Upėtakis – viliojantis laimikis, o dabar puikus
metas išbandyti jėgas upėtakių žūklėje, nes žvaigždžuvės per vasarą atsiganė,
kupinos jėgų ir gali deramai pasipriešinti meškeriotojui. Kita vertus, vanduo
upeliuose dabar skaidrus, upėtakiai puikiausiai mato kas dedasi ant krantų,
todėl ne taip paprasta prisėlinti prie jų slėptuvių.
Artima distancija
Tarp upėtakių meškeriojimu susižavėjusių meškeriotojų dažnai
išgirsi sakant, kad upėtakis – „pirmo metimo“ žuvis. Šis glaustas posakis
talpina savyje labai platų kontekstą, kurio esmė ta, kad upėtakis ypač dažnai
atakuoja užmestą masalą pirmą ir vienintelį kartą. Jei žuvis neužkibo, gali
kiek tinkamas svaidyti masalą šalia jo slėptuvės, tačiau nebeišviliosi dar
kartą pasirodyti. Todėl upėtakių meškeriotojas nori nenori, o turi labai
tiksliai užmesti masalą. Tai padaryti iš toli dažnai nėra galimybės, nes kliudo
žemai palinkusios medžių šakos, aukšta žolė ar krantas. Tad lieka tik artima
distancija. Tai didelis minusas, nes upėtakį galima išbaidyti vienu neatsargiu
treptelėjimu, o dabar taip atsitikti gali kiekviename žingsnyje, nes pakrantės
apžėlusios, sausuolių ir šakų nematyti.
Užšlemštos slėptuvės
Upėtakiai dabar karaliauja duburiuose, kuriuose yra puikių
slėptuvių po šiekštais, medžių šaknimis, tarp stambių akmenų ir išvartų.
Tokiose vietose didelė tikimybė, kad, nenuplaukęs nė metro, masalas įsisegs į
atsikišusią išvartos šaką. Skaudžiausia, kad ne tik masalą prarasi, bet ir
upėtakio ramybę sudrumsi. Po bandymo išlaisvinti masalą upėtakio kibimo toje
vietoje gali nebesitikėti. Tad dabar upėtakiams gaudyti tinka ne kiekvienas
masalas. Ypač metaliniai masalai – sukrės ir blizgelės, kurios grimzta kaip
akmuo. Uždelsei sekundę dvi ir masalas užsikabino už kliuvinio, gulinčio ant
dugno. Guminuką panaudoti taip pat keblu, tad lieka vobleris, tačiau ne bet
koks.
Lėtas grimzlius
Vobleriai gaminami plūdurūs arba lengvesni už vandenį,
neutralaus plūdurumo arba pakimbantys toje gelmėje, į kurią paneria, ir
grimzliai arba sunkesni už vandenį. Pirmieji du voblerių tipai upėtakių
viliojimui duburiuose tinka sąlyginai, o štai grimzliai – vienas geriausių
masalų tokiomis sąlygomis. Pirma, šie vobleriai masyvesni už kitus, todėl juos
lengviau toliau ir tiksliai užmesti. Antra, šiems masalams nereikia
„įsibėgėti“, kol panirs į reikiamą gelmę. Grimzlius užmetamas tiesiai į duburį
ir luktelima, kol jis pasieks duburio priedugnę, o tada imama sukti ritės
rankenėlė. Kai tik vobleriui suteikiamas judesys, kartais jis spėja vos kelis
kartus vikstelti uodegėle, o jį jau atakuoja upėtakis, akylai iš po šiekšto
sekęs „atėjūną“.
Tada prasideda įnirtinga kova, kuri dažnai baigiasi upėtakio
naudai. Todėl ritė turi būti greitaeigė ir spėriai vynioti valą, o meškerykotis
pakankamai stangrus, kad atsispirtų upėtakio šuoliams. Šiam upėtakių gaudymo
metodui tinka ne visi grimzliai, o tik tie, kurie pagal tarptautinę
klasifikaciją žymimi anglišku terminu „slow sinking“, reiškiančiu lėtai
grimztantis. Sparčiai grimztantis vobleris pernelyg greitai atsiduria duburio
priedugnėje, tad jį sunkoka valdyti. Žodžiu, masalas grimzta lėtai – šansai
didėja.
Šaltinis: www.15min.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą