Ūsorių gaudymas

Ir dar apie ūsorius...

Anksčiau, kai dar buvau ne visai muselininkas ar iš viso ne muselininkas, ūsorius žvejodavau – ir gana dažnai. Viskas prasidėjo vaikystėje. Atvažiuodavo prie Neries toks vienas veikėjas iš Kauno, sėsdavo į guminę valtelę ir “lupdavo” ūsorius. Prižvejodavo jų tikrai nemažai. Kuo juos gaudydavo, neprasitardavo niekam, o tokiems smalsuoliams kaip mes turėdavo pasiruošęs dėžutę mėšlinių sliekų. Sakydavo: “Va prikabinu labai daug šitų sliekų ir kimba”.
Paklausę “gero” žvejo patarimo, kitą dieną mes su tėvuku iškapstėme visą mėšlyną, prisirinkom tų sliekų, prikabinom jų ant kablių, užsimetėm dugnines meškeres ir sėdim sau patenkinti. Laukiam. Nieko. Nė krepšt. O tas veikėjas, kaip tik tą pačią dieną žvejojęs, traukia ūsorius vieną po kito. Kilo įtarimas, kad kažkas ne taip, bet pamanėme, gal žvejoti nemokame ar tiesiog nesiseka. Vėliau susekiau, kad jis gaudo kažkokiomis neaiškiomis tamsiomis garankščiuotomis gal kokių 3 cm ilgio kirmėlėmis, labai panašiomis į gumines, rodos, kramtytum ir nesukramtytum. Kas per kirmėlės, iš kur – nieko nesuprasi.
Dar daug metų prabėgo, kol išsiaiškinau, kad tai buvo vadinamieji “pindrakai”. Dėdė, gyvenantis Alytuje ir žvejojantis ūsorius, papasakojo apie šiuos padarus, sakė, kad tokios kirmėlės ūsoriams – tikras peilis.
Pasirodo, šių lervų galima susirasti priedumblio upeliuose su šaltiniais, jei dugnas nuklotas lapais, “pindrakų” rasite po jais. (Šiuos gyvius visur vadina “pindrakais”, bet kieno tai lervos, ir po šiais dienai nežinau.) Teko ne kartą stebėti, kaip prie Merkinės tilto ūsorininkai jomis suvilioja gražiausių žuvų. Bet pats taip ir nebandžiau žvejoti tomis kirmėlėmis.
Ūsorių žūklės sezoną pradėdavau apie rugpjūčio vidurį. Meškeriodavau Neryje dugnine meškere tik naktimis ir tik šlyžiais. Kodėl šlyžiais? Ogi todėl, kad ir kiek eksperimentavau, geresnio masalo nei ši žuvytė taip ir neradau. Šlyžys ant kabliuko kabinamas ties analiniu peleku, kur yra sukietėjimas, tada jis tvirtai laikosi, ilgai būna gyvas ir judrus. Užsimoji dugnine meškere su paprasčiausiu svareliu (svarelį stengiuosi parinkti kiek įmanoma lengvesnį, kad traukdamas žuvį žinočiau, yra kas nors ant kabliuko ar ne) ir šveiti į srovę.
Neryje, ties Karmėlava, stūksojo tokia akmeninė sala su siaubinga srove, ten dažniausiai ir gaudydavau ūsorius. Tas akmenynas ir dabar yra, tačiau upė labai pasikeitė – smarkiai nukritęs vandens lygis. Dar pernai, prisiminęs senus gerus laikus, pamaniau, kad būtų neblogai atgaivinti naktinę ūsorių žūklę. Bet apsižvalgiau, kad buvusioje geroje vietoje nėra net kur dugninės meškerės užmesti. Tiesiog upė jau nebe ta. Atrodytų ūsoriams ten gyventi tikrai idealios sąlygos – akmenys, srovė, žvirgždo dugnas. Anksčiau į tą vietą dažnai važinėdavome. Būdavo, aišku, ir tuščiai prasėdėtų naktų, o kartais ir trys keturi ūsai užkibdavo. Labai didelių žuvų nepagaudavome. Didžiausias mano laimikis svėrė gal 2,5 kg, draugui pavyko ištraukti 4,2 kg gražuolį. Gražu buvo žiūrėti, kaip užkibęs didysis dūmė įstrižai į kitą upės pusę, po to kaip plyta prisispaudė prie dugno ir priešinosi visais raumenimis – kaip koks kultūristas.
Apie šlyžį kaip masalą, turiu vieną nuomonę. Tai geras masalas ūsoriams žvejoti naktį. Be to, neką prasčiau nei ūsuotieji jį griebia ir šapalai. Bet šlyžys tinkamas tiktai naktį – nuo sutemų iki kokios dvyliktos valandos. Ne ilgiau. Po to, jau galima nusiraminti. Paryčiais, jei kas šlyžius ir griebdavo, tai tik kokia kvaila lydeka ar ešerys, nei šapalui, nei ūsoriui tokiu metu šio masalo nė nesiūlyk.
Dieną ūsorius geriau gaudyti “pindrakais”. Bandžiau, žinoma, ir kitokiais masalais žvejoti. Prisiskaitęs žurnale “Mūsų gamta”, kad ūsai mėgsta sūrį, užsispyręs ilgai juos taip gaudžiau. Bet ant to sūrio labai smagiai kibo šapalai, nesužvejojau nė vieno ūsoriaus.
Šias žuvis nustojau žvejoti, kai tapau muselinės meškerės fanatiku. Nors ir nemažai prisiskaičiau lenkų žurnaluose, kaip ūsorių museline meškere gaudyti, bet, atvirai kalbant, niekada taip ir nebandžiau. Apie jų žūklę museline rašoma tikrai keistų dalykų. Gal kai ką ir verta pabandyti, kai visu šimtu procentų esi garantuotas, kad toje vietoje yra ūsorių, bet labai abejoju. Pavyzdžiui, lenkai siūlo rišti apie pusės metro pavadėlį ir tokį skęstantį valą, kad greičiau joks kitas valas ir neskęsta. Pataria ir porą švininių rutuliukų pritvirtinti. O muselės – klasikinės nimfutės, imituojančios apsiuvą, vienadienę. Po to užmeti ir laikai. Tik nesuprantu, kokia čia muselinė meškerė. Dugninė ir tiek.. užsikabink skambutį ir lauk. Mano galva, gryniausia nesąmonė. Be to, ir techniškai tai padaryti būtų gana sunku. Sakykime, kad toje vietoje, kur laikosi ūsoriai, gylis yra apie pusantro metro. Bet turint omenyje srovės stiprumą ūsorinėje vietoje, sunku įsivaizduoti, kaip reikia tą nimfą “pasodinti” ir laikyti prie dugno. Kuriuo nors momentu gal ją ir nuleisi į reikiamą gylį. O toliau? Tada lieka viena išeitis – svareliai ir skambutis…
Prieš porą metų Šventojoje, useline meškere žvejodamas kiršlius, pamačiau ūsorius šokinėjant. Aha, manau sau, dabar tai pameškeriosiu. Bet kaip? Toje vietoje – slenkstis, už jos – duobė, gylis – gal du metrai. Bet kokia srovė! Apie muselinę net kalbos negali būti. Mintys pradėjo suktis apie dugninę meškerę. Bet vėlgi – toks akmenynas, kad užmetus tą dugninę meškerę nereikės nė ūsorių: svarelis tarp akmenų taip įstrigs – kad iš karto amen. Apsvarstęs visus įmanomus variantus, nutariau, kad nieko nebus. Tada pasikviečiau draugą, kad pasižiūrėtų, kas ten dedasi po vandeniu. Tik panėręs jis kaip šampano kamštis su purslais šok į viršų šaukdamas: “Debesis jų ten stovi!” Pernai tas pats draugas irgi buvo panėręs toje vietoje, tačiau nematė nė vieno ūsoriaus. Neaišku, ar jie kur iškeliavo, ar elektra kas nors išmušė.
Kiek girdėjau, tik vienas muselininkas, žvejodamas Neryje kiršlius, netyčia yra pagavęs ūsorių. Meškeriojo musele “Tub’s Indispensible”. Vesdamas muselę, pajuto keistą smulkų kibimą – pir pir, pir pir. Net nesuprato – lyg ir aukšlytė, lyg ir ne. kiek aprimo ir vėl – pir pir, pir pir. Pakirto. Nieko sau pir pir – dviejų kilogramų ūsorius.
Vienas pažįstamas prie Šventosios upės turi sodybą, šalia jos jau kelinti metai gyvena didžiulis ūsorių būrys. Ir, ačiū dievui, jų dar neaptiko jokie “elektrikai”. Toje vietoje yra didelis skardis, kai tinkamu kampu į vandenį krenta saulės šviesa, puikiausiai matyti, kaip visi ūsai guli ant dugno, ką jie veikia, kaip reaguoja į masalą, ką daro visas būrys, kai vieną jų giminaitį trauki. Pavyzdžiui, traukiant ūsorių, kurį laiką visa banda seka paskui jį. Plaukia plaukia iš paskos, ir tik kai nelaimėlis palei krantą pradeda daužytis, tada visi “tepa slides”.
Dar vienas įdomus dalykas, beveik šioks toks atsakymas į klausimą, kodėl sunku ūsorių pagauti plūdine meškere. Šviečiant saulei, įmetamas į vandenį šakaliukas, matyti, kaip nuo jo palei dugną plaukia šešėlis. Kiek ten to pagaliuko yra, bet kai tik jo šešėliukas užslenka ant ūsų, visi dingsta akimirksniu. Žodžiu, suprask kaip nori. Gal ir plūdė juos taip veikia?
Tokioje vietoje įdomu būtų “pažaisti” dviese – vienas gaudo, o kitas stebi nuo skardžio. Tada galima bandyti museline meškere pakišti jiems nimfą po nosimi ir žiūrėti, kaip jie į ją reaguoja. Gal ir pavyktų. Nesakau, kad tai utopija. Tiesiog reikia užsispirti, visiškai pasiaukoti tam reikalui. Bet atrodo, toks didvyris dar negimė, bent jau aš nepažįstu nei vieno tokio muselininko. Gaila laiko…


Arvydas Prapuolenis “Žvejys ir žuvis” Nr. 9(12) 1999 m. rugsėjis