Žuvys turi puikią uoslę, tad jas galima privilioti
tinkamais aromatais, o tai ypač svarbu, kai žvejoji vandens telkinyje, kuris
yra gerokai užžėlęs ir kuriame vidurvasarį būna maksimaliai suvešėję vandens
augalai. Tokioje aplinkoje žuvys šmirinėja po vandenžolių tankmę ir uoliai
uodžia, iš kurios pusės pakvips gardžiu kąsneliu.
Užžėlusiuose vandens telkiniuose, t.y. nedideliuose ir
palyginti negiliuose ežeruose bei mažiausiai prieš dešimtį metų valytuose ar
kitaip atnaujintuose tvenkiniuose, kurie dažniausia plyti pievose, glaudžiasi
prie alksnynų, rasti ne tik tinkamą, bet ir patogią vietą žūklei beveik
neįmanoma. Todėl protingiausia pirmenybę teikti tokioms vietoms, kuriose galima
tikėtis aptikti stambių žuvų. Paprastai tokiuose vandens telkiniuose žvejojami
karosai, o dalyje jų yra ir smagių lynų. Žinoma, pastarieji kimba rečiau, o
juos privilioti sunkiau nei karosus. Bet ir stambių karosų, kurie yra
geidžiamiausias laikimis, rimto meškeriotojo akimis, žūklė – ne lengvas
pasivaikščiojimas prie tvenkinio su kėdute, kibirėliu ir meškere rankose.
Stambių karosų žūklei reikia rimtai pasirengti ir apgalvoti jos strategiją bei
taktiką.
Žūklės strategija – įrankio pasirinkimas, bet šiuo
atveju tai – lengviausias dalykas, nes užželiančiuose vandens telkiniuose
panaudoti dugninę, kuria galima pasiekti toli nuo kranto besibūriuojančias
žuvis, nėra jokių šansų, nes svarelis kartu su masalu prasmenga į dugną
apkėtusias vandenžoles ir žuvys užkandžio neranda. Tad tinkamiausias
žūklės įrankis – plūdinė meškerė. Šis įrankis leidžia nustatyti
masalo grimzlę taip, kad jis pakibtų 1–2 cm atstumu nuo dugno. Būtent tokioje
padėtyje masalas stambiems karosams yra patraukliausias. Spėjama, kad palei
dugną esantis gardus kąsnis žuvims kelia mažiau įtarimų.
„Akis“ tarp vandenžolių
Antras žūklės užželiančiuose vandens telkiniuose
ypatumas – masalas plūdine meškere užmetamas kelis kartus arčiau nei
dugnine meškere, o karosų žūklėje naudojamos lengvos plūdės, kurių keliamoji
galia – nuo 2 iki 5 g, dar labiau sumažina galimybes toli nuo kranto
užmesti masalą. Tad žūklės vieta, į kurią reikės prisivilioti karosus,
dažniausiai yra per 5-8 m nuo
kranto. Rečiau – per 10–15 m. Pastarosios
žūklavietės – tinkamiausios, nes kuo toliau nuo žvejo kimbančios žuvys,
tuo ilgiau jų būrys nepajunta įtarimo ir ilgiau neplaukia šalin iš žūklavietės.
Tinkamiausia vieta užmesti masalą – vadinamoji „akis“
tarp vandenžolių. Kitaip tariant, tai plotas, kurio paviršiuje neplūduriuoja
nuo dugno besistiebiančių vandens augalų viršūnės ar lapai. Jei tokios „akies“
tinkamu atstumu nuo kranto aptikti nepavyksta, tenka ją susikurti. Nori nenori,
tačiau reikės bristi į vandenį ir išpjauti vandenžoles. Stambūs karosai mėgsta
gilesnes ežero ar tvenkinio vietas, bet jų užželiančiuose vandens telkiniuose
netoli nuo kranto nėra daug. Todėl visiškai pakaks jei pasirinktoje vietoje
gelmė sieks 50–70 cm.
Įrankio korekcijos
Prieš žūklę reikia patikrinti žūklės įrankius arba
pakoreguoti jų įrangą taip, kad geriausiai atitiktų žūklės sąlygas. Pirma,
reikia atsisakyti ryškiai nudažytų plūdžių – tinkamiausios tamsiai mėlynos
arba juodos, ištįsusio lašo arba ovalo formos. Tokiai žūklei nenaudojamos
vadinamosios slankiosios plūdės, nes jos yra masyvesnės, su ilgesnėmis antenos,
užmetamos garsiau pliumpsi, o tai reiškia, kad prie jauko nedidelėje gelmėje
besibūriuojančias žuvis baidys nereikalingas triukšmas. Kita vertus,
slankiosios plūdės tokiose žūklės sąlygose prasčiau signalizuoja apie kibimą
nei klasikinės.
Masalą nugramzdinti naudojami tik pasendinti, t.y. pajuodę
švino šrateliai. Geriausia, kad prie valo būtų tvirtinamas vienas šratelis,
tačiau jis labai krinta į akis dėl savo stambumo. Ir žuvys jo baidosi. Todėl
geriausia versija - du didesni ir vienas mažesnis šratelis (visi kartu jie yra
Tokio sobrio, kaip vienas didelis gramzdukas). Mažiausias svarelis tvirtinamas
15–20 cm atstumu nuo plūdės.
Kabliukas – tinkamiausias tokio dydžio, kad jo išlinkis būrų
ne didesnis už kukurūzo grūdo, o valą reikia rinktis pagal aplinkybes: jei
vanduo skaidrus, valas turi būti kuo mažiau pastebimas, t.y. 0,10–0,12 mm
skersmens.
Aromatai ir jaukas
Kai žūklės vieta parinkta ir paruošta, o įrankiai –
kovinėje parengtyje, lieka smulkmena – prisivilioti karosus ir parinkti
masalą, kuris labiausiai tiktų stambiems karosams vilioti. Logiškai galvojant
didesnį kąsnį apžioja didesnė žuvis. Tad masalas turi būti pakankamai didelis.
Galima rinktis didelį slieką, bet tiek jį, tiek sliekelį apninka būrys
įvairiausio dydžio karosų. Dideli plačiašoniai tokios konkurencijos vengia. Jie
elgiasi kaip aristokratai – renkasi tuos masalus, kurie yra specialiai
jiems skirti. Ką galima pasiūlyti stambiam karosui? Šimtą kartu patikrinta, kad
geriausias ir kiekvienam žvejui prieinamiausias masalas – konservuotas ir
saldžiame pavilge išmirkytas kukurūzo grūdas. Jei versi po vieną grūdą,
ant kabliuko geluonies patartina pasmeigti musės lervą. Gundyti pačius
stambiausius, t.y. 2 ir daugiau kg siekiančius egzempliorius, geriausiai tinka
kukurūzų grūdų (3-4 vnt.) vėrinukas.
Štai pagaliau pasiekėme tą etapą, kai reikia prisivilioti į
numatytą „akį“ karosus. Vienas būdas – savaitę ar dvi jaukinti juos
saulėgražų išspaudomis, kurios rytais ir vakarais beriamos į „akį“. Ilgainiui
čia reguliariai pradės lankytis stambūs karosai, kuriems pasirodžius smulkmė
pasitraukia į šalį per pagarbų atstumą. Deja, dažniausiai tokią galimybę ilgai
jaukinti žuvis meškeriotojai turi tik per atostogas, bet atvykęs prie vandens
telkinio savaitgaliui žvejys turi ieškoti būdų, kurie leidžia žuvis
prisivilioti per tą patį vakarą ar rytą, na, o tam tikroje situacijoje –
per kelias valandas.
Palanki situacija – lietingas, bet šiltas oras (per 22
laipsnius). Jei tai vakaras, visai neblogai, kad jis būtų tvankus ir be vėjo.
Tokiu oru karosai paprastai gana aktyviai plauko po vandens telkinį ir jusliai
reaguoja į vandenyje sklindančius aromatus. Jei oras giedras, tikintis
rezultato, reiktų karosus viliojantį jauką nedidelėmis porcijomis suberti į
„akį“ per 4 kartus. Jauko kiekis – 1,5–2 kg. Tad kas pusvalandį reiktų suberti
po 0,5 kg. Dar viena sąlyga - jaukas turi būti birus ir puikiai sklisti
vandenyje. Toks jaukas sudrumsčia „akyje“ vandenį, o atsiradęs debesėlis kaip
magnetas traukia karosus bei lynus.
Deja, kad ir kokios smalsios yra žuvys, tačiau, neradusios
kažko esminio, jos pasitrauks iš debesėlio zonos. Išlaikyti jas padeda
trys dalykai – smulkios dalelės, pvz. traiškytų grūdų, pakibusios
vandenyje, nes žuvys jas ilgai rankioja po gabalėlį. Antras –
kukurūzų grūdų pabiros ant dugno žolijos. Todėl reikia į kilogramą jauko
įmaišyti trijų konservuotų kukurūzų skardinių turinį. Na, o trečias
dalykas – aromatai, kurie karosus prie jauko sukviečia iš toli ir kurie
verčia juos nesitraukti nuo aromatų šaltinio.
Nuomonių, kokie aromatai karosams – labiausiai patinka, daug,
tačiau kiekvienas žvejys turi savo receptą. Aš pasitikiu dviem priedais,
skleidžiančiais karosus viliojantį aromatą - tai kalendra ir cinamonas.
Tiksliau šių dviejų natūralių medžiagų mišinys (70:30 proc.). Labai svarbu
priedą įmaišyti į sausą jauko mišinį prieš drėkinimą. Kai vanduo vėsus,
veiksmingas priedas – dešimt procentų sauso medaus miltelių. Na, o jauko turinį
kiekvienas žvejys gali susidėlioti pagal savo išmonę arba naudoti vieną
liaudišką versiją, kuri puikiai tinka užžėlusiuose vandens telkiniuose.
Karosų jauko receptas*
2 kg malto įvairų grūdų mišinio (avižos, rugiai, kviečiai,
žirniai);
400 g juodos duonos minkštimo, pertrinto per sietelį;
200 g miltų;
100 g grubiai sumaltų avižų dribsnių;
4-5 riekės džiovinto ir rupiai sumalto pyrago (galima
batono);
*Naudojamas Kretuono ežero apylinkių meškeriotojų (į šį
jauką dedu dvi skardines pigiausių saldžių konservuotų kukurūzų ir įmaišau šiek
tiek cinamono bei 3-4 šaukštelius smulkiai maltos kalendros).
Šaltinis: www.15min.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą