TRYS PRIEŽASTYS
Jei pradedančiajam spiningautojui
reikėtų rinktis vieną iš dviejų žūklės būdų, masalą
patarčiau mesti prieš srovę. Be abejo, tada ir upelio krantais
teks eiti prieš srovę. Šis būdas, kai masalas metamas prieš
srovę, o traukiamas pasroviui, turi daug privalumų. Pirmiausia
eidami prieš srovę visada esame upėtakiui už nugaros, o tai
leidžia arčiau prieiti prie žuvies ir užimti gerą poziciją ant
kranto. Antra, eidami prieš srovę kur kas greičiau ištobulinsime
metimo techniką, nes metant masalą prieš srovę reikalingi taiklūs
metimai. Metimo prieš srovę beveik nepataisysi, o taiklaus metimo
pasroviui neretai net nereikia, nes masalą (jei tai vobleris) galima
nuplukdyti j reikiamą vietą. Be to, mesdamas prieš srovę
spiningautojas greičiau ištobulina
masalo valdymo techniką.
Trečia priežastis, kodėl
pradedantysis upėtakininkas turėtų eiti prieš srovę ir masalą
mesti prieš srovę, yra ta, kad pasroviui plaukiantis masalas
upėtakiui yra įprastas, nes taip gaunami beveik visi skanėstai,
kuriuos žuvis seniai ir sėkmingai suvirškino. Taip anksti pavasarį upe j upėtakio akiratį patenka varlytės, kai palieka upę ir
keliasi į krantą, taip atkeliauja vabzdžiai ir paliegusios, jėgų
netekusios mažytės žuvelės.
PIRMO METIMO REIKŠMĖ
Žuvis, pamačiusi srovės nešamą
skanėstą, iš karto atkreipia į jį dėmesį, tačiau skirtingos
žuvys j tai reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, šapalai paprastai yra
smalsūs ir gali priplaukti prie kiekvieno objekto, ypač jei jis
pateko į mažų šapalų būrelio akiratį. Upėtakiai yra
atsargesni, bet būna dienų ar valandų, kai jų atsargumas
išgaruoja. Atvirai kalbant, srovė mums labai padeda, ir kuo ji
greitesnė, tuo mažiau palieka laiko žuviai apsispręsti.
įsivaizduokime, kad su srove plaukia mažytė, jėgų netekusi
apsvaiginta žuvelė (rainė, aukšlytė ir pan.). Upėtakis tai
pamato, bet niekada neturi daug laiko rinktis ir svarstyti, kaip
pasielgti. Srovė viską tuoj nuneš tolyn - laimikis atiteks kitam
upėtakiui. Todėl upėtakis priverstas nuspręsti nedelsdamas.
Skirtingame upės taške upėtakis turi skirtingą laiko tarpą, bet
jis visada yra labai trumpas. Gal jis bus kiek ilgesnis, jei upėtakis
gali iš toliau apžiūrėti masalą, bet jei masalas plaukia
pasroviui, jam tokios galimybės nėra.
Nors žuvis neturi laiko svarstyti,
tačiau tai nereiškia, kad ji ims į burną kiekvieną pro šalį plaukiantį šapą. Taip nėra. Mūsų masalą akimis palydės ir
nieko su juo nedarys ne vienas upėtakis, ir čia nieko nepadarysi,
tačiau kiekvienu atveju reikia atsiminti, kad svarbiausias yra
pirmasis metimas. Jis turi būti tiksliausias ir labiausiai
apgalvotas. Prieš metant būtina Įvertinti ir srovės greitį, ir
visus kitus niuansus, nes geriausias metimas yra tada, kai praplaukia
kuo arčiau upėtakio buveinės, galima sakyti, pabarbena j jo namo
langus, bet neužkliūna už upėtakio sode esančių kelmų, šakų
ir kitokios netvarkos.
Jei masalas plauks atokiau nuo upėtakio
buveinės, pavyzdžiui, pusės metro atstumu, reakcija gali būti įvairi ir labai priklausys nuo upėtakio aktyvumo. Tam tikrais
atvejais jis gali net nepajudėti iš vietos, kitais atvejais, kai
bus aktyvus ir net piktas, jis agresyviai atakuos masalą. Yra ir
trečias variantas, itin žadinantis aistras. Tai atvejis, kai
upėtakis iššoka iš savo buveinės, tarsi nori griebti masalą,
bet staiga apsigalvoja ir neria atgal. Pastarasis variantas nėra
beviltiškas - tokį upėtakį galima dar kartą išprašyti iš
slėptuvės, bet ne iš karto, o po kurio laiko, tarkim, po valandos.
Kai masalą traukiame pasroviui,
upėtakis, norėdamas jį pagriebti, gali šokti j priekį ir atakuoti,
kaip kareivis atakuoja iš apkasų išlindus] priešą. Bet upėtakis
dažniausiai daro kitaip: jis masalą praleidžia, po to pasiveja,
sekundės dalį plaukdamas pasroviui, tuomet čiumpa jį ir grįžta
atgal. Taip jam patogiau, taip didesnė tikimybė sugauti žuvelę,
taip, matyt, sunaudojama mažiau energijos.
Upėtakiai - srovę mėgstančios
žuvys. Jie visada stengiasi būti šalia greitos tėkmės, nes
būtent ji ir atneša visą jų maistą. Tačiau stebint vandenį,
bandant nuspėti galimas upėtakio buveines ir masalo plaukimo pro
jas trajektoriją, nereikia pamiršti vieno dalyko - upėtakių
elgesys priklauso ir nuo šių žuvų populiacijos upėje: kuo
upėtakių mažiau, tuo mažiau šansų net labai geroje vietoje
suvilioti upėtakį, nes jis masalą atakuos tik alkio genamas. Jei
upėtakių populiacija didelė, tai jie masalą dažnai atakuos ne
kaip objektą, kuriuo galima pasisotinti, o kaip konkurentą, kurį reikia išvyti iš savo zonos. Taigi kuo upėtakių daugiau, tuo jų
domėjimasis aplinka yra didesnis.
Šaltinis: Žvejys ir žuvis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą