Netikėtas laimikis
Ryto migla dar dengia ežero akiplotį. Todėl tik priplaukę
arti, pamatome, kad balta papilve boluoja apverstas skritulys. Kai prieš
bangeles imame irtis skritulio link, jis irgi ima skubintis į šalį nuo irklų
keliamo triukšmo. Tenka vytis. Niekas kitas, tik rimta žuvis gali plukdyti
tokios keliamosios galios plūdurą... Mintyse spėjame, kad tai stambi
lydeka ar kilograminis ešerys, kurių čia retkarčiais pasitaiko... Kai
pasivejame skritulį, kolega suima įtemptą kaip styga valą ir dėl viso
pikto pakerta, tačiau, tik išvydę laimikį, supratome, kad tai buvo
nereikalinga. Be reikalo suerzinome priešininką ir jis ėmė dar įnirtingiau
kautis.
Atrodė, kad iš keturiametrinės gelmės keliame valties
inkarą, padarytą iš traktoriaus vikšro. Pagaliau vandens paviršius
suraibuliavo, o raibuliuose rangėsi kažkas panašaus į žaltį. Vienu metu man
toptelėjo, kad masalą prarijo žaltys, kurių dažnai matome ties lieptu, kur
pririšame valtis. Tačiau šis siluetas buvo kiek kitoks, todėl suvokiau, kad to
negali būti. Nors galva kaip žalčio, tačiau uodega suplota. Juk tai ungurys.
Įmestas į valtį, vandenžaltis ilgai slydo mums iš rankų,
supainiojo skritulių valus, kol galop atsidūrė metalinėje skiaurėje, kuri
turbūt vienintelė yra pakankamai saugi laikyti pro adatos skylutę
sugebančias pralįsti žuvis. Paprastai ungurys imamas specialia pirštine arba
ranka, prieš tai delnu priglausta prie smėlio, kad šis vingrus slidokas
neišsprūstų. O nuraminamas šis vijurkas, keletą kartų jo uodegą stiprokai
suduodant į kietą daiktą, geriausiai – į akmenį...
Kibimo laikas
Mūsų netikėtas trofėjus pasirodė kilograminis. Netrukus
mažėlesnį aptikome surijusį kito skritulio masalą, paskui dar vieną. Tai buvo
akivaizdus ženklas, jog ne veltui rugpjūtis vadinamas ungurių mėnesiu. Tačiau
laimikis buvo visiškai nelauktas, nes jau senokai neteko girdėti, kad kas nors
mūsų ežere sugavęs ungurį. Šią vasarą taip negirdėjau, kad kur nors iš viso
būtų sėkmingai nebrakonieriškais būdais gaudyti unguriai – visų išgirtos ir
delikatesu pripažintos žuvys (žinoma, gali būti taip, kad tik mudu su kolega
nieko apie tai negirdėjome, bet juk visi žinote, kad gandai meškeriotojų tarpe
sklinda šviesos greičiu). Galbūt, kažkuo neįtiko jiems ši gana permaininga
vasara, lyg ir įšildžiusi iki malonios unguriams temperatūros ežerų vandenis,
bet tuo pačiu dažnai laisčiusi juos lietumi, tačiau priežastis greičiausiai –
menki ungurių ištekliai mūsų krašto vandenyse.
Nuo seno žinoma, jog unguriai geriausiai kimba tomis
naktimis, kurių metu griaudžia perkūnija, tačiau ir šis dalykas šią vasarą ne
visada pasitvirtino, o po tos sėkmingos žūklės, kurios rezultatas mums buvo
visiškai netikėtas, susimąsčiau, kas paskatino ungurių aktyvumą. Šios žūklės
rezultatas dar labiau įdomus tuo, kad skritulius paleidome pasiganyti po ežero
plotą, tikėdamiesi ne ungurių, o lydekų ir stambių ešerių.
Keistokas masalas
Dar įdomiau tai, kad išvakarėse beveik nekibo masalinės
žuvelės – ir kuojos, ir aukšlės, ir net visur zujantys plakiukai lyg tyčia
išsislapstė. Kibo tik piršto dydžio ešeriukai. Iš nevilties, kad neturime
tinkamo masalo, jau buvome susirengę važiuoti į Dūkšto miestelį pas vieną
pažįstamą, kurio tvenkinyje knibžda smulkių karosėlių, bet šio sumanymo
atsisakėme todėl, kad prapliupo trumpa liūtis ir pažliugo iš sodybos vedantis
keliukas.
Tad ant kabliukų buvo užverti ešeriukai. Na, o rezultatą jūs
jau žinote. Kas paskatino ungurius išlįsti iš savo slėptuvių – tinkamas oras ar
egzotiškas masalas? Vėliau iš patyrusių meškeriotojų sužinojau, kad jie visada
veria ant kabliukų ešeriukus, nes tai geriausias masalas vietiniams unguriams
vilioti.
Archaiški metodai
Pagal senas ežerų žvejų tradicijas unguriai buvo
meškeriojami vadinamaisiais šniūrais – šimtmetrinėmis kaproninių virvelių
atkarpomis, prie kurių pavadėliais buvo tvirtinamas pusšimtis stambių ilgakočių
kabliukų, ant kurių verdavo ungurių jauniklius primenančius sliekus. Toks
masalas suviliodavo ne tik ungurius, bet ir karšius, ešerius, plakius, stambias
kuojas. Unguriai sudarydavo laimikyje tik kelioliką procentų. Ir tai buvo tais
laikais, kai ungurių ežeruose knibždėte knibždėdavo. Todėl dabar retai
beišgirsi, kad kažkas panauodotų šį archaišką ir, mano nuomone, neefektyvų
gaudymo būdą.
Meškeriotojai gana greitai pastebėjo, kad ungurių meškeriojimo
šniūrais prognozuoti neįmanoma, todėl sugalvojo būdą, kuris yra nepriimtinas
dėl jo mastų. Tai savotiškos dugninės, susidedančios iš stambios plūdės, o
tiksliau plūduro, valo užvynioto ant to plūduro, pavadėlio su kabliuku ir
masyvoko svarelio. Svarelis paguldytas ant dugno atlieka inkaro vaidmenį ir
laiko plūdurą vienoje vietoje. Tokiomis dugninėmis tikslingai būdavo pagaunama
daugiau ungurių, tačiau tik ten, kur dugnas atviras. Bėda ta, kad tokių
dugninių būdavo užmetama šimtai. Ežerai jomis buvo sėte nusėti.
Laimei, šis būdas tapo nefektyvus, kai ungurių sumažėjo ir
jiems dabar visiems pakanka pačių geriausių slėptuvių – vandens augalijos
atvašynuose, kurie želia ant tvirtoko lygaus dugno plotų, o taip pat sunkiai
prieinamose vietose – tarp kerplėšų, akmenų savartynuose. Čia „popkė“ arba
masinė dugninė – neveiksminga, nes masalas guli ant dugno ir pasimeta tarp
vandens augalijos, o unguriui daug lengviau aptikti masalą, kai jis plūduriuoja
virš dugno. Todėl geriausiai tinka skritulys, kuriuo plukdomas masalas
sklendžia virš vandens. Dėl šio išskaičiavimo nutarėme meškeriojimo būdo
nekeisti ir pirmiausia patikrinti, ar ešerių kibimas nebuvo paprasčiausias
atsitiktinumas.
Masalų įvairovė
Vasarą ungurių dažniausiai pasitaiko sugauti audringomis naktimis,
kai griaudžia perkūnija. Šios žuvies gyvenimo būdas – naktinis. Jis toks
išlieka ir rudenį, tačiau šiltomis ūkanotomis rugpjūčio dienomis, ypač jei
dulkia šiltas lietutis, jų pasitaiko pagauti ir dieną. Kaip tik kitą dieną
pasitaikė toks oras ir mes išplaukėmė pavakarė leisti skritulių. Masalo
turėjome įvairaus – todėl porą skritulių paleidome su tradiciniu masalu –
stambiais sliekais, porą – su aukšlėmis, porą su kuojytėmis, o ant trijų
skritulių kabliukų užvėrėme tokio pat dydžio, kaip aną sykį, ešeriukus.
Skritulius paleidome tame pačiame plote. Parsiyrėme į krantą, šiek tiek
numigome, o, kai ėmė aušti, išplaukėmė tikrinti skritulių.
Vieno iš dviejų skritulių, kurių masalas buvo sliekas,
kabliukas smygsojo ešerio lūpoje, o antrojo masalas liko nepaliestas. Vieną
aukšlę prarijo lydekaitė, o kitą radome su dantų žymėmis ant šonų. Beliko tik
spėlioti, kas jas paliko? Na, o iš trijų ešeriukų dviem susidomėjo solidūs
unguriai. Skrituliauti į tą pačią vietą važinėja vienas mūsų bičiulis. Jis kaip
tik po poros dienų vyko ten meškerioti ir paskambino man pasiteirauti, kaip
sekėsi? Papasakojau apie tai, kad unguriai pamėgo ešerius, ir jis pažadėjo taip
pat patikrinti šią versiją. Mūsų pažįstamas paskambino kitą rytą ir sujaudintu
balsu pasigyrė, kad užkibo net devyni unguriai. Tris sugavo skrituliais,
likusius – dugnine nuo liepto. Masalas – vien ešeriukai. Tiesa, oras buvo ypač
tinkamas, griaudėjo perkūnija, bangavo. Tad versija, kad unguriai mėgsta
ešerius pasitvirtino.
Sklendžiantis masalas
Kai reikia tolėliau užmesti masalą, meškerioti ungurius
parankesnė – dugninė. Tačiau naudojant tradicinį montažą su svareliu ir
aukščiau tvirtinamu pavadėliu su kabliuku, masalinė žuvelė gana greitai
susiranda priebėgą augalų atvašyne ir unguriai gali jos neaptikti. Tada kibimai
bus labai reti. Todėl rekomenduoama naudoti kiek kitokį montažą, kuris susideda
iš specialaus vamzdelio su jungtimi svareliui segti, ovalo formos mėlynos ar
žalios plūdės bei pavadėlio su kabliuku. Valas (0,28-0,30 mm) perveriamas per
vamzdelį, žemiau jo ant valo užveriamas amortizatorius – guminis rutuliukas ir
pririšamas sukutis. Pavadėlis (0,22-0,25 mm), kurio ilgis – 1-1,2 m, pririšamas
prie sukučio. Ant pavadėlio užveriamas guminis stopmazgis, tada plūdė, o žemiau
jos – dar vienas guminis stopmazgis. Jie skirti fiksuoti plūdę taip, kad ji
būtų pavadėlio viduryje. Plūdė sklendžia virš dugno tokiame aukštyje, kiek
leidžia pavadėlis. Tad masalinė žuvelė visą laiką būna taip pat virš dugno ir
nepasislepia augalijoje. Meškeriojant dugnine žuvelė veriama už viršutinės
lūpos.
Meškerioti ungurius augalija apžėlusiose vietose sėkmingai
galima ir plūdine meškere, jei nereikia ypač toli užmesti masalą. Gana
sunkus montažas, susidedantis iš waggler plūdės, kurios keliamoji galia – nuo
10 iki 30 g, ir virtinės svarelių, neskirtas tolimiems metimams, nes gana
dažnai pavadėlis susipainioja su valu. Todėl plūdinę meškerę patartina naudoti,
kai masalas užmetamas ne toliau kaip 10-15 m. Antra, masalinė žuvelė ant
kabliuko laikosi palyginti silpnai. Žuvelė tik vienu trišakio geluonimi
pasmeigiama žemiau nugarinio peleko. Toks žuvelės tvirtinimas taip pat netinka
tolimiems metimams, tačiau jis turi kitą privalumą. Žuvelė, taip užverta, virš
dugno būna horizontalioje padėtyje. Tada ji pakimba tiesiai virš dugną dengiančio
neaukštų vandenžolių kilimo, kuriame mėgsta slėptis unguriai. Horizontali
žuvelės padėtis – pati natūraliausia ir unguriui, tad nekelia jokio įtarimo.
Kur meškerioti?
Ungurio gyvenimo būdas – naktinis, tad šiltomis rugpjūčio
naktimis, jei tolumoje griaudi perkūnija, o žaibas nušviečia horizontą – vienas
tinkamiausių momentų gaudyti ungurius, tačiau rugpjūtį šiltomis ūkanotomis
dienomis, ypač dulkiant šiltam lietučiui, ungurių pasitaiko sumeškerioti ir
dieną. O kur gaudyti ungurius? Kur jie naktimis dažniausiai ieško grobio
ežeruose ir kur upėse? Ar reikia ungurius jaukinti, kad jie pradėtų
lankytis parinktoje vietoje?
Unguriai ne visada kimba tose vietose, kur jie laikosi
dieną. Dažnai jie leidžiasi į gana tolimas ekspedicijas, ieškodami grobio.
Todėl neretai ungurių medžioklės plotų geografija priklauso nuo to, kur ir ką
jie gali sumedžioti. Tradiciškai pačios geriausios ungurių meškeriojimo nuo
kranto vietos – protakos tarp ežerų, ežerus jungiantys gilūs upeliai, upelių
žiotys, o iš valties juos galima sėkmingai gaudyti priekrantėje palei meldų
brūzgynus, ypač jei šalia jų – reti lelijų lapų guotai, o taip pat – plotuose,
kur dugnas 3-4 m gelmėje apžėlęs neaukšta vandens augmenija.
Priekrantėje dugnas gali būti ir dumblėtas, ir kietas, o
toliau nuo kranto turi būti kietas. Kartais ir smėlėtas. Lėkštakrančiuose
ežeruose su plačiais atabradais ungurių reikia ieškoti ten, kur prasideda į
gelmę nyrantis šlaitas, o taip jau minėtuose plotuose su neaukšta dugno
augmenija. Ežeruose, kur pakrantėse iškart prasideda gelmė,
unguriai lankosi prie pat krantų, tad masalą galima užmesti iškart už meldų.
Unguriai smaguriauja daug kuo – stambiais sliekais,
varlėmis, graužavirbomis, vėžiais, mėsos ar žuvienos gabaliukais (gali būti su
kvapeliu), gyvomis ir negyvomis žuvelėmis. Koks masalas tinkamiausias?
Patarimas – vienas: atsirinkti eksperimento būdu. Kad unguriai pradėtų lankytis
vienoje kurioje nors vietoje (jei, žinoma, jų ežere yra), netoli jų dienojimo
vietų galima pažerti jauko.
Dabar sukurta ungurinių jaukų, ypač daug įvairių granulių,
kurių sudėtyje yra mėsos ir kraujo ir kurios pagardintos krevečių bei vėžienos
aromatais. Tai geri jaukai, tačiau patyrę meškeriotojai geriausiu jauku
laiko sausą arba kubeliais supjaustytą sukrešėjusį kraują. Jo kvapas tikrai sugundys
ungurius. Gero kibimo naktimis, meškeriojant iš valties ar nuo kranto
plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, galima sugauti ir dešimtį ungurių. Beje,
meškeriojant tokiu būdu, smulkius ungurius galima paleisti, nes jie nespėja
giliai nuryti kabliuko.
Šaltinis: www.15min.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą