ŠILUMĄ MĖGSTANTYS
Tiek karosas, tiek artimiausias jo giminaitis karpis — šiltą vandenį mėgstančios žuvys, todėl balandį apie šių žuvų žūklę žvejai paprastai šneka rečiau nei vėliau, kai ir oras, ir vanduo būna gerokai šiltesni. Na, gal šneka ir tiek pat, bet jei pasiūlyčiau karosų važiuoti balandį, kartu vykti ryžtųsi kur kas mažiau mano draugų nei vėlesniais mėnesiais.
Tačiau tai, kad žuvis mėgsta šiltą vandenį, dar nereiškia, kad jos negalime sėkmingai gaudyti tada, kai šalta. Mūsų karpininkai anksčiau mėgo remtis teorija, teigiančia, kad pavasarį laukiniai karpiai pradeda aktyviau maitintis tuomet, kai vandens temperatūra telkinyje pakyla iki 12-14 laipsnių. Ta pati teorija teigė, kad rudenį, vandens temperatūrai krentant, karpių aktyvumas daugelyje ežerų stebimas tik iki to momento, kol vandens temperatūra nenukrenta iki 12 laipsnių. Ir daugelis karpininkų tvirtino, kad kai vandens temperatūra mažesnė nei 12 laipsnių, karpį pagauti labai sudėtinga. Užsienio karpininkai, tarsi norėdami pasityčioti iš Lietuvos karpininkų, karpius sėkmingai gaudo žiemą. Tiesa, prancūziškų žiemų nereikėtų lyginti su lietuviškomis, tačiau ir ten oro temperatūra nukrenta žemiau nulio, o vandens — žemiau tos magiškos 12 laipsnių ribos. Negana to, vidury žiemos Vakarų Europos karpininkai ne tik sėkmingai gaudo milžiniškus karpius, bet ir gerina pasaulio rekordus. Aišku, jei atidžiau patyrinėtume statistiką, tai pamatytume, kad žiemą jie kur kas ilgiau laukia to vieno karpio nei šiltesniu metu, tačiau ta pati statistika byloja, kad laukdami ko nors ir sulaukia. Mūsų karpininkai mieliau kalba apie žiemą kibti nenorinčius karpius.
NUO KO PRADĖTI?
2009-2010 m. žiema — ypatinga. Gamta leido ilgai džiaugtis poledinės žūklės teikiamais malonumais. Gal net per ilgai, nes kovo antroje pusėje, kai prieš metus ar dvejus upėse smagiai galėdavome žvejoti plūdinėmis meškerėmis, šiemet dar spaudė 10 laipsnių šaltukas ir daugelis upių buvo užšalusios. Šiemet užšalusias mačiau net tas upes, kurias kai kurie žvejai jau vadino neužšąlančiomis.
Kitaip nei Prancūzijos ar Anglijos žvejai, mes žiemą gaudome nuo ledo, o ne atvirame vandenyje. Ir kitaip nei Prancūzijos ar Anglijos žvejai, žiemą nei karpių, nei karosų gaudyti neiname. Na, kokia ten gali būti poledinė karpių žūklė. Nėra tokio reiškinio, nėra... Tačiau, nepaisant to, žvejojantiems nuo paskutinio ledo užkimba ir karpiai, ir karosai. Pirmieji, jei dideli, paprastai viską nutraukia, o su antraisiais galima pakovoti.
Kai ledas nutirpsta, čiumpame meškeres ir pradedame atviro vandens sezoną. Tačiau pavasarį, nutirpus ledui, stovinčio vandens telkiniai kurį laiką nebūna dosnūs. Matyt, reikia tam tikro laiko, kad žuvys adaptuotųsi, reikia, kad saulė vandenį įšildytų.
Taigi praėjus visai nedaug laiko nuo to momento, kai ledo ant stovinčio vandens telkinių nebelieka, karosai pradeda aktyviai maitintis. Balandį, o jei žiemos nėra, jei ledas ištirpo anksčiau, tai ir kovą tam tikruose vandens telkiniuose galima labai sėkmingai gaudyti didelius karosus. Yra telkinių, kuriuose kiekvienais metais, ištirpus ledams, tose pačiose vietose labai gerai kimba stambūs karosai.
Praėjus visai nedaug laiko nuo to momento, kai ledo ant stovinčio vandens telkinių nebelieka, karosai pradeda aktyviai maitintis. Aktyvumo periodas nutirpus ledams gali trukti savaitę.
MAGIŠKA SAVAITĖ
Taigi balandis gali būti labai sėkmingas karosų žūklės mėnuo. Manau, verta paieškoti vandens telkinių, kuriuose galima sėkmingai gaudyti karosus — juk įdomu paįvairinti žvejybos maršrutus, atsisakant kasmetinės kultinės kuojų žūklės ir ją pakeičiant kitų žuvų žūkle.
Balandį karosų žūklė būna sėkminga tada, kai oras stabilus, kai atmosferos slėgis kinta nedaug. Tada karosai kimba stabiliai. Tačiau jei oras stipriai kaitaliojasi, jei vieną dieną šviečia saulutė, o kitą — dangus maišosi su žeme, perprasti karosų kaprizus nebus lengva.
Norint gerai pažvejoti karosų pavasarį, reikia tarsi už uodegos pagauti tą pirmąją savaitę, kai karosai pradeda intensyviai maitintis. Tai būna įspūdingas laikotarpis (net atostogas verta pasiimti), nes karosai maitinasi visą dieną. Toks pirmasis intensyvus karosų maitinimasis pavasarį, išėjus ledams, gali trukti savaitę. Gali trukti ir dvi savaites, tačiau ne ilgiau. Vėliau visą dieną trunkantis karosų aktyvumas mažėja, jų kibimas tampa kaprizingas, žodžiu, viskas tarsi stoja į savo vietas.
SKIRTINGI TELKINIAI, SKIRTINGI KAROSAI
Žvejai nemažai diskutuoja, kada gi realiai karosai pradeda kibti. Kokie požymiai? Kai viskas vyksta labai anksti, dauguma požymių yra nematomi. Kalbant apie lydekų žūklę, ievų žydėjimas gegužę išties sutampa su staigiu lydekų aktyvumo padidėjimu, tačiau kalbant apie karosų žūklę anksti pavasarį, aiškesnių požymių nėra. Sklaidant literatūrą galima atrasti įvairių dalykų, pavyzdžiui, kartais nurodoma vandens temperatūra — esą karosai intensyviai pradeda kibti tada, kai vanduo įšyla iki 14 laipsnių. Kiti kaip intensyviausio kibimo metą nurodo vasaros laiką, kai vanduo pasiekia 20 laipsnių temperatūrą. Tačiau šios temperatūros niekaip nesusijusios su ankstyvuoju karosų kibimu ankstyvą pavasarį.
Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką: kalbant apie karosų kibimą, bet kokios nuorodos vertingos tik tada, jei pasakoma, apie kokį vandens telkinį kalbama. Skirtinguose vandens telkiniuose karosai pabunda ne vienodu laiku, ir tos taisyklės, kurios tinka mažam ežerėliui, visiškai netinka dideliam tvenkiniui. Pačius pirmuosius karosus galima pagauti labai anksti, pavasario pradžioje, kai nutirpsta nedidelių balų ir kanalų ledas. Tuo metu, kai atvykę iš kitų miestų žvejai sėdi prie Minijos, Atmatos upių ir gaudo kuojas, vietinius žvejus galima išvysti prie kanaliukų. Čia jie gaudo karosus. Anksti pavasarį karosai dažniausiai kimba nedideliame gylyje, t. y. tokiose vietose, kur vanduo greitai įšyla. Karosai kimba puikiai — per pusdienį jų galima prigaudyti gana daug. Gerokai vėliau, kai ateina vasara, nedideli kanaliukai labai užželia, tad žvejoti juose sunku.
Kai kurios lėtesnės tėkmės upės pasižymi tuo, kad netoli krantų yra nedidelių senvagių, kurias žvejai vadina balomis. Šiose balose, kurias kiekvieną pavasarį pripildo potvynio vanduo, karosai kibti pradeda taip pat labai anksti.
Koks nors sutiktas žvejys jums gali papasakoti, kad kai vanduo šaltas, karosų ieškoti reikia didesniuose gyliuose, atokiau nuo kranto, kur juos galima žvejoti dugninėmis arba tolimo užmetimo meškerėmis. Tačiau ne visur taip yra — kai kuriuose vandens telkiniuose pavasarį karosus galime aptikti gana nemažo ploto saulės gerai įšildytuose sėkliuose.
Kitur karosų nerasime tol, kol nepatyrinėsime, kas darosi netoli vandens paviršiaus. Žodžiu, variantų gali būti labai daug, ir šiuo atveju karosui puikiai tinka kaip vienos kaprizingiausių žuvų apibūdinimas.
NEDIDELI TELKINIAI
Jei šį straipsnį būčiau rašęs užpernai ar prieš trejus metus, teigčiau, kad kovo viduryje atsiranda optimalios sąlygos gerai karosų žūklei. Dabar viskas persikelia į balandį. Tačiau ne mėnesio pavadinimas svarbu — svarbu, kas tuo metu vyksta gamtoje. Reikia įvertinti bundančios gamtos procesus ir einant žvejoti karosų tinkamai pasirinkti žūklės vietą, nes nuo to priklauso rezultatai. Daugeliu atvejų žūklės vieta turi didelės įtakos rezultatams, tačiau šiuo atveju ji yra lemiama. Patarimas labai paprastas: reikia rinktis labiausiai nuspėjamas žūklės vietas. Tai nedideli molio karjerai ir nedideli miškų ežerėliai, išsiskiriantys tuo, kad juose viskas labai greitai kinta. Salti orai juose labai greitai atšaldo vandenį ir jie pirmieji užšąla. Pavasarį jie pirmieji atitirpsta ir pradeda rodyti gyvybės ženklus. Jei apie tokius vandens telkinius kalbėtume kaip apie gyvus organizmus, tai galėtume pasakyti, kad jie pasižymi labai greita medžiagų apykaita. Ištirpus ledui tokiuose telkiniuose visų vandens sluoksnių temperatūra labai greitai tampa vienoda. Tai labai svarbu, nes būtent tas momentas, kai temperatūra susilygina, dažniausiai sutampa su žuvų aktyvumo padidėjimu.
Tačiau nedideli ežerėliai ir karjerai gali būti labai skirtingi. Todėl net jei žinote virtinę vienas nuo kito netoli esančių vandens telkinių, tikrai ne visi tiks pavasarinei karosų žūklei, ir ne visuose tų karosų yra tiek, kad juos būtų verta žvejoti. Be to, ne visų karosai elgsis vienodai — dviejų vienas šalia kito esančių ežeriukų karosai gali elgtis labai skirtingai.
JAUKAS IR DUMBLAS
Jei turime nedidelį ežerėlį ar tvenkinuką, kuris yra seklus, kuriame dominuoja 0,52 m gyliai, kurio vanduo nėra skaidrus, kuris vasarą apauga gausia vandens augalija, vaizdžiau kalbant, užželia, tai didelė tikimybė, kad jame yra karosų. Toks vandens telkinys ankstyvą pavasarį taip pat gali būti puiki karosų žūklės vieta. Maži seklūs ežerėliai yra lengviausiai perprantami, čia lengviausia pagauti karosą.
Karpinių žuvų žūklė tokiuose vandens telkiniuose turi tik vieną minusą — seklių, gausiai vandens augalija apaugančių ežerėlių, tvenkinukų ar senvagių dugnas paprastai būna storas dumblo sluoksnis. Ant tokio dugno ne taip paprasta paguldyti jauką ir masalą. Ne kartą teko matyti žvejų, kurie apžėlusiuose, sekliuose ežerėliuose jaukindavo biriu jauku ir darydavo tokius stipriai suklijuotus ir suspaustus jauko rutulius, kokius reikėtų naudoti tik upėje. Toks „betono rutulys" nesuiręs nusileisdavo ant dugno ir, be abejo, įsmigdavo į dumblą. Žvejai jaukindavo, tačiau laimikiai būdavo ne itin gausūs, nes jie realiai ne jaukindavo, o jauko rutulius paprasčiausiai paskandindavo dumble, kur jie „nedirbdavo". Jaukinimas negiliuose, vasarą apželiančiuose ežerėliuose, kurių dugnas — storo dumblo sluoksnis, iš tiesų turi būti gerai apgalvotas ir kruopščiai atliktas, antraip visas darbas netenka prasmės. Taigi minėtuose vandens telkiniuose turime jaukinti labai smulkiu jauku, kurio pagrindas būtų malti džiūvėsiai ir sausainiai, kukurūzų miltai. Jauko rutulys turėtų subyrėti vos atsitrenkęs į vandenį. Į jauką galima pridėti pieno miltų, kad susidarytų jauko debesėlis. Nors kai kurie žvejai mano, kad pieno miltų suformuotas jauko debesėlis yra sportininkų naudojamas triukas tik tam, kad būtų priviliota kuo daugiau nedidelių žuvelių (aukšlių, kuojyčių), tačiau iš tikrųjų jauko debesėlis vilioja įvairias žuvis, o ankstyvą pavasarį sekliame nedideliame stovinčio vandens telkinyje, kurio dugnas dumblas, jauko debesėlis puikiai vilios karosus. Jaukui reikėtų suteikti ypatingo saldaus skonio, o tam tiks toks puikus jauko priedas kaip melasa, kuri, beje, ir jauko debesį padeda sudaryti.
TAKTIKA
Pavasario pradžioje galime elgtis dvejopai: užmetus į kokią vietą jauką ir masalą laukti karosų arba jų aktyviai ieškoti, masalą metant tai ten, tai šen, tai toliau nuo kranto, tai arčiau, jauką naudojant kaip priemonę, kuri suaktyvina karosus ir išlaiko juos žūklės vietoje. Pastarasis variantas yra gerokai efektyvesnis.
Nedideli seklūs tvenkinukai ar ežeriukai yra patogūs tuo, kad juose kur kas lengviau susigaudyti, nereikia spėlioti, kur karosai bus — žuvų buvimo vietas galima numatyti, lengviau surasti. O jei pasirinksime nedidelį, tačiau gan gilų ežerėlį, kurio gylis kai kuriose vietose yra 5 m, o gal net ir daugiau, žūklės sąlygos bus gerokai sudėtingesnės. Reikalas tas, kad ledams nutirpus karosai dažnai plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose. Jie gali būti toli nuo kranto, ten, kur gan didelis gylis, bet plaukios ne prie dugno, o netoli vandens paviršiaus. Surasti juos sunkiau nei sekliame ežerėlyje. Dar sunkiau tinkamai patiekti jauką. Vienintelis patikimas variantas — nedidelių jauko porcijų šaudymas iš laidynės. Gilesnio ežerėlio apačioje vanduo yra šaltesnis, todėl karosai mielai plaukioja viršuje, kur vanduo šiltesnis. Taigi nepatingėkime jų paieškoti pusės metro gylyje, nors tai ir atrodytų labai neįtikėtina.
Kartais didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose karosų reikia ieškoti atokiau nuo kranto ir didesniame gylyje. Tačiau tai nėra taisyklė — būna įvairiai, nes karosai ieško pačių tinkamiausių vietų gyvenimui. Ką nors konkretesnio galima pasakyti tuomet, kai vanduo labiau įšyla, pasiekia 13 ar 15 laipsnių. Tada karosai persikelia į nuolatines ganyklas seklesnėse vandens telkinio dalyse, reguliariai apsilanko įšildytose įlankėlėse ir ten rankioja maistą. Kai vandenyje atsiranda nauji vandens augalų lapeliai, karosai šmirinėja tuose plotuose, kur tokių augalų daugiausia. Tačiau net ir tuomet, jei žvejojame didesniame vandens telkinyje ir karosų ieškome toliau nuo kranto, didesniame gylyje žvejokime plūdine meškere. Ji leidžia masalą pakelti aukščiau nuo dugno, žvejoti skirtinguose horizontuose, operatyviau patikrinti įvairias vietas. Vis tik pavasario dieną mieliau skiriu nedideliems, sekliems ežerėliams. Čia paprasčiau žvejoti.
MAGIŠKA SAVAITĖ
Taigi balandis gali būti labai sėkmingas karosų žūklės mėnuo. Manau, verta paieškoti vandens telkinių, kuriuose galima sėkmingai gaudyti karosus — juk įdomu paįvairinti žvejybos maršrutus, atsisakant kasmetinės kultinės kuojų žūklės ir ją pakeičiant kitų žuvų žūkle.
Balandį karosų žūklė būna sėkminga tada, kai oras stabilus, kai atmosferos slėgis kinta nedaug. Tada karosai kimba stabiliai. Tačiau jei oras stipriai kaitaliojasi, jei vieną dieną šviečia saulutė, o kitą — dangus maišosi su žeme, perprasti karosų kaprizus nebus lengva.
Norint gerai pažvejoti karosų pavasarį, reikia tarsi už uodegos pagauti tą pirmąją savaitę, kai karosai pradeda intensyviai maitintis. Tai būna įspūdingas laikotarpis (net atostogas verta pasiimti), nes karosai maitinasi visą dieną. Toks pirmasis intensyvus karosų maitinimasis pavasarį, išėjus ledams, gali trukti savaitę. Gali trukti ir dvi savaites, tačiau ne ilgiau. Vėliau visą dieną trunkantis karosų aktyvumas mažėja, jų kibimas tampa kaprizingas, žodžiu, viskas tarsi stoja į savo vietas.
SKIRTINGI TELKINIAI, SKIRTINGI KAROSAI
Žvejai nemažai diskutuoja, kada gi realiai karosai pradeda kibti. Kokie požymiai? Kai viskas vyksta labai anksti, dauguma požymių yra nematomi. Kalbant apie lydekų žūklę, ievų žydėjimas gegužę išties sutampa su staigiu lydekų aktyvumo padidėjimu, tačiau kalbant apie karosų žūklę anksti pavasarį, aiškesnių požymių nėra. Sklaidant literatūrą galima atrasti įvairių dalykų, pavyzdžiui, kartais nurodoma vandens temperatūra — esą karosai intensyviai pradeda kibti tada, kai vanduo įšyla iki 14 laipsnių. Kiti kaip intensyviausio kibimo metą nurodo vasaros laiką, kai vanduo pasiekia 20 laipsnių temperatūrą. Tačiau šios temperatūros niekaip nesusijusios su ankstyvuoju karosų kibimu ankstyvą pavasarį.
Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką: kalbant apie karosų kibimą, bet kokios nuorodos vertingos tik tada, jei pasakoma, apie kokį vandens telkinį kalbama. Skirtinguose vandens telkiniuose karosai pabunda ne vienodu laiku, ir tos taisyklės, kurios tinka mažam ežerėliui, visiškai netinka dideliam tvenkiniui. Pačius pirmuosius karosus galima pagauti labai anksti, pavasario pradžioje, kai nutirpsta nedidelių balų ir kanalų ledas. Tuo metu, kai atvykę iš kitų miestų žvejai sėdi prie Minijos, Atmatos upių ir gaudo kuojas, vietinius žvejus galima išvysti prie kanaliukų. Čia jie gaudo karosus. Anksti pavasarį karosai dažniausiai kimba nedideliame gylyje, t. y. tokiose vietose, kur vanduo greitai įšyla. Karosai kimba puikiai — per pusdienį jų galima prigaudyti gana daug. Gerokai vėliau, kai ateina vasara, nedideli kanaliukai labai užželia, tad žvejoti juose sunku.
Kai kurios lėtesnės tėkmės upės pasižymi tuo, kad netoli krantų yra nedidelių senvagių, kurias žvejai vadina balomis. Šiose balose, kurias kiekvieną pavasarį pripildo potvynio vanduo, karosai kibti pradeda taip pat labai anksti.
Koks nors sutiktas žvejys jums gali papasakoti, kad kai vanduo šaltas, karosų ieškoti reikia didesniuose gyliuose, atokiau nuo kranto, kur juos galima žvejoti dugninėmis arba tolimo užmetimo meškerėmis. Tačiau ne visur taip yra — kai kuriuose vandens telkiniuose pavasarį karosus galime aptikti gana nemažo ploto saulės gerai įšildytuose sėkliuose.
Kitur karosų nerasime tol, kol nepatyrinėsime, kas darosi netoli vandens paviršiaus. Žodžiu, variantų gali būti labai daug, ir šiuo atveju karosui puikiai tinka kaip vienos kaprizingiausių žuvų apibūdinimas.
NEDIDELI TELKINIAI
Jei šį straipsnį būčiau rašęs užpernai ar prieš trejus metus, teigčiau, kad kovo viduryje atsiranda optimalios sąlygos gerai karosų žūklei. Dabar viskas persikelia į balandį. Tačiau ne mėnesio pavadinimas svarbu — svarbu, kas tuo metu vyksta gamtoje. Reikia įvertinti bundančios gamtos procesus ir einant žvejoti karosų tinkamai pasirinkti žūklės vietą, nes nuo to priklauso rezultatai. Daugeliu atvejų žūklės vieta turi didelės įtakos rezultatams, tačiau šiuo atveju ji yra lemiama. Patarimas labai paprastas: reikia rinktis labiausiai nuspėjamas žūklės vietas. Tai nedideli molio karjerai ir nedideli miškų ežerėliai, išsiskiriantys tuo, kad juose viskas labai greitai kinta. Salti orai juose labai greitai atšaldo vandenį ir jie pirmieji užšąla. Pavasarį jie pirmieji atitirpsta ir pradeda rodyti gyvybės ženklus. Jei apie tokius vandens telkinius kalbėtume kaip apie gyvus organizmus, tai galėtume pasakyti, kad jie pasižymi labai greita medžiagų apykaita. Ištirpus ledui tokiuose telkiniuose visų vandens sluoksnių temperatūra labai greitai tampa vienoda. Tai labai svarbu, nes būtent tas momentas, kai temperatūra susilygina, dažniausiai sutampa su žuvų aktyvumo padidėjimu.
Tačiau nedideli ežerėliai ir karjerai gali būti labai skirtingi. Todėl net jei žinote virtinę vienas nuo kito netoli esančių vandens telkinių, tikrai ne visi tiks pavasarinei karosų žūklei, ir ne visuose tų karosų yra tiek, kad juos būtų verta žvejoti. Be to, ne visų karosai elgsis vienodai — dviejų vienas šalia kito esančių ežeriukų karosai gali elgtis labai skirtingai.
JAUKAS IR DUMBLAS
Jei turime nedidelį ežerėlį ar tvenkinuką, kuris yra seklus, kuriame dominuoja 0,52 m gyliai, kurio vanduo nėra skaidrus, kuris vasarą apauga gausia vandens augalija, vaizdžiau kalbant, užželia, tai didelė tikimybė, kad jame yra karosų. Toks vandens telkinys ankstyvą pavasarį taip pat gali būti puiki karosų žūklės vieta. Maži seklūs ežerėliai yra lengviausiai perprantami, čia lengviausia pagauti karosą.
Karpinių žuvų žūklė tokiuose vandens telkiniuose turi tik vieną minusą — seklių, gausiai vandens augalija apaugančių ežerėlių, tvenkinukų ar senvagių dugnas paprastai būna storas dumblo sluoksnis. Ant tokio dugno ne taip paprasta paguldyti jauką ir masalą. Ne kartą teko matyti žvejų, kurie apžėlusiuose, sekliuose ežerėliuose jaukindavo biriu jauku ir darydavo tokius stipriai suklijuotus ir suspaustus jauko rutulius, kokius reikėtų naudoti tik upėje. Toks „betono rutulys" nesuiręs nusileisdavo ant dugno ir, be abejo, įsmigdavo į dumblą. Žvejai jaukindavo, tačiau laimikiai būdavo ne itin gausūs, nes jie realiai ne jaukindavo, o jauko rutulius paprasčiausiai paskandindavo dumble, kur jie „nedirbdavo". Jaukinimas negiliuose, vasarą apželiančiuose ežerėliuose, kurių dugnas — storo dumblo sluoksnis, iš tiesų turi būti gerai apgalvotas ir kruopščiai atliktas, antraip visas darbas netenka prasmės. Taigi minėtuose vandens telkiniuose turime jaukinti labai smulkiu jauku, kurio pagrindas būtų malti džiūvėsiai ir sausainiai, kukurūzų miltai. Jauko rutulys turėtų subyrėti vos atsitrenkęs į vandenį. Į jauką galima pridėti pieno miltų, kad susidarytų jauko debesėlis. Nors kai kurie žvejai mano, kad pieno miltų suformuotas jauko debesėlis yra sportininkų naudojamas triukas tik tam, kad būtų priviliota kuo daugiau nedidelių žuvelių (aukšlių, kuojyčių), tačiau iš tikrųjų jauko debesėlis vilioja įvairias žuvis, o ankstyvą pavasarį sekliame nedideliame stovinčio vandens telkinyje, kurio dugnas dumblas, jauko debesėlis puikiai vilios karosus. Jaukui reikėtų suteikti ypatingo saldaus skonio, o tam tiks toks puikus jauko priedas kaip melasa, kuri, beje, ir jauko debesį padeda sudaryti.
TAKTIKA
Pavasario pradžioje galime elgtis dvejopai: užmetus į kokią vietą jauką ir masalą laukti karosų arba jų aktyviai ieškoti, masalą metant tai ten, tai šen, tai toliau nuo kranto, tai arčiau, jauką naudojant kaip priemonę, kuri suaktyvina karosus ir išlaiko juos žūklės vietoje. Pastarasis variantas yra gerokai efektyvesnis.
Nedideli seklūs tvenkinukai ar ežeriukai yra patogūs tuo, kad juose kur kas lengviau susigaudyti, nereikia spėlioti, kur karosai bus — žuvų buvimo vietas galima numatyti, lengviau surasti. O jei pasirinksime nedidelį, tačiau gan gilų ežerėlį, kurio gylis kai kuriose vietose yra 5 m, o gal net ir daugiau, žūklės sąlygos bus gerokai sudėtingesnės. Reikalas tas, kad ledams nutirpus karosai dažnai plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose. Jie gali būti toli nuo kranto, ten, kur gan didelis gylis, bet plaukios ne prie dugno, o netoli vandens paviršiaus. Surasti juos sunkiau nei sekliame ežerėlyje. Dar sunkiau tinkamai patiekti jauką. Vienintelis patikimas variantas — nedidelių jauko porcijų šaudymas iš laidynės. Gilesnio ežerėlio apačioje vanduo yra šaltesnis, todėl karosai mielai plaukioja viršuje, kur vanduo šiltesnis. Taigi nepatingėkime jų paieškoti pusės metro gylyje, nors tai ir atrodytų labai neįtikėtina.
Kartais didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose karosų reikia ieškoti atokiau nuo kranto ir didesniame gylyje. Tačiau tai nėra taisyklė — būna įvairiai, nes karosai ieško pačių tinkamiausių vietų gyvenimui. Ką nors konkretesnio galima pasakyti tuomet, kai vanduo labiau įšyla, pasiekia 13 ar 15 laipsnių. Tada karosai persikelia į nuolatines ganyklas seklesnėse vandens telkinio dalyse, reguliariai apsilanko įšildytose įlankėlėse ir ten rankioja maistą. Kai vandenyje atsiranda nauji vandens augalų lapeliai, karosai šmirinėja tuose plotuose, kur tokių augalų daugiausia. Tačiau net ir tuomet, jei žvejojame didesniame vandens telkinyje ir karosų ieškome toliau nuo kranto, didesniame gylyje žvejokime plūdine meškere. Ji leidžia masalą pakelti aukščiau nuo dugno, žvejoti skirtinguose horizontuose, operatyviau patikrinti įvairias vietas. Vis tik pavasario dieną mieliau skiriu nedideliems, sekliems ežerėliams. Čia paprasčiau žvejoti.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą