Rudeninė atmintinė žvejams mėgėjams: kuriose upėse meškerioti draudžiama

Visą mėnesį – nuo rugsėjo 16-osios iki spalio 15 d. – pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bus leidžiama žvejoti tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Turintieji teisę žvejoti nemokamai žuvis galės gaudyti tik tais įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriosioms ir lašišinėms žuvims, o jeigu atsitiktinai užkibs lašiša ar šlakis, privalės nedelsdami šią žuvį paleisti.

Kaip sakė Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, žvejoti lašišas ir šlakius leidžiama tik šviesiu paros metu – nuo saulės patekėjimo iki laidos. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 100 m žemiau užtvankų ir žuvitakių. Tose upių vietose, kurios nėra nustatytos kaip lašišų ir šlakių migracijos ir neršto vietos, galima žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti.

Nuo šių metų lašišas ir šlakius, įsigijus žvejo mėgėjo kortelę, galima gaudyti ir Nemune. Nemokamą žvejybos teisę turintys asmenys ir asmenys, neįsigiję žvejo mėgėjo kortelių, Nemune gali žvejoti kitas žuvis, laikydamiesi Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių reikalavimų.

Žvejo mėgėjo kortelės išduodamos vienai dienai vienam iš upių ruožų. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti vieną lašišą arba vieną šlakį. Žvejo mėgėjo kortelę galima įsigyti naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS) arba loterijos „Perlas“ terminaluose. Kadangi šiuose terminaluose paslauga pradėta teikti tik nuo rugsėjo 5 d., gali pasitaikyti, kad kai kurios terminalų kasininkės dar nežino apie žvejo mėgėjo kortelių išdavimą, todėl, norėdami išvengti nesusipratimų, žvejai turėtų pasakyti paslaugos kodą – 105444.

Vardą ir pavardę į žvejo mėgėjo kortelę, įsigytą „Perlo“ terminale, žvejas turi įsirašyti pats, prieš pradėdamas žvejybą. Žvejo mėgėjo kortelė, kurioje neįrašytas žvejo vardas ir pavardė, nesuteikia teisės žvejoti.

Viena iš naujovių šiais metais yra tai, kad žvejo mėgėjo kortelę (net ir elektroninę) privaloma turėti žvejybos vietoje. Sugavus lašišą ar šlakį, ne vėliau kaip per 5 minutes reikia nuplėšti nurodytą šios kortelės dalį. Nuplėšta kortelė teisės žvejoti nesuteikia. Sugavus lašišą ar šlakį, per 10 dienų privaloma elektroniniu paštu info@am.lt arba faksu (5) 2662 707 pateikti ataskaitą. Ataskaitos forma yra paskelbta Aplinkos ministerijos tinklalapyje (rubrika „Gamtos apsauga“ – „Žvejyba“ – „Ataskaitos apie sugautą lašišą ar šlakį forma“). Jeigu žvejo mėgėjo kortelė įsigyta per „ALIS“, ataskaitą reikia teikti „ALIS“.

Jūroje lašišas ir šlakius galima gaudyti be žvejo mėgėjo kortelės – turint žvejo mėgėjo bilietą ar nemokamą žvejybos teisę. Per vieną žvejybą jūroje leidžiama sugauti vieną lašišą arba šlakį. Nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. žvejams mėgėjams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios (pajūrio) upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų galų Baltijos jūroje. Žvejams verslininkams šiuo laikotarpiu minėtoje akvatorijoje prie Šventosios upės žiočių ir mažesniu kaip 3 km spinduliu nuo Klaipėdos jūrų uosto molų draudžiama žvejyba paviršiniais žvejybos įrankiais. Lašišų ir šlakių verslinė žvejyba vidaus vandens telkiniuose draudžiama ištisus metus.

Upių ruožai, kuriuose mėgėjų žvejyba nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. draudžiama neturint žvejo mėgėjo kortelių ar nemokamos žvejybos teisės

Nr.    Vandens telkinys    Žvejybos vietos
1.    Neris    visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti upė
2.    Žeimena    nuo žiočių iki Lakajos žiočių
3.    Vilnia    nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos
4.    Šventoji    nuo žiočių iki tilto kelyje Kavarskas –Kurkliai  ir nuo Kavarsko užtvankos iki Virintos žiočių
5.    Siesartis    nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto
6.    Širvinta    nuo žiočių iki Liukonių tilto
7.    Dubysa    nuo žiočių iki Lyduvėnų tilto
8.    Jūra    nuo žiočių iki Tauragės Versmės gimnazijos
9.    Minija    nuo Lankupių iki Salanto žiočių
10.    Veiviržas    nuo žiočių iki kelio Veiviržėnai–Švėkšna tilto
11.    Akmena–Danė    nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos
12.    Šventoji (pajūrio)    nuo žiočių iki Laukžemės malūno užtvankos“


Vandens telkiniai, į kuriuos suteikiama teisė limituotai lašišų ir šlakių žvejybai nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d.

Nr.    Vandens telkinys    Žvejybos vietos    Žvejo mėgėjo kortelių kiekis
1.    Nemunas    nuo Atmatos iki 500 m žemiau Kauno HE užtvankos    neribojamas
2.    Neris    visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti upė    neribojamas
3.    Žeimena    nuo žiočių iki Lakajos žiočių    150
4.    Vilnia    nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos    150
5.    Šventoji    nuo žiočių iki tilto kelyje Kavarskas - Kurkliai ir nuo Kavarsko užtvankos iki Virintos žiočių    neribojamas
6.    Siesartis    nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto     150
7.    Širvinta    nuo žiočių iki Liukonių tilto    300
8.    Dubysa    nuo žiočių iki Lyduvėnų tilto    300
9.    Jūra    nuo žiočių iki Tauragės užtvankos    neribojamas
10.    Minija    nuo Lankupių iki Salanto žiočių    neribojamas
11.    Veiviržas    nuo žiočių iki kelio Veiviržėnai–Švėkšna tilto    300
12.    Akmena–Danė    nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos    150
13.    Šventoji (pajūrio)    nuo žiočių iki Laukžemės malūno užtvankos    300

Varantis iš proto žuvų jaukas

Vis daugiau meškeriotojų Europoje pripažįsta, kad mūsų krašte nuo seno naudojamas ir nukonkuruojantis visus kitus būdus žuvų gaudymas dugninėmis su jauku aplipdomomis šėryklėmis, kuris dabar vadinamas „method“ taktika, yra efektyviausias vandens telkiniuose be tėkmės.

Meškeriojimą jauku aplipdomomis šėryklėmis „method“ taktika pavadino anglų meškeriotojai, kurie susižavėjo tokiomis šėryklėmis dėl galimybės gaudyti stambias žuvis be išankstinio pasirengimo. Tai reiškia, kad pavyzdžiui, meškeriojant karpius, galima išsiversti be išankstinio žuvų jaukinimo masaliniais kukuliais ar jauku. Paprasčiausiai „method“ šėryklė aplipdoma 0,5-1 kg jauko ir išmetama į pasirinktą vietą, kur dugnas – palyginti kietas ir jaukas neprasmegs į dumblą, o masalas įterpiamas į jauką.

Stambus „kąsnis“ – pakankamai viliojantis objektas dideliam karpiui, kuris nuolat šmižinėja po vandens telkinį, ieškodamas ko nors valgomo, tačiau pirmiausiai prie jauko gumulo susiburia smulkmė – kuojos, plakiokai, karosėliai. Stambiam karpiui, lynui ar karosui toks įžūlumas iškart užkaitina kraują – jis tuoj pat stumia šalin konkurentus, kurie skabo nuo šėryklės jauko gabalėlius ir pats imasi ragauti aptiktą skanėstą. Būtent konkurencinė motyvacija yra vienas kertinių „method“ taktikos postulatų, tačiau ne vienintelis.

Kad, pravaikęs konkurentus, karpis ar karosas imtų aktyviai maitintis pats, jau pirmas jauko kąsnis jam turi pasirodyti, turi pasirodyti toks gardus, kad grote užgrotų karpių skonio receptoriai. Jei jaukas, kuriuo aplipdyta „method“ šėryklė karpiui pasirodys nepatrauklus, jis gali paprasčiausiai nuplaukti šalin, palikęs „puotos stalą“ smulkmei. Tad svarbiausia yra pataisyti tokį jauką, kuriam karpis nepajėgtų atsispirti.

Tokiu jauku gali būti tradicinis jauko mišinys, tešla ir net košė. Mūsų krašte nuo seno populiariausi du pastarieji variantai – karosų meškeriojimui mūsų dugnininkai yra sugalvoję ne vieną kvapnių tešlų receptą, o karšiams vilioti verdamos specialios košės iš perlinių kruopų, pagardintas natūraliais aromatizatoriais. Tradiciškai mūsų krašte tešlos ir košės populiaresnės dar ir todėl, kad seniausia „method“ šėryklės versija – tai daugeliui iš vaikystės gerai pažįstama spiralinė šėryklė, kuri pas mus naudojama daugiau kaip pusę amžiaus.

Naujausių „method“ šėryklių išvaizda inovatyvi, tačiau jos atlieką tą pačią funkciją – tai svarelis, aplipdomas jauku ir skirtas toli užmesti masalą. Kadangi inovatyvių method šėryklių konstrukcija susideda iš svarelio, prie kurio pritvirtinti „rėmai“ arba „sparnai“ iš plastiko, tai geriausias jaukas tokiai šėryklei – lipnoka, bet palyginti kieta tešla, kuri puikiai laikosi ant „rėmo“. Tokią tešlą minkydamas meškeriotojas būtinai turi atsižvelgti į tai, kad karpiui dažnai įtarimą kelia tai, jog masalo, kuris užvertas ant kabliuko, nėra jauko sudėtyje. Tad, komponuojant tešlą, reikia iš anksto numatyti kokį masalą naudosite ir įmaišyti jo į jauką. Viena populiariausių versijų – konservuoti kukurūzai arba sliekai.

Nesudėtingas receptas

Puikią, iš toli pastebimą tešlą „method“ šėryklei aplipdyti galima padaryti iš
Raudono jauko kilogramo, į kurį įmaišoma smulkių žuvies kvapo granulių arba paukščių lesalo (100g), saujos sutraiškytų masalinių kukulių, jei tikimasi karpių kibimo, konservuotų kukurūzų (1 skardinė), žuvies konservų aliejuje (1 skardinė), bei kvapaus sirupo (0,5 arbatinio šaukštelio). Konservuoti kukurūzai, radonas jauko mišinys mišinys, masalinių kukulių trupiniai ir smulkios granulės kruopščiai sumaišomos kibirėlyje ir sudrėkinamos. Žuvies konservai pagardinami kvapiu sirupu ir supilami į mišinį. Visi komponentai sumaišomi ir išminkomi, kol tešla nuo aliejaus taps plastiška ir puikiai lips prie „method“ šėryklės.

Kvapus šleifas driekiasi paskui masalą

 

 Seniai nustatyta, kad plėšriosios žuvys – smaližės ir puikiai reaguoja į grobio skleidžiamą kvapą, todėl spiningininkai vis dažniau specialiais aromatais pagardina spiningo masalus, naudojamus lydekų, ešerių, upėtakių, sterkų, šamų ir daugelio jūrinių žuvų gaudymui.

Mūsų meškeriotojams kvapūs tepalai, pavilgai ir purškalai deramo pasitikėjimo dar nekelia, tačiau taip yra, matyt, todėl, kad pamirštama pagrindinė tokių priemonių naudojimo taisyklė: spiningo masalų aromatizatoriai skirti ne pagerinti ir taip gerą kibimą, o paskatinti kibti vangias žuvis. Šiuolaikinėje meškeriojimo praktikoje vilioti žuvis prie masalo naudojama daug įvairių aromatų ir kvapnių natūralių sintetinių medžiagų. Tiesa, ne visos jos malonios žmogaus nosiai, bet tai kitas dalykas.

Ypač plačiai aromatai naudojami ruošti įvairius jaukus ir masalus, naudojamus meškeriojant plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, o taip pat gaudant karpius. Kaip atskirti kurie aromatai skirti taikioms, o kurie – plėšrioms žuvims? Tikslios takoskyros ekspertai neįvardija, nes česnako aromatas vilioja karosus ir domina sterkus, krevečių aliejus arba žuvų taukai – universalūs aromatizatoriai, tinkantys gardinti tiek masalinius kukulius, tiek spiningo masalus, o vanilės aromatas domina ne tik kuojas ir karšius, bet ir ešerius. Todėl eksperimentuoti reikia su įvairiais aromatais, kol nustatysite, kuo kvepiantis patraukliausias jūsų pamėgtuose ežeruose reziduojantiems ešeriams.

Visi meškeriotojų reikmėms skirti aromatizatoriai turi vieną trūkumą – net ir stipriausiai kvepiančios medžiagos vandenyje gana greitai išsikvepia. Greičiausiai išsikvepia skysti aromatizatoriai ir purškalai, kiek ilgėliau kvapnų šleifą paskui plaukiantį voblerį ar sukrę skleidžia aromatiniai tepalai. Todėl spiningininkas kas keliolika metimų turi patepti ar apipurkšti masalą aromatizatoriumi iš naujo, o tai esminis nepatogumas. Tačiau spiningininkai sugalvojo gudrybę, kaip pagardinti masalus gana ilgam laikui. Beje, tam nereikia pirkti brangių masalų, o viską galima pasidaryti namuose.

Vienas tokių veiksmingų triukų naudojamas viliojant vangias žuvis guminukais.   Viskas ko reikia, tai – vienkartinis švirkštas, pirktinis arba savadarbis įrankis „Double Punch“ masalams skvarbyti, vandeniui atsparių klijų tūbelė, porolono arba veltinio gabaliukas, guminukas bei buteliukas su aromatizatoriumi. Guminuko korpuse masalų skvarbymo pjaustykle išpjaunama 1-2,5 cm skersmens kiaurymė. Jos vieta – ties guminuko uodegos pagrindu, kad aromatas sklistų už masalo, o ne į šonus. Ta pačia pjaustykle iš stangraus akyto porolono ar veltinio išpjaunama tokio pat skersmens kempinėlė. Guminuko korpuse išpjautos kiaurymės kraštai patepami momentiniais klijais ir į ją įstatoma kempinėlė. Belieka švirkštu pasemti aromatizatoriaus ir įšvirkšti 1,5-2 ml aromatizatoriaus.

Ko verti augaliniai jaukai ir masalai

Tešla ant kabliuko

Visos karpinės žuvys mielai ragauja tešlą. Kaip jos pasidaryti, o svarbiausia ilgai išsaugoti tinkamą meškeriojimui? Patyrę meškeriotojai tokiomis subtilybėmis su naujokais retais dalinasi, todėl tokia informacija labai reikalinga. Štai ar visi žino ką daryti, kad tešla nesudžiūtų, o vandenyje pernelyg neišmirktų? Pasirodo, kad pakanka į ją įmaišyti augalinio aliejaus. Tešlos patrauklumą labai padidina aromatas, kurį suteikia medus, aviečių, braškių, serbentų sultys, akvariuminių žuvelių ėdalas, turintis specifinį vėžiagyvių kvapą, pakepintos ir sumaltos saulėgrąžos ar kanapės, krapai, česnakas ir net... mėtinė dantų pasta.

Puikią tešlą meškeriojimui galima pasidaryti iš 2 valgomųjų šaukštų miltų, sumaišytų su vienu pakepintų ir sumaltų saulėgrąžų šaukštu.  Į mišinį įpilami 5 valgomieji šaukštai vandens ir keli lašai augalinio aliejaus, mišinys išminkomas, o gauta tešla minutei panardinama į verdantį vandenį. Kitas originalus ir paprastas receptas rekomenduoja 2 valgomuosius šaukštus miltų išplakti su pienu, kol tešla įgaus tirštos grietinės pavidalą. Paskui reikia į ją įmaišyti žiupsnelį vanilinio cukraus ir žiupsnelį sodos. Tada augaliniu aliejumi ištepama gerai įkaitinama keptuvė, į kurią įliejamas valgomąjį šaukštą tešlos. Kai tešla pasklinda, ant jos užklojamas iškedentos vatos „blynas“ ir iš viršaus jį užliejamas antru tešlos šaukštu. Iškeptas „lietinis su įdaru“ sukarpomas žirklėmis reikiamo dydžio gabaliukais. Toks masalas labai tvirtai laikosi ant kabliuko.

Duonos minkštimas

Kaip ir tešla duonos minkštimas taip pat labai populiarus karpinių žuvų užkandis. Tačiau nedarykite klaidos ir nenaudokite šiam masalui baltos duonos minkštimo – juoda tinka daug geriau. Nepamirškite, kad masalas, paruoštas iš šviežios duonos minkštimo vandenyje iškart tampa glitus ir lengvai išslysta žuvims iš burnos. Todėl masalą geriau ruošti iš suvilgyto vandeniu sužiedėjusios duonos minkštimo, kurį geriausia porą kartų perleisti per mėsmalę, o po to suminkyti su kiaušinio tryniu, kol taps panašus į gumą. Iš tokio minkštimo ruošiami įvairūs masalai. Karosams meškerioti naudojamą duonos minkštimą meškeriotojai pagardina česnako milteliais, keliomis kruopelėmis kvapaus vazelino, traiškytais sliekais arba kąsneliu mėtinės dantų pastos. Universalus masalas suminkomas iš duonos minkšimo ir karštų bulvių, kurios verdamos tol, kol sukrinta. Proporcijos – 50-50 proc. Į mišinį įpilama keliolika lašų augalinio aliejaus.

Avižiniai dribsniai

Specialiai paruošti avižiniai dribsniai naudojami meškerioti stambias žuvis. Šio masalo paruošimo receptas toks: į kiaurasamtį suberiama saują dribsnių ir 2-3 sekundėms panardinama į verdantį pieną. Kai pienas nuvarva, dribsniai išberiami į suteptą augaliniu aliejumi keptuvę ir 3-4 min. pakepami. Dribsniai taps elastingi, ir puikiai laikysis ant kabliuko, o vandenyje pabuvę nepasidarys tižūs.

Bulvė

Karpinės žuvys dažnai susigundo virta bulve. Šį masalą ypač mėgsta karpiai. Kad bulvė nesmuktų nuo kabliuko, ją reikia virti, laikantis nesudėtingų taisyklių. Jokiu būdu nevirkite bulvių šaltame vandenyje. Iš pradžių į šaltą vandenį įberkite saują druskos, o sūrymą užvirinkite. Į jį sumetamos neskustos bulvės, kurios pavirtos išverčiamos į šaltą vandenį. Kai bulvės atauš ir apdžiūs, jas reikia nulupti ir supjaustyti kubeliais, kurių kraštinė lygi maždaug 1 cm. Jei turite labai smulkių bulvių, jas galima išvirti ir verti ant kabliuko nepjaustytas. Prieš užmetant bulvinį masalą, jis panardinamas į karstelėjusį linų ar saulėgrąžų aliejų. Toks masalas ypač patinka karpiams ir stambiems karosams.

Košė

Nors gali pasirodyti, jog košė tinkamesnė atlikti jauko vaidmenį, tačiau ji – puikus masalas meškerioti karpines žuvims.
Kad košė būtų patraukli žuvims, į vandenį ar pieną, kuriame ji verdama, patartina įberti pusę arbatinio šaukštelio druskos (tokia dozė skirta litrui skysčio), o, baigiant virti, į košę dedamas arbatinis šaukštelis medaus arba cukraus. Žuvis, aptikusi apetitiškai atrodančią košę, visada ją ragauja ir daug mieliau siunčia į skrandį, jei ji pasūdyta ar pasaldinta. Antra, košę reikia virti tik emaliuotame puode – aliuminis netinka.

Vienas patraukliausių kaprinėms žuvims jaukų ir masalų – manų košė. Ją išvirti nesunku laikantis tinkamo recepto, kuris sako: į puodą įpilkite stiklinę pieno, perpus atskiestą vandeniu ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus bei įberkite mažytį žiupsnelį vanilinio cukraus. Kai pienas užvirs, įberkite į jį ketvirtį stiklinės manų kruopų ir maišykite viralą, kol sutirštės. Košei atvėsus, ji sumaišoma su puse stiklinės sausų manų kruopų ir mirkoma, kol sukietės ir nebelips prie pirštų. Tokia košė – ir jaukas, ir masalas, nes užmetus šią košę, užvertą ant kabliuko, į vandenį, nuo jo atskyla kruopelės, kurias žuvys rankioja nuo dugno. Tokią košę kai kurie meškeriotojai dažo raudonai.

Kitas puikus jaukas ir masalas – kvietinė košė. Jos receptas taip pat nesudėtingas: užvirinkite dvi stiklines vandens ir suberkite į jį stiklinę praskalautų kviečių kruopų. Košė verdama ant silpnos ugnies, kol sutirštėja, tačiau nepamirškite ją nuolat maišyti, kad nepridegtų. Košei išvirus, į pilkite į ją 3 valgomuosius šaukštus pieno ir šaukštą saulėgrąžų aliejaus ir vėl pavirkite, kol visai sutirštės. Tada košę tame pačiame puode paminkykite ir pastatykite valandai į orkaitę. Kai išimta iš orkaitės košė atauš, iš jos sukočiojami reikiamo dydžio rutuliukai. Meškeriojant rutuliukus pavoliokite sausame akvariumo žuvelių ėdale, kad jie įgautų kvapą.

Dar vienas patarimas: masalai ilgiau išliks šviežūs, o jaukas neprarūgs per kaitrą, jei, ruošdami košes ar šutintus grūdus bei žirnius, į vandenį,  kuriame verdami masalai, įdėsite aspirino. Viename litre vandens ištirpinama viena aspirino tabletė.

Nesėkmės priežastis – „barzdotas“ kabliukas

Rudenį spiningininkai ypač daug velkiauja, nes šis lydekų, sterkų ir ešerių gaudymo būdas leidžia ieškoti plėšriųjų žuvų susitelkimo vietų didelėse akvatorijose, tačiau, norint sėkmingai velkiauti, reikia žinoti keletą svarbių taktinių taisyklių.

Kontaktas su kliuviniu

Velkiaujantis spiningininkas primena matematiką, kuris sprendžia lygtį su daugeliu nežinomųjų. Žinoma, svarbiausia – parinkti tinkamą masalą. Antra, labai svarbu, kad jis plauktų tinkamame gylyje. Abu šiuos parametrus meškeriotojui padeda nuspėti patirtis, tačiau tai ne viskas – gali atsitikti taip, kad tinkamai tinkamu masalu masalas ilgą laiką bus plukdomas tuščiai, jei spiningininkas pražiopsojo masalo kontaktą su  kliūviniu. Tai, žinoma, blogiausia, kas gali velkiaujant įvykti, tačiau ir tuo atveju, jei masalo kontaktas su kliuviniu užfiksuotas dar ne viskas aišku, mat, reikia nuspėti, kas įvyko, ką kliudė gelmėje plaukiantis vobleris ar blizgė?

Nors sukurti spiningo masalai, kurių kabliukai apsaugoti taip, kad negalėtų įsmigti į kerplėšą, tačiau velkiaujama dažniausiai guminukais, blizgėmis, vobleriais ir sukrėmis, kurių trišakiai atviri, nes jais geriau pakertama kimbanti žuvis. Daugelis rudenį dažnai naudojamų masalų – masyvūs, greitai grimzta ir pasiekia dugną, vos tik sulėtėja plukdymo greitis. Kita vertus, velkiaujant būtina masalą plukdyti priedugnėje, kur rudenį susikrausto visos plėšriosios žuvys. Tad spiningo masalai iš esmės visą laiką plaukia rizikos zonoje. Kitas dalykas, kad kontaktas su kliuviniu gali būti praktiškai nejuntamas, tačiau jis niekada neįvyksta be pasekmių.

Po kontakto su kliuviniu ant masalo trišakių maždaug 80 proc. atvejų lieka tai, ką spiningininkai praminė „salotomis“ arba „šluotomis“. Rudenį vandenyje plūduriuoja nuo medžių nukritę labai, daug jų guli ir ant dugno, tad užtenka masalo trišakiui sutikti tokį skenduolį ar grybštelti per dugną ir ant jo pasismeigs pageltęs lapas. Kontaktas su vandens augalija, ypač su po šalnų sukritusia ant dugno, taip pat nieko gero nežada – žolės kuokštas ant kabliuko – garantuotas. Kabliuko geluonis gali grybštelti šaką, apkibusią dreisenomis ir „pagauti“ nedidelę kriauklę, o nuo išvartos šakos atskelti žievės gabalėlį. Visi šie priedai, be jokios abejonės, taps nesėkmingo velkiavimo priežastimi, nes padaro masalą nepatrauklų plėšriosioms žuvims.

Nepageidautinas priedas

Kai spiningininkas užmeta masalą, jis turi leisti blizgei ar sukrei nugrimzti tiek, kad masalas atsidurtų reikiamoje gelmėje. Šį dalyką net ir velkiaujant paprasčiausia blizge galima gana tiksliai apskaičiuoti, o jei naudojami masalų nardikliai ir „downriger“ įtaisai, skirti masalams gramzdinti, spiningininkas žino absoliučiai tiksliai, kokioje gelmėje plaukia masalas. Tačiau neįmanoma masalo trajektoriją užprogramuoti taip, kad ji nesusikirstų su kliuviniais. Šis dalykas – visiškai nenuspėjamas. Todėl spiningininkas turi iš anksto susitaikyti su tuo, kad idealus atvejis realioje žūklėje – beveik neįmanomas.

Maždaug 30-40 proc. masalo užmetimų ir plukdymų būna komplikuoti. Jų metu su masalu nutinka visokių staigmenų ir net nuotykių. Jei masalo trišakiai įsminga į kerplėšą, beveik šimtu procentų prarandamas masalas, tačiau tokie atvejai palyginti reti, o štai kontaktai su dugnu, vandens augalija, plūduriuojančiais kliuviniais – dažni. Būtent jie spiningininkui kelia daugiausiai keblumų. Juk tikimybė, kad nuo nuo švelniaus kabliuko grybštelėjimo per vandenžoles, nuo kurio dažniausiai spiningo viršūnėlė virpteli beveik nepastebimai, ant trišakio pasismeigs kuokštelis lapų, labai didelė, o „salotos“ ant trišakio yra absoliučiai nepageidautinos. Ne tik lydeka, bet ir kitos plėšriosios žuvys „barzdoto“ masalo negriebia.

Tiesa, tarp spiningininkų kartais užverda audringos diskusijos šiuo klausimu, mat pasitaiko, kad ištraukiama lydekų, kurių nasruose aptinkami vandenžolių puokštėse įpakuoti masalai. Vis dėlto ichtiologai, išmanantys lydekų elgseną, mano, jog „salotų“ lydekos pakabina, kai plačiai išsižiojusios stveria tarp augalų plaukiantį masalą. Kol kas ši versija – įtikinamiausia. Tačiau svarbiausia ne tai, o atsakymas į klausimą, kodėl „barzdotas“ masalas plėšrūnams tampa nepatrauklus?

Išsiderina žaismas

Neatmeskite akivaizdaus fakto, kad yra masalų, kurie nepatrauklūs žuvims dėl to, kad jie yra paprasčiausiai neteisingai sukonstruoti, todėl skleidžia netinkamus virpesius, netinkamai bulksi, vinguriuoja ar grimzta. Tačiau tokių „bjauriųjų ančiukų“ palyginti nedaug. Kita vertus, kiekvienas meškeriotojas puikiai žino, kokia turi būti tinkama judančio vandenyje  spiningo masalo animacija, ir lengvai atskiria pelus nuo grūdų, o tiksliau kalbant, intuityviai junta, kad masalo žaismas – netinkamas. Atlikite paprasčiausią eksperimentą: iš pradžių paplukdykime blizgę vandenyje, kad žinotume, koks žaismas užprogramuotas jos kontrukcinėse savybėse, o paskui pasmeikime ant masalo kabliuko nedidelę skiautelę popieriaus ir imkime plukdyti blizgę iš naujo. Pamatysite, kad masalo žaismas taps kitoks. Tai pastebima plukdant ne tik blizges – tokį pat eksperimentą galite atlikti su vobleriu ar sukre.

Masalo judesiai tampa vangesni, lėtesni, o nedideli vobleriai su tokia „priekaba“ paprasčiausiai virsta ant šono arba ima suktis kaip vilkelis, t.y. aplink savo ašį. Jei voblerio judesius, kurie yra užprogramuoti konstrukcijos ypatybėse, taip žymiai pakeičia popieriaus skiautelė, tai žymiai didesnis medžio lapas ar gerokai sunkesnis dumblių kuokštelis visiškai deformuoja masalo eigos trajektoriją ir masalo elgseną. Kitaip tariant, masalas nustoja imituoti natūraliai judantį plėšriųjų žuvų grobį.  Tad salotos ant trišakio daro meškos paslaugą spininguojant bet  kuriuo spiningo masalu.

Duona – ir jaukas, ir masalas

Duona meškeriojimo praktikoje naudojama nuo neatmenamų laikų kaip jaukas ir kaip masalas, tačiau paprastai apsiribojama keliais paprastais variantais, iš kurių populiariausi - rutuliukai iš minkštimo, naudojami aukšlėms ir kuojoms gaudyti, nors duonos panaudojimo galimybės daug didesnės.

Kepalas – maišelyje

Dabar jau gerokai primirštas labai veiksmingas jauko iš duonos panaudojimo būdas, kuris savo laiku buvo labai populiarus pamaryje. Meškeriotojai, vykstantys į Miniją, Nemuno žemupį ar Kuršių marias gaudyti karšių, plakių ar kuojų, nusipirkdavo pora kepalų pačios juodžiausios „Kauno“ duonos ir įsimesdavo į kuprinę 50x80 cm dydžio maišelį, pasiūtą iš tinklo su vidutinio skermens akimis. Atvykę vieton jie pirmiausia stambokais luitais sulaužydavo kepalus, į maišelio dugną paguldydavo 1,5-2 kg akmenį, ant viršaus sukraudavo duoną, suimdavo maišelio viršų kapronine virvute ir pasiūbavę užmesdavo šią „šėryklę“ į duburį. Virvutės galą pririšdavo prie kuolelio, įkalto į krantą, o tada imdavo ruošti meškeres.

Kol vykdavo pasirengimai, duonos maišo pūkštelėjimo į vandenį sukeltas triukšmas būdavo seniai pamirštas, o duona išbrinkdavo ir imdavo irti. Už maišo pasroviui nusidriekdavo iš išplautų duonos gabalėlių šleifas. Kai žemiau maišo būdavo nugramzdinamas masalas, kibimo ilgai laukti netekdavo. Jei kibimas apsilpdavo, meškeriotojas porą kartų trukteldavo virvutę, kuria būdavo pririštas maišas su duona, iš jo vėl pasipildavo duonos trupiniai ir kibimas po keliolikos minučių atsinaujindavo.

Grūsta riekė

Nūdienėje meškeriojimo praktikoje populiariausia – stačiakampio formos sumuštinių duona. Vokiečių meškeriotojai per kelias minutes pasiruošia patrauklaus jauko. Iš pradžių nuo riekelių nupjaunama plutelė. Jei jos liks jauko mišinyje, tos ims kilti į paviršių. Be to, duonos pluta labai lėtai brinksta. Tada minkštimas sudrėkinamas, o po poros minučių iš jo nusunkiamas likutis. Tačiau prasideda nuobodžioji dalis – iš lipnokos minkštimo masės lipdomi reikiamo dydžio rutuliukai ir po saujelę beriami į vandenį. Tokie pat rutuliukai veriami ant kabliuko. Kad jaukas būtų kvapnesnis, jį galima pagardinti keliais lašais anyžių. Dalis meškeriotojų iš tokio sudrėkinto minkštimo lipdo didelius rutuliukus ir nugramzdina juos į tą vietą, kur užmetamas masalas.

„Skysta“ duonelė

Savitą jauko paruošimo iš baltos sumuštinių duonos receptą turi anglų meškeriotojai, kurie teigia, kad suminkytame duonos minkštime – per daug rupių dalelių, kurias rankiodamos žuvys greitai pasisotina. Todėl jauką jie ruošia su anglams būdingu pedantizmu: nupjauna pluteles, paskui supjausto riekeles į smulkius gabalėlius ir galiausiai vos ne dulkelėmis paverčia, maldami plaktuvėje.

„Miltus“ jie supakuoja į hermetiškus plastiko maišelius, iš kurių būsimąjį jauką išberia tik meškeriojimo vietoje. Kadangi tokiuose duonos milteliuose lieka pakankamai drėgmės, iš jų nesunku sulipdyti rutulius, kurie, nugrimzdę ant dugno, labai greitai suyra, paskleisdami vandenyje balkšvų „dūmų“ debesį. Toks prievilas ypač veiksmingai suburia prie masalo kuojas ir šapalus. Jauko rutulių, sulipdytų iš pusės kepaliuko baltos duonos, paverstos milteliais, pakanka pusdienį išlaikyti vienoje vietoje būrelį šapalų, kai vandens temperatūra – 4-6 laipsniai. Skysta duonelė“ tinka ne tik jauko rutuliams lipdyti, bet ir kimšti į dugninių šėrykles. Beje, tokį jauką anglai naudoja jūroje, meškeriodami kefales, jūros karšius. Konservatyvūs anglų meškeriotojai jūrai skirtą „skystą duonelę“ sumaišo su dėžute sardinių arba ančiuvių konservų, kurie suteikia jaukui ypatingą aromatą.

Vielinė šėryklė

Kadangi dabar ne kiekvienas meškeriotojas po ranka turi reikiamą gabalą tinklo su tinkamo dydžio akimis, kad galėtų iš jo pasiūti maišą duonos luiteliams užmesti į duburį, galima pasinaudoti puikia alternatyva. Tai metalinės skiaurės žuviai laikyti. Jų dangtelius užvožtus laiko spyruoklės, todėl turinys patikimai laikosi viduje. Tereikia į skiaurę įdėti papildomą svarmenį, kad jos nenuneštų srovė, parinkti reikiamo ilgio kaproninę virvutę ir galėsite išbandyti, kaip veikia duonos prikimšta šėryklė.

Na, o pats greičiausias būdas pasidaryti duonos jauko – labai paprastas: nuo stačiakampio formos baltos sumuštinių duonos nupjaustomos plutelės, minkštimas suvilgomas vandeniu, o paskui kruopščiai nusunkiamas. Iš gautos masės nulipdomi rutuliai, kurie nugramzdinami į parinktą vietą. Rutuliukus galima pagardinti keliais lašais anyžių ekstrakto.

Voblerio žaismas priklauso nuo pusiausvyros

Spiningininkams, kurie nuolat naudoja voblerius įvairioms plėšriosioms žuvims vilioti, dažnai tenka susidurti su situacija, kai masalas plaukia ne taip kaip reikia, jei jo uodegėlė pernelyg nugrimzdusi ar masalas ilgai nepaneria.

Padėtis su išeitimi

Kam neteko įsitikinti, kad lydekos gali rodyti nesuprantamus kaprizus ir ignoruoti joms sūlomus masalus? Manau, jog daugeliui. Tik tas spiningininkas, kuris nekreipia dėmesio į niuansus, vadovaujasi trumparegiška logika: jei nekimba, reikia eiti meškerioti kitą dieną, kai lydekos išalkusios. Tačiau spiningininkai, norintys išnaudoti kiekvieną galimybę, griebiasi jau įprasta tapusios taktikos – eksperimentuoja. Juk gali paaiškėti, kad tradiciniai plūdurūs vobleriai tą dieną neveiksmingi, o štai neutralaus plūdurumo voblerius lydekos atakuoja be dvejonių. Taip gali būti todėl, kad tokiu metu, kai suvešėjusi vandens augalija, plukdomi virš vandenžolėmis apžėlusio dugno neutralaus plūdurumo vobleriai, pauzių metu kuriam laikui pakimba vandens storymėje. Jei toks stabtelėjimas įvyksta šalia lydekos slėptuvės, margašonė nedvejodama atakuoja masalą. Tačiau ką daryti, jei jūsų masalinėje buvo tik vienas neutralaus plūdurumo vobleris, o jūs žūklės metu jį praradote? Nejaugi „vynioti meškeres“? Bet kurį plūdurų voblerį galima per porą minučių paversti neurtalaus plūdurumo, o pastarąjį grimzliumi, jei turėsite specialių „Strike Pro“ svarelių, turinčių tabletės formą. Masalo nereikės nereikės skvarbyti, drožti ar kitaip perdirbti, o, reikalui esant, galima bus gražinti vobleriui savybes, kuriomis jis pasižymėjo iki „pertvarkos“.  Viena specialių svarelių pusė apdorota vandeniui atspariais klijais, tad juos tiesiog žūklavietėje galima lipdyti voblerio.

Masalo balansas

Kiekvienas kokybiškas vobleris – turi masę ir plūdurumo atsargą, užtikrinančią jo savybes, kurių visuma vadinama masalo balansu. Bet koks šios visumos pokytis keičia masalo savybes. Specialistai pabrėžia, kad net dešimtąją gramo dalį sveriantis svarelis, priklijuotas prie voblerio pilvuko, keičia jo savybes, o gramo svarelis absoliučiai plūdurų modelį gali paversti į dugną operatyviai įsiknisančiu grimzliumi.  Todėl turėdami tokių svarelių rinkinį, galite koreguoti voblerio savybes ir keisti jo žaismą taip, kaip reikalauja situacija.

Ypač subtilių korekcijų prireikia kai vobleriais spininguojama nedidelėse upėse, kur masalo žaismas turi idealiai atitikti žūklės sąlygas.  Dažnai prisimenu atvejį, kai vidurvasarį viliojant upėtakius, padariau asmeninį atradimą, kurio vaisius skinu jau ne pirmi metai. Paprastai tokiu metų laiku naudoju plūdurius modelius, nes vanduo nusekęs, tačiau gilesniame ruože nutariau užmesti grimzlių. Tuo labiau, kad visą rytą upėtakiai nerodė jokių gyvybės ženklų. Ir staiga permaina. Nugramzdintą voblerį iškart atakavo upėtakis. Kibimai baigėsi tuoj pat, kai tik praradau masalą. Kitus voblerius upėtakiai ignoravo. Turėjau tokio pat spalvinimo plūdurų modelį, kurį dvi 0,4g ir 0,3 g „tabletės“ iš plūduraus pavertė lėtu grimzliumi, ir kibimai iš karto atsinaujino.

Korekcijų būtinumas

Specialūs svareliai praverčia ne tik vieno tipo voblerius verčiant kitais, bet ir tobulinant masalų eigą. Kai įsigyjame voblerį, patikrinti jo savybes galime tik praktiškai, vandens telkinyje. Tiesa, kai kurie spiningininkai tai daro prileidę vonią vandens, tačiau šie eksperimentai, brangstant komunalinėms paslaugoms, vis retesni.  Kai nuodugniai susipažįstame ne tik su naujo masalo žaismu, bet ir visomis jo elgsenos subtilybėmis, gali atsiskleisti niuansai, kurie jūsų netenkina. Gali būti, kad masalo uodega nugrimzta daugiau nei derėtų, o tada apsinuogina priekinė dalis su liežuvėliu. Toks vobleris ne iškart „užsiveda“. Ypač ant bangos. Masalą reikia stipriai truktelti. Tad akivaizdu, kad iškyla būtinumas pakoreguoti masalo laikyseną.

Voblerio pažiaunėje priklijuota „tabletė“, primenanti prie laivo korpuso prisegtą magnetinę miną, kaip mat išlygina voblerio laikyseną ir jis ima pirmu patraukimu nerti į bangą. Kartais prireikia išlyginti  voblerių-neutralų laikyseną, nuo kurios labai priklauso masalo patrauklumas. Į virstantį „ant galvos“ ar „ant uodegos“ voblerį save gerbianti lydeka žiūri įtariai. Grynakraujui grimzliui taip pat gali dėl tos pačios priežasties prireikti korekcijų, kurios lengvai atliekamos, priklijuojant reikiamoje masalo vietoje reikiamos masės svarelius.

Kabliukas turi atitikti masalą

Renkantis tinkamą kabliuką svarbiausias dalykas – kabliuko ir masalo proporcijos, tad išsirinkti lyg ir nesudėtinga, nes gaminami įvairiausių dydžių kabliukai, tačiau į reikiamų proporcijų savoką įeina ne tik kabliuko dydis, bet ir jo ypatybės, lemiančios atliekamą funkciją.

Minkštas masalas

Koks kabliukas reikalingas, jei rengiatės žuvis vilioti minkštu masalu – tešlos ar duonos rutuliuku? Daugelis pamario meškeriotojų yra susidūrę su situacija, kai stambūs plakiai palyginti nedidelėje gelmėje entuziastiškai kimba, kai jiems pasiūlomas duonos rutuliukas, tačiau pakirsti kimbančias žuvis pasiseka ne visada. Gudragalviai plakiai labai dažnai nutempia masalą nuo kabliuko ir pasišalina. Kodėl taip atsitinka?

Logika sako, kad plakių žūklei reikalingas kabliukas, kurio plotis – šiek tiek didesnis už masalo skersmenį, nes rutuliuką reikia ne tik pasmeigti ant  kabliuko, bet pasmeigti taip, kad geluonis kyšotų išorėje. Todėl kabliuko geluonis turėtų būti truputį palenktas į vidų, t.y., link kotelio, bet nepalenktas į šoną. Toks kabliukas puikiai atlieka savo pagrindinę funkciją – efektingai pakerta žuvį.

Tačiau tai – ne vienintelė šių kabliukų funkcija, svarbi meškeriojimo eigai ir sėkmei: minėtų kabliukų modelių konstrukcija užtikrina, kad ant jų puikiai laikosi minėti masalai ir nenusmunka energingai ir toli užmetant masalą. Tad šie kabliukai taip pat rekomenduojami meškerioti populiariu, tačiau gana trapiu masalu – konservuotais kukurūzų grūdais.

„Sumuštinis“

Dažnai meškeriotojai užveria ant kabliuko vieną masalą, o iš musės lervų, duonos, kukurūzų grūdų sukomponuoja „sumuštinį“, kurį dažnai vainikuoja slieko galiukas ar musės lerva, kurie pasmeigiami ant geluonies. „Sumuštinis“, žinovų teigimu, turi užimti visą kabliuko kotelį, nes tai padeda masalui ilgiau išlaikyti tinkamą išvaizdą. Mat, jei „sumuštinis“, užmetant masalą, slankioja kabliuko koteliu pirmyn atgal, jis ima tižti ir eižėti.

„Sumuštiniais“ viliojant žuvis su mėsingais žiomenimis –  karšius, šapalus, karpius, rekomenduojami apvalios formos „round“ tipo kabliukai „Kamatsu Sode“. Kuojų, aukšlių, raudžių gundymui „sumuštiniais“ ekspertai siūlo naudoti plonus kabliukus, kurių forma pusapvalė, o geluonis nepalenktas į vidų.

Subtilūs masalai

Vienas subtiliausių masalų – uodo trūklio lerva. Uodo trūklio lerva – ne tik trapus, bet ir miniatiūrinis masalas. Nepaisant mažo dydžio jis yra labai paklausus „patiekalas“, tad retos žuvies valgiaraštyje jų nerasi. Uodo trūklio lerva galima sugundyti ne tik sprindinę kuoją ar ešerį, bet  ir stambų karšį, plakį, kuoją ar net karpį. 

Meškeriojant šiuo subtiliu masalu naudojami nedideli, ploni 22-18 numerio kabliukai su ilgu koteliu. Toks kabliukas nežaloja gležno masalo, lervos odelėje jis praduria vos įžiūrimą skylutę, todėl iš lervos neišteka žuvis viliojantis sultingas užpildas. Antra, kabliukas turi būti labai aštrus, kad smigtų į uodo trūklio lervą kaip į sviestą.

Jei ant kabliuko veriamos miniatiūrinės musės lervos „pink“, taip pat parenkami nedideli modeliai – 18-14 numerio. Minėtos rūšies musės lervos ne ką didesnis masalas už trūklius, todėl kabliukas turi neišsiskirti jų fone. Jei ant kabliuko veriama viena musės lerva, naudojami modeliai su ilgesniu koteliu, kad masalas nenusmuktų ant valo. Jei ant kabliuko veriamos kelios musės lervos, jos paprastai pasmeigiamos už galiukų, o tokiai procedūrai parankesnis trumpakotis, bet labai aštrus kabliukas.

Šaltinis: www.15min.lt

Kuo smaguriauja unguriai?

Netikėtas laimikis

Ryto migla dar dengia ežero akiplotį. Todėl tik priplaukę arti, pamatome, kad balta papilve boluoja apverstas skritulys. Kai prieš bangeles imame irtis skritulio link, jis irgi ima skubintis į šalį nuo irklų keliamo triukšmo. Tenka vytis. Niekas kitas, tik rimta žuvis gali plukdyti tokios keliamosios galios  plūdurą... Mintyse spėjame, kad tai stambi lydeka ar kilograminis ešerys, kurių čia retkarčiais pasitaiko... Kai pasivejame skritulį, kolega  suima įtemptą kaip styga valą ir dėl viso pikto pakerta, tačiau, tik išvydę laimikį, supratome, kad tai buvo nereikalinga. Be reikalo suerzinome priešininką ir jis ėmė dar įnirtingiau kautis.

Atrodė, kad iš keturiametrinės gelmės keliame valties inkarą, padarytą iš traktoriaus vikšro. Pagaliau vandens paviršius suraibuliavo, o raibuliuose rangėsi kažkas panašaus į žaltį. Vienu metu man toptelėjo, kad masalą prarijo žaltys, kurių dažnai matome ties lieptu, kur pririšame valtis. Tačiau šis siluetas buvo kiek kitoks, todėl suvokiau, kad to negali būti. Nors galva kaip žalčio, tačiau uodega suplota. Juk tai ungurys.

Įmestas į valtį, vandenžaltis ilgai slydo mums iš rankų, supainiojo skritulių valus, kol galop atsidūrė metalinėje skiaurėje, kuri turbūt vienintelė yra pakankamai  saugi laikyti pro adatos skylutę sugebančias pralįsti žuvis. Paprastai ungurys imamas specialia pirštine arba ranka, prieš tai delnu priglausta prie smėlio, kad šis vingrus slidokas neišsprūstų. O nuraminamas šis vijurkas, keletą kartų jo uodegą stiprokai suduodant į kietą daiktą, geriausiai – į akmenį...

Kibimo laikas

Mūsų netikėtas trofėjus pasirodė kilograminis. Netrukus mažėlesnį aptikome surijusį kito skritulio masalą, paskui dar vieną. Tai buvo akivaizdus ženklas, jog ne veltui rugpjūtis vadinamas ungurių mėnesiu. Tačiau laimikis buvo visiškai nelauktas, nes jau senokai neteko girdėti, kad kas nors mūsų ežere sugavęs ungurį. Šią vasarą taip negirdėjau, kad kur nors iš viso būtų sėkmingai nebrakonieriškais būdais gaudyti unguriai – visų išgirtos ir delikatesu pripažintos žuvys (žinoma, gali būti taip, kad tik mudu su kolega nieko apie tai negirdėjome, bet juk visi žinote, kad gandai meškeriotojų tarpe sklinda šviesos greičiu). Galbūt, kažkuo neįtiko jiems ši gana permaininga vasara, lyg ir įšildžiusi iki malonios unguriams temperatūros ežerų vandenis, bet tuo pačiu dažnai laisčiusi juos lietumi, tačiau priežastis greičiausiai – menki ungurių ištekliai mūsų krašto vandenyse.

Nuo seno žinoma, jog unguriai geriausiai kimba tomis naktimis, kurių metu griaudžia perkūnija, tačiau ir šis dalykas šią vasarą ne visada pasitvirtino, o po tos sėkmingos žūklės, kurios rezultatas mums buvo visiškai netikėtas, susimąsčiau, kas paskatino ungurių aktyvumą. Šios žūklės rezultatas dar labiau įdomus tuo, kad skritulius paleidome pasiganyti po ežero plotą, tikėdamiesi ne ungurių, o lydekų ir stambių ešerių.

Keistokas masalas

Dar įdomiau tai, kad išvakarėse beveik nekibo masalinės žuvelės – ir kuojos, ir aukšlės, ir net visur zujantys plakiukai lyg tyčia išsislapstė. Kibo tik piršto dydžio ešeriukai. Iš nevilties, kad neturime tinkamo masalo, jau buvome susirengę važiuoti į Dūkšto miestelį pas vieną pažįstamą, kurio tvenkinyje knibžda smulkių karosėlių, bet šio sumanymo atsisakėme todėl, kad prapliupo trumpa liūtis ir pažliugo iš sodybos vedantis keliukas.
 

Tad ant kabliukų buvo užverti ešeriukai. Na, o rezultatą jūs jau žinote. Kas paskatino ungurius išlįsti iš savo slėptuvių – tinkamas oras ar egzotiškas masalas? Vėliau iš patyrusių meškeriotojų sužinojau, kad jie visada veria ant kabliukų ešeriukus, nes tai geriausias masalas vietiniams unguriams vilioti.

Archaiški metodai

Pagal senas ežerų žvejų tradicijas unguriai buvo meškeriojami vadinamaisiais šniūrais – šimtmetrinėmis kaproninių virvelių atkarpomis, prie kurių pavadėliais buvo tvirtinamas pusšimtis stambių ilgakočių kabliukų, ant kurių verdavo ungurių jauniklius primenančius sliekus. Toks masalas suviliodavo ne tik ungurius, bet ir karšius, ešerius, plakius, stambias kuojas. Unguriai sudarydavo laimikyje tik kelioliką procentų. Ir tai buvo tais laikais, kai ungurių ežeruose knibždėte knibždėdavo. Todėl dabar retai beišgirsi, kad kažkas panauodotų šį archaišką ir, mano nuomone, neefektyvų gaudymo būdą.

Meškeriotojai gana greitai pastebėjo, kad ungurių meškeriojimo šniūrais prognozuoti neįmanoma, todėl sugalvojo būdą, kuris yra nepriimtinas dėl jo mastų. Tai savotiškos dugninės, susidedančios iš stambios plūdės, o tiksliau plūduro, valo užvynioto ant to plūduro, pavadėlio su kabliuku ir masyvoko svarelio. Svarelis paguldytas ant dugno atlieka inkaro vaidmenį ir laiko plūdurą vienoje vietoje. Tokiomis dugninėmis tikslingai būdavo pagaunama daugiau ungurių, tačiau tik ten, kur dugnas atviras. Bėda ta, kad tokių dugninių būdavo užmetama šimtai. Ežerai jomis buvo sėte nusėti.

Laimei, šis būdas tapo nefektyvus, kai ungurių sumažėjo ir jiems dabar visiems pakanka pačių geriausių slėptuvių – vandens augalijos atvašynuose, kurie želia ant tvirtoko lygaus dugno plotų, o taip pat sunkiai prieinamose vietose – tarp kerplėšų, akmenų savartynuose. Čia „popkė“ arba masinė dugninė – neveiksminga, nes masalas guli ant dugno ir pasimeta tarp vandens augalijos, o unguriui daug lengviau aptikti masalą, kai jis plūduriuoja virš dugno. Todėl geriausiai tinka skritulys, kuriuo plukdomas masalas sklendžia virš vandens. Dėl šio išskaičiavimo nutarėme meškeriojimo būdo nekeisti ir pirmiausia patikrinti, ar ešerių kibimas nebuvo paprasčiausias atsitiktinumas. 

Masalų įvairovė

Vasarą ungurių dažniausiai pasitaiko sugauti audringomis naktimis, kai griaudžia perkūnija. Šios žuvies gyvenimo būdas – naktinis. Jis toks išlieka ir rudenį, tačiau šiltomis ūkanotomis rugpjūčio dienomis, ypač jei dulkia šiltas lietutis, jų pasitaiko pagauti ir dieną. Kaip tik kitą dieną pasitaikė toks oras ir mes išplaukėmė pavakarė leisti skritulių. Masalo turėjome įvairaus – todėl porą skritulių paleidome su tradiciniu masalu – stambiais sliekais, porą – su aukšlėmis, porą su kuojytėmis, o ant trijų skritulių kabliukų užvėrėme tokio pat dydžio, kaip aną sykį, ešeriukus. Skritulius paleidome tame pačiame plote. Parsiyrėme į krantą, šiek tiek numigome, o, kai ėmė aušti, išplaukėmė tikrinti skritulių.

Vieno iš dviejų skritulių, kurių masalas buvo sliekas, kabliukas smygsojo ešerio lūpoje, o antrojo masalas liko nepaliestas. Vieną aukšlę prarijo lydekaitė, o kitą radome su dantų žymėmis ant šonų. Beliko tik spėlioti, kas jas paliko? Na, o iš trijų ešeriukų dviem susidomėjo solidūs unguriai. Skrituliauti į tą pačią vietą važinėja vienas mūsų bičiulis. Jis kaip tik po poros dienų vyko ten meškerioti ir paskambino man pasiteirauti, kaip sekėsi? Papasakojau apie tai, kad unguriai pamėgo ešerius, ir jis pažadėjo taip pat patikrinti šią versiją. Mūsų pažįstamas paskambino kitą rytą ir sujaudintu balsu pasigyrė, kad užkibo net devyni unguriai. Tris sugavo skrituliais, likusius – dugnine nuo liepto. Masalas – vien ešeriukai. Tiesa, oras buvo ypač tinkamas, griaudėjo perkūnija, bangavo. Tad versija, kad unguriai mėgsta ešerius pasitvirtino.

Sklendžiantis masalas

Kai reikia tolėliau užmesti masalą, meškerioti ungurius parankesnė – dugninė. Tačiau naudojant tradicinį montažą su svareliu ir aukščiau tvirtinamu pavadėliu su kabliuku, masalinė žuvelė gana greitai susiranda priebėgą augalų atvašyne ir unguriai gali jos neaptikti. Tada kibimai bus labai reti. Todėl rekomenduoama naudoti kiek kitokį montažą, kuris susideda iš specialaus vamzdelio su jungtimi svareliui segti, ovalo formos mėlynos ar žalios plūdės bei pavadėlio su kabliuku. Valas (0,28-0,30 mm) perveriamas per vamzdelį, žemiau jo ant valo užveriamas amortizatorius – guminis rutuliukas ir pririšamas sukutis. Pavadėlis (0,22-0,25 mm), kurio ilgis – 1-1,2 m, pririšamas prie sukučio. Ant pavadėlio užveriamas guminis stopmazgis, tada plūdė, o žemiau jos – dar vienas guminis stopmazgis. Jie skirti fiksuoti plūdę taip, kad ji būtų pavadėlio viduryje. Plūdė sklendžia virš dugno tokiame aukštyje, kiek leidžia pavadėlis. Tad masalinė žuvelė visą laiką būna taip pat virš dugno ir nepasislepia augalijoje. Meškeriojant dugnine žuvelė veriama už viršutinės lūpos.

Meškerioti ungurius augalija apžėlusiose vietose sėkmingai galima ir plūdine meškere, jei nereikia ypač toli užmesti  masalą. Gana sunkus montažas, susidedantis iš waggler plūdės, kurios keliamoji galia – nuo 10 iki 30 g, ir virtinės svarelių, neskirtas tolimiems metimams, nes gana dažnai pavadėlis susipainioja su valu. Todėl plūdinę meškerę patartina naudoti, kai masalas užmetamas ne toliau kaip 10-15 m. Antra, masalinė žuvelė ant kabliuko laikosi palyginti silpnai. Žuvelė tik vienu trišakio geluonimi pasmeigiama žemiau nugarinio peleko. Toks žuvelės tvirtinimas taip pat netinka tolimiems metimams, tačiau jis turi kitą privalumą. Žuvelė, taip užverta, virš dugno būna horizontalioje padėtyje. Tada ji pakimba tiesiai virš dugną dengiančio neaukštų vandenžolių kilimo, kuriame mėgsta slėptis unguriai. Horizontali žuvelės padėtis – pati natūraliausia ir unguriui, tad nekelia jokio įtarimo.

Kur meškerioti?

Ungurio gyvenimo būdas – naktinis, tad šiltomis rugpjūčio naktimis, jei tolumoje griaudi perkūnija, o žaibas nušviečia horizontą – vienas tinkamiausių momentų gaudyti ungurius, tačiau rugpjūtį šiltomis ūkanotomis dienomis, ypač dulkiant šiltam lietučiui, ungurių pasitaiko sumeškerioti ir dieną. O kur gaudyti ungurius? Kur jie naktimis dažniausiai ieško grobio ežeruose ir kur upėse?  Ar reikia ungurius jaukinti, kad jie pradėtų lankytis parinktoje vietoje?

Unguriai ne visada kimba tose vietose, kur jie laikosi dieną. Dažnai jie leidžiasi į gana tolimas ekspedicijas, ieškodami grobio. Todėl neretai ungurių medžioklės plotų geografija priklauso nuo to, kur ir ką jie gali sumedžioti. Tradiciškai pačios geriausios ungurių meškeriojimo nuo kranto vietos – protakos tarp ežerų, ežerus jungiantys gilūs upeliai, upelių žiotys, o iš valties juos galima sėkmingai gaudyti priekrantėje palei meldų brūzgynus, ypač jei šalia jų – reti lelijų lapų guotai, o taip pat – plotuose, kur dugnas 3-4 m gelmėje apžėlęs neaukšta vandens augmenija.

Priekrantėje dugnas gali būti ir dumblėtas, ir kietas, o toliau nuo kranto turi būti kietas. Kartais ir smėlėtas. Lėkštakrančiuose ežeruose su plačiais atabradais ungurių reikia ieškoti ten, kur prasideda į gelmę nyrantis šlaitas, o taip jau minėtuose plotuose su neaukšta dugno augmenija.  Ežeruose, kur  pakrantėse iškart prasideda gelmė, unguriai lankosi prie pat krantų, tad masalą galima užmesti iškart už meldų.

Unguriai smaguriauja daug kuo – stambiais sliekais, varlėmis, graužavirbomis, vėžiais, mėsos ar žuvienos gabaliukais (gali būti su kvapeliu), gyvomis ir negyvomis žuvelėmis. Koks masalas tinkamiausias? Patarimas – vienas: atsirinkti eksperimento būdu. Kad unguriai pradėtų lankytis vienoje kurioje nors vietoje (jei, žinoma, jų ežere yra), netoli jų dienojimo vietų galima pažerti jauko.

Dabar sukurta ungurinių jaukų, ypač daug įvairių granulių, kurių sudėtyje yra mėsos ir kraujo ir kurios pagardintos krevečių bei vėžienos aromatais. Tai geri jaukai,  tačiau patyrę meškeriotojai geriausiu jauku laiko sausą arba kubeliais supjaustytą sukrešėjusį kraują. Jo kvapas tikrai sugundys ungurius. Gero kibimo naktimis, meškeriojant iš valties ar nuo kranto plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, galima sugauti ir dešimtį ungurių. Beje, meškeriojant tokiu būdu, smulkius ungurius galima paleisti, nes jie nespėja giliai nuryti kabliuko.

Šaltinis: www.15min.lt

Grimztantis masalas vilioja upėtakius

Upėtakis – viliojantis laimikis, o dabar puikus metas išbandyti jėgas upėtakių žūklėje, nes žvaigždžuvės per vasarą atsiganė, kupinos jėgų ir gali deramai pasipriešinti meškeriotojui. Kita vertus, vanduo upeliuose dabar skaidrus, upėtakiai puikiausiai mato kas dedasi ant krantų, todėl ne taip paprasta prisėlinti prie jų slėptuvių.

Artima distancija

Tarp upėtakių meškeriojimu susižavėjusių meškeriotojų dažnai išgirsi sakant, kad upėtakis – „pirmo metimo“ žuvis. Šis glaustas posakis talpina savyje labai platų kontekstą, kurio esmė ta, kad upėtakis ypač dažnai atakuoja užmestą masalą pirmą ir vienintelį kartą. Jei žuvis neužkibo, gali kiek tinkamas svaidyti masalą šalia jo slėptuvės, tačiau nebeišviliosi dar kartą pasirodyti. Todėl upėtakių meškeriotojas nori nenori, o turi labai tiksliai užmesti masalą. Tai padaryti iš toli dažnai nėra galimybės, nes kliudo žemai palinkusios medžių šakos, aukšta žolė ar krantas. Tad lieka tik artima distancija. Tai didelis minusas, nes upėtakį galima išbaidyti vienu neatsargiu treptelėjimu, o dabar taip atsitikti gali kiekviename žingsnyje, nes pakrantės apžėlusios, sausuolių ir šakų nematyti. 

Užšlemštos slėptuvės

Upėtakiai dabar karaliauja duburiuose, kuriuose yra puikių slėptuvių po šiekštais, medžių šaknimis, tarp stambių akmenų ir išvartų. Tokiose vietose didelė tikimybė, kad, nenuplaukęs nė metro, masalas įsisegs į atsikišusią išvartos šaką. Skaudžiausia, kad ne tik masalą prarasi, bet ir upėtakio ramybę sudrumsi. Po bandymo išlaisvinti masalą upėtakio kibimo toje vietoje gali nebesitikėti. Tad dabar upėtakiams gaudyti tinka ne kiekvienas masalas. Ypač metaliniai masalai – sukrės ir blizgelės, kurios grimzta kaip akmuo. Uždelsei sekundę dvi ir masalas užsikabino už kliuvinio, gulinčio ant dugno. Guminuką panaudoti taip pat keblu, tad lieka vobleris, tačiau ne bet koks.

Lėtas grimzlius

Vobleriai gaminami plūdurūs arba lengvesni už vandenį, neutralaus plūdurumo arba pakimbantys toje gelmėje, į kurią paneria, ir grimzliai arba sunkesni už vandenį. Pirmieji du voblerių tipai upėtakių viliojimui duburiuose tinka sąlyginai, o štai grimzliai – vienas geriausių masalų tokiomis sąlygomis. Pirma, šie vobleriai masyvesni už kitus, todėl juos lengviau toliau ir tiksliai užmesti. Antra, šiems masalams nereikia „įsibėgėti“, kol panirs į reikiamą gelmę. Grimzlius užmetamas tiesiai į duburį ir luktelima, kol jis pasieks duburio priedugnę, o tada imama sukti ritės rankenėlė. Kai tik vobleriui suteikiamas judesys, kartais jis spėja vos kelis kartus vikstelti uodegėle, o jį jau atakuoja upėtakis, akylai iš po šiekšto sekęs „atėjūną“.

Tada prasideda įnirtinga kova, kuri dažnai baigiasi upėtakio naudai. Todėl ritė turi būti greitaeigė ir spėriai vynioti valą, o meškerykotis pakankamai stangrus, kad atsispirtų upėtakio šuoliams. Šiam upėtakių gaudymo metodui tinka ne visi grimzliai, o tik tie, kurie pagal tarptautinę klasifikaciją žymimi anglišku terminu „slow sinking“, reiškiančiu lėtai grimztantis. Sparčiai grimztantis vobleris pernelyg greitai atsiduria duburio priedugnėje, tad jį sunkoka valdyti. Žodžiu, masalas grimzta lėtai – šansai didėja.

Šaltinis: www.15min.lt

Karosai mėgaujasi aromatais

Žuvys turi puikią uoslę, tad jas galima privilioti tinkamais aromatais, o tai ypač svarbu, kai žvejoji vandens telkinyje, kuris yra gerokai užžėlęs ir kuriame vidurvasarį būna maksimaliai suvešėję vandens augalai. Tokioje aplinkoje žuvys šmirinėja po vandenžolių tankmę ir uoliai uodžia, iš kurios pusės pakvips gardžiu kąsneliu.

Užžėlusiuose vandens telkiniuose, t.y. nedideliuose ir palyginti negiliuose ežeruose bei mažiausiai prieš dešimtį metų valytuose ar kitaip atnaujintuose tvenkiniuose, kurie dažniausia plyti pievose, glaudžiasi prie alksnynų,  rasti ne tik tinkamą, bet ir patogią vietą žūklei beveik neįmanoma. Todėl protingiausia pirmenybę teikti tokioms vietoms, kuriose galima tikėtis aptikti stambių žuvų. Paprastai tokiuose vandens telkiniuose žvejojami karosai, o dalyje jų yra ir smagių lynų. Žinoma, pastarieji kimba rečiau, o juos privilioti sunkiau nei karosus. Bet ir stambių karosų, kurie yra geidžiamiausias laikimis, rimto meškeriotojo akimis, žūklė – ne lengvas pasivaikščiojimas prie tvenkinio su kėdute, kibirėliu ir meškere rankose. Stambių karosų žūklei reikia rimtai pasirengti ir apgalvoti jos strategiją bei taktiką.

Žūklės strategija – įrankio pasirinkimas, bet šiuo atveju tai – lengviausias dalykas, nes užželiančiuose vandens telkiniuose panaudoti dugninę, kuria galima pasiekti toli nuo kranto besibūriuojančias žuvis, nėra jokių šansų, nes svarelis kartu su masalu prasmenga į dugną apkėtusias vandenžoles  ir žuvys užkandžio neranda. Tad tinkamiausias žūklės įrankis – plūdinė meškerė. Šis įrankis leidžia nustatyti  masalo grimzlę taip, kad jis pakibtų 1–2 cm atstumu nuo dugno. Būtent tokioje padėtyje masalas stambiems karosams yra patraukliausias. Spėjama, kad palei dugną esantis gardus kąsnis žuvims kelia mažiau įtarimų.

„Akis“ tarp vandenžolių

Antras žūklės užželiančiuose vandens telkiniuose ypatumas – masalas plūdine meškere užmetamas kelis kartus arčiau nei dugnine meškere, o karosų žūklėje naudojamos lengvos plūdės, kurių keliamoji galia – nuo 2 iki 5 g, dar labiau sumažina galimybes toli nuo kranto užmesti masalą. Tad žūklės vieta, į kurią reikės prisivilioti karosus, dažniausiai yra per 5-8 m nuo

kranto. Rečiau – per 10–15 m. Pastarosios žūklavietės – tinkamiausios, nes kuo toliau nuo žvejo kimbančios žuvys, tuo ilgiau jų būrys nepajunta įtarimo ir ilgiau neplaukia šalin iš žūklavietės.

Tinkamiausia vieta užmesti masalą – vadinamoji „akis“ tarp vandenžolių. Kitaip tariant, tai plotas, kurio paviršiuje neplūduriuoja nuo dugno besistiebiančių vandens augalų viršūnės ar lapai. Jei tokios „akies“ tinkamu atstumu nuo kranto aptikti nepavyksta, tenka ją susikurti. Nori nenori, tačiau reikės bristi į vandenį ir išpjauti vandenžoles. Stambūs karosai mėgsta gilesnes ežero ar tvenkinio vietas, bet jų užželiančiuose vandens telkiniuose netoli nuo kranto nėra daug. Todėl visiškai pakaks jei pasirinktoje vietoje gelmė sieks 50–70 cm.

Įrankio korekcijos

Prieš žūklę reikia patikrinti žūklės įrankius arba pakoreguoti jų įrangą taip, kad geriausiai atitiktų žūklės sąlygas. Pirma, reikia atsisakyti ryškiai nudažytų plūdžių – tinkamiausios tamsiai mėlynos arba juodos, ištįsusio lašo arba ovalo formos. Tokiai žūklei nenaudojamos vadinamosios slankiosios plūdės, nes jos yra masyvesnės, su ilgesnėmis antenos, užmetamos garsiau pliumpsi, o tai reiškia, kad prie jauko nedidelėje gelmėje besibūriuojančias žuvis baidys nereikalingas triukšmas. Kita vertus, slankiosios plūdės tokiose žūklės sąlygose prasčiau signalizuoja apie kibimą nei klasikinės. 

Masalą nugramzdinti naudojami tik pasendinti, t.y. pajuodę švino šrateliai. Geriausia, kad prie valo būtų tvirtinamas vienas šratelis, tačiau jis labai krinta į akis dėl savo stambumo. Ir žuvys jo baidosi. Todėl geriausia versija - du didesni ir vienas mažesnis šratelis (visi kartu jie yra Tokio sobrio, kaip vienas didelis gramzdukas). Mažiausias svarelis tvirtinamas 15–20 cm atstumu nuo plūdės.

Kabliukas – tinkamiausias tokio dydžio, kad jo išlinkis būrų ne didesnis už kukurūzo grūdo, o valą reikia rinktis pagal aplinkybes: jei vanduo skaidrus, valas turi būti kuo mažiau pastebimas, t.y. 0,10–0,12 mm skersmens.

Aromatai ir jaukas

Kai žūklės vieta parinkta ir paruošta, o įrankiai – kovinėje parengtyje, lieka smulkmena – prisivilioti karosus ir parinkti masalą, kuris labiausiai tiktų stambiems karosams vilioti. Logiškai galvojant didesnį kąsnį apžioja didesnė žuvis. Tad masalas turi būti pakankamai didelis. Galima rinktis didelį slieką, bet tiek jį, tiek sliekelį apninka būrys įvairiausio dydžio karosų. Dideli plačiašoniai tokios konkurencijos vengia. Jie elgiasi kaip aristokratai – renkasi tuos masalus, kurie yra specialiai jiems skirti. Ką galima pasiūlyti stambiam karosui? Šimtą kartu patikrinta, kad geriausias ir kiekvienam žvejui prieinamiausias masalas – konservuotas ir saldžiame pavilge išmirkytas kukurūzo grūdas. Jei versi po vieną grūdą,  ant kabliuko geluonies patartina pasmeigti musės lervą. Gundyti pačius stambiausius, t.y. 2 ir daugiau kg siekiančius egzempliorius, geriausiai tinka kukurūzų grūdų (3-4 vnt.) vėrinukas.

Štai pagaliau pasiekėme tą etapą, kai reikia prisivilioti į numatytą „akį“ karosus. Vienas būdas – savaitę ar dvi jaukinti juos saulėgražų išspaudomis, kurios rytais ir vakarais beriamos į „akį“. Ilgainiui čia reguliariai pradės lankytis stambūs karosai, kuriems pasirodžius smulkmė pasitraukia į šalį per pagarbų atstumą. Deja, dažniausiai tokią galimybę ilgai jaukinti žuvis meškeriotojai turi tik per atostogas, bet atvykęs prie vandens telkinio savaitgaliui žvejys turi ieškoti būdų, kurie leidžia žuvis prisivilioti per tą patį vakarą ar rytą, na, o tam tikroje situacijoje – per kelias valandas. 

Palanki situacija – lietingas, bet šiltas oras (per 22 laipsnius). Jei tai vakaras, visai neblogai, kad jis būtų tvankus ir be vėjo. Tokiu oru karosai paprastai gana aktyviai plauko po vandens telkinį ir jusliai reaguoja į vandenyje sklindančius aromatus. Jei oras giedras, tikintis rezultato, reiktų karosus viliojantį jauką nedidelėmis porcijomis suberti į „akį“ per 4 kartus. Jauko kiekis – 1,5–2 kg. Tad kas pusvalandį reiktų suberti po 0,5 kg.  Dar viena sąlyga - jaukas turi būti birus ir puikiai sklisti vandenyje. Toks jaukas sudrumsčia „akyje“ vandenį, o atsiradęs debesėlis kaip magnetas traukia karosus bei lynus. 

Deja, kad ir kokios smalsios yra žuvys, tačiau, neradusios kažko esminio, jos pasitrauks  iš debesėlio zonos. Išlaikyti jas padeda trys dalykai – smulkios dalelės, pvz. traiškytų grūdų, pakibusios vandenyje, nes žuvys jas ilgai rankioja po gabalėlį. Antras –  kukurūzų grūdų pabiros ant dugno žolijos. Todėl reikia į kilogramą jauko įmaišyti trijų konservuotų kukurūzų skardinių turinį. Na, o trečias dalykas – aromatai, kurie karosus prie jauko sukviečia iš toli ir kurie verčia juos nesitraukti nuo aromatų šaltinio. 

Nuomonių, kokie aromatai karosams – labiausiai patinka, daug, tačiau kiekvienas žvejys turi savo receptą. Aš pasitikiu dviem priedais, skleidžiančiais karosus viliojantį aromatą - tai kalendra ir cinamonas. Tiksliau šių dviejų natūralių medžiagų mišinys (70:30 proc.). Labai svarbu priedą įmaišyti į sausą jauko mišinį prieš drėkinimą. Kai vanduo vėsus, veiksmingas priedas – dešimt procentų sauso medaus miltelių. Na, o jauko turinį kiekvienas žvejys gali susidėlioti pagal savo išmonę arba naudoti vieną liaudišką versiją, kuri puikiai tinka užžėlusiuose vandens telkiniuose.

Karosų jauko receptas*

2 kg malto įvairų grūdų mišinio (avižos, rugiai, kviečiai, žirniai);

400 g juodos duonos minkštimo, pertrinto per sietelį;

200 g miltų;

100 g grubiai sumaltų avižų dribsnių;

4-5 riekės džiovinto ir rupiai sumalto pyrago (galima batono);

*Naudojamas Kretuono ežero apylinkių meškeriotojų (į šį jauką dedu dvi skardines pigiausių saldžių konservuotų kukurūzų ir įmaišau šiek tiek cinamono bei 3-4 šaukštelius smulkiai maltos kalendros).

Šaltinis: www.15min.lt