Karosų kibimas naktį

Vieni meškeriotojai teigia, kad karosai puikiai kimba naktį, o kiti sako, kad pačiu tamsiuoju paros metu karosai net ir vidurvasarį – beveik neaktyvūs. Patikrinti tokias prielaidas galima tik praktiniu būdu, todėl pasirinkome Kretuono paliose tyvuliuojantį ežerėlį, kuriame knižda karosų, ir atvykome į jo pakrantę šiltą vasaros pavakarę.
Pasirengimas nakčiai
Kol radome krūmais užžėlusiose pakrantėse properšas, vedančias prie vandens ir atsinešėme per pažliugusią pievą meškeriojimo įrangą, užtikrinančią reikiamas sąlygas praleisti naktį įkyriai zyziančių uodų kaimynystėje, dangus ėmė tamsėti, o po kelių minučių prasidėjo fantastinis reginys. Pirmosios, tingiai modamos sparnais, į ežero pusę prašlamėjo trys gervės, paskui jas – baltųjų garnių porelė, o paskui – dirvinių sėjikų, kuolingų, perkūno oželių pulkeliai, tarp kurių kaip strėlės prašvilpdavo juodųjų žuvėdrų porelės. Atrodė, kad tolumoje saulėtekio purpuru nutėkštas Rieškutėnų bažnyčios špilis, lyg orientyras rodo paukščiams kelią į Kretuono salas. Dar ketvirtis valandos ir sutemos apgaubia palias.
Mūsų „kūrybinė“ grupė, susidedanti iš trijų meškeriotojų, gaudytia karosus pasirengė iki tamsos – pakrantėje tvirtai į dugną įsmeigti meškerių laikikliai, prie kurių vietoj standartinių V antgalių pritvirtinti hermetiški elektroniniai kibimo signalizatoriai, dugninės ir plūdinės meškerės, iškėtota stoginė su tinkleliu nuo uodų invazijos, sausesnėse vietose – pastatytos kėdutės, kad nereikėtų nekibos periodais rymoti stačiom, tačiau svarbiausia, kad paruošti keli kibirėliai skirtingo jauko. Pirmajame – jaukas, kurio pagrindas žalias „Samet“ mišinys, pagal atsiliepimus lenkų forumuose ypač tinkąs komponuoti jaukus lynams ir karosams vilioti.

Dugninė ar plūdinė...
Properša tankiuose žilvičių brūzgynuose tinkama tik prieiti prie vandens, o masalą reikia užmesti įsibridus. Properša meldynuose – taip pat gana siaura, todėl kontroliuoti plūdinę meškerę riboto matomumo sąlygose – kebloka. Vėjelis per kelias minutes „nutransliuoja“ plūdę į „užribį“. Kai nematai plūdės, reikia vynioti valą ir iš naujo užmesti masalą. Tad vieningai nutarėme meškerioti dugninėmis su 30g šėryklėmis, užtikrinančiomis tinkamą žuvų jaukinimo taktiką. Po kelių metimų prikimšta jauko šėrykle į vieną „tašką“ ten susiformuoja jauko dėmė, prie kurios ima būriuotis žuvys. Kol nesutemo, atlikome po kelis kontrolinius metimus ir nustatėme optimalų šėryklės užmetimo atstumą. Kad šėryklė nekristų per toli, ant valo būgnelio esančiu „auskaru“ užfiksavome visų dugninių valus. Tad nuo ričių būgnelių galėjo nusivynioti tik nustatytas ilgis valo. Pasirinkti dugnines pastūmėjo dar ir tai, kad jaukinimo jauko rutuliais taktika akivaizdžiai šiame vandens telkinyje nepasiteisintų, nes dugnas daug kur apžėlęs įvairaus aukščio augalija, ir nuogų plotelių – vienas kitas. Jauko rutulių dalelės pradingtų augalijoje ir žuvys jų neaptiktų, o jauko porcijos iš šėryklių byrės ant švaraus dugno, nes, kol buvo šviesu, aptikome keletą lopų, kur dugnas grynas.

Kibimo laukimas
Visiškai sutemo prieš vienuoliktą vakaro. Tuo laiku ir užmetėme dugnines. Kiekvienas eksperimento dalyvis meškeriojo 2 dugninėmis, kuriomis užmetamų montažų (masalas+šėryklė su jauku) maksimali masė iki 50g. Po keturių penkių metimų, kurių paskirtis – šėrykle užmesti į „tašką“ 300-400g jauko, prie montažų prisegėme po pavadėlį su kabliuku ir, užvėrėme masalus. Pirmojoje meškeriojimo vietoje viena dugninė buvo užmesta su slieku užvertu ant kabliuko, o kita – su vėrinuku iš trijų kukurūzų grūdų. Antroje meškerojimo vietoje vienos dugninės kabliukas buvo paslėptas „sumuštinyje“ iš kukurūzo grūdo ir 2 musės lervų, o antrosios masalas buvo taip pat sliekas. Trečioje meškerojimo vietoje vienos dugninės kabliuką „puošė“ slieko gabaliukas ir viena musės lerva, o ant antrosios kabliuko buvo užvertos 3 musės lervos. Dugninėms buvo parinkti vienagysliai valai. Maždaug po pusvalandžio melodingai pyptelėjo, bet tuojau pat nutilo vienos dugninės signalizatorius, po to ilgam įsiviešpatavo tyla ir rimtis. Meldų atvašynuose kartkartėmis kurkteldavo varlės ar sukvaksėdavo kažką susapnavusi antis, o karosai vis nekibo. Maždaug antrą nakties miegas mus įveikė. Snustelėjom maždaug 40 min., nes šaižiai užgrojo dugninės signalizatorius. Rubininė švieselė mirksėjo, rodydama, kad šeštosios dugninės, užmestos lygiagrečiai krantui, masalu kažkas susigundė. Netrukus paaiškėjo, kad užkibo lynas. Tai įvyko be kelių minučių trečią, o paskui vėl – tyla.

Brėkšmas – kibimo pradžia
Vasaros naktimis vos spėja sutemti, o virš horizonto netrukus išryškėja šviesus potėpis. Šis brėkšmas sustiprėja prieš keturias, o penktą jau šviesu. Vos ėmė rimčiau brėkšti, kai vėl sucypsėjo signalizatorius. Nors „triukšmo“ kaltininko pakirsti nepavyko, tačiau tai buvo aiškus perspėjimas, kad laikas susikaupti. Ir tikrai neapsirikome. Užkibo dar vienas lynas, tačiau nedidukas, tad mažylis buvo tuoj pat paleistas, o paskui dugninės masalu susigundė pirmas karosas. Kol išaušo, užkibo lygiai tuzinas karosų. Tiek karosai, tiek lynai susigundė slieku arba slieko ir musės lervos vėrinuku. Ką parodė naktinė išvyka? Tamsoje karosų aktyvumas buvo menkas, o realiai kibti jie pradėjo brėkštant ir geriausią apetitą pademonstravo anktyvą ankstyvą rytą, kol pradėjo kilti migla. Matyt, tokiu metu ir geriausia meškerioti stambius karosus.

Šaltinis: 15min.lt

Didelis kabliukas – prastesnis rezultatas

Meškeriotojo pasąmonėje slypi nepalaužiamas noras sumeškerioti rekordinį laimikį ir jis tikriausiai tampa priežastimi, kodėl esame linkę naudoti didesnius nei reikia, gaudant konkrečios rūšies žuvis ar naudojant kažkuriuos masalus, kabliukus.

Psichologinis barjeras
Ne vienas šiandien svarių rezultatų sportinėje žūklėje pasiekęs meškeriotojas prisipažįsta, kad sudėtingiausia buvę peržengti prischologinį barjerą ir pradėti ryžtis naudoti plonesnius valus ir mažesnius kabliukus. Padaryti tai būtina ne tik sportininkams, dalyvaujantiems turnyruose, bet ir savo malonumui žuvis gaudantiems meškeriotojams, nes jie dažnai susiduria su situacija, kai žuvys ragauja tik smulkius masalus. Tai gali būti musės lervos, skruzdžių kiaušiniai arba apsiuvos. Pasąmonė iš paskutiniųjų priešinasi sprendimui naudoti miniatiūrinį Nr.18 kabliuką, nes atrodo, kad jis atsilenks arba sutrupės, jei masalą įrys stambus karšis. Tačiau, tinkamai manipuliuojant gerai paruoštu įrankiu, galima sėkmingai atplukdyti karšį iki graibšto 18 numerio kabliuku, kuris ypač tinka verti uodo trūklio lervas. Kai tai suvokiame ir įsisąmoniname, paaiškėja daug akivaizdžių dalykų, o meškeriojimo komfortas keleriopai išauga.

Tegul rangosi
Tradiciškai manoma, kad meškerioti slieku geriausiai tinka kabliukai su ilgu koteliu. Taipogi manoma, kad patartina naudoti gana didelius tokio tipo kabliukus. Tad ne vienas meškeriotojas sliekus smeigia ant 6-2 numerio kabliukų. Paprastai pasirenkama pati paprasčiausia versija – sliekas veriamas tokia maniera kaip ant kojos maunama kojinė. Nors sliekai gyvybingi, tačiau užverti ant kabliuko kaip ant virbalo jie negali rangytis, o tai būtina prasto kibimo dienomis. Judrus sliekas ne tik patrauklesnis žuvims, bet ir greičiau atkreipia į save dėmesį.
Todėl patartina naudoti kiek įmanoma plonesnius kabliukus ir pasirinkti sliekus tausojančią taktiką: kirmėlė dviejose vietose praduriama kabliuku, o geluonis paliekamas kyšoti išorėje. Kai masalą reikia užmesti didelę distanciją, sliekas gali nusmukti nuo kotelio. Todėl tokiais atvejais patartina naudoti „baitholder“ tipo kabliukus su užkartėlėmis ant kotelio. Meškeriojant stambius lynus, karšius, karpius patariama ant kabliuko verti ne vieną slieką, 3-4. Tokiam masalui sutalpinti tinkamiausi stambūs kabliukai iš storokos vielos su standartiniu arba trumpu koteliu.

Kad tešla netabaluotų
Vilioti žuvis augalinės ir negyvūninės kilmės masalais – sūrio kubeliais, kukurūzų grūdais, duonos ar batono kąsneliais, šutintais kviečiais, makaronais-žvaigždutėmis naudojami panašūs kabliukų modeliai kaip ir naudojant masalui uodo trūklio ar musės lervas. Daugelio minėtų masalų dydis tiksliai apibrėžtas, todėl visai nesunku parinkti reikiamo dydžio kabliukus. Jie turi būti ne platesni nei masalai. Tiesa, yra šiokių tokių niuansų – nepatartina eksperimentuoti ir verti ant kabliuko du ar net tris kukurūzo grūdus, tikintis, kad užkibs stambesnis egzempliorius. Paprasčiausiai bus daugiau tuščių kibimų. Su augalinės kilmės masalais geriau derinami kabliukai su trumpais koteliais, tačiau ir čia yra išimčių – suverti makaronų-žvaigždučių vėrinuką daug patogiau ant ilgakočio arba standartinio kabliuko.

Šaltinis: 15min.lt

Grimztantis masalas patrauklus žuvims

Daugelis meškeriotojų apie metodą „On the Drop“ žino tik iš nuogirdų, kuriose minima, kad jį dažnai naudoja plūdinėmis meškeriojantys sportininkai, tačiau šiuo originaliu ir veiksmingu metodu galima gaudyti karpines žuvis ne tik per varžybas, o ir nuo sodybos liepto ar tykioje zonoje už properšos melduose.

Anglų autorystė
Meškeriojimo istorija metodo „On the Drop“ autorystę vienareikšmiškai priskiria anglų meškeriotojams, kurie sugalvojo prisivilioti ir išlaikyti žuvis vienoje vietoje nuolat gramzdinamomis jauko porcijomis. Tarp vienos ir kitos jauko porcijos – nedidelis intervalas. Jaukui tinka smulkios ir stambios musės lervos, jų lėliukės, šutintų kviečių ar kanapių grūdai. Tokiomis nuolat grimztančiomis jauko porcijomis priviliojamos ne tik aukšlės ir kuojos, bet ir stambūs karšiai ir net karpiai. Įdomiausia, kad žuvys, rankiodamos palengva grimztančius gardžius kąsnelius, pačios to nepastebėdamos, kyla vis aukštyn, kol ima maitintis viduriniuose vandens sluoksniuose ir jas pagauna toks azartas, kad, konkuruodamos tarpusavyje, kuojos ar karšiai stveria kiekvieną grūdelį, atsidūrusį jų akiratyje. Na, o tarp tų palengva grimztančių grūdelių vienas būna užvertas ant kabliuko.

Tinka tik plūdinei
Metodas „On the Drop“ tinka tik meškeriojant plūdine meškere, metodo esmė slypi ypatingame meškerės montaže, kuris užtikrina, kad masalas, užvertas ant kabliuko grimzta tokiu pat greičiu arba, tiksliau tariant, taip pat palengva kaip ir laisvai grimztantys jauko grūdeliai arba lervos. Pernelyg greitai grimztantis masalas žuvims kelia įtarimą ir jos praleidžia jį pro šalį nė akimi nemirktelėjusios, o kai masalas atsiduria priedugnėje, kibimo tikimybė – apgailėtinai menka.
Kad pavyktų užtikrinti lėtą masalo grimzdimą, niekuo nesiskiriantį nuo natūralaus, visi meškerės montažo elementai nuo kabliuko iki plūdės parenkami tokie, kad atitiktų metodo reikalavimus. Pirmiausia – nedideli ir lengvučiai kabliukai, kurių dydis neturi viršyti 12 numerio. Kabliukai iš storos vielos netinka, nes labai padidina masalo masę. Tinkamiausios – pieštukus primenančios „stick“ plūdės, tačiau galima naudoti ir „waggler“ plūdes. Tiek vienos, tiek kitos tvirtinamos prie valo nepaslankiai, specialiomis jungtimis – adapteriais.

Ilgas pavadėlis
Prie pagrindinio valo tvirtinamas mažiausiai 80 cm pavadėlis, kurio mažiausias skersmuo 0,08 mm, o didžiausias – 0,14 mm. Pagrindinio valo skersmuo – antraeilis dalykas, bet ir čia valas nenaudojamas storesnis kaip 0,20 mm. Pavadėlis jungiamas su pagrindiniu valu mazgu arba būdu, vadinamu „kilputė į kilputę“.
Išmatavus meškeriojimo vietos gelmę, nustatoma plūdės grimzlė, užtikrinanti, kad, plūdei užėmus vertikalią padėtį, masalas atsidurs 1-2 mm nuo dugno. Plūdės apkrovą ir tinkamą grimzlę užtikrinantys stambūs svareliai tvirtinami ant valo iškart po plūdės jungtimi. Maždaug 30 cm atstumu nuo jų – nedidelis šratelis (0,5-0,3g). Jei yra reikalas, ant valo tvirtinami dar 2-3 svareliai, kurių svoris 0,1-0,3g. Kiekvienas svarelis tvirtinamas dvigubai mažesniu atstumu nei pirmasis mažas svarelis nuo paskutinio didžiojo. Pavadėlį negalima apsunkinti jokiais svareliais. Kadangi pagrindiniai masyvūs svareliai tvirtinami po pat plūde, galima naudoti ir tokias plūdes, kurių apatinėje dalyje įmontuoti svareliai, užtikrinantys vertikalią užmestos į vandenį plūdės laikyseną, o likutinė keliamoji galia – menkutė (1-2g).
Ar masalas grimzta palengva kaip ir laisvai skęstantys jauko kąsneliai, tikrinama seklumoje, kur aiškiai matyti grimztantis masalas. Jei akivaizdu, kad montažas – netobulas, geriau jį perdaryti, o ne reguliuoti.

Porcija – kas 2-3 minutes
Masalas, jei svareliai išdėstyti tinkamai, grimzta lėtai, todėl, plūdei užėmus vertikalią padėtį, masalas pasiekia tik pusiaukelę iki dugno. Tai meškeriotoją įpareigoja labai atidžiai sekti plūdę – vos toji krusteli, reikia pakirsti, nes aktyvios žuvys bematant nugvelbia nuo kabliuko masalą. Be to, metodas neveiks, jei nuo paviršiaus į žuvų akiratį nustos snigti „dangiška mana ir jaukas. Kad taip neatsitiktų meškeriotojas, kas 2-3 min privalo iššauti specialia laidyne porciją jauko.

Šaltinis: 15min.lt

Tauškutis ešeriams vilioti suveriamas iš karoliukų

Amerikiečiai ekspertai teigia,kad meškerioti ešerius guminukais geriausiai tinka montažai Texas ir Carolina. Ar tikrai jie tokie ypatingi, o svarbiausia, ar jie tinka mūsų krašto sąlygomis?
Amerikiečiai pametę galvas dėl amerikinių ešerių, kurie vadinami bendriniu basų vardu, meškeriojimo, jau seniai tapusiu nacionaliniu sportu ir solidžiu verslu, kuris kasmet generuoja seriją prestižinių varžybų, sutraukiančių ne mažiau žiūrovų nei Le Mano automobilių lenktynės. Varžybų nugalėtojai uždirba šimtatūkstantines sumas, todėl jie nuolat tobulina savo įgūdžius ir kuria naujus masalus. Na, o masalai, kuriais meškerioja nugalėtojai tampa bestseleriais. Tiesa, sunku pasakyti, ar jie sugaudo daugiausiai basų būtent tais masalais, kuriuos deklaruoja, ar deklaruoja komercinį variantą, tačiau tai iš karto tampa klasika. Texas ir Carolina montažai atkeliavo į spiningavimo praktiką iš „basinių“ batalijų fronto ir prigijo abipus Atlanto.

Montažo šerdis
Nors montažai pavadinti skirtingų JAV valstijų vardais, tačiau jų sąranga beveik identiška ir skiriasi tik detalėmis. Iš ko susideda Carolina ir Texas montažai? Jų šerdis – kulkos formos svarelis Bullet Weight. Jo forma kaip ir kulkų forma bei masė gali būti gana įvairi, tačiau vis tiek tai yra trumpesnė ar ilgesnė kulka. Kodėl tokia svarelio forma priimtiniausia? Kad jis būtų kuo landesnis ir lengvai brautųsi per vandens augalijos atvašynus ir kitas kliūtis. Bullet Weight veriamas ant valo, paskui jį – ryškus stiklinis karoliukas, kurio skersmuo puse milimetro didesnis už svarelio skersmenį (kartais veriami du karoliukai), o žemiau – rišamas kuo mažesnis sukutis. Ir montažo stuburas suręstas. Kaip matote nieko sudėtingo.

Esminis skirtumas
Tiek Carolina, tiek Texas montažo stuburas vienodas – skirtumas atsiranda paskutinėje montažų komponavimo stadijoje: Texas montažuose kabliukas, ant kurio veriamas guminukas tvirtinamas tiesiogiai prie sukučio, o Carolina montažuose prie 30-50 cm pavadėlio, kuris savo ruožtu rišamas prie sukučio kilpelės. Kam reikalingas šis skirtumas? Texas – universalus montažas, kuris naudojamas ten, kur dugnas minkštas, apžėlęs augalija, kita vertus, šiuo montažu dažnai viliojami ešeriai, pakilę nuo dugno, nes montažas grimzta gana lėtai (paprastai naudojami lengvesni svareliai). Carolina pasitelkiama tada, kai meškeriojama akmenuotuose ruožuose, kur didelė tikimybė, kad masalas įstrigs, o, kai jis sklendžia ant ilgo pavadėlio virš dugno, pavojus menkas. Štai toks esminis skirtumas.

Europietiška versija
Ekspertai teigia, kad Carolina ir Texas magiškai veikia ešerius. Kimba net visiškai vangios arba sočios žuvys. Kas jas taip masina? Carolina ir Texas montažais meškeriojama panašiai kaip ir ant galvakablių užvertais guminukais. Montažas kilstelimas nuo dugno ir paleidžiamas grimzti, tačiau svarbiausia tai, kad truktelėjimo metu stiklinis karoliukas skambiai taukšteli į Bullet Weight gale esantį įdubimą. Teigiama, kad būtent šis melodingas taukštelėjimas varo iš proto ešerius ir jie beatodairiškai stveria masalą, besivelkantį iš paskos. Kad taukštelėjimas būtų skambesnis, kartais veriami du stikliniai karoliukai, kurie gali būti skirtingų spalvų. Dėl tos pačios priežasties parenkami svareliai iš skambaus metalo – žalvario ar bronzos. Carolina ir Texas montažai tampa vis populiaresni Europoje, nes kompanija „Cormoran“ sukūrė europines jų versijas. Už Atlanto meškeriojimui šiais montažais daugiausiai naudojami kirmėlės formos guminukai, o Europoje spiningininkai labiau mėgsta žuvles imituojančius guminukus. Jas galima labai įvairiai verti ant kabliuko, o antra, kabliukų geluonis paslėpus masalų korpusuose, gaunamas montažas kaip per sviestą slystantis šiekštais užšlemšta akvatorija. Turbūt nereikia aiškinti, kad būtent tokiose vietose – apstu plėšrūnų slėptuvių.

Šaltinis: 15min.lt

Kokia šėryklė tinka meškeriojimui srovėje?

Vandens telkiniuose, kur tėkmė – nežymi arba jos beveik nėra, nuodėmė būtų atsisakyti klasikinio meškeriojimo įrankio – plūdinės, tačiau toks įrankis beveik neveiksmingas upėje, plukdančioje savo vandenis vidutiniu ar greitu tempu. Tėkmė apsunkina meškeriojimą plūdine ir netgi standartinė dugninė čia – ne visada geriausias variantas.

Ištiriamas dugnas
Tinkamiausias įrankis, užtikrinantis pakankamai komfortišką meškeriojimą stiprioje tėkmėje, tai – tvirta „Heavy feeder“ tipo dugninė, atlaikanti nemažas apkrovas. Jomis meškerioti reikalingas nevirstantis iš koto trikojis, nes stipri srovė taip įtemps valą, kad tas skambės kaip styga. Antra, reikia kiek įmanoma detaliau ištyrinėti dugno reljefą. Tai daroma, užmetant įvairios masės šėrykles be pavadėlio su kabliuku kelis ar net kelioliką kartų, siekiant nustatyti, kokios masės ir konstrukcijos šėryklė sugeba išsilaikyti vietoje nenuvelkama tėkmės, o, parinkus tinkamą šėryklę, ji velkama dugnu, kol pavyks aptikti dugno reljefo nelygumus, už kurių patogu glaustis valgomo kąsnio tykančioms žuvims.
Kai įsitikinama, jog nėra pavojingų kliuvinių, dėl kurių galite prarasti dugninės montažą ir apsisprendžiama, kokiu nuotoliu nuo kranto bus užmetamas masalas, šėryklė užemtama į reikiamą tašką dar kartą, o valas užfiksuojamas valo būgnelio sijonėlyje įtaisytu „auskaru“. Tada masalas ir šėryklė kiekvieną kartą kris į tą patį tašką ir nugrims ten, kur reikia.

Dugninės ypatumai
„Heavy Feeder“ klasės meškerykotis – geriausias pasirinkimas meškeriojimui sraunioje upėje. Optimalus tokio galingo meškerykočio ilgis – 3,90–4,20 m. Paprastai tokie meškerykočiai turi 3–4 keičiamas įvairaus stangrumo viršūnėles, atliekančias kibimo signalizatoriaus funkciją.
Meškerioti tėkmėje tinkama ritė turi pasižymėti solidžia traukos galia. Taip pat reikia parinkti tinkamą valą: kol masalas užmetamas 25–30 m, tinka vienagyslis valas, o kai distancija siekia 50 m, vienareikšmiškai būtinas pintas valas. Jis plonesnis, tad srovė veikia jį mažesne jėga, o tai – galimybė naudoti lengvesnę šėryklę, geriau matyti kibimą. Pintu valu, kadangi jis visiškai neelastingas, veiksmingiau pakertama kimbanti žuvis.

Montažo sąranga
Kad ir koks minkštas būtų dugnas, o meškeriojimo vietoje neslypėtų po vandeniu nei akmenys, nei kerplėšos, tačiau, meškeriojant pintu valu. būtinas 7–10 cm ilgio pavadėlis iš fluorokarboninio valo (0,25–0,30 mm). Montažą galima komponuoti dvejopai, tačiau abiem atvejais patartina išmokti rišti vadinamąjį kilpos mazgą. Montažas Nr.1 (apčioje): sumegzta kilpa perkerpama taip, kad gautųsi 2 atšakos – 15 ir 25 cm. Prie ilgosios atšakos rišamas pavadėlis su kabliuku, o prie trumposios – segtukas su sukučiu, kad nereiktų kiekvieną kartą mazgu prie pavadėlio rišti šėryklę. Montažas Nr.2 (viršuje): ant valo užveriamas sukutis su segtuku ir sumezgiama 20 cm ilgio kilpa. Kilpos gale sumezgiama 2 cm kilputė pavadėliui (70 cm) tvirtinti. Sukutis slankioja viena kilpos kraštine, o kartu su juo – prisegta šėryklė.
Abi versijos – tinkamos meškerioti tėkmėje, tačiau antroji labiau tinka užmesti šėryklėms, kurių jungtis – plastiko lankelis, o kraušės formos svarelis įmontuotas krepšelio iš vielos tinklelio priekyje. Toks montažas labai parankus toli užmesti masalą. Pirmoji versija skirta šėryklėms, kurias nugramzdina prie šono pritvirtinta švino juostelė. Tokia šėryklė geriau atsispiria tėkmei ir išsilaiko vienoje vietoje, bet ją pavyks užmesti ne taip toli kaip pirmąją. Šio tipo šėryklės tvirtinamos gana ilgu strypeliu, kurio gale kiaurymė segtuko auselei įverti.

Šėryklės ir jaukas
Ekspertai teigia, kad meškeriojimui tėkmėje geriausiai tinka standartinė šėryklė iš vielos tinklelio su gana retomis akimis, tačiau klasikinė schema tinka ne visada, todėl arsenale reikia turėti įvairių modelių – toliašaudžių šėryklių su lašo formos svareliu, įtvirtintu „krepšelio“ priekyje, trikampių šėryklių, ypač stabilių stiprioje tėkmėje, „Method“ šėryklių meškeriojimui lėtoje tėkmėje, specialių šėryklių – kapsulių biriam ir gyvam jaukui.
Labai svarbu parinkti šėryklę, kurios masė atitiktų masalo užmetimo distanciją ir tėkmės stiprumą. Vidutinė šėryklės su jauku masė – 100–120g. Joje telpa pakankamas kiekis jauko, tačiau jis turi būti lipnus, kad jauko tučtuojau nenuplautų srovė. Manoma, kad jauko veiksmingumą labai padidina kvapiosios medžiagos.

Šaltinis: 15min.lt

Karpių metodais viliojami karšiai

Pasidaryti naujovišką montažą karšiams gaudyti reikia tik šėryklės, karoliuko, segtuko su sukučiu, kabliuko ir valo pavadėliams.

Norint sumeškerioti stambų karšį, svarbiausia yra ne tik privilioti jį prie masalo, tačiau ir iki minimumo sumažinti smulkių žuvų kibimo tikimybę. Vienu pagrindinių tokios selekcijos instrumentų iki šiol buvo specialus jaukas, gundantis stambias žuvis, o smulkmei paliekantis menką galimybę pasivaišinti vienu kitu trupinėliu, tačiau dabar ekspertai rekomenduoja žengti sekantį žingsnį ir naudoti ne tik rupų jauką, bet ir masalus, kurie „neįkandami“ smulkioms „baltoms“ žuvims.

Fiksuoto svarelio privalumai

Daugelis meškeriotojų, pradėjusių karpius gaudyti pastarąjį dešimtmetį, nė nesusimąsto, kad stambių karpių meškeriojimas ypatingai išpopuliarėjo, kai maždaug prieš trisdešimt metų karpių gaudymo meškerių montažuose pradėtas naudoti fiksuotas svarelis, o kartu su juo – ypatingas masalas – kukulis, patiekiamas žuvims, naudojant specialų pavadėlį su vadinamuoju „plauku“. Kol kas lietuviškas tokio pavadėlio terminas nesusigulėjo ir kalbininkai galėtų pagalvoti, koks tas terminas turėtų būti. Dabartinis pavadinimas – netikslus, vadinamasis „plaukas“ – tai kilpelė, sumegzta iš valo ir naudojama užverti masalinį kukulį.

Tai reiškia, kad masalas patiekiamas ne pasmeigtas ant kabliuko kaip iki šiol tai daroma meškeriojant kitas karpines žuvis. Kabliukas visiškai nuogas tvirtinamas prie pavadėlio dviem trim centimetrais žemiau kukulio. Masalinis kukulis garantuoja, kad kibs karpis arba amūras, nes 15-20 mm skersmens masalo praryti nepajėgia kuoja ar plakis. „Smulkmė“ gali tik pabandyti pagnaibyti gardžiai kvepiantį masalą, tačiau kukuliai pakankamai tvirti ir galiausiai kuojos tokį masalą palieka ramybėje, tačiau jų šurmulys atkreipia karpių dėmesį, kurie, imdamiesi užkandžiauti, konkurentus tuoj pat nustumia į šalį. Karpis, kelis kartus ragaudamas ir vėl išspjaudamas masalinį kukulį, galiausiai įsitikina, kad masalas – „nepavojingas“ ir ima jį ryti.

Tad naujoji taktika, kurios dėka karpių meškeriojimas, labai sparčiai plėtojasi ir tapo savarankiška meškeriojimo šaka, leidžia apdumti akis įtarioms žuvims. Anglijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu viename tvenkinyje masaliniai kukuliais suviliojami karpiai buvo žymimi. Jo metu paaiškėjo, kad per vieną sezoną kai kurie stambūs egzemplioriai, susivilioję „nepavojingu“ kukuliu, užkibdavo po kelis kartus.

Tačiau gebėjimas gesinti įgimtą karpių įtarimą – tik dalis naujos meškeriojimo metodikos ir taktikos privalumų. Karpis, rydamas patikusį kukulį, netrukus įsiurbia ir kabliuką. Paprastai tai atsitinka tuo metu, kai pavadėlis įsitempia. Čia ir pasireiškia visa naujosios metodikos klasta: nejudamai pritvirtintas svarelis tada atlieka „inkaro“ vaidmenį ir karpis savaime pasikerta. Tad kuo didesnė svarelio masė, tuo didesnė tikimybė, kad karpis, plaukdamas į šalį nuo tos vietos, kur pastvėrė apetitišką kukulį, įsmegs į lūpą kabliuką. Antra, toks meškeriojimo būdas – tausojantis žuvis, nes karpiai beveik niekada giliai neįryja kabliuko. Tad jį lengva išsegti ir vėl paleisti į vandens telkinį.

Logiški sumetimai
Karšiai kontinentinėje Europoje, tame tarpe ir mūsų krašte, dažniausiai kaip ir anksčiau meškeriojami dugninėmis arba plūdinėmis. Tokia žūklė yra labai įdomi ir tikėtina, kad daugelis meškeriotojų klasikinių metodų niekada neatsisakys, nes nėra nuostabesnio reginio už virstančią ant šono lyg pakirstą plūdę, o sekundės, kol lauki, kada ji vėl staiga atsistos stačia ir ims palengva nirti ir ateis momentas pakirsti kimbantį karšį, pripildytos nepakartojamo jaudulio, dėl kurio meškeriojimas tampa pačiu įspūdingiausiu laisvalaikio praleidimo būdu.
Meškeriojimas klasikine dugnine taip pat kupinas žavesio, kai signalizatorius, kabantis ant valo staiga „sminga“ į žemiausią tašką, o paskui pamažu ima kilti aukštyn. Žodžiu, jokiu būdu neagituoju atsisakyti klasikinių karšių meškeriojimo įrankių ir būdų, tačiau yra vienas aspektas, verčiantis ieškoti naujų metodų. Kai plūdė gula ant šono, meškeriotojas niekada negali nuspėti, kokio dydžio karšis kimba. Tai gali būti ir kilograminis egzempliorius ir neapsiplunksnavęs puskaršis.
Antra, meškeriotojas turi sulaukti, kol karšis įrys masalą gana giliai, nes plačiašonio lūpos – gana silpnos. Jei kabliukas pervers tik vadinamąjį „straubliuką“, labai tikėtina, kad lūpa neatlaikys įtampos ir stambus karšis nutrūks prie pat graibšto. Jei masalas įrytas giliai, smulkų karšį galima sužeisti stiprokai, tad nebebus prasmės jį paleisti paaugti. Ar įmanoma išspręsti du dalykus – atsijoti smulkių karšių kibimą ir užkibusią žuvį sužeisti kiek įmanoma mažiau?
Tai galima padaryti, pasitelkus karpių meškeriojimo metodiką, jei naudojamas ne įprastas masalas, o reikiamo dydžio kukulis arba presuotas iš granulių masalas, užverta ant vadinamojo „plauko“, kuris užmetamas „feeder“ tipo dugnine.

Pasikerta patys
Tokia metodika, kai masalas atskirtas nuo kabliuko, leidžia iki minimumo sumažinti stambių ir mačiusių šilto bei šalto karšių įtarumą. Be to, naudojantis tokia metodika, karšio kibimo niekada nepražiopsosite, nes plačiašonis pasikirs pats, kai įsiurbs paskui masalą slenkantį į žiomenis kabliuką. Masyvaus svarelio vaidmenį čia atlieka sunki šėryklė (50-60 g), nes tokio gramzdo, koks reikalingas meškeriojant karpius, čia neprireiks. Kabliukai mažesni, tad karšių žiomenis jie persmeigia gana lengvai.
Ko gero, abejonių kyla tik dėl paties masalo: ar karšiai gundysis masaliniu kukuliu? Atsakymas vienas: jaukinti karšius reikia tuo pačiu – masaliniai kukuliais. Čia galima naudoti specialias svaidykles „Kobras“ arba naudoti tirpius maišelius, kurie pripilti kukulių užmetami kartu su masalu. Jei karšiai mielai rankioja tokį jauką kaip žirniai, tai dvigubai stambesnis „žirnis“ – kukuliukas, jiems taip pat pasirodys apetitiškas.
Kaip masalinį kukulį išskirti ir jauko „kilimelį“ sudarančių kukulių ir padaryti pačiu patraukliausiu? Apie specialius sirupus, suteikiančius masalui ypatingai patrauklų aromatą, daug rašoma karpių meškeriojimo ypatumams skirtuose straipsniuose. Tad ir čia metodika niekuo nesiskiria. Jei pagrindinę jauko dalį sudarys masaliniai kukuliai, kurių skersmuo turi būti dvigubai mažesnis nei naudojamų karpių žūklėje ir siekti maždaug 8-12 mm, tai šėryklę patartina prikemšti rupų, bet labai kokybišką jauką, kurį sukomponuoju iš stambiai maltų džiuvėsių, patraiškytų žemės riešutėlių ir žalios spalvos „Samet“ jauko bei aromatinių priedų. Karšiai labai mėgsta „tikrinti“ virš dugno pakimbančius debesėlius, kuriuos suformuoja grimztantis jaukas, o čia randa kukulius. Belieka tik laukti kibimo.

Trumpas pavadėlis
Kad montažo su specialiu pavadėliu ir fiksuota šėrykle veiksmingumas jūsų nenuviltų reikia laikyti kelių nuostatų: naudoti vienagyslius valus ir pavadėlius iš vienagyslių valų : pagrindinis valas – 0,16-0,18 mm, pavadėliai – 0,10-0,14 mm, parinkti tik masyvias šeėrykles – ne lengvesnes nei 50 g, naudoti tik trumpus pavadėlius ( iki 20 cm), kad masalas nugrimztų greta šėryklės, skrupulingai laikytis reikalavimo, kad masalą – kukulį ir kabliuką skirtų ne didesnis nei vieno centimetro atstumas, o kai kibimas vangus šį atstumą reikia sumažinti iki 0,5 cm.

Viliojantis jaukas
Kad jaukas būtų apetitiškas karšiams ir juos sudomintų, tačiau tuo pačiu skleistų debesėlį, viliojantį plačiašonius, mišinį formuokite iš rupių dedamųjų, atmieštų spalvotu, geriausia žaliu profesionalaus lygio jauku. Jauko sudėtis: 200 g rupiai sumaltų juodos duonos ir tiek pat rupiai sumaltų batono džiuvėsių, 150 g traiškytų kukurūzų grūdų ir 150 g traiškytų žemės rieštutų, 80-100 trupintų avižų dribsnių, kilogramas jauko „Samet Ryby Karpiovate Zieliona“, aromatiniai priedai – vanilė arba cinamonas, medus, lipni medžiaga.
Džiūvėsius reikia sumaišyti ir prasijoti, į juos suberti kukurūzų ir avižų dribsnių trupinius, o mišinį sudrėkinti. Kai jis pabrinksta, dar sykį gerai išmaišyti. Tada į jį suberiamas žalio jauko mišinys ir paliekamas toliau brinkti. Gautas mišinys dar sykį maišomas, papildomas žemės riešutų traiškiniais ir aromatiniais priedais. Kartais jį galima papildyti gyvūninės kilmės priedais – musės lervomis, tačiau tada ir masalinius kukulius reikia išmirkyti jų kvapą turinčiame sirupe. Lipnios medžiagos įmašoma pagal poreikį – priklausomai nuo žūklavietės gelmės.

Lietuvoje sugautas ir paleistas rekordinis 22,452 kg karpis

22,452 kg – tiek sveria rekordinis Lietuvoje sugautas karpis, kurį sumeškeriojo Ervinas Maciulevičius. Po fotosesijos, svėrimo, matavimo ir kitų procedūrų, reikalingų, oficialiam rekordui užregistruoti, gigantas buvo paleistas atgal į savo ežerą. Didžiausias Lietuvoje karpis sumeškeriotas ežere, kuriame gyvena didelė stambių karpių, pasiekusių 10–20 kg svorį, banda.
Prasidėjus šiltų dienų serijai, gegužės mėnesį keli vilniečiai meškeriotojai kaip paprastai kiekvieną sezoną įsikūrė prie ežero ir daugiau kaip savaitę jaukino karpius įvairiais gardėsiais, kol jie įprato lankytis prie vaišių stalo, tikra to žodžio prasme laikydamiesi grafiko, o paskui užmesti masalai. Karpiai aktyviai kibo kelias dienas ir meškeriotojai gaudė juos pakaitomis.
Per tą laiką užkibo daugiau kaip dešimt karpių, svėrusių nuo 12 iki 20 kg, kol atėjo eilė „budėti“ prie meškerių Ervinui Maciulevičiui. Jam taip pat pavyko ištraukti kelis gigantus, tačiau jie nublanko prieš laimikį, kuriam buvo lemta tapti nauju Lietuvos rekordu. Laimingasis meškeriotojas rekordui pasiekti paskyrė keletą sezonų, tikėdamasis, kad pagaliau užkibs didžiausias ežero karpis.
Kadangi mūsų šalies karpininkai turi daug karčios patirties, kai, paskelbus, kur buvo sugauti stambūs karpiai, tie ežerai būdavo tiesiog nusiaubiami brakonierių, didžiulių karpių populiaciją puoselėjantys meškeriotojai neįvardija, kur buvo sugauta rekordinė žuvis. Saugumo sumetimais nurodoma tik tiek, kad Lietuvos rekordinis karpis gyvena laukiniame Molėtų rajono ežere ir karpininkų ratelio stebimas jau keletą metų.
Manoma, kad jis buvo pakliuvęs ant kabliuko ne vieną kartą, būdamas įvairaus amžiaus ir įvairaus svorio, tačiau, laikantis principo pagavai – paleisk, kas kartą karpis gaudavo šansą toliau augti ir artėti prie gigantiškos masės bei ilgio: karpio „ūgis“ – 1,06 m. Tiesa, pastaruoju metu karpis jį pažįstančių meškeriotojų teigimu, augo tik į plotį bei storį.
Šiam karpiui meškeriotojai netgi davė Rūtelės vardą. Beveik šimtu procentų galima teigti, kad Rūtelė buvo pagauta, kai svėrė 16 kg, dukart buvo pagauta, įgijusi 19 kg masę, o po kelerių metų tylos, E.Maciulevičiaus kolega Donatas Jacevičius šį gigantą pagavo jau 21,772 kg svorio. Tą kartą laimikis taip pat registruotas Lietuvos rekordu.
Šį sezoną stebintys didžiulių karpių bandą meškeriotojai tikėjosi, kad po pertraukos vėl užkibs stambus laimikis, kuris gali būti nauju rekordu, ir tam ruošėsi iš anksto.
Po karpių meškeriojimo sezono atidarymo seklesniame telkinyje, buvo sutarta, kad tokiais tempais šylant vandeniui laikas jau vilioti ir rekordininką. Meškeriotojai susitarė, kad šį sezoną jaukins karpius jiems dar neragautais „Imperial Baits“ jaukais – „Worm Up“ ir „Uncle Baits“, kad padidėtų tikimybė pergudrauti atsargią ir įtarią žuvį. Šilto ir šalto per savo gyvenimą matę tokio dydžio karpiai tampa tikrais „profesoriais“ ir sugeba išvengti įtartinų masalų.
Lemtingą penktadienio popietę po serijos taip pat stambių karpių kibimų meškeriotojų nuotaika buvo puiki ir, jų žodžiais tariant, tiesiog fiziškai buvo juntama, kad įmanomas rekordas. Nuojauta neapgavo – pastebimai ūgtelėjusi Rūtelė susigundė masalu ir garbingoje dvikovoje buvo nugalėta. Gigantiškas karpis buvo ištrauktas 0,31 mm skersmens „Power Ultima“ valu.

Šapalas - plūdine meškere

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai - rajūnai, o stambūs - tik­ri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų.
Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas. Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.
Dėl šapalo atsargumo nederėtų naudoti margų, įvairiomis ryškiomis spalvomis dažytų plūdžių. Šapalas, pamatęs tokią plūdę, iš savo vietos gali pasitraukti - tiek jį ir tematysite. Plūdė turi atrodyti kaip plaukianti medžio šakelė, šapas ar pan. ir nesukelti įtarimo.
Šapalas - akylas, todėl prie van­dens nereikėtų lakstyti, be reikalo mosikuoti meškerykočiu. Negalima trepsėti, patariama vengti staigių judesių, nedėvėti labai ryškių spalvų drabužių, o rinktis tokius, kurie susilietų su aplinka.
Prie šapalo reikia eiti tyliai, neskubant, atsargiai - labai svarbu tarp žuvies ir žvejo išlaikyti tinkamą at­stumą. Kuo jis didesnis, tuo geriau.
Pagrindinis šapalų žūklės sezonas prasideda gegužę, kai upės nuskaidrėja, nuslūgsta po pavasa­rio potvynio, kai tiek oras, tiek vanduo pasidaro šiltesnis, o ore skraido vis daugiau vabzdžių. Gegužę šapalai tampa kur kas aktyvesni nei buvo balandį. Šapalų sezonas trunka maždaug iki rudens vidurio. Žūklė bai­giasi tada, kai prie upės jau nebesimato žiogų. Aišku, galima žvejoti ir vėliau, net žiemą, jei nėra šalčio, tačiau tai nebus tokia įspūdinga žūklė kaip šiltuoju metų laiku. Pats rimčiausias bendravimas su šapalais, ypač su stambesniais, prasideda maždaug nuo birželio pradžios. Upės jau įgauna vasaros atspalvį, vandenyje želia žolės, o ir krantai nebe tokie skurdūs kaip pavasarėjant. Stambūs šapalai maitinasi beveik visą pa­rą, tačiau aktyvesni būna rytais ir vakarais. Tuomet ir geriausia juos meškerioti. Vandeniui dar visai nenuskaidrėjus, neblogų laimikių galima su­žvejoti ir dieną.
Ne visose mūsų upėse apstu šapalų, ne visuose upės ruožuose jų yra. Šapalai mėgsta sraunias upes, kuriose netrūksta de­guonies, ir jų ruožus su smėlėtu, žvirgždėtu ar kietu dug­nu. Upių ruožų, kur tėkmė lėtesnė, o dugnas dumblėtas, šapalai nelabai mėgsta. Tačiau būna, kad sraunesnėje upėje stambūs ša­palai atplaukia į ramesnius dumblėto dugno ruožus.
Didesniems šapalams patinka kontrastas. Lėtesniuose ruožuose daugiau šių žuvų bus ten, kur upės srovė greitesnė, dugno reljefas nelygus, o srauniuose upės ruožuose šapalas laikysis ramesnėse ir gilesnėse vietose. Stambių šapalų nedomina tos upių atkarpos, kur va­ga lygi ir negili, teka negreita, vienoda srovė. Tokiose vietose bus tik mažų šapalų.
Kur upė gilesnė, vin­giuota, stačiais krantais, su duobėmis ir sraunu­momis, ten tikimybė sugauti ge­rą laimikį yra kur kas didesnė.
Jei šapalų upėje yra, jie gana greitai išsiduoda. Gražesnę, tykesnę dieną ar šil­tais vakarais mažesni šapalai gaudo museles, taigi visas vandens paviršius raibuliuoja nuo ratilų. Kuo vabz­džių virš vandens daugiau, tuo aktyviau šapalai juos medžioja. Tarp tų nedidukų ratilų, gerokai rečiau, dažniau va­karais, ir stambus šapalas pliaukšteli.
Pavasarį, kai gyvybė gamtoje tik pradeda busti, šapalams reikia siūlyti sliekų. Vėliau ant kabliuko galima kabinti šutintus kviečius ar žirnius. Vasarą naudingiausi būna laumžirgiai, drugeliai, karkvabaliai ir žiogai. Žiogais šapalus galima gaudyti ilgai - iki pat rudens šalnų. Stambūs šapalai labai mėgsta nėgės jauniklius, t. y. vingilius, tačiau juos draudžiama gaudyti, todėl tokio masalo nenaudoju.
Šapalus galima ir reikia jaukinti. Meškeriojant pavasarį, juos jaukinti geriau pastoviai, tada šapalai ilgiau užsibūna jaukinamoje vietoje, aktyviau maitinasi. Vasarą daug jauko nereikia, nes jis tik turėtų sudominti šapalą, atkreipti jo dėmesį į vietą, kur yra maisto. Jaukui užtenka kelių saujelių to, ką kabinate ant kabliuko.
Gaudant didelius šapalus masalą beveik visada reikia pravesti arčiau dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose. Giliau plaukiantį masalą šapalas ima kur kas drąsiau, o į masalą, plaukiantį vandens paviršiuje, jis žiūri gana įtariai.
Stambus šapalas yra godus, jo silpnybė yra didesni masalai, todėl žvejojant žiogas ir laumžirgiais ant kabliuko patariama mauti bent po kelis.
Žūklės vietos upėje yra gana skirtingos, todėl skiriasi ir meškeriojimo būdai. Vienose vietose meškerės gylį geriau nustatyti didesnį nei yra žūklės vietos gylis ir žvejoti panašiai kaip upėje karšius, kitose vietose meškerės gylis būna mažesnis už žūklės vietos gylį, masalas plukdomas laisvai.
Vasarą, karščių metu, upės nusenka, vanduo tampa labai skaidrus, tad stambų šapalą sugauti dieną būna labai sunku. Tenka ploninti valus ir mažinti plūdes, o žvejoti geriausia anksti ryte arba vakare, žūklei rinktis apniukusią dieną. Kiek geresnė situacija būna vasarą po smar­kesnio lietaus, kai pakyla ir susidrumsčia vanduo.
Šapalas, pačiupęs masalą, visada jį nešasi. Jei kimba nemaža žuvis, plūdė negreitai, tačiau užtikrintai plaukia tolyn ir neria. Nereikia skubėti pakirsti. Pavyzdžiui, kai ant kabliuko yra karkvabalis, šapalui užkibus, pakirsti reikėtų ne anksčiau kaip po kokių 5 sekundžių. Pakirtus šapalas labai priešinasi, tačiau greitai pavargs­ta ir pasiduoda. Nuvargintas jis nesunkiai pritraukiamas prie kranto.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės.
Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes.

Medžioklės plotų paieška

Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti.
Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu. Kai kuriuose ežeruose dominuoja mažos raudės — čia jų taip pat neverta žvejoti dirbtiniais masalais. Specialiai ežero neieškau, su draugais apie tai nešneku, prie ežero sutiktų vietinių tokių klausimų kaip „Ar čia yra raudžių?“ neuždavinėju. Paprasčiausiai kartais mėgstu ežere pažvejoti sportiniu stiliumi su ilga 8 m plūdine meškere be ritės. Taip žvejodamas palei nendres išsiaiškinu, kokia yra raudžių populiacija. Jei ji gan didelė, jei joje yra vidutinio dydžio raudžių, tai prie meldų gaudydamas plūdine meškere su ant kabliuko užkabinta musės lerva raudžių pagaunu tiek pat kiek ir kitų žuvų (plakių, kuojų, delninių karšiokų, aukšlių) kartu sudėjus. Jei po tokio sportinio gaudymo išsiaiškinu, kad raudžių ežere yra nemažai, kitą dieną ilgos plūdinės meškerės mano rankose nebėra — visą dėmesį sutelkiu į raudžių žūklę spiningu, ir šis procesas mane taip įtraukia, kad net prarandu laiko pojūtį.

Žūklės vietų bruožai

Geriausios raudžių žūklės vietos spiningautojui — retesnis nendrynas, kuriame galima pratraukti masalą, seklios įlankėlės, į kurias raudės suplaukia būriais ir maitinasi bei šildosi saulėje, ir tankesnio nendryno pakraštys bei netoli kranto ar salų esantys ežero plotai su vešliu povandeniniu kilimu. Plūdininkas gali rasti ir daugiau gerų vietų, nes jam tereikia užmesti masalą, o man, spiningautojui, ne tik užmesti, bet ir masalą traukti.
Visos šios vietos turi du bendrus bruožus: gylis nedidelis, o žolių aplink tiek, kad masalu galima pataikyti ir į žoles, ir į vandenį, o traukiant masalą didelė tikimybė, kad jis užsikabins už kokios žolės. Tokia yra raudes gaudančio spiningautojo realybė — gaudyti tenka labai sekliose ežero vietose, o masalą reikia mesti arba į pačias žoles, arba prie pat jų. Prie pat reiškia, kad masalas turi kristi prie pat žolių, o ne 30 cm nuo jų. Tai nėra lengva užduotis — raudžių žūklėje naudojami labai lengvi masalai, be to, žvejojant dažnai pučia vėjas, kuris yra ne pagalbininkas, o kenkėjas, nes bet koks netikėtas vėjo gūsis gerokai pakoreguoja masalo skridimo trajektoriją.
Ieškant raudžių nebūtina plaukti prie krantų, lįsti į nendrynus, kuriuose žvejoti nėra šansų. Aišku, plaukiant valtimi ežeru, nendrių džiunglėse girdint garsius pliaukštelėjimus ir žinant, kad tai — didelių raudžių darbas, gali apimti neviltis: „Štai kur jos, velniūkštės, tūno! Ten, kur nė vienas meškeriotojas jokio masalo neužmes!“, tačiau nereikia nusiminti: viskas ne taip blogai, kaip atrodo iš pradžių.

Pastaba!

Ežeruose, kuriuose raudžių populiacija didelė (tokių ežerų tiek Ignalinos, tiek Molėtų kraštuose gana daug), raudes galima aptikti ir toliau nuo žolių, atvirame vandenyje. Tačiau tai bus mažos žuvys. Didelės raudės toli nuo žolių neplaukia, nes žolynai yra raudžių namai, kurie jas maitina ir saugo nuo priešų.

Spiningautojo problemos

Nors vasarą raudės praleidžia labiausiai žolėmis apaugusiose ežero vietose, tačiau tos vietos nėra beviltiškos žvejoti spiningu. Sakykime, netoli kranto yra nedidelis vandens plotas, kokia įlanką ar pan., kurios dugnas apaugęs vandens žolėmis. Gylis 0,5 m, kartais daugiau — 1–1,5 m. Kai kurios žolės auga nuo dugno iki paviršiaus, ir jas matome. Ar tokioje vietoje galima pagauti raudę? Taip. Raudžių žūklės vieta nebūtinai turi būti tiesiogiai susijusi su tankiomis nendrių juostomis. Tokiose povandeninėse lankose raudės taip pat ganosi. Čia žvejoti nėra problematiška: užmesti ir traukti masalą taip, kad jis neužsikabintų už žolių, nesunku. Sunkiausia priplaukti valtimi taip tyliai, kad raudės neišsilakstytų ir nepasislėptų netoliese esančiuose nendrynuose. Dar sudėtingesnė užduotis — išlaikyti tylą ilgesnį laiką. Dėl šios priežasties raudes mieliau gaudyčiau braidydamas, nes tokį spiningautoją raudės prisileidžia kur kas arčiau, jis kur kas mažiau baido žuvis nei sėdintis valtyje, deja, ežero dugno pobūdis ir gylis prie kranto retai leidžia tai daryti. Dažnai ežerai, kuriuose gyvena raudės, būna labai dumblėti, tad didžiausias braidančio spiningautojo rūpestis būna kaip iš dumblo ištraukti koją. Gylis tose vietose, iš kur masalą būtų galima užmesti išilgai nendrių linijos, taip pat neretai būna toks, kad braidymo kelnes jau semia, bet dar trūksta pusantro žingsnio, kad galima būtų atlikti tikslų metimą.
Povandeninės lankos — ideali vieta spiningauti, tačiau rasti produktyvią lanką nėra paprasta. Atplauki prie vienos, metimas kitas ir jau sėdi 300–400 g raudė ant kabliuko. Atplauki prie kitos, beveik tokios pačios povandeninės lankos, bet per valandą nepagauni nė vienos raudės. Tai turbūt lemia ir dugno pobūdis, ir tai, kiek povandeninėje lankoje yra maisto, kaip arti esti tankesnės nendrių juostos, į kurias raudės gali įlįsti.
Kita gera žūklės vieta — seklios ežero įlankos, apaugusios lūgnėmis ir vandens lelijomis. Tokia įlanka gera plūdininkams. Spiningautojui čia nelabai yra kas veikti, nebent įlanka nėra labai apžėlusi vandens žolėmis ir galima masalą užmesti bei jį traukti.
Yra ežeruose plotai, kuriuose iš vandens išlindusios nendrės, tik ne nendrių miškas, o retas nendrynas. Tokioje vietoje žvejoti galima, tačiau rizikinga: nors nendrės retos, tačiau kiekviena sukriukė būtinai nori pabendrauti su nendrės lapu ar stiebu. Pernelyg dažnas sukriukių ir nendrių bendravimas su vandens žolėmis išveda iš kantrybės ir verčia ieškoti kitų, geresnių žūklės vietų. Ežere esančiuose retuose nendrynuose dažnai negaudau, nebent pasitaiko koks pakeliui, plaukiant iš vienos įlankos į kitą. Ne kiekvienas retai vandenyje augančių nendrių plotas gali dovanoti raudžių. Jei tokioje vietoje bus gan gilu, tai raudžių gali ir nebūti. O jei gylis bus nedidesnis nei 0,5 m, tai raudę aptikti tikimybė didesnė.

Orų įtaka

Ieškoti raudžių nesunku, nes šių žuvų buvimo vietos labai aiškios: išplaukėme su valtimi, patikrinome, kas darosi palei nendrių liniją, nuplaukėme iki įlankos, patikrinome, radome povandeninę, negiliai esančią lanką, patikrinome ir ją, pamatėme salą, apiplaukėme ir išsiaiškinome, kiek raudžių gyvena salą juosiančiuos nendrynuose. Viskas būtų labai aišku, jei nesikeistų oras. Tačiau oras keičiasi dažnai, o su juo — ir raudžių elgsena. Sakykim, diena šilta, ežero paviršius ramus, į krantą ritasi nedidelės bangelės. Tada raudžių galime ieškoti prie pat nendrių linijos. O jei diena šilta, bet vėjuota ir ežeras stipriau banguoja? Tada raudės sulenda į nendrynus, jei tik ten ne pernelyg seklu, ir tūno. Kaip jas iš ten ištraukti — niekas nežino. Vienas plūdininkas patarė prie nendrynų užmesti jauko ir žvejoti spiningu: jaukas raudes išvilios iš nendrių, o tada jos griebs blizgutę. Patarimas logiškas, tačiau man spiningo ir jauko derinys tas pats kas kabrioletu vežioti runkelius.
Jei staiga atšąla, raudžių prie nendrių linijos taip pat gali nerasti. Esant šaltesniam orui šios žuvys nuo nendrių kažkodėl pasitraukia toliau į atviresnius vandenis ir maisto ieško didesniame, 2–3 m gylyje, dažnai net prie pat dugno. Tokiais atvejai raudžių paieškos nėra lengvos.
Šiltais vakarais raudžių būriai taip pat gali patraukti į atviresnius vandenis, tačiau plaukios netoli vandens paviršiaus ir gaudys įvairius ant vandens nutūpusius vabzdžius. Didesnės raudės, aišku, prarys ir vieną kitą pakeliui pasitaikiusį mailiuką. Tokį raudžių būrį paprastai sudaro nevienodo dydžio žuvys: jame gali būti 2–3 didesnės raudės, keletas ar keliolika vidutinio dydžio ir dvigubai tiek mažesnių žuvelių.
Beje, rugpjūtį ir rugsėjį, atlėgus karščiams ir atšalus vandeniui, raudės telkiasi į didesnius būrius. Tokiu laiku jos jau nėra „įsikibusios“ vandens žolių, dažniau apsilanko atviresnėse vandens telkinio vietose.

Pastaba!

Jei vandens telkinys nedidelis (pvz., apžėlęs miško ežeriukas ar karjeras), raudės jame pasiskirsto beveik tolygiai. Tokiame vandens telkinyje raudžių gali būti labai daug, tačiau dominuoti tik vidutinio dydžio arba mažos. Paprastai mažų vandens telkinių mitybinė bazė yra per skurdi raudėms greičiau augti.
Didesniame telkinyje tolygaus pasiskirstymo nėra, todėl reikia ieškoti vietų, kur telkiasi didesni raudžių būriai.

Kolegos nuomonė

Vienas kolega prieš dvejus metus apie raudžių žūklę žurnale „Žvejys ir žuvis“ rašė: „Nors dažniausiai teigiama, kad raudes žvejojant spiningu geriausias masalas yra mažos sukriukės, tačiau, mano manymu, už sukriukes kur kas geresni masalai yra patys mažiausi tvisteriukai. Anksčiau raudes dažniau gaudžiau sukriukėmis, po to — guminukais, nes juos raudės griebia dažniau. Nulinio numerio sukriukių neatsisakau ir dabar, tačiau jas kabinu rečiau nei guminukus. Manau, kad guminukais raudės labiau domisi dėl to, kad šie masalai yra tikslesnės mažų žuvelių imitacijos, be to, tvisteriukas nebūtinai turi būti žuvelės imitacija — jei jis yra tamsios spalvos, puikiai imituoja kokią nedidelę kirmėlę.
Nors tvisterių atspalvių turiu daugiau nei reikia, galiu išvardyti pagrindines spalvas, kurios dažniausiai būna naudingos: žvejojant vandens paviršiuje efektyviausi yra raudonos ir geltonos spalvų guminukai; jei žvejoju arčiau dugno, renkuosi žalsvos ir mašininės alyvos spalvas. Perku tik pačius mažiausius tvisterius, t. y. tuos, kurie nėra ilgesni nei 2 cm.
Tokiems tvisteriams tinka patys mažiausi 0,5 g galvakabliai. Užmesti tokį lengvą masalą sudėtinga, tačiau lengvas galvakablis leidžia masalą lėtai traukti netoli vandens paviršiaus. Aišku, naudoju ir sunkesnius, kartais — 1–2 g galvakablius. Niekada nenaudoju nei suktukų, nei segtukų — valą rišu prie galvakablio auselės.
Traukiant masalą negalima skubėti. Kuo lėčiau, tuo geriau. Kai gylis didesnis nei 1–1,5 m, po užmetimo masalo galima ir netraukti — tegul lėtai leidžiasi ant dugno. Kartais masalą tenka traukti netoli dugno, tiksliau, virš žolių kilimo. Tokiais atvejais taip pat geriau traukti lėtai.“
Viskas, ką parašė kolega, yra teisinga, ir tą jis įrodo savo laimikiais. Tačiau, nepaisant jo rezultatų, raudes žvejoju nedidelėmis sukriukėmis, kartais mažiausiais vobleriais, bet ne guminukais.

Masalo rūšies reikšmė

Taigi vienas rašo, kad mažiukas tvisteris — geriausias masalas raudėms gaudyti spiningu, kitas su tuo beveik sutinka, tačiau žvejoja sukriukėmis. Kaip čia yra? Viskas labai paprasta: mano manymu, esminis dalykas raudžių žūklėje yra ne masalas, o tai, kaip žvejys priplauks prie vietos ir kaip pateiks masalą. Jei pavyks priplaukti tyliai ir masalą tiksliai užmesti į tuos taškus, kuriuos esame numatę, jei pavyks masalą pratraukti taip, kad jis neužkibtų už žolių, didelė raudė, jei ji bus netoliese, tą masalą pagriebs. Ir visai nesvarbu, ar tai bus guminukas, ar sukriukė, ar mažiausias vobleriukas. Raudė nėra išranki ir labai protinga, tą rodo jos agresyvus kibimas. Mano manymu, jei masalas bus tinkamo dydžio ir plauks tinkamoje vietoje, t. y. ten, kur tūno raudės, jis bus užpultas. Išskyrus, aišku, tuos atvejus, kai žuvys bus apatiškos maistui.

Psichologinis komfortas

Voblerį kaip masalą, tinkantį žvejojant raudes, atmeta daugelis spiningautojų. Tačiau ne dėl to, kad vobleris būtų nesėkmingas, o todėl, kad 2–2,5 cm ilgio voblerį užmesti tiek, kiek užmetama nedidelė sukriukė, beveik neįmanoma. Kai žvejojame upėje, tokius mažiukus voblerius tinkamai pateikti mums padeda srovė. Deja, stovinčiame vandenyje vienintelis padėjėjas gali būti tik į nugarą pučiantis vėjas. Taigi vobleris atkrenta tik dėl savo aerodinaminių savybių, o ne dėl to, kad nesugeba suvilioti žuvies. Guminukų aš nenaudoju dėl kitos priežasties — žvejodamas visada noriu turėti kontaktą su masalu. Tačiau vandens paviršiuje ar keliasdešimties centimetrų gylyje traukdamas guminuką, užkabintą ant 0,5 g galvakablio, jokio kontakto su anuo galu, kuriame yra kablys, neturiu. Nedidelė sukriukė priešinasi. Nors tik šiek tiek, tačiau to pasipriešinimo užtenka, kad jaustum masalą. Ką tas kontaktas duoda? Nieko. Psichologinį komfortą, ir tiek. Kad to komforto būtų daugiau, renkuosi sukriukes su įvairiais taškiukais ant lapelių, brūkšneliais ir būtinai su kabliuko papuošimu. Jei jau gaudau raudes, tai ir sukriukės joms turi būti išskirtinės, ne ką prastesnės nei tos, kurios skirtos šapalams ar meknėms.

Mano masalai

Galėčiau ilgai postringauti apie sukriukių spalvas, apie tai, kad raudės geriau ima masalą tada, kai kabliukas yra papuoštas musele, tačiau taip teigdamas būčiau subjektyvus. Man patinka sukriukės su musele ar kitokiu papuošimu ant kabliuko, patinka taškuoti sukriukių lapeliai, todėl jomis labiau tikiu ir kitokių mažų sukriukių raudžių žūklei neperku. Tačiau negaliu pasakyti, kaip būtų, jei žvejočiau paprastomis mažomis sidabrinėmis sukriukėmis, neturinčiomis jokių papuošimų. Manau, kad rezultatai nesikeistų. Žinau žvejų, kurie teigia, kad upėtakiai kur kas geriau kimba žvejojant sukriukėmis nei vobleriais. Kai pradeda aiškintis, iš kur atsirado tokia išvada, paaiškėja, kad jie sukriukėmis tik ir žvejoja. Jei ir užkabina voblerį, tai tik tam, kad porą kartų užmetę galėtų pasakyti: upėtakiai vėl nenori griebti voblerių. Jei vienais masalais žvejosi 90 proc. laiko, o kitais — 10 proc., tai pirmaisiais žuvies pagausi kur kas daugiau net tada, jei antrieji būtų efektyvesni. Taigi apie masalų savybes ir tinkamumą žvejojant raudes galiu pasakyti tik tiek: žvejoju štai tokiomis sukriukėmis, ir man raudės kimba. Jei žvejočiau kitokiomis, greičiausiai kibtų ne ką blogiau. Kolega žvejoja guminukais, ir jam kimba ne geriau ir ne blogiau (didelio skirtumo nėra). Jei mažiausius voblerius sugebėčiau užmesti taip kaip sukriukes, jei jie neturėtų savybės nutūpti ant nendrių kaip vabalai, raudžių pagaučiau tiek pat kiek su sukriukėmis.
Jei kalbėti apie sukriukė dydį, tai turiu pasakyti, kad nesu minimalistas. 00 dydžio sukriukė kaip masalas man neegzistuoja. Dėl to paties psichologinio diskomforto. Raudžių žūklei naudoju 0 – 2 numerio sukriukės. 2 numeris gal kiek per didelis, tačiau ir tokia sukriuke esu pagavęs raudžių.

Įrankiai

Apie žūklės įrankius (spiningą, ritę, valą) šiame straipsnyje nekalbėsiu. Spiningautojai nėra kvaili, patys moka išsirinkti spiningą ir valą, kuris tiktų mažiems masalams toli ir taikliai mėtyti. Renkantis valą šiuo atveju neišvengsime prieštaravimo: plonesnis valas užtikrins tolimesnius metimus, tačiau padidins praradimų skaičių, kai masalai užkibs už žolių. Aišku, ežere už žolės užkibusį masalą galima lengvai išvaduoti — tereikia pakelti inkarą, priplaukti ir masalą atkabinti. Tačiau po to drąsiai galima plaukti kitur, nes po tokios operacijos raudžių toje žūklės vietoje nebebus.

Šaltinis: žvejys ir žuvis