Muselinė meškerė

Meškerės pavadinimas yra kilęs iš žodžio «musė», nes anksčiau masalu išimtinai buvo naudojamos tikrosios musės. Iš čia ir žodis «muselinė». Tai buvo paprasta lazdyno meškerė su ašutiniu valu, susuktu plonyn, kaip botagas. Valas anksčiau būdavo daromas iš baltų ašutų. Pastaruoju laiku valas gaminamas cheminiu būdu įvairaus storio bei ilgio iš poliamidinės dervos. Dirbtinis valas geresnis už ašutinį, nes jis žymiai stipresnis ir be mazgų. Vietoj musės pastaruoju laiku vartojamos dirbtinės muselės arba tikrieji vabzdžiai, pavyzdžiui, žiogai, peteliškės, karkvabaliai, apsiuvos ir t. t., o vietoj lazdyninės meškerės naudojama žymiai geresnė, lengvesnė ir patvaresnė bambukinė meškerė arba specialiai pagaminta meškerė iš grinhardo (ąžuolo rūšis) arba klijuoto bambuko.

Kaip pasigaminti paprastą muselinę meškerę. Norint pasigaminti gerą ir pigią muselinę meškerę, reikia nusipirkti porą trejetą paprastų bambukinių meškerykočių (įvairaus storio) ir supjaustyti juos gabalais po 1 - 1,5 metro ilgio. Po to atrinkti tris keturias tinkamas dalis, iš kurių padaroma 3,2 - 3,5 metro ilgio sudedama meškerė. Meškerykočio dalis reikia sujungti atitinkamo storumo aliuminio vamzdeliais, kurie pasižymi savo lengvumu ir patvarumu. Tokia sudedama meškerė labai patogi kelionių metu, nes ją galima įsidėti į tam tikrą apvalkalėlį (makštį), pagamintą iš bet kokios medžiagos, ir vežiotis mašinomis ar traukiniais.

Perkant meškerykočius, reikia žiūrėti, kad jų laibagaliai būtų miklūs, nes labai kieti ir nelankstūs galai dažnai trukdo ne tik valą užmesti, bet, užkibus ant kabliuko stambesnei žuviai, gali nulūžti arba galima netekti pavadėlio. Kad meškerykočio plonasis galas nelūžtų, jo galą reikia apvynioti stipriu šilkiniu siūlu bent iki pirmojo ar antrojo sudūrimo. Be to, kad meškerykočio plonasis galas būtų stipresnis, nepatartina vartoti kaproninio valo, nes jis džiūdamas labai traukiasi ir lenkia meškerykočio galą, o kartais ir visai jį nulaužia.

Kad meškerykotį būtų patogiau laikyti rankoje, jo storasis galas (kamienas) gražiai apvyniojamas kanapine ar linine virvele, ir tai atstoja kamštinę rankeną. Tam reikalui galima panaudoti ir guminę dviračio rankeną. Be aukščiau minėtos paprastos muselinės meškerės, esama ir gana brangių bei sudėtingų meškerių, kuriomis naudojasi tik gerai įgudę meškeriotojai. Šios meškerės gaminamos iš specialios medienos, vadinamos grinhardu, arba iš klijuoto bambuko, ir turi dailų kamštinį kotą ir ritę.

Ilgametė meškeriojimo praktika parodė, kad žvejys sportininkas gali sėkmingai naudotis ir paprasta museline meškere, jeigu prie jos koto pritaisoma nedidelė ritė valo atsargai. Su tokia meškere, turinčia ritę ir apie 50 m atsarginio valo, galima sėkmingai žvejoti net tokiuose upeliuose bei upokšniuose, kurių krantai apaugę tankiais krūmais ir negalima užmesti valo paprastu būdu. Tokiais atvejais panaudojama ritė. Daroma taip. Meškerės galas iškišamas pro krūmus ant vandens ir su ritės pagalba išleidžiamas valas su masalu, kurį pačiupusi srovė neša žemyn. Valas nuo ritės iš lėto atleidžiamas. Užkibus žuviai, valas pamažu vyniojamas ant ritės ir tokiu būdu išvelkama žuvis.

Norint pasigaminti paprastą muselinę meškerę su rite, reikia ypatingą dėmesį atkreipti į žiedus, nes gaminami metaliniai arba porcelianiniai žiedai šiai meškerei netinka jau vien dėl to, kad jie per daug sunkūs. Tam reikalui geriausia panaudoti ploną (1,5 - 2 mm. storumo) aliumininę vielą, iš kurios padaromi nedideli gyvačiukės formos žiedeliai. Tokie žiedeliai labai lengvi ir netrukdo meškerioti.

Tik gerai įsisavinus paprastos muselinės meškerės techniką (tiek su rite, tiek be jos), galima pagalvoti ir apie daug sudėtingesnę bei brangesnę meškerę.

Po žvejojimo valui suvynioti meškerykočio drūtgalyje pritaisomi du kabliukai. Jie turi būti variniai, aliumininiai ar kitokio nerūdijančio metalo. Atstumas tarp kabliukų 50 - 60 cm. Valui prikabinti prie meškerykočio plonojo galo pritaisoma metalinė kilpelė, pro kurią perneriama spiralinė rinkelė. Su jos pagalba labai lengva valą uždėti arba nuimti nuo meškerės. Kad valas nesusisuktų ar nesigarankščiuotų žvejojimo metu, prie kilpelės pritaisomas suktukas.

Meškerykočio dalims surišti kelionių metu naudojami maži dirželiai ar paprastas raištis. Po žvejojimo sudedant meškerikotį reikia žiūrėti, kad jo plonasis galas būtų gerai apsaugotas, nes priešingu atveju per neatsargumą jį galima nulaužti.

Meškerykotis. Kartais meškeriotojas būna puikiai įsisavinęs muselinės techniką, bet, gaudant upėtakius ir kiršlius, nesiseka - žuvis išspjauna masalą arba dažnai ji atitrūksta. Tokiais atvejais žvejys pradeda jaudintis ir ieško nesėkmės priežasčių. 0 priežastis ta, kad meškerykočio viršūnė būna per daug mikli ir nepritaikyta kiršliams gaudyti. Jeigu strepečiams, šapalams ar kitoms karpinėms žuvims gaudyti žvejys naudoja meškerykotį labai miklia viršūne, tai, gaudant kiršlius, viršūnę reikia pakeisti standesne, nes ši žuvis, kaip parodė praktika, žaibo greitumu čiupusi masalą, neria gilyn, bet, pajutusi valą ar kabliuką, ji taip pat staiga jį paleidžia. Viskas įvyksta labai greitai - beveik per vieną sekundę, ir žuvis pasprunka net nespėjus užsikirsti. Visai kitokie rezultatai gaunami, kai meškerykočio viršūnė būna standesnė. Žuvis, pačiupusi masalą, neria gilyn, bet tuoj užsikerta ant kabliuko ir žvejui belieka ją tik ištraukti į krantą. Todėl, einant žvejoti, visada reikia turėti atsargoje įvairaus standumo meškerykočio viršūnėlių, kad, reikalui esant, galima būtų jas pakeisti.

Kaip pasigaminti konusinį valą. Žvejui sportininkui, žvejojančiam museline meškere, labai svarbu mokėti pasigaminti konusinį valą. Tam reikalui imami 3 vienodo storumo kaproniniai valai (geriausia 0,6 - 0,7 mm.) ir daroma taip. Iš pradžių susukami 3 valai 2,5 - 3 metrų ilgio, po to du valai tokio pat ilgio ir dar paliekama 3 metrus vienlinko. Prie pastarojo pririšama 2 - 3 metrai plonesnio valo (0,4 mm.) ir jau prie šio prijungiamas plonas pavadėlis (0,2 mm.) su kabliuku. Toks valas lengvai išmetamas paprasta meškere. Yra dar ir kitoks būdas konusiniam valui pasigaminti, bet tai daroma žymiai sudėtingiau, nes vietoj 3 storų valų imami 6 plonesni (0,3 - 0,4 mm.). Jie sukarpomi po 12, 10, 8, 6, 4 ir 2 metrų ilgio ir sukami kaip botagas. Trumpuosius galus reikia pritvirtinti prie vadinamojo valo kamieno plonu šilkiniu siūlu ir aptepti klijais BF2. Prie likusio vienlinko galo rišamas plonas pavadėlis. Tokiu būdu pagamintas konusinis valas būna be mazgų ir labai gražiai atrodo, o svarbiausia - gražiai tiesiasi vandens paviršiuje.

Konusiniam valui sukti dar yra trečias būdas. Imama 5 metrai storo kaproninio valo (0,7 - 0,8 mm.) ir sulenkiama taip, kad jo vienas galas pasiliktų ilgesnis bent 40 - 50 cm. Sulenktas valas gražiai susukamas. Trumpasis galas pritvirtinamas, kad neatsileistų, o ilgesnis vėl sulenkiamas pusiau ir sukamas atgal taip, kad jis siektų trumpąjį galą. Po to abu galai gražiai apvyniojami plonu šilkiniu siūlu ir aptepami klijais BF2. Paskui imama 5 metrai šiek tiek plonesnio valo (0,5 - 0,6 mm.) ir vėl sukama taip, kaip aukščiau nurodyta. Vėliau pereinama prie vis plonesnių valų (0,3 - 0,4 ir 0,2 mm.). Susukti valo gabalai abiejuose galuose turi kilpeles, pro kurias perveriami likusieji gabalai (plonesnieji); 

taip sunertas valas įgauna konusine formą ir būna be mazgų. Toks valas meškeriojant visai nesigarankščiuoja ir lengvai išmetamas. Muselinei meškerei valas naudojamas nuo 10 iki 15 metrų ilgio.

Gaudant kiršlius museline meškere, reikia žiūrėti, kad valas būtų neilgas ir išmestas nesigarankščiuotų. Praktika parodė, kad ilgas ar susigarankščiavęs valas trukdo žuviai pačiai užsikirsti ant kabliuko, nes, pavyzdžiui, kiršlys, pastebėjęs masalą, puola jį žaibo greitumu, bet, pajutęs valą ar kabliuką, tuoj jį išspjauna. Kad to nebūtų, valą reikia sutrumpinti iki 10 - 12 metrų. Jei kartais išmestas valas dėl kurios nors priežasties nukrenta į vandenį ne visai išsitiesęs, reikia jį nedelsiant ištiesti, kilstelėjus meškerės viršūnę aukštyn arba pakreipus į šalį.

Nepatartina masalo mesti prieš srovę ar skersai upelio, nes tokiu būdu įmestą masalą žuviai bus sunku paimti jai trukdys valas. Norint, kad žuvis iš karto patektų ant kabliuko, masalą reikia mesti pavandeniui įstrižai (30 - 45° kampu) ir traukti prieš tėkmę. Tokiu būdu užmestą masalą žuvis lengvai paima ir, nerdama gilyn, pati užsikerta. Jei valas būna visai išsitiesęs, o meškerykočio viršūnė standi, beveik kiekvienas užmetimas būna sėkmingas.

Kaip įsisavinti muselinės meškeriojimo techniką. Žvejui sportininkui, noričiam įsisavinti muselinės meškerės techniką, labai svarbu mokėti gražiai išmesti į reikiamą vietą ilgą valą. Pratimai iš pradžių atliekami sausumoje, lygioje vietoje. Daroma taip. Valas išvyniojamas, meškerės kotas paimamas į dešinę ranką, o kairiąja ranka prilaikomas plonasis valo galas. Vėliau meškere daroma keletas lengvų judesių, kol valas, gulintis ant žemės, pakils. Visam valui pakilus, meškerę reikia apsukti aplink galvą ir mostelti norima kryptimi. Tuo momentu iš kairės rankos reikia atleisti plonąjį valo galą, kuris, išcentrinės jėgos veikiamas, lėks paskui esantį ore valą. Svarbiausias uždavinys valą lygiai patiesti ant vandens. Pratimus reikia kartoti tol, kol valas be jokio vargo lygiai tiesis į numatytą vietą. Atliekant šiuos pratimus, reikia išbandyti įvairius rankos smūgio galingumus. Nepatartina naudoti didelės jėgos, nes susuktas valas gražiai lekia nenaudojant daug jėgos. Priešingai, panaudojus daug jėgos, storasis galas, esantis arčiau meškerykočio, tuoj nukris čia pat ant žemės ir trauks paskui save plonąjį galą.

Valui gražiai išmesti didelę reikšmę turi meškerykotis, kurio nereikia daryti labai ilgo, sunkaus, kieto arba nepaprastai miklaus. Normalus muselinės meškerykotis yra 3,2 - 3,5 metro ilgio. Toks meškerykotis nevargina rankos. Įsisavinus mėtymo techniką sausumoje, meškeriotojas sportininkas gali pradėti pratimus upėje, kaip žvejai sako, «pašlapinti valą».

Masalai. Muselinei meškerei masalu naudojama dirbtinė muselė arba įvairūs gyvi vabzdžiai. Kaip ieškoti ir gaudyt įvairius vabzdžius? Anksti pavasarį, kada dar nėra jokių vabzdžių, žvejys sportininkas masalu naudoja ankstyves, kurių yra paupiuose sniegui tirpstant. Tai nedideli, pailgi, tamsios spalvos vabzdžiai, turi sparnelius ir šešias kojytes. Jų galima rasti ne tik po medžių žievėmis ar akmenimis, bet tiesiog ant sniego ar suverstų paupiais ledo lyčių.

Vandeniui slūgstant ir skaidrėjant, ankstyvės gaudomos vandenyje negiliose vietose, po plokščiais akmenimis, plytgaliais ir nuskendusiomis skiedromis. Pavertus akmenų, galima matyti nedidelių, 1,5 - 2 cm ilgio, geltonos spalvos vabalų. Tai ankstyvės, dar nenumetusios savo išnarų. Jas reikia sudėti į sausą, erdvią dėžutę. Išimti iš vandens ir patekę į kitokias sąlygas, šie vabalai per 1 - 2 valandas numeta savo išnaras. Ankstyves žuvys pavasarį labai mėgsta.

Kiek vėliau ankstyvių reikia ieškoti sausumoje, nes, vandeniui greitai slūgstant, jos savaime atsiduria sausumoje, išsineria ir tūno po akmenimis arba skiedromis. Sudėtos į erdvią dėžutę ankstyvės išbūna gyvos 5 - 6 dienas. Pasibaigus ankstyvių sezonui, atsiranda apsiuvų. Tai kirminas, gyvenąs vandenyje savotiškame «namelyje», kurį sulipdo iš skujų, šapų ar šiaudų gabaliukų ir aplipdo smulkiu smėliu. Apsiuvų reikia ieškoti ramiuose vandenyse prie akmenų arba jų galima rasti prikibusių prie senų žolių, šakų, skiedrų ir kitokių daiktų, gulinčių upės ar ežero pakraštyje. Apsiuvas reikia laikyti drėgname skudurėlyje arba dėžutėje su vandeniu, kurį reikia dažnai keisti. Nepatartina apsiuvų laikyti sausoje dėžutėje, nes, patekusios į kitokias sąlygas, jos išlenda iš savo «namelio» ir greitai sudžiūsta. Apsiuvas mėgsta įvairios žuvys.

Dar vėliau ant medžių lapų atsiranda įvairių vabalų, kuriuos mėgsta daugelis žuvų, o ypač šapalai, kiršliai ir upėtakiai.

Kai vasaros metu atsiranda žiogų, meškeriotojai masalu juos naudoja iki rudens. Tai tinkamiausias masalas šapalams, salačiams, kiršliams ir upėtakiams gaudyti. Žiogas laikomas geriausiu masalu dar ir todėl, kad jis tvirtai laikosi ant kabliuko. Kartais vienu žiogu galima pagauti net tris žuvis.

Žiogus reikia gaudyti pievoje tuoj po lietaus arba anksti rytą, kai dar nenukritusi rasa. Tokiu laiku žiogai būna ne tokie judrūs ir jų lengvai galima prisirinkti rankomis. Dienos metu, kai saulė kaitina ir žolė būna sausa, žiogą pagauti labai sunku.

Erdvioje dėžutėje ir vėsioje vietoje žiogai išsilaiko gyvi 3 - 4 dienas. Žiogus galima gaudyti pievose iki vėlyvo rudens, t. y. iki pirmųjų šalnų, o šlaituose, saulės atokaitoje net iki pirmojo sniego. Kitaip sakant, su žiogu meškeriotojas visada užbaigia žvejybos sezoną (kartais iki spalio mėnesio pabaigos).

Be aukščiau minėtų tikrųjų vabzdžių, žvejys sportininkas naudoja ir dirbtinius masalus. Pastarieji gaminami iš įvairių spalvų plunksnelių, stengiantis, kad jie mažai kuo skirtųsi nuo tikrųjų vabzdžių. Bet reikia pasakyti, kad dirbtinius masalus žuvys ima daug atsargiau, negu tikruosius. Be to, pagaminti iš plunksnelių masalai vandenyje keičia savo išvaizdą, pasidaro nepanašūs į vabzdžius, todėl ir žuvys į juos nekreipia dėmesio.

Gerų rezultatų galima gauti meškeriojant dirbtiniu masalu vadinamu palmerių (vabzdžio lervos imitacija) pagamintu iš kuokštelio plaukų, apvyniotų kaproniniu valu 0,6 mm. skersmens. Šis masalas iš tikrųjų primena vabzdžio lervą, todėl jį kiršlys griebia su nemažesniu godumu, negu tikrąjį.
Autoriui teko įsitikinti, kad tikruoju masalu galima laimėti žymiai daugiau, negu dirbtiniu, kurio žuvys nelabai nori imti ypač tuo atveju, kai jis nevykusiai pagamintas ir savo forma bei spalvomis būna nepanašus į tikrąjį masalą.

Kabliukai. Gaudant žuvis museline meškere, daug dėmesio reikia skirti kabliukų kokybei, nes nuo to priklauso meškeriojimo sėkmė. Reikia žiūrėti, kad kabliukas būtų labai smailus bei aštrus ir labai gerai užgrudintas, nes pasitaiko minkštų kabliukų. Užkibusi ant tokio kabliuko stambesnė žuvis bematant jį ištiesia ir pasprunka. Tačiau pasitaiko ir tokių kabliukų, kurie per daug trapiai užgrūdinti. Tokie kabliukai greit lūžta. Ir vieni, ir kiti yra netinkami. Geri kabliukai yra balto metalo, kurie pasižymi kietumu, aštrumu ir niekad nelūžta.

Žvejojant museline, įprasta naudoti kabliukus Nr. 4 - 5. Išimtinais atvejais, kai gaudomi šapalai, salačiai ir upėtakiai naudojami kabliukai Nr. 6 - 7. Kabliukams paaštrinti reikia nešdintis su savimi mažą galąstuvėlį.

Kaip užkabinti masalą ant kabliuko. Masalas ant kabliuko paprastai pradedamas kabinti nuo galvos, prakišant kabliuko smaigalį pro vabzdžio galva ir ištraukiant jį pro vabzdžio pilvelio galą. Toks kabinimo būdas daugelio meškeriotojų laikomas geriausiu ir beveik visų praktikuojamas. Tačiau praktika parodė, kad tokiu būdu užkabintą vabzdį (pavyzdžiui, žiogą) žuvis ima ne taip godžiai, negu užkabintą priešingai, t. y. pradedant nuo pilvelio galo ir traukiant kabliuko smaigalį pro galvą. Tai pastebėta ypač gaudant kiršlius.

Patirta, kad žiogas, pradėtas kabinti nuo galvos, vandenyje traukiamas prieš srovę priglaudžia sparnelius prie liemens, kitaip tariant, srovė juos priploja, ir jis neturi gyvo vabzdžio judesių — nei sparneliai, nei kojos nevibruoja. Tokio masalo žuvis neskuba imti. Tuo tarpu žiogą, pradėtą kabinti nuo pilvelio galo, žuvis čiumpa daug godžiau. Pasirodo, kad žiogas, pradėtas kabinti nuo pilvelio galo, metamas dar ore išskleidžia sparnelius (nuo oro pasipriešinimo), o patekęs į vandenį ir srovei priešinantis nepaprastai gražiai vibruoja, primindamas gyvą vabzdį, patekusį į vandenį. Tokį vabzdį žuvis puola žaibo greitumu, kad auka nepaspruktų. Šuolis būna toks staigus ir tikras, kad kiršlys bematant atsiduria ant kabliuko. Belieka tik jį ištraukti į krantą.

Praktika taip pat parodė, kad masalai, smarkiai traukiami prieš srovę, vilioja žuvis daugiau, negu plaukią be jokio judesio. Tai turi gerai įsidėmėti meškeriotojas, gaudąs museline. Būna atsitikimų, kai kiršlys azartiškai ima masalą vytis, šokdamas net iš vandens, ir tol vejasi, kol pačiumpa.

Tą patį reikia daryti ir su dirbtine musele. Kuo greičiau ji bus traukiama vandens paviršiumi, tuo didesnis bus pasisekimas.

Vietos pasirinkimas meškerioti. Žvejui sportininkui svarbu gerai išstudijuoti jam žinomų upių bei upelių vietas, kuriose žuvis laikosi. Nuo to priklauso meškeriojimo sėkmė.

Ilgų metų meškeriojimo praktika parodė, kad lašišinių veislės žuvys, pavyzdžiui, upėtakiai ir kiršliai, vasaros metu laikosi srauniuose ir šaltuose upeliuose, kurių vandenyse yra daugiau deguonies. Šių žuvų reikia ieškoti prie upės slenksčių, kur akmenuotas ar žvirgždėtas dugnas. Tik rugsėjo mėnesio pradžioje, kai vanduo visur atvėsta, jos plaukia į didėsnes upes ir laikosi srauniose vietose prie slenksčių. Meškeriotojas šias vietas turi gerai išbandyti ir pasižymėti savo užrašų knygelėje. Rugsėjo mėnesį museline geriausia yra gaudyti kiršlius, nes šiuo metu jie yra labai rajūs ir azartiškai ima masalą.

Vasaros metu, kai vanduo upėse sušyla ir jose maudosi žmonės, kiršliai pereina į mažesnius, ramesnius upelius, kuriuose šaltesnis vanduo; todėl šiltomis vasaros dienomis jų reikia ieškoti mažose upėse, ištekančiose iš ežerų, apaugusių miškais bei krūmais. Upės gilumas kiršliams neturi reikšmės, nes praktika parodė, kad mažuose upeliuose prie slenksčių, kur vandens gylis ne didesnis kaip 25 - 30 cm, labai gausu kiršlių. Bet prie šių vietų reikia labai atsargiai prieiti, kad žuvis nepastebėtų.

Gaudymo laikas. Kiršlius geriausia gaudyti nuo aušros iki 9 - 10 val. ryto. Po to keletą valandų būna visiškai «tylu» ir tik apie 13 - 14 valandą vėl pradeda intensyviai imti masalą, ir tai trunka iki 17 valandos. Vėliau, apie 20 - 21 val., masalą vėl pradeda imti. Kai kurie meškeriotojai mano, kad kiršliai ima masalą ir nakties metu. Patirta tik tiek, kad, gaudant strepečius vakare, jau sutemus, jie ima masalą gerai.
Žvejai mėgstamiausiomis upėmis, kuriose sėkmingai gaudomi kiršliai bei upėtakiai, laiko Žeimeną, Merkį, Verknę, Širvintą, Šventąją (santakoje ir prie Upninkų), Siesartį, Nerį (jos aukštupyje) ir kt.

Mažuose šaltuose upeliuose kiršlys bei upėtakis ima masalą nuo pavasario iki vėlyvo rudens, o Neryje prie Vilniaus šių žuvų būna tik rugsėjo pradžioje, kai vanduo atšąla ir upėje pasidaro ramu, niekas nesimaudo, neplauko baidarėmis bei valtimis. Neryje rudenį kiršliai ima masalą beveik iki lapkričio mėnesio pradžios. Jie laikosi daugiausia prie slenksčių.