia problema. Tačiau kam man toks spiningas, jei žuvis gaudysiu tuo įrankiu tik vienam ežere, o kitur vyksiu, pasiėmęs tradicinį išardomą spiningą?

Pamenu, kaip senelio sodyboje ant sienos būdavo sukabintos lazdyno meškerės. Pasiimdavom jas ir lyg vėliavą iškėlę eidavom prie ežero. Šiuo aspektu vientisas meškerykotis – žingsnis atgal, nes tokio įrankio transportavimas – keblus, tokį įrankį galima gabenti tik specialiame automobilyje, tokiame kaip šešiametrinis „Chevrolet“, kuris kažkada specialiai buvo gaminamas Amerikoje vientisų meškerykočių aistruoliams.

Mums toks transportas pernelyg didelė prabanga. Bet yra ir kitas variantas, – stogo bagažinė arba specialus futliaras. Beje, vientisi meškerykočiai dažniausiai parduodami kartu su plastikiniais arba metaliniais futliarais, kuriuos galima tiesiogiai tvirtinti prie rėminės stogo bagažinės. Šis variantas, manau, geresnis, nes lagamino tipo stogo bagažinė labai padidina atomobilio degalų sąnaudas.

Vis dėlto, kad ir kaip skaičiuotum, tačiau neišardomo spiningo panaudojimo galimybės ribotos. Be to, jo nepasiimsi į kelionę lėktuvu, nes aviakompanijos plėšia nemažus pinigus už kiekvieną nestandartinį metrą. Todėl daugelis spiningininkų įsigyja meškerykočius išardomus į keturias ir daugiau dalių, kad futliaras lyg pagaikštis nestyrotų iš bagažo. Žodžiu, jei negalite verstis be neišardomo spiningo, geriau tokį meškerykotį išsinuomuoti, nuvykus į vietą. O suma sumarum visi šie minusai rodo, kad neišardomi meškerykočiai – eilinės trumpalaikės mados dalykas.
Skirtumai ir panašumai

Kad neliktų neišklausyta toji spiningininkų dalis, kuri iš ankstesnių laikų dar turi neišardomų spiningų, pabandykim panagrinėti, kuo neišardomas spiningas skiriasi nuo sudurtinio ir ar jis yra pranašesnis? Tiek vienų, tiek kitų spiningų valo žiedeliai, ričių laikikliai bei „auskarai“ masalo kabliukui įverti dažniausiai niekuo nesiskiria ir priklauso tik nuo įrankio klasės. Šiuo aspektu tiek vientisi, tiek neišardomi įrankiai niekuo nesiskiria. Medžiagos (anglies arba kompozicinis pluoštas) taip pat niekuo nesiskiria. Irgi tik nuo įrankio klasės priklauso, kokios panaudotos. Vadinasi, skiriasi tik spiningo strypo konstrukcija.

Vientisų spiningų šalininkai teigia, kad tokie įrankiai kardinaliai skiriasi nuo išardomų spiningų. Esą, vientisi spiningai lengvesni, nes būtent sandūra prideda spiningui papildomos masės . Bet tai – mitas, nes net tokios pačios konstrukcijos ir iš to paties pluošto pagamintų vienų ir kitų to paties ilgio spiningų masė skiriasi tik keliais gramais. Žinoma, ne kiekvienam spiningininkui tai atrodo esminis dalykas. Ypač, kai gamintojai siekia sukurti kuo lengvesnius įrankius ir pasiekimus šioje srityje plačiai deklaruoja.

Kitas vientisų spiningų šalininkų pabrėžiamas privalumas – įrankio jautrumas arba gebėjimas perteikti informaciją apie masalo kontaktus su žuvimi, gruntu, klūtimis. Kadangi meškerykočio strypas vientisas, jis tikrai gali turėti geresnes rezonansines savybes arba kaip sako, spiningininkai, didesnį skambumą, tačiau užtenka išardomo spiningo strypo iš anglies pluošto drūtgalį įsodinti į vadinamąjį rezonansinį vamzdelį, įtvirtinamą spiningo rankenoje, ir situacija susilygins arba pasikeis sudurtinio spiningo naudai. Tokie vamzdeliai dažniausia gaminami iš titano ir yra labai lengvi, todėl spiningo masę padidina nežymiai.