Norint sumeškerioti stambų karšį, svarbiausia yra ne tik privilioti jį prie masalo, tačiau ir iki minimumo sumažinti smulkių žuvų kibimo tikimybę. Vienu pagrindinių tokios selekcijos instrumentų iki šiol buvo specialus jaukas, gundantis stambias žuvis, o smulkmei paliekantis menką galimybę pasivaišinti vienu kitu trupinėliu, tačiau dabar ekspertai rekomenduoja žengti sekantį žingsnį ir naudoti ne tik rupų jauką, bet ir masalus, kurie „neįkandami“ smulkioms „baltoms“ žuvims.
Fiksuoto svarelio privalumai
Daugelis meškeriotojų, pradėjusių karpius gaudyti pastarąjį dešimtmetį, nė nesusimąsto, kad stambių karpių meškeriojimas ypatingai išpopuliarėjo, kai maždaug prieš trisdešimt metų karpių gaudymo meškerių montažuose pradėtas naudoti fiksuotas svarelis, o kartu su juo – ypatingas masalas – kukulis, patiekiamas žuvims, naudojant specialų pavadėlį su vadinamuoju „plauku“. Kol kas lietuviškas tokio pavadėlio terminas nesusigulėjo ir kalbininkai galėtų pagalvoti, koks tas terminas turėtų būti. Dabartinis pavadinimas – netikslus, vadinamasis „plaukas“ – tai kilpelė, sumegzta iš valo ir naudojama užverti masalinį kukulį.
Tai reiškia, kad masalas patiekiamas ne pasmeigtas ant kabliuko kaip iki šiol tai daroma meškeriojant kitas karpines žuvis. Kabliukas visiškai nuogas tvirtinamas prie pavadėlio dviem trim centimetrais žemiau kukulio. Masalinis kukulis garantuoja, kad kibs karpis arba amūras, nes 15-20 mm skersmens masalo praryti nepajėgia kuoja ar plakis. „Smulkmė“ gali tik pabandyti pagnaibyti gardžiai kvepiantį masalą, tačiau kukuliai pakankamai tvirti ir galiausiai kuojos tokį masalą palieka ramybėje, tačiau jų šurmulys atkreipia karpių dėmesį, kurie, imdamiesi užkandžiauti, konkurentus tuoj pat nustumia į šalį. Karpis, kelis kartus ragaudamas ir vėl išspjaudamas masalinį kukulį, galiausiai įsitikina, kad masalas – „nepavojingas“ ir ima jį ryti.
Tad naujoji taktika, kurios dėka karpių meškeriojimas, labai sparčiai plėtojasi ir tapo savarankiška meškeriojimo šaka, leidžia apdumti akis įtarioms žuvims. Anglijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu viename tvenkinyje masaliniai kukuliais suviliojami karpiai buvo žymimi. Jo metu paaiškėjo, kad per vieną sezoną kai kurie stambūs egzemplioriai, susivilioję „nepavojingu“ kukuliu, užkibdavo po kelis kartus.
Tačiau gebėjimas gesinti įgimtą karpių įtarimą – tik dalis naujos meškeriojimo metodikos ir taktikos privalumų. Karpis, rydamas patikusį kukulį, netrukus įsiurbia ir kabliuką. Paprastai tai atsitinka tuo metu, kai pavadėlis įsitempia. Čia ir pasireiškia visa naujosios metodikos klasta: nejudamai pritvirtintas svarelis tada atlieka „inkaro“ vaidmenį ir karpis savaime pasikerta. Tad kuo didesnė svarelio masė, tuo didesnė tikimybė, kad karpis, plaukdamas į šalį nuo tos vietos, kur pastvėrė apetitišką kukulį, įsmegs į lūpą kabliuką. Antra, toks meškeriojimo būdas – tausojantis žuvis, nes karpiai beveik niekada giliai neįryja kabliuko. Tad jį lengva išsegti ir vėl paleisti į vandens telkinį.
Tad naujoji taktika, kurios dėka karpių meškeriojimas, labai sparčiai plėtojasi ir tapo savarankiška meškeriojimo šaka, leidžia apdumti akis įtarioms žuvims. Anglijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu viename tvenkinyje masaliniai kukuliais suviliojami karpiai buvo žymimi. Jo metu paaiškėjo, kad per vieną sezoną kai kurie stambūs egzemplioriai, susivilioję „nepavojingu“ kukuliu, užkibdavo po kelis kartus.
Tačiau gebėjimas gesinti įgimtą karpių įtarimą – tik dalis naujos meškeriojimo metodikos ir taktikos privalumų. Karpis, rydamas patikusį kukulį, netrukus įsiurbia ir kabliuką. Paprastai tai atsitinka tuo metu, kai pavadėlis įsitempia. Čia ir pasireiškia visa naujosios metodikos klasta: nejudamai pritvirtintas svarelis tada atlieka „inkaro“ vaidmenį ir karpis savaime pasikerta. Tad kuo didesnė svarelio masė, tuo didesnė tikimybė, kad karpis, plaukdamas į šalį nuo tos vietos, kur pastvėrė apetitišką kukulį, įsmegs į lūpą kabliuką. Antra, toks meškeriojimo būdas – tausojantis žuvis, nes karpiai beveik niekada giliai neįryja kabliuko. Tad jį lengva išsegti ir vėl paleisti į vandens telkinį.
Logiški sumetimai
Karšiai kontinentinėje Europoje, tame tarpe ir mūsų krašte, dažniausiai kaip ir anksčiau meškeriojami dugninėmis arba plūdinėmis. Tokia žūklė yra labai įdomi ir tikėtina, kad daugelis meškeriotojų klasikinių metodų niekada neatsisakys, nes nėra nuostabesnio reginio už virstančią ant šono lyg pakirstą plūdę, o sekundės, kol lauki, kada ji vėl staiga atsistos stačia ir ims palengva nirti ir ateis momentas pakirsti kimbantį karšį, pripildytos nepakartojamo jaudulio, dėl kurio meškeriojimas tampa pačiu įspūdingiausiu laisvalaikio praleidimo būdu.
Meškeriojimas klasikine dugnine taip pat kupinas žavesio, kai signalizatorius, kabantis ant valo staiga „sminga“ į žemiausią tašką, o paskui pamažu ima kilti aukštyn. Žodžiu, jokiu būdu neagituoju atsisakyti klasikinių karšių meškeriojimo įrankių ir būdų, tačiau yra vienas aspektas, verčiantis ieškoti naujų metodų. Kai plūdė gula ant šono, meškeriotojas niekada negali nuspėti, kokio dydžio karšis kimba. Tai gali būti ir kilograminis egzempliorius ir neapsiplunksnavęs puskaršis.
Antra, meškeriotojas turi sulaukti, kol karšis įrys masalą gana giliai, nes plačiašonio lūpos – gana silpnos. Jei kabliukas pervers tik vadinamąjį „straubliuką“, labai tikėtina, kad lūpa neatlaikys įtampos ir stambus karšis nutrūks prie pat graibšto. Jei masalas įrytas giliai, smulkų karšį galima sužeisti stiprokai, tad nebebus prasmės jį paleisti paaugti. Ar įmanoma išspręsti du dalykus – atsijoti smulkių karšių kibimą ir užkibusią žuvį sužeisti kiek įmanoma mažiau?
Tai galima padaryti, pasitelkus karpių meškeriojimo metodiką, jei naudojamas ne įprastas masalas, o reikiamo dydžio kukulis arba presuotas iš granulių masalas, užverta ant vadinamojo „plauko“, kuris užmetamas „feeder“ tipo dugnine.
Pasikerta patys
Tokia metodika, kai masalas atskirtas nuo kabliuko, leidžia iki minimumo sumažinti stambių ir mačiusių šilto bei šalto karšių įtarumą. Be to, naudojantis tokia metodika, karšio kibimo niekada nepražiopsosite, nes plačiašonis pasikirs pats, kai įsiurbs paskui masalą slenkantį į žiomenis kabliuką. Masyvaus svarelio vaidmenį čia atlieka sunki šėryklė (50-60 g), nes tokio gramzdo, koks reikalingas meškeriojant karpius, čia neprireiks. Kabliukai mažesni, tad karšių žiomenis jie persmeigia gana lengvai.
Ko gero, abejonių kyla tik dėl paties masalo: ar karšiai gundysis masaliniu kukuliu? Atsakymas vienas: jaukinti karšius reikia tuo pačiu – masaliniai kukuliais. Čia galima naudoti specialias svaidykles „Kobras“ arba naudoti tirpius maišelius, kurie pripilti kukulių užmetami kartu su masalu. Jei karšiai mielai rankioja tokį jauką kaip žirniai, tai dvigubai stambesnis „žirnis“ – kukuliukas, jiems taip pat pasirodys apetitiškas.
Kaip masalinį kukulį išskirti ir jauko „kilimelį“ sudarančių kukulių ir padaryti pačiu patraukliausiu? Apie specialius sirupus, suteikiančius masalui ypatingai patrauklų aromatą, daug rašoma karpių meškeriojimo ypatumams skirtuose straipsniuose. Tad ir čia metodika niekuo nesiskiria. Jei pagrindinę jauko dalį sudarys masaliniai kukuliai, kurių skersmuo turi būti dvigubai mažesnis nei naudojamų karpių žūklėje ir siekti maždaug 8-12 mm, tai šėryklę patartina prikemšti rupų, bet labai kokybišką jauką, kurį sukomponuoju iš stambiai maltų džiuvėsių, patraiškytų žemės riešutėlių ir žalios spalvos „Samet“ jauko bei aromatinių priedų. Karšiai labai mėgsta „tikrinti“ virš dugno pakimbančius debesėlius, kuriuos suformuoja grimztantis jaukas, o čia randa kukulius. Belieka tik laukti kibimo.
Trumpas pavadėlis
Kad montažo su specialiu pavadėliu ir fiksuota šėrykle veiksmingumas jūsų nenuviltų reikia laikyti kelių nuostatų: naudoti vienagyslius valus ir pavadėlius iš vienagyslių valų : pagrindinis valas – 0,16-0,18 mm, pavadėliai – 0,10-0,14 mm, parinkti tik masyvias šeėrykles – ne lengvesnes nei 50 g, naudoti tik trumpus pavadėlius ( iki 20 cm), kad masalas nugrimztų greta šėryklės, skrupulingai laikytis reikalavimo, kad masalą – kukulį ir kabliuką skirtų ne didesnis nei vieno centimetro atstumas, o kai kibimas vangus šį atstumą reikia sumažinti iki 0,5 cm.
Viliojantis jaukas
Kad jaukas būtų apetitiškas karšiams ir juos sudomintų, tačiau tuo pačiu skleistų debesėlį, viliojantį plačiašonius, mišinį formuokite iš rupių dedamųjų, atmieštų spalvotu, geriausia žaliu profesionalaus lygio jauku. Jauko sudėtis: 200 g rupiai sumaltų juodos duonos ir tiek pat rupiai sumaltų batono džiuvėsių, 150 g traiškytų kukurūzų grūdų ir 150 g traiškytų žemės rieštutų, 80-100 trupintų avižų dribsnių, kilogramas jauko „Samet Ryby Karpiovate Zieliona“, aromatiniai priedai – vanilė arba cinamonas, medus, lipni medžiaga.
Džiūvėsius reikia sumaišyti ir prasijoti, į juos suberti kukurūzų ir avižų dribsnių trupinius, o mišinį sudrėkinti. Kai jis pabrinksta, dar sykį gerai išmaišyti. Tada į jį suberiamas žalio jauko mišinys ir paliekamas toliau brinkti. Gautas mišinys dar sykį maišomas, papildomas žemės riešutų traiškiniais ir aromatiniais priedais. Kartais jį galima papildyti gyvūninės kilmės priedais – musės lervomis, tačiau tada ir masalinius kukulius reikia išmirkyti jų kvapą turinčiame sirupe. Lipnios medžiagos įmašoma pagal poreikį – priklausomai nuo žūklavietės gelmės.
Karšiai kontinentinėje Europoje, tame tarpe ir mūsų krašte, dažniausiai kaip ir anksčiau meškeriojami dugninėmis arba plūdinėmis. Tokia žūklė yra labai įdomi ir tikėtina, kad daugelis meškeriotojų klasikinių metodų niekada neatsisakys, nes nėra nuostabesnio reginio už virstančią ant šono lyg pakirstą plūdę, o sekundės, kol lauki, kada ji vėl staiga atsistos stačia ir ims palengva nirti ir ateis momentas pakirsti kimbantį karšį, pripildytos nepakartojamo jaudulio, dėl kurio meškeriojimas tampa pačiu įspūdingiausiu laisvalaikio praleidimo būdu.
Meškeriojimas klasikine dugnine taip pat kupinas žavesio, kai signalizatorius, kabantis ant valo staiga „sminga“ į žemiausią tašką, o paskui pamažu ima kilti aukštyn. Žodžiu, jokiu būdu neagituoju atsisakyti klasikinių karšių meškeriojimo įrankių ir būdų, tačiau yra vienas aspektas, verčiantis ieškoti naujų metodų. Kai plūdė gula ant šono, meškeriotojas niekada negali nuspėti, kokio dydžio karšis kimba. Tai gali būti ir kilograminis egzempliorius ir neapsiplunksnavęs puskaršis.
Antra, meškeriotojas turi sulaukti, kol karšis įrys masalą gana giliai, nes plačiašonio lūpos – gana silpnos. Jei kabliukas pervers tik vadinamąjį „straubliuką“, labai tikėtina, kad lūpa neatlaikys įtampos ir stambus karšis nutrūks prie pat graibšto. Jei masalas įrytas giliai, smulkų karšį galima sužeisti stiprokai, tad nebebus prasmės jį paleisti paaugti. Ar įmanoma išspręsti du dalykus – atsijoti smulkių karšių kibimą ir užkibusią žuvį sužeisti kiek įmanoma mažiau?
Tai galima padaryti, pasitelkus karpių meškeriojimo metodiką, jei naudojamas ne įprastas masalas, o reikiamo dydžio kukulis arba presuotas iš granulių masalas, užverta ant vadinamojo „plauko“, kuris užmetamas „feeder“ tipo dugnine.
Pasikerta patys
Tokia metodika, kai masalas atskirtas nuo kabliuko, leidžia iki minimumo sumažinti stambių ir mačiusių šilto bei šalto karšių įtarumą. Be to, naudojantis tokia metodika, karšio kibimo niekada nepražiopsosite, nes plačiašonis pasikirs pats, kai įsiurbs paskui masalą slenkantį į žiomenis kabliuką. Masyvaus svarelio vaidmenį čia atlieka sunki šėryklė (50-60 g), nes tokio gramzdo, koks reikalingas meškeriojant karpius, čia neprireiks. Kabliukai mažesni, tad karšių žiomenis jie persmeigia gana lengvai.
Ko gero, abejonių kyla tik dėl paties masalo: ar karšiai gundysis masaliniu kukuliu? Atsakymas vienas: jaukinti karšius reikia tuo pačiu – masaliniai kukuliais. Čia galima naudoti specialias svaidykles „Kobras“ arba naudoti tirpius maišelius, kurie pripilti kukulių užmetami kartu su masalu. Jei karšiai mielai rankioja tokį jauką kaip žirniai, tai dvigubai stambesnis „žirnis“ – kukuliukas, jiems taip pat pasirodys apetitiškas.
Kaip masalinį kukulį išskirti ir jauko „kilimelį“ sudarančių kukulių ir padaryti pačiu patraukliausiu? Apie specialius sirupus, suteikiančius masalui ypatingai patrauklų aromatą, daug rašoma karpių meškeriojimo ypatumams skirtuose straipsniuose. Tad ir čia metodika niekuo nesiskiria. Jei pagrindinę jauko dalį sudarys masaliniai kukuliai, kurių skersmuo turi būti dvigubai mažesnis nei naudojamų karpių žūklėje ir siekti maždaug 8-12 mm, tai šėryklę patartina prikemšti rupų, bet labai kokybišką jauką, kurį sukomponuoju iš stambiai maltų džiuvėsių, patraiškytų žemės riešutėlių ir žalios spalvos „Samet“ jauko bei aromatinių priedų. Karšiai labai mėgsta „tikrinti“ virš dugno pakimbančius debesėlius, kuriuos suformuoja grimztantis jaukas, o čia randa kukulius. Belieka tik laukti kibimo.
Trumpas pavadėlis
Kad montažo su specialiu pavadėliu ir fiksuota šėrykle veiksmingumas jūsų nenuviltų reikia laikyti kelių nuostatų: naudoti vienagyslius valus ir pavadėlius iš vienagyslių valų : pagrindinis valas – 0,16-0,18 mm, pavadėliai – 0,10-0,14 mm, parinkti tik masyvias šeėrykles – ne lengvesnes nei 50 g, naudoti tik trumpus pavadėlius ( iki 20 cm), kad masalas nugrimztų greta šėryklės, skrupulingai laikytis reikalavimo, kad masalą – kukulį ir kabliuką skirtų ne didesnis nei vieno centimetro atstumas, o kai kibimas vangus šį atstumą reikia sumažinti iki 0,5 cm.
Viliojantis jaukas
Kad jaukas būtų apetitiškas karšiams ir juos sudomintų, tačiau tuo pačiu skleistų debesėlį, viliojantį plačiašonius, mišinį formuokite iš rupių dedamųjų, atmieštų spalvotu, geriausia žaliu profesionalaus lygio jauku. Jauko sudėtis: 200 g rupiai sumaltų juodos duonos ir tiek pat rupiai sumaltų batono džiuvėsių, 150 g traiškytų kukurūzų grūdų ir 150 g traiškytų žemės rieštutų, 80-100 trupintų avižų dribsnių, kilogramas jauko „Samet Ryby Karpiovate Zieliona“, aromatiniai priedai – vanilė arba cinamonas, medus, lipni medžiaga.
Džiūvėsius reikia sumaišyti ir prasijoti, į juos suberti kukurūzų ir avižų dribsnių trupinius, o mišinį sudrėkinti. Kai jis pabrinksta, dar sykį gerai išmaišyti. Tada į jį suberiamas žalio jauko mišinys ir paliekamas toliau brinkti. Gautas mišinys dar sykį maišomas, papildomas žemės riešutų traiškiniais ir aromatiniais priedais. Kartais jį galima papildyti gyvūninės kilmės priedais – musės lervomis, tačiau tada ir masalinius kukulius reikia išmirkyti jų kvapą turinčiame sirupe. Lipnios medžiagos įmašoma pagal poreikį – priklausomai nuo žūklavietės gelmės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą