Vėliau ar anksčiau ežerai pasidengia ledu. Po to ateina laikas, kai laukiame pavasario. Įvairiai meškeriotojai elgiasi žiemos pabaigoje-pavasario pradžioje: vieni dar traukia j Utenos regioną, ieško ežerų, kur galėtų patirti paskutinius ir galbūt įdomiausius poledinės žūklės nuotykius. Kiti jau pakabina poledinės žūklės įrankius ant sienos ir mąsto, ar ko nors įdomaus nebūtų galima nuveikti su normaliais įrankiais. Paskutinis ledas nėra tas reiškinys, kurio laukia visi meškeriotojai. Visų pirma ne visi nori lipti ant paskutinio ledo, rizikuoti, nes ne visada tai yra saugu. Antra, žiemos pabaiga - bene pats nestabiliausias ir labiausiai nenuspėjamas poledinės žūklės sezono metas. Žiemos pabaigoje vieną dieną žuvys gali kibti labai gerai, o kitą dieną - visiškai nerodyti dėmesio masalams. Būna ir kitaip, pavyzdžiui, keletą dienų žuvys nerodo jokio susidomėjimo masalais ir staiga vieną dieną pradeda kibti kaip pašėlusios visiems žvejams, kurie tą dieną pasirodė ant ledo.
Taigi poledinė žūklė žiemos pabaigoje yra nenuspėjama, o žuvys – kaprizingos. Bet būtent žiemos pabaiga gali padovanoti' tokią nepamirštamą žūklės dieną, apie kurią šnekėsime ne vienerius metus.
PRIEŠTARINGI FAKTAI
Yra nemažai poledinės žūklės mėgėjų, kurie tvirtina, kad patys didžiausi ešeriai kimba žiemai besibaigiant. Na, jei omenyje turima, kad žiemai baigiantis visi ešeriai yra gerokai sunkesni, nes jų pilvai pilni pienių arba ikrų, tai tikra tiesa. Bet jei kalbame apie laimikius, tai nebūtinai žiemos pabaigoje pagausime pačius didžiausius ešerius. Dideli ešeriai gerai kibti gali ir žiemos pradžioje, ir net viduryje, jei tik sąlygos gyventi jiems yra palankios. Be to, jei žiemos pradžioje žvejojant ešerius galime naudoti itin našų žūklės įrankį - spiningėlį su poledine blizgute, tai žiemos pabaigoje tam spiningėliui tenka ilsėtis - kuo arčiau pavasaris, tuo ešeriai abejingesni blizgėms. Priežastis paprasta: kai nerštas čia pat, blizgė paprasčiausiai yra per didelis masalas, nes pilve laisvos vietos labai mažai. Bet yra ir šios teorijos priešininkų, teigiančių, kad nuo paskutinio ledo sėkmingai galima gaudyti ešerius ir naudojant blizgutes. Bet faktai rodo ką kitą: nemažai žvejų, kurie žiemos pradžioje buvo ištikimi blizgutėms, žiemos pabaigoje dažniau renkasi meškerėles su avižėle. Tačiau yra ir kitokių faktų: ežeruose galima sutikti žvejų, kurie ešerius gaudo blizgutėmis, negana to, naudoja gana dideles blizgutes, o įdomiausia tai, kad jų laimikai būna labai geri.
PASKUI MAILIUKĄ SU SKIRTINGOMIS NUOTAIKOMIS
Ešeriai žiemos pabaigoje sekioja paskui mailiuką. Ir tas sekiojimas lemia kelis dalykus. Pirma, paprastai žiemos pabaigoje ešerių prie kranto dažnai nėra, nes pakrančių seklumose nėra mailiuko - jis atsitraukia į gilesnes vietas. Antra, ešerius dažnai galima aptikti ne prie dugno, o viduriniuose vandens sluoksniuose. Kad ir kaip ten būtų, ešeriai visada sekioja paskui mailiuką, nes tai yra pagrindinis jų maistas, viduriniuose vandens sluoksniuose plaukiojantys ešeriai gali būti ir pasyvūs, ir aktyvūs, manau, kad jie ten atsiranda tik dėl to, kad tas pats mailiukas laikosi kažkur per vidurį, o kartais net pakyla iki ledo. O jei ešeriai laikosi prie dugno, tai aktyvumu dažniausiai nepasižymi, nes jie ten paprasčiausiai ilsisi, snūduriuoja. Bet net ir viduriniuose sluoksniuose plaukiojantis ešerys gali būti apatiškas. Žvejojant žiemos pradžioje svarbiausia buvo surasti ešerių būrį. Jei ešerių būrį surasdavome, tai jau tikrai sugalvodavome, kaip juos suvilioti. Žiemos pabaigoje gali būti kitaip: ešerių būrys surastas, o rezultatai - nuliniai, nes žuvys nekreipia dėmesio į jokius masalus.
KOKS MASALAS?
Vis tik kada nors ateina laikas, kai ešeriai pradeda būti aktyvesni, nori užkąsti. Tie aktyvesni ešeriai paprastai netupi prie dugno, o plaukioja aukščiau. Kai žiemos pabaigoje ešerys nori užkąsti, mes jam turime pasiūlyti tinkamą masalą. Koks tas masalas bus, niekas negali pasakyti. Jei šalia ešerių būrelio yra mailiaus būrelis ir jei ešeriai taikosi į tą mailiuką, geras masalas gali būti ir nedidelė blizgutė, t. y. tiek klasikinė blizgutė, tiek blizgutė-švytuoklė. Bet kitu atveju geru masalu gali tapti avižėlė, o ne blizgutė, kuri gali neduoti jokių rezultatų. Tai būtina išsiaiškinti, bet yra kur kas didesnė tikimybė, kad ešeriams priimtinu masalu taps avižėlė.
Būna, kad ešeriai rodo išskirtinį aktyvumą ir labai gerai kimba. Tai būna retai, be to, tie kibimo pliūpsniai esti trumpi. Tokiais atvejais nėra skirtumo, kaip ir kuo gaudyti ešerius - svarbu, kad vandenyje atsirastų koks nors masalas su kabliuku.
Bet iš anksto pasakyti, koks masalas bus geriausias, - negaliu. Tam tikruose vandens telkiniuose yra dėsningumų, bet kitiems vandens telkiniams jų nepritaikysi. Labiau linkstu avižėlės link, bet niekada nepasakysiu, kad blizgutė negali tapti geresniu masalu. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
PAKĖLIMAS NUO DUGNO
Kai ešeriai yra prie dugno, nepaisant to, kad jie yra pasyvūs, juos galima priversti pakilti. Tada tokie ešeriai suaktyvėja ir pradeda gerai kibti. Tai yra pats įdomiausias dalykas žiemos gale, nors daug kam gali skambėti kaip pasaka.
Tai daroma žaidžiant masalu įvairiuose horizontuose. Iš pradžių žaidžiame prie pat dugno: stuksename avižėle į dugną, ieškome aktyvių ešerių. Vienas ar kitas parodo susidomėjimą masalu, bet tik tiek. Tada pakeliame masalą pusmetrį nuo dugno ir pradedame žaisti šiame horizonte. Ešeriai pakyla nuo dugno ir tampa aktyvesni, kur kas dažniau ir agresyviau atakuoja masalus. Tada dar labiau pakeliame masalą ir galime sulukti dar didesnio ešerių agresyvumo. Taip ešerių būrį žiemos pabaigoje galima pakelti iki pat ledo, kur ešeriai bus labai aktyvūs. Kodėl tai vyksta, sunku pasakyti - nesiimu spėlioti. Tačiau norint suaktyvinti ešerius, juos reikia priversti pakilti į vidurinius vandens sluoksnius, tada ešeriai prisimena, kad jie yra plėšrūnai ir aktyviai puldinėja masalą. Tačiau nereikia manyti, kad suradus prie dugno tingiai snaudžiančių ešerių būrį, jį 100 proc. pavyks prikelti ir tikrąja ta žodžio prasme nuo dugno pakelti į vidurinius vandens sluoksnius. Būna, kad ešeriai, parodę šiokį tokį aktyvumą, vėl sugrįžta prie dugno ir toliau į nieką nereaguoja. Taigi bandymai pakelti ešerius aukštyn suveikia, bet ne visada.
Paprastai taip gaudomi ešeriai ne itin giliose duobėse. Dideliuose gyliuose dažniau pasiteisina laukimo taktika: žvejai sėdi ties tomis vietomis, kurias vadina ešerių migracijos takais ir laukia, kol atplauks didelių ešerių būrys. Bet taktika, kai galima nuo dugno pakelti ešerius iki pat ledo yra tokia azartiška, kad pamiršti viską aplinkui. Net tai, kad žaidi su mažesniais ešeriais nei kiti.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą