Geriausias lynų metas

Pavasaris toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta. Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti. O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti?
PRADŽIA 
Kada lynai pabunda? Jei bent kartą bandėte diskutuoti šia tema, turėjote susidurti su itin prieštaringomis nuomonėmis. Vieni žvejai, gaudantys lynus, gali teigti, kad šių žuvų žūklę jie pradeda labai anksti, net kovą, kiti tvirtins, kad nei kovo, nei balandžio mėnesiais lynai nekimba. Viskas prasideda vėliau. Svarbiausia, kad prieštaringas nuomones išsakys ne vien tie, kurie lynus gaudo kartą per metus, bet ir tie žvejai, kurie nuolat užsiima lynų žūkle.
Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai kitaip nei kokie nors spiningautojai ar šiaip universalūs žvejai, gaudantys įvairiais būdais įvairias žuvis, yra labai prisirišę prie savo žūklės vietų. Žinau tokių žvejų, kurie tuose pačiuose vandens telkiniuose lynus gaudo daugiau nei 10 metų ir turbūt gaudys tol, kol ten bus lynų. Štai čia viskas ir pakasta: iš skirtingų vandens telkinių atkeliavusi patirtis gali būti labai skirtinga, nes įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių lynų elgsena gali akivaizdžiai skirtis. Vasarą tie skirtumai nėra tokie pastebimi, tačiau pavasarį, kai gamta bunda, kai vienuose ežeruose susidaro vienokios sąlygos, kituose — kitokios, lynų elgsenos skirtumai labai akivaizdūs.

POPULIACIJA IR ŽVEJAI 
Nors yra ežerų tipas, kurį mokslininkai vadina „lydekiniu- lyniniu“, nors žvejai tik užmetę akį į nedidelį, seklų, gausiai vandens augalais apaugusį ežerėlį jau įsivaizduoja, kiek daug jame gali būti lynų, tačiau lynai gyvena visokio tipo vandens telkiniuose. Aišku, vienur jų yra daugiau, kitur mažiau, tačiau bendras įspūdis toks, kad lynų tikrai nemažėja, o daugėja, kad jie užkariauja vis naujas teritorijas, ir jei ne brakonierių tinklai, lynų paplitimas būtų kur kas platesnis, o populiacija gerokai didesnė. Daug lynų patenka į tinklus, nes ši žuvis labai nuspėjama, tad kiekvienas brakonierius žino, kur statyti tinklą, kad pagautų lyną. O meškeriotojams lynas yra sunkiai perprantama žuvis — bent jau toks susidaro įspūdis klausant žvejų minčių apie šią žuvį.
Iš esmės lynas yra kur kas lengviau perprantamas nei didelė ežero kuoja, kur kas lengviau aptinkamas nei karšis. Lynų žūklė specifinė, tačiau būtent tai nuo tokios žūklės atbaido cholerikus, nekantriuosius, nenustygstančius vietoje, nuolat norinčius kažkur bėgti. Prie lynų žūklės vietų lieka ramesni, niekur neskubantys, stabilios nervų sistemos žvejai. Jų gerokai mažiau nei pirmųjų, be to, jie mažiau šneka, o daugiau tyli. Štai taip ir atsiranda visokios pasakos apie lynus, neva tai kaprizinga, sunkiai perprantama žuvis.

ANKSTYVAS PAVASARIS 
Grįžkime prie lynų žūklės plūdine meškere. Nors teigiama, kad lynus galima žvejoti labai anksti, vos nutirpus ledui, tačiau lynas nėra šaltą vandenį mėgstanti žuvis. Lynai neršia vėlai — birželį ar net liepą, kai vanduo įšyla iki 19-20 °C. Jie neršia tada, kai dauguma kitų žuvų jau būna išneršusios, vadinasi, lynas labai mėgsta šiltą vandenį. Ką lynas veikia žiemą, mes nežinome. Tuo metu su juo neturime jokių kontaktų. Vienas ar kitas žiemos pabaigoje kur nors nuo ledo pagautas lynukas nesiskaito. Nors būdavo metų, kai lietuviškų žūklės žurnalų didžiausios žuvies konkursuose puikuodavosi ne vienas dičkis lynas, pagautas nuo paskutinio ledo, tačiau lyno kibimą žiemą laikome išimtimi, ir nėra ko šia tema daug kalbėti. Tačiau kai nutirpsta ledas, lynas privalo maitintis — juk negali visą žiemą aktyvumo nerodžiusi žuvis laukti gegužės, kai bus gan šilta.
Tiesa, iš visų pavasario mėnesių pats geriausias mėnuo lynų žūklei ir yra gegužė, tačiau lynas pabunda kur kas anksčiau. Bet ką veikia pabudęs, sunku supaisyti. Greičiausiai jis esti atokiau nuo krantų, nuo tų fantastinių seklių vietų prie pat kranto, kur mes juos gaudome, kažkuo maitinasi ir po truputį bando susivokti situacijoje. Kai lynas pačioje pavasario pradžioje yra toliau nuo krantų, galime jį bandyti pagauti, bet realesnis bus bandymas pagauti bet kokią žuvį. Pavasario pradžioje situacija yra palankesnė mažame sekliame ežerėlyje — čia tikrai galime tikslingai paieškoti lynų. Ieškodami lynų galbūt aptiksime karosų, bet tai nėra blogas variantas. Kaip mažos upės lengviau „perskaitomos' už dideles, taip ir seklių mažų ežerėlių gyvenimas lengviau perprantamas nei gilesnių ir didesnių stovinčio vandens telkinių. Taigi jei norite lynus pradėti žvejoti labai anksti, rinkitės nedidelius ežerėlius.

NUOMONĖS IR TEORIJOS 
Jei kalbame apie lynų žūklės laiką, tai galime sakyti taip: lynas pradeda maitintis kovą, o jei žiema užsitęsusi — balandį, ir baigia maitintis spalio pradžioje, jei tuo metu dar gana šilta. Tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose labai anksti pavasarį lyno nepagausime — būna, kad tokiuose telkiniuose žvejai lynus pradeda žvejoti gerokai vėliau nei kitur. Skirtingai vertinami ir du vasaros mėnesiai — liepa ir rugpjūtis. Gal ir yra žvejų, teigiančių, kad lynai liepą labai gerai kimba, tačiau kur kas daugiau sutiksime tokių, kurie sakys, kad būtent liepą ir iš dalies rugpjūtį stebimas lynų aktyvumo mažėjimas.
Teorija sako taip: maisto lynai pradeda ieškoti tuomet, kai vanduo įšyla iki 10-12 °C. Senesnėse knygose, kurių autoriai kiekvienos žuvies kibimą siedavo su gamtos ženklais (tai dabar daroma vis rečiau — nedovanotina klaida), perskaitysime, kad tikrasis lynų kibimas prasideda tik po pirmos perkūnijos ir kai varlės baigia švęsti vestuves. Kada bus ta pirma perkūnija, niekas nežino, tad jos gal nelaukime. Su varlėmis irgi būna visaip, nes turime keturias skirtingas varlių rūšis, kurios neršia skirtingu metu: kūdrinės varlės neršia gegužę arba birželį, kai vandens temperatūra pakyla iki 20-22 °C, ežerinės varlės, kurių yra mažiau nei kūdrinių, neršia gegužės antroje pusėje iki birželio pabaigos, pievinės varlės, kurių Lietuvoje yra daugiausia, neršia labai anksti, kai vandens temperatūra yra 10-12 °C, smailiasnukių varlių, kurių taip pat yra labai daug ir kurios panašios į pievines, nerštas prasideda tuomet, kai vandens temperatūra yra 12-15 °C. Tai ką tuomet turėjo omeny senoliai sakydami, kad tikrasis lynų kibimas prasideda tada, kai varlės baigia švęsti vestuves? Ar tik ne birželio antrąją pusę, laiką prieš lynų nerštą, kai visos keturios varlių rūšys jau būna išneršusios, o lynai išties gerai kimba? Ar tik nebus taip, kad mūsų senoliai manė, jog visas pavasaris lynų žūklei yra niekam tikęs.
Nenusiminkime. Nors kai kuriuose vandens telkiniuose pavasarį lynai pradeda kibti gana vėlai — iki balandžio vidurio ar pabaigos nepavyksta nieko pagauti, tačiau nuo gegužės antrosios savaitės iki liepos pradžios beveik visuose telkiniuose lynai kimba gerai. Taisyklė, kuri neturi išimčių, yra ta, kad patys geriausi lynų žūklės mėnesiai yra gegužė ir birželis.
Kodėl šios žuvys nustoja kibti liepą ir rugpjūtį, sunku pasakyti. Rodos, ir oras, ir vanduo dar šiltas, ir augmenija vešli, tačiau būna, kad lynai ne tik prasčiau kimba, bet ir dingsta, tarytum skradžiai prasmenga.

RYTAS, DIENA AR VAKARAS?
Jei kalbame apie lynų aktyvumą dienos metu, tai vienos tiesos taip pat nerasime. Taip yra todėl, kad lynų kibimas labiau priklauso nuo oro sąlygų nei nuo to, kelintą valandą rodo laikrodis, jei gegužė apniukusi, bet diena šilta, su lengvu vėjeliu (kryptis nesvarbu), stabiliu ar nedaug krentančiu slėgiu, tai pats laikas imti meškeres ir važiuoti gaudyti lynų.
Tokią dieną lynai maitinsis intensyviai, ir tą darys visą dieną. Jie maisto aktyviai ieškos visame vandens horizonte — nuo dugno iki paviršiaus, o masalą čiups labai agresyviai, jo ilgai neragaus, netampys žvejo nervų.
Nepaisant palankių sąlygų, rytinių žūklės valandų nereikėtų pramiegoti, nes apie pusę visų lynų pagaunama ryte. Nemažai lynų užkimba artėjant vakarui. Vidurdienį, jei šviečia saulė, lynų žūkle seklioje vietoje arti kranto dažnai nėra prasminga. Tuo metu lynai būna pasitraukę šiek tiek toliau. Jei diena apniukusi, nieko blogo.
Dabar dažnai teigiama, kad lynai kaip ir karšiai, karpiai ar karosai gerai kimba naktį. Tačiau šis tvirtinimas turi daugiau priešininkų nei šalininkų. Čia viskas vėl priklauso nuo vandens telkinio. Net kalbant apie naktinį karšių kibimą negalima ką nors tvirtinti — yra ežerų, kuriuose vasarą karšį galima pagauti tik naktį, yra ir tokių, kur naktinės karšių žūklės valandos rezultatais neaplenkia rytinių ir vakarinių laiko. Tačiau nežinau tokio telkinio, kuriame lynai gerai kibtų naktį, t. y. geriau nei ryte. Neabejoju, kad toks yra, tačiau aš ten dar nebuvau.

KAS KABINAMA ANT KABLIUKO?
Nuo seno pagrindinis lyno masalas yra sliekas. Anksčiau sliekas buvo tikras karalius, o dabar turi nemažai konkurentų. Anglai, belgai ir olandai lynus sėkmingai gaudo baltyminiais kukuliais. Didelė dalis rekordinių lynų tose šalyse jais susiviliojo. Nieko nuostabaus — jie naudoja tokį masalą, juo gaudo ir pagauna. Mes tokio masalo nenaudojame, todėl nepagauname. Kai kurie nenaudoja ir sako, kad lynai baltyminių kukulių neima. Tai jų sąžinės reikalas. Tikiu baltyminių kukulių sėkme, tačiau man labiau patinka lynus gaudyti archajiškais būdais — pakišti masaliuką į akutę tarp žolių 1 m gylyje, gal ant dugno, o gal kažkur tarp dugno ir vandens paviršiaus ir žiūrėti į nedidelę plūdę, kuri nuo mano kojų yra tik keli metrai.
Kalbant apie slieką karalių, tai nuo to laiko, kai sliekus pradėta pardavinėti parduotuvėse (pas mus tai daroma maždaug 25 metus), atsirado teorija, kad savo rankomis iškastas sliekas lynų žūklei tinka labiau. Lenkijoje ši teorija atsirado dar anksčiau, nes ten sliekus parduotuvėse pradėjo pardavinėti anksčiau nei pas mus. Kuo iš žemės ar mėšlo krūvos išluptas sliekas geresnis už pirktinį? Niekas negali pasakyti. Gal jis kitaip raitosi (ne sambos, o valso ritmu), gal kitaip kvepia (ne mėšlina žeme, o žemėtu mėšlu), o gal jis neapipurkštas kokiu nors E12345? Sunku pasakyti, aš žūklei sliekų visada pasikasu pats, todėl neturiu problemų dėl šios teorijos.
Dažnai ant kabliuko kabinu ne slieką, o „sumuštinį“ — vienas kukurūzo grūdas ir vienas sliekas. Kukurūzo grūdą galima pamirkyti į vanilės kvapniąją substanciją DIPą.
Jei nekimba, galima pabandyti riebesnį „sumuštinį“ — vienas kukurūzas, vienas sliekas ir trys geltonai dažytos musės lervos.
Anksčiau lynus būdavo patariama gaudyti stambesniu bulvės gabaliuku. Galbūt anksčiau lynai buvo mažiau išrankesni, nes mažiau žvejų juos gaudydavo. Dabar bulvė nėra taip giriamas masalas kaip anksčiau.
Senesnėje literatūroje galima pasiskaityti apie tai, kad žvejojant lynus viso slieko kabinti neverta, nes tokį masalą lynas labai ilgai čiulpia. Atseit slieką reikia nugnybti, kad styrotų tik mažas jo gabaliukas, tada lynas jį greičiau prarys. Manau, kad jei lynas norės žaisti su masalu, tai lygiai taip pat ilgai žais ir su visu slieku. Lyno žaidimas su masalu priklauso nuo jo nuotaikos, o pastaroji — nuo oro, vandens telkinio, saulės šviesos ir dar velniai žino ko. Būna, kad lynas pusę valandos dirgina meškeriotojo nervus ir čiulpia masalą. Bet būna, kad jis kimba ryžtingai, gana agresyviai. Yra vandens telkinių, kur lynai dažniausiai kimba paprastai, tarsi norėdami paneigti, kad apie juos žvejai netiesą rašo.
Tęsiant masalų temą būtina paminėti dar du masalus — vėžių uodegėles ir kūdrinukės mėsą. Tai du delikatesai lynams. Pirmasis masalas labai gerai „dirba“ tuose vandens telkiniuose, kur yra vėžių, antrasis — moliuskas, visada esti tose vietose, kur žvejojame lynus. Lynai jį mėgsta, tik prisirankioti ne visada yra laiko ir galimybių.

JAUKAS
Gegužę lynus reikia jaukinti, tačiau jauko neturi būti daug. Pirmoje gegužės pusėje prie krantų, seklumose, kur ganosi lynai, smulkmės, kuri surytų jauką, dar mažai, todėl lynų nereikia jaukinti gausiai. Šios žuvys nemėgsta labai drastiškų pasikeitimų aplinkoje, o gausus jaukinimas ir būtų toks pasikeitimas. Kilogramo jauko „Lynas-karosas“, dėžutės konservuotų kukurūzų ir saujos kapotų sliekų bus per akis visai žūklės dienai. Be abejo, tie, kurie nuolat važiuoja gaudyti lynus, turi savo jauko receptus ir jaukinimo taktiką. Tokių žvejų jaukas gali labai skirtis nuo to, kurį paminėjau. Tačiau lynų žūklės pradžia neturėtų būti susijusi su sudėtingų jaukų gaminimu. Žvejys turi žiūrėti ne į kibirą, o į vandenį, nes lynas arti, čia pat, jį galima pamatyti, o tiems, kuriems trūksta įžvalgos, jis pats duoda ženklą — „čmaukš“.
Nusipirkus birų jauką „Lynas- karosas“, jį reikia sudrėkinti, o po to jauko rutulius suspausti taip, kad rutulys subyrėtų atsitrenkęs į vandens paviršių. Tada jauko dalelytės nusileis ant dugno ir skleis kvapą, tačiau lynas to jauko nesurankios ir nepasisotins.
Jei vis tik norisi elgtis originaliau, galima paimti saują kukurūzų, juos sumalti arba sutrinti, pridėti sukapotų sliekų, pusę saujos sveikų kukurūzų grūdų ir viską sumaišyti su žemėmis. Jaukas pigesnis nei pirmu atveju, bet tikrai ne blogesnis.
Bet kuriuo atveju reikia atsiminti vieną dalyką — negalima jaukinti be saiko. Žūklės pradžioje reikia įmesti porą nedidelių jauko rutulių ir akylai stebint vandenį bandyti atspėti lynų reakciją.

KELI NIUANSAI
Ar lynas yra ypač atsargi ir baikšti žuvis, ūmiai reaguojanti į triukšmą ir chaotiškus meškeriotojo judesius ant kranto? Ir taip, ir ne. Didelis lynas — ypač atsargi ir baikšti žuvis, labai didelis lynas —du kartus baikštesnis. Mažas lynas — smalsi žuvis, todėl ne taip jautriai reaguoja į triukšmą, o jei ir sureaguoja, tai greitai tai pamiršta.
Vis tik lynus reikia žvejoti tyliose vietose, kur nesilanko blizges mėtantys spiningautojai, kokie nors smalsaujantys „kaip kimba“ arba ant kranto mėgstantys kepti šašlykus. Kiekvieno žvejo tikslas — didelis kaip paršas lynas.
Kaip jau minėjau, geriausia lynus gaudyti nedideliuose apžėlusiuose vandens telkiniuose. Jei žvejojame didesniame ežere, tai gali būti įlanka. Kai kuriuose ežeruose vienas ežero galas būna seklus ir apžėlęs — idealus lynams maitintis. Man tokie ežerai patinka labiausiai. Visų pirma labai aišku, kur lynai yra, antra, tose vietose susirenka tik ramūs žmonės, kurie turi kantrybės lynus gaudyti. O jei ežeras nėra didelis — 20-30 ha, lynų populiacija jame bus labai įspūdinga.
Labai svarbus yra žūklės vietos gylis. Jis negali būti didesnis nei 2 m. Kartais užtenka, kad gylis tik 1 m ar net dar mažesnis. Reikia atkreipti dėmesį ir į geografinę pasirinktos vietos padėtį. Lynas mėgsta šiltą vandenį, todėl, kol dar neprasidėjo vasara, tūnos ten, kur šilčiausia. Taigi pasirinkdami vietą įvertinkime, ar gerai jos vandenį įšildo saulė.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kas pirmas?

Ar gali karosas būti pirmuoju atviro sezono laimikiu? Žinoma, kad gali - karosai kibti pradeda labai anksti, ir jei žvejys važiuoja gaudyti karosų, jis jų būtinai pagaus. Reikia tik įvertinti kelis paprastus dalykus ir pavasarinė karosų žūklė bus itin sėkminga. 

ŠILUMĄ MĖGSTANTYS 
Tiek karosas, tiek artimiausias jo giminaitis karpis — šiltą vandenį mėgstančios žuvys, todėl balandį apie šių žuvų žūklę žvejai paprastai šneka rečiau nei vėliau, kai ir oras, ir vanduo būna gerokai šiltesni. Na, gal šneka ir tiek pat, bet jei pasiūlyčiau karosų važiuoti balandį, kartu vykti ryžtųsi kur kas mažiau mano draugų nei vėlesniais mėnesiais.
Tačiau tai, kad žuvis mėgsta šiltą vandenį, dar nereiškia, kad jos negalime sėkmingai gaudyti tada, kai šalta. Mūsų karpininkai anksčiau mėgo remtis teorija, teigiančia, kad pavasarį laukiniai karpiai pradeda aktyviau maitintis tuomet, kai vandens temperatūra telkinyje pakyla iki 12-14 laipsnių. Ta pati teorija teigė, kad rudenį, vandens temperatūrai krentant, karpių aktyvumas daugelyje ežerų stebimas tik iki to momento, kol vandens temperatūra nenukrenta iki 12 laipsnių. Ir daugelis karpininkų tvirtino, kad kai vandens temperatūra mažesnė nei 12 laipsnių, karpį pagauti labai sudėtinga. Užsienio karpininkai, tarsi norėdami pasityčioti iš Lietuvos karpininkų, karpius sėkmingai gaudo žiemą. Tiesa, prancūziškų žiemų nereikėtų lyginti su lietuviškomis, tačiau ir ten oro temperatūra nukrenta žemiau nulio, o vandens — žemiau tos magiškos 12 laipsnių ribos. Negana to, vidury žiemos Vakarų Europos karpininkai ne tik sėkmingai gaudo milžiniškus karpius, bet ir gerina pasaulio rekordus. Aišku, jei atidžiau patyrinėtume statistiką, tai pamatytume, kad žiemą jie kur kas ilgiau laukia to vieno karpio nei šiltesniu metu, tačiau ta pati statistika byloja, kad laukdami ko nors ir sulaukia. Mūsų karpininkai mieliau kalba apie žiemą kibti nenorinčius karpius.

NUO KO PRADĖTI? 
2009-2010 m. žiema — ypatinga. Gamta leido ilgai džiaugtis poledinės žūklės teikiamais malonumais. Gal net per ilgai, nes kovo antroje pusėje, kai prieš metus ar dvejus upėse smagiai galėdavome žvejoti plūdinėmis meškerėmis, šiemet dar spaudė 10 laipsnių šaltukas ir daugelis upių buvo užšalusios. Šiemet užšalusias mačiau net tas upes, kurias kai kurie žvejai jau vadino neužšąlančiomis.
Kitaip nei Prancūzijos ar Anglijos žvejai, mes žiemą gaudome nuo ledo, o ne atvirame vandenyje. Ir kitaip nei Prancūzijos ar Anglijos žvejai, žiemą nei karpių, nei karosų gaudyti neiname. Na, kokia ten gali būti poledinė karpių žūklė. Nėra tokio reiškinio, nėra... Tačiau, nepaisant to, žvejojantiems nuo paskutinio ledo užkimba ir karpiai, ir karosai. Pirmieji, jei dideli, paprastai viską nutraukia, o su antraisiais galima pakovoti.
Kai ledas nutirpsta, čiumpame meškeres ir pradedame atviro vandens sezoną. Tačiau pavasarį, nutirpus ledui, stovinčio vandens telkiniai kurį laiką nebūna dosnūs. Matyt, reikia tam tikro laiko, kad žuvys adaptuotųsi, reikia, kad saulė vandenį įšildytų.
Taigi praėjus visai nedaug laiko nuo to momento, kai ledo ant stovinčio vandens telkinių nebelieka, karosai pradeda aktyviai maitintis. Balandį, o jei žiemos nėra, jei ledas ištirpo anksčiau, tai ir kovą tam tikruose vandens telkiniuose galima labai sėkmingai gaudyti didelius karosus. Yra telkinių, kuriuose kiekvienais metais, ištirpus ledams, tose pačiose vietose labai gerai kimba stambūs karosai.

Praėjus visai nedaug laiko nuo to momento, kai ledo ant stovinčio vandens telkinių nebelieka, karosai pradeda aktyviai maitintis. Aktyvumo periodas nutirpus ledams gali trukti savaitę.
MAGIŠKA SAVAITĖ 
Taigi balandis gali būti labai sėkmingas karosų žūklės mėnuo. Manau, verta paieškoti vandens telkinių, kuriuose galima sėkmingai gaudyti karosus — juk įdomu paįvairinti žvejybos maršrutus, atsisakant kasmetinės kultinės kuojų žūklės ir ją pakeičiant kitų žuvų žūkle.
Balandį karosų žūklė būna sėkminga tada, kai oras stabilus, kai atmosferos slėgis kinta nedaug. Tada karosai kimba stabiliai. Tačiau jei oras stipriai kaitaliojasi, jei vieną dieną šviečia saulutė, o kitą — dangus maišosi su žeme, perprasti karosų kaprizus nebus lengva.
Norint gerai pažvejoti karosų pavasarį, reikia tarsi už uodegos pagauti tą pirmąją savaitę, kai karosai pradeda intensyviai maitintis. Tai būna įspūdingas laikotarpis (net atostogas verta pasiimti), nes karosai maitinasi visą dieną. Toks pirmasis intensyvus karosų maitinimasis pavasarį, išėjus ledams, gali trukti savaitę. Gali trukti ir dvi savaites, tačiau ne ilgiau. Vėliau visą dieną trunkantis karosų aktyvumas mažėja, jų kibimas tampa kaprizingas, žodžiu, viskas tarsi stoja į savo vietas.

SKIRTINGI TELKINIAI, SKIRTINGI KAROSAI 
Žvejai nemažai diskutuoja, kada gi realiai karosai pradeda kibti. Kokie požymiai? Kai viskas vyksta labai anksti, dauguma požymių yra nematomi. Kalbant apie lydekų žūklę, ievų žydėjimas gegužę išties sutampa su staigiu lydekų aktyvumo padidėjimu, tačiau kalbant apie karosų žūklę anksti pavasarį, aiškesnių požymių nėra. Sklaidant literatūrą galima atrasti įvairių dalykų, pavyzdžiui, kartais nurodoma vandens temperatūra — esą karosai intensyviai pradeda kibti tada, kai vanduo įšyla iki 14 laipsnių. Kiti kaip intensyviausio kibimo metą nurodo vasaros laiką, kai vanduo pasiekia 20 laipsnių temperatūrą. Tačiau šios temperatūros niekaip nesusijusios su ankstyvuoju karosų kibimu ankstyvą pavasarį.
Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką: kalbant apie karosų kibimą, bet kokios nuorodos vertingos tik tada, jei pasakoma, apie kokį vandens telkinį kalbama. Skirtinguose vandens telkiniuose karosai pabunda ne vienodu laiku, ir tos taisyklės, kurios tinka mažam ežerėliui, visiškai netinka dideliam tvenkiniui. Pačius pirmuosius karosus galima pagauti labai anksti, pavasario pradžioje, kai nutirpsta nedidelių balų ir kanalų ledas. Tuo metu, kai atvykę iš kitų miestų žvejai sėdi prie Minijos, Atmatos upių ir gaudo kuojas, vietinius žvejus galima išvysti prie kanaliukų. Čia jie gaudo karosus. Anksti pavasarį karosai dažniausiai kimba nedideliame gylyje, t. y. tokiose vietose, kur vanduo greitai įšyla. Karosai kimba puikiai — per pusdienį jų galima prigaudyti gana daug. Gerokai vėliau, kai ateina vasara, nedideli kanaliukai labai užželia, tad žvejoti juose sunku.
Kai kurios lėtesnės tėkmės upės pasižymi tuo, kad netoli krantų yra nedidelių senvagių, kurias žvejai vadina balomis. Šiose balose, kurias kiekvieną pavasarį pripildo potvynio vanduo, karosai kibti pradeda taip pat labai anksti.
Koks nors sutiktas žvejys jums gali papasakoti, kad kai vanduo šaltas, karosų ieškoti reikia didesniuose gyliuose, atokiau nuo kranto, kur juos galima žvejoti dugninėmis arba tolimo užmetimo meškerėmis. Tačiau ne visur taip yra — kai kuriuose vandens telkiniuose pavasarį karosus galime aptikti gana nemažo ploto saulės gerai įšildytuose sėkliuose.
Kitur karosų nerasime tol, kol nepatyrinėsime, kas darosi netoli vandens paviršiaus. Žodžiu, variantų gali būti labai daug, ir šiuo atveju karosui puikiai tinka kaip vienos kaprizingiausių žuvų apibūdinimas.

NEDIDELI TELKINIAI
Jei šį straipsnį būčiau rašęs užpernai ar prieš trejus metus, teigčiau, kad kovo viduryje atsiranda optimalios sąlygos gerai karosų žūklei. Dabar viskas persikelia į balandį. Tačiau ne mėnesio pavadinimas svarbu — svarbu, kas tuo metu vyksta gamtoje. Reikia įvertinti bundančios gamtos procesus ir einant žvejoti karosų tinkamai pasirinkti žūklės vietą, nes nuo to priklauso rezultatai. Daugeliu atvejų žūklės vieta turi didelės įtakos rezultatams, tačiau šiuo atveju ji yra lemiama. Patarimas labai paprastas: reikia rinktis labiausiai nuspėjamas žūklės vietas. Tai nedideli molio karjerai ir nedideli miškų ežerėliai, išsiskiriantys tuo, kad juose viskas labai greitai kinta. Salti orai juose labai greitai atšaldo vandenį ir jie pirmieji užšąla. Pavasarį jie pirmieji atitirpsta ir pradeda rodyti gyvybės ženklus. Jei apie tokius vandens telkinius kalbėtume kaip apie gyvus organizmus, tai galėtume pasakyti, kad jie pasižymi labai greita medžiagų apykaita. Ištirpus ledui tokiuose telkiniuose visų vandens sluoksnių temperatūra labai greitai tampa vienoda. Tai labai svarbu, nes būtent tas momentas, kai temperatūra susilygina, dažniausiai sutampa su žuvų aktyvumo padidėjimu.
Tačiau nedideli ežerėliai ir karjerai gali būti labai skirtingi. Todėl net jei žinote virtinę vienas nuo kito netoli esančių vandens telkinių, tikrai ne visi tiks pavasarinei karosų žūklei, ir ne visuose tų karosų yra tiek, kad juos būtų verta žvejoti. Be to, ne visų karosai elgsis vienodai — dviejų vienas šalia kito esančių ežeriukų karosai gali elgtis labai skirtingai.

JAUKAS IR DUMBLAS
Jei turime nedidelį ežerėlį ar tvenkinuką, kuris yra seklus, kuriame dominuoja 0,52 m gyliai, kurio vanduo nėra skaidrus, kuris vasarą apauga gausia vandens augalija, vaizdžiau kalbant, užželia, tai didelė tikimybė, kad jame yra karosų. Toks vandens telkinys ankstyvą pavasarį taip pat gali būti puiki karosų žūklės vieta. Maži seklūs ežerėliai yra lengviausiai perprantami, čia lengviausia pagauti karosą.
Karpinių žuvų žūklė tokiuose vandens telkiniuose turi tik vieną minusą — seklių, gausiai vandens augalija apaugančių ežerėlių, tvenkinukų ar senvagių dugnas paprastai būna storas dumblo sluoksnis. Ant tokio dugno ne taip paprasta paguldyti jauką ir masalą. Ne kartą teko matyti žvejų, kurie apžėlusiuose, sekliuose ežerėliuose jaukindavo biriu jauku ir darydavo tokius stipriai suklijuotus ir suspaustus jauko rutulius, kokius reikėtų naudoti tik upėje. Toks „betono rutulys" nesuiręs nusileisdavo ant dugno ir, be abejo, įsmigdavo į dumblą. Žvejai jaukindavo, tačiau laimikiai būdavo ne itin gausūs, nes jie realiai ne jaukindavo, o jauko rutulius paprasčiausiai paskandindavo dumble, kur jie „nedirbdavo". Jaukinimas negiliuose, vasarą apželiančiuose ežerėliuose, kurių dugnas — storo dumblo sluoksnis, iš tiesų turi būti gerai apgalvotas ir kruopščiai atliktas, antraip visas darbas netenka prasmės. Taigi minėtuose vandens telkiniuose turime jaukinti labai smulkiu jauku, kurio pagrindas būtų malti džiūvėsiai ir sausainiai, kukurūzų miltai. Jauko rutulys turėtų subyrėti vos atsitrenkęs į vandenį. Į jauką galima pridėti pieno miltų, kad susidarytų jauko debesėlis. Nors kai kurie žvejai mano, kad pieno miltų suformuotas jauko debesėlis yra sportininkų naudojamas triukas tik tam, kad būtų priviliota kuo daugiau nedidelių žuvelių (aukšlių, kuojyčių), tačiau iš tikrųjų jauko debesėlis vilioja įvairias žuvis, o ankstyvą pavasarį sekliame nedideliame stovinčio vandens telkinyje, kurio dugnas dumblas, jauko debesėlis puikiai vilios karosus. Jaukui reikėtų suteikti ypatingo saldaus skonio, o tam tiks toks puikus jauko priedas kaip melasa, kuri, beje, ir jauko debesį padeda sudaryti.

TAKTIKA
Pavasario pradžioje galime elgtis dvejopai: užmetus į kokią vietą jauką ir masalą laukti karosų arba jų aktyviai ieškoti, masalą metant tai ten, tai šen, tai toliau nuo kranto, tai arčiau, jauką naudojant kaip priemonę, kuri suaktyvina karosus ir išlaiko juos žūklės vietoje. Pastarasis variantas yra gerokai efektyvesnis.
Nedideli seklūs tvenkinukai ar ežeriukai yra patogūs tuo, kad juose kur kas lengviau susigaudyti, nereikia spėlioti, kur karosai bus — žuvų buvimo vietas galima numatyti, lengviau surasti. O jei pasirinksime nedidelį, tačiau gan gilų ežerėlį, kurio gylis kai kuriose vietose yra 5 m, o gal net ir daugiau, žūklės sąlygos bus gerokai sudėtingesnės. Reikalas tas, kad ledams nutirpus karosai dažnai plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose. Jie gali būti toli nuo kranto, ten, kur gan didelis gylis, bet plaukios ne prie dugno, o netoli vandens paviršiaus. Surasti juos sunkiau nei sekliame ežerėlyje. Dar sunkiau tinkamai patiekti jauką. Vienintelis patikimas variantas — nedidelių jauko porcijų šaudymas iš laidynės. Gilesnio ežerėlio apačioje vanduo yra šaltesnis, todėl karosai mielai plaukioja viršuje, kur vanduo šiltesnis. Taigi nepatingėkime jų paieškoti pusės metro gylyje, nors tai ir atrodytų labai neįtikėtina.
Kartais didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose karosų reikia ieškoti atokiau nuo kranto ir didesniame gylyje. Tačiau tai nėra taisyklė — būna įvairiai, nes karosai ieško pačių tinkamiausių vietų gyvenimui. Ką nors konkretesnio galima pasakyti tuomet, kai vanduo labiau įšyla, pasiekia 13 ar 15 laipsnių. Tada karosai persikelia į nuolatines ganyklas seklesnėse vandens telkinio dalyse, reguliariai apsilanko įšildytose įlankėlėse ir ten rankioja maistą. Kai vandenyje atsiranda nauji vandens augalų lapeliai, karosai šmirinėja tuose plotuose, kur tokių augalų daugiausia. Tačiau net ir tuomet, jei žvejojame didesniame vandens telkinyje ir karosų ieškome toliau nuo kranto, didesniame gylyje žvejokime plūdine meškere. Ji leidžia masalą pakelti aukščiau nuo dugno, žvejoti skirtinguose horizontuose, operatyviau patikrinti įvairias vietas. Vis tik pavasario dieną mieliau skiriu nedideliems, sekliems ežerėliams. Čia paprasčiau žvejoti.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Mažos avižėlės

VAIZDELIS 
Poledinės žūklės mėgėjus visada domina, kaip žuvys reaguoja į avižėlę. Internete yra nemažai filmukų, susuktų Rusijos žvejų, kur labai gerai matoma, kaip žuvys žiūri į avižėlę, kaip ją ima, kaip ją spjauna, net kaip „pučia" į avižėlę. Bet, nepaisant to, dažnam žvejui kyla noras ir pačiam pamatyti, kas vyksta po ledu. Todėl mes ir žiūrime pasilenkę j eketes, tarsi norėtume galvą j vandenį įkišti. Ne taip retai galima pamatyti tokį vaizdelį: nors ešeriai ir nekimba, jie yra susirinkę prie eketės, stebi avižėlę. Keičiame avižėlę, imame kitą spalvą, kitos formos avižėlę, bet niekas nesikeičia. Tada imame mažesnę avižėlę, bet vis tiek niekas nesikeičia, nepaisant to, kad siūlome ir kelis atspalvius, ir įvairias formas. Tada renkamės dar mažesnę avižėlę, beveik mikroskopinį masalą, ir ešerys, anksčiau tik žiūrėjęs į tą pusę, kur avižėlė žaidė, staiga agresyviai čiumpa mūsų masalą. Svarbiausia, kad mažytę avižėlę pačiupo ne koks delninis ešeriukas, o neblogas ešerys.

PRIEŠTARAVIMAS TEORIJAI 
Lietuvoje yra daug vandens telkinių, kur aukščiau aprašyta situacija esti klasikinė. Literatūroje dažnai rašoma, kad labai mažos avižėlės gelbsti situaciją viduržiemį, tačiau kai kuriuose mūsų vandens telkiniuose - nereikia net viduržiemio - įprastomis sąlygomis žvejojant ešerius laimi tie žvejai, kurie naudoja mažas avižėlės. Taip yra toli gražu ne visuose vandens telkiniuose, bet jei tokia tendencija jau pastebima, paprastai ji galioja be išimčių. Šie pastebėjimai prieštarauja populiariai energetinei teorijai, teigiančiai, kad žuviai geriau praryti didesnį masalą ir gauti daugiau energijos, nei eikvoti energiją čiumpant mažiuką masalą. Tačiau ko verta teorija, žinant elementarius faktus, su kuriais susiduriame žvejodami nuo ledo.
Čia turbūt teisingesnis tvirtinimas, kad neaktyvios žuvys mieliau maitinasi mažesniais kąsneliais, t. y. neaktyvus ešerys greičiau čiups kokią šoniplauką, lervutę, t. y. mažą masalą, kurį lengva pagriebti, nei vaikysis mailių, kurį dar nežinia ar pagaus. Ir taip mąstant jokių prieštaravimų populiariai energetinei teorijai jau nebelieka.

SKIRTINGA SAMPRATA 
Avižėlės dydis yra labai svarbu, tą žino visi žvejai, tačiau ne visi žvejai terminą „maža avižėlė" supranta vienodai. Kai ant ledo sutinki žvejų, matai, kaip jie gaudo. Kartais jie užduoda klausimų, kartais tu paklausi ir sužinai, kad tokias avižėles, kurias tu laikai vidutinio dydžio, kiti vadina labai mažomis. Patys, kaip jie sako, naudoja nedideles avižėles, nors, mano supratimu, jos yra labai didelės. Kai nekimba aš visada imu mažesnę avižėlę. Jei pradeda kibti, žvejai klausinėja, bet ne visada tiki, kad tai dėl avižėlės viskas pasikeitė. Kiti įtaria, kad naudoju ne uodo trūklio lervas, o kokį nors kitą masalą, pvz., šoniplaukas, ir todėl man kimba geriau, o jiems prastai. Bet tokie žvejai paprasčiausiai neįvertina, kiek daug gali lemti avižėlės dydis.

MATMENYS IR SĄVOKOS
Kokia avižėlė yra maža? Mikroavižėlės yra tos, kurių skersmuo esti iki 1,5 mm. Mažomis yra vadinamos tos, kurių skersmuo 1,5- 2 mm. Vidutinių avižėlių skersmuo 2-2,5 mm. Stambios avižėlės - didesnės nei 2,5 mm. Bet tai - sportinis požiūris į avižėles, nes sutiksite daug žvejų, kuriems 2 mm avižėlė yra maža, o ne vidutinio dydžio. Ne taip svarbu, kaip pavadinsi, svarbiau - rezultatai.
Pačios mažiausios avižėlės gaminamos iš sunkių metalų, tarp kurių populiariausias yra volframo lydinys. Jos gaminamos įvairių atspalvių, bet jei žvejojate tokiomis avižėlėmis, tikriausiai pastebėjote, kad svarbiausia yra ne atspalvis, o dydis.
Didelės formų įvairovės taip pat nereikia, o dažniausiai jos ir nebūna: lašiukas ir rutuliukas - tai populiariausios formos, ir ei kalbame apie mažiausias avižėles, to užtenka, nes pagrindinį vaidmenį vaidina avižėlės dydis.

ĮRANKIAI 
Tačiau norint žvejoti labai mažomis avižėlėmis, reikia turėti tinkamus įrankius. Apie tai, kad reikia naudoti ploniausius valus, net kalbėti nereikia - tai turi būti savaime suprantamas dalykas. Labai svarbus meškerės elementas yra sargelis - ne taip lengva rasti tinkamus sargelius, todėl imami lavsaniniai sargeliai ir ploninami tiek, kad gautume tinkamo minkštumo sargelį. Mažoms avižėlėms turi būti naudojami 30-50 mm ilgio sargeliai, o jų atsilenkimo kampas turi būti 50-70 laipsnių, kad sargelio virpesiai būtų tiksliau perduodami avižėlei.
Labai mažomis avižėlėmis sėkmingai žuvis galima gaudyti iki 3 m gylyje. Nieko baisaus neatsitiks, jei gylis bus 4 m. Didesniame - 5 ar 6 m - gylyje žvejoti kebliau. Tokiais atvejais galima rinktis labai ploną 0,04 mm valą, bet jei gaudome didesnes žuvis, tokio valo naudoti nepatarčiau. Mikroavižėlėmis galima žvejoti ir lėtos tėkmės upėse, tokiose kaip pajūrio Šventojoje, Danėje, kur žiemą nuo ledo gerai kimba ešeriai.

DIDESNĖ AMPLITUDĖ 
Su mažų dydžių avižėlėmis žaidžiama taip pat, kaip ir su didesnėmis avižėlėmis. Tačiau jei žvejojame didesniame nei 1,5 m gylyje, virpesių amplitudė turi būti didesnė, nei gaudant didesnėmis avižėlėmis. Taip yra todėl, kad valas niekada nėra tiesus, bet didesnė sunkesnė avižėlė jį ištiesina.
O labai maža avižėlė nesugeba net plono valo ištiesinti, tad jis lieka su įvairiausiais išlinkimais, kurie „gesina" virpesius, todėl virpinti reikia didesne amplitude.
Bet mažiausios avižėlės turi vieną esminį trūkumą - jų sukelti virpesiai yra labai silpni, šios avižėlės nepritraukia žuvų, esančių atokiau, kaip kad didesnės avižėlės. Todėl kai kurie žvejai naudoja vieną triuką: iš pradžių eketėje žvejojama didesne avižėle, o jei ešeriai nekimba, imama meškerėlė su mažesne avižėle, nes manoma, kad didesnė avižėlė privilioja ešerius, jie susidomi masalu, bet nesiryžta jo griebti. Tada ešerių akiratyje pasirodo maža avižėlė ir viskas pasikeičia - ešeriai drąsiai ją griebia.

KITI VARIANTAI 
Labai mažos avižėlės praverčia ne tik tada, kai žvejojami ešeriai, bet ir kai gaudomos kuojos ar plakiai. Gaudant kuojas kartais labai pasiteisina lėtas itin mažos avižėlės leidimas ant dugno, net jos nevirpinant. Gaudant plakius mažiausias avižėles verta kabinti tada, kai žuvies negalime pakirsti - labai atsargių kibimų stebime nemažai, tačiau pakirtimai neduoda rezultatų, nes žuvis iš karto spjauna masalą.
Beje, gaudant labai mažomis avižėlėmis nereikia ant kabliuko kabinti didelio masalo. Masalo išvis gali nebūti, o jei jį kabiname, jis turi būti nedidelis - paprastai pakanka vienos uodo trūklio lervos.
Reikia žinoti, kad labai mažos avižėlės nėra visagalės - jei žuvies eketėje nėra, tai ir maža avižėlė nepadės. Bet jei žuvų yra, tik jos neryžtingos, mažiausios avižėlės paprastai pagerina situaciją.
Reikia pasakyti, kad mažiausios avižėlės yra sportininkų avižėlės - jie jomis per varžybas gaudydami ešeriukus ir kuojytes renka taškus. Tačiau šiais laikais tokias avižėles renkasi vis daugiau žvejų, kuriems žūklė - ne sportas, o laisvalaikio praleidimo būdas.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Pakelti ešeriai

NENUSPĖJAMAS METAS 
Vėliau ar anksčiau ežerai pasidengia ledu. Po to ateina laikas, kai laukiame pavasario. Įvairiai meškeriotojai elgiasi žiemos pabaigoje-pavasario pradžioje: vieni dar traukia j Utenos regioną, ieško ežerų, kur galėtų patirti paskutinius ir galbūt įdomiausius poledinės žūklės nuotykius. Kiti jau pakabina poledinės žūklės įrankius ant sienos ir mąsto, ar ko nors įdomaus nebūtų galima nuveikti su normaliais įrankiais. Paskutinis ledas nėra tas reiškinys, kurio laukia visi meškeriotojai. Visų pirma ne visi nori lipti ant paskutinio ledo, rizikuoti, nes ne visada tai yra saugu. Antra, žiemos pabaiga - bene pats nestabiliausias ir labiausiai nenuspėjamas poledinės žūklės sezono metas. Žiemos pabaigoje vieną dieną žuvys gali kibti labai gerai, o kitą dieną - visiškai nerodyti dėmesio masalams. Būna ir kitaip, pavyzdžiui, keletą dienų žuvys nerodo jokio susidomėjimo masalais ir staiga vieną dieną pradeda kibti kaip pašėlusios visiems žvejams, kurie tą dieną pasirodė ant ledo.
Taigi poledinė žūklė žiemos pabaigoje yra nenuspėjama, o žuvys – kaprizingos. Bet būtent žiemos pabaiga gali padovanoti' tokią nepamirštamą žūklės dieną, apie kurią šnekėsime ne vienerius metus.

PRIEŠTARINGI FAKTAI 
Yra nemažai poledinės žūklės mėgėjų, kurie tvirtina, kad patys didžiausi ešeriai kimba žiemai besibaigiant. Na, jei omenyje turima, kad žiemai baigiantis visi ešeriai yra gerokai sunkesni, nes jų pilvai pilni pienių arba ikrų, tai tikra tiesa. Bet jei kalbame apie laimikius, tai nebūtinai žiemos pabaigoje pagausime pačius didžiausius ešerius. Dideli ešeriai gerai kibti gali ir žiemos pradžioje, ir net viduryje, jei tik sąlygos gyventi jiems yra palankios. Be to, jei žiemos pradžioje žvejojant ešerius galime naudoti itin našų žūklės įrankį - spiningėlį su poledine blizgute, tai žiemos pabaigoje tam spiningėliui tenka ilsėtis - kuo arčiau pavasaris, tuo ešeriai abejingesni blizgėms. Priežastis paprasta: kai nerštas čia pat, blizgė paprasčiausiai yra per didelis masalas, nes pilve laisvos vietos labai mažai. Bet yra ir šios teorijos priešininkų, teigiančių, kad nuo paskutinio ledo sėkmingai galima gaudyti ešerius ir naudojant blizgutes. Bet faktai rodo ką kitą: nemažai žvejų, kurie žiemos pradžioje buvo ištikimi blizgutėms, žiemos pabaigoje dažniau renkasi meškerėles su avižėle. Tačiau yra ir kitokių faktų: ežeruose galima sutikti žvejų, kurie ešerius gaudo blizgutėmis, negana to, naudoja gana dideles blizgutes, o įdomiausia tai, kad jų laimikai būna labai geri.

PASKUI MAILIUKĄ SU SKIRTINGOMIS NUOTAIKOMIS
Ešeriai žiemos pabaigoje sekioja paskui mailiuką. Ir tas sekiojimas lemia kelis dalykus. Pirma, paprastai žiemos pabaigoje ešerių prie kranto dažnai nėra, nes pakrančių seklumose nėra mailiuko - jis atsitraukia į gilesnes vietas. Antra, ešerius dažnai galima aptikti ne prie dugno, o viduriniuose vandens sluoksniuose. Kad ir kaip ten būtų, ešeriai visada sekioja paskui mailiuką, nes tai yra pagrindinis jų maistas, viduriniuose vandens sluoksniuose plaukiojantys ešeriai gali būti ir pasyvūs, ir aktyvūs, manau, kad jie ten atsiranda tik dėl to, kad tas pats mailiukas laikosi kažkur per vidurį, o kartais net pakyla iki ledo. O jei ešeriai laikosi prie dugno, tai aktyvumu dažniausiai nepasižymi, nes jie ten paprasčiausiai ilsisi, snūduriuoja. Bet net ir viduriniuose sluoksniuose plaukiojantis ešerys gali būti apatiškas. Žvejojant žiemos pradžioje svarbiausia buvo surasti ešerių būrį. Jei ešerių būrį surasdavome, tai jau tikrai sugalvodavome, kaip juos suvilioti. Žiemos pabaigoje gali būti kitaip: ešerių būrys surastas, o rezultatai - nuliniai, nes žuvys nekreipia dėmesio į jokius masalus.

KOKS MASALAS? 
Vis tik kada nors ateina laikas, kai ešeriai pradeda būti aktyvesni, nori užkąsti. Tie aktyvesni ešeriai paprastai netupi prie dugno, o plaukioja aukščiau. Kai žiemos pabaigoje ešerys nori užkąsti, mes jam turime pasiūlyti tinkamą masalą. Koks tas masalas bus, niekas negali pasakyti. Jei šalia ešerių būrelio yra mailiaus būrelis ir jei ešeriai taikosi į tą mailiuką, geras masalas gali būti ir nedidelė blizgutė, t. y. tiek klasikinė blizgutė, tiek blizgutė-švytuoklė. Bet kitu atveju geru masalu gali tapti avižėlė, o ne blizgutė, kuri gali neduoti jokių rezultatų. Tai būtina išsiaiškinti, bet yra kur kas didesnė tikimybė, kad ešeriams priimtinu masalu taps avižėlė.
Būna, kad ešeriai rodo išskirtinį aktyvumą ir labai gerai kimba. Tai būna retai, be to, tie kibimo pliūpsniai esti trumpi. Tokiais atvejais nėra skirtumo, kaip ir kuo gaudyti ešerius - svarbu, kad vandenyje atsirastų koks nors masalas su kabliuku.
Bet iš anksto pasakyti, koks masalas bus geriausias, - negaliu. Tam tikruose vandens telkiniuose yra dėsningumų, bet kitiems vandens telkiniams jų nepritaikysi. Labiau linkstu avižėlės link, bet niekada nepasakysiu, kad blizgutė negali tapti geresniu masalu. Viskas priklauso nuo aplinkybių.

PAKĖLIMAS NUO DUGNO 
Kai ešeriai yra prie dugno, nepaisant to, kad jie yra pasyvūs, juos galima priversti pakilti. Tada tokie ešeriai suaktyvėja ir pradeda gerai kibti. Tai yra pats įdomiausias dalykas žiemos gale, nors daug kam gali skambėti kaip pasaka.
Tai daroma žaidžiant masalu įvairiuose horizontuose. Iš pradžių žaidžiame prie pat dugno: stuksename avižėle į dugną, ieškome aktyvių ešerių. Vienas ar kitas parodo susidomėjimą masalu, bet tik tiek. Tada pakeliame masalą pusmetrį nuo dugno ir pradedame žaisti šiame horizonte. Ešeriai pakyla nuo dugno ir tampa aktyvesni, kur kas dažniau ir agresyviau atakuoja masalus. Tada dar labiau pakeliame masalą ir galime sulukti dar didesnio ešerių agresyvumo. Taip ešerių būrį žiemos pabaigoje galima pakelti iki pat ledo, kur ešeriai bus labai aktyvūs. Kodėl tai vyksta, sunku pasakyti - nesiimu spėlioti. Tačiau norint suaktyvinti ešerius, juos reikia priversti pakilti į vidurinius vandens sluoksnius, tada ešeriai prisimena, kad jie yra plėšrūnai ir aktyviai puldinėja masalą. Tačiau nereikia manyti, kad suradus prie dugno tingiai snaudžiančių ešerių būrį, jį 100 proc. pavyks prikelti ir tikrąja ta žodžio prasme nuo dugno pakelti į vidurinius vandens sluoksnius. Būna, kad ešeriai, parodę šiokį tokį aktyvumą, vėl sugrįžta prie dugno ir toliau į nieką nereaguoja. Taigi bandymai pakelti ešerius aukštyn suveikia, bet ne visada.
Paprastai taip gaudomi ešeriai ne itin giliose duobėse. Dideliuose gyliuose dažniau pasiteisina laukimo taktika: žvejai sėdi ties tomis vietomis, kurias vadina ešerių migracijos takais ir laukia, kol atplauks didelių ešerių būrys. Bet taktika, kai galima nuo dugno pakelti ešerius iki pat ledo yra tokia azartiška, kad pamiršti viską aplinkui. Net tai, kad žaidi su mažesniais ešeriais nei kiti.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Pavasaris ir boloniška meškerė

PASIRINKIMO KRITERIJAI
Kodėl kalbėdamas apie pavasarinę baltos žuvies žūklę upėse giriu bolonišką meškerę, o ne dugninę? Juk jei pavasarį apsilankytume Nemuno žemupyje, kur susirenka tūkstančiai žvejų, pamatytume, kad didžioji jų dalis gaudo dugninėmis meškerėmis.
Gal net nė vieno nesutiksite su boloniška meškere, o gal ir sutiksite, bet tik vieną kitą, ne daugiau. Bet kodėl ilga boloniška, o ne įprasta 4 m plūdinė meškerė? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad boloniška meškerė dažniausiai yra parankesnė, leidžia tinkamiau žuvims pateikti masalą, galime geriau jį valdyti, kai vanduo labai aukštas, srovė didelė, upė išsiliejusi.

Pavasarį upėje būna įvairių situacijų. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Būna dienų, kai žvejai daugiau ar mažiau sėkmingai dugninėmis meškerėmis gaudo nemažas kuojas. Bet būna momentų, kai kuojos tarsi dingsta ir kimba tik plakiai. Ir štai tokiu metu, kai tą dieną jau nieko gero nesitikite, pro jus praeina žvejys su boloniška meškere. Jūsų skiaurėje - tik plakiukai, jo skiaurėje - tik stambios kuojos. Jums užverda kraujas? Gerai, kad užverda. Ambicijos - geras dalykas. Jūs susirenkate dugnines meškeres, pasiruošiate plūdinę meškerę ir pradedate gaudyti. Irgi geras sprendimas. Bet jūsų meškerė ne boloniška - ji trumpa, 4 m ilgio, tad jūs toje greitoje srovėje, toje pavasarį pernelyg plačioje upėje nesugebate suvaldyti masalo? Taip, tai tiesa. Būtų upės siauresnė, na, bent vanduo žemesnis, būtų viskas gerai. Bet dabar jūsų plūdė tik labai trumpą atstumą plaukia pasroviui, o jei kalbėtume iš esmės, ji labai greitai priartėja prie kranto ir masalą vėl tenka permesti. Jūs negalite efektyviai prilaikyti masalo, nes plūdė iš karto juda kranto link. Jūs negalite išlaikyti masalo norimoje vietoje tiek, kad žuvis jį spėtų paimti. Per aukštas vanduo. Bet jei turėtumėte 6 ar7 m ilgio bolonišką meškerę, viskas būtų kitaip. Galėtumėte masalą efektyviai pravesti norima trajektorija, kartais plūdę pristabdyti - tai vadinama masalo prilaikymu, ir tuo metu masalas arba kils aukštyn, arba stabtelės ir liks prie dugno (viskas priklauso nuo svarelių sistemos), o plūdė išliks vienoje vietoje - srovė jos neplaks prie kranto. Taigi viskas keičiasi iš esmės, bet tam reikia kitokio įrankio - boloniškos meškerės.

SVARBŪS VEIKSNIAI 
Kiekvienas žvejys žino, kad vien tik ilgesnės meškerės neužtenka. Boloniška meškerė tik padeda geriau valdyti plūdę, tuo pačiu ir masalą, leidžia valą išlaikyti įtemptą ore masalo plukdymo metu, kad srovės tempiamas valas nepradėtų traukti plūdės, o ši nenatūraliai tempti masalo į šoną ir 1.1. Meškerės ilgis turi didelės įtakos, kai gaudome patvinusioje upėje su didele srove, bet didelės įtakos turi ir kiti dalykai - meškerės gylio nustatymas (tai labai svarbu), jaukinimas (irgi labai svarbu, nepaisant to, kokiu metų laiku gaudoma), masalo plukdymo stilius (gali nulemti, kokios žuvys kibs ant kabliuko ir ar apskritai jos kibs).
Plūdės formos pasirinkimas, svarelių išdėstymas - taip pat didelę įtaką turintys veiksniai. Žūklė boloniška meškere, galima sakyti, yra ištisas mokslas, dėl to užsienyje apie tai išleista nemažai knygų, susuktas ne vienas mokomasis filmas. Mokytis išties yra ką, juolab kad nuolat kas nors keičiasi, tobulėja, įsivyrauja kitokios tendencijos.

RENKAMĖS VIETĄ 
Pakalbėkime apie pavasarinę kuojų žūklę vidutinio dydžio upėje, kuri pavasarį dėl potvynio tampa ir platesnė, ir gerokai greitesnė. Paimkime, pavyzdžiui, Minijos žemupį. Aišku, brautis su boloniška meškere ten, kur vienas prie kito sėdi dugninių meškerių entuziastai ir gaudo plakius, nėra tikslo. Bet Minijoje ir pavasarį, kai „kuojos eina“, kai žuvų daug, kai ir žvejų daug, galima rasti ramesnių vietų, kur žvejų mažiau ir laisvos vietos daugiau. Svarbiausia, nesibrauti į patį žemupį, kur braunasi visi. Taigi atvykę prie vandens, radę laisvesnį plotelį, išsirenkame vietą, kuri pagal kokius nors požymius atrodo patraukli (gal pamatome nevienalytę srovę su verpetais, gal pastebime srovės sulėtėjimą, o gal tai vingis ir 1.1.). Realiai gera vieta anksti pavasarį gali būti bet kuri, nes ne visada jos gerumą nusako kokie nors matomi požymiai. Kas nors patrauklaus žuvims gali būti po vandeniu, tačiau mes to, kai vanduo aukštas ir drumstas, nematysime. Bet mes, turėdami bolonišką meškerę, galime daug sužinoti, patyrinėti dugną, rasti įdomesnių atkarpų, kur natūraliai gali būti daugiau žuvų. Beje, su boloniška meškere mes esame mobilūs - nepatiko viena vieta, nėra rezultatų, einame kitur. Nors, antra vertus, mobilumas nėra labai sveikintinas dalykas - kai gaudome boloniška meškere ir masalą galime tiksliai pravesti kokia nors konkrečia trajektorija, mes tą konkrečią zoną galime jaukinti ir sulaukti itin gerų rezultatų. Tikslus jaukinimas ir tikslus pravedimas - veiksniai, labai svarbūs bet kuriuo sezono metu, o jaukas ir anksti pavasarį labai gerai suveikia. Mobilumas - sveikintinas pradžioje, kol nepradėjome žvejoti, nesumetėme jauko, kol dar tik tyrinėjame dugną, ieškome geriausios vietos. Vėliau geriau nesiblaškyti.

IEŠKOME TRAJEKTORIJOS 
Taigi išsirenkame vietą ant kranto. Dabar reikia išsirinkti liniją, kuria pravesime masalą. T. y. ar plukdysime masalą arčiau kranto, kur srovė lėtesnė, ar toliau nuo kranto, kur ji greitesnė. Apmąstyti reikėtų ir plukdymo trajektorijos ilgį - kiek metrų leisime masalui plaukti pasroviui. Realiai ilgau mąstyti stovint ant kranto ir žiūrint į vandenį nereikia - reikia užkabinti tinkamą plūdę (daugiau apie plūdes ir sistemėles skaitykite kitame straipsnyje), sumontuoti sistemėlę ir pradėti matuoti gylį. Būtent šie matavimai ir lems pasirinkimą, nes matuodami gylį sužinosime ir dugno struktūrą, ar kur nors yra koks kalniukas, pagilėjimas ir 1.1. Gylis matuojamas labai paprastai: pagrindinis sistemėlės svarelis užtvirtinamas apačioje prie sukučio, per kurio auselę vėliau versime pavadėlį. Bet dabar pavadėlis ant sukučio nekabinamas. Nustačius tam tikrą gylį, leidžiame plūdei plaukti pasroviui. Plūdė gražiai plaukia, stovi vandenyje statmena kaip buja, svareliai nekimba už dugno. Kiek padidiname gylį ir vėl žiūrime. Plūdė vėl plaukia statmena kaip buja, bet pravedimo pabaigoje ji pradeda šokinėti, lyg norėdama panerti. Vadinasi, svareliai palietė dugną. Vėl padidiname gylį keliais centimetrais ir vėl pravedame ta pačia trajektorija. Stengiamės sužinoti dugno struktūrą, apie kurią mums daugiausia pasako vandens paviršiuje striksint! plūdė. Kai jau viskas aišku, dar nepuolame žvejoti - mūsų rankose yra ilga boloniška meškerė, mes galime labai skirtingus masalo pravedimus atlikti, turime kur kas didesnį pasirinkimą, nei tada, kai rankose yra 4 m „match" meškerė, todėl dar patikriname, koks dugnas yra kitose vietose, t. y. toliau ar arčiau. Taigi dar patikrinkime kelias masalo pravedimo linijas. Pasižiūrėkime, kuri trajektorija galėtų būti įdomiausia - gal kur gylis didesnis, kokia įduba išilgai kranto išsidėsčiusi, gal kur didesnę duobutę pavyks užčiuopti, o gal atvirkščiai, kokį dugno pakilimą, už kurio vėl eina gilesnė vieta. Tad gylio matavimas - tai ir dugno tyrinėjimas, kurio metu galime išsirinkti tinkamiausią, mūsų manymu, masalo plukdymo trajektoriją, vietą, kur turėtume tikėtis daugiausiai kibimų. Pasirinkta trajektorija - tai tam tikra linija, teoriškai einanti išilgai kranto, o realiai šiek tiek lanku, kuria plauks mūsų plūdė. Toje linijoje turės būti ir mūsų jaukas. Kai apsispręsime, kur žvejoti, reikia įsiminti, koks yra gylis, kad vėliau dėl kokių nors priežasčių nereikėtų iš naujo matuoti - pridėkite sukutį prie meškerės storgalio, įtempkite valą ir pasižiūrėkite, ties kuriuo žiedeliu atsiduria plūdė. Jei norite, galite ant meškerės banko pažymėti plūdės padėtį vandeniui atspariu flomasteriu. Tada belieka tinkamai paskirstyti svarelius, t. y. pasidaryti svarelių sistemėlę, ir užrišti pavadėlį su kabliuku. Apie svarelių sistemas, kaip žvejosime, kokia srovė, kokias žuvis gaudysime, plačiau papasakosiu kitą kartą, o dabar pereisiu prie antro svarbaus dalyko, ne ką mažiau svarbaus nei gylio nustatymas -jauko paruošimo.

KAS YRA SKURDUS JAUKAS? 
Tiek gaudant kuojas, tiek plakius, tiek karšius - būtina jaukinti. Jaukinti reikia visada, nepaisant to, kad žvejojame ankstyvą pavasarį, kad tokia upė kaip Minija tokiu laiku pilna žuvies ir dauguma žvejų nejaukina. Aišku, pavasarį Minijoje galima sėkmingai pažvejoti ir be jauko, tačiau jaukinant galima pasiekti visai kitokių rezultatų. Jaukinant galima sutelkti rūpimas žuvis, tarkim, kuojas, toje vietoje, kur srovė nuolat neša jauko daleles, vadinasi, gaudysime kur kas stabiliau, sulauksime daugiau kibimų, gaudysime didesnes žuvis, nei kiti. Taigi jaukas - privalumas, o ne trūkumas. Kaip ir rudenį, taip ir pavasarį, jaukas turi būti skurdus. Seniau patarimas būdavo paprastas: jei reikia skurdaus jauko, pirk kokį nors pigų lenkišką bazinį jauką, skirtą upei, ir turėsi kažką panašaus į jauką. Ką toks jaukas sudomins? Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą - o kur tas jaukas po minutės bus, kai jį užmetėme? Gal tos bekvapės dulkės jau už 50 metrų? Dabar laikai kiti, ir jaukai kiti, ir jaukinimo strategija kita. Dabar skurdus jaukas reiškia ne tai, kad jaukas pagamintas vos iš dviejų ar trijų smulkiai sumaltų maistinės vertės neturinčių komponentų, bet tai, kad jauko vandenyje turi būti labai mažai. Pats jaukas gali būti brangus - patarčiau rinktis tik brangesnius garsių Vakarų Europos firmų jaukus. Bet tokį jauką skurdžiu padarome į jį pridėję žemių (upės grunto). Jauką sumaišius su žemėmis gaunamas labai didelis jauko kiekis, kuris brangiai nekainuoja (jei vertiname viso mišinio kilogramo kainą, o žemes pasiruošime patys). Tačiau nuolat jaukinant tokiu jauku vandenyje jauko visada yra, o valgomų ir kvapnių jauko dalelių - labai nedaug. Bet jų visada yra, jos nedingsta. 0 tai ir yra svarbiausia, jei norime sutelkti žuvis pasirinktoje vietoje.

JAUKAS IR GRUNTAS 
Apie grunto naudojimą šiuolaikiniuose jaukuose žurnalas „Žvejys ir Žuvis" publikavo kelis išsamius nemažos apimties straipsnius, todėl nesikartosiu, tik trumpai parašysiu, kaip ruošiamas pavasarinis jaukas upių kuojoms. Norėdami turėti 4 kg jauko, imame 1 kg universalesnio jauko, skirto upei, 1 kg jauko, skirto kuojų žūklei, ir 2 kg žemių, t. y. upės grunto. Upės gruntas turi būti sausas, persijotas per sietą. Jo galima įsigyti ir žūklės parduotuvėse, bet tai brangu. Paruošti pačiam sunkų klijingą gruntą, koks yra prancūzų kompanijos „Sensas" „Terre di Rivierre", sudėtinga. Tą patį galima pasakyti ir apie labai gerai klijuojantį šios firmos jauko priedą, lipnų gruntą „Bentonit" - kažką panašaus tikrai nelengva pasidaryti. Aišku, kai ką nors pradedi daryti, tai ir išeina, o vėliau, įgijus patirties, net gana sudėtingi dalykai lengvai padaromi, bet žemių panaudojimas jaukuose nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti, atseit pridėjome žemių iš kurmiarausio ir jau viskas gerai. Jei turite noro pasiruošti žemės jaukams, jos kasimui turite pasirinkti tinkamą laiką. Negalima žemės kasti po lietaus, nes ji yra per drėgna. Sausą žemę galima greitai sudrėkinti, o drėgną žemę džiovinti reikės ilgai. Prikasus žemės, ją reikia persijoti per smulkų metalinį sietą, per kurį sijojami jaukai. Tą darbą geriausia atlikti lauke, nes žemė - tai purvas. Persijoti žemę reikia tam, kad nebūtų jokių gumuliukų, kad gruntas būtų vienalytė masė, kurią būtų lengva sumaišyti su jauku. Be to, persijojant iš grunto išimamos visokios šiukšlės, organinės medžiagos (žolės, lapai, pagaliukai, šaknys ir pan.), kurios greitai pradės pūti. Persijotą gruntą rekomenduojama laikyti ne kibire, o polietileniniuose maišeliuose. Gruntą laikant kibire, jis išgarins savo drėgmę (gamtoje gruntą nuolat sudrėkina lietūs) ir perdžius. 0 laikomas sandariai uždarytuose maišeliuose gruntas išsaugos drėgmę. Kelis mėnesius bet koks gana švarus gruntas išsilaiko puikiai. Taigi grunto reikia pasiruošti iš anksto. Kalbant apie birų jauką upei ir kuojų jauką, siūlyčiau rinktis brangius garsių kompanijų, pavyzdžiui, „Sensas" ar „Dynamite Baits", jaukus. Sumokėsite daugiau, bet turėsite labai gerus mišinius. Abu pirktinius birius jaukus reikia sumaišyti ir sudrėkinti, pilant vandens per du tris kartus ir po kiekvieno pylimo palaukiant po 15 minučių. Taigi jauką pradėkite ruošti atėję prie vandens, o kol jaukas brinks, galėsite žūklės vietoje matuoti gylį, tyrinėti dugno struktūrą. Po to į jauką pridedame žemių (kuriose išlikęs jų natūralus drėgnumas) ir viską gerai išmaišome. Gerai sumaišius masė persijojama per sietelį. Persijojus gaunama vienalytė, gerai limpanti masė. Jei sumaišysite sausą jauką su gruntu, o tada viską sudrėkinsite, mišinys virs gumulais, tad reikės daug laiko, kol visus tuos gumulus pertrinsite per sietą. Todėl jaukas pirmiausia sudrėkimas ir tik tada maišomas su žemėmis. Dar vienas svarbus momentas: jauką reikia šiek tiek perdrėkinti, nes žemės atima dalį drėgmės iš jauko ir visas jauko mišinys gali būti per sausas.

JAUKINIMO TAKTIKA 
Jei kalbame apie proporcijas, tai variantų gali būti įvairių - viskas priklauso nuo metų laiko, žūklės sąlygų, žvejojamų žuvų. Galima 1 litrą biraus jauko sumaišyti su 1 litru žemių, bet galimos ir kitokios proporcijos: 1 litras jauko ir 2 litrai žemių. Daug kas priklauso nuo to, kokio sotumo jaukas turi būti, kaip ilgai žvejosite, kaip dažnai jaukinsite. Pavasarį gaudydami Minijoje kuojas galite rinktis antrą variantą -1 dalis biraus jauko, 2 dalys žemių. Taigi įsigiję 2 kg. jauko, galėsite pasidaryti net 6 kg. jauko. Užteks ilgam, o svarbiausia, nepaisant to, kad jaukinsite daug ir nuolat, žūklės vietoje bus tik brangių ir gerų jaukų trupiniai. Žuvys tuos trupinius užuos, tie trupiniai jas privers ilgiau užsibūti jūsų žūklės vietoje ir ieškoti didesnių kąsnių, bet jos nepasisotins tais trupiniais, niekada neprivalgys. 1 jauką dar reikia pridėti uodo trūklio lervų arba kapotų sliekų, t. y. gyvūninių priedų, tada jaukas bus itin geras, nes gerai, kai žuvys kartais randa ir ką nors skanaus, ne vien tik trupinius. Jaukinimo taktika paprasta: pradžioje reikia sumesti bent pusę viso jauko. Sakykime, žvejosime visą dieną, tad pradžioje metame pusę jauko. Bet jei žvejosime trumpiau ir žinome, kad nekeisime žūklės vietose, pradžioje galima sumesti ir du trečdalius jauko. Taigi prieš jaukinimą pusę jauko suspaudžiame į jauko rutulius, kurie būtų apelsino dydžio. Sakykim, jauko rutulių bus 10. Tada penkis iš jų suspaudžiame taip stipriai, kaip tik galime, tris suspaudžiame vidutiniškai stipriai, o du - lengvai. Šie jauko rutuliai dirbs skirtingai paeiliui ir ilgą laiką. Pirmiausia pasiskleis du mažiausiai suspausti rutuliai, po to - trys vidutiniškai suspausti ir tik gerokai vėliau pradės dirbti labai stipriai suspausti jauko rutuliai. Jei norite, kad viskas dar geriau veiktų, reikėtų pasidaryti bent du mišinius: vieną - su daugiau žemių; to mišinio jauko rutulys bus sunkesnis, klijingesnis, ilgiau išsilaikys nedirbdamas, kitame mišinyje - mažiau žemių, tad ir rutulys bus mažiau lipnus, greičiau išsiskaidys. Visus jauko rutulius reikia stengtis sumesti į vieną tašką. Tas taškas turėtų būti ne tiesiai prieš jus, o šiek tiek pasroviui, matuojant gylį pasirinktoje linijoje. Jei žuvų daug, kaip kad pavasarį Minijoje, jos gali greitai sureaguoti į jauką. Jei žvejojate kitur, kur žuvų koncentracija nėra tokia didelė, teks šiek tiek palaukti, kol žuvys susiburs toje zonoje, kur srovės veikiamas dirba jūsų jaukas. Likusią jauko dalį sumesite žūklės metu. Tik papildomai jaukindami žiūrėkite, kaip į tai reaguoja žuvys.

SISTEMĖLĖS
Užkabinkime masalą, kelias uodo trūklio lervutes ar musės lervą, ar „sumuštinį" (uodo trūklio ir musės lervutės), ar sliekiuką, ar kitokį „sumuštinį" (sliekiukas ir musės lerva) ir meskime masalą aukščiau tos vietos, kur metėme jauką... Dabar pakalbėkime apie sistemėles. Panagrinėkime tris pačias paprasčiausias. Gaudant boloniška meškere, galimi įvairūs sistemėlių variantai. Pats paprasčiausias - vienas slyvutės formos svarelis, užfiksuotas tam tikrame aukštyje. Pats sudėtingiausias - vadinamasis itališkas, kurį ruošiate gerą valandą, nes ant valo užspaudžiama net keliolika svarelių, išdėstytų tam tikrais atstumais nuo plūdės iki pavadėlio.
Sakykim, renkamės paprasčiausią variantą - vieną svarelį. Jei žūklės vietos gylis vidutinis, apie 2 m, o gaudysime karšius, masalą turėsime vilkti dugnu, nes karšiai dažniausiai taip ir gaudomi. Be to, masalas ne tik velkasi dugnu, bet ir yra prilaikomas (pristabdoma plūdė), kartais gana ilgam. Tada teks kabinti didesnę plūdę, pavyzdžiui, vietoj 6 g imti 8 g plūdę, o svarelį-slyvutę nuleisti iki pat sukučio ir toje vietoje užfiksuoti. Pavadėlis šiuo atveju gali būti net labai ilgas. Kartais užtenka ir 50 cm pavadėlio, bet kartais geriau naudoti ir 100 cm ilgio pavadėlį (žr. l schemą). 

Jei gaudome kuojas, masalas turi plaukti prie pat dugno, kartais jį paliesdamas. Būna, kad užtenka tik plukdyti masalą pasirinkta trajektorija, o kartais reikia trumpam pristabdyti. Pristabdžius plūdę, masalas pakyla aukštyn - dažnai tai žuvis provokuoja. Tokiu atveju, kai reikia, kad masalas plauktų prie pat dugno, tarsi jį liesdamas, svarelį pakeliame aukščiau - 40-50 cm atstumu nuo sukučio, o prie sukučio kabiname 50 cm ilgio pavadėlį. Žvejojant reikia žiūrėti, kaip plūdė elgiasi. Gali būti, kad teks kiek sumažinti meškerės gylį. Kaip matote, nepaisant to, kad kalbame apie tai, jog masalas turi plaukti vos virš dugno, meškerės gylis vis tiek yra didesnis už žūklės vietos gylį (žr. 2 schemą). Tam, kad masalą trauktume vos virš dugno, galime rinktis kiek sudėtingesnę sistemėlę su dviejuose taškuose esančiais svareliais. Tokiu atveju imame kiek mažesnį svarelį - slyvutę ir užspaudžiame jį 50 cm aukščiau sukučio. Prie pat sukučio užspaudžiame tris mažus svarelius, kurių bendra masė būtų 0,3 g, ir prie sukučio auselės pririšame 30 cm ilgio pavadėlį. Jei plukdant masalą plūdė be jokios priežasties nirsteli, vieną ar du apačioje esančius svarelius kilstelėkime aukštyn prie pagrindinio svarelio. Tie svareliai lemia ir masalo elgesį: norite, kad masalas plauktų šiek tiek aukščiau, energingiau reaguotų į prilaikymą - užteks tik visus svarelius pakelti iki pagrindinio svarelio, nebūtina mažinti meškerės gylį. Reikia atsiminti, kad boloniškos meškerės reguliavimo galimybės yra įvairios. Daug galima pasiekti pastumiant tik vieną apatinį svarelį aukštyn, daug galima pasiekti vos keliais centimetrais padidinant ar pamažinant meškerės gylį. Situacija iš esmės gali keistis ir pasirenkant masalo pateikimo būdą: masalas gali vilktis dugnu ir būti ilgiau pristabdomas. Masalas gali plaukti vos virš dugno ir būti dažnai, bet trumpam pristabdomas. Visi šie variantai padeda atrasti įdomių dalykų, pavyzdžiui, gaudote plakius, tačiau padarę nedideles sistemėlės ar masalo pravedimo korekcijas pradedate gaudyti kuojas. Gaudėte mažas žuveles, o po korekcijų pradėjote gaudyti didesnius karšius. Visi šie derinimo darbai yra svarbūs ir jų įtaka gali būti labai didelė. Dar vienas dalykas, kurio nereikia pamiršti, - pravedimo trajektorijos pakeitimas. Jei jaukas sumestas viename taške, nereiškia, kad pravedimo trajektorija turi būti konstanta. Pabandykite masalą pravesti užmesdami šiek tiek toliau, būna, kad didesnės žuvys telkiasi šalia jauko, o pačiame jauko šleife maisto ieško mažesnės. Žodžiu, eksperimentai su boloniška meškere niekada nesibaigia, tik turėkite noro ką nors pasiekti.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Šaltojo vandens karalijoje

PRADŽIA

Pavasarį, kovą ir balandį, prie upėtakinių upelių žvejų visada daugiau. Tokiu metu spiningautojai nelabai ką turi veikti - lydekų gaudyti negalima, didesnės upės patvinusios, šapalai provokacijoms nepasiduoda, tik meknės neblogai kimba. Todėl, norėdamas numalšinti žūklės aistrą, ne vienas spiningautojas traukia upėtakinių upelių link. Bet gegužę, kaip ir vėlesniais mėnesiais, tuose upeliuose lieka tik tikri upėtakiautojai, kuriems nesvarbu, koks sezono metas, jiems svarbiausia - upėtakių žūklė.

Kada pradėti upėtakių žūklę? Tą sėkmingai galima daryti ir po Naujų metų, ypač, kai metai tokie, kaip šie - šilta, žiemos nėra, Kalėdas ir Naujuosius sutikome braidžiodami po balas. Tačiau galima ir kiek palaukti, pavyzdžiui, iki kovo, nes upėtakiai po neršto dar neatsigavę, silpni, liesi, menki kovotojai. Nelabai jie ir gali atsigauti - tame skurdžiame upelyje žiemą nieko nėra, tik upėtakio kaimynai kūjagalviai, rainės ir šlyžiai. Bet ir šių žuvelių nėra daug, o ir tos slepiasi, tad skurdžiame upelyje upėtakis valgyti nelabai turi ką. Upėtakiai laukia kovo, kai visos varlės, kurios žiemoja upėje po akmenimis, pabus ir pradės kraustytis į sausumą. Tada prasidės didžioji upėtakių puota, kurios metų upėtakiai prisiris tiek varlių, kiek tik tilps į jų skrandį. Po šios puotos jie taps atsiganę, stiprūs ir kur kas aktyvesni.

Taigi sezono pradžia yra dvejopa. Kiekvieno asmeninis reikalas, kaip elgtis - jei kas nori, upėtakius gali gaudyti sausį ar vasarį, bet tai nebus tokia pati žuvis, su kuria susikautum balandį ar gegužę.

DVEJOPA TAKTIKA

Upėtakių žūklė įvairiais metų laikais skiriasi. Pavyzdžiui, gaudant žiemą masalo traukimas turi būti labai lėtas. Dėl to dažniausiai einu pasroviui, masalą plukdau su srove gana ilgai, jį prilaikydamas tam tikrose vietose, leisdamas pažaisti masalui vienoje vietoje, tai kiek priartindamas prie kranto, tai nutolindamas. Dažnai voblerį plukdau taip, kad jis imituotų srovės nešamą nusilpusią, be vis dar bandančia kovoti žuvelę. Tokiu atveju pasroviui plukdomą voblerį nuolat pristabdau, kad jis akimirką padirbtų, ir vėl leidžiu jam plaukti pasroviui. Žiemą upėtakių galime pagauti ten, kur vanduo gana ramus, upės atkarpa lygi, atrodytų, visai neįdomi.

Atėjus pavasariui taktika keičiasi. Tada einu prieš srovę, judu kur kas greičiau nei žiemą, nueinu gerokai daugiau, nes viskas vyksta kur kas greičiau nei žiemą. Pavasarį, kai upėtakiai jau atsigavę, labiau mėgstu greitesnį masalo traukimo tempą. Dažniausiai masalą metu prieš srovę ir traukiu pasroviui. Galima būtų eiti ir pasroviui ir plukdyti voblerius, bet toks gaudymas - pernelyg lėtas, neįdomus, be to, eidamas prieš srovę turiu'mažiau šansų išbaidyti upėtakį, nes ateinu upėtakiui iš nugaros ir jis manęs nemato. Galiu arčiau prieiti, tinkamai užmesti masalą, turiu kur kas daugiau laisvės manevrams.

MASALO VALDYMAS

Eidamas prieš srovę, atsistoju prieš tą vietą, kur manau esant upėtakio slėptuvę, ir metu masalą prieš srovę, kad jis nulėktų toliau, nei upėtakio slėptuvė. Tuo pat metu, kai masalas paliečia vandenį, užlenkiu ritės lankelį ir staiga pasuku ritės rankenėlę, kad vobleris nuskęstų į reikiamą gylį. Traukiu voblerį taip, kad masalas praplauktų kuo arčiau menamos upėtakio slėptuvės. Aišku, labai norisi, kad masalas praplauktų upėtakiui prieš nosį, tačiau upėtakių slėptuvės nėra paprastos vietos, tad ne visada tai pavyksta. Bet jei masalas praplaukia upėtakiui virš galvos, reta žuvis nepasinaudoja tokia proga. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų yra masalo valdymas.

Turiu nebijoti kerplėšų, nebijoti prarasti masalų, nes tik rizikuodamas iš labiausiai komplikuotos (mums, žvejams) slėptuvės išprašysiu „profesorių", o ne paprastą upėtakiuką, kuriam dėl jauno amžiaus teko ne itin gera slėptuvė. Bet būna dienų, kai žuvys kiurkso savo slėptuvėje ir į nieką nereaguoja. Būna, kad pabaidyta žuvis bijo griebti masalą, tačiau prastų dienų būna žvejojant bet kurias žuvis, tad ir upėtakis - ne išimtis;

Kai voblerį užmetu prieš srovę, jį traukiu taip, kad plauktų kiek greičiau už srovę ir dirbtų. Metimams prieš srovę geriausia naudoti plaukiančius voblerius, bet nebūtinai agresyvius „crank“ su plačiais liežuvėliais. Pavasarį naudingesni „minnow“, o „crank“ valanda išmuš vėliau, kai bus šilčiau, kai skraidys daug vabzdžių, bus daugiau triukšmo. Tiesa, pavasarį labai sėkmingi gali būti trumpi, kuproti, varles imituojantys vobleriai. Ypač jie pasiteisina tuo metu, kai varlės iš upės migruoja į pievas.

Pasroviui masalą galima traukti ir kitaip, kad jis imituotų sužeistą ar apsvaigusią žuvelę. Tada valą geriausia vynioti tokiu greičiu, kokiu teka srovė, kad vobleris plauktų beveik nedirbdamas, o traukimo metu voblerį reikia kartais timptelėti „aštriais" viršūnėlės judesiais, kad vobleris trumpam atgytų ir vėl nurimtų. Toks masalo pateikimas kartais būna sėkmingesnis už tradicinį voblerio traukimą pasroviui. Naudojant tokį traukimo stilių, dažnai parankiau užkabinti neutralaus plūdrumo arba skęstantį voblerį.

VIENAS METIMAS AR ILGESNIS ĮKALBINĖJIMAS?

Jei upėtakis yra aktyvus ir gerai nusiteikęs, jis masalą atakuoja jau pirmo metimo metu. Jei pasyvesnis, gali sureaguoti į voblerį, bet jo neatakuoti. Jei esu įsitikinęs, kad upėtakis yra slėptuvėje ir nerodo noro pulti voblerį, skiriu jam daugiau laiko - keičiu masalus, bandau įsiūlyti kitokių dydžių, kitokių atspalvių, kitaip dirbančius voblerius. Kartais tai padeda, o kartais visos pastangos būna ignoruojamos, tad tenka eiti tolyn.

Nėra taip, kaip kalbama, kad jei upėtakis pamatė masalą, bet nepuolė, tai ir nepuls.

Jei upėtakio neišgąsdinai, tai jį dar galima išprašyti kitu masalu.

Labai smagu su upėtakiu žaisti katę ir pelę pastebėjus, kad žuvis yra slėptuvėje. Tada tiksliai žinai, kad žuvis ten yra. O jei toks upėtakis vilionėms nepasiduoda, ateini pas jį kitą kartą ir žaidimą pradedi iš naujo - dar įdomiau. Jei upėtakis didelis, žaidimas gali ilgai užtrukti. Bet čia ir yra pats didžiausias tokios žūklės žavesys.  

Šaltinis: Žvejys ir žuvis