Upių kuojų jaukas

Tačiau dabar mus vilioja kuojos. O kad tos vilionės būtų abipusės, mes ne tik turime pasirinkti gerą žūklės vietą, bet ir kuojoms pasiūlyti tinkamo jauko, kad jos toje vietoje ilgiau užsibūtų.

ĮVAIRŪS POŽYMIAI

Didelėse upėse pavasaris, be jokios abejonės, yra geriausias kuojų žūklės metas. Dideli šių žuvų būriai apsilanko seklumose, užlietose pievose, ieško maisto, šiltesnio vandens, kuris atsiranda tam tikruose vandens plotuose, kai smagiai pakaitina saulutė. Pats geriausias kuojų kibimas prasideda tada, kai vanduo įšyla iki 6-8 °C.

Apie tai dažnai pasakoja anglų žvejai, kurie pavasarinį kuojų žūklės sezoną pradeda kur kas anksčiau nei mes. Apie tai užsimena belgai, vokiečiai ir kt. Lietuvos žvejai su termometrais prie upių nelaksto ir apie upės tinkamumą žūklei dažniausiai sprendžia iš vandens lygio, drumstumo, srovės stiprumo. Jei vanduo labai aukštas, jei jis kaip kakava, jei srovė pragariška, upėje nėra ką veikti - reikia ieškoti balų, senvagių, užlietų teritorijų ir pan.

Kuojų žūklę upėse visada apsunkina aukštas vandens lygis ir dėl to atsiradusi stipri srovė. Todėl geriau žvejoti pažįstamose vietose, kur dugno pobūdis bent apytiksliai žinomas. Tačiau ne visada pasitaiko tokia galimybė.

Ideali kuojų žūklės vieta yra ten, kur pagrindinė srovė ribojasi su ramesniu ar net stovinčiu vandeniu, tokios vietos visais metų laikais yra perspektyvios, jei kalbame apskritai apie žūklę upėje, o ne tik apie kuojų žūklę. Pavasarį ten, kur srovė ribojasi su ramiu vandeniu, paprastai yra daug žuvų maisto, kurį suneša vanduo. Puiki žūklė yra ir prie įlankėlių, kur srovė sulėtėja, atsiranda sūkuriai. Žodžiu, stebime upę, žiūrime į jos vandenį ir nusprendžiame, kur reikia žvejoti.

EFEKTYVUS JAUKAS

Nors pavasarį kuojos kimba labai gerai, tačiau jaukinant galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Jaukinimas gali būti labai įvairus - skirtinguose vandens telkiniuose gali būti naudingi skirtingi jaukai, tačiau visi pavasariniai, kuojoms skirti jaukai, turi daug bendro: pagrindinę jų dalį (apie 40 proc.) sudaro smulkiai malti džiuvėsiai. Taigi sumalę ar prekybos centre nusipirkę maltų džiuvėsių jau turime puse jauko. Paprastai pavasarį vengiama į jaukus dėti saldžių komponentų, pavyzdžiui, sumalti ir pridėti sausainių. Saldūs komponentai šiuo metų laiku, kai vanduo dar šaltas ir žuvų medžiagų apykaita nėra tokia greita, kokia bus po mėnesio, labai greitai kuojas pasotintų. Tačiau ne viskas, kas saldu tinka pavasariniam jaukui. Sotūs biskvitai tikrai yra nereikalingi, tuo tarpu melasa yra labai puikus jauko komponentas.

Kas į jaukus dar gali būti dedama, be maltų džiuvėsių? Kukurūzų košė ir kukurūzų miltai (apie 20 proc.), žemės riešutų miltai (apie 20 proc.), „Coco Belge“ (iki 10 proc.) ir šutintos be sumaltos kanapės (apie 10 proc.). Paeksperimentuokite su tokios sudėties jauku, kuris gana populiarus tarp vokiečių žvejų ir pamatysite, kad kuojoms jis labai patinka. Paskutiniai trys komponentai šiam jaukui suteikia ypatingą aromatą ir tamsią spalvą. Aromatas išraiškingas, bet gana subtilus. Be abejo, visi tokio jauko komponentai suklijuojami klijais PV1, kurie yra labai saldūs ir maistingi, todėl turi būti naudojami atsargiai.

KVAPAI IR SPALVA

Tokį jauką galima papildomai pagardinti kvapu. Tam labai tinka anyžiaus kvapas, kurį dievina kuojos. Kuojoms taip pat patinka ir kmynų kvapas, kurį drąsiai galima derinti su anyžiaus kvapu. Beje, pavasarį dar neneršusi žuvis, nesvarbu, karšis ar kuoja, baidosi kraujo miltų, todėl jų į jauką dėti nepatariama.

Kartais anyžiaus kvapas neduoda jokio teigiamo efekto, net susidaro įspūdis, kad žuvys jo vengia. Tokioje žūklės vietoje reikėtų naudoti švelnius kvapus - vanilės, kakavos, šokolado.

Kuojoms skirtas jaukas būtinai turi būti tamsus, bent jau tamsios kakavos spalvos, nes daugelio žūklės vietų dugnas yra gana tamsus. Jei įmesime nors nedidelį rutulį šviesaus jauko, kuojos gali išsilakstyti ir tą vietą aplenkti tol, kol ant dugno bus šviesi dėmė.

Mano manymu, pagrindinis aprašyto jauko komponentas, labiausiai viliojantis kuojas, yra kanapės. Visi kiti produktai papildomai dirgina žuvų uoslę, sudaro kuojas viliojantį debesėlį, pasklinda didesniu atstumu nuo žūklės vietos ir informuoja žuvis, kad kažkur yra labai gardaus maisto. Kanapės - fantastiškai veikianti medžiaga, tarsi miniatiūrinis moliuskas. Jos kuojas vilioja visais metų laikais.

SALDĖSIAI

Kodėl rekomenduoju pavasarį daryti geresnį jauką, naudojant įvairius komponentus? Negi negalima jaukinti paprasčiausiais jaukais? Turint gerą jauką pavasarį vieno kilogramo užtenka ilgam - kelioms valandoms. Juk pavasarį nereikia žuvų gausiai šerti - jaukas turi tik privilioti ir sulaikyti jas žūklės vietoje. Geras sudėtimi, bet nesotus jaukas privilios kuojas, o jei jaukas bus pagamintas tik iš maltų džiūvėsių ir kokios nors rišančiosios medžiagos, gero efekto nelaukite. Aišku, tam tikromis sąlygomis puikiai suveikti gali ir „bazinis jaukas“, tačiau visada geriau turėti visapusiškesnį jauką.

Nors minėjau, kad saldžių produktų, pavyzdžiui, maltų sausainių ar biskvitų, žvejai dažnai vengia, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį negalima daryti saldaus jauko. Kuojos yra smaližės, todėl ir pavasarinis jaukas gali būti saldus. Pavyzdžiui, paėmę 50 proc. maltų duonos džiūvėsių, pridėję 30 proc. kanapių, 20 proc. „Coprah Melassa" ir viską suklijavę PV1 klijais gausime kiek kitokį, bet tikrai saldų ir puikų kuojų jauką. Ir nors tai bus saldus jaukas, jaukindami saikingai kuojų nepasotinsime. Toks jaukas puikiai tinka pavasariui.

Negalima pamiršti, kad labai gerai, kai pavasariniame jauke yra gyvūninių priedų - uodo trūklio lervų. Tačiau pavasarį į jauką jų nereikia daug dėti. Tegul gyvūninių priedų būna šiek tiek, kaip sakoma, dėl vaizdo ir kvapo. Jauką galite paskaninti ne tik mažomis uodo trūklio lervutėmis ar „pašarinėmis" musės lervomis, bet ir smulkintais sliekais, nes šiuo metu jų ir vandenyje yra nemažai - pavasariniai vandenys iš pakrančių žemių išplauna daug įvairių gyvių, žinoma, ir sliekų.

KONSISTENCIJA IR KIEKIAI

Kartais gali atrodyti, kad jauko nereikia, nes kuojos turėtų kibti labai gerai, tiesiog pačios lipti į krantą. Toks įspūdis susidaro tada, kai upė verda, kai vandens paviršiuje nedingsta žuvų sukelti ratilai, žuvys šokinėja ir pliaukši. Vaizdelis išties fantastiškas, bet užmetus į vandenį masalą fantastika baigiasi - prasideda realybė, kuri sako, kad be jauko kuojos nepuola beatodairiškai ant kabliuko. Taigi pasirodo, net tokiomis sąlygomis reikia jauko, reikia, kad žuvys į jauką reaguotų greitai, laikytųsi žūklės vietoje ir jauką nuolat ėstų, bet nepasisotintų. Visa tai diktuoja jauko komponentų dydį. Be abejo, mums reikalingas smulkus jaukas. Nesvarbu, ar tai bus parduotuvėje pirktas ar pačių padarytas, bet jis turi būti smulkus, sakyčiau, net dulkių konsistencijos. Žuvys tokio jauko dalelėmis lyg ir nuolat maitinasi, tačiau nepasisotina.

Apie jauko kiekius kalbėti irgi reikia atsižvelgiant į sąlygas. Kažkur, kur kuojų nėra labai daug, kur srovė lėta, kilogramo jauko gali užtekti ir keturioms valandoms, kitur, kur kuojų labai daug, greičiausiai reikės daugiau jauko, nes jau pradžioje žūklės tampa aišku, kad pirmi du jauko rutuliai išnyko be pėdsakų, o vėliau paaiškės, kad norint išlaikyti žuvis, jas reikėjo nuolat jaukinti, tad per vieną pavasarinės žūklės dieną į vandenį buvo supilta 5 kg. ar net dvigubai daugiau jauko, nes tik pastovus jaukinimas padėjo išlaikyti žuvis.

Žvejojant upėje, o ypač gana stiprioje srovėje, reikia pagalvoti, kur užmesti jauką: ar jauką tikslinga mesti prieš save, ar 10 - 20 m. prieš srovę, kad jis skleistųsi ilgesniame plote ir ten, kur žvejojame, būtų sukurta optimali jaukinimo zona. Be abejo, žvyras ar molis padeda pasunkinti jauko rutulį, kartais pusė jauko rutulio svorio sudaro sunkinančios medžiagos, bet pavasarį ne visada to pakanka.

TRUMPAI APIE MASALUS

Populiariausias pavasarinis masalas - uode trūklio lerva, žvejojant kai kuriose upėse nėra pats geriausias masalas. Kuojos kimba, bet ne tokios didelės, kaip tikėtasi. Musės lervos tai; pat negelbsti, nes ir jomis žvejojant gali kibti tik nedidelės žuvys. Tokiais atvejais labai dažnai padėtis pagerėja, kai ant kabliuko užkabinama apsiuva. Yra upių ir jų ruožų, kur didelę kuoją galima pagauti tik tada, kai masalui naudojama apsiuva. Geriausiai tinka tos apsiuvos, kurios namelį suklijuoja iš žvyro ir akmenukų. Tokiuose nameliuose gyvenančios apsiuvos yra ryškiai žalios, net švytinčios, žaliai geltonos spalvos, jos kur kas didesnės už medinių namelių gyventojas. Apsiuvų prisirinkti mažuose upeliuose nėra lengva, bet verta paskirti jų rankiojimui laiko, nes būtent šis masalas patinka didelėms pavasarinėms kuojoms.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis