Pasirengimas nakčiai
Kol radome krūmais užžėlusiose pakrantėse properšas, vedančias prie vandens ir atsinešėme per pažliugusią pievą meškeriojimo įrangą, užtikrinančią reikiamas sąlygas praleisti naktį įkyriai zyziančių uodų kaimynystėje, dangus ėmė tamsėti, o po kelių minučių prasidėjo fantastinis reginys. Pirmosios, tingiai modamos sparnais, į ežero pusę prašlamėjo trys gervės, paskui jas – baltųjų garnių porelė, o paskui – dirvinių sėjikų, kuolingų, perkūno oželių pulkeliai, tarp kurių kaip strėlės prašvilpdavo juodųjų žuvėdrų porelės. Atrodė, kad tolumoje saulėtekio purpuru nutėkštas Rieškutėnų bažnyčios špilis, lyg orientyras rodo paukščiams kelią į Kretuono salas. Dar ketvirtis valandos ir sutemos apgaubia palias.
Mūsų „kūrybinė“ grupė, susidedanti iš trijų meškeriotojų, gaudytia karosus pasirengė iki tamsos – pakrantėje tvirtai į dugną įsmeigti meškerių laikikliai, prie kurių vietoj standartinių V antgalių pritvirtinti hermetiški elektroniniai kibimo signalizatoriai, dugninės ir plūdinės meškerės, iškėtota stoginė su tinkleliu nuo uodų invazijos, sausesnėse vietose – pastatytos kėdutės, kad nereikėtų nekibos periodais rymoti stačiom, tačiau svarbiausia, kad paruošti keli kibirėliai skirtingo jauko. Pirmajame – jaukas, kurio pagrindas žalias „Samet“ mišinys, pagal atsiliepimus lenkų forumuose ypač tinkąs komponuoti jaukus lynams ir karosams vilioti.
Dugninė ar plūdinė...
Properša tankiuose žilvičių brūzgynuose tinkama tik prieiti prie vandens, o masalą reikia užmesti įsibridus. Properša meldynuose – taip pat gana siaura, todėl kontroliuoti plūdinę meškerę riboto matomumo sąlygose – kebloka. Vėjelis per kelias minutes „nutransliuoja“ plūdę į „užribį“. Kai nematai plūdės, reikia vynioti valą ir iš naujo užmesti masalą. Tad vieningai nutarėme meškerioti dugninėmis su 30g šėryklėmis, užtikrinančiomis tinkamą žuvų jaukinimo taktiką. Po kelių metimų prikimšta jauko šėrykle į vieną „tašką“ ten susiformuoja jauko dėmė, prie kurios ima būriuotis žuvys. Kol nesutemo, atlikome po kelis kontrolinius metimus ir nustatėme optimalų šėryklės užmetimo atstumą. Kad šėryklė nekristų per toli, ant valo būgnelio esančiu „auskaru“ užfiksavome visų dugninių valus. Tad nuo ričių būgnelių galėjo nusivynioti tik nustatytas ilgis valo. Pasirinkti dugnines pastūmėjo dar ir tai, kad jaukinimo jauko rutuliais taktika akivaizdžiai šiame vandens telkinyje nepasiteisintų, nes dugnas daug kur apžėlęs įvairaus aukščio augalija, ir nuogų plotelių – vienas kitas. Jauko rutulių dalelės pradingtų augalijoje ir žuvys jų neaptiktų, o jauko porcijos iš šėryklių byrės ant švaraus dugno, nes, kol buvo šviesu, aptikome keletą lopų, kur dugnas grynas.
Kibimo laukimas
Visiškai sutemo prieš vienuoliktą vakaro. Tuo laiku ir užmetėme dugnines. Kiekvienas eksperimento dalyvis meškeriojo 2 dugninėmis, kuriomis užmetamų montažų (masalas+šėryklė su jauku) maksimali masė iki 50g. Po keturių penkių metimų, kurių paskirtis – šėrykle užmesti į „tašką“ 300-400g jauko, prie montažų prisegėme po pavadėlį su kabliuku ir, užvėrėme masalus. Pirmojoje meškeriojimo vietoje viena dugninė buvo užmesta su slieku užvertu ant kabliuko, o kita – su vėrinuku iš trijų kukurūzų grūdų. Antroje meškerojimo vietoje vienos dugninės kabliukas buvo paslėptas „sumuštinyje“ iš kukurūzo grūdo ir 2 musės lervų, o antrosios masalas buvo taip pat sliekas. Trečioje meškerojimo vietoje vienos dugninės kabliuką „puošė“ slieko gabaliukas ir viena musės lerva, o ant antrosios kabliuko buvo užvertos 3 musės lervos. Dugninėms buvo parinkti vienagysliai valai. Maždaug po pusvalandžio melodingai pyptelėjo, bet tuojau pat nutilo vienos dugninės signalizatorius, po to ilgam įsiviešpatavo tyla ir rimtis. Meldų atvašynuose kartkartėmis kurkteldavo varlės ar sukvaksėdavo kažką susapnavusi antis, o karosai vis nekibo. Maždaug antrą nakties miegas mus įveikė. Snustelėjom maždaug 40 min., nes šaižiai užgrojo dugninės signalizatorius. Rubininė švieselė mirksėjo, rodydama, kad šeštosios dugninės, užmestos lygiagrečiai krantui, masalu kažkas susigundė. Netrukus paaiškėjo, kad užkibo lynas. Tai įvyko be kelių minučių trečią, o paskui vėl – tyla.
Brėkšmas – kibimo pradžia
Vasaros naktimis vos spėja sutemti, o virš horizonto netrukus išryškėja šviesus potėpis. Šis brėkšmas sustiprėja prieš keturias, o penktą jau šviesu. Vos ėmė rimčiau brėkšti, kai vėl sucypsėjo signalizatorius. Nors „triukšmo“ kaltininko pakirsti nepavyko, tačiau tai buvo aiškus perspėjimas, kad laikas susikaupti. Ir tikrai neapsirikome. Užkibo dar vienas lynas, tačiau nedidukas, tad mažylis buvo tuoj pat paleistas, o paskui dugninės masalu susigundė pirmas karosas. Kol išaušo, užkibo lygiai tuzinas karosų. Tiek karosai, tiek lynai susigundė slieku arba slieko ir musės lervos vėrinuku. Ką parodė naktinė išvyka? Tamsoje karosų aktyvumas buvo menkas, o realiai kibti jie pradėjo brėkštant ir geriausią apetitą pademonstravo anktyvą ankstyvą rytą, kol pradėjo kilti migla. Matyt, tokiu metu ir geriausia meškerioti stambius karosus.
Šaltinis: 15min.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą