Žuvų kibimo lentelė

Šamų gaudymas spiningu

Šamų gaudymas spiningu.

Paprastai, anksti ryte ir vakare yra naudojami nelabai dideli (kaip šamams) guminukai su pačiomis lengviausiomis galvutėmis. Gaudoma tokiu būdu: staigus trūktelėjimas nuo dugno, pora metrų patraukimas ir masalas vėl guldomas ant dugno, tada procedūra kartojama. Reikia paminėti, kad valas visą laiką turi būti įtemptas. Tokiam gaudymui galima naudoti starkių žūklei skirtus spiningus jautriomis viršūnėlėmis ir ryškų fluo valą, kuris puikiai parodo delikatų šamo kibimą. Šamas taip traukiamą guminuką atakuoja ne taip agresyviai kaip srovėje traukiamą - jis pačiumpa jį tik pakilusį nuo dugno arba besileidžiantį. Pačiupęs masalą šamas lieka vietoje, todėl kartais labai sunku pastebėti kibimą.

Vakaras, tai rojus mėgstantiems gaudyti vobleriais. Vobleris labai universalus masalas - jį galima traukti lėtai, galima greitai, su pertraukomis, leidžiant jam iškilti. Tinkamiausi šamų žūklei stori, kuproti vobleriai. Tokie vobleriai neria negiliai ir vandenyje elgiasi gan agresyviai, bet didele amplitude. Jie šiek tiek primena varlę - prancūzų ir šamų delikatesą. Vobleriais geriausia gaudyti šaminių duobių pakraščiuose, pakrantės ruožuose, seklumose. Kibimas yra ne tik jaučiamas, bet dažnai ir matomas - įsibėgėjęs šamas nespėja sustabdyti ir tiesiog iššoka iš vandens. Taip pat šamų žūklei tinka ir ilgi liesesni, ne per daug giliai (apie metrą nuo vandens paviršiaus) neriantys vobleriai.
Dnepro upėje šamai gaudomi ir paviršiniais vobleriais, vadinamais “drawlers” arba irklakojais. Traukiami jie plaka vandens paviršių savo “irklais”, kartais pasineria po vandeniu, žodžiu kelia neapsakomą triukšmą. Pasak ukrainiečių žvejų šie vobleriai primena į vandenį nukritusį sunkiai sužeistą paukštelį ar graužiką, tuo puikiai viliodami šamus. Tokie paniški šio masalo judesiai išprovokuoja atakai net ir vangiausią šamą.
Iš dešimties išvykų, sėkmingos būna tik viena - dvi. Bet vienas paviršinis šamo kibimas visiškai kompnesuoja tūkstančius tuščių metimų, o kova su užkibusiu galiūnu - dešimtis nutrauktų masalų. Spiningautojai, gaudantys šamus dienų dienas vaikosi to vieno smūgio ir tarškiančio ritės stabdžio garso.
 
 Šamų gaudymas spiningu

Nedaug yra spiningautojų, kurie specializuojasi šamų gaudyme. Visų pirma tam reikia specialių įrankių, antra - tai ganėtinai nuobodi ir monotoniška žūklė, dažnai pasibaigianti grįžimu namo tuščiomis. Dvi trys dienos varginančio didelių blizgių mėtymo ir norisi mesti šalin sunkų kotą, čiupti lengvą spiningėlį ir gaudyti šapalus ar lydekas.
Bet kantrieji spiningautojai yra apdovanojami puikiais laimikiais. Spiningu pagaunami didieji šamai - didelius masalus neretai puola bemaž metriniai egzemplioriai. Patyrę spiningautojai per sezoną gali susigrumti su keletu "medalinių" šamų.
Dieniniai masalai. Dieną geriausia naudoti dideles, sunkias vartikles. Spalviniai variantai: sidabrinės, arba dviejų spalvų vartiklės - viena pusė sidabrinė, kita auksinė arba varinė. Vidury dienos šamų reikia ieškoti dugno perkritimuose ties akmenuotais ar molėtais nelygumais, o taip pat ramumose už dambų, kur yra priešinga srovė, sūkuriai ir pan. Blizgę reikia traukti labai lėtai, palei pat dugną. Blizgės, kuriomis gaudote srovėje turi būti labai sunkios. Kai kurie šamų specai perka dvi identiškas blizges, pragręžia jas ir susuka varžteliais arba sukniedija. Jei sujungiamos dvi identiškos savo forma, bet skirtingų spalvų blizgės, gaunami įdomūs spalviniai variantai. Ramumose už dambų geriau naudoti lengvesnes, iš plonesnės skardos pagamintas blizges - jas galima lėčiau traukti.
Kitas puikus masalas, tai dideli, natūralių spalvų arba skaidrūs su blizgučiais riperiai, balti, geloni ar tamsiai raudoni tvisteriai.
Taip pat šamų žūklei tinka vobleriai. Tai bet kokių spalvų, (priklausomai nuo aplinkybių - vandens skaidrumo, metų laiko ir vandens telkinio) giliai neriantys, agresyvūs vobleriai. Pagrindinis reikalavimas - jie turi dirbti net ir labai lėtai traukiami.
Vakarinė žūklė. Vakare ir švintant geriausi masalai, kuriais galima žvejoti viduriniuose vandens sluiksniuose. Vartiklės turi būti pagamintos iš plonos skardos. Gana dažnai šamas kimba tuo momentu, kai tik masalas atsitrenkia į vandens paviršių ir pajuda iš vietos. Išprovokuoti šamą tokiai atakai galima ir didele sukre. Dnepro upėje labai populiarios amerikietiškos sukrės, skirtos musky (didelių Šiaurės Amerikos lydekų) gaudymui - Mepps Musky Killer, Giant Killer ir pan. Pasak ukrainiečių, vakaras, tai metas, kai šamus reikia gaudyti kaip salačius, t.y. vos sukrei atsitrenkus į vandens paviršių, jos lapelis turi kaipmat imti suktis. Galima tik įsivaizduoti, kokios įspūdingos tokios "paviršinės" šamų atakos... Jei kibimo nesulaukėte per pirmuosius kelis metrus, verta nustoti sukti ir kiek priskandinus, traukti ją viduriniuose vandens sluoksniuose.
Rytojaus tęsinyje skaitykite apie vakarinę taktiką - kaip suvilioti šamą minkštaisiais masalais ir vobleriais.
Didžiojoje Britanijoje didžiausias pagautas šamas svėrė 28,12 kg. Šamai gaudomi visus metus, bet geriausiai kimba šiltesniais mėnesiais. Šamų racioną sudaro :moliuskai, negyvos žuvelės, varlės, tritonai, dėlės
Velso šamai yra labai panašūs į milžiniškus buožgalvius, tad ir atsiranda galimybė juos sumaišyti su kokia kita žuvimi. Ši žuvis turi pailgą tvirtą kūną, mažą apvalią uodegą, kuri susijungia su analiniu peleku ir tęsiasi per visą apatinę žuvies dalį ir nedidelį nugarinį peleką. Ji taip pat turi didelę plokščią galva ir milžinišką burną, pilną mažų, bet smailių dantų. Giliai burnoje yra kietos kaulėtos lėkštelės, naudojamos moliuskų ir vėžiagyvių geldelių smulkinimui. Viršutinio žandikaulio kampuose šamai turi du labai ilgus čiulptuvėliu - ūsus su keturiais mažesniais, esančiais ant apatinio žandikaulio. Jie yra naudojami maistui aptikti. Taip pat šamai turi labai jautrias uoslės liaukas, kurios padeda naktimis ieškoti maisto, nepaisant to, kad šamai turi labai mažas akis. Šamų kūno spalva labai priklauso nuo vandens telkinio, kuriame jis gyvena. Švariuose vandenyse jie gali būti labai tamsūs, kartais vos ne juodi, o sudrumstuose dažnai būna pilki ar šviesiai rudi. Visi šamai turi margus šonus ir kreminiai baltus pilvus.
Šamai labiausia mėgsta žolėmis apaugausius ežerus pilnus neršiančių plėšriųjų žuvų. Galbūt, patys puikiausi vandenys jiems yra Claydon, Buckinghamshire, kur be šių didžiagalvių žuvų pakankamai mažame ežerėlyje, skaičius kitų yra tikrai stebinantis. Šioje vietovėje šamai greitai plinta. Daugumoje vandenų, esant apsiniaukusiems orams ar naktimis, šamai ieškodami maisto gali atsidurti ir visai arti kranto. Saulėtą gražų laikotarpį jie praleidžia po kelmais ar giliai ežero dugne.
Dabartinis Anglijos rekordas yra 28,12 kg. Ši žuvis buvo sugauta 1997. Paskutiniu metu buvo sukurta labai daug šaminių vandenų, pripildytų importuojama žuvimi. Tad tikrąjį šalies šamą dabar tikrai vargu ar būtų galima kur surasti. Tvenkinių veisimas šamais buvo ir legalus, ir nelegalus. Didžiausias šamas pakliuvęs ant meškerės šioje šalyje buvo 45,36. Bet kadangi ši žuvis buvo atvežta nelegaliai, tad ji ir nebuvo įtraukta į rekordus. Dauguma žvejų mano kad dažniasiai sugaunami šamai yra 9,07 kg ir tik išimtiniais atvejais yra pagaunami 13,61 kg.
Šamai yra iš tų žuvų, kurios prisitaiko prie bet kokio maisto. Naktimis klaidžioja netoli kranto, rinkdami moliuskus, negyvas žuveles, mažus žinduolius, tritonus ir varles. Netgi maži vandens paukšteliai nėra apsaugoti nuo šamų išpuolių. Yra žinoma, kad net keletas nendrinių vištelių jauniklių dingo didžiulėje šamo burnoje. Maistą vandenyje šamai labai gerai užuodžia. Taip pat reikia paminėti, kad šamai yra aprūpinti labai gera ypatingai jautria klausa ir jaučia visus vandens virpesius. Tai leidžia žuviai girdėti visus garsus, netgi tamsoje praplaukiančią mažą žuvelę. Šamų žvejai, keliaudami kitose šalyse naudodavo šį garsų sustiprinimą saviems tikslams. Jie plaukdami valtimi su irklu pritraukdavo šamus iš labai gilių vandens vietų.
Šamams gaudyti yra labai daug jaukų, bet geriausias ir sėkmingiausias jaukas turi gerai judėti ir turėti gerą kvapą.
Labai yra svarbu tinkamai pasiruošti įrankių komplektą, vykstant žvejoti šamų. Kadangi dauguma vandenų, kuriuose gyvena šamai yra nedideli tai ir žuvys dažniausiai maitinasi netoli kranto, tad ir tolimas užmetimas tikrai nereikalingas.
 
Naktis su šamu

Didelė upė – didelės žuvys. Ši sena meškeriotojų aksioma labiausiai tinka didžiausiai mūsų upei – Vyslai. Nereikia net klausyti senų žvejų pasakojimų apie kažkada pagautas milžiniškas žuvis. Užtenka tik žvilgtelėti į rekordinių žuvų lenteles, ir pasidarys aišku, kad daugiausiai rekordų pasiekiama būtent Vysloje. Ji tikra upių karalienė. O kiekviena valdovė turi ir savo karalių. Vyslos karalius – šamas. Manau, kad ir jūsų Nemunas gali pasigirti tuo pačiu. Žinau, kad ši nemaža graži ir paslaptinga upė kasmet Lietuvos meškeriotojams padovanoja nemažai įspūdingų šamų.
Bene didžiausi šamai Vysloje užkimba visai netoli Varšuvos, kur yra nutekamųjų vandenų kolektorius. Čia dideli būriai karšių ir žiobrių, čia kiekvienais metais kažkam užkimba dviejų metrų šamas.
Kur karalius – ten ir jo svita. Todėl negaliu susilaikyti nepaminėjęs puikių Vyslos ūsorių ir sterkų. Varšuvos žvejys Stefanas Maciševskis meškere yra pagavęs ne vieną šešių kilogramų ūsorių. Didžiausieji, pakliuvę į jo tinklus, svėrė net aštuonis – devyni kilogramus. Prieš trejetą metų viename tinkle buvo rastas aštuoniolikos kilogramų (!) sterkas. Nors niekur literatūroje neperskaitysite, jog sterkai užauga iki tokio svorio. Už šio laimikio galvą Stefanui buvo sumokėta kur kas daugiau nei už likusią žuvies dalį.
Dar ilgai galiu vardinti įvairiausius Vyslos rekordus, tačiau nenoriu, kad jūs laikytumėte mane pagyrūnu ar galvotumėte, jog Vysla – kažkokia stebuklinga žuvies pilna upė. Taip nėra. Paprasčiausiai ji didelė ir žuvys čia gyvena didelės. Tik bėda, kad kiekvienais metais didžiųjų žuvų Vysloje vis mažiau ir mažiau. Dar prieš dešimtį metų ramia sąžine galėjau vienam ar kitam draugui rekomenduoti kokią nors vietą, nebijodamas, jog būsiu iškeiktas. Dabar to daryti nebesiryžtu. Kodėl taip yra, manau, jūs ir patys gerai žinote.
 
Naktinis spiningavimas

Prieš pradėdamas pasakoti apie šamų žūklę, noriu šiek tiek nukrypti į šoną ir pakalbėti apie spiningavimą naktį. Dar prieš penkerius metus įvairioje literatūroje apie naktinę žvejybą spiningu buvo užsimenama labai kukliai. Tačiau dabar padėtis iš esmės pasikeitė ir spiningavimas naktį jau nieko nestebina. Negana to, toks žūklės būdas sulaukia vis daugiau gerbėjų.
Gal teko matyti, kaip šiltais vasaros vakarais prie pat krantų visiškai sekliose vietose susirenka daugybė nedidelių žuvelių, nuo kurių, rodos, vanduo virte verda. Čia jos rankioja nuo medžių krentančius vabzdžius ar kitą maistą. Tačiau ne visi žino, kad netoli naktinių smulkmės sambūrių visada budi plėšriosios žuvys, kurios vasarą nė kiek ne blogiau nei šviesiu paros metu kemša sau pilvus. Vasarą, tik sutemus, didelių ežerų seklioje priekrančių zonoje plaukioja net kelių kilogramų lydekos. Šios žuvys atplaukia į tokias seklumas, kad šviečiant mėnuliui galima įžvelgti bangas, sūkurius, sukeltus maisto beieškančių plėšrūnių. Nusileidus saulei, seklumoje besiganančias lydekas žvejoju labai lengvomis, tačiau vidutinio dydžio (3, 4 numerio) besisukančiomis blizgutėmis. Jų lapelis turi būti platus ir puikiai vibruoti net lėtai traukiamas. Tokių blizgučių lapeliai paprastai būna apklijuoti šviesia šviesą atspindinčia folija. Neatsisakau ir nikeliuotų blizgučių, karių paviršius blizga lyg veidrodis, arba padažytų baltais fluorescuojančiais dažais. Blizgutę traukiu vidutiniu tempu, nes naktį intensyviai besimaitinančios lydekos geriau reaguoja į energingiau virpantį masalą. Naktį šios plėšrūnės aktyvios palyginti trumpai – ne ilgiau nei dvi valandas po saulės laidos. Prieš aušrą lydekos aktyvios būna dar trumpiau – apie pusę valandos. Paprastai šių žuvų aktyvumas baigiasi tada, kai yra dar ne šviesu, bet jau ir ne tamsu.
Ešeriai pradeda maitintis kur kas anksčiau už lydekas ir kimba iki tol, kol pasidaro visiškai šviesu. Jei žvejoju tvenkinyje, tai vasarą ešerių žūklę pradedu vieną – dvi valandas prieš auštant ir ieškau jų visai ne sekliose vietose, o dviejų – trijų metrų gylyje ar netoli buvusios upės vagos. Tamsiu metu visada kimba didesni ešeriai. Kai šviesu, šios žuvys kimba dažniau, bet mažesnės.
Ypač puiku naktį spiningauti didelėje upėje. Ko nepavyksta pagauti sieną, tas upėje dažnai užkimba naktį. Paimkime kad ir šapalus ar menkes. Dieną šios žuvys slepiasi tarp akmenų, laikosi dambų priekyje susidariusiose nedidelėse rėvose ir ne visada mielai griebia joms pakištą nedidelę besisukančią blizgutę ar vobleriuką. Užtat naktį dažnai išlenda iš savo slėptuvių, pasirodo vandens paviršiuje, kartais atplaukia į visai seklias vietas tarp dambų, bet niekada neapleidžia srovės. Palyginti su dienine šapalų ar menkių žūklę, naktį meškeriotojas turi šiokių tokių privalumų, nes yra visiškai nematomas. Tačiau, kita vertus, sunkiau tyliai vaikščioti, o naktį žuvims dar labiau nepatinka įvairiausi pašaliniai garsai. Tamsiuoju paros metu bene geriausia žvejoti paviršiniais šviesių spalvų masalais, pavyzdžiui, 2 – 4 cm sidabro ar baltos spalvos vobleriukais, 0 ar 1 numerio sukriukėmis. Naktį kartais galima atsisakyti ir klasikinių šapalams ar menkėms skirtų miniatiūrinių masalų, nes besimaitinančios žuvys lengviau pajunta ir pamato didesnį masalą. Antra vertus, paviršiniuose vandens sluoksniuose pasirodo ir kitos žuvys – salačiai, sterkai ir net šamai. Šių rūšių žuvys paprastai puola didesnius masalus, todėl galima užsikabinti ir 5 – 8 cm voblerį. Vis dėlto norint, kad dažniau kibtų, reikėtų žvejoti mažesniais masalais.
Sunkiausia naktį pasirinkti įrankius. Jei žvejojame lažais masalais, tai ir spiningas turi būti lengvos klasės, ir valas – pakankamai plonas (bent jau ne storesnis nei 0,18 mm skersmens). Bet, iš kitos pusės, jei žvejojant tokiais įrankiais užkibs normalus sterkas ar šamas, tai su laimikiu teks atsisveikinti. Nes pripažinkime, kad tamsiu metu varginti žuvį yra kur kas sunkiau. Prastas matomumas labai varžo spiningautojo judesius ir pakrantėmis daug nepalakstysi. Galima būtų pasirinkti galingesnius įrankius, storesnį valą, tačiau mažais vobleriais jau nepažvejosi, o šamui vis vien nepavyks pasipriešinti. Todėl įrankius reikia rinktis gana apgalvotai, nors tai labai individualus dalykas. Pavyzdžiui, gaudydamas šapalus, imu iš tiesų labai lengvą (iki 10 g užmetimo svorio) spiningą ir rišuosi 0,16 mm valą. Bet kai einu šamų, tai mano įrankiai beveik prilygsta jūrinei įrankių klasei.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Niekada naktį nebraidykite, ypač upėje. Nors ir gerai žinote visus priėjimus, tačiau taip elgiantis iki nelaimės – vienas žingsnis. Pagalbos vargu ar sulauksite, o žvejyba Amžinos medžioklės plotuose man neatrodo tokia įdomi kaip mylimoje upėje.
 
Vandens telkiniai ir šamai
Ežerai 
Nedaug yra ežerų, kuriuose gyvena tiek šamų, jog būtų verta juos pradėti medžioti. Paprastai patikimiausią informaciją apie jų kiekį gali suteikti vietiniai žvejai. Jei šamų yra pakankamai, tada dar galima tikėtis laimikio, tačiau jei ežere jų mažai, tai tikrai neapsimoka mosikuoti spiningu. Geriau pasirinkti kitą, daugiau žadančią, vietą.
Dideliuose karšinio tipo ežeruose šamai laikosi keliolikos metrų gylio duobėse. Naktį pasirodo netoli povandeninių kalnelių šlaitų, dažniausiai ten, kur daug smulkmės. Pagaunami jie paprastai atsitiktiniai, žvejojant lydekas didelėmis besivartančiomis blizgėmis arba vobleriais. Seklesniuose lydekinio ir lyninio tipo ežeruose, besijungiančiuose su upėmis, šamų kartais būna kur kas daugiau. Čia jie taip pat laikosi pačiose giliausiose duobėse. Tokiuose ežeruose šamai kartkartėmis neblogai kimba pavasarį, kai neršia kuojos ar karšiai. Tada jie neretai pasirodo netoli šių žuvų nerštaviečių.
Tvenkiniai
Dideli (stambesnių upių) tvenkiniai yra geresnės šamų žūklės vietos nei ežerai. Paprastai šios žuvys visada laikosi buvusios upės vagoje. Bet surasti jų buveines gana sudėtinga. Jei užtvanka didelė, tai galima praplaukti keliasdešimt kilometrų nieko nepešus, o kai kuriose tvenkinio vietose gali būti net kelių šamų buveinės, nes ten, kur yra daug duobių, o jose – įvairiausių kliuvinių, be abejo, gyvena šamai. Mažesnėse (mažų upelių) užtvankose šios žuvys sutinkamos retai.
Teoriškai šamus galima žvejoti ir dieną velkiaujant dideliais agresyviais giliai neriančiais vobleriais ar intensyviai virpančiomis besivartančiomis blizgėmis. Tačiau tokia žūklė yra labai varginanti ir retai kada būna sėkminga. Juo labiau kad šamą lengviausia pamatyti ir išgirsti naktį. Tada jis išplaukia į paviršių ir garsiais pliaukštelėjimais šiurpina aplinką.
Didelės upės
Kaip ir kitas plėšrias žuvis, šamų galima užtikti ten kur yra dambų. Tačiau jie pasirodo tik ties tomis dambomis, kur susidariusi gili duobė. Kuo giliau – tuo geriau. Dugnas – ne taip svarbu. Jis gali būti ir kietas, ir molėtas, kartais – net visiškas dumblas. Šamai gyvena įvairiose upės vietose. Ten, kur yra duobių, giliai slypinčių akmenų. Žodžiu, ten, kur gali slėptis pati didžiausi upės žuvis.
Vienose upės vietose šių žuvų yra mažai, ir čia niekas negali pasigirti laimikiais. Kitose vietose net per savaitę pagauti trys dvidešimties kilogramų šamai nėra didelis stebuklas. Bet kuriuo atveju, ruošiantis šamų žūklei, reikia gerai susipažinti su upe. Visų pirma teks iškamantinėti vietinius žvejus apie šamingiausias vietas. Bet tai dar ne viskas. Reikės nemažai pasivaikščioti pakrantėmis, paplaukioti valtimi ir tik tada išsirinksite vietą, kurioje galėsite tikėtis laimikio.
 
Ūsuotąjį besivaikant

Kaip gaila, kad vasara trunka taip trumpai. Nespėji apsisukti, o dienos vėl trumpyn, naktys šaltyn, dar kelios akimirkos – ir jau ruduo. Todėl labai stengiuosi, kad vasarą niekas nezystų į ausį apie kažkokias atostogas prie jūros, nes pačios geriausios atostogos yra prie upės.
Pastaraisiais metais mane visiškai užvaldė šamai. Liepa ir rugpjūtis – tai tie mėnesiai, kuriuos pavadinčiau šamų karštlige. Jokių baseinų, jokių paplūdimių, tik meškerė rankose ir ilgas vaikymasis žuvų. Beje, kokia ten žuvis. Šamas – tikrai ne žuvis. Tai tiesiog žvėris. Ir jo nesulyginsi su jokiu kitu mūsų vandenų gyventoju. Lygiai taip pat ir šamų žūklės negalima prilyginti jokiai kitai žvejybai. Ir nemanau, kad reikėtų kažkokių argumentų, kodėl taip yra. Paprasčiausiai šamas yra šamas, ir baigta. Jį reikia gerbti. O kas tuo abejoja, vadinasi, niekada nėra pagavęs šio monstro.
Beje, šamais galėtų vadintis tik žuvys, sveriančios daugiau nei dešimt kilogramų. Visos kitos – “mailius”. Nėra mūsų krašte kitos tokios žuvies, su kuria meškeriotojai kovotų dvi ar tris valandas, o kartais ir ilgiau. Ir kitose Baltijos šalyse nėra galingesnės žuvies už šamą.
Mane kartais stebina mūsų valdžios požiūris į šamų apsaugą. Jei taip tęsis toliau, šių žuvų, atsiprašau, žvėrių, neliks. Tiek rašyta, kalbėta apie jų apsaugą, tačiau jokių rezultatų. O pabaiga turėtų būti labai liūdna. Kažkada bus apskritai uždrausta gaudyti šamus, įrašys juos į Raudonąją knygą, ir bus lygiai taip pat kaip dabar su lašišomis.
Visą vasarą praleidžiu prie Vyslos. Ši upė – mano eldoradas. Dar galiu ją taip vadinti. Nors kiekvienais metais reikalai vis blogėja. Kabliautojai pasiima savo, profesionalūs legaliai žūklaujantys tinklininkai – taip pat. Prie pastarųjų neprisikabinsi, bet niekas man neįrodys, kad žvejojantieji tinklais atlieka žuvivaisos darbus ir gausina upės šamų išteklius. Taip nėra. Bet tinklai mirksta ir dieną, ir naktį, ir per išeigines dienas. Kiek jie pagauna šamų –niekas nežino, bet tikrai pagauna, nes pilna valtis karšių verta vieno šamo. Laisvos rinkos fenomenas.
Šamų žūklės vietas renkuosi labai atidžiai. Tai vienas svarbiausių dalykų. Stengiuosi žvejoti ten, kur šios žuvys gyvena, nes kitaip šnekėti apie kokią nors tikslingą žūklę net neverta. Noriu pabrėžti, kad iš tiesų surasti tikras šamų buveines gana sunku. Teko nemažai pakeliauti, pavargti, todėl ir dabar turiu kelis ruožus, kuriuose yra šamų, ir svarbiausia, kad jie ten kimba. Šamai daugiausia laiko tupi savo slėptuvėse ir tik kartkartėmis jas palieka. Todėl ne tik svarbu surasti jų buveines, bet ir numatyti tą laiką, kai šios žuvys pakils medžioklėn. Tai taip pat nelengva nuspėti. Negana to, reikia parinkti masalą ir pakišti jį taip, kad šamas nedvejodamas paslėptų jį savo gerklėje. Jei visas šias sąlygas įvykdysite, teliks tik užkibusią žuvį ištraukti į krantą.
Visa tai labai gražiai atrodo popieriuje, tačiau iš tikrųjų yra gerokai sudėtingiau. Jei tai būtų beviltiškas reikalas, apskritai apie tai nešnekėčiau. Tačiau taip nėra ir šamus spiningu Lenkijoje gaudo ne viena ir ne dvi dešimtys spiningautojų.
Šamų negalėčiau pavadinti sėsliomis žuvimis. Dieną jie tupi savo slėptuvėse, bet vakare jas palieka ir nukeliauja tikrai nemažus atstumus ieškodami grobio. Ispanų mokslininkai nustatė, kad šamo medžioklės trasa gali siekti net 5 kilometrus. Šamas dažniausiai keliauja tuo pačiu maršrutu ir gana tiksliai, tarytum pagal grafiką. (Jo neapkaltinsi punktualumo stoka.) Tačiau ši žuvis sugeba pakeisti savo tradicinę kelionę, jei tik išgirsta ar pajunta netoliese medžiojančių gentainių keliamą triukšmą. Dažnai naktiniai žvejai pasakoja, atrodo, visai neįtikėtinas istorijas apie kelis ar ne keliolika šamų, atakuojančių smulkmę labai nedideliame vandens plote. Tai ne iš piršto laužto istorijos. Šios milžiniškos žuvys naktį medžioja prie pat vandens paviršiaus ir kartais kemša į savo pilvus tokią smulkmę, jog net keista darosi, kodėl tokia solidi žuvis tiesiog šėlsta dėl dėmesio neverto mailiaus. Dažniau stebėdamas šamų gyvenimą, susidariau įspūdį, kad jiems labai patinka toks medžioklės būdas. Turėjau progos reiškinį stebėti Vartos upėje. Gigantiškas šamas išplaukdavo į paviršių plačiai išžiojęs savo žabtus ir skrosdavo apsnūdusių aukšlių būrį be galo greitai, garsiai ir godžiai. Šamas vienu kartu įsiurbdavo po keletą aukšlių, nespėjusių pasitraukti į šoną ar iššokti virs vandens paviršiaus. Jis plaukdavo keletą metrų tiesiai per tą laiką įsiurbdamas aukšlių nuo kelių iki keliolikos kartų.
Mūsų kaimynai ukrainiečiai, o ir rusai, žvejai šamus žvejoja su kvatkėmis. Kodėl kvatkės garsas vilioja šamą, yra įvairių nuomonių. Man atrodo, kad kvarkė šamui primena kitą gentainį, siurbiantį aukšles. Viena žuvis, kurį laiką tęsianti atakas toje pačioje vietoje, puikiai informuoja visas savo kolegas. Ir jei “stalas” didelis ir gausus, tai po kurio laiko prie jo puola jau keletas nepasotinamų ūsuotųjų. Pametėjus į tokią vietą negiliai neriantį agresyvų voblerį, galima tikėtis, kad likusias pora valandų teks gerokai padirbėti tiek fiziškai, tiek protiškai.
Man tokioje žūklėje labiausiai patinka vobleriai, tačiau teigti, kad besivartančios blizgutės nieko nevertos, negaliu. Besivartanti blizgė nėra kažkoks nepaprastas masalas, bet ji pasiekia gilesnes vietas – dienines šamų vietas.
Kada šamai geriau kimba dieną, pasakyti negaliu. Visko gali būti. Gali visai nekibti rytais ir pradėti kibti dieną. Gali būti ir atvirkščiai. Bet vakaras visada yra patikimesnis. Ir, be abejo, naktis. Tačiau naktį pripažįstu tik voblerius. Besivartančios blizgutės tuo metu panyra per giliai ir šamai iki jų nenusileidžia.
Dauguma spiningautojų žvejoja šviesiu paros metu. Vietos, kuriose yra šamų, keliauja iš lūpų į lūpas. Todėl būna tokių upės ruožų, kur visą dieną į vandenį skrieja įvairiausios vartyklės, ir ne taip retai kam nors užkimba padori žuvis. Tačiau vos tik nusileidžia saulė, žuvis nekimba. O juk šamai nepaliko savo vietų, tai aiškiai matosi iš jų triukšmingo elgesio. Bet tai labiausiai ir nervina dieninius vieno masalo ir vieno žūklės stiliaus “specialistus”. Nervina, bet jie nieko negali padaryti, nes niekaip nesugalvoja, jog reikia kažką iš esmės pakeisti. O ta esmė labai paprasta – paviršiuje plaukiantis agresyvus masalas. Jokios kitos gudrybės nėra.
Paprastai naktį šamus žvejoju labai storais, trumpais negiliai neriančiais, tačiau labai agresyviai vibruojančiais vobleriais, pavyzdžiui, firmos “Shakespeare” vobleriais “Big S”, ‘Midi S” arba firmos “Balzer” vobleriais “Midi”. Kai kurie mano draugai šiems vobleriams kartais apipjausto liežuvėlius, kad jie dar sekliau plauktų. Aš kabliukus dažnai apvynioju alavine viela, kad vobleris būtų sunkesnis. Sunkesnio voblerio man reikia ne tam, kad jis giliau plauktų, bet tam, kad galėčiau toliau užmesti. Mūsų šamininkai nepasitenkina pirktiniais vobleriais ir darosi juo patys. Tokie vobleriai savo forma labai panašūs į minėtuosius, tačiau yra šiek tiek storesni ir plūdresni. Todėl juos galima drąsiai sunkinti. Į voblerio spalvą daugelis žvejų nekreipia dėmesio. Gal tik geriau, kad jis būtų šviesus nors naktį kažin ar to reikia.
Priversti užkibti didelę žuvį yra vienas dalykas, ją ištraukti – visai kitas. Tai tikrai nėra lengva. Kiek didelių lydekų, karpių, šamų lieka nepasvertų, tik dėl to, jog laimėjo lemiamą dvikovą. Kokių klaidų darėme, ką pražiopsojome, tai geriausiai žino žuvys, tačiau jos niekada neprabils ir nieko nepapasakos.
 
Kai kimba šamas

Ūsuotoji pabaisa kartais užkimba netoli. Tokia akimirka kiekvieno meškeriotojo atmintyje turėtų išlikti iki gyvenimo pabaigos. Įkyrus stabdžio čirškėsimas, be galo greitai senkanti valo atsarga šokiruoja ne vieną patyrusį spiningautoją. Viskas būtų gerai bet šamas supainioja valą, nutrina į akmenis arba taip jį tempia, kad būgnelis sukasi lyg lėktuvo propeleris. Pabaiga visada ta pati – kvaila veido išraiška, dar prieš minutę klasikinę parabolę demonstravęs, bet dabar jau išsitiesęs kotas, kabantis valas ir, žinoma, begalinis apmaudas.
Be abejo, dažniau gelbsti geri ir galingi įrankiai, todėl trumpai norėčiau apie juos papasakoti.
Pasirinkti spiningą šamų žūklei reikia pagal keletą kriterijų: žuvies dydį, jos jėgą, žūklės sąlygas bei dažniausiai naudojamų masalų tipą ir dydį. Jei įvertintume šamo dydį ir jo jėgą, tai jogiškiausia būtų žvejoti specialiai šiai žūklei skirtais kotais, pavyzdžiui, firmos “Mitchell” įrankiu “Spider Silure”. Tačiau manau, kad vyrai, kurie galėtų šiais spiningais žvejoti keletą valandų, seniai išmirė. Be to, tokių kotų mažiausias užmetimo svoris dažnai prilygsta didžiausiam naudojamų masalų svoriui (t.y. 50 gramų). Todėl būtų protinga ieškoti kompromiso tarp meškerykočio galingumo ir užmetimo svorio. Manau, kad pakankamai galingas lašišinis 10 ) 50 g užmetimo svorio ir 3 m ilgio spiningas ir yra tas kompromisas. Be abejo, toks spiningas turi atlaikyti maksimaliai įtemptą 0,35 – 0,4 mm valą. Aš pats žvejoju firmos “Daiwa” spiningu “Amorphous AWS 10 S” (3 m, 10 – 50 g). žūklaudamas su šiuo kotu, šamus gaudau vobleriais. Kai žvejoju sunkiais guminukais, imu šiek tiek galingesnį spiningą, kurio linksta tik viršūnė. Apskritai šaminiai spiningai turėtų būti parabolinio įlinkio, tačiau pakankamai galingi, kad padėtų kovoti, o ne atvirkščiai. Žvejojant iš valties, užtenka 2,4 –2,7 m ilgio įrankio. Jei žūklaujate nuo kranto, ilgesnių kaip 3 m spiningų naudoti nerekomenduoju. Trumpesniu įrankiu su šamu kovoti lengviau.
Tai tik bendros rekomendacijos. Manau, kad kiekvienas spiningautojas ras sau tinkamą variantą, nes galingų spiningų parduotuvėse tikrai netrūksta. Tačiau įrankis dar ne viskas. Norint ištraukti užkibusį šamą, reikia turėti įgūdžių, o jų parduotuvėse tikrai nenusipirksi.
Šamo varginimas gali trukti 2 – 3 valandas ir ilgiau. Dvidešimties kilogramų žuvis, užkibusi ant blizgės, pririštos prie 0,25 mm valo, labai ilgai plaukios, kol mums pavyks ją ištraukti. Bet ar to reikia? Juk žvejodami 0,35 – 0,40 mm valu ją ištrauksime kur kas greičiau – per keliolika minučių. Be to, kova bus gerokai vyriškesnė – daugiau raumenų jėgos, mažiau ritės stabdžio džeržgimo. Be to, storesnį valą ne taip stipriai veikia užterštas mūsų upių vanduo.
Daug kartų, užkibus šamui, jau po kelių sekundžių pasidarydavo aišku, kad ištraukti jo nepavyks. Priežastis –per silpnas valas. Tad jau niekas nepadeda. Įrankių pasirinkimo klaidų ištaisyti jokiomis gudrybėmis nepavyksta. Neįvertinti tokio priešininko negalima, nes jis gali iškrėsti bet ką. Mažesni šamai, sveriantys iki 15 kg, yra judresni ir aktyvesni. Jie kartais taip staigiai trūkteli, kad neatlaiko net storas valas. Mažesni ir vidutiniai šamai, pakirsti sekliame vandenyje, kakta atsiremia į dugną, o uodega muša per valą. Tada jau niekas nepadeda, nebent atsitiktinumas. Bet žvejodami storu valu ištraukti užkibusią žuvį turime kur kas daugiau šansų.
Daug metų žvejoju spiningu ir esu įsitikinęs, kad vienintelė žuvis, galinti visapusiškai patikrinti žvejo sugebėjimus, yra šamas. Jis savo galia išbando ir spiningą, ir ritę, ir meškeriotoją. Kovojant su šamu, neužtenka vien raumenų. Čia lygiai taip pat svarbu ir šaltas protas, ir valia, ir susitvardymas. Vienas per stiprus trūktelėjimas meškerykočiu, viena nedidelė klaida – ir nuotaika sugadinta visai savaitei.
Visada, užkibus šamui, stengiuosi nustatyti jo svorį. Nors sakoma: “Nesverk neištrauktos žuvies”. Ir kai kažkurią akimirką esu tikras, kad sugebėsiu žuvį ištraukti, kartais užkibęs šamas viską apverčia aukštyn kojomis. 8 – 12 kg ūsuotieji labai judrūs. Meškere puikiai galima pajusti staigius jų trūktelėjimus, lyg norėtų kas nors išplėšti meškerę iš rankų. Traukiant tokį šamą, kotas staigiai išlinksta, vėliau gali lygiai taip pat akimirksniu išsitiesinti, bet tik šmėkštelėjus minčiai, jog žuvis atitrūko, spiningas vėl išsilenkia.
Dideli, daugiau nei 20 kg sveriantys, šamai kovoja kur kas ramiau. Kuo didesnė žuvis, tuo dažniau ji prisispaudžia prie dugno, pailsi, po to, nereaguodama į jokias meškeriotojo pastangas, plaukia tolyn. Didelis šamas visada stengiasi pasinaudoti srove – atsistoja skersai jos ir srovė pati jį neša tolyn. Stambų šamą kartais pavyksta iškart prisitraukti prie kranto, bet tik tam, kad jis per minutę be galo greitai mažindamas storo valo atsargas nutoltų visą šimtą metrų. Tada atrodo, tarsi žuvis tyčiotųsi.


Marekas Šimanskis, lenkų leidinio spiningautojams “Swiat Spiningu” redaktoriaus pavaduotojas.


“Žvejys ir žuvis” Nr. 7(10) 1999 m. liepa

Ūsorių gaudymas

Ir dar apie ūsorius...

Anksčiau, kai dar buvau ne visai muselininkas ar iš viso ne muselininkas, ūsorius žvejodavau – ir gana dažnai. Viskas prasidėjo vaikystėje. Atvažiuodavo prie Neries toks vienas veikėjas iš Kauno, sėsdavo į guminę valtelę ir “lupdavo” ūsorius. Prižvejodavo jų tikrai nemažai. Kuo juos gaudydavo, neprasitardavo niekam, o tokiems smalsuoliams kaip mes turėdavo pasiruošęs dėžutę mėšlinių sliekų. Sakydavo: “Va prikabinu labai daug šitų sliekų ir kimba”.
Paklausę “gero” žvejo patarimo, kitą dieną mes su tėvuku iškapstėme visą mėšlyną, prisirinkom tų sliekų, prikabinom jų ant kablių, užsimetėm dugnines meškeres ir sėdim sau patenkinti. Laukiam. Nieko. Nė krepšt. O tas veikėjas, kaip tik tą pačią dieną žvejojęs, traukia ūsorius vieną po kito. Kilo įtarimas, kad kažkas ne taip, bet pamanėme, gal žvejoti nemokame ar tiesiog nesiseka. Vėliau susekiau, kad jis gaudo kažkokiomis neaiškiomis tamsiomis garankščiuotomis gal kokių 3 cm ilgio kirmėlėmis, labai panašiomis į gumines, rodos, kramtytum ir nesukramtytum. Kas per kirmėlės, iš kur – nieko nesuprasi.
Dar daug metų prabėgo, kol išsiaiškinau, kad tai buvo vadinamieji “pindrakai”. Dėdė, gyvenantis Alytuje ir žvejojantis ūsorius, papasakojo apie šiuos padarus, sakė, kad tokios kirmėlės ūsoriams – tikras peilis.
Pasirodo, šių lervų galima susirasti priedumblio upeliuose su šaltiniais, jei dugnas nuklotas lapais, “pindrakų” rasite po jais. (Šiuos gyvius visur vadina “pindrakais”, bet kieno tai lervos, ir po šiais dienai nežinau.) Teko ne kartą stebėti, kaip prie Merkinės tilto ūsorininkai jomis suvilioja gražiausių žuvų. Bet pats taip ir nebandžiau žvejoti tomis kirmėlėmis.
Ūsorių žūklės sezoną pradėdavau apie rugpjūčio vidurį. Meškeriodavau Neryje dugnine meškere tik naktimis ir tik šlyžiais. Kodėl šlyžiais? Ogi todėl, kad ir kiek eksperimentavau, geresnio masalo nei ši žuvytė taip ir neradau. Šlyžys ant kabliuko kabinamas ties analiniu peleku, kur yra sukietėjimas, tada jis tvirtai laikosi, ilgai būna gyvas ir judrus. Užsimoji dugnine meškere su paprasčiausiu svareliu (svarelį stengiuosi parinkti kiek įmanoma lengvesnį, kad traukdamas žuvį žinočiau, yra kas nors ant kabliuko ar ne) ir šveiti į srovę.
Neryje, ties Karmėlava, stūksojo tokia akmeninė sala su siaubinga srove, ten dažniausiai ir gaudydavau ūsorius. Tas akmenynas ir dabar yra, tačiau upė labai pasikeitė – smarkiai nukritęs vandens lygis. Dar pernai, prisiminęs senus gerus laikus, pamaniau, kad būtų neblogai atgaivinti naktinę ūsorių žūklę. Bet apsižvalgiau, kad buvusioje geroje vietoje nėra net kur dugninės meškerės užmesti. Tiesiog upė jau nebe ta. Atrodytų ūsoriams ten gyventi tikrai idealios sąlygos – akmenys, srovė, žvirgždo dugnas. Anksčiau į tą vietą dažnai važinėdavome. Būdavo, aišku, ir tuščiai prasėdėtų naktų, o kartais ir trys keturi ūsai užkibdavo. Labai didelių žuvų nepagaudavome. Didžiausias mano laimikis svėrė gal 2,5 kg, draugui pavyko ištraukti 4,2 kg gražuolį. Gražu buvo žiūrėti, kaip užkibęs didysis dūmė įstrižai į kitą upės pusę, po to kaip plyta prisispaudė prie dugno ir priešinosi visais raumenimis – kaip koks kultūristas.
Apie šlyžį kaip masalą, turiu vieną nuomonę. Tai geras masalas ūsoriams žvejoti naktį. Be to, neką prasčiau nei ūsuotieji jį griebia ir šapalai. Bet šlyžys tinkamas tiktai naktį – nuo sutemų iki kokios dvyliktos valandos. Ne ilgiau. Po to, jau galima nusiraminti. Paryčiais, jei kas šlyžius ir griebdavo, tai tik kokia kvaila lydeka ar ešerys, nei šapalui, nei ūsoriui tokiu metu šio masalo nė nesiūlyk.
Dieną ūsorius geriau gaudyti “pindrakais”. Bandžiau, žinoma, ir kitokiais masalais žvejoti. Prisiskaitęs žurnale “Mūsų gamta”, kad ūsai mėgsta sūrį, užsispyręs ilgai juos taip gaudžiau. Bet ant to sūrio labai smagiai kibo šapalai, nesužvejojau nė vieno ūsoriaus.
Šias žuvis nustojau žvejoti, kai tapau muselinės meškerės fanatiku. Nors ir nemažai prisiskaičiau lenkų žurnaluose, kaip ūsorių museline meškere gaudyti, bet, atvirai kalbant, niekada taip ir nebandžiau. Apie jų žūklę museline rašoma tikrai keistų dalykų. Gal kai ką ir verta pabandyti, kai visu šimtu procentų esi garantuotas, kad toje vietoje yra ūsorių, bet labai abejoju. Pavyzdžiui, lenkai siūlo rišti apie pusės metro pavadėlį ir tokį skęstantį valą, kad greičiau joks kitas valas ir neskęsta. Pataria ir porą švininių rutuliukų pritvirtinti. O muselės – klasikinės nimfutės, imituojančios apsiuvą, vienadienę. Po to užmeti ir laikai. Tik nesuprantu, kokia čia muselinė meškerė. Dugninė ir tiek.. užsikabink skambutį ir lauk. Mano galva, gryniausia nesąmonė. Be to, ir techniškai tai padaryti būtų gana sunku. Sakykime, kad toje vietoje, kur laikosi ūsoriai, gylis yra apie pusantro metro. Bet turint omenyje srovės stiprumą ūsorinėje vietoje, sunku įsivaizduoti, kaip reikia tą nimfą “pasodinti” ir laikyti prie dugno. Kuriuo nors momentu gal ją ir nuleisi į reikiamą gylį. O toliau? Tada lieka viena išeitis – svareliai ir skambutis…
Prieš porą metų Šventojoje, useline meškere žvejodamas kiršlius, pamačiau ūsorius šokinėjant. Aha, manau sau, dabar tai pameškeriosiu. Bet kaip? Toje vietoje – slenkstis, už jos – duobė, gylis – gal du metrai. Bet kokia srovė! Apie muselinę net kalbos negali būti. Mintys pradėjo suktis apie dugninę meškerę. Bet vėlgi – toks akmenynas, kad užmetus tą dugninę meškerę nereikės nė ūsorių: svarelis tarp akmenų taip įstrigs – kad iš karto amen. Apsvarstęs visus įmanomus variantus, nutariau, kad nieko nebus. Tada pasikviečiau draugą, kad pasižiūrėtų, kas ten dedasi po vandeniu. Tik panėręs jis kaip šampano kamštis su purslais šok į viršų šaukdamas: “Debesis jų ten stovi!” Pernai tas pats draugas irgi buvo panėręs toje vietoje, tačiau nematė nė vieno ūsoriaus. Neaišku, ar jie kur iškeliavo, ar elektra kas nors išmušė.
Kiek girdėjau, tik vienas muselininkas, žvejodamas Neryje kiršlius, netyčia yra pagavęs ūsorių. Meškeriojo musele “Tub’s Indispensible”. Vesdamas muselę, pajuto keistą smulkų kibimą – pir pir, pir pir. Net nesuprato – lyg ir aukšlytė, lyg ir ne. kiek aprimo ir vėl – pir pir, pir pir. Pakirto. Nieko sau pir pir – dviejų kilogramų ūsorius.
Vienas pažįstamas prie Šventosios upės turi sodybą, šalia jos jau kelinti metai gyvena didžiulis ūsorių būrys. Ir, ačiū dievui, jų dar neaptiko jokie “elektrikai”. Toje vietoje yra didelis skardis, kai tinkamu kampu į vandenį krenta saulės šviesa, puikiausiai matyti, kaip visi ūsai guli ant dugno, ką jie veikia, kaip reaguoja į masalą, ką daro visas būrys, kai vieną jų giminaitį trauki. Pavyzdžiui, traukiant ūsorių, kurį laiką visa banda seka paskui jį. Plaukia plaukia iš paskos, ir tik kai nelaimėlis palei krantą pradeda daužytis, tada visi “tepa slides”.
Dar vienas įdomus dalykas, beveik šioks toks atsakymas į klausimą, kodėl sunku ūsorių pagauti plūdine meškere. Šviečiant saulei, įmetamas į vandenį šakaliukas, matyti, kaip nuo jo palei dugną plaukia šešėlis. Kiek ten to pagaliuko yra, bet kai tik jo šešėliukas užslenka ant ūsų, visi dingsta akimirksniu. Žodžiu, suprask kaip nori. Gal ir plūdė juos taip veikia?
Tokioje vietoje įdomu būtų “pažaisti” dviese – vienas gaudo, o kitas stebi nuo skardžio. Tada galima bandyti museline meškere pakišti jiems nimfą po nosimi ir žiūrėti, kaip jie į ją reaguoja. Gal ir pavyktų. Nesakau, kad tai utopija. Tiesiog reikia užsispirti, visiškai pasiaukoti tam reikalui. Bet atrodo, toks didvyris dar negimė, bent jau aš nepažįstu nei vieno tokio muselininko. Gaila laiko…


Arvydas Prapuolenis “Žvejys ir žuvis” Nr. 9(12) 1999 m. rugsėjis

Šapalų gaudymas

Tie plačiaburniai šapalai. Plūdine, bet kitaip

Yra meškeriotojų, kurie gaudo tik vienos rūšies žuvis. Save taip pat priskiriu prie tokių, nes "mano" žuvis - šapalas. Juos daugel metų gaudau Neryje ir Šventojoje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens savais gaudymo plūdine meškre būdais. Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vabzdžių dar nedaug, o žiogų visai nėra, gaudant plūdine meškere be svarelių, didelio masalų pasirinkimo nėra. Tokiu metu patariu prisišutinti kviečių. Jų reikia nedaug, tik tiek, kiek bus naudojama masalui - užteks geros saujos. Ant 5-6 numerio kabliuko reikia pasmeigti skersai 2-3 grūdus ir nustumti ant kotelio, o ant smaigalio užkabinti du ar tris po ranka pasitaikiusius vabzdelius. Tokio "sumuštinio" šapalai neatsisako. Tiesa, grūdai skandina masalą, bet jei tinkamai parenkamas gylis, į kurį nuleidžiamas masalas, šapalai pastebi ir giliau plaukiantį masalą. Pavasarį ir vasaros pradžioje vabzdžių pasirinkimas nėra didelis, tad tinka visi ropojantys ir skraidantys, kokius pavyksta užtikti paupyje, netgi Kolorado vabalai, tik jiems reikia nutraukti kietus antsparnius. Gali būti ir alksninukai. Bene geriausiai tinka grikinukai, deja, jie neilgai skraido, tad tenka rinktis esančius. Šiaip gaudau jau daugelį metų ir gana sėkmingai sugundau šapalus.
Teko ne kartą girdėti samprotaujant, kad vienus vabzdžius šapalai labiau mėgsta, o į kitus net nežiūri. Man atrodo, kad jie visus vienodai ima, tik dažnai nepatyrę meškeriotojai šapalus gaudo tenai, kur jų nėra. Tada ir gardžiausio kąsnio nesugriebs joks šapalas. Blogiausia tai, kad šapalų kasmet vis mažėja, nes vis labiau plinta brakonieriavimas. "Elektrikai" taip suįžūlėjo, jog nesigėdina darbuotis net meškeriotojo pašonėje. Stambiausius šapalus paprastai sugaunu nuo vandens paviršiaus, dažniausiai iki vidurvasario, kai upėse vanduo esti nelabai skaidrus. Pasitaiko kilograminiai ir dar didesni. Meškeriojant iš valtelės, būtina turėti graibštą, blogiausiu atveju - kablį, kuriuo galima būtų už pažiaunių užkabinti pritrauktą prie valtelės šapalą. Mat pritrauktas šapalas prie borto dar gana stipriai iš paskutinių jėgų pasimuisto ir gali nutraukti ploną pavadėlį ar atsikabinti, jei kabliukas įsmigęs tik į burnos ertmės plėvelę. Kartą taip paleidau dvikilograminį šapalą, kai nuvargintą pritraukiau prie borto ir norėjau paimti ranka už pažiaunių --nutrūko su kabliuku. Tą pačią dieną taip pat su manimi "atsisveikino" ir tokio paties dydžio salatis. Mano aprašytu būdu gaudant šapalus gana dažnai masalą griebia salačiai, nors ir ne itin stambūs - nuo 0,5 iki 2 kg. Vandeniui upėse skaidrėjant, vis mažiau sugaunama šapalų, dažniausiai pasitaiko maži šapaliukai. Tada jau geriau imti spiningą ar gaudyti kitas žuvis.
Šapalų meškeriojimas teikia daug malonumo ir yra labai sportiškas. Žūklaujant nuo kranto, tenka sukarti ne vieną kilometrą paskui vandens srauto nešamą plūdę, įveikti įvairiausias kliūtis: krūmus, nuvirtusius medžius, akmenis, pakrantės žolių atvašynus. Tačiau visus vargus atperka patirti įspūdžiai, buvimas gamtoje. Noriu priminti, kad pagal kibimo pobūdį beveik tiksliai galima nuspėti, koks šapalas ima masalą. Jei plūdė palengva panyra gilumon, akivaizdu, kad masalą sugriebė stambus šapalas, o jei plūdė nėrė staigiai ar nučiuožė paviršiumi, tai ženklas, jog masalu susigundė neūžauga šapaliukas ir jį, atsargiai nukabinus nuo kabliuko, reikia paleisti atgalios. Daug šapalų tiesiog neužsikerta dėl to, jog pakirtimo metu kabliukas esti netikusioje padėtyje.
Įdomiausia ir sėkmingiausia šapalų žūklė iš nedidelės valtelės. Mat iš jos galima pasiekti tokias vietas, kurios nuo kranto "neįkandamos". O tokių daug žemiau salų, didelių riedulių, seklumų. Čia laikosi patys stambiausi plačiaburniai. Beje, valtelėje sėdintis meškeriotojas mažiau matomas ir šapalai drąsiau griebia masalą. Galima gaudyti iš pripučiamos ar paprastos nedidelės valtelės. Prie upės gyvenantiems žvejams siūlyčiau tokią pasidaryti iš lentelių ir klijuotos faneros, ją gerai impregnuoti karštu pokostu ir dukart nudažyti aliejiniais dažais.

"Meškeriotojas", Nr. 5 (44), 1999 m. gegužė Donatas Svolkinas

Šapalų žvejyba rudenį

Kaip jau daug kur minėta, rudeniop reikėtų rinktis kuo mažesnes upes. Nors tai nėra taisyklė, papraščiausiai didesnėse upėse sunkiau tuos šapalus pasiekti. Taigi pagrindinė taisyklė - kuo šalčiau, tuo šapalai traukiasi į gilesnes vietas, taigi reikia rinktis mažesnes upes. Upeliai turėtų būti akmeningi, turėti daug intakų, kuriuose gausu slėptuvių, bet ne per daug greiti, nes šapalai žiemą nemėgsta greitos srovės, jie tausoja jėgas. Bet nepaisant to, kad šapalai rudenį mėgsta laikytis arčiau dugno ir giliose vietose, kartais jie išplaukia pamedžioti ir į seklesnius vandenis.
Bet nepaisant to, kad žiemą jiems reikia tausoti jėgas, šapalai vis tiek mėgsta, kad šalia ar virš jų kunkuliuotų vanduo. Taigi reikia ieškoti tokių vietų, kur šalia ramių duobių yra greitos srovės. Arba palei dugną yra didelis srovę stabdantis kliuvinys, virš kurio gali būti kad ir didžiausia srovė. Šapalai šaltuoju metu yra vangoki, bet labai stiprūs, taigi būkite atsargūs imdami didesnį šapalą į rankas, nes net stiprus vaikis negalėtų išlaikyti kilograminio šapalo vienoje rankoje - naudokitės graibšteliu.
Kaip ir visos žuvys, taip ir šapalai, nors šiaip ir negarsėja savo kulinarėm savybėm, rudenį priaugina riebalų, tampa skanesni. Rudeniop verta pasiimti namo keletą didesnių šapalų ir paruošti puikių patiekalų. Išsirinkus gražesnį šapalą, reikia išpjauti file ir šiek tiek pamarinuoti. Marinatas ruošiamas iš pieno. Toks marinatas tinka visoms sausoms žuvims. Į litrą pieno dedami prieskoniai - muskatas, bazilikas, estragonas, pipirai ar paprika. Į šį marinatą dedam file ir laikom 2-3 valandas kambario temperatūroje. Po to galima žuvį kepti aliejuje - geriausia apvoliotą miltuose.
Taigi rudeniop rinkitės mažuosius didelių upių intakus, ir jūs tikrai nustebsite, kaip tokiose "srovelėse" gali gyventi tokie monstrai. Tuo labiau, kad rudeniop jie dar ir skanūs...
 
Tie plačiaburniai šapalai

Gegužė - auksinis laikotarpis. Pagaliau atsigauna ilgai besitęsiančių šalnų iškankinta gamta. Atkunta ir nuo jos dėsnių priklausantys žvejai. Daugelis meškerės brolių jau skuba prie ežerų gaudyti išneršusių karšių. Spiningautojai įšilusiame užtvankų vandenyje vis dažniau susigrumia su lydekomis. Prisiekusių “šalvininkų” blizges noriai griebia “didžiosios aukšlės”. Kartais net sunku apsispręsti, kur ir kokių žuvų keliauti gaudyti. Gegužės pabaiga - tinkamiausias metas pradėti šapalų žūklę spiningu didelėse, tokiose, kaip Nemunas, upėse. Gegužę Nemuno vanduo neretai būna aukštas ir srovė ritasi per apsemtus dambos akmenis. Būtent čia pirmiausia ir ieškau šapalų. Daugelis meškeriotojų žino, jog plačiaburniai - atsargios žuvys. Jei šapalui kyla nors menkiausias įtarimo šešėlis, jis tuoj pat pasitraukia nuo medžioklei pasirinktos vietos. Pradedantiems gaudyti plačiaburnius spiningu patarčiau žvejybos reikmenų parduotuvėje išsinuomoti videokasetę ir pasižiūrėti, kaip tai daro vienas geriausių Lenkijos spiningautojų - Jacekas Kalendovičius. Šis spiningavimo asas “šapalinių” vietų link sėlina lyg partizanas prie gerai įsitvirtinusio priešo. Todėl ir aš laikausi visų įmanomų atsargumo priemonių. Atėjęs prie apsemtos dambos, įsibrendu į vandenį ir atsistoju prieš ją ne mažesniu kaip 20 metrų atstumu. Pirmiausia šapalų ieškau prieš dambą. Spiningą pradedu mėtyti netoli kranto. Jei nesulaukiu kibimo, palaipsniui “apmėtau” apsemtus dambos akmenis iki viršūnės. Gaudydamas šapalus pavasario pabaigoje niekada neskubu. Jei nurodytose vietose nesulaukiu stipraus šapalo smūgio, nebėgu ieškoti naujos vietos. Tada brendu keletą metrų arčiau prie dambos ir stengiuosi užmesti sukriukę už jos sūkuriuojančion srovėn. Kartais šapalai pasitraukia nuo įprastų medžioklės vietų ir tyko aukų už apsemtų dambos akmenų. Per kelerius spiningavimo metus pastebėjau, jog kuo aukštesnis vanduo Nemune (ypač vasarą), tuo lengviau sekasi sugauti šapalą.
Vasaros metu (birželio pradžioje ir viduryje) šapalai grobio pradeda tykoti prie dambų viršūnių susiformavusiose duobutėse. Daugelis spiningautojų ir tada padaro nedovanotiną klaidą - nieko nepaisydami (dažniausiai aplenkę mane) strimgalviais puola ant dambos ir atsistoję visu ūgiu ima švaistyti blizgutes. Tokiu būdu ne tik patys lieka it musę kandę, bet ir kitiems išbaido atsargiuosius plačiaburnius. Todėl vasarą atėjęs prie Nemuno, kiek įmanoma slėpdamasis prisiartinu prie dambos pradžios. Jei leidžia sąlygos - įsibrendu. Jei ne - atsistoju dambos pradžioje ir metu sukriukę viršūnės link. Žvejojant tokioje vietoje tenka pademonstruoti visus savo, kaip spiningautojo, sugebėjimus. Kotą nuolatos laikau statmeną ir stengiuosi sukriukę pravesti prieš dambą. 900 kampu spiningą pakeliu ne tik todėl, kad šapalai tuo momentu maitinasi paviršiuje, bet ir dėl to, kad sukriukė neužkliūtų už akmenų bei potvynio metu čia sunešto įvairaus šlamšto. Priešingu atveju ne tik prarasite masalą, bet ir, bandydami atkabinti blizgutę, išbaidysite šias žvitrias žuvis. Jei jums pavyks parinkti tinkamą sukriukę ir ją pravesti pro godžias šapalo akis, garantuoju, jog sulauksite smūgio. Patyrę šapalautojai tvirtina, kad alkanas plačiaburnis atakuoja nedelsdamas. Tačiau pasitaiko, jog prireikia ne vieno ir ne dviejų metimų, kol plačiaburnis griebia sukriukę. Sunku pasakyti, kodėl. Gal neatsargiai priėjęs prie pasirinktos vietos juos išbaidai, ir šapalai sugrįžta į medžioklės zoną tik praėjus kuriam laikui. Šapalai pasiduoda “erzinimui”. Vienas mano draugas, spiningu sugavęs ne vieną dešimtį (ką ten dešimtį!) šapalų, susidomėjus šių žuvų gaudymu, davė vertingą patarimą: jei esi įsitikinęs, kad prie dambos viršūnės “sėdi” šapalas, lėtai traukiant sukriukę, kotą laikas nuo laiko reikia energingai truktelėti į save. Po tokių “manevrų” šapalas neatsilaiko ir pakimba ant kabliukų. Pabandžiau pasinaudoti jo patarimu. Agresyvus sukriukės traukimo būdas davė teigiamų rezultatų. Taip “įsiutinus” pavyko sugauti ne tik šapalų, bet ir salačių.
Birželio mėnesį vanduo nuslūgsta (nors daug kas priklauso nuo lietaus ir Kauno HE), ir Nemune atsiveria iki tol užlietos žvyringos salelės bei nedidelės buvusių dambų akmenų grupės. Niekada nepraeinu pro jas nepabandęs laimės. Vasarą šapalai “atsistoja” prieš saleles ir laukia ne vietoje nutūpusio vabzdžio. Tačiau būna dienų, kai plačiaburniai išplaukia maitintis į atviras vietas - stipri srovė ir nėra jokio kliuvinio. Kaip nebūtų keista, bet tada daug kartų vidutinių šapaliukų sugaudavau traukdamas sukriukę ir paviršiumi, ir netoli dugno. Norint sėkmingai gaudyti šapalus reikia kiek įmanoma ilgesnio ir mažesnėms blizgutėms mėtyti pritaikyto spiningo. Tokiu įrankiu kur kas lengviau užmesti toli ir svarbiausia - valdyti sukriukę. Tačiau 3 metrų ir ilgesnį aukštesnės klasės spiningą būtent šapalams gaudyti nusipirkti gali ne kiekvienas. Taigi tenka žvejoti tuo, ką turi. Nors ir sunkiau, bet šapalus galima gaudyti ir standartiniu 2, 7 metro spiningu. Tik patarčiau naudoti kiek įmanoma plonesnio skersmens valą - 0, 16-0, 18 mm. Iš bėdos tiks ir 0, 20 mm. Gegužę tinkamiausias masalas - nulinio arba pirmo numerio “Mepps” firmos “aglios”. Pavasarį šapalų yra pavykę sugauti ant nedidelių “Libella” sukriukių. Vasarą jau tenka pavargti renkantis besisukančias blizgutes ir jų išmarginimą. Dažniausiai šapalai susigundo tamsiomis, kartais net visiškai juodai dažytomis sukriukėmis. Birželio mėnesį plačiaburniai jau griebia ir antro numerio juodą, geltonais taškučiais išmargintą “kometą”. Tikdavo jiems ir juodu lipduku su geltonais taškučiais padabintos tos pačios “kometos”. Neseniai atradau dar vieną puikų dirbtinį masalą. Tai “Mepps” firmos visai juoda 2 numerio “long aglia”. Apskritai patarti, kokios spalvos ir kokio dydžio besisukančią blizgutę plačiaburnių žūklei pasirinkti, pakankamai sudėtinga. Būna akimirkų, kai šapalai ima elgtis lyg didžiausi ir aršiausi gėlųjų vandenų plėšrūnai. Per kelerius spiningavimo metus 500-800 g sveriančių šapalų yra pavykę sugauti firmos “Balzer Colonel” tandemais. Čiupdavo jie net 3 su 10 numeriu dubliuotą sukriukę. Kam teko rankose laikyti tokio dydžio blizgutę, tas pasakys, jog tai anaiptol ne šapalui tinkantis masalas. Bet faktas lieka faktu. Plačiaburnių esu ištraukęs ir ant 3 numerio “Shakespear” firmos gaminamų sunkių, į “Libella” panašių sukriukių. Taip pat ir ant 3 numerio firmos “Mepps” “kometų”. Deja, nieko negaliu pasakyti apie šapalų gaudymą vobleriais. Patyrę spiningautojai nedideliais (iki 3 cm) vobleriukais sugeba sužvejoti išties neblogų egzempliorių. Taigi verta apsiginkluoti ir šiais masalais. Savaime suprantama, jog norėdamas sugauti šapalą, niekada nenaudoju pavadėlio. Anksčiau sukriukes rišdavau tiesiai tiesiog prie valo. Dabar jau tvirtinu sukučius su segtukais arba vienus segtukus. Taip, negaišdamas brangaus laiko, greičiau pakeičiu masalus. Tik reikia atkreipti dėmesį į segtuko dydį. Kuo jis mažesnis, tuo geriau. Priešingu atveju nedidelės sukriukės “neužsiveda”.
Šapalą gali aptikti bet kur ir bet kada. Arba atvirkščiai - būna dienų, kai šapalai ima “ožiuotis”. Prieš keletą metų, esant lietingai vasarai, spiningaudamas Nemune sugavau nemažai šapalų. Tačiau užpraeitą ir praėjusį sezoną ėmė byrėti praktikoje pasiteisinusios teorijos. Tame pačiame Nemuno ruože nesugavau nei vieno (išskyrus kitose vietose) plačiaburnio. Tiesa, “patentuotose” “šapalinėse” vietose sukriukes griebdavo meknės. Ne vienas autorius tvirtina, jog jei vienur laikosi meknės - šapalų nesugausite. Ir atvirkščiai. Tačiau kodėl staiga pasikeitė šapalų maitinimosi zona - sunku pasakyti.
Geriausias metas šapalams gaudyti - ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras. Tada šapalai aktyviai ieško maisto. Medžiojančius juos gali aptikti prie dambų ir visiškai atvirose vietose. Geriausias oras - kai šilta ir apsiniaukę. Tada šapalai ne tokie atsargūs ir juos apgauti pavyksta kur kas lengviau. Tačiau vasarą būna ir tokių dienų, kai vidurdienį saulė kaitina iki sąmonės netekimo ir prakaitas čiurkšlėmis teka per nugarą. Atėjęs prie Nemuno matai, jog vanduo tiesiog virte verda nuo puotaujančių šapalų. Tačiau net ir tada nesi garantuotas, jog sulauksi išsvajotos šapalo atakos. Geriausia plačiaburnius gaudyti pavakare, kai atvėsta oras ir ima temti. Kartais vos ne visiškoje tamsoje pavyksta sugauti šapalų ir lydekų. Kovoti su užkibusiu šapalu nesudėtinga. Stiprus būna pirmasis smūgis. Toliau plačiaburnis lyg ir klusniai keliauja prie kranto. Tikroji kova užverda priešininką prisitraukus prie kojų. Nemuno plačiaburnius gaudantys meškeriotojai tvirtina, jog gegužės pabaigoje-birželio pradžioje šapalai kimba it galvas pametę. Nežinau, mano nuomone, ir išneršę šapalai nepraranda budrumo. Todėl ne visada tikėkite, ką garsiai skelbia “vietinis radijas”. Tiesa tai ar melas - geriau įsitikinti patiems. Kad ir kiek perskaitysite straipsnių (įskaitant ir šį), vargu ar išsiruošę į pirmąją plačiaburnių žvejybą, jų sugausite pilną kuprinę. Juo labiau, kad ir man ne kiekvieną kartą pavyksta juos apgauti. Tik per ilgą laiką sukauptų žinių ir pastabumo dėka “perkąsite” šapalų gaudymo spiningu paslaptis. Todėl imkite į rankas spiningus ir nei žvyno Jums, nei uodegos.


Raimondas Buitkus
Meškeriotojas Nr. 5 (68) 2001 m. gegužė
 

Vėžiavimas

Vėžiai gaudomi naktį arba vėlai vakare, kai jie iš savo urvų išlenda ieškoti maisto. Nors ir žymiai mažiau, bet gilesnėse bei pavėsingose vietose pagaunama ir dienos metu, be to vėžiai būna smulkesni. Daugiausia vėžių pagaunama šiltomis vasaros naktimis. Vėžiai gaudomi pirktiniais ir savadarbiais bučiais.

Pirktiniai dažniausiai būna pinti iš virvės su metaliniu korpusu, savadarbiai būna paprastesni – metaliniai arba mediniai ir aptraukti nertu tinklu. Vėžiai taip pat gaudomi ir samteliais taip vadinamais vėžiatinkliais.

Tiek į bučių, tiek į samtelį dedama mėsos ar žuvies gabalai, paskrudinta ir lupta varlė, dvėselienos ar kaulų. Aktyviam gaudymui naudojami samteliai, pasyviam bučiai. Bučiai vakare panardinami prie kranto ar giliau ir ištraukiami ryte su į jį sulindusiais vėžiais.
Samteliai su pritvirtintu masalu panardinami į vandenj ir kas 15 – 20 minučių iškeliami kartu su masalą užpuolusiais vėžiais. Mažus vėžius patartina iškart paleisti. Rainųjų vėžių atgal nepaleidinėkite, nes tai parazitinė vėžių rūšis. Išrinkus iš samtelio vėžius, patikrinamas masalas, ir samtelis panardinamas vėl ten pat, ir po 15 – 20 minučių vėl traukiami. Samteliai statomi pertakose, upeliuose, prie žolių, kerplėšų, akmenų ar šaknėto kranto, kur lėta tėkmė. Dėmėsio! Plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius galima gaudyti tik bučiukais ir samteliais! O tokius kaip rainuotuosius vėžius galima gaudyti ir taip: seklesnėse vietose, kuriose galima laisvai braidyti, maždaug kas 2 metrus ant dugno padedamos negyvos žuvelės ar mėsos gabaliukai. Tuomet laukiama priartėjant vėžių. Prisiartinę rainuotieji vėžiai gaudomi graibšteliu arba tiesiog rankomis. Gaudant gilesnėje vietoje, masalas pririšamas prie nusmailinto kuolelio, kuris įbedamas į dugną, o iš toliau stebima, kai rainuotieji vėžiai masalą apninka, kuolelis pamažu traukiamas iš vandens, ir graibšteliu sugaudomi vėžiai. Plačiažnyplius bei siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiukais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50vnt vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį.

 

Velkiavimas

Velkiavimas- tai žvejybos būdas, kai plaukiant valtimi masalas yra tempiamas iš paskos. Velkiaujant gaudomos tik plėšrios žuvys: lydekos, starkiai,šamai, ešeriai. Rečiausalačiai, šapalai, lašišos, margieji upėtakiai.
Tai vienas iš seniausių žūklės būdų. Anksčiau velkiautojai blizgę užmesdavo ranka ir išleidę norimą kaproninės virvelės atkarpą, valties pagalba vilkdavo ją paskui. Laisvoji virvelės dalis būdavo suvyniojama ant lanktelio. Kad pajustų kibimą kartais žvejai kaproninę virvelę rišdavo sau prie rankos arba kojos.

Muselinė meškerė

Meškerės pavadinimas yra kilęs iš žodžio «musė», nes anksčiau masalu išimtinai buvo naudojamos tikrosios musės. Iš čia ir žodis «muselinė». Tai buvo paprasta lazdyno meškerė su ašutiniu valu, susuktu plonyn, kaip botagas. Valas anksčiau būdavo daromas iš baltų ašutų. Pastaruoju laiku valas gaminamas cheminiu būdu įvairaus storio bei ilgio iš poliamidinės dervos. Dirbtinis valas geresnis už ašutinį, nes jis žymiai stipresnis ir be mazgų. Vietoj musės pastaruoju laiku vartojamos dirbtinės muselės arba tikrieji vabzdžiai, pavyzdžiui, žiogai, peteliškės, karkvabaliai, apsiuvos ir t. t., o vietoj lazdyninės meškerės naudojama žymiai geresnė, lengvesnė ir patvaresnė bambukinė meškerė arba specialiai pagaminta meškerė iš grinhardo (ąžuolo rūšis) arba klijuoto bambuko.

Kaip pasigaminti paprastą muselinę meškerę. Norint pasigaminti gerą ir pigią muselinę meškerę, reikia nusipirkti porą trejetą paprastų bambukinių meškerykočių (įvairaus storio) ir supjaustyti juos gabalais po 1 - 1,5 metro ilgio. Po to atrinkti tris keturias tinkamas dalis, iš kurių padaroma 3,2 - 3,5 metro ilgio sudedama meškerė. Meškerykočio dalis reikia sujungti atitinkamo storumo aliuminio vamzdeliais, kurie pasižymi savo lengvumu ir patvarumu. Tokia sudedama meškerė labai patogi kelionių metu, nes ją galima įsidėti į tam tikrą apvalkalėlį (makštį), pagamintą iš bet kokios medžiagos, ir vežiotis mašinomis ar traukiniais.

Perkant meškerykočius, reikia žiūrėti, kad jų laibagaliai būtų miklūs, nes labai kieti ir nelankstūs galai dažnai trukdo ne tik valą užmesti, bet, užkibus ant kabliuko stambesnei žuviai, gali nulūžti arba galima netekti pavadėlio. Kad meškerykočio plonasis galas nelūžtų, jo galą reikia apvynioti stipriu šilkiniu siūlu bent iki pirmojo ar antrojo sudūrimo. Be to, kad meškerykočio plonasis galas būtų stipresnis, nepatartina vartoti kaproninio valo, nes jis džiūdamas labai traukiasi ir lenkia meškerykočio galą, o kartais ir visai jį nulaužia.

Kad meškerykotį būtų patogiau laikyti rankoje, jo storasis galas (kamienas) gražiai apvyniojamas kanapine ar linine virvele, ir tai atstoja kamštinę rankeną. Tam reikalui galima panaudoti ir guminę dviračio rankeną. Be aukščiau minėtos paprastos muselinės meškerės, esama ir gana brangių bei sudėtingų meškerių, kuriomis naudojasi tik gerai įgudę meškeriotojai. Šios meškerės gaminamos iš specialios medienos, vadinamos grinhardu, arba iš klijuoto bambuko, ir turi dailų kamštinį kotą ir ritę.

Ilgametė meškeriojimo praktika parodė, kad žvejys sportininkas gali sėkmingai naudotis ir paprasta museline meškere, jeigu prie jos koto pritaisoma nedidelė ritė valo atsargai. Su tokia meškere, turinčia ritę ir apie 50 m atsarginio valo, galima sėkmingai žvejoti net tokiuose upeliuose bei upokšniuose, kurių krantai apaugę tankiais krūmais ir negalima užmesti valo paprastu būdu. Tokiais atvejais panaudojama ritė. Daroma taip. Meškerės galas iškišamas pro krūmus ant vandens ir su ritės pagalba išleidžiamas valas su masalu, kurį pačiupusi srovė neša žemyn. Valas nuo ritės iš lėto atleidžiamas. Užkibus žuviai, valas pamažu vyniojamas ant ritės ir tokiu būdu išvelkama žuvis.

Norint pasigaminti paprastą muselinę meškerę su rite, reikia ypatingą dėmesį atkreipti į žiedus, nes gaminami metaliniai arba porcelianiniai žiedai šiai meškerei netinka jau vien dėl to, kad jie per daug sunkūs. Tam reikalui geriausia panaudoti ploną (1,5 - 2 mm. storumo) aliumininę vielą, iš kurios padaromi nedideli gyvačiukės formos žiedeliai. Tokie žiedeliai labai lengvi ir netrukdo meškerioti.

Tik gerai įsisavinus paprastos muselinės meškerės techniką (tiek su rite, tiek be jos), galima pagalvoti ir apie daug sudėtingesnę bei brangesnę meškerę.

Po žvejojimo valui suvynioti meškerykočio drūtgalyje pritaisomi du kabliukai. Jie turi būti variniai, aliumininiai ar kitokio nerūdijančio metalo. Atstumas tarp kabliukų 50 - 60 cm. Valui prikabinti prie meškerykočio plonojo galo pritaisoma metalinė kilpelė, pro kurią perneriama spiralinė rinkelė. Su jos pagalba labai lengva valą uždėti arba nuimti nuo meškerės. Kad valas nesusisuktų ar nesigarankščiuotų žvejojimo metu, prie kilpelės pritaisomas suktukas.

Meškerykočio dalims surišti kelionių metu naudojami maži dirželiai ar paprastas raištis. Po žvejojimo sudedant meškerikotį reikia žiūrėti, kad jo plonasis galas būtų gerai apsaugotas, nes priešingu atveju per neatsargumą jį galima nulaužti.

Meškerykotis. Kartais meškeriotojas būna puikiai įsisavinęs muselinės techniką, bet, gaudant upėtakius ir kiršlius, nesiseka - žuvis išspjauna masalą arba dažnai ji atitrūksta. Tokiais atvejais žvejys pradeda jaudintis ir ieško nesėkmės priežasčių. 0 priežastis ta, kad meškerykočio viršūnė būna per daug mikli ir nepritaikyta kiršliams gaudyti. Jeigu strepečiams, šapalams ar kitoms karpinėms žuvims gaudyti žvejys naudoja meškerykotį labai miklia viršūne, tai, gaudant kiršlius, viršūnę reikia pakeisti standesne, nes ši žuvis, kaip parodė praktika, žaibo greitumu čiupusi masalą, neria gilyn, bet, pajutusi valą ar kabliuką, ji taip pat staiga jį paleidžia. Viskas įvyksta labai greitai - beveik per vieną sekundę, ir žuvis pasprunka net nespėjus užsikirsti. Visai kitokie rezultatai gaunami, kai meškerykočio viršūnė būna standesnė. Žuvis, pačiupusi masalą, neria gilyn, bet tuoj užsikerta ant kabliuko ir žvejui belieka ją tik ištraukti į krantą. Todėl, einant žvejoti, visada reikia turėti atsargoje įvairaus standumo meškerykočio viršūnėlių, kad, reikalui esant, galima būtų jas pakeisti.

Kaip pasigaminti konusinį valą. Žvejui sportininkui, žvejojančiam museline meškere, labai svarbu mokėti pasigaminti konusinį valą. Tam reikalui imami 3 vienodo storumo kaproniniai valai (geriausia 0,6 - 0,7 mm.) ir daroma taip. Iš pradžių susukami 3 valai 2,5 - 3 metrų ilgio, po to du valai tokio pat ilgio ir dar paliekama 3 metrus vienlinko. Prie pastarojo pririšama 2 - 3 metrai plonesnio valo (0,4 mm.) ir jau prie šio prijungiamas plonas pavadėlis (0,2 mm.) su kabliuku. Toks valas lengvai išmetamas paprasta meškere. Yra dar ir kitoks būdas konusiniam valui pasigaminti, bet tai daroma žymiai sudėtingiau, nes vietoj 3 storų valų imami 6 plonesni (0,3 - 0,4 mm.). Jie sukarpomi po 12, 10, 8, 6, 4 ir 2 metrų ilgio ir sukami kaip botagas. Trumpuosius galus reikia pritvirtinti prie vadinamojo valo kamieno plonu šilkiniu siūlu ir aptepti klijais BF2. Prie likusio vienlinko galo rišamas plonas pavadėlis. Tokiu būdu pagamintas konusinis valas būna be mazgų ir labai gražiai atrodo, o svarbiausia - gražiai tiesiasi vandens paviršiuje.

Konusiniam valui sukti dar yra trečias būdas. Imama 5 metrai storo kaproninio valo (0,7 - 0,8 mm.) ir sulenkiama taip, kad jo vienas galas pasiliktų ilgesnis bent 40 - 50 cm. Sulenktas valas gražiai susukamas. Trumpasis galas pritvirtinamas, kad neatsileistų, o ilgesnis vėl sulenkiamas pusiau ir sukamas atgal taip, kad jis siektų trumpąjį galą. Po to abu galai gražiai apvyniojami plonu šilkiniu siūlu ir aptepami klijais BF2. Paskui imama 5 metrai šiek tiek plonesnio valo (0,5 - 0,6 mm.) ir vėl sukama taip, kaip aukščiau nurodyta. Vėliau pereinama prie vis plonesnių valų (0,3 - 0,4 ir 0,2 mm.). Susukti valo gabalai abiejuose galuose turi kilpeles, pro kurias perveriami likusieji gabalai (plonesnieji); 

taip sunertas valas įgauna konusine formą ir būna be mazgų. Toks valas meškeriojant visai nesigarankščiuoja ir lengvai išmetamas. Muselinei meškerei valas naudojamas nuo 10 iki 15 metrų ilgio.

Gaudant kiršlius museline meškere, reikia žiūrėti, kad valas būtų neilgas ir išmestas nesigarankščiuotų. Praktika parodė, kad ilgas ar susigarankščiavęs valas trukdo žuviai pačiai užsikirsti ant kabliuko, nes, pavyzdžiui, kiršlys, pastebėjęs masalą, puola jį žaibo greitumu, bet, pajutęs valą ar kabliuką, tuoj jį išspjauna. Kad to nebūtų, valą reikia sutrumpinti iki 10 - 12 metrų. Jei kartais išmestas valas dėl kurios nors priežasties nukrenta į vandenį ne visai išsitiesęs, reikia jį nedelsiant ištiesti, kilstelėjus meškerės viršūnę aukštyn arba pakreipus į šalį.

Nepatartina masalo mesti prieš srovę ar skersai upelio, nes tokiu būdu įmestą masalą žuviai bus sunku paimti jai trukdys valas. Norint, kad žuvis iš karto patektų ant kabliuko, masalą reikia mesti pavandeniui įstrižai (30 - 45° kampu) ir traukti prieš tėkmę. Tokiu būdu užmestą masalą žuvis lengvai paima ir, nerdama gilyn, pati užsikerta. Jei valas būna visai išsitiesęs, o meškerykočio viršūnė standi, beveik kiekvienas užmetimas būna sėkmingas.

Kaip įsisavinti muselinės meškeriojimo techniką. Žvejui sportininkui, noričiam įsisavinti muselinės meškerės techniką, labai svarbu mokėti gražiai išmesti į reikiamą vietą ilgą valą. Pratimai iš pradžių atliekami sausumoje, lygioje vietoje. Daroma taip. Valas išvyniojamas, meškerės kotas paimamas į dešinę ranką, o kairiąja ranka prilaikomas plonasis valo galas. Vėliau meškere daroma keletas lengvų judesių, kol valas, gulintis ant žemės, pakils. Visam valui pakilus, meškerę reikia apsukti aplink galvą ir mostelti norima kryptimi. Tuo momentu iš kairės rankos reikia atleisti plonąjį valo galą, kuris, išcentrinės jėgos veikiamas, lėks paskui esantį ore valą. Svarbiausias uždavinys valą lygiai patiesti ant vandens. Pratimus reikia kartoti tol, kol valas be jokio vargo lygiai tiesis į numatytą vietą. Atliekant šiuos pratimus, reikia išbandyti įvairius rankos smūgio galingumus. Nepatartina naudoti didelės jėgos, nes susuktas valas gražiai lekia nenaudojant daug jėgos. Priešingai, panaudojus daug jėgos, storasis galas, esantis arčiau meškerykočio, tuoj nukris čia pat ant žemės ir trauks paskui save plonąjį galą.

Valui gražiai išmesti didelę reikšmę turi meškerykotis, kurio nereikia daryti labai ilgo, sunkaus, kieto arba nepaprastai miklaus. Normalus muselinės meškerykotis yra 3,2 - 3,5 metro ilgio. Toks meškerykotis nevargina rankos. Įsisavinus mėtymo techniką sausumoje, meškeriotojas sportininkas gali pradėti pratimus upėje, kaip žvejai sako, «pašlapinti valą».

Masalai. Muselinei meškerei masalu naudojama dirbtinė muselė arba įvairūs gyvi vabzdžiai. Kaip ieškoti ir gaudyt įvairius vabzdžius? Anksti pavasarį, kada dar nėra jokių vabzdžių, žvejys sportininkas masalu naudoja ankstyves, kurių yra paupiuose sniegui tirpstant. Tai nedideli, pailgi, tamsios spalvos vabzdžiai, turi sparnelius ir šešias kojytes. Jų galima rasti ne tik po medžių žievėmis ar akmenimis, bet tiesiog ant sniego ar suverstų paupiais ledo lyčių.

Vandeniui slūgstant ir skaidrėjant, ankstyvės gaudomos vandenyje negiliose vietose, po plokščiais akmenimis, plytgaliais ir nuskendusiomis skiedromis. Pavertus akmenų, galima matyti nedidelių, 1,5 - 2 cm ilgio, geltonos spalvos vabalų. Tai ankstyvės, dar nenumetusios savo išnarų. Jas reikia sudėti į sausą, erdvią dėžutę. Išimti iš vandens ir patekę į kitokias sąlygas, šie vabalai per 1 - 2 valandas numeta savo išnaras. Ankstyves žuvys pavasarį labai mėgsta.

Kiek vėliau ankstyvių reikia ieškoti sausumoje, nes, vandeniui greitai slūgstant, jos savaime atsiduria sausumoje, išsineria ir tūno po akmenimis arba skiedromis. Sudėtos į erdvią dėžutę ankstyvės išbūna gyvos 5 - 6 dienas. Pasibaigus ankstyvių sezonui, atsiranda apsiuvų. Tai kirminas, gyvenąs vandenyje savotiškame «namelyje», kurį sulipdo iš skujų, šapų ar šiaudų gabaliukų ir aplipdo smulkiu smėliu. Apsiuvų reikia ieškoti ramiuose vandenyse prie akmenų arba jų galima rasti prikibusių prie senų žolių, šakų, skiedrų ir kitokių daiktų, gulinčių upės ar ežero pakraštyje. Apsiuvas reikia laikyti drėgname skudurėlyje arba dėžutėje su vandeniu, kurį reikia dažnai keisti. Nepatartina apsiuvų laikyti sausoje dėžutėje, nes, patekusios į kitokias sąlygas, jos išlenda iš savo «namelio» ir greitai sudžiūsta. Apsiuvas mėgsta įvairios žuvys.

Dar vėliau ant medžių lapų atsiranda įvairių vabalų, kuriuos mėgsta daugelis žuvų, o ypač šapalai, kiršliai ir upėtakiai.

Kai vasaros metu atsiranda žiogų, meškeriotojai masalu juos naudoja iki rudens. Tai tinkamiausias masalas šapalams, salačiams, kiršliams ir upėtakiams gaudyti. Žiogas laikomas geriausiu masalu dar ir todėl, kad jis tvirtai laikosi ant kabliuko. Kartais vienu žiogu galima pagauti net tris žuvis.

Žiogus reikia gaudyti pievoje tuoj po lietaus arba anksti rytą, kai dar nenukritusi rasa. Tokiu laiku žiogai būna ne tokie judrūs ir jų lengvai galima prisirinkti rankomis. Dienos metu, kai saulė kaitina ir žolė būna sausa, žiogą pagauti labai sunku.

Erdvioje dėžutėje ir vėsioje vietoje žiogai išsilaiko gyvi 3 - 4 dienas. Žiogus galima gaudyti pievose iki vėlyvo rudens, t. y. iki pirmųjų šalnų, o šlaituose, saulės atokaitoje net iki pirmojo sniego. Kitaip sakant, su žiogu meškeriotojas visada užbaigia žvejybos sezoną (kartais iki spalio mėnesio pabaigos).

Be aukščiau minėtų tikrųjų vabzdžių, žvejys sportininkas naudoja ir dirbtinius masalus. Pastarieji gaminami iš įvairių spalvų plunksnelių, stengiantis, kad jie mažai kuo skirtųsi nuo tikrųjų vabzdžių. Bet reikia pasakyti, kad dirbtinius masalus žuvys ima daug atsargiau, negu tikruosius. Be to, pagaminti iš plunksnelių masalai vandenyje keičia savo išvaizdą, pasidaro nepanašūs į vabzdžius, todėl ir žuvys į juos nekreipia dėmesio.

Gerų rezultatų galima gauti meškeriojant dirbtiniu masalu vadinamu palmerių (vabzdžio lervos imitacija) pagamintu iš kuokštelio plaukų, apvyniotų kaproniniu valu 0,6 mm. skersmens. Šis masalas iš tikrųjų primena vabzdžio lervą, todėl jį kiršlys griebia su nemažesniu godumu, negu tikrąjį.
Autoriui teko įsitikinti, kad tikruoju masalu galima laimėti žymiai daugiau, negu dirbtiniu, kurio žuvys nelabai nori imti ypač tuo atveju, kai jis nevykusiai pagamintas ir savo forma bei spalvomis būna nepanašus į tikrąjį masalą.

Kabliukai. Gaudant žuvis museline meškere, daug dėmesio reikia skirti kabliukų kokybei, nes nuo to priklauso meškeriojimo sėkmė. Reikia žiūrėti, kad kabliukas būtų labai smailus bei aštrus ir labai gerai užgrudintas, nes pasitaiko minkštų kabliukų. Užkibusi ant tokio kabliuko stambesnė žuvis bematant jį ištiesia ir pasprunka. Tačiau pasitaiko ir tokių kabliukų, kurie per daug trapiai užgrūdinti. Tokie kabliukai greit lūžta. Ir vieni, ir kiti yra netinkami. Geri kabliukai yra balto metalo, kurie pasižymi kietumu, aštrumu ir niekad nelūžta.

Žvejojant museline, įprasta naudoti kabliukus Nr. 4 - 5. Išimtinais atvejais, kai gaudomi šapalai, salačiai ir upėtakiai naudojami kabliukai Nr. 6 - 7. Kabliukams paaštrinti reikia nešdintis su savimi mažą galąstuvėlį.

Kaip užkabinti masalą ant kabliuko. Masalas ant kabliuko paprastai pradedamas kabinti nuo galvos, prakišant kabliuko smaigalį pro vabzdžio galva ir ištraukiant jį pro vabzdžio pilvelio galą. Toks kabinimo būdas daugelio meškeriotojų laikomas geriausiu ir beveik visų praktikuojamas. Tačiau praktika parodė, kad tokiu būdu užkabintą vabzdį (pavyzdžiui, žiogą) žuvis ima ne taip godžiai, negu užkabintą priešingai, t. y. pradedant nuo pilvelio galo ir traukiant kabliuko smaigalį pro galvą. Tai pastebėta ypač gaudant kiršlius.

Patirta, kad žiogas, pradėtas kabinti nuo galvos, vandenyje traukiamas prieš srovę priglaudžia sparnelius prie liemens, kitaip tariant, srovė juos priploja, ir jis neturi gyvo vabzdžio judesių — nei sparneliai, nei kojos nevibruoja. Tokio masalo žuvis neskuba imti. Tuo tarpu žiogą, pradėtą kabinti nuo pilvelio galo, žuvis čiumpa daug godžiau. Pasirodo, kad žiogas, pradėtas kabinti nuo pilvelio galo, metamas dar ore išskleidžia sparnelius (nuo oro pasipriešinimo), o patekęs į vandenį ir srovei priešinantis nepaprastai gražiai vibruoja, primindamas gyvą vabzdį, patekusį į vandenį. Tokį vabzdį žuvis puola žaibo greitumu, kad auka nepaspruktų. Šuolis būna toks staigus ir tikras, kad kiršlys bematant atsiduria ant kabliuko. Belieka tik jį ištraukti į krantą.

Praktika taip pat parodė, kad masalai, smarkiai traukiami prieš srovę, vilioja žuvis daugiau, negu plaukią be jokio judesio. Tai turi gerai įsidėmėti meškeriotojas, gaudąs museline. Būna atsitikimų, kai kiršlys azartiškai ima masalą vytis, šokdamas net iš vandens, ir tol vejasi, kol pačiumpa.

Tą patį reikia daryti ir su dirbtine musele. Kuo greičiau ji bus traukiama vandens paviršiumi, tuo didesnis bus pasisekimas.

Vietos pasirinkimas meškerioti. Žvejui sportininkui svarbu gerai išstudijuoti jam žinomų upių bei upelių vietas, kuriose žuvis laikosi. Nuo to priklauso meškeriojimo sėkmė.

Ilgų metų meškeriojimo praktika parodė, kad lašišinių veislės žuvys, pavyzdžiui, upėtakiai ir kiršliai, vasaros metu laikosi srauniuose ir šaltuose upeliuose, kurių vandenyse yra daugiau deguonies. Šių žuvų reikia ieškoti prie upės slenksčių, kur akmenuotas ar žvirgždėtas dugnas. Tik rugsėjo mėnesio pradžioje, kai vanduo visur atvėsta, jos plaukia į didėsnes upes ir laikosi srauniose vietose prie slenksčių. Meškeriotojas šias vietas turi gerai išbandyti ir pasižymėti savo užrašų knygelėje. Rugsėjo mėnesį museline geriausia yra gaudyti kiršlius, nes šiuo metu jie yra labai rajūs ir azartiškai ima masalą.

Vasaros metu, kai vanduo upėse sušyla ir jose maudosi žmonės, kiršliai pereina į mažesnius, ramesnius upelius, kuriuose šaltesnis vanduo; todėl šiltomis vasaros dienomis jų reikia ieškoti mažose upėse, ištekančiose iš ežerų, apaugusių miškais bei krūmais. Upės gilumas kiršliams neturi reikšmės, nes praktika parodė, kad mažuose upeliuose prie slenksčių, kur vandens gylis ne didesnis kaip 25 - 30 cm, labai gausu kiršlių. Bet prie šių vietų reikia labai atsargiai prieiti, kad žuvis nepastebėtų.

Gaudymo laikas. Kiršlius geriausia gaudyti nuo aušros iki 9 - 10 val. ryto. Po to keletą valandų būna visiškai «tylu» ir tik apie 13 - 14 valandą vėl pradeda intensyviai imti masalą, ir tai trunka iki 17 valandos. Vėliau, apie 20 - 21 val., masalą vėl pradeda imti. Kai kurie meškeriotojai mano, kad kiršliai ima masalą ir nakties metu. Patirta tik tiek, kad, gaudant strepečius vakare, jau sutemus, jie ima masalą gerai.
Žvejai mėgstamiausiomis upėmis, kuriose sėkmingai gaudomi kiršliai bei upėtakiai, laiko Žeimeną, Merkį, Verknę, Širvintą, Šventąją (santakoje ir prie Upninkų), Siesartį, Nerį (jos aukštupyje) ir kt.

Mažuose šaltuose upeliuose kiršlys bei upėtakis ima masalą nuo pavasario iki vėlyvo rudens, o Neryje prie Vilniaus šių žuvų būna tik rugsėjo pradžioje, kai vanduo atšąla ir upėje pasidaro ramu, niekas nesimaudo, neplauko baidarėmis bei valtimis. Neryje rudenį kiršliai ima masalą beveik iki lapkričio mėnesio pradžios. Jie laikosi daugiausia prie slenksčių.