Rudenį spiningininkai ypač daug velkiauja, nes šis
lydekų, sterkų ir ešerių gaudymo būdas leidžia ieškoti plėšriųjų žuvų
susitelkimo vietų didelėse akvatorijose, tačiau, norint sėkmingai velkiauti,
reikia žinoti keletą svarbių taktinių taisyklių.
Kontaktas su kliuviniu
Velkiaujantis spiningininkas primena matematiką, kuris
sprendžia lygtį su daugeliu nežinomųjų. Žinoma, svarbiausia – parinkti tinkamą
masalą. Antra, labai svarbu, kad jis plauktų tinkamame gylyje. Abu šiuos
parametrus meškeriotojui padeda nuspėti patirtis, tačiau tai ne viskas – gali
atsitikti taip, kad tinkamai tinkamu masalu masalas ilgą laiką bus plukdomas
tuščiai, jei spiningininkas pražiopsojo masalo kontaktą su kliūviniu.
Tai, žinoma, blogiausia, kas gali velkiaujant įvykti, tačiau ir tuo atveju, jei
masalo kontaktas su kliuviniu užfiksuotas dar ne viskas aišku, mat, reikia
nuspėti, kas įvyko, ką kliudė gelmėje plaukiantis vobleris ar blizgė?
Nors sukurti spiningo masalai, kurių kabliukai apsaugoti
taip, kad negalėtų įsmigti į kerplėšą, tačiau velkiaujama dažniausiai
guminukais, blizgėmis, vobleriais ir sukrėmis, kurių trišakiai atviri, nes jais
geriau pakertama kimbanti žuvis. Daugelis rudenį dažnai naudojamų masalų –
masyvūs, greitai grimzta ir pasiekia dugną, vos tik sulėtėja plukdymo greitis.
Kita vertus, velkiaujant būtina masalą plukdyti priedugnėje, kur rudenį
susikrausto visos plėšriosios žuvys. Tad spiningo masalai iš esmės visą laiką
plaukia rizikos zonoje. Kitas dalykas, kad kontaktas su kliuviniu gali būti
praktiškai nejuntamas, tačiau jis niekada neįvyksta be pasekmių.
Po kontakto su kliuviniu ant masalo trišakių maždaug 80
proc. atvejų lieka tai, ką spiningininkai praminė „salotomis“ arba „šluotomis“.
Rudenį vandenyje plūduriuoja nuo medžių nukritę labai, daug jų guli ir ant
dugno, tad užtenka masalo trišakiui sutikti tokį skenduolį ar grybštelti per
dugną ir ant jo pasismeigs pageltęs lapas. Kontaktas su vandens augalija, ypač
su po šalnų sukritusia ant dugno, taip pat nieko gero nežada – žolės kuokštas
ant kabliuko – garantuotas. Kabliuko geluonis gali grybštelti šaką, apkibusią
dreisenomis ir „pagauti“ nedidelę kriauklę, o nuo išvartos šakos atskelti
žievės gabalėlį. Visi šie priedai, be jokios abejonės, taps nesėkmingo
velkiavimo priežastimi, nes padaro masalą nepatrauklų plėšriosioms žuvims.
Nepageidautinas priedas
Kai spiningininkas užmeta masalą, jis turi leisti blizgei ar
sukrei nugrimzti tiek, kad masalas atsidurtų reikiamoje gelmėje. Šį dalyką net
ir velkiaujant paprasčiausia blizge galima gana tiksliai apskaičiuoti, o jei
naudojami masalų nardikliai ir „downriger“ įtaisai, skirti masalams gramzdinti,
spiningininkas žino absoliučiai tiksliai, kokioje gelmėje plaukia masalas.
Tačiau neįmanoma masalo trajektoriją užprogramuoti taip, kad ji nesusikirstų su
kliuviniais. Šis dalykas – visiškai nenuspėjamas. Todėl spiningininkas turi iš
anksto susitaikyti su tuo, kad idealus atvejis realioje žūklėje – beveik
neįmanomas.
Maždaug 30-40 proc. masalo užmetimų ir plukdymų būna
komplikuoti. Jų metu su masalu nutinka visokių staigmenų ir net nuotykių. Jei
masalo trišakiai įsminga į kerplėšą, beveik šimtu procentų prarandamas masalas,
tačiau tokie atvejai palyginti reti, o štai kontaktai su dugnu, vandens
augalija, plūduriuojančiais kliuviniais – dažni. Būtent jie spiningininkui
kelia daugiausiai keblumų. Juk tikimybė, kad nuo nuo švelniaus kabliuko
grybštelėjimo per vandenžoles, nuo kurio dažniausiai spiningo viršūnėlė
virpteli beveik nepastebimai, ant trišakio pasismeigs kuokštelis lapų, labai
didelė, o „salotos“ ant trišakio yra absoliučiai nepageidautinos. Ne tik
lydeka, bet ir kitos plėšriosios žuvys „barzdoto“ masalo negriebia.
Tiesa, tarp spiningininkų kartais užverda audringos
diskusijos šiuo klausimu, mat pasitaiko, kad ištraukiama lydekų, kurių nasruose
aptinkami vandenžolių puokštėse įpakuoti masalai. Vis dėlto ichtiologai,
išmanantys lydekų elgseną, mano, jog „salotų“ lydekos pakabina, kai plačiai
išsižiojusios stveria tarp augalų plaukiantį masalą. Kol kas ši versija –
įtikinamiausia. Tačiau svarbiausia ne tai, o atsakymas į klausimą, kodėl „barzdotas“
masalas plėšrūnams tampa nepatrauklus?
Išsiderina žaismas
Neatmeskite akivaizdaus fakto, kad yra masalų, kurie
nepatrauklūs žuvims dėl to, kad jie yra paprasčiausiai neteisingai
sukonstruoti, todėl skleidžia netinkamus virpesius, netinkamai bulksi,
vinguriuoja ar grimzta. Tačiau tokių „bjauriųjų ančiukų“ palyginti nedaug. Kita
vertus, kiekvienas meškeriotojas puikiai žino, kokia turi būti tinkama judančio
vandenyje spiningo masalo animacija, ir lengvai atskiria pelus nuo grūdų,
o tiksliau kalbant, intuityviai junta, kad masalo žaismas – netinkamas.
Atlikite paprasčiausią eksperimentą: iš pradžių paplukdykime blizgę vandenyje,
kad žinotume, koks žaismas užprogramuotas jos kontrukcinėse savybėse, o paskui
pasmeikime ant masalo kabliuko nedidelę skiautelę popieriaus ir imkime plukdyti
blizgę iš naujo. Pamatysite, kad masalo žaismas taps kitoks. Tai pastebima
plukdant ne tik blizges – tokį pat eksperimentą galite atlikti su vobleriu ar
sukre.
Masalo judesiai tampa vangesni, lėtesni, o nedideli
vobleriai su tokia „priekaba“ paprasčiausiai virsta ant šono arba ima suktis
kaip vilkelis, t.y. aplink savo ašį. Jei voblerio judesius, kurie yra
užprogramuoti konstrukcijos ypatybėse, taip žymiai pakeičia popieriaus
skiautelė, tai žymiai didesnis medžio lapas ar gerokai sunkesnis dumblių
kuokštelis visiškai deformuoja masalo eigos trajektoriją ir masalo elgseną.
Kitaip tariant, masalas nustoja imituoti natūraliai judantį plėšriųjų žuvų
grobį. Tad salotos ant trišakio daro meškos paslaugą spininguojant bet
kuriuo spiningo masalu.
Duona – ir jaukas, ir masalas
Duona meškeriojimo praktikoje naudojama nuo
neatmenamų laikų kaip jaukas ir kaip masalas, tačiau paprastai apsiribojama
keliais paprastais variantais, iš kurių populiariausi - rutuliukai iš
minkštimo, naudojami aukšlėms ir kuojoms gaudyti, nors duonos panaudojimo galimybės
daug didesnės.
Kepalas – maišelyje
Dabar jau gerokai primirštas labai veiksmingas jauko iš
duonos panaudojimo būdas, kuris savo laiku buvo labai populiarus pamaryje.
Meškeriotojai, vykstantys į Miniją, Nemuno žemupį ar Kuršių marias gaudyti
karšių, plakių ar kuojų, nusipirkdavo pora kepalų pačios juodžiausios „Kauno“
duonos ir įsimesdavo į kuprinę 50x80 cm dydžio maišelį, pasiūtą iš tinklo su
vidutinio skermens akimis. Atvykę vieton jie pirmiausia stambokais luitais
sulaužydavo kepalus, į maišelio dugną paguldydavo 1,5-2 kg akmenį, ant viršaus
sukraudavo duoną, suimdavo maišelio viršų kapronine virvute ir pasiūbavę
užmesdavo šią „šėryklę“ į duburį. Virvutės galą pririšdavo prie kuolelio,
įkalto į krantą, o tada imdavo ruošti meškeres.
Kol vykdavo pasirengimai, duonos maišo pūkštelėjimo į
vandenį sukeltas triukšmas būdavo seniai pamirštas, o duona išbrinkdavo ir
imdavo irti. Už maišo pasroviui nusidriekdavo iš išplautų duonos gabalėlių
šleifas. Kai žemiau maišo būdavo nugramzdinamas masalas, kibimo ilgai laukti
netekdavo. Jei kibimas apsilpdavo, meškeriotojas porą kartų trukteldavo
virvutę, kuria būdavo pririštas maišas su duona, iš jo vėl pasipildavo duonos
trupiniai ir kibimas po keliolikos minučių atsinaujindavo.
Grūsta riekė
Nūdienėje meškeriojimo praktikoje populiariausia –
stačiakampio formos sumuštinių duona. Vokiečių meškeriotojai per kelias minutes
pasiruošia patrauklaus jauko. Iš pradžių nuo riekelių nupjaunama plutelė. Jei
jos liks jauko mišinyje, tos ims kilti į paviršių. Be to, duonos pluta labai
lėtai brinksta. Tada minkštimas sudrėkinamas, o po poros minučių iš jo
nusunkiamas likutis. Tačiau prasideda nuobodžioji dalis – iš lipnokos minkštimo
masės lipdomi reikiamo dydžio rutuliukai ir po saujelę beriami į vandenį. Tokie
pat rutuliukai veriami ant kabliuko. Kad jaukas būtų kvapnesnis, jį galima
pagardinti keliais lašais anyžių. Dalis meškeriotojų iš tokio sudrėkinto
minkštimo lipdo didelius rutuliukus ir nugramzdina juos į tą vietą, kur
užmetamas masalas.
„Skysta“ duonelė
Savitą jauko paruošimo iš baltos sumuštinių duonos receptą
turi anglų meškeriotojai, kurie teigia, kad suminkytame duonos minkštime – per
daug rupių dalelių, kurias rankiodamos žuvys greitai pasisotina. Todėl jauką
jie ruošia su anglams būdingu pedantizmu: nupjauna pluteles, paskui supjausto
riekeles į smulkius gabalėlius ir galiausiai vos ne dulkelėmis paverčia,
maldami plaktuvėje.
„Miltus“ jie supakuoja į hermetiškus plastiko maišelius, iš
kurių būsimąjį jauką išberia tik meškeriojimo vietoje. Kadangi tokiuose duonos
milteliuose lieka pakankamai drėgmės, iš jų nesunku sulipdyti rutulius, kurie,
nugrimzdę ant dugno, labai greitai suyra, paskleisdami vandenyje balkšvų „dūmų“
debesį. Toks prievilas ypač veiksmingai suburia prie masalo kuojas ir šapalus.
Jauko rutulių, sulipdytų iš pusės kepaliuko baltos duonos, paverstos
milteliais, pakanka pusdienį išlaikyti vienoje vietoje būrelį šapalų, kai
vandens temperatūra – 4-6 laipsniai. Skysta duonelė“ tinka ne tik jauko
rutuliams lipdyti, bet ir kimšti į dugninių šėrykles. Beje, tokį jauką anglai
naudoja jūroje, meškeriodami kefales, jūros karšius. Konservatyvūs anglų
meškeriotojai jūrai skirtą „skystą duonelę“ sumaišo su dėžute sardinių arba
ančiuvių konservų, kurie suteikia jaukui ypatingą aromatą.
Vielinė šėryklė
Kadangi dabar ne kiekvienas meškeriotojas po ranka turi
reikiamą gabalą tinklo su tinkamo dydžio akimis, kad galėtų iš jo pasiūti maišą
duonos luiteliams užmesti į duburį, galima pasinaudoti puikia alternatyva. Tai
metalinės skiaurės žuviai laikyti. Jų dangtelius užvožtus laiko spyruoklės,
todėl turinys patikimai laikosi viduje. Tereikia į skiaurę įdėti papildomą
svarmenį, kad jos nenuneštų srovė, parinkti reikiamo ilgio kaproninę virvutę ir
galėsite išbandyti, kaip veikia duonos prikimšta šėryklė.
Na, o pats greičiausias būdas pasidaryti duonos jauko –
labai paprastas: nuo stačiakampio formos baltos sumuštinių duonos nupjaustomos
plutelės, minkštimas suvilgomas vandeniu, o paskui kruopščiai nusunkiamas. Iš
gautos masės nulipdomi rutuliai, kurie nugramzdinami į parinktą vietą.
Rutuliukus galima pagardinti keliais lašais anyžių ekstrakto.
Voblerio žaismas priklauso nuo pusiausvyros
Spiningininkams, kurie nuolat naudoja voblerius
įvairioms plėšriosioms žuvims vilioti, dažnai tenka susidurti su situacija, kai
masalas plaukia ne taip kaip reikia, jei jo uodegėlė pernelyg nugrimzdusi ar
masalas ilgai nepaneria.
Padėtis su išeitimi
Kam neteko įsitikinti, kad lydekos gali rodyti nesuprantamus
kaprizus ir ignoruoti joms sūlomus masalus? Manau, jog daugeliui. Tik tas
spiningininkas, kuris nekreipia dėmesio į niuansus, vadovaujasi trumparegiška
logika: jei nekimba, reikia eiti meškerioti kitą dieną, kai lydekos išalkusios.
Tačiau spiningininkai, norintys išnaudoti kiekvieną galimybę, griebiasi jau
įprasta tapusios taktikos – eksperimentuoja. Juk gali paaiškėti, kad
tradiciniai plūdurūs vobleriai tą dieną neveiksmingi, o štai neutralaus
plūdurumo voblerius lydekos atakuoja be dvejonių. Taip gali būti todėl, kad
tokiu metu, kai suvešėjusi vandens augalija, plukdomi virš vandenžolėmis apžėlusio
dugno neutralaus plūdurumo vobleriai, pauzių metu kuriam laikui pakimba vandens
storymėje. Jei toks stabtelėjimas įvyksta šalia lydekos slėptuvės, margašonė
nedvejodama atakuoja masalą. Tačiau ką daryti, jei jūsų masalinėje buvo tik
vienas neutralaus plūdurumo vobleris, o jūs žūklės metu jį praradote? Nejaugi
„vynioti meškeres“? Bet kurį plūdurų voblerį galima per porą minučių paversti
neurtalaus plūdurumo, o pastarąjį grimzliumi, jei turėsite specialių „Strike
Pro“ svarelių, turinčių tabletės formą. Masalo nereikės nereikės skvarbyti,
drožti ar kitaip perdirbti, o, reikalui esant, galima bus gražinti vobleriui
savybes, kuriomis jis pasižymėjo iki „pertvarkos“. Viena specialių
svarelių pusė apdorota vandeniui atspariais klijais, tad juos tiesiog žūklavietėje
galima lipdyti voblerio.
Masalo balansas
Kiekvienas kokybiškas vobleris – turi masę ir plūdurumo
atsargą, užtikrinančią jo savybes, kurių visuma vadinama masalo balansu. Bet
koks šios visumos pokytis keičia masalo savybes. Specialistai pabrėžia, kad net
dešimtąją gramo dalį sveriantis svarelis, priklijuotas prie voblerio pilvuko,
keičia jo savybes, o gramo svarelis absoliučiai plūdurų modelį gali paversti į
dugną operatyviai įsiknisančiu grimzliumi. Todėl turėdami tokių svarelių
rinkinį, galite koreguoti voblerio savybes ir keisti jo žaismą taip, kaip
reikalauja situacija.
Ypač subtilių korekcijų prireikia kai vobleriais
spininguojama nedidelėse upėse, kur masalo žaismas turi idealiai atitikti
žūklės sąlygas. Dažnai prisimenu atvejį, kai vidurvasarį viliojant
upėtakius, padariau asmeninį atradimą, kurio vaisius skinu jau ne pirmi metai.
Paprastai tokiu metų laiku naudoju plūdurius modelius, nes vanduo nusekęs,
tačiau gilesniame ruože nutariau užmesti grimzlių. Tuo labiau, kad visą rytą
upėtakiai nerodė jokių gyvybės ženklų. Ir staiga permaina. Nugramzdintą voblerį
iškart atakavo upėtakis. Kibimai baigėsi tuoj pat, kai tik praradau masalą.
Kitus voblerius upėtakiai ignoravo. Turėjau tokio pat spalvinimo plūdurų
modelį, kurį dvi 0,4g ir 0,3 g „tabletės“ iš plūduraus pavertė lėtu grimzliumi,
ir kibimai iš karto atsinaujino.
Korekcijų būtinumas
Specialūs svareliai praverčia ne tik vieno tipo voblerius
verčiant kitais, bet ir tobulinant masalų eigą. Kai įsigyjame voblerį,
patikrinti jo savybes galime tik praktiškai, vandens telkinyje. Tiesa, kai
kurie spiningininkai tai daro prileidę vonią vandens, tačiau šie eksperimentai,
brangstant komunalinėms paslaugoms, vis retesni. Kai nuodugniai
susipažįstame ne tik su naujo masalo žaismu, bet ir visomis jo elgsenos
subtilybėmis, gali atsiskleisti niuansai, kurie jūsų netenkina. Gali būti, kad
masalo uodega nugrimzta daugiau nei derėtų, o tada apsinuogina priekinė dalis
su liežuvėliu. Toks vobleris ne iškart „užsiveda“. Ypač ant bangos. Masalą
reikia stipriai truktelti. Tad akivaizdu, kad iškyla būtinumas pakoreguoti
masalo laikyseną.
Voblerio pažiaunėje priklijuota „tabletė“, primenanti prie
laivo korpuso prisegtą magnetinę miną, kaip mat išlygina voblerio laikyseną ir
jis ima pirmu patraukimu nerti į bangą. Kartais prireikia išlyginti
voblerių-neutralų laikyseną, nuo kurios labai priklauso masalo patrauklumas. Į
virstantį „ant galvos“ ar „ant uodegos“ voblerį save gerbianti lydeka žiūri
įtariai. Grynakraujui grimzliui taip pat gali dėl tos pačios priežasties prireikti
korekcijų, kurios lengvai atliekamos, priklijuojant reikiamoje masalo vietoje
reikiamos masės svarelius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą