Pavadėlių gamyba iš gitaros stygų

Vienintelis būdas apsaugoti spiningo valą nuo lydekos žiomenų yra padaryti taip, kad lydeka negalėtų valo apžioti. Na, o tai reiškia, kad tarp valo ir masalo, kurį plėšrūnė atakuoja turi būti įterpta užgaląstiems kaip skustuvas žandikauliams neįveikiamos medžiagos atkarpa. Tokia medžiaga – metalas. Todėl, nepaisant to, kad nuolat diskutuojama apie inovacijas, problema sprendžiama tuo pačiu – paprasčiausiu ir pakankamai primityviu būdu – prie valko tvirtinami plieniniai pavadėliai su sukučių ir segtuku, o pavadėlio gale – masalas.
Dalis žvejų mėgstančių žuvauti su spiningu, o ypač profesionalai vis dar naudoja pavadėlius iš gitaros stygų. Tai vienagysliai pavadėliai, kurių skersmuo – nuo 0,15 iki 0,80 mm (tokio storio – vadinamoji rojalio styga). Stygos – labai tvirtos, po kontakto su lydekos žiomenimis styga dažnai deformuojasi. Ją galima ištiesinti, bet tai prastai atsiliepia masalo žaismui.

Gitaros styga kainuoja apie 5 litus iš kurios pasigaminame 4 pavadėlius. 

Šaltinis: zvejams.lt

Meškeriojimas be masalo ir fluorokarboniniai valai

Šiandien vis dažniau poledinėje žūklėje naudojami masalai, ant kurių kabliukų neveriamas joks natūralus gyvūninės kilmės prievilas, tačiau jais ne tik sumeškeriojama stambių egzempliorių, bet dažnai tokius viliokus ešeriai, kuojos ar plakiai atakuoja geriau nei klasikinę avižėlę su trūklių porele.

Triukšmingi viliokai
Kas vilioja žuvis prie vadinamųjų poledinio meškeriojimo masalų, kurių kabliukų geluonys – atviri? Pasirodo, paradoksalios ypatybės – tokių masalų skleidžiamas triukšmas, kuris girdimas gana dideliame plote ir kuris žadina žuvų smalsumą ir jos plaukia pasidomėti, ar triukšmo šaltinis kartais – nevalgomas?
O kodėl tokius masalus vadinu paradoksaliais? Todėl, kad meškeriojant nuo ledo, šiuo atveju tenka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Kitaip tariant, kiek įmanoma mažiau triukšmauti, nes žuvys gali pasibaidyti, jei neatsargiai barkštelėsite į ledą žūkladėže ar ledsamčio rankena, ir, pamirštant šią logiką, žuvims privilioti pasitelkti tą patį triukšmą.
Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais. Jie, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkia vienas į kitą ir skleidžia garsą, viliojantį plėšrūnus. Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis. Tačiau ieškojimai šia linkme vyksta nepaliaujamai, o tai rodo, kad garsas ir poledinėje žūklėje – veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei. Biologai teigia, kad žiemą to ir nereikia, nes veiksmingesni yra ne masalų keliami virpesiai, o garsas, kurį kelia į gruntą atsitrenkiantys masalai.

Smūgis po smūgio
Tokie „kūjinio“ tipo masalai – vadinamieji „velniai“, kuriais meškeriojama taip, kad jie keltų kuo didesnį triukšmą. Meškeriojimo „velniu“ klasikinė schema tokia: masalas atplėšiamas nuo dugno ir pakimba maždaug 0,5-1 m aukštyje nuo jo, kurį laiką kybo, o paskui paleidžiamas kristi ant dugno. Kuo „velnio“ gramzdas - masyvesnis, tuo stipresnis - masalo smūgis į gruntą. Todėl „velnias“ veiksmingesnis ten, kur dugnas kietas, skambus, nes tada masalo kontaktas su dugnu – girdimas ypač toli. Tad svarbiausias tolimojo veikimo „velnio“ dirgiklis – masalų keliamas garsas.
Manoma, kad greta keliamo garso svarbus - dar vienas dirgiklis. Tai nuo „velnio“ smūgio į gruntą „trykštantys“ nuosėdų fontanėliai, kurie maždaug po 25 stuktelėjimų į dugną suformuoja ties juo drumzlių debesėlį, matomą gana nemažame plote. Jei vanduo skaidrokas, tokie debesėliai iš tolo traukia žuvų dėmesį ir netrukus prie jų susitelkia mailius, o paskui grobį atsliūkina ešeriai. Čia dryžuotašoniai aptinka virš „velnių“ gramzdų šokančius dekoruotus raudonais, rudais, žaliais ir kitokių spalvų apdarais kabliukus, o tada kažkodėl pamiršta mailių ir atakuoja dirbtinį masalą.
Girdėti įvairių nuomonių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet meškeriotojui ne taip svarbu, ką imituoja velnias, o tai, kad žuvys kimba. Ar galima pasiekti, kad ešeriai kibtų dar užtikrinčiau?

Stangrumas - privalumas
Pasirodo, tai padaryti galima, o pats būdas, kuriuo tai užtikrinama, yra gana nesudėtingas, tačiau tikrai veiksmingas. Ko prireiks? Žinoma, reikiamos masės „velnio“, trijų kabliukų, ant kurių užvertos uodo trūklio lervų imitacijos, kelių centimetrų ilgio stangrios plastiko žarnelės ir „Salmo Fluorocarbon“ valo ritinėlio.
Pasiklokite ant stalo perskaitytą laikraštį, išsitraukite iš žūkladėžės meškerėles su „velnių“ montažais ir išardykite juos, o paskui sumontuokite iš naujo, tik naudodami ne paprastą vienagyslį, o minėtą fluorokarboninį valą „Salmo Fluorocarbon“ (0,20 mm skersmens).
Žiemą patartina meškerioti kuo plonesniais valais, tačiau ši logika netaikoma fluorokarbono valams, nes jie vandenyje beveik nematomi. Todėl „velnių“ montažams galima naudoti ne tik storesnį, bet ir spalvotą, pvz., ryškiai oranžinį valą. „Velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu – žymiai veiksmingesni: tai akivaizdžiai rodo ešerių sugavimų statistika.
Kas išbandė tokius montažus, tas, mano nuomone, įsitikino, kad reikia juos daryti maždaug pusantro karto ilgesnius nei įprasta. Trečiojo kabliuko slydimo atkarpa gali būti ne įprasto 30-35 cm ilgio, o siekti visą pusmetrį.
Kadangi fluorokarboninis valas – stangresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta ne tik labai sklandžiai, bet ir labai efektingai. Deja, stangresnis valas nuo nesuskaičiuojamų smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų greičiau „pavargsta“. Todėl meškeriojimo metu tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų tvirtumo. Žinoma, galima turėti montažų atsargą, tačiau paprastai toji versija, kuri tą dieną „dirba“ geriausiai, visada yra tik viena. Iš storoko „Salmo Fluocarbon“ valo padaryti montažai ilgai išlieka gyvybingi ir dažnai paprasčiausiai pamiršti, kad anksčiau susidurdavai su tokia problema.

Šaltinis: salmo.lt

Ką daryti kai nepavyksta išardyti spiningo ar dugninės?

Daug kam yra tekę susidurti su nemalonia staigmena – po meškeriojimo nepavyksta išardyti spiningo ar dugninės meškerykočio, nes dėl neaiškių priežasčių jungties vietoje įstrigo įmautos viena į kitą meškerykočio dalys. Ką daryti?
Jėgą tokiais atvejais naudoti nepatartina, o kas to nepaisė įsitikino, jog nepigūs meškerykočiai, kai su jais nederamai elgiamasi, lengvai lūžta. Tačiau neišardyto meškerykočio į namus neparsiveši ir pas meistrą nenugabensi. Patyrę meškeriotojai siūlo tokią išeitį.
Kadangi meškerykočiai tamsūs, jie traukia kaip magnetas saulės spindulius ir todėl įšyla ne tik per kaitrą. Įšilusio meškerykočio dalys įstringa todėl, kad anglies pluoštas įkaista ir išsiplečia, o jei į jungtį pakliuvo dulkių ar smilčių, tai situacija gerokai komplikuojasi. Išlaisvinti įstrigusias meškerykočių dalis galima atšaldžius meškerykočio dalių sudūrimo vietą. Tai galima padaryti apsukus meškerykočių sudūrimo vietą maišeliu su ledu. Po kelių minučių anglies pluoštas atvėsta ir susitraukia, o tada galima bandyti saugiai išardyti meškerykotį.

Šaltinis: salmo.lt

Slankus kabliukas – universali „drop-shot“ versija

Tiek pirktinių, tiek savadarbių įnagių žūklei „drop-shot“ metodu konstrukcija dažniausiai tipiška – kabliukas, ant kurio veriamas masalas, pririšamas mirtinai. Kitaip tariant, kabliukas tvirtu, neslankiu mazgu pririšamas reikiamu atstumu (0,20 - 1,5 m) nuo sukučio su segtuku, reikiamos formos svareliui kabinti.
Kad gelmę, kurioje plukdomas masalas, galima būtų keisti pagal žūklės sąlygas, sugalvotas specialus segtukas, jungiantis valą su svareliu. Valas į šį segtuką tik įspraudžiamas, o reikalui esant paslenkamas aukštyn arba žemyn. Deja, tokia „drop-shot“ versija turi esminį trūkumą: jei svarelis įstringa tarp akmenų ar užkliūva už kerplėšos, su juo praktiškai visada tenka atsisveikinti.
Todėl visk tik dažniau naudojami neslankūs svareliai, siekiant neoatirti didelių nuostolių, tačiau, kaip jau minėta, bet kuri „drop-shot“ montažo versija, kurios kabliukas pririštas nekintamu atstumu nuo svarelio, neuniversali.
Spininguojant dažnai pasitaiko, kad kurį laiką palei pat dugną kibę ešeriai ar net sterkai, staiga nustoja atakuoti masalą. Vienintelė išeitis – masalą plukdyti ne 20 cm virš dugno, o pusmetriu ar net visu metru aukščiau. Bet ką daryti, jei svarelis, plukdant masalą, turi vilktis dugnu?
Naudojant neslankų svarelį, išeitis viena – montažą tenka keisti tokiu, kurio kabliukas pritvirtintas mažiausiai 30 cm aukščiau. Tai užima nemažai laiko, o svarbiausia, kad reikia turėti atsargą įvairių montažų, kuriuos gali tekti keisti kelis kartus, kol masalas atsidurs reikiamame horizonte.
Gerokai palengvinti spiningavimą gali „drop-shot“ montažo versija su slankiu kabliuku. Tokį įnagį sukonstruoti nesudėtinga – jam reikia tinkamo šiam žūklės būdui kabliuko su vamzdeliu, prilituotu prie kotelio. Tokios konstrukcijos kabliukas visada užtikrina, kad masalas plauktų horizntalioje padėtyje. O kaip padaryti, kad jį galima būtų slankioti valu?
Kabliukas įtvirtinamas tarp dviejų guminių rutuliukų, užvertų ant valo ir atliekančių fiksatorių vaidmenį. Jie pakankamai tvirtai laiko kabliuką kibimo metu, na, o jei laimikis pasitaikys labai stambus, kabliukui nusiverti nuo valo neleis sukutis su segtuku, tačiau kabliuką galima lengvai paslinkti valu žemyn arba aukštyn.
Šaltinis: 15min.

Vytinta žuvis – rizikos faktorius

Kaip paruošti laimikį, kad jis būtų saugus vartoti, nesibaiminant nepageidautinų pasėkmių? Į tokį klausimą atsakymo dažnai ieško meškeriotojai. mėgstantys ypatingą patiekalą – vytintą žuvį. Ką apie šio skanėsto saugumą sako verinarijos ir maisto tarnybų informaciją specialistai?

Nei Vokietijoje, nei Austrijoje, nei Olandijoje ar Danijoje nepamatysi, kad alus būtų gurkšnojamas užkandant vytinta žuvimi. Rūkyta – taip, o vytintos teks ilgokai paieškoti, kol aptiksite šį delikatesą kokioje nors retų maisto produktų parduotuvėlėje. Pasirodo, daugelyje Europos šalių gyventojų sąmonėje įsišaknijusi baimė užsikrėsti ...kirmėlėmis.

Baltijos šalių gyventojai puikiai žino, kad, skrodžiant sugautą žuvį, reikia įsitikinti, ar joje negyvena kaspinuotis? Tai padaryti nesunku, nes kaspinuotis žarnyne lengvai pastebimas, o kad nekiltų pavojus užsikrėsti šio parazito kiaušinėliais, karpines žuvis patariama deramai pačirškinti ant keptuvės.

Tai puikiai žino ir tų šalių, kur populiari vytinta žuvis, gyventojai, bet jie supažindinti ir su tuo, kad nė kiek ne mažiau pavojinga užsikrėsti mažytėmis kirmėlaitėmis, sukeliančiomis opistorchozę. Todėl ir baiminamasi paragauti termiškai neapdorotos žuvies, nes vidutinio statistinio europiečio nuomone, sveikata brangesnė už skonio pojūčius.

Opistorchozės sukėlėjus, veterinarų teigimu, dažniausiai perneša meknės, strepečiai, kuojos, lynai, karšiai, raudės, aukšlės, gružliai. Šio susirgimo šaltinis – užsikrėtę žmonės, naminiai ir laukiniai mėsėdžiai gyvūnai, iš kurių ekskrementų kirmėlių kiaušinėliai pakliūva į gėlo vandens telkinius, kur juos suėda moliuskai – bitinijos. Juose iš kiaušinėlių išsirita kirmėlių lervos – cerkarijos, kurios savo ruožtu pakliūva į žuvis, pirmiausia karpines.

Jei tokią žuvį suvalgysite netinkamai iškeptą ar silpnai pasūdytą, galite savo organizme „apgyvendinti“ nekviestus svečius. Daugiausiai opistorchoze suserga, medikų duomenimis, Obės, Irtyšiaus, Kamos ir Dnepro pakrančių gyventojai, tačiau šis susirgimas registruojamas ir Volgos, Dono, Doneco, Dauguvos ir... Nemuno upių žuvies paragavusiųjų tarpe. Tad mūsų šalies gyventojai taip pat yra rizikos zonoje.

Specialistų teigimu, beveik visas susirgimų opistorchoze arealas išsidėstęs – buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, tačiau pastaruoju metu vis dažniau šio susirgimo atvejų registruojama Tailande, Indijoje, Vietname ir Kinijoje.

Patekusios į žmogaus organizmą cerkarijos įsikuria kepenyse, tulžyje ir kasoje, kur netrukus ima dėti kiaušinėlius – nuo 200 iki 1000 kasdien. Šioje ankstyvoje opistorchozės stadijoje ligoniui pakyla temperatūra, skauda raumenis ir sąnarius, jis gali vemti ir viduriuoti. Tuo metu, diagnozuodami susirgimą, gydytojai nustato kepenų padidėjimą, kartais ir blužnies, alerginius išbėrimus, kraujo sudėties pokyčius.

Jei susirgimui leidžiama įsisenėti, jo požymiai primena chroniškus kepenų ir tulžies negalavimus: erzina skausmai dešiniame šone, dažnai svaigsta galva, skauda nugarą ir galvą, o kepenys – sukietėjusios ir padidėjusios, bet jų funkcijos beveik nepažeistos. Tulžis taip pat dažniausiai lengvai užčiuopiama, pastebima tulžies kanalų diskinezija. Gydytojui apžiūrint tokį ligonį, spustelėjus kasos sritį, tas junta nemalonų erzinimą.

Tokie simptomai būdingi cholecestitui ir pankreatitui, todėl gydytojai dažnai diagnozuoja ne tą susirgimą ir skiria sudėtingas procedūras, nors opistorchozės gydymas gana paprastas – pakanka neprašytus „svečius“ pavaišinti reikiama porcija tablečių nuo kirminų. Na, o kad jų neprireiktų, patartina gėlavandenes žuvis tinkamai kepti virti ir sūdyti, o vytintos žuvies nepirkti iš abejotinų pardavėjų.

Vytinta (džiovinta) žuvis

Gaminimo eiga:

Atrenkamos žuvys, ne didesnės nei delnas.
Šviežia, nešaldyta žuvis, geriausiai pagauta ežere, su išvalytais viduriais (galvas ir žvynus galima palikti) pasūdoma. Druskos negailėti, jos pripilti ir į žuvies vidų ir ištepti šonus. Taip pasūdžius visas žuvis sudėti į dubenį, užpilti sūriu vandeniu, kad apsemtų visą žuvį ir uždengti, paslėgti. Laikyti 1-3 dienas. Vėliau žuvis nuplauti, pro akį suverti siūlu ir pakabinti džiūti vėdinamoje, sausoje vietoje, ne ant saulės. Jei yra galimybė, žuvį kabinkite žemyn galva. Jeigu dėjote daug druskos, pries kabindami, galite pamirkyti žuvį nesūdytame vandenyje tiek pat laiko kiek ją sūdėte - išdžiūvus ji nebus per sūri. Jeigu į patalpas kur džiūna žuvys gali įskristi musės - kiekvieną kampelį uždenkite marle, kad jos negalėtų prisiliesti prie žuvies. Didesnėms žuvims rekomenduojama įkišti degtuką tarp šonkaulių, kad greičiau džiūtų.
Taip žuvis, priklausomai nuo jos dydžio, džiūna 1-4 savaitės. Valgoma nulupus odą. Geras užkandis prie alaus.

Vientiso meškerykočio privalumai ir minusai

Šiuolaikinės technologijos kompiuterius išplojo taip, kad jie tapo ne storesni už iliustruotą žurnalą, o inovatyvios mobiliojo ryšio priemonės telpa į delną ir netgi echolotai bei GPS navigatoriai jau montuojami į laikrodžius, tačiau visuotinio kompaktiškumo epochoje vis dar egzistuoja ypatinga meškerykočių klasė – vientisi arba neišardomi spiningai.

Trumpas debiutas

Neakivaizdiniu būdu su neišardomais spiningais mūsų meškeriotojai jau prieš kelis dešimtmečius susipažino iš įrankių katalogų, atvežamų iš Jungtinių Valstjų, kur tokie spiningai palyginti populiarūs ir šiandien, tačiau pirmoji reali pažintis su jais įvyko, kai Vilniuje atsidarė vieno Amerikos lietuvio meškeriojimo reikmenų parduotuvė „Žiauna“, deja veikusi gana trumpą laiką. Būtent joje galima buvo paimti į rankas ir „pakratyti“, kaip sako spiningininkai, berods, „St.Croix“ markės spiningus, kurių strypai nuo rankenos iki viršūnėlės valo žiedo buvo gluotnūs ir nupoliruoti.
Žinoma, keista buvo matyti spiningo meškerykočius be mums įprastos sandūros strypo viduryje, tačiau daugeliui jie tada pasirodė patrauklūs, nes tuomet manyta, kad toks įrankis atveria naujas spiningavimo galimybes ir, turėdamas tokį spiningą, savo asmeninį spiningavimo meistriškumą gali pakelti į naują lygį. Pardavėjai taip pat išsijuosdami liaupsino vientisus spiningus, tad tuomet juos įsgijo ne vienas naujovėms imlus spiningininkas. Ar vientisi spiningai pateisino lūkesčius?

Žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Šiandien vėl lyg ir atgyja susidomėjimas vientisais spiningais nes pramonė ėmė naudoti naujas technologijas, leidžiančias pagaminti kitos kokybės neišardomus meškerykočius nei tie, su kuriais susipažinome „Žiaunoje“ beveik prieš pusantro dešimtmečio. Tačiau, kai gerai pagalvoji, matai, kad tas susidomėjimas kyla daugiausiai iš gamintojų, kurie sumaniai kursto mūsų smalsumą įvairiais rinkodariniais triukais, rengia propagandines kampanijas, siekdami renovuoti susidomėjimą neišardomais spiningais, bet, atvirai kalbant, visų jų tikslas – vienas: sukelti pagyvėjimą rinkoje. Tačiau ar vientisi spiningai – žingsnis į priekį ar žingsnis atgal?

Pamenu, kai pirmą kartą paėmiau į rankas 2.40 m neišardomą spiningą, pirmoji atėjusi į galvą mintis buvo apie mano automobilio bagažinės plotį ir ilgį. Į mano „Toyota Corrola“ toks įrankis aiškiai netilpo, tad pagalvojau, jog variantas vienas – laikysiu jį sodyboje, nes jos lubos gana aukštos, erdvės pakanka, o nusinešti iki valties pusšimtį metrų – jokia problema. Tačiau kam man toks spiningas, jei žuvis gaudysiu tuo įrankiu tik vienam ežere, o kitur vyksiu, pasiėmęs tradicinį išardomą spiningą?

Pamenu, kaip senelio sodyboje ant sienos būdavo sukabintos lazdyno meškerės. Pasiimdavom jas ir lyg vėliavą iškėlę eidavom prie ežero. Šiuo aspektu vientisas meškerykotis – žingsnis atgal, nes tokio įrankio transportavimas – keblus, tokį įrankį galima gabenti tik specialiame automobilyje, tokiame kaip šešiametrinis „Chevrolet“, kuris kažkada specialiai buvo gaminamas Amerikoje vientisų meškerykočių aistruoliams.

Mums toks transportas pernelyg didelė prabanga. Bet yra ir kitas variantas, – stogo bagažinė arba specialus futliaras. Beje, vientisi meškerykočiai dažniausiai parduodami kartu su plastikiniais arba metaliniais futliarais, kuriuos galima tiesiogiai tvirtinti prie rėminės stogo bagažinės. Šis variantas, manau, geresnis, nes lagamino tipo stogo bagažinė labai padidina atomobilio degalų sąnaudas.

Vis dėlto, kad ir kaip skaičiuotum, tačiau neišardomo spiningo panaudojimo galimybės ribotos. Be to, jo nepasiimsi į kelionę lėktuvu, nes aviakompanijos plėšia nemažus pinigus už kiekvieną nestandartinį metrą. Todėl daugelis spiningininkų įsigyja meškerykočius išardomus į keturias ir daugiau dalių, kad futliaras lyg pagaikštis nestyrotų iš bagažo. Žodžiu, jei negalite verstis be neišardomo spiningo, geriau tokį meškerykotį išsinuomuoti, nuvykus į vietą. O suma sumarum visi šie minusai rodo, kad neišardomi meškerykočiai – eilinės trumpalaikės mados dalykas.
Skirtumai ir panašumai

Kad neliktų neišklausyta toji spiningininkų dalis, kuri iš ankstesnių laikų dar turi neišardomų spiningų, pabandykim panagrinėti, kuo neišardomas spiningas skiriasi nuo sudurtinio ir ar jis yra pranašesnis? Tiek vienų, tiek kitų spiningų valo žiedeliai, ričių laikikliai bei „auskarai“ masalo kabliukui įverti dažniausiai niekuo nesiskiria ir priklauso tik nuo įrankio klasės. Šiuo aspektu tiek vientisi, tiek neišardomi įrankiai niekuo nesiskiria. Medžiagos (anglies arba kompozicinis pluoštas) taip pat niekuo nesiskiria. Irgi tik nuo įrankio klasės priklauso, kokios panaudotos. Vadinasi, skiriasi tik spiningo strypo konstrukcija.

Vientisų spiningų šalininkai teigia, kad tokie įrankiai kardinaliai skiriasi nuo išardomų spiningų. Esą, vientisi spiningai lengvesni, nes būtent sandūra prideda spiningui papildomos masės . Bet tai – mitas, nes net tokios pačios konstrukcijos ir iš to paties pluošto pagamintų vienų ir kitų to paties ilgio spiningų masė skiriasi tik keliais gramais. Žinoma, ne kiekvienam spiningininkui tai atrodo esminis dalykas. Ypač, kai gamintojai siekia sukurti kuo lengvesnius įrankius ir pasiekimus šioje srityje plačiai deklaruoja.

Kitas vientisų spiningų šalininkų pabrėžiamas privalumas – įrankio jautrumas arba gebėjimas perteikti informaciją apie masalo kontaktus su žuvimi, gruntu, klūtimis. Kadangi meškerykočio strypas vientisas, jis tikrai gali turėti geresnes rezonansines savybes arba kaip sako, spiningininkai, didesnį skambumą, tačiau užtenka išardomo spiningo strypo iš anglies pluošto drūtgalį įsodinti į vadinamąjį rezonansinį vamzdelį, įtvirtinamą spiningo rankenoje, ir situacija susilygins arba pasikeis sudurtinio spiningo naudai. Tokie vamzdeliai dažniausia gaminami iš titano ir yra labai lengvi, todėl spiningo masę padidina nežymiai.

Kaip žuvį tinkamai sūdyti, kepti ir virti?

Ne tik žalia žuvis, bet ir kepta, gali tapti nemalonios invazijos į jūsų organizmą priežastimi. Kokių normų reikia laikytis ruošiant žuvį, kad išvengtumėte žuvyje pasitaikančių kirmėlių ir kitų akiai nematomų padarų keliamo pavojaus?

Žuvis – sveika ir saugi valgyti, mitybos specialistų teigimu, tik tada, kai ji šviežia ir tinkamai apdorota bei paruošta, laikantis nustatytų normų. Štai ką tik sugautą ar atšildytą žuvį galima valgyti su prieskoniais, gaminti iš jos sušį tik tuo atveju, jei laikomasi trijų būtinų išlygų. Pirma, tai turi būti dirbtinai išauginta žuvis, kuri buvo maitinama specialiais pašarais, o svarbiausia buvo stebima jos būklė ir sveikata, tikrinama, ar ji neužsikrėte parazitais.

Suprantama, kad tai liečia tik aukštos žuvininkystės kultūros šalis, pirmiausia Europą, bet netaikoma žuviai, išaugintai Pietryčių Azijoje ar Kinijoje. Antra, jei valgysite žalią, pirmiausia, jūros žuvį, reikia įsitikinti ar ji iškart po sugavimo buvo sušaldyta į kaulą, o atšildyta tik prieš valgymą. Trečia, bet kurioje upių žuvyje, išskyrus eršketines, gali pasitaikyti parazitų, todėl žalią galima valgyti tik sterlę, atlantinį ir kitus eršketus.

Visas žuvis galima valgyti tinkamai išvirtas ir iškeptas, nesibaiminant pasekmių. Žuvį būtina virti 15-20 minučių nuo to momento, kai vanduo užverda, – kepti – taip pat ne mažiau 15-20 minučių. Jei žuvis stambi, geriau supjaustyti ją gabalais ir išimti stuburą. Pyragus su žuvimi būtina kepti ne mažiau kaip pusvalandį. Rūkyta žuvis laikoma tinkama valgyti tik tada, jei rūkymo procesas atliktas pagal nustatytas normas.

Žuvį sūdant šiltame druskos tirpale (15-16 laipsnių) parazitų lervos žūsta per 5-9 dienas, sūdant šaltuoju būdu (5-6 laipsniai) – per 6-13 dienų, o sūdant sausai – per 9-13 dienų, jei žuvis neskrosta, jei žuvis skrosta, per 7-12 dienų. Druskos turi būti dedama nemažiau kaip 200 g vienam kilogramui žuvies. Šios rekomendacijos tinka sūdyti žuvis, kurių masė neviršija 2 kg.

Šaldytos žuvys, kurių masė neviršija 2 kg, laikomos nukenksmintomis, jei 12 valandų išlaikytos 27 laipsnių šalčio temperatūroje. Jei šaldymo temperatūra – 22 laipsniai šalčio, žuvis tinkama maistui po 18, o jei temperatūra – 16 laipsnių šalčio, po 36 valandų. Net 3 parų prireiks, kad nepavojinga taptų žuvis, šaldoma 12 laipsnių šalčio temperatūroje, dar ilgiau – net 7 paras teks šaldyti žuvį 8 laipsnių šalčio temperatūroje ir tik po 10 parų saugi taps žuvis šaldoma 4 laipsnių šalčio temperatūroje.

Meškeriotojo žinynas. Ką ir kur meškerioti lapkritį?

Paskutinis rudens mėnuo pavadintas labai taikliai, nes lapkritį visada papučia stiprūs vėjai ir nuogai išrengia visus lapuočius, tačiau, klimatologų teigimu, lapkritis niūrokas ne todėl, kad gamta šį mėnėsį galutinai pasirengia žiemai. Tiesiog lapkritį daug apniukusių dienų, o šviesioji dienos dalis - labai trumpa, tad atrodo, jog gyvename patamsyje, geriausiu atveju – prieblandoje. Tokie yra vidutinio klimato juostos ypatumai, o šviesos stoka šiuo metu labai įtakoja žuvų kibimą. Tiksliau jų apetitus. Koks lapkritį mūsų vandenyse gyvenančių žuvų poreikis užkąsti ką nors kaloringo?

Fenomenali migracija
Lapkritį meškeriotojo akį labiausiai džiugina pakrantėje išvystas siluetas su meškere rankose, o jei pamatai vieną šalia kitos kelias valtis, išmetusias inkarus, tai krūtinę užlieja šilta banga. Juk tie ženklai liudija tik viena – kimba. Tad, jei šiuo metų laiku važiuosite pro Daugus, suktelkite nuo apvažiavimo į senąją kelio atkarpą ir jūsų akims atsivers pats maloniausias meškeriotojo akiai reginys – valčių flotilė, išsirikiavusi Didžiulio ežero rankovėje, plytinčioje priešais miestelio centrą. Kiekvieno sezono pabaigoje įvyksta fenomenali kuojų migracija, apie kurią žino jau ne tik daugiškiai, bet ir aplinkinių rajonų meškeriotojai. Stambiosios, auksašonės kuojos, kurias meškeriotojai vadina senu papratimu smetoninėmis, suplaukia į giliausią rankovės zoną ir aktyviai maitinasi.
Daugiškiai šį fenomeną vadina dievo dovana, o ichtiologai, šiais racionalaus mąstymo laikais, remdamiesi įvairių tyrimų duomenimis, teigia, kad jokio stebuklo čia nėra: į rankovę įteka gana vandeningas upelis, srūvantis iš ežerų virtinės, todėl vanduo įlankoje šiltesnis nei atvėsusiuose Didžiulio plotuose, na, o žuvys, pirmiausia kuojos, traukia ten, kur joms komfortiškiau. Tinkamose sąlygose auksašonės nepraranda apetito ir mielai susigundo tinkamai patiekta uodo trūklio lerva ar apsiuva. Mokslininkų nuomone, tokių zonų galima aptikti kiekviename ežere. Jose iki pat ledmečio galima sėkmingai meškerioti kuojas, plakius, o kai kur ir karšius, tačiau reikia parinkti delikatesnius įrankius, masalus, apsišarvuoti kantrybe ir aiškiai suvokti, kad šiuo metų laiku žuvų kibimas kartais būna labai trumpas, todėl svarbu jį nepražiopsoti. Paprastai kibimo reikia tikėtis šviesiausiuoju paros metu, t.y., vidury dienos, o dangui temstant, žuvų aktyvumas silpsta.

Vieni į guolį, kiti – į daržą
Lapkritį žuvų pamėgtose ganyklose vyksta tam tikra rotacija, kuri apibūdinama formule, panaudota šio skyrelio pavadinimui: paskutinį rudens mėnesį jau nebeaptiksite įprastose vietose karosų ir lynų, jie nulenda į savo žiemavietes ir ima snausti, laukdami pavasario. Žinoma, klimato kaitos eroje galima sulaukti įvairiausių staigmenų, kai karosai ar lynai ima kibti viduržiemį, tačiau ne tik karosai su lynais, bet ir karpiai, šamai, unguriai nebepalieka savo užuoglaudų ir laukia atšilimo. Kita vertus, tų žuvų, kurios traukia į žiemos guolius, vietą užima kitos, tarp kurių meškeriotojams įdomiausios - vėgėlės ir sterkai. Šios žuvys tiesiog mėgaujasi prieblanda, tvyrančia gelmėse ir aktyviai medžioja patamsyje prastai matančias ir prarandančias deramą orientaciją masalines žuveles. Pirmiausia – pūgžlius ir gružlius bei kuojų, plakių ir raudžių jauniklius.
Vėgėlių ir sterkų akių tinklainė pasižymi ypatingu jautrumu šviesai, todėl prietemoje jos tokios pat aktyvios, kaip ir dieną. Net maksimalus šviesiojo paros meto sutrumpėjimas rudens pabaigoje neprigesina šių žuvų aktyvumo. Atvirkščiai, tiek sterkai, tiek vėgėlės aktyviai medžioja ir kaupia maistingų medžiagų atsargas sunkiausiam ledmečio periodui, kai vandenyje maksimaliai sumažės deguonies.
Ypatingu rajumu pasižymi vėgėlės, kurios šniukštinėja savo medžioklės plotuose vos ne visą parą. Šiuo metu vėgėles galima suvilioti stambiu slieku, paukščio žarnos galiuku, keliais kepenų gabaliukais užvertais ant stambaus (1/0-2/0 numerio) vienšakio kabliuko. Beje, šias žuvis geriausiai meškerioti būtent vienšakiais kabliukais, o parankiausias įrankis – vidutinės klasės ar stangresnė dugninė, atlaikanti dideles apkrovas. Vieni meškeriotojai teigia, kad vėgėlės kimba atsargiai, kibimą sunku pastebėti, dažniausiai belieka tik konstatuoti, jog marmuriniais ornamentais padabinta žuvis užkibo. Kiti sako, jog vėgėlėms visai be reikalo priskiriamas perdėtas atsargumas, nes ši žuvis paprasčiausiai labai lėta, grobį pastveria tvirtai, bet ryja jį ilgai, nesitraukdama iš tos vietos, kur aptiko gardų kąsnį. Todėl savo nejudrumu ir apdumia akis netgi ypatingai jautriam elektroninam kibimo signalizatoriui.
Kitas reikalas – sterkas: dabar šis nenuorama kursuoja savo medžioklės plotuose kaip kreiseris ir stveria tai, kas jam pasipainioja po nosimi. Šiuo metu sterkai gundosi stambiais kąsniais, kad galėtų kietai prikimšti skrandį, sunaudodami minimalias energijos sąnaudas. Sterkui šiuo metu reikia siūlyti stamboką guminuką, imituojantį pūgžliuką ar gružlį savo forma, nes masalo spalva gali būti labai tolima nuo originalo, pvz., salotinė. Sterkai rudens pabaigoje medžioja giliose griovose, kuriomis gali būti, kaip Kauno mariose, vandens talpyklos dugnu vingiuojanti buvusios upės vaga, lovio formos duburiai ežeruose, o upėse - duobės, kuriose sūkuriuoja srovė. Tokios įdubos dažnai susidaro už krantus saugančių nuo ardymo pylimų, ties skardžiais.

Nepražiopsokite šlapdribų
Seniai pastebėta, kad šalto oro frontas, slenkantis iš šiaurės į pietus, neigiamai veikia net tradiciškai aktyvių lapkritį žuvų, tokių kaip vėgėlė ar sterkas, nuotaiką, tačiau ją labai pagerina atšilimas. Tiesiog magiškai ne vieną žuvų rūšį veikia šlapdriba. Muselininkai tokiu oru skuba prie šaltavandenių upių meškerioti kiršlių, kurie pasidaro tokie neišrankūs, kad stveria kiekvieną pasiūlytą muselę. Matyt, pro nuskaidrėjusią iki krištolinio skaidrumo vandens storymę aiškiai matoma stambių snaigių liūtis kiršliams primena masinius lašalų ir vienadienių šokius gegužę ir birželį. Deja, vos palietusios vandenį snaigės ištirpsta, o kiršlys, bandantis pastverti chimerą, lieka nieko nekandęs. Tad nenustabu, kad po kurio laiko jis ima niršti ir beatodairiškai atakuoja bet kokią vabzdžio imitaciją, kai toji atsiduria akiriatyje.
Šlapdriba ir pliusinė oro temperatūra labai teigiamai veikia ešerių, susitelkiančių ežerų duburiuose, o ypač – giliausiose tvenkinių vietose, kur erdvė ribota, o žuvų tankis būna labai didelis. Suprantama, kad tuose duburiuose visas mailius jau seniai būna išmedžiotas, bet, net ir labai alkani būdami, ešeriai nenoriai palieka komfortišką gelmę, kur vanduo – pastebimai šiltesnis nei pora metrų seklesnėje vietelėje. Ešerių susibūrimo vietas ežeruose sunkau aptikti nei tvenkiniuose, nes jos būna tolokai nuo kranto, o echolotas čia mažai ką padeda. Antra, net ir tiksliai žinant, kur ežere yra ešerių pamėgtos žiemavietės, ne taip paprasta patiekti jiems apetitišką patiekalą. Masalą dažnai reikia nugramzdinti į 10-15 m, o Tauragno ežere - į 20-30 m gelmę. Geriausiai čia tinka „drop-shot“ montažai, ant kurių kabliukų užverti 3-5 cm guminukai, imituojantys mailių.
Sunkiausia parinkti reikiamos spalvos masalus, todėl kartais reikia iš esmės apsišarvuoti kantrybe, kad neįkyrėtų keisti guminukus vis kitokiais, kol pavyks nustatyti, kokio atspalvio masalai ešeriams patinka labiausiai. Beje, šis imlus darbas dažnai atliekamas dėl keliolikos minučių kibimo pliūpsnio, per kurį sugaunami 3-6 ešeriai. Geriausiu atveju kibimas trunka valandą, tačiau labai didelis tokio meškeriojimo privalumas, kad kimba beveik vien stambūs egzmeplioriai. Vietoj guminuko galima naudoti miniatiūrinę vertikalios eigos blizgelę – cokerį. Jis greitai grimzta ir atsiduria tiksliai tame taške, kur praeina ešerius viliojantis povandeninis skardis.
Per šlapdribas aktyvesnės tampa ir lydekos, į kurių meškeriojimą lapkritį taip pat nereiktų numoti ranka vien dėl prasto oro. Paprasčiausiai reikia tinkamai apsirengti, avėti reikiamą avalynę, mūvėti specialias pirštines ir lydekų gaudymas taps pakankamai komfortišku užsiėmimu. Produktyviausias būdas – velkė, o masalas – masyvokas vobleris-grimzlius (60-100 g), kuriam volframinis pavadėlis padeda atsidurti pačioje priedugnėje ir vangiai viksnojant uodega sklęsti nusidanginusių į komfortišką gelmę stambių lydekų panosėje, arba stambus sklendžiantis guminukas (15-25 cm), kurio korpuse įmontuotas galvakablis, kad masalą būtų nesudėtinga plukdyti priedugnėje. Statistika rodo, kad lapkritį užfiksuojama daugiausiai stambių lydekų kibimų, todėl progos suvilioti trofėjinį laimikį taipogi reikėtų nepraleisti.

Jūros vilkų sezonas

Minėti procesai vyksta gėluose vandenyse, o jūroje pasireiškia tik sezoninės žuvų migracijos, tačiau ir jos teikia nemažai galimybių sėkmingai pameškerioti įvairių rūšių žuvis. Lapkritį jūra vėsta ir iš lagūnų, tokių kaip Kuršių marios ar Rygos įlanka, bei stambių upių pasiganyti į Baltijos priekrantę išsidanginusios žuvys – karšiai, sterkai, kuojos grįžta atgal į gimtuosius vandenis, o kartu su jomis į lagūnas ir upes migruoja praeivės žuvys – žiobriai, perpelės, netrukus pasirodys stintos. Tad lagūnų prieangiuose ir upių žiotyse lapkritį galima gana sėkmingai gaudyti įvairų laimikį dugninėmis meškerėmis.
Tiesa, dar labai mažai meškeriotojų renkasi tokį kelią, nepagrįstai manydami, kad pabjurus orams, meškeriojimo sezonas baigėsi. Kol kas išpopuliarėjo viena tradicija - nuo seno kuršių ir lyvių pajūrio kaimuose žinomas plekšnių meškeriojimas. Anksčiau plekšnes galėdavo gaudyti tik verslininkai, kurie priekrantėje užmesdavo vadinamuosius „permetus“ – kilometrines atkarpas tvirtos virvės, prie kurios pavadėliais pritvirtinti šimtai ilgakočių kabliukų su užvertais ant jų žuvies gabalėliais. Plekšnių meškeriojimas nuo kranto tapo prieinamas tik tada, kai atsirado pirmosios ritės, o ypač populiarėti ėmė tada, kai senąją inercinių ričių kartą pakeitė naujoviškos neinercinės „mėsmalės“, kuriomis svarelį nuo kranto galima nuskraidinti per 100 m, ir specialūs meškerykočiai iš kompozicinių medžiagų. Žodžiu, tinkami meškeriojimo įrankiai lėmė tai, kad ne tik Šiaurės jūros pakrantėse dabar prasideda meškeriojimo jūrinėmis dugninėmis atšiauriausiu metų laiku sezonas. Meškeriotojus, kurie ant jūros kranto, stebėdami dugninių kibimo signalizatorius, praleidžia kartais ir kelias paras iš eilės, pajūrio gyventojai praminė jūros vilkais. Jų garbės kodeksas – negrįžti be laimikio. Šie meškeriotojai žino daug gudrybių, todėl beveik visada sumeškerioja ne vieną dešimtį plekšnių.
Tad patys matote, kad pasirinkimas lapkričio mėnesį yra ir nemažas. Na, o ką ir kur meškerioti kiekvienas turi nuspręsti pats. Tačiau turbūt visada įdomiausia – tai, kas nauja, neišbandyta. Tad ieškokite naujų kelių.

Šaltinis: 15min

Spiningavimas rudenį. Lydekos ir varlių migracijos

Pirmosios stiprios šalnos – ženklas visų rūšių ir amžiaus varlėms, kad artėja realūs šalčiai, todėl, lyg burtininkui lazdele mostelėjus, šimtatūkstantinė kvaksinti armada striksi į ežerų bei tvenkinių pakrantes, nieko nelaukdamos neria į vandenį ir ieško priekrantėje patogių vietelių įsirausti į dumblą.

Periodinė migracija
Varlės neatsitiktinai ieško prieglobsčio vandenyje – varliagyvių kraujas vėsus, todėl šių gyvūnų egzistencija tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Jei varlė užsižiopsos ir neįsikraustys į vandenį, kol oro temperatūra nukris žemiau nulio, ji rizikuoja sušalti į ledą.
Tokių varlių gamtininkai aptinka sekliose ežerų vietose, kuriose per stiprius speigus vanduo įšąla iki dugno. Ledine virtusi varlė atrodo kaip stiklinė statulėlė ir yra labai trapi, todėl išmesta iš rankų ant plytelėmis išklotų grindų ji sudūžta į smulkius gabalėlius lygiai taip pat kaip tikras stiklinis dirbinys. Tačiau žiemos prieangyje varlėms reikia saugotis ne tik šalčių, bet ir dantytų lydekų žabtų.
Vos tik šalnos virte nuvirina priekrantės vandenžoles, lydekos, iki tol lūkuriavusios pasalose prie įplaukų į žuvų žiemojimo duburius kuojų, plakių, karšių, lynų ir karosų jauniklių, lyg pagal komandą pilnu greičiu plaukia prie krantų, kur gelmė kartais siekia vos 20–30 cm.
Lydekas čia sukviečia jų gentainių per tūkstančius evoliucijos metų išsiugdytas instinktas, tiksliai pasakantis, kada kvasių armada pradės lįsti į vandenį. Na, o kad varlės lydekoms yra toks pat šventinis patiekalas kaip mums kalėdinė žąsis, turbūt, sakyti nereikia.

Kaip ir iš kur užmesti masalą?
Darganos vejamos varlės jokios alternatyvos neturi, todėl, nepaisydamos mirtino pavojaus, beatodairiškai lenda į vandenį, t. y., tiesiai lydekoms į nasrus. Žinoma, ant margašonių puotos stalo pakliūva tik dalis kvaksių, o didžiuma sėkmingai pasiekia žiemavietes.
Tačiau ne tik varlės, bet ir pačios lydekos pakliūva į rizikos grupę, nes jos lyg užhipnotizuotos dažnai nebejunta pavojaus, kai įsitraukia į azartišką varlių medžioklę. Spiningininkai gana nesunkai pasinaudoja lengvabūdišku laikinai pamiršusių atsargumą lydekų elgesiu ir vilioja margašones varlių imitacijomis, kurios sudaro specialią, naudojamą iš esmės tik trumpą sezono periodą, spiningo masalų grupę.
Kartais lydekų gaudymo varlių imitacijomis laikas trunka vos savaitę, o kartais beveik visą spalio mėnesį. Bet vien tinkami masalai neužtikrina lydekų žūklės priekrantės zonoje sėkmės: labai svarbu pasirinkti reikiamą taktiką, kurios šerdis – spiningininko užimama pozicija.
Varliaujančias lydekas nuo kranto žvejoja ne daugiau kaip 2–3 proc. spiningininkų, o likusieji tai daro tik iš valties. Krantu prisliūkinti prie seklumoje patruliuojančių lydekų nepastebėtam labai sunku. Antra, keblu reikiamu atstumu ir tiksliai užmesti masalą, nes kliudo meldų ir ajerų, atvašynai juosiantys seklias įlankas. Trečia, jei lydeka išvysta žvejo siluetą, ji tuojau pat skuodžia į gelmę ir tą dieną medžioti į priekrantę nebegrįžta.
Kitas reikalas – žūklė iš valties. Patyręs spiningininkas priplaukia reikiamon vieton iš ežero pusės, todėl lydekos jo nemato, nes stebi krantą, nuo kurio į vandenį pliumpsi varlės. Žinoma, piktnaudžiauti tuo nederėtų, nes, išbaidžius žuvis, teks, ieškotis kitos žūklės vietos. Tad geriausia užimti poziciją tokiu atstumu, kad pavyktų maksimaliai tolimu metimu taikliai pasiųsti masalą į lydekų medžioklės zoną.

Kuo viliojamos margašonės?
Kokį masalą patartina pasirinkti pirmam metimui? Atsakymas vienas: kiek įmanoma masyvesnį, skriejantį toli. Tai – klasikinė blizgė vartiklė. Deja, dažniausiai sunkesnę nei 10–12 g vartiklę tokioje žūklėje panaudoti keblu, nes vidutinis žūklavietės gylis dažniausiai siekia pusmetrį. Todėl tenka naudoti gana dideles – iki 15 cm ilgio blizges, kaldintas iš plonų metalo lakštų.
Na, o tai reiškia, kad net ir lengvas vėjelis gerokai keičia užmetamo masalo skrydžio trajektoriją. Užtat tokia blizgė puikiai vartosi pačiame vandens paviršiuje ir tampa idealiu lydekų atakų taikiniu. Tačiau pastaruoju metu klasikinius masalus išstumia tikroviškos varlių imitacijos iš plastiko bei specialūs viliokai.
„Salmo“ ekspertai, konstruojantys lydekų gaudymo masalus, teigia, kad veiksmingiausi priekrantės masalai tie, kurie panašus į lydekų medžioklės objektą, t. y. į tikrą varlę? Mūsų krašte varlės būna žalios ir rusvos. Tiksliau jų nugarėlės, o papilvės – baltos arba gelsvos. Tad, ekspertų nuomone, varliaujančioms lydekoms vilioti tinka visi masalai, kurie nudažyti minėtomis spalvomis.
Pats paprasčiausias pavyzdys: lydekų žūklei priekrantėje puikiai tinka visi balti guminukai (ypač apniukusiomis dienomis), nes lydekos reaguoja į baltas varlių papilves kaip buliai, pamatę raudoną skudurą. Tačiau, kai dangus debesuotas su pragiedruliais, skaidriame vandenyje balta spalva gali lydekoms atrodyti įtartinai ryški, todėl patariama naudoti žalsvus masalus. Ypač žalsvai perlamutrines ir rusvas „Mister Tvister“ varlytes, kurios seklumoje labai efektingai „mala“ kojytėmis užvertos ant specialių „skraidančios lėkštės“ formos galvakablių.
Su tokiais galvakabliais, pritaikytais spininguoti sekliose vietose, dažniausiai komplektuojami ir „Twin Tail Grub“ guminukai su dvigubomis uodegėlėmis, primenančiomis varlių kojytes. Plukdyti priekrantėje minkštuosius spiningo masalus naudojami ne tik tradiciniai galvakabliai su švininiais svareliais, bet ir lengvesni už vandenį galvakabliai iš plastiko ir net balzos medžio, kurie užtikrina, kad masalas plauktų pačiame vandens paviršiuje.

Šaltinis: 15min

Į Lietuvos upes gįžta aštriašnipiai eršketai

Trejus metus Lietuvoje įgyvendinama Eršketų išteklių atkūrimo programa. Šios vertingos žuvys Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko praėjusio amžiaus viduryje. Eršketus ėmėsi veisti Žuvininkytės tarnyba.

Iš Rusnės ir Laukystos veislynų atkeliavę dvejų mėnesių eršketukai sveria po 5–8 gramus. Jaunikliai paleidžiami į Neries ir Šventosios upes, jose eršketai neršdavo nuo senų laikų. Šios karališkos žuvys gali užaugti iki kelių šimtų kilogramų, itin vertingi jų ikrai. Tačiau eršketai Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse išnyko prieš gerą pusšimtį metų.

„Mano duomenimis, paskutinis eršketas pagautas  1956 m. Jis užfiksuotas Jurbarko rajone. Mačiau nuotrauką: su vežimu veža, uodega velkasi žeme“, – sakė Žuvininkystės tarnybos Rusnės poskyrio vedėjas Stasys Aleksandravičius.

Jau kurį laiką žuvininkytės ūkiuose auginami sibiriniai eršketai, kurie tiekiami prekybai, o atkurti Baltijos jūros aštriašnipių eršketų išteklius imtasi prieš trejus metus. Pasak žuvivaisininkų, į upes paleista 20 tūkst. eršketukų.

„Auginti sunku. Mes įvertinome tai, kad ikrų litras kainuoja  40 tūkst. litų. Nusipirkti  100 g reikia bent 4 tūkst. litų. Mes turėjome 400 g, išsirito 15 tūkst., iš jų iki šios dienos išaugo daugiau nei 9 tūkst. Žiemai auginti palikta 1200. Per žiemą išaugs iki 500–600 g. Tai bus didesnė žuvis už silkę“, – pasakojo Stasys Aleksandravičius.

Eršketų jaunikliai, patekę į Neries ir Šventosios upes, tikimasi, per mėnesį pasieks Kuršių marias. Kiti ūgtelėję eršketukai, pažymėti žymekliais, bus paleisti pavasarį. 

„Mūsų žymėtų eršketukų jau pagauna Baltijos jūroje. Jie sveria  1,5 kg. Gražiai auga. Ir dėl lašišų buvo skeptikų. Lašišų ir šlakių ištekliai, juos veisiant, atsistatė ir dabar jie nebe Raudonojoje knygoje. Taip pat ir su aštriašnipiu eršketu“, – dėstė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys.

Žuvivaisos specialistų teigimu, atkurti aštriašnipių eršketų išteklius gali padėti žvejai. Šios žuvys subręsta po 15–20 metų ir tuomet gali veistis natūraliu būdu. Todėl prašoma žvejų mėgėjų sugavus upėje ar Kuršių mariose eršketą paleisti atgal į vandens telkinį.

Šaltinis: http://www.15min.lt

Rudens viduryje įsibėgėja ūsorių kibimas

Kai spalį prasideda pirmosios šalnos metas ir upių vanduo ima vėsti, o tėkmė pasroviui plukdo byrančius nuo medžių lapus, prasideda ūsorių kibimo metas, nes šios žuvys žiemos prieangyje pajunta nenumaldomą apetitą ir vos ne visą parą šniukštinėja po sietuvas, ieškodamos srovės atnešamo maisto.

Laikosi sėsliai

Ūsorius – sraunių upių gyventojas, įpratęs galynėtis su tėkme, todėl jis laikosi sraunumose, kur dugnas nužertas žvirgždu ir rieduliais. Paprastai ūsoriai visam sezonui pasirenka gyvenamąsias vietas ir toli nuo jų nesitraukia. Tokiuose upių ruožuose pakanka užuolankų, kur ūsoriai gali laukti tėkmės atnešamo maisto – vabzdžių lervų, sliekų, stveria jis ir pakliuvusias į sraunumą varlytes, gramdo nuo akmenų smulkius moliuskus.

Sraunumose tinkamiausias meškeriojimo įrankis – dugninė su masyviu svareliu, kad užmesto masalo srovė nenuvilktų iš sietuvos į seklumą. Tačiau tradicinė dugninė su 50-70 g svareliu  ir aukščiau jo pritvirtintu 40-50 cm pavadėliu, prie kurio pririštas 6-4 numerio trumpakotis kabliukas veiksminga tais atvejais, kai tiksliai žinoma, kur ūsoriai laikosi. Jei tokia vieta numanoma apytiksliai, būtina ūsorių privilioti prie masalo.

Tam reikalui nuo seno naudojami stambūs jauko papločiai, kuriuose įmaišyta kapotų sliekų ir didelis kiekis kurmiarausių žemės. Bet tokius jauko papločius galima užmesti palyginti netoli nuo kranto, o, jei ūsorių pamėgta sietuva – vagos viduryje, ją galima pasiekti tik dugnine su šėrykle. Todėl vis dažniau ūsorių meškerojimui pasitelkiamos būtent dugninės su šėryklėmis. Ūsoriai daug greičiau randa kelią prie masalo, jei prie jo veda jauko šleifas, kuris driekiasi iš talpios šėryklės. Tačiau norimoje vietoje išlaikyti šėryklę nėra taip paprasta – vien šėryklės svarelio masės gali nepakakti.

Vertikali padėtis

Sėkmingiausia ūsorių žūklė – Neryje ir Nemuno aukštupyje, kur šių žuvų gyvena nemažai. Šie vandenys pasižymi sraunia tėkme, kuri po rudens liūčių tampa dar veržlesnė. Tad norint, kad masalas gulėtų ant dugno reikiamoje vietoje ir jo nenuvilktų į šalį srovė kartu su svareliu ar šėrykle, meškerykočiai ant kranto įtvirtinami beveik vertikaliai, o meškeriojimui pasirenkamos vietos skardžių. Tada dugninės valas sminga į vandenį labai stačiu kampu. Dėl tos pačios priežasties naudojami ilgi meškerykočiai – 3,90 – 4,20 m.

Dažniausiai vietiniai meškeriotojai dugninėms įtvirtinti naudoja laikiklius, padarytus iš pusmetrinio vamzdelio, kurio skersmuo toks, kad tilptų meškerykočio drūtgalis. Vamzdelio vienas galas atviras, o į kitą įtvirtintas iš metalinio strypo padarytas taip pat maždaug pusmetrio smaigas. Jis turi būti aštriai nusmailintas, kad lengvai smigtų į gruntą. Tokie laikikliai patikimai „sergsti“ meškerykotį vertikalioje padėtyje ir net stipriu trūktelėjimu ūsorius jų neišverčia iš koto, bet jie turi vieną esminį trūkumą. Jie susmeigiami gana toli vienas nuo kito, todėl meškeriotojui dažnai tenka bėgti porą dešimčių metrų, kai „užgroja“ kibimo signalizatorius, kad spėtų pakirsti kimbantį ūsorių.

Todėl atvykę iš miesto meškeriotojai dažniau renkasi kitą versiją – ne įsmeigiamus į gruntą vienakojus, o specialius trikojus, kurie naudojami meškeriojant jūrinėmis dugninėmis. Naudojant tokį laikiklį meškerykočiai „neišsibarsto“ keliolikos metrų atkarpoje, o sukoncentruoti vienoje vietoje, kur meškeriotojui patogiau juos prižiūrėti ir stebėti kibimą, o ir pakirsti laiku – daugiau šansų. Trikojo privalumas dar ir tas, kad jame patogu įtvirtinti ilgus 3,90-4,20 m ilgio meškerykočius.

Varpelis ar lanksti viršūnėlė?

Kai ūsorių gaudymui buvo pritaikomi stangrūs teleskopiniai meškerykočiai, dažniausiai meškeriotojai naudodavo tradicinius kibimo signalizatorius – varpelius, tačiau dabar atsirado specialus dugninių, skirtų meškeriojimui srauniuose vandenyse, tipas – „feeder“ dugninės. Tokie įrankiai ypač tinkami ūsorių meškeriojimui, nes jais užmetamų montažų masė siekia 150 g, o tokios masės svareliai nesunkiai atsispiria tėkmės spaudimui. Antra, šios stambaus kalibro dugninės turi keičiamas viršūnėlės. Paprastai gamintojai komplektuoja tokias dugnines su trimis skirtingo liaunumo viršūnėlėmis. Pradedant meškeriojimą pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą viršūnėlę – užmetus šėryklę ir srovei įtempus valą, ji turi linkti nežymiai ir išlikti stabilioje būsenoje. Kai kimba žuvis, viršūnėlė ima virpėti ir linkčioti, o pagal tai meškeriotojas nesunkiai susiorientuoja, kada reikia pakirsti žuvį. Tokie kibimo signalizatoriai dabar – patys populiariausi.

Kad viršūnėlė tinkamai signalizuotų apie kibimą, šėryklės ar svarelio masė taip pat turi būti tinkamai parinkta. Tai nustatyti nesunku: jei, užmetus šėryklę, viršūnėlė ima drebėti, tai reiškia, kad šėryklę srovė velka dugnu, kol toji užkliūva už dugno nelygumo ir srovė nebegali jos pajudinti. Vadinasi, reikia naudoti sunkesnę šėryklę.

Tinkamo stangrumo viršūnėlė puikiai perteikia kibimo niuansus: jei viršūnėlė tarpais virpteli, sudreba, tačiau nesulinksta, tai reiškia, kad žuvis tik domisi masalu, bet jo neragauja ir viso labo rankioja iš šėryklės tėkmės išplautą jauką. Kada viršūnėlė staigiai gana žymiai palinksta ir tuoj pat vėl atsitiesia, tai reiškia, jog žuvis pastvėrė masalą, bet tuoj pat išspjovė. Tik tada, kai viršūnėlė linkdama pulsuoja, akivaizdu, kad ūsorius užkibo ir pats laikas pakirsti.

Kvapus šleifas driekiasi paskui masalą

Seniai nustatyta, kad plėšriosios žuvys – smaližės ir puikiai reaguoja į grobio skleidžiamą kvapą, todėl spiningininkai vis dažniau specialiais aromatais pagardina spiningo masalus, naudojamus lydekų, ešerių, upėtakių, sterkų, šamų ir daugelio jūrinių žuvų gaudymui.

Mūsų meškeriotojams kvapūs tepalai, pavilgai ir purškalai deramo pasitikėjimo dar nekelia, tačiau taip yra, matyt, todėl, kad pamirštama pagrindinė tokių priemonių naudojimo taisyklė: spiningo masalų aromatizatoriai skirti ne pagerinti ir taip gerą kibimą, o paskatinti kibti vangias žuvis. Šiuolaikinėje meškeriojimo praktikoje vilioti žuvis prie masalo naudojama daug įvairių aromatų ir kvapnių natūralių sintetinių medžiagų. Tiesa, ne visos jos malonios žmogaus nosiai, bet tai kitas dalykas.

Ypač plačiai aromatai naudojami ruošti įvairius jaukus ir masalus, naudojamus meškeriojant plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, o taip pat gaudant karpius. Kaip atskirti kurie aromatai skirti taikioms, o kurie – plėšrioms žuvims? Tikslios takoskyros ekspertai neįvardija, nes česnako aromatas vilioja karosus ir domina sterkus, krevečių aliejus arba žuvų taukai – universalūs aromatizatoriai, tinkantys gardinti tiek masalinius kukulius, tiek spiningo masalus, o vanilės aromatas domina ne tik kuojas ir karšius, bet ir ešerius. Todėl eksperimentuoti reikia su įvairiais aromatais, kol nustatysite, kuo kvepiantis patraukliausias jūsų pamėgtuose ežeruose reziduojantiems ešeriams.

Visi meškeriotojų reikmėms skirti aromatizatoriai turi vieną trūkumą – net ir stipriausiai kvepiančios medžiagos vandenyje gana greitai išsikvepia. Greičiausiai išsikvepia skysti aromatizatoriai ir purškalai, kiek ilgėliau kvapnų šleifą paskui plaukiantį voblerį ar sukrę skleidžia aromatiniai tepalai. Todėl spiningininkas kas keliolika metimų turi patepti ar apipurkšti masalą aromatizatoriumi iš naujo, o tai esminis nepatogumas. Tačiau spiningininkai sugalvojo gudrybę, kaip pagardinti masalus gana ilgam laikui. Beje, tam nereikia pirkti brangių masalų, o viską galima pasidaryti namuose.

Vienas tokių veiksmingų triukų naudojamas viliojant vangias žuvis guminukais.   Viskas ko reikia, tai – vienkartinis švirkštas, pirktinis arba savadarbis įrankis „Double Punch“ masalams skvarbyti, vandeniui atsparių klijų tūbelė, porolono arba veltinio gabaliukas, guminukas bei buteliukas su aromatizatoriumi. Guminuko korpuse masalų skvarbymo pjaustykle išpjaunama 1-2,5 cm skersmens kiaurymė. Jos vieta – ties guminuko uodegos pagrindu, kad aromatas sklistų už masalo, o ne į šonus. Ta pačia pjaustykle iš stangraus akyto porolono ar veltinio išpjaunama tokio pat skersmens kempinėlė. Guminuko korpuse išpjautos kiaurymės kraštai patepami momentiniais klijais ir į ją įstatoma kempinėlė. Belieka švirkštu pasemti aromatizatoriaus ir įšvirkšti 1,5-2 ml aromatizatoriaus.

Ko verti augaliniai jaukai ir masalai

Tešla ant kabliuko

Visos karpinės žuvys mielai ragauja tešlą. Kaip jos pasidaryti, o svarbiausia ilgai išsaugoti tinkamą meškeriojimui? Patyrę meškeriotojai tokiomis subtilybėmis su naujokais retais dalinasi, todėl tokia informacija labai reikalinga. Štai ar visi žino ką daryti, kad tešla nesudžiūtų, o vandenyje pernelyg neišmirktų? Pasirodo, kad pakanka į ją įmaišyti augalinio aliejaus. Tešlos patrauklumą labai padidina aromatas, kurį suteikia medus, aviečių, braškių, serbentų sultys, akvariuminių žuvelių ėdalas, turintis specifinį vėžiagyvių kvapą, pakepintos ir sumaltos saulėgrąžos ar kanapės, krapai, česnakas ir net... mėtinė dantų pasta.

Puikią tešlą meškeriojimui galima pasidaryti iš 2 valgomųjų šaukštų miltų, sumaišytų su vienu pakepintų ir sumaltų saulėgrąžų šaukštu.  Į mišinį įpilami 5 valgomieji šaukštai vandens ir keli lašai augalinio aliejaus, mišinys išminkomas, o gauta tešla minutei panardinama į verdantį vandenį. Kitas originalus ir paprastas receptas rekomenduoja 2 valgomuosius šaukštus miltų išplakti su pienu, kol tešla įgaus tirštos grietinės pavidalą. Paskui reikia į ją įmaišyti žiupsnelį vanilinio cukraus ir žiupsnelį sodos. Tada augaliniu aliejumi ištepama gerai įkaitinama keptuvė, į kurią įliejamas valgomąjį šaukštą tešlos. Kai tešla pasklinda, ant jos užklojamas iškedentos vatos „blynas“ ir iš viršaus jį užliejamas antru tešlos šaukštu. Iškeptas „lietinis su įdaru“ sukarpomas žirklėmis reikiamo dydžio gabaliukais. Toks masalas labai tvirtai laikosi ant kabliuko.

Duonos minkštimas

Kaip ir tešla duonos minkštimas taip pat labai populiarus karpinių žuvų užkandis. Tačiau nedarykite klaidos ir nenaudokite šiam masalui baltos duonos minkštimo – juoda tinka daug geriau. Nepamirškite, kad masalas, paruoštas iš šviežios duonos minkštimo vandenyje iškart tampa glitus ir lengvai išslysta žuvims iš burnos. Todėl masalą geriau ruošti iš suvilgyto vandeniu sužiedėjusios duonos minkštimo, kurį geriausia porą kartų perleisti per mėsmalę, o po to suminkyti su kiaušinio tryniu, kol taps panašus į gumą. Iš tokio minkštimo ruošiami įvairūs masalai. Karosams meškerioti naudojamą duonos minkštimą meškeriotojai pagardina česnako milteliais, keliomis kruopelėmis kvapaus vazelino, traiškytais sliekais arba kąsneliu mėtinės dantų pastos. Universalus masalas suminkomas iš duonos minkšimo ir karštų bulvių, kurios verdamos tol, kol sukrinta. Proporcijos – 50-50 proc. Į mišinį įpilama keliolika lašų augalinio aliejaus.

Avižiniai dribsniai

Specialiai paruošti avižiniai dribsniai naudojami meškerioti stambias žuvis. Šio masalo paruošimo receptas toks: į kiaurasamtį suberiama saują dribsnių ir 2-3 sekundėms panardinama į verdantį pieną. Kai pienas nuvarva, dribsniai išberiami į suteptą augaliniu aliejumi keptuvę ir 3-4 min. pakepami. Dribsniai taps elastingi, ir puikiai laikysis ant kabliuko, o vandenyje pabuvę nepasidarys tižūs.

Bulvė

Karpinės žuvys dažnai susigundo virta bulve. Šį masalą ypač mėgsta karpiai. Kad bulvė nesmuktų nuo kabliuko, ją reikia virti, laikantis nesudėtingų taisyklių. Jokiu būdu nevirkite bulvių šaltame vandenyje. Iš pradžių į šaltą vandenį įberkite saują druskos, o sūrymą užvirinkite. Į jį sumetamos neskustos bulvės, kurios pavirtos išverčiamos į šaltą vandenį. Kai bulvės atauš ir apdžiūs, jas reikia nulupti ir supjaustyti kubeliais, kurių kraštinė lygi maždaug 1 cm. Jei turite labai smulkių bulvių, jas galima išvirti ir verti ant kabliuko nepjaustytas. Prieš užmetant bulvinį masalą, jis panardinamas į karstelėjusį linų ar saulėgrąžų aliejų. Toks masalas ypač patinka karpiams ir stambiems karosams.

Košė

Nors gali pasirodyti, jog košė tinkamesnė atlikti jauko vaidmenį, tačiau ji – puikus masalas meškerioti karpines žuvims.
Kad košė būtų patraukli žuvims, į vandenį ar pieną, kuriame ji verdama, patartina įberti pusę arbatinio šaukštelio druskos (tokia dozė skirta litrui skysčio), o, baigiant virti, į košę dedamas arbatinis šaukštelis medaus arba cukraus. Žuvis, aptikusi apetitiškai atrodančią košę, visada ją ragauja ir daug mieliau siunčia į skrandį, jei ji pasūdyta ar pasaldinta. Antra, košę reikia virti tik emaliuotame puode – aliuminis netinka.

Vienas patraukliausių kaprinėms žuvims jaukų ir masalų – manų košė. Ją išvirti nesunku laikantis tinkamo recepto, kuris sako: į puodą įpilkite stiklinę pieno, perpus atskiestą vandeniu ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus bei įberkite mažytį žiupsnelį vanilinio cukraus. Kai pienas užvirs, įberkite į jį ketvirtį stiklinės manų kruopų ir maišykite viralą, kol sutirštės. Košei atvėsus, ji sumaišoma su puse stiklinės sausų manų kruopų ir mirkoma, kol sukietės ir nebelips prie pirštų. Tokia košė – ir jaukas, ir masalas, nes užmetus šią košę, užvertą ant kabliuko, į vandenį, nuo jo atskyla kruopelės, kurias žuvys rankioja nuo dugno. Tokią košę kai kurie meškeriotojai dažo raudonai.

Kitas puikus jaukas ir masalas – kvietinė košė. Jos receptas taip pat nesudėtingas: užvirinkite dvi stiklines vandens ir suberkite į jį stiklinę praskalautų kviečių kruopų. Košė verdama ant silpnos ugnies, kol sutirštėja, tačiau nepamirškite ją nuolat maišyti, kad nepridegtų. Košei išvirus, į pilkite į ją 3 valgomuosius šaukštus pieno ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus ir vėl pavirkite, kol visai sutirštės. Tada košę tame pačiame puode paminkykite ir pastatykite valandai į orkaitę. Kai išimta iš orkaitės košė atauš, iš jos sukočiojami reikiamo dydžio rutuliukai. Meškeriojant rutuliukus pavoliokite sausame akvariumo žuvelių ėdale, kad jie įgautų kvapą.

Dar vienas patarimas: masalai ilgiau išliks šviežūs, o jaukas neprarūgs per kaitrą, jei, ruošdami košes ar šutintus grūdus bei žirnius, į vandenį,  kuriame verdami masalai, įdėsite aspirino. Viename litre vandens ištirpinama viena aspirino tabletė.

Šaltinis: http://www.15min.lt

Rudeninė atmintinė žvejams mėgėjams: kuriose upėse meškerioti draudžiama

Visą mėnesį – nuo rugsėjo 16-osios iki spalio 15 d. – pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bus leidžiama žvejoti tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Turintieji teisę žvejoti nemokamai žuvis galės gaudyti tik tais įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriosioms ir lašišinėms žuvims, o jeigu atsitiktinai užkibs lašiša ar šlakis, privalės nedelsdami šią žuvį paleisti.

Kaip sakė Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, žvejoti lašišas ir šlakius leidžiama tik šviesiu paros metu – nuo saulės patekėjimo iki laidos. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 100 m žemiau užtvankų ir žuvitakių. Tose upių vietose, kurios nėra nustatytos kaip lašišų ir šlakių migracijos ir neršto vietos, galima žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti.

Nuo šių metų lašišas ir šlakius, įsigijus žvejo mėgėjo kortelę, galima gaudyti ir Nemune. Nemokamą žvejybos teisę turintys asmenys ir asmenys, neįsigiję žvejo mėgėjo kortelių, Nemune gali žvejoti kitas žuvis, laikydamiesi Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių reikalavimų.

Žvejo mėgėjo kortelės išduodamos vienai dienai vienam iš upių ruožų. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti vieną lašišą arba vieną šlakį. Žvejo mėgėjo kortelę galima įsigyti naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS) arba loterijos „Perlas“ terminaluose. Kadangi šiuose terminaluose paslauga pradėta teikti tik nuo rugsėjo 5 d., gali pasitaikyti, kad kai kurios terminalų kasininkės dar nežino apie žvejo mėgėjo kortelių išdavimą, todėl, norėdami išvengti nesusipratimų, žvejai turėtų pasakyti paslaugos kodą – 105444.

Vardą ir pavardę į žvejo mėgėjo kortelę, įsigytą „Perlo“ terminale, žvejas turi įsirašyti pats, prieš pradėdamas žvejybą. Žvejo mėgėjo kortelė, kurioje neįrašytas žvejo vardas ir pavardė, nesuteikia teisės žvejoti.

Viena iš naujovių šiais metais yra tai, kad žvejo mėgėjo kortelę (net ir elektroninę) privaloma turėti žvejybos vietoje. Sugavus lašišą ar šlakį, ne vėliau kaip per 5 minutes reikia nuplėšti nurodytą šios kortelės dalį. Nuplėšta kortelė teisės žvejoti nesuteikia. Sugavus lašišą ar šlakį, per 10 dienų privaloma elektroniniu paštu info@am.lt arba faksu (5) 2662 707 pateikti ataskaitą. Ataskaitos forma yra paskelbta Aplinkos ministerijos tinklalapyje (rubrika „Gamtos apsauga“ – „Žvejyba“ – „Ataskaitos apie sugautą lašišą ar šlakį forma“). Jeigu žvejo mėgėjo kortelė įsigyta per „ALIS“, ataskaitą reikia teikti „ALIS“.

Jūroje lašišas ir šlakius galima gaudyti be žvejo mėgėjo kortelės – turint žvejo mėgėjo bilietą ar nemokamą žvejybos teisę. Per vieną žvejybą jūroje leidžiama sugauti vieną lašišą arba šlakį. Nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. žvejams mėgėjams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios (pajūrio) upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų galų Baltijos jūroje. Žvejams verslininkams šiuo laikotarpiu minėtoje akvatorijoje prie Šventosios upės žiočių ir mažesniu kaip 3 km spinduliu nuo Klaipėdos jūrų uosto molų draudžiama žvejyba paviršiniais žvejybos įrankiais. Lašišų ir šlakių verslinė žvejyba vidaus vandens telkiniuose draudžiama ištisus metus.

Upių ruožai, kuriuose mėgėjų žvejyba nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. draudžiama neturint žvejo mėgėjo kortelių ar nemokamos žvejybos teisės

Nr.    Vandens telkinys    Žvejybos vietos
1.    Neris    visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti upė
2.    Žeimena    nuo žiočių iki Lakajos žiočių
3.    Vilnia    nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos
4.    Šventoji    nuo žiočių iki tilto kelyje Kavarskas –Kurkliai  ir nuo Kavarsko užtvankos iki Virintos žiočių
5.    Siesartis    nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto
6.    Širvinta    nuo žiočių iki Liukonių tilto
7.    Dubysa    nuo žiočių iki Lyduvėnų tilto
8.    Jūra    nuo žiočių iki Tauragės Versmės gimnazijos
9.    Minija    nuo Lankupių iki Salanto žiočių
10.    Veiviržas    nuo žiočių iki kelio Veiviržėnai–Švėkšna tilto
11.    Akmena–Danė    nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos
12.    Šventoji (pajūrio)    nuo žiočių iki Laukžemės malūno užtvankos“


Vandens telkiniai, į kuriuos suteikiama teisė limituotai lašišų ir šlakių žvejybai nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d.

Nr.    Vandens telkinys    Žvejybos vietos    Žvejo mėgėjo kortelių kiekis
1.    Nemunas    nuo Atmatos iki 500 m žemiau Kauno HE užtvankos    neribojamas
2.    Neris    visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti upė    neribojamas
3.    Žeimena    nuo žiočių iki Lakajos žiočių    150
4.    Vilnia    nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos    150
5.    Šventoji    nuo žiočių iki tilto kelyje Kavarskas - Kurkliai ir nuo Kavarsko užtvankos iki Virintos žiočių    neribojamas
6.    Siesartis    nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto     150
7.    Širvinta    nuo žiočių iki Liukonių tilto    300
8.    Dubysa    nuo žiočių iki Lyduvėnų tilto    300
9.    Jūra    nuo žiočių iki Tauragės užtvankos    neribojamas
10.    Minija    nuo Lankupių iki Salanto žiočių    neribojamas
11.    Veiviržas    nuo žiočių iki kelio Veiviržėnai–Švėkšna tilto    300
12.    Akmena–Danė    nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos    150
13.    Šventoji (pajūrio)    nuo žiočių iki Laukžemės malūno užtvankos    300