Šapalų gaudymas

Tie plačiaburniai šapalai. Plūdine, bet kitaip

Yra meškeriotojų, kurie gaudo tik vienos rūšies žuvis. Save taip pat priskiriu prie tokių, nes "mano" žuvis - šapalas. Juos daugel metų gaudau Neryje ir Šventojoje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens savais gaudymo plūdine meškre būdais. Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vabzdžių dar nedaug, o žiogų visai nėra, gaudant plūdine meškere be svarelių, didelio masalų pasirinkimo nėra. Tokiu metu patariu prisišutinti kviečių. Jų reikia nedaug, tik tiek, kiek bus naudojama masalui - užteks geros saujos. Ant 5-6 numerio kabliuko reikia pasmeigti skersai 2-3 grūdus ir nustumti ant kotelio, o ant smaigalio užkabinti du ar tris po ranka pasitaikiusius vabzdelius. Tokio "sumuštinio" šapalai neatsisako. Tiesa, grūdai skandina masalą, bet jei tinkamai parenkamas gylis, į kurį nuleidžiamas masalas, šapalai pastebi ir giliau plaukiantį masalą. Pavasarį ir vasaros pradžioje vabzdžių pasirinkimas nėra didelis, tad tinka visi ropojantys ir skraidantys, kokius pavyksta užtikti paupyje, netgi Kolorado vabalai, tik jiems reikia nutraukti kietus antsparnius. Gali būti ir alksninukai. Bene geriausiai tinka grikinukai, deja, jie neilgai skraido, tad tenka rinktis esančius. Šiaip gaudau jau daugelį metų ir gana sėkmingai sugundau šapalus.
Teko ne kartą girdėti samprotaujant, kad vienus vabzdžius šapalai labiau mėgsta, o į kitus net nežiūri. Man atrodo, kad jie visus vienodai ima, tik dažnai nepatyrę meškeriotojai šapalus gaudo tenai, kur jų nėra. Tada ir gardžiausio kąsnio nesugriebs joks šapalas. Blogiausia tai, kad šapalų kasmet vis mažėja, nes vis labiau plinta brakonieriavimas. "Elektrikai" taip suįžūlėjo, jog nesigėdina darbuotis net meškeriotojo pašonėje. Stambiausius šapalus paprastai sugaunu nuo vandens paviršiaus, dažniausiai iki vidurvasario, kai upėse vanduo esti nelabai skaidrus. Pasitaiko kilograminiai ir dar didesni. Meškeriojant iš valtelės, būtina turėti graibštą, blogiausiu atveju - kablį, kuriuo galima būtų už pažiaunių užkabinti pritrauktą prie valtelės šapalą. Mat pritrauktas šapalas prie borto dar gana stipriai iš paskutinių jėgų pasimuisto ir gali nutraukti ploną pavadėlį ar atsikabinti, jei kabliukas įsmigęs tik į burnos ertmės plėvelę. Kartą taip paleidau dvikilograminį šapalą, kai nuvargintą pritraukiau prie borto ir norėjau paimti ranka už pažiaunių --nutrūko su kabliuku. Tą pačią dieną taip pat su manimi "atsisveikino" ir tokio paties dydžio salatis. Mano aprašytu būdu gaudant šapalus gana dažnai masalą griebia salačiai, nors ir ne itin stambūs - nuo 0,5 iki 2 kg. Vandeniui upėse skaidrėjant, vis mažiau sugaunama šapalų, dažniausiai pasitaiko maži šapaliukai. Tada jau geriau imti spiningą ar gaudyti kitas žuvis.
Šapalų meškeriojimas teikia daug malonumo ir yra labai sportiškas. Žūklaujant nuo kranto, tenka sukarti ne vieną kilometrą paskui vandens srauto nešamą plūdę, įveikti įvairiausias kliūtis: krūmus, nuvirtusius medžius, akmenis, pakrantės žolių atvašynus. Tačiau visus vargus atperka patirti įspūdžiai, buvimas gamtoje. Noriu priminti, kad pagal kibimo pobūdį beveik tiksliai galima nuspėti, koks šapalas ima masalą. Jei plūdė palengva panyra gilumon, akivaizdu, kad masalą sugriebė stambus šapalas, o jei plūdė nėrė staigiai ar nučiuožė paviršiumi, tai ženklas, jog masalu susigundė neūžauga šapaliukas ir jį, atsargiai nukabinus nuo kabliuko, reikia paleisti atgalios. Daug šapalų tiesiog neužsikerta dėl to, jog pakirtimo metu kabliukas esti netikusioje padėtyje.
Įdomiausia ir sėkmingiausia šapalų žūklė iš nedidelės valtelės. Mat iš jos galima pasiekti tokias vietas, kurios nuo kranto "neįkandamos". O tokių daug žemiau salų, didelių riedulių, seklumų. Čia laikosi patys stambiausi plačiaburniai. Beje, valtelėje sėdintis meškeriotojas mažiau matomas ir šapalai drąsiau griebia masalą. Galima gaudyti iš pripučiamos ar paprastos nedidelės valtelės. Prie upės gyvenantiems žvejams siūlyčiau tokią pasidaryti iš lentelių ir klijuotos faneros, ją gerai impregnuoti karštu pokostu ir dukart nudažyti aliejiniais dažais.

"Meškeriotojas", Nr. 5 (44), 1999 m. gegužė Donatas Svolkinas

Šapalų žvejyba rudenį

Kaip jau daug kur minėta, rudeniop reikėtų rinktis kuo mažesnes upes. Nors tai nėra taisyklė, papraščiausiai didesnėse upėse sunkiau tuos šapalus pasiekti. Taigi pagrindinė taisyklė - kuo šalčiau, tuo šapalai traukiasi į gilesnes vietas, taigi reikia rinktis mažesnes upes. Upeliai turėtų būti akmeningi, turėti daug intakų, kuriuose gausu slėptuvių, bet ne per daug greiti, nes šapalai žiemą nemėgsta greitos srovės, jie tausoja jėgas. Bet nepaisant to, kad šapalai rudenį mėgsta laikytis arčiau dugno ir giliose vietose, kartais jie išplaukia pamedžioti ir į seklesnius vandenis.
Bet nepaisant to, kad žiemą jiems reikia tausoti jėgas, šapalai vis tiek mėgsta, kad šalia ar virš jų kunkuliuotų vanduo. Taigi reikia ieškoti tokių vietų, kur šalia ramių duobių yra greitos srovės. Arba palei dugną yra didelis srovę stabdantis kliuvinys, virš kurio gali būti kad ir didžiausia srovė. Šapalai šaltuoju metu yra vangoki, bet labai stiprūs, taigi būkite atsargūs imdami didesnį šapalą į rankas, nes net stiprus vaikis negalėtų išlaikyti kilograminio šapalo vienoje rankoje - naudokitės graibšteliu.
Kaip ir visos žuvys, taip ir šapalai, nors šiaip ir negarsėja savo kulinarėm savybėm, rudenį priaugina riebalų, tampa skanesni. Rudeniop verta pasiimti namo keletą didesnių šapalų ir paruošti puikių patiekalų. Išsirinkus gražesnį šapalą, reikia išpjauti file ir šiek tiek pamarinuoti. Marinatas ruošiamas iš pieno. Toks marinatas tinka visoms sausoms žuvims. Į litrą pieno dedami prieskoniai - muskatas, bazilikas, estragonas, pipirai ar paprika. Į šį marinatą dedam file ir laikom 2-3 valandas kambario temperatūroje. Po to galima žuvį kepti aliejuje - geriausia apvoliotą miltuose.
Taigi rudeniop rinkitės mažuosius didelių upių intakus, ir jūs tikrai nustebsite, kaip tokiose "srovelėse" gali gyventi tokie monstrai. Tuo labiau, kad rudeniop jie dar ir skanūs...
 
Tie plačiaburniai šapalai

Gegužė - auksinis laikotarpis. Pagaliau atsigauna ilgai besitęsiančių šalnų iškankinta gamta. Atkunta ir nuo jos dėsnių priklausantys žvejai. Daugelis meškerės brolių jau skuba prie ežerų gaudyti išneršusių karšių. Spiningautojai įšilusiame užtvankų vandenyje vis dažniau susigrumia su lydekomis. Prisiekusių “šalvininkų” blizges noriai griebia “didžiosios aukšlės”. Kartais net sunku apsispręsti, kur ir kokių žuvų keliauti gaudyti. Gegužės pabaiga - tinkamiausias metas pradėti šapalų žūklę spiningu didelėse, tokiose, kaip Nemunas, upėse. Gegužę Nemuno vanduo neretai būna aukštas ir srovė ritasi per apsemtus dambos akmenis. Būtent čia pirmiausia ir ieškau šapalų. Daugelis meškeriotojų žino, jog plačiaburniai - atsargios žuvys. Jei šapalui kyla nors menkiausias įtarimo šešėlis, jis tuoj pat pasitraukia nuo medžioklei pasirinktos vietos. Pradedantiems gaudyti plačiaburnius spiningu patarčiau žvejybos reikmenų parduotuvėje išsinuomoti videokasetę ir pasižiūrėti, kaip tai daro vienas geriausių Lenkijos spiningautojų - Jacekas Kalendovičius. Šis spiningavimo asas “šapalinių” vietų link sėlina lyg partizanas prie gerai įsitvirtinusio priešo. Todėl ir aš laikausi visų įmanomų atsargumo priemonių. Atėjęs prie apsemtos dambos, įsibrendu į vandenį ir atsistoju prieš ją ne mažesniu kaip 20 metrų atstumu. Pirmiausia šapalų ieškau prieš dambą. Spiningą pradedu mėtyti netoli kranto. Jei nesulaukiu kibimo, palaipsniui “apmėtau” apsemtus dambos akmenis iki viršūnės. Gaudydamas šapalus pavasario pabaigoje niekada neskubu. Jei nurodytose vietose nesulaukiu stipraus šapalo smūgio, nebėgu ieškoti naujos vietos. Tada brendu keletą metrų arčiau prie dambos ir stengiuosi užmesti sukriukę už jos sūkuriuojančion srovėn. Kartais šapalai pasitraukia nuo įprastų medžioklės vietų ir tyko aukų už apsemtų dambos akmenų. Per kelerius spiningavimo metus pastebėjau, jog kuo aukštesnis vanduo Nemune (ypač vasarą), tuo lengviau sekasi sugauti šapalą.
Vasaros metu (birželio pradžioje ir viduryje) šapalai grobio pradeda tykoti prie dambų viršūnių susiformavusiose duobutėse. Daugelis spiningautojų ir tada padaro nedovanotiną klaidą - nieko nepaisydami (dažniausiai aplenkę mane) strimgalviais puola ant dambos ir atsistoję visu ūgiu ima švaistyti blizgutes. Tokiu būdu ne tik patys lieka it musę kandę, bet ir kitiems išbaido atsargiuosius plačiaburnius. Todėl vasarą atėjęs prie Nemuno, kiek įmanoma slėpdamasis prisiartinu prie dambos pradžios. Jei leidžia sąlygos - įsibrendu. Jei ne - atsistoju dambos pradžioje ir metu sukriukę viršūnės link. Žvejojant tokioje vietoje tenka pademonstruoti visus savo, kaip spiningautojo, sugebėjimus. Kotą nuolatos laikau statmeną ir stengiuosi sukriukę pravesti prieš dambą. 900 kampu spiningą pakeliu ne tik todėl, kad šapalai tuo momentu maitinasi paviršiuje, bet ir dėl to, kad sukriukė neužkliūtų už akmenų bei potvynio metu čia sunešto įvairaus šlamšto. Priešingu atveju ne tik prarasite masalą, bet ir, bandydami atkabinti blizgutę, išbaidysite šias žvitrias žuvis. Jei jums pavyks parinkti tinkamą sukriukę ir ją pravesti pro godžias šapalo akis, garantuoju, jog sulauksite smūgio. Patyrę šapalautojai tvirtina, kad alkanas plačiaburnis atakuoja nedelsdamas. Tačiau pasitaiko, jog prireikia ne vieno ir ne dviejų metimų, kol plačiaburnis griebia sukriukę. Sunku pasakyti, kodėl. Gal neatsargiai priėjęs prie pasirinktos vietos juos išbaidai, ir šapalai sugrįžta į medžioklės zoną tik praėjus kuriam laikui. Šapalai pasiduoda “erzinimui”. Vienas mano draugas, spiningu sugavęs ne vieną dešimtį (ką ten dešimtį!) šapalų, susidomėjus šių žuvų gaudymu, davė vertingą patarimą: jei esi įsitikinęs, kad prie dambos viršūnės “sėdi” šapalas, lėtai traukiant sukriukę, kotą laikas nuo laiko reikia energingai truktelėti į save. Po tokių “manevrų” šapalas neatsilaiko ir pakimba ant kabliukų. Pabandžiau pasinaudoti jo patarimu. Agresyvus sukriukės traukimo būdas davė teigiamų rezultatų. Taip “įsiutinus” pavyko sugauti ne tik šapalų, bet ir salačių.
Birželio mėnesį vanduo nuslūgsta (nors daug kas priklauso nuo lietaus ir Kauno HE), ir Nemune atsiveria iki tol užlietos žvyringos salelės bei nedidelės buvusių dambų akmenų grupės. Niekada nepraeinu pro jas nepabandęs laimės. Vasarą šapalai “atsistoja” prieš saleles ir laukia ne vietoje nutūpusio vabzdžio. Tačiau būna dienų, kai plačiaburniai išplaukia maitintis į atviras vietas - stipri srovė ir nėra jokio kliuvinio. Kaip nebūtų keista, bet tada daug kartų vidutinių šapaliukų sugaudavau traukdamas sukriukę ir paviršiumi, ir netoli dugno. Norint sėkmingai gaudyti šapalus reikia kiek įmanoma ilgesnio ir mažesnėms blizgutėms mėtyti pritaikyto spiningo. Tokiu įrankiu kur kas lengviau užmesti toli ir svarbiausia - valdyti sukriukę. Tačiau 3 metrų ir ilgesnį aukštesnės klasės spiningą būtent šapalams gaudyti nusipirkti gali ne kiekvienas. Taigi tenka žvejoti tuo, ką turi. Nors ir sunkiau, bet šapalus galima gaudyti ir standartiniu 2, 7 metro spiningu. Tik patarčiau naudoti kiek įmanoma plonesnio skersmens valą - 0, 16-0, 18 mm. Iš bėdos tiks ir 0, 20 mm. Gegužę tinkamiausias masalas - nulinio arba pirmo numerio “Mepps” firmos “aglios”. Pavasarį šapalų yra pavykę sugauti ant nedidelių “Libella” sukriukių. Vasarą jau tenka pavargti renkantis besisukančias blizgutes ir jų išmarginimą. Dažniausiai šapalai susigundo tamsiomis, kartais net visiškai juodai dažytomis sukriukėmis. Birželio mėnesį plačiaburniai jau griebia ir antro numerio juodą, geltonais taškučiais išmargintą “kometą”. Tikdavo jiems ir juodu lipduku su geltonais taškučiais padabintos tos pačios “kometos”. Neseniai atradau dar vieną puikų dirbtinį masalą. Tai “Mepps” firmos visai juoda 2 numerio “long aglia”. Apskritai patarti, kokios spalvos ir kokio dydžio besisukančią blizgutę plačiaburnių žūklei pasirinkti, pakankamai sudėtinga. Būna akimirkų, kai šapalai ima elgtis lyg didžiausi ir aršiausi gėlųjų vandenų plėšrūnai. Per kelerius spiningavimo metus 500-800 g sveriančių šapalų yra pavykę sugauti firmos “Balzer Colonel” tandemais. Čiupdavo jie net 3 su 10 numeriu dubliuotą sukriukę. Kam teko rankose laikyti tokio dydžio blizgutę, tas pasakys, jog tai anaiptol ne šapalui tinkantis masalas. Bet faktas lieka faktu. Plačiaburnių esu ištraukęs ir ant 3 numerio “Shakespear” firmos gaminamų sunkių, į “Libella” panašių sukriukių. Taip pat ir ant 3 numerio firmos “Mepps” “kometų”. Deja, nieko negaliu pasakyti apie šapalų gaudymą vobleriais. Patyrę spiningautojai nedideliais (iki 3 cm) vobleriukais sugeba sužvejoti išties neblogų egzempliorių. Taigi verta apsiginkluoti ir šiais masalais. Savaime suprantama, jog norėdamas sugauti šapalą, niekada nenaudoju pavadėlio. Anksčiau sukriukes rišdavau tiesiai tiesiog prie valo. Dabar jau tvirtinu sukučius su segtukais arba vienus segtukus. Taip, negaišdamas brangaus laiko, greičiau pakeičiu masalus. Tik reikia atkreipti dėmesį į segtuko dydį. Kuo jis mažesnis, tuo geriau. Priešingu atveju nedidelės sukriukės “neužsiveda”.
Šapalą gali aptikti bet kur ir bet kada. Arba atvirkščiai - būna dienų, kai šapalai ima “ožiuotis”. Prieš keletą metų, esant lietingai vasarai, spiningaudamas Nemune sugavau nemažai šapalų. Tačiau užpraeitą ir praėjusį sezoną ėmė byrėti praktikoje pasiteisinusios teorijos. Tame pačiame Nemuno ruože nesugavau nei vieno (išskyrus kitose vietose) plačiaburnio. Tiesa, “patentuotose” “šapalinėse” vietose sukriukes griebdavo meknės. Ne vienas autorius tvirtina, jog jei vienur laikosi meknės - šapalų nesugausite. Ir atvirkščiai. Tačiau kodėl staiga pasikeitė šapalų maitinimosi zona - sunku pasakyti.
Geriausias metas šapalams gaudyti - ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras. Tada šapalai aktyviai ieško maisto. Medžiojančius juos gali aptikti prie dambų ir visiškai atvirose vietose. Geriausias oras - kai šilta ir apsiniaukę. Tada šapalai ne tokie atsargūs ir juos apgauti pavyksta kur kas lengviau. Tačiau vasarą būna ir tokių dienų, kai vidurdienį saulė kaitina iki sąmonės netekimo ir prakaitas čiurkšlėmis teka per nugarą. Atėjęs prie Nemuno matai, jog vanduo tiesiog virte verda nuo puotaujančių šapalų. Tačiau net ir tada nesi garantuotas, jog sulauksi išsvajotos šapalo atakos. Geriausia plačiaburnius gaudyti pavakare, kai atvėsta oras ir ima temti. Kartais vos ne visiškoje tamsoje pavyksta sugauti šapalų ir lydekų. Kovoti su užkibusiu šapalu nesudėtinga. Stiprus būna pirmasis smūgis. Toliau plačiaburnis lyg ir klusniai keliauja prie kranto. Tikroji kova užverda priešininką prisitraukus prie kojų. Nemuno plačiaburnius gaudantys meškeriotojai tvirtina, jog gegužės pabaigoje-birželio pradžioje šapalai kimba it galvas pametę. Nežinau, mano nuomone, ir išneršę šapalai nepraranda budrumo. Todėl ne visada tikėkite, ką garsiai skelbia “vietinis radijas”. Tiesa tai ar melas - geriau įsitikinti patiems. Kad ir kiek perskaitysite straipsnių (įskaitant ir šį), vargu ar išsiruošę į pirmąją plačiaburnių žvejybą, jų sugausite pilną kuprinę. Juo labiau, kad ir man ne kiekvieną kartą pavyksta juos apgauti. Tik per ilgą laiką sukauptų žinių ir pastabumo dėka “perkąsite” šapalų gaudymo spiningu paslaptis. Todėl imkite į rankas spiningus ir nei žvyno Jums, nei uodegos.


Raimondas Buitkus
Meškeriotojas Nr. 5 (68) 2001 m. gegužė