Paslaptingieji lynai

KAPRIZAI

Be abejo, lynas yra dugno žuvis, nes maisto dažniausiai ieško rausdamasi dumble. Bet lynai pakyla ir iki pat vandens paviršiaus ir nuo augalų lapų rankioja įvairius skanėstus - akylai stebėdami vandenį tą matome ir net girdime. Lynai rankioja maistą ir nuo augalų stiebų - tą mes taip pat matome, nes neįprastai pradeda linguoti vandens augalai.

Tačiau, nepaisant to, kad lynas aprašomas kaip dugno žuvis, tam tikruose vandens telkiniuose guldyti masalą ant dugno neverta – galime nesulaukti nė vieno kibimo. O pakėlę masalą šiek tiek aukščiau nuo dugno jau sulauksime lynų dėmesio. Kartais masalą tenka pakelti dar aukščiau, kažkur per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus, o kartais ir prie pat vandens paviršiaus. Tačiau kaip bus kitą dieną, sunku pasakyti. Lynų žūklėje netikėtumų daug, todėl juos žvejojant reikia prisitaikyti prie nuolat kintančių žūklės aplinkybių. Lynas - kaprizinga žuvis, sakyčiau, gana nepastovaus charakterio. Pastovi tik jo gyvenamoji vieta - lynai neklaidžioja po visą vandens telkinį kaip klajokliai karšiai, ir tai gerai. Jei žūklės vietą žinome - tai paprastai būna nedidelis plotelis, belieka sėdėti, eksperimentuoti ir bandyti atspėti, kas šį kartą lynui galėtų patikti.

PAVASARĮ - ŠIAURINIS GALAS

Jei norime smagiai pažvejoti lynų, pavasario žūklę turėtume pradėti ne nuo meškerių ruošimo, jauko maišymo, o nuo pasivaikščiojimų vandens telkinio pakrantėmis. Pirmoje atsitiktinai pasirinktoje vietoje lynų ieškoti neverta, nes jų ten greičiausiai nebus, kaip rusai sako: „zakon podlasti". Be abejo, jei ežeras nedidelis, nesunkiai galime rasti tokią vietą, kurią žvejai vadina lynų Eldoradu. Vasarą tai padaryti lengviau, nes jau iš tolo matosi koks lelijomis gausiai apaugęs ežero galas, kuriame seklu, kurio dugnas - dumblas.

Pavasari mus turėtų dominti šiaurinė vandens telkinio dalis, nes ją geriausiai ir intensyviausiai šildo pavasarinė saulė. Mūsų tikslas - gana platus sėklius šiaurinėje pusėje. Kuo tas sėklius didesnis, tuo geriau. Tačiau sėklius dar nieko nereiškia - pasižiūrėkime, koks dugnas. Jei jis žvirgždas, tai sekluma mums neturėtų rūpėti, bet jei dugnas dumblas, jau galime pradėti puoselėti geros lynų žūklės viltis.

Žinau kelis ežerus, kurie šiauriniame gale turi idealias sąlygas lynams šildytis, ir tos vietos tokios išraiškingos, kad kiekvienas žvejys pasakytų: čia yra ideali vieta lynams laikytis ir maitintis. Tačiau ne visi ežerai yra vienodi, gali būti, kad šiauriniame krante reikiamo sėkliaus nerasime. Tada belieka jo ieškoti vakariniame ar rytiniame krante, t. y tose vietose, kurias daugiau šildo saulė. Mažiausiai saulės šilumos tenka pietinei pakrantei, o vakarinis krantas pavasarį įšyla labai gerai.

VANDUO IR DUMBLAS

Atrastame greičiau įšylančiame sėkliuje (labai gerai, jei jis nėra visiškai atviras, o apsaugotas nuo vėjų, kurie gali išginti šiltesnį vandenį) gylis turėtų didėti pamažu - keliolika metrų nuo kranto jau turėtų būti 1-1,5 m gylio. Vanduo tokioje vietoje gali būti drumstokas - tai dar geriau. Vandenį paprastai drumsčia trys dalykai: į krantą besiritančios bangos, kurios pakelia dumblą, maudynių mėgėjai ir dugne maisto ieškančios, dumblą rausiančios žuvys. Maudynių mėgėjų laikas dar neatėjęs - jie prie ežerų paprastai pasirodo gegužės pabaigoje ir renkasi tas vietas, kur nėra dumblo. Didesnės bangos anksti pavasarį gali nieko gero nežadėti, nes bangavimas - tai intensyvus vandens maišymas, taigi perspektyvus, jau įšilęs sėklius yra atšaldomas šaltu ežero vandeniu.

O štai jei nėra bangų, nėra maudynių mėgėjų, bet pastebime, kad vandenį kažkas drumsčia - labai gerai. Tai daro žuvys. Didžiausi drumstėjai yra karpiai. Šie paršai sugeba sukelti ypatingus dumblo debesis. Neblogi dugno artojai yra ir karšiai, bet jie prie krantų nedideliame gylyje nesilaiko ir nieko čia neieško. Lynai irgi moka ir vandenį drumsti, ir mums ženklus - burbulus - į vandens paviršių siųsti.

Atradę, mūsų manymu, tinkamą žūklės vietą nežinomame ežere, būtinai patyrinėkime jos dugną: pasižiūrėkime, kur yra giliau, kur sekliau ir pan.

Atrastas sėklius gali būti labai įdomus, bet neįveikiamas - negalime prieiti, nėra kur įsitaisyti, nėra kaip užmesti. Nenumokite į tokį sėklių ranka, bet paieškokite šalia sėkliaus vietų, kur galima būtų užmesti masalą - jos taip pat gali būti perspektyvios.

JAUKAS SU PRIESKONIAIS

Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus reikia jaukinti. Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus pavasarį reikia jaukinti atsargiai. Jaukinimo principas beveik toks pats kaip ir gaudant kuojas:

♦jauko reikia nedaug,

♦jauko komponentai turi būti labai smulkūs, 

♦jauke turi būti nemažai musės lervų ir kapotų sliekų,

♦būtina atsiminti, kad pagrindinė jauko užduotis - nugabenti tai, ką žvejai kartais vadina priedais, t. y. musės lervas, kapotus sliekus, į žūklės vietą.

Pavasarį galima rinktis gana pigų smulkios frakcijos jauką - nereikia nei kad jis kvepėtų, nei kad produktai skleistų įvairius aromatus. Be to, žvejyba vyksta stovinčiame vandenyje, nedideliame gylyje, netoli kranto, todėl nereikia jokių papildomų komponentų, kurie jauko rutulį padaro lipnesnį, sunkesnį.

Kaip ir kiekviena žuvis, taip ir lynas mėgsta kvapus. Kai žvejai šneka apie kuojas, tai dažniausiai sako, kad šios žuvys mėgsta anyžiaus kvapą. Kai kalba apie karšius, teigia, kad šie yra prisiekę vanilės kvapo gerbėjai.

Kai kalba pasisuka apie karpių žūklę, minimi braškės, bananų ir įvairūs egzotiški kvapai. O kas patinka lynui? Tą šiais laikais nesunku atspėti, tereikia pažiūrėti, kas dedama į mišinius, kurie skirti tešlai gaminti. Neretai tokiuose mišiniuose kaip ypatinga sudėtinė dalis būna prieskonis ožragė. Koks tai prieskonis? Jis visiems gerai žinomas, anaiptol ne deficitas. Turbūt ne vienam yra tekę uostyti kaukazietišką prieskonių mišinį, kuris dar vadinamas „Chmeli suneli“. Tai štai, ožragė yra dominuojantis to mišinio kvapas.

Kai kurie žvejai teigia, kad lynai labai mėgsta ne tik ožragės, bet ir ciberžolės (dar vadinamos kurkuma) kvapą. Tai irgi tiesa, nes kai kurie gamintojai į lynams skirtus jaukus deda ciberžolės.

Galite pabandyti viename jauke suderinti abu kvapus.

Dar vienas niuansas - jauko spalva. Siūlyčiau jauką rinktis tokį, kuris nesiskirtų nuo dugno. Vietose, kuriose gaudome lynus, dugnas paprastai būna tamsus, todėl šviesesnį jauką reikėtų maišyti su žemėmis. Kuo žemėje daugiau durpių, tuo geriau. Darant jauko rutulius nereikia pamiršti, kad žvejosime ten, kur dugnas yra dumblas. Todėl jauko rutuliai negali būti sunkūs, tvirtai suklijuoti, kad neįsmigtų į dugną. Jie turi būti lengvi, purūs, suirti tuo metu, kai leidžiasi ant dugno.

ŽŪKLĖS VIETOS PARUOŠIMAS

Lynų žūklei reikėtų paskirti ne vieną dieną. Norint paruošti lynų žūklės vietą, kurioje kibtų dideli lynai, jaukinti reikia kelias dienas. Jei žūklės vieta arti namų, problemos lyg ir nėra, bet jei žvejys gyvena mieste, o tokių - dauguma, kiekvieną dieną prie ežero, kuris yra už 50 ar 100 km, neprivažinėsi.

Dėl to geriau nesiblaškyti po visą Lietuvą, o pamėginti lynų žūklės vietą susirasti kuo arčiau namų. Pabandykite ir galų gale pamatysite, kad kur nors ne taip toli namų yra puikių žūklės vietų. Jei vieta arti namų, prieš savaitgalio žūklę galima porą kartų nuvažiuoti ir rytais sumesti po kilogramą jauko.

Išankstinis jaukinimas leidžia sužinoti, ar tinkamai pasirinkta žūklės vieta. Sakykime, vieną dieną anksti ryte sumetėme kilogramą jauko. Kitą dieną - dar kilogramą. Trečią dieną vėl kilogramą ir jau galime šiek tiek ilgiau pabūti ir pasižiūrėti, kas vyksta.

Praėjus kuriam laikui turėtume pamatyti kokius nors požymius, kad mūsų jauką žuvys ryja. Tai nebūtinai turi būti lynai. Jauku pirmieji susidomėti gali karosai, kuojytės, plakiai. Jei aiškių žuvų buvimo požymių nematyti, vadinasi, žūklės vieta nėra tinkama. Kuo ilgiau iš anksto jaukinsime, tuo geriau, tačiau ne kiekvienas žvejys gali jaukinti, ne kiekvienas yra toks atsidavęs žvejybai, kad kas rytą anksčiau keltųsi ir važiuotų keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki lynų žūklės vietų. Ne kiekvienam prie širdies tokio malonumo kaina.

Taigi teks ieškoti kompromiso, pavyzdžiui, iš anksto jaukinti tik du kartus arba apskritai atsisakyti išankstinio jaukinimo tikintis, kad lynai žūklės dieną labai gerai reaguos į jauką. Be abejo, lynai gali palankiai sureaguoti į mūsų pastangas ir be išankstinio jaukinimo, tačiau jei norime pagauti išskirtinius, didelius, įspūdingus lynus, nepagailėkime nei laiko, nei lėšų.

Iš anksto jaukinti nereikia tik tuose nedideliuose ežerėliuose, kuriuose dominuoja maži ir vidutinio dydžio lynai. Tokios žuvys labai greitai sureaguoja į užmestą jauką, dažnai neblogai kimba bet kokiu oru, bet kuriuo dienos metu ir tiems žvejams, kurie visai nejaukina.

KLASIKINIS JAUKINIMAS

Yra žvejų, kurie pripažįsta tik klasikinį jaukinimą ir kuriems aprašytas jaukinimo būdas biriu smulkios frakcijos jauku, sumaišytu su gyvūniniais priedais (musės lervomis, kapotais sliekais), yra netinkamas net ankstyvą pavasarį. Tokių žvejų argumentai labai paprasti:

♦lynas, kaip ir karpis, tiek rudenį, tiek vasarą ryja gana didelius kąsnius ir suvartoja nemažai maisto, todėl jaukas gali būti sotūs,

♦birus jauko rutulys subyra į smulkiausias daleles, kurios plaukioja vandenyje ir privilioja įvairiausią smulkmę (kuojytes, plakiukus, karšiukus ir t.t.).

Argumentai iš tiesų labai rimti ir kai kuriuose vandens telkiniuose daug lemiantys. Klasikinio jaukinimo šalininkai teigia, kad geriau naudoti mažesnius kiekius, bet didesnės maistinės vertės jauką, nei pilti didelius kiekius mažos maistinės vertės jauką. Dėl to klasikinio jaukinimo šalininkai siūlo jaukinti:

♦virtos bulvės gabaliukais (ne didesniais nei 10 mm. skersmens),

♦šutintais arba konservuotais kukurūzais,

♦šutinta manų koše,

♦specialiais granuliuotais jaukais,

♦mažais baltyminiais kukuliais.

Toks jaukinimo būdas pavasarį pasiteisina tuose vandens telkiniuose, kur žuvų įvairovė labai didelė. O jei ežeras nedidelis, iš karpinių šeimos žuvų dominuoja lynai ir karosai, sėkmingesnis gali būti pirmasis variantas, t. y. jaukinimas biriu jauku.

ŽŪKLĖ

Lynai aktyviai maitinasi tuomet, kai vandens temperatūra pasiekia 11 laipsnių. Iki to laiko jie taip pat maitinasi ir kimba, tačiau nebūna tokie aktyvūs kaip tuomet, kai temperatūra būna 11 laipsnių ir aukštesnė. Pavasarį važiuojant žvejoti lynų reikia turėti termometrą. Jis reikalingas ne tam, kad žinotume, ar vanduo jau 11 laipsnių, ar šaltesnis. Pasinaudodami termometru galime atrasti šiltesnio vandens zonas. Būna, kad termometras parodo labai netikėtus ežero vandens temperatūrų skirtumus.

Žūklės vietą reikia rasti iš anksto, nes žūklės dieną ieškojimams nėra laiko - žvejodami lynus ant kranto turime būti dar prieš aušrą. Ši taisyklė galioja ne tik žvejojant lynus, bet ir karšius bei kitas žuvis. Nors teigiama, kad ankstyvą pavasarį ar rudens viduryje gero kibimo galima sulaukti ir vidury dienos, tačiau yra tokių vandens telkinių, kurių žuvys, nepaisant metų laiko, kimba labai anksti.

Lynai sutemus nekibs, tačiau kol neprašvito turime pasiruošti meškeres, užmesti į žūklės

vietą jauko. Jei ruošiamės žvejoti visą dieną, reikia turėti ne mažiau kaip 3 kg jauko.

Viena meškere žvejoti lynus neracionalu. Dviem - pats tas. Kai turime dvi meškeres, galime naudoti du skirtingus masalus, pavyzdžiui, ant vienos meškerės užmauti musės lervų kuokštą, ant kitos - du tris nedidelius sliekelius, kuriuos veriame per vidurį ir užfiksuojame musės lerva. Galime išbandyti „sumuštinį“ - kokonas ir sliekas arba kokonas ir musės lervos, o vėliau, jau gegužę ar birželį, „sumuštinį" kukurūzas ir sliekas. Taip pat nereikia pamiršti, kad gegužę ir vėliau geras lynų masalas gali būti ir naktinio slieko gabaliukas, o pavasario pradžioje, balandį naktiniai sliekai nepatenka į geriausių masalų trejetuką.

Naudodami dvi meškeres masalus galime laikyti skirtingame aukštyje, pavyzdžiui, vieną nuleisti tiek, kad liestų dugną, o kitą pakelti, kad būtų per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus.

Anksti pavasarį geroje lynų žūklės vietoje galime pagauti gražių karosų. Gali būti net taip, kad jie dominuos laimikiuose. Tai ne bėda - visada kimba tos žuvys, kurios yra aktyvesnės ir drąsesnės. Ateis laikas, sulauksime ir lynų.

Kalbant apie ankstyvą lynų žūklę reikėtų pabrėžti, kad pirmieji sezono lynai dažnai kimba ne prie pat kranto, bet kiek toliau - kartais 20 m nuo kranto. Pavasario pradžioje vanduo dar per šaltas, dar nėra vandens augalijos, todėl lynai laikosi atokiau. Gegužės antroje pusėje, kai vanduo jau gerokai šiltesnis, augalijos gerokai daugiau, lynai būna arčiau krantų, tad žūklės nuotolis - tik keli metrai. Pakrantėse lynai intensyviai kimba tada, kai iš vandens ima lįsti vandens augalai.

Geriausias lynų žūklės metas - gegužė ir birželis. Tai nenuostabu, nes šie du mėnesiai apskritai yra geriausi ir dosniausi žvejams. Lynų aktyvumas apogėjų pasiekia tada, kai darželiuose pradeda žydėti tulpės.

Šaltinis Žvejys ir žuvis