Šapalų medžiotojų takai

PAGRINDINIS TAKTIKOS BRUOŽAS

Žvejojant mažesnėje upėje reikia laikytis tokios taktikos, kokios laikosi daugelis upėtakininkų. Einame prieš srovę ir metame prieš srovę. Vidutinio dydžio ar gana didelėje upėje, tokioje kaip Nemunas ar Neris, prie šapalo galime prisėlinti iš bet kurios pusės, nes tokios upės leidžia atlikti gana tolimus metimus tiek pasroviui, tiek skersai upės ir tuo metu būti nematomam ir negirdimam, o mažoje upėje tokios galimybės nėra. Šapalas, jei jis laikosi srovėje, upės viduryje, o taip visada būna, kai vanduo nusenka, mus labai gerai mato, tad metimai pasroviui paprastai baigiasi šapalų pabaidymu, o metimai prieš srovę gali duoti puikių rezultatų.

Šapalai - ne upėtakiai, jie po vieną neplaukioja. Šapalai visada laikosi būreliais, ir jei to būrelio link masalą pasiųsime stovėdami šapalams už nugarų, šansų, kad pagausime net kelias žuvis, yra daugiau nei tuo atveju, jei masalą mesime pasroviui. Be abejo, masalą reikia užmesti gerokai toliau nuo šapalų buveinės, jei yra galimybė, reikia stengtis bent kelis metrus permesti tą vietą, kur tūno šapalai.

Aišku, taisyklė, kad didelė upė - dideli šapalai, yra nepaneigiama: nori gaudyti didžiausius šapalus, gaudyk Nemune. Taigi, atrodytų, nėra ko lįsti į tas mažesnes upes, geriau gaudyti bent jau vidutinio dydžio upėse, nes ten šapalai didesni. Taip, tai tiesa, tačiau mažesnių upių šapaliukai - kaip saulėgrąžų gliaudymas: pradedi ir negali sustoti. Ir ne žuvis svarbu, o tas pasitenkinimo jausmas, kuris apima, kai tyliai prisėlini prie šapalioko, tiksliai užmeti tinkamą masalą ir po kelių akimirkų pajunti tą nepakartojamą šapalo smūgį.

METIMAI IR BRAIDYMAS

Žvejojant mažesnėse upėse teks nemažai braidyti. Tik braidydami galime surasti šapalus, kurie mažesnėse upėse užsiima kur kas daugiau ir įvairesnių vietų, nei tokio pat dydžio upėse gyvenantys upėtakiai. Paprastai stengiuosi įbristi į upės vidurį, beveik iki kito kranto, kad mesdamas masalą prieš srovę galėčiau jį pratraukti palei vieną krantą, po to - palei kitą krantą. Aišku, traukiu vobleriuką ir upės viduriu, nes čia taip pat tūno šapalai - jei tos nedidelės, gana seklios upės vagos viduryje yra keliasdešimties centimetrų gylio duobelė, kuri suteikia užuovėją nuo srovės, ar dugne pabarstyta akmenukų, už kurių šapalai taip pat gali laikytis.

Metimai prieš srovę nėra atliekami tiesiausiu taikymu prieš srovę. Dažniausiai metimas daromas skersai upės ir prieš srovę, o masalas grįžta šiokiu tokiu didelio spindulio lanku. Kiekvieną metimą diktuoja sąlygos, tad kalbėti apie tai neverta - kiekvienas žvejys puikiai mato, kur masalą reikėtų mesti ir kaip jį traukti.

Kokiu greičiu reikėtų traukti masalą, kai gaudydami šapalus masalą metame prieš srovę? Sunku pasakyti, šapalams gali patikti, kai masalas plaukia vos greičiau už srovę, t. y. tokiu greičiu, kad jaučiasi jo darbas.

Bet būna, kad jiems patinka, kai masalas traukiamas labai dideliu greičiu. Jei žvejojate vobleriu, pabandykite jį traukti taip, kad kurį laiką (sekundę) jį srovė neštų kaip šapą, o kurį laiką vobleris atgytų, pradėtų vibruoti. Pradedančiam spiningautojui, norint įvaldyti tokią techniką, reikės nemažai pasitreniruoti, nes tai ne stovintis vanduo - viskas vyksta labai greitai: srovė neša masalą mūsų link, mums akimirką tenka surinkinėti laisvą valą, kitą akimirką jau traukti masalą, vėl surinkinėti valą, vėl trūktelėti masalą ir t.t. Skaitant viskas atrodo gražiai, o realybėje viskas vyksta labai greitai.

PERSPEKTYVIOS VIETOS

Jei norite mažesnėje upėje pagauti didesnį šapalą, tokį, kad jau būtų galima su juo nusifotografuoti, teks ieškoti tokių vietų, kur gylis didesnis nei vienas metras. Perspektyvi vieta gali būti staigus upės vagos susiaurėjimas, jei yra seklesnis nei prieš jį ar už jo esančios upės atkarpos. Jei suradote tokią vietą, tikrinkite zoną ir už upės susiaurėjimo, ir prieš susiaurėjimą. Ir vienur, ir kitur turi būti šapalų. Bet nepamirškite, kad upėje yra nemažai, mūsų manymu, perspektyvių vietų, kuriose turėtų būti šapalų, bet kuriose jų kažkodėl nebūna.

Jei upės atkarpa prieš susiaurėjimą yra seklesnė nei pats susiaurėjimas, tai toje prieš susiaurėjimą esančioje atkarpoje ieškoti šapalų neverta. Ieškokite jų už susiaurėjimo, kur srovė aprimsta, nepaisant to, kad ir čia gali būti seklu. Ir vėlgi šapalų čia gali būti, bet gali ir nebūti. Atkarpos prieš susiarėjimą yra įdomios tik tada, jei jos yra gilesnės nei pats susiaurėjimas.

Dar viena vieta, kurioje yra šansų sugauti didelį šapalą, - upės vingiai. Kuo upės vingis statesnis, tuo didesnė tikimybė čia aptikti didesnį šapalą. Be abejo, upės vingių struktūra yra tokia pati: vidinė vingio dalis - sekluma, išorinė - kaip Dievas duos - gali būti gana gilu, bet gali būti tik iliuzija, kad gilu. Viskas priklauso nuo to, kaip gamta sugebėjo išlenkti upės vagą - kuo daugiau ją išlenkė, tuo daugiau šansų surasti didelį gylį. Jei upės vingyje yra daugiau gylio, didesnis šapalas joje jaučiasi saugus kaip bunkeryje. Todėl jį greičiausiai aptiksime prisispaudusį prie išorinės vingio dalies kranto. O jei ten yra išgraužos, jis tūnos jose. Mažoje upėje tokias vietas reikia tikrinti tik metant masalą prieš srovę ir traukiant pasroviui. Ne visada tai patogu, reikia labai didelio taiklumo ir staigaus bei tikslaus masalo valdymo. Kur kas mažiau taiklumo reikia masalą metant pasroviui. Tokiu atveju galima nesunkiai pakoreguoti jo trajektoriją po užmetimo, priversti praplaukti palei pat krantą. Pagunda didelė, tačiau nesusigundykite, nebent esate pasiryžę prie nedidelės upės vingio šliaužte prišliaužti. Niekada nepamirškite, kad mažesnės upės - tai tarsi šiuolaikinis daugiabutis namas. Viskas labai gražu, miela, bet kai viršuje kaimynai pradeda vaikščioti, supranti, kad namas yra popierinis. Taigi, jei norime pagauti šapalą, nebūkime drambliai, lipantys jiems ant galvų.

TIESIOS ATKARPOS

Literatūroje kartais rašoma, kad reikia vengti tiesių upių atkarpų, nes jose nėra šapalų. Tai netiesa. Vienoje mėgstamoje nedidelėje upėje žinau ne vieną visiškai tiesią, tolygios srovės atkarpą, kurioje galima pagauti gražių šapalų. Vasarą tų tiesių atkarpų krantai apauga tankiomis nendrėmis, tad prasibrauti prie vandens nėra paprasta. Šapalai dažniausiai tūno prie pat nendrių, tarsi sulindę į jas. Masalas taip pat turi plaukti palei pat nendres. Tokiose vietose ne visada galima užmesti prieš srovę - paprasčiausiai aplinka neleidžia atlikti metimų, todėl tenka žvejoti masalą metant pasroviui, stengiantis jį nuplukdyti ten, kur reikia ir pan.

ŠAPALO ATAKA

Šapalas visada atakuoja taip, kad spiningautojui norisi papasakoti, kaip jam vos spiningas iš rankų neiškrito. Jei žvejojate ne pačiais mažiausiais vobleriais su vienu kabliuku, o šiek tiek didesniais vobleriais su dviem kabliukais, ištraukę užkibusį šapalą pastebėsite vieną dalyką: metant prieš srovę sugautas šapalas dažniausiai bus užkibęs už vidurinio kabliuko. Susidaro įspūdis, kad šapalas nelaukia, kol masalas praplauks ir jo nesiveja, o atakuoja pasitikdamas arba atakuodamas jį iš šono, jei voblerį mato ne prieš save, o šiek tiek šone. Nesiimu spręsti, kaip ten yra - matėme ne vieną po vandeniu nufilmuotą filmą apie tai,-kaip plėšrūnai atakuoja masalus, ir turiu pasakyti, kad ta ataka nėra tokia primityvi. Atidžiau pažvelgus matosi, kad ji susideda iš įvairių lėtesnių ir greitesnių judesių. Nemanau, kad reikia į tai gilintis. Nedidelėje upėje mums svarbiausia yra tai, kad žuvis pirmiausia turi išgirsti ir pamatyti masalą, o tik po to - masalo savininką.

MASALAI ŠAPALAMS

Labai svarbu tinkamai parinkti masalą. Visi šapalams tinkantys masalai, nesvarbu, kokioje upėje žvejosime, gali tilpti į saują. Na, jei ne į saują, tai į vieną nedidelę dėžutę. Tai keliolika voblerių - nuo 2 iki 5 cm ilgio (didelis šapalas kartais gali atakuoti ir didesnį voblerį), ir 0-2 numerio sukriukės. Masalus reikėtų rinktis atidžiai dėl vienos priežasties - gaudydami lydekas galime „tvičingauti“, „džerkauti“, „hičinti“, „plukinti“, „lurčinti, „klakinti“, o normalia kalba šnekant, daryti viską, kad vobleris būtų panašus į vandenyje besiblaškančią sužeistą ar besimaitinančią, ar nuo plėšrūno sprunkančią žuvelę. O gaudydami šapalus galime tik pateikti masalą, nes kitą darbą atlikti trukdo srovė. Todėl šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina vobleris ar sukriukė. Labai svarbūs tampa masalo virpesiai, jo darbo stabilumas. Ne mažesnę įtaką turi ir masalo spalva, nes šapalas - labai akylas ir turi tam tikrą pomėgi subtilioms, tamsių atspalvių spalvoms. Tarp gružlio ir vabalo - taip galima apibūdinti pagrindinę masalų, skirtų šapalams gaudyti, spalvų gamą. Didelės spalvų įvairovės tikrai nereikia.

Ką nors konkretaus patarti labai sunku, nes skirtingose upėse pasiteisina skirtingo modelio sukriukės. Atrodytų, kas jau kas, bet sukriukė ir Afrikoje sukriukė, deja, ši taisyklė negalioja kalbant apie šapalus. Jei koks žvejys girs „Black Fury“ sukriukę, tai nereiškia, kad jūsų pamėgtoje upėje ji taip pat dirbs sėkmingai. Jūsų sėkminga sukriukė gali būti su „Aglia“ lapeliu, nudažytu vyšnine spalva. Beje, jei kalbame apie lapelius, tai eidami į šapalų žūklę sukriukę su „Log“ lapeliais galite palikti namie. Paprastai efektyvesnės yra „Aglia“ ir „Comet“ lapelius turinčios sukriukės.

Žvejojant sukriukėmis, didelę reikšmę turi jų traukimas. Stenkitės, kad sukriukė plauktų labai labai lėtai, kuo arčiau dugno, kad lapelis dirbtų kritiniu režimu - tuoj tuoj sustos ir prisiklijuos prie korpuso. Tai geriausia, ką galite pasiekti su sukriukėmis.

Vobleriai - labai puikūs masalai. Reikėtų turėti skirtingų kategorijų voblerių - tiek klasikinių, „minnow“ formos, tiek aktyviai dirbančių „crank“ voblerių. Nepraeikite pro įvairias vabalų imitacijas - jos kuriamos tam, kad jas pirktų šapalų gaudytojai. Tačiau „nepasimaukite“ - masalas turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir dirbti. Šapalautojas žūklės įrankių parduotuvėje turi įgnybti sau į ausį ir prisiminti santūrumą, jis neturi susivilioti masalų gausa, nes svarbiausias uždavinys – šapalą surasti. O kai šapalą surandame, galime išsitraukti patį universaliausią masalą pasaulyje - nediduką, aukšlės imitaciją su sidabriniais šonais ir juoda nugarėle. Universaliausias jis ir žvejojant šapalus.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis