Kur eiti, kaip užmesti?

TRYS PRIEŽASTYS

Jei pradedančiajam spiningautojui reikėtų rinktis vieną iš dviejų žūklės būdų, masalą patarčiau mesti prieš srovę. Be abejo, tada ir upelio krantais teks eiti prieš srovę. Šis būdas, kai masalas metamas prieš srovę, o traukiamas pasroviui, turi daug privalumų. Pirmiausia eidami prieš srovę visada esame upėtakiui už nugaros, o tai leidžia arčiau prieiti prie žuvies ir užimti gerą poziciją ant kranto. Antra, eidami prieš srovę kur kas greičiau ištobulinsime metimo techniką, nes metant masalą prieš srovę reikalingi taiklūs metimai. Metimo prieš srovę beveik nepataisysi, o taiklaus metimo pasroviui neretai net nereikia, nes masalą (jei tai vobleris) galima nuplukdyti j reikiamą vietą. Be to, mesdamas prieš srovę

spiningautojas greičiau ištobulina masalo valdymo techniką.

Trečia priežastis, kodėl pradedantysis upėtakininkas turėtų eiti prieš srovę ir masalą mesti prieš srovę, yra ta, kad pasroviui plaukiantis masalas upėtakiui yra įprastas, nes taip gaunami beveik visi skanėstai, kuriuos žuvis seniai ir sėkmingai suvirškino. Taip anksti pavasarį upe j upėtakio akiratį patenka varlytės, kai palieka upę ir keliasi į krantą, taip atkeliauja vabzdžiai ir paliegusios, jėgų netekusios mažytės žuvelės.

PIRMO METIMO REIKŠMĖ

Žuvis, pamačiusi srovės nešamą skanėstą, iš karto atkreipia į jį dėmesį, tačiau skirtingos žuvys j tai reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, šapalai paprastai yra smalsūs ir gali priplaukti prie kiekvieno objekto, ypač jei jis pateko į mažų šapalų būrelio akiratį. Upėtakiai yra atsargesni, bet būna dienų ar valandų, kai jų atsargumas išgaruoja. Atvirai kalbant, srovė mums labai padeda, ir kuo ji greitesnė, tuo mažiau palieka laiko žuviai apsispręsti. įsivaizduokime, kad su srove plaukia mažytė, jėgų netekusi apsvaiginta žuvelė (rainė, aukšlytė ir pan.). Upėtakis tai pamato, bet niekada neturi daug laiko rinktis ir svarstyti, kaip pasielgti. Srovė viską tuoj nuneš tolyn - laimikis atiteks kitam upėtakiui. Todėl upėtakis priverstas nuspręsti nedelsdamas. Skirtingame upės taške upėtakis turi skirtingą laiko tarpą, bet jis visada yra labai trumpas. Gal jis bus kiek ilgesnis, jei upėtakis gali iš toliau apžiūrėti masalą, bet jei masalas plaukia pasroviui, jam tokios galimybės nėra.

Nors žuvis neturi laiko svarstyti, tačiau tai nereiškia, kad ji ims į burną kiekvieną pro šalį plaukiantį šapą. Taip nėra. Mūsų masalą akimis palydės ir nieko su juo nedarys ne vienas upėtakis, ir čia nieko nepadarysi, tačiau kiekvienu atveju reikia atsiminti, kad svarbiausias yra pirmasis metimas. Jis turi būti tiksliausias ir labiausiai apgalvotas. Prieš metant būtina Įvertinti ir srovės greitį, ir visus kitus niuansus, nes geriausias metimas yra tada, kai praplaukia kuo arčiau upėtakio buveinės, galima sakyti, pabarbena j jo namo langus, bet neužkliūna už upėtakio sode esančių kelmų, šakų ir kitokios netvarkos.

Jei masalas plauks atokiau nuo upėtakio buveinės, pavyzdžiui, pusės metro atstumu, reakcija gali būti įvairi ir labai priklausys nuo upėtakio aktyvumo. Tam tikrais atvejais jis gali net nepajudėti iš vietos, kitais atvejais, kai bus aktyvus ir net piktas, jis agresyviai atakuos masalą. Yra ir trečias variantas, itin žadinantis aistras. Tai atvejis, kai upėtakis iššoka iš savo buveinės, tarsi nori griebti masalą, bet staiga apsigalvoja ir neria atgal. Pastarasis variantas nėra beviltiškas - tokį upėtakį galima dar kartą išprašyti iš slėptuvės, bet ne iš karto, o po kurio laiko, tarkim, po valandos.

ATAKOS NIUANSAI

Kai masalą traukiame pasroviui, upėtakis, norėdamas jį pagriebti, gali šokti j priekį ir atakuoti, kaip kareivis atakuoja iš apkasų išlindus] priešą. Bet upėtakis dažniausiai daro kitaip: jis masalą praleidžia, po to pasiveja, sekundės dalį plaukdamas pasroviui, tuomet čiumpa jį ir grįžta atgal. Taip jam patogiau, taip didesnė tikimybė sugauti žuvelę, taip, matyt, sunaudojama mažiau energijos.

Upėtakiai - srovę mėgstančios žuvys. Jie visada stengiasi būti šalia greitos tėkmės, nes būtent ji ir atneša visą jų maistą. Tačiau stebint vandenį, bandant nuspėti galimas upėtakio buveines ir masalo plaukimo pro jas trajektoriją, nereikia pamiršti vieno dalyko - upėtakių elgesys priklauso ir nuo šių žuvų populiacijos upėje: kuo upėtakių mažiau, tuo mažiau šansų net labai geroje vietoje suvilioti upėtakį, nes jis masalą atakuos tik alkio genamas. Jei upėtakių populiacija didelė, tai jie masalą dažnai atakuos ne kaip objektą, kuriuo galima pasisotinti, o kaip konkurentą, kurį reikia išvyti iš savo zonos. Taigi kuo upėtakių daugiau, tuo jų domėjimasis aplinka yra didesnis.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Upių kuojų jaukas

Tačiau dabar mus vilioja kuojos. O kad tos vilionės būtų abipusės, mes ne tik turime pasirinkti gerą žūklės vietą, bet ir kuojoms pasiūlyti tinkamo jauko, kad jos toje vietoje ilgiau užsibūtų.

ĮVAIRŪS POŽYMIAI

Didelėse upėse pavasaris, be jokios abejonės, yra geriausias kuojų žūklės metas. Dideli šių žuvų būriai apsilanko seklumose, užlietose pievose, ieško maisto, šiltesnio vandens, kuris atsiranda tam tikruose vandens plotuose, kai smagiai pakaitina saulutė. Pats geriausias kuojų kibimas prasideda tada, kai vanduo įšyla iki 6-8 °C.

Apie tai dažnai pasakoja anglų žvejai, kurie pavasarinį kuojų žūklės sezoną pradeda kur kas anksčiau nei mes. Apie tai užsimena belgai, vokiečiai ir kt. Lietuvos žvejai su termometrais prie upių nelaksto ir apie upės tinkamumą žūklei dažniausiai sprendžia iš vandens lygio, drumstumo, srovės stiprumo. Jei vanduo labai aukštas, jei jis kaip kakava, jei srovė pragariška, upėje nėra ką veikti - reikia ieškoti balų, senvagių, užlietų teritorijų ir pan.

Kuojų žūklę upėse visada apsunkina aukštas vandens lygis ir dėl to atsiradusi stipri srovė. Todėl geriau žvejoti pažįstamose vietose, kur dugno pobūdis bent apytiksliai žinomas. Tačiau ne visada pasitaiko tokia galimybė.

Ideali kuojų žūklės vieta yra ten, kur pagrindinė srovė ribojasi su ramesniu ar net stovinčiu vandeniu, tokios vietos visais metų laikais yra perspektyvios, jei kalbame apskritai apie žūklę upėje, o ne tik apie kuojų žūklę. Pavasarį ten, kur srovė ribojasi su ramiu vandeniu, paprastai yra daug žuvų maisto, kurį suneša vanduo. Puiki žūklė yra ir prie įlankėlių, kur srovė sulėtėja, atsiranda sūkuriai. Žodžiu, stebime upę, žiūrime į jos vandenį ir nusprendžiame, kur reikia žvejoti.

EFEKTYVUS JAUKAS

Nors pavasarį kuojos kimba labai gerai, tačiau jaukinant galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Jaukinimas gali būti labai įvairus - skirtinguose vandens telkiniuose gali būti naudingi skirtingi jaukai, tačiau visi pavasariniai, kuojoms skirti jaukai, turi daug bendro: pagrindinę jų dalį (apie 40 proc.) sudaro smulkiai malti džiuvėsiai. Taigi sumalę ar prekybos centre nusipirkę maltų džiuvėsių jau turime puse jauko. Paprastai pavasarį vengiama į jaukus dėti saldžių komponentų, pavyzdžiui, sumalti ir pridėti sausainių. Saldūs komponentai šiuo metų laiku, kai vanduo dar šaltas ir žuvų medžiagų apykaita nėra tokia greita, kokia bus po mėnesio, labai greitai kuojas pasotintų. Tačiau ne viskas, kas saldu tinka pavasariniam jaukui. Sotūs biskvitai tikrai yra nereikalingi, tuo tarpu melasa yra labai puikus jauko komponentas.

Kas į jaukus dar gali būti dedama, be maltų džiuvėsių? Kukurūzų košė ir kukurūzų miltai (apie 20 proc.), žemės riešutų miltai (apie 20 proc.), „Coco Belge“ (iki 10 proc.) ir šutintos be sumaltos kanapės (apie 10 proc.). Paeksperimentuokite su tokios sudėties jauku, kuris gana populiarus tarp vokiečių žvejų ir pamatysite, kad kuojoms jis labai patinka. Paskutiniai trys komponentai šiam jaukui suteikia ypatingą aromatą ir tamsią spalvą. Aromatas išraiškingas, bet gana subtilus. Be abejo, visi tokio jauko komponentai suklijuojami klijais PV1, kurie yra labai saldūs ir maistingi, todėl turi būti naudojami atsargiai.

KVAPAI IR SPALVA

Tokį jauką galima papildomai pagardinti kvapu. Tam labai tinka anyžiaus kvapas, kurį dievina kuojos. Kuojoms taip pat patinka ir kmynų kvapas, kurį drąsiai galima derinti su anyžiaus kvapu. Beje, pavasarį dar neneršusi žuvis, nesvarbu, karšis ar kuoja, baidosi kraujo miltų, todėl jų į jauką dėti nepatariama.

Kartais anyžiaus kvapas neduoda jokio teigiamo efekto, net susidaro įspūdis, kad žuvys jo vengia. Tokioje žūklės vietoje reikėtų naudoti švelnius kvapus - vanilės, kakavos, šokolado.

Kuojoms skirtas jaukas būtinai turi būti tamsus, bent jau tamsios kakavos spalvos, nes daugelio žūklės vietų dugnas yra gana tamsus. Jei įmesime nors nedidelį rutulį šviesaus jauko, kuojos gali išsilakstyti ir tą vietą aplenkti tol, kol ant dugno bus šviesi dėmė.

Mano manymu, pagrindinis aprašyto jauko komponentas, labiausiai viliojantis kuojas, yra kanapės. Visi kiti produktai papildomai dirgina žuvų uoslę, sudaro kuojas viliojantį debesėlį, pasklinda didesniu atstumu nuo žūklės vietos ir informuoja žuvis, kad kažkur yra labai gardaus maisto. Kanapės - fantastiškai veikianti medžiaga, tarsi miniatiūrinis moliuskas. Jos kuojas vilioja visais metų laikais.

SALDĖSIAI

Kodėl rekomenduoju pavasarį daryti geresnį jauką, naudojant įvairius komponentus? Negi negalima jaukinti paprasčiausiais jaukais? Turint gerą jauką pavasarį vieno kilogramo užtenka ilgam - kelioms valandoms. Juk pavasarį nereikia žuvų gausiai šerti - jaukas turi tik privilioti ir sulaikyti jas žūklės vietoje. Geras sudėtimi, bet nesotus jaukas privilios kuojas, o jei jaukas bus pagamintas tik iš maltų džiūvėsių ir kokios nors rišančiosios medžiagos, gero efekto nelaukite. Aišku, tam tikromis sąlygomis puikiai suveikti gali ir „bazinis jaukas“, tačiau visada geriau turėti visapusiškesnį jauką.

Nors minėjau, kad saldžių produktų, pavyzdžiui, maltų sausainių ar biskvitų, žvejai dažnai vengia, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį negalima daryti saldaus jauko. Kuojos yra smaližės, todėl ir pavasarinis jaukas gali būti saldus. Pavyzdžiui, paėmę 50 proc. maltų duonos džiūvėsių, pridėję 30 proc. kanapių, 20 proc. „Coprah Melassa" ir viską suklijavę PV1 klijais gausime kiek kitokį, bet tikrai saldų ir puikų kuojų jauką. Ir nors tai bus saldus jaukas, jaukindami saikingai kuojų nepasotinsime. Toks jaukas puikiai tinka pavasariui.

Negalima pamiršti, kad labai gerai, kai pavasariniame jauke yra gyvūninių priedų - uodo trūklio lervų. Tačiau pavasarį į jauką jų nereikia daug dėti. Tegul gyvūninių priedų būna šiek tiek, kaip sakoma, dėl vaizdo ir kvapo. Jauką galite paskaninti ne tik mažomis uodo trūklio lervutėmis ar „pašarinėmis" musės lervomis, bet ir smulkintais sliekais, nes šiuo metu jų ir vandenyje yra nemažai - pavasariniai vandenys iš pakrančių žemių išplauna daug įvairių gyvių, žinoma, ir sliekų.

KONSISTENCIJA IR KIEKIAI

Kartais gali atrodyti, kad jauko nereikia, nes kuojos turėtų kibti labai gerai, tiesiog pačios lipti į krantą. Toks įspūdis susidaro tada, kai upė verda, kai vandens paviršiuje nedingsta žuvų sukelti ratilai, žuvys šokinėja ir pliaukši. Vaizdelis išties fantastiškas, bet užmetus į vandenį masalą fantastika baigiasi - prasideda realybė, kuri sako, kad be jauko kuojos nepuola beatodairiškai ant kabliuko. Taigi pasirodo, net tokiomis sąlygomis reikia jauko, reikia, kad žuvys į jauką reaguotų greitai, laikytųsi žūklės vietoje ir jauką nuolat ėstų, bet nepasisotintų. Visa tai diktuoja jauko komponentų dydį. Be abejo, mums reikalingas smulkus jaukas. Nesvarbu, ar tai bus parduotuvėje pirktas ar pačių padarytas, bet jis turi būti smulkus, sakyčiau, net dulkių konsistencijos. Žuvys tokio jauko dalelėmis lyg ir nuolat maitinasi, tačiau nepasisotina.

Apie jauko kiekius kalbėti irgi reikia atsižvelgiant į sąlygas. Kažkur, kur kuojų nėra labai daug, kur srovė lėta, kilogramo jauko gali užtekti ir keturioms valandoms, kitur, kur kuojų labai daug, greičiausiai reikės daugiau jauko, nes jau pradžioje žūklės tampa aišku, kad pirmi du jauko rutuliai išnyko be pėdsakų, o vėliau paaiškės, kad norint išlaikyti žuvis, jas reikėjo nuolat jaukinti, tad per vieną pavasarinės žūklės dieną į vandenį buvo supilta 5 kg. ar net dvigubai daugiau jauko, nes tik pastovus jaukinimas padėjo išlaikyti žuvis.

Žvejojant upėje, o ypač gana stiprioje srovėje, reikia pagalvoti, kur užmesti jauką: ar jauką tikslinga mesti prieš save, ar 10 - 20 m. prieš srovę, kad jis skleistųsi ilgesniame plote ir ten, kur žvejojame, būtų sukurta optimali jaukinimo zona. Be abejo, žvyras ar molis padeda pasunkinti jauko rutulį, kartais pusė jauko rutulio svorio sudaro sunkinančios medžiagos, bet pavasarį ne visada to pakanka.

TRUMPAI APIE MASALUS

Populiariausias pavasarinis masalas - uode trūklio lerva, žvejojant kai kuriose upėse nėra pats geriausias masalas. Kuojos kimba, bet ne tokios didelės, kaip tikėtasi. Musės lervos tai; pat negelbsti, nes ir jomis žvejojant gali kibti tik nedidelės žuvys. Tokiais atvejais labai dažnai padėtis pagerėja, kai ant kabliuko užkabinama apsiuva. Yra upių ir jų ruožų, kur didelę kuoją galima pagauti tik tada, kai masalui naudojama apsiuva. Geriausiai tinka tos apsiuvos, kurios namelį suklijuoja iš žvyro ir akmenukų. Tokiuose nameliuose gyvenančios apsiuvos yra ryškiai žalios, net švytinčios, žaliai geltonos spalvos, jos kur kas didesnės už medinių namelių gyventojas. Apsiuvų prisirinkti mažuose upeliuose nėra lengva, bet verta paskirti jų rankiojimui laiko, nes būtent šis masalas patinka didelėms pavasarinėms kuojoms.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Šapalų medžiotojų takai

PAGRINDINIS TAKTIKOS BRUOŽAS

Žvejojant mažesnėje upėje reikia laikytis tokios taktikos, kokios laikosi daugelis upėtakininkų. Einame prieš srovę ir metame prieš srovę. Vidutinio dydžio ar gana didelėje upėje, tokioje kaip Nemunas ar Neris, prie šapalo galime prisėlinti iš bet kurios pusės, nes tokios upės leidžia atlikti gana tolimus metimus tiek pasroviui, tiek skersai upės ir tuo metu būti nematomam ir negirdimam, o mažoje upėje tokios galimybės nėra. Šapalas, jei jis laikosi srovėje, upės viduryje, o taip visada būna, kai vanduo nusenka, mus labai gerai mato, tad metimai pasroviui paprastai baigiasi šapalų pabaidymu, o metimai prieš srovę gali duoti puikių rezultatų.

Šapalai - ne upėtakiai, jie po vieną neplaukioja. Šapalai visada laikosi būreliais, ir jei to būrelio link masalą pasiųsime stovėdami šapalams už nugarų, šansų, kad pagausime net kelias žuvis, yra daugiau nei tuo atveju, jei masalą mesime pasroviui. Be abejo, masalą reikia užmesti gerokai toliau nuo šapalų buveinės, jei yra galimybė, reikia stengtis bent kelis metrus permesti tą vietą, kur tūno šapalai.

Aišku, taisyklė, kad didelė upė - dideli šapalai, yra nepaneigiama: nori gaudyti didžiausius šapalus, gaudyk Nemune. Taigi, atrodytų, nėra ko lįsti į tas mažesnes upes, geriau gaudyti bent jau vidutinio dydžio upėse, nes ten šapalai didesni. Taip, tai tiesa, tačiau mažesnių upių šapaliukai - kaip saulėgrąžų gliaudymas: pradedi ir negali sustoti. Ir ne žuvis svarbu, o tas pasitenkinimo jausmas, kuris apima, kai tyliai prisėlini prie šapalioko, tiksliai užmeti tinkamą masalą ir po kelių akimirkų pajunti tą nepakartojamą šapalo smūgį.

METIMAI IR BRAIDYMAS

Žvejojant mažesnėse upėse teks nemažai braidyti. Tik braidydami galime surasti šapalus, kurie mažesnėse upėse užsiima kur kas daugiau ir įvairesnių vietų, nei tokio pat dydžio upėse gyvenantys upėtakiai. Paprastai stengiuosi įbristi į upės vidurį, beveik iki kito kranto, kad mesdamas masalą prieš srovę galėčiau jį pratraukti palei vieną krantą, po to - palei kitą krantą. Aišku, traukiu vobleriuką ir upės viduriu, nes čia taip pat tūno šapalai - jei tos nedidelės, gana seklios upės vagos viduryje yra keliasdešimties centimetrų gylio duobelė, kuri suteikia užuovėją nuo srovės, ar dugne pabarstyta akmenukų, už kurių šapalai taip pat gali laikytis.

Metimai prieš srovę nėra atliekami tiesiausiu taikymu prieš srovę. Dažniausiai metimas daromas skersai upės ir prieš srovę, o masalas grįžta šiokiu tokiu didelio spindulio lanku. Kiekvieną metimą diktuoja sąlygos, tad kalbėti apie tai neverta - kiekvienas žvejys puikiai mato, kur masalą reikėtų mesti ir kaip jį traukti.

Kokiu greičiu reikėtų traukti masalą, kai gaudydami šapalus masalą metame prieš srovę? Sunku pasakyti, šapalams gali patikti, kai masalas plaukia vos greičiau už srovę, t. y. tokiu greičiu, kad jaučiasi jo darbas.

Bet būna, kad jiems patinka, kai masalas traukiamas labai dideliu greičiu. Jei žvejojate vobleriu, pabandykite jį traukti taip, kad kurį laiką (sekundę) jį srovė neštų kaip šapą, o kurį laiką vobleris atgytų, pradėtų vibruoti. Pradedančiam spiningautojui, norint įvaldyti tokią techniką, reikės nemažai pasitreniruoti, nes tai ne stovintis vanduo - viskas vyksta labai greitai: srovė neša masalą mūsų link, mums akimirką tenka surinkinėti laisvą valą, kitą akimirką jau traukti masalą, vėl surinkinėti valą, vėl trūktelėti masalą ir t.t. Skaitant viskas atrodo gražiai, o realybėje viskas vyksta labai greitai.

PERSPEKTYVIOS VIETOS

Jei norite mažesnėje upėje pagauti didesnį šapalą, tokį, kad jau būtų galima su juo nusifotografuoti, teks ieškoti tokių vietų, kur gylis didesnis nei vienas metras. Perspektyvi vieta gali būti staigus upės vagos susiaurėjimas, jei yra seklesnis nei prieš jį ar už jo esančios upės atkarpos. Jei suradote tokią vietą, tikrinkite zoną ir už upės susiaurėjimo, ir prieš susiaurėjimą. Ir vienur, ir kitur turi būti šapalų. Bet nepamirškite, kad upėje yra nemažai, mūsų manymu, perspektyvių vietų, kuriose turėtų būti šapalų, bet kuriose jų kažkodėl nebūna.

Jei upės atkarpa prieš susiaurėjimą yra seklesnė nei pats susiaurėjimas, tai toje prieš susiaurėjimą esančioje atkarpoje ieškoti šapalų neverta. Ieškokite jų už susiaurėjimo, kur srovė aprimsta, nepaisant to, kad ir čia gali būti seklu. Ir vėlgi šapalų čia gali būti, bet gali ir nebūti. Atkarpos prieš susiarėjimą yra įdomios tik tada, jei jos yra gilesnės nei pats susiaurėjimas.

Dar viena vieta, kurioje yra šansų sugauti didelį šapalą, - upės vingiai. Kuo upės vingis statesnis, tuo didesnė tikimybė čia aptikti didesnį šapalą. Be abejo, upės vingių struktūra yra tokia pati: vidinė vingio dalis - sekluma, išorinė - kaip Dievas duos - gali būti gana gilu, bet gali būti tik iliuzija, kad gilu. Viskas priklauso nuo to, kaip gamta sugebėjo išlenkti upės vagą - kuo daugiau ją išlenkė, tuo daugiau šansų surasti didelį gylį. Jei upės vingyje yra daugiau gylio, didesnis šapalas joje jaučiasi saugus kaip bunkeryje. Todėl jį greičiausiai aptiksime prisispaudusį prie išorinės vingio dalies kranto. O jei ten yra išgraužos, jis tūnos jose. Mažoje upėje tokias vietas reikia tikrinti tik metant masalą prieš srovę ir traukiant pasroviui. Ne visada tai patogu, reikia labai didelio taiklumo ir staigaus bei tikslaus masalo valdymo. Kur kas mažiau taiklumo reikia masalą metant pasroviui. Tokiu atveju galima nesunkiai pakoreguoti jo trajektoriją po užmetimo, priversti praplaukti palei pat krantą. Pagunda didelė, tačiau nesusigundykite, nebent esate pasiryžę prie nedidelės upės vingio šliaužte prišliaužti. Niekada nepamirškite, kad mažesnės upės - tai tarsi šiuolaikinis daugiabutis namas. Viskas labai gražu, miela, bet kai viršuje kaimynai pradeda vaikščioti, supranti, kad namas yra popierinis. Taigi, jei norime pagauti šapalą, nebūkime drambliai, lipantys jiems ant galvų.

TIESIOS ATKARPOS

Literatūroje kartais rašoma, kad reikia vengti tiesių upių atkarpų, nes jose nėra šapalų. Tai netiesa. Vienoje mėgstamoje nedidelėje upėje žinau ne vieną visiškai tiesią, tolygios srovės atkarpą, kurioje galima pagauti gražių šapalų. Vasarą tų tiesių atkarpų krantai apauga tankiomis nendrėmis, tad prasibrauti prie vandens nėra paprasta. Šapalai dažniausiai tūno prie pat nendrių, tarsi sulindę į jas. Masalas taip pat turi plaukti palei pat nendres. Tokiose vietose ne visada galima užmesti prieš srovę - paprasčiausiai aplinka neleidžia atlikti metimų, todėl tenka žvejoti masalą metant pasroviui, stengiantis jį nuplukdyti ten, kur reikia ir pan.

ŠAPALO ATAKA

Šapalas visada atakuoja taip, kad spiningautojui norisi papasakoti, kaip jam vos spiningas iš rankų neiškrito. Jei žvejojate ne pačiais mažiausiais vobleriais su vienu kabliuku, o šiek tiek didesniais vobleriais su dviem kabliukais, ištraukę užkibusį šapalą pastebėsite vieną dalyką: metant prieš srovę sugautas šapalas dažniausiai bus užkibęs už vidurinio kabliuko. Susidaro įspūdis, kad šapalas nelaukia, kol masalas praplauks ir jo nesiveja, o atakuoja pasitikdamas arba atakuodamas jį iš šono, jei voblerį mato ne prieš save, o šiek tiek šone. Nesiimu spręsti, kaip ten yra - matėme ne vieną po vandeniu nufilmuotą filmą apie tai,-kaip plėšrūnai atakuoja masalus, ir turiu pasakyti, kad ta ataka nėra tokia primityvi. Atidžiau pažvelgus matosi, kad ji susideda iš įvairių lėtesnių ir greitesnių judesių. Nemanau, kad reikia į tai gilintis. Nedidelėje upėje mums svarbiausia yra tai, kad žuvis pirmiausia turi išgirsti ir pamatyti masalą, o tik po to - masalo savininką.

MASALAI ŠAPALAMS

Labai svarbu tinkamai parinkti masalą. Visi šapalams tinkantys masalai, nesvarbu, kokioje upėje žvejosime, gali tilpti į saują. Na, jei ne į saują, tai į vieną nedidelę dėžutę. Tai keliolika voblerių - nuo 2 iki 5 cm ilgio (didelis šapalas kartais gali atakuoti ir didesnį voblerį), ir 0-2 numerio sukriukės. Masalus reikėtų rinktis atidžiai dėl vienos priežasties - gaudydami lydekas galime „tvičingauti“, „džerkauti“, „hičinti“, „plukinti“, „lurčinti, „klakinti“, o normalia kalba šnekant, daryti viską, kad vobleris būtų panašus į vandenyje besiblaškančią sužeistą ar besimaitinančią, ar nuo plėšrūno sprunkančią žuvelę. O gaudydami šapalus galime tik pateikti masalą, nes kitą darbą atlikti trukdo srovė. Todėl šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina vobleris ar sukriukė. Labai svarbūs tampa masalo virpesiai, jo darbo stabilumas. Ne mažesnę įtaką turi ir masalo spalva, nes šapalas - labai akylas ir turi tam tikrą pomėgi subtilioms, tamsių atspalvių spalvoms. Tarp gružlio ir vabalo - taip galima apibūdinti pagrindinę masalų, skirtų šapalams gaudyti, spalvų gamą. Didelės spalvų įvairovės tikrai nereikia.

Ką nors konkretaus patarti labai sunku, nes skirtingose upėse pasiteisina skirtingo modelio sukriukės. Atrodytų, kas jau kas, bet sukriukė ir Afrikoje sukriukė, deja, ši taisyklė negalioja kalbant apie šapalus. Jei koks žvejys girs „Black Fury“ sukriukę, tai nereiškia, kad jūsų pamėgtoje upėje ji taip pat dirbs sėkmingai. Jūsų sėkminga sukriukė gali būti su „Aglia“ lapeliu, nudažytu vyšnine spalva. Beje, jei kalbame apie lapelius, tai eidami į šapalų žūklę sukriukę su „Log“ lapeliais galite palikti namie. Paprastai efektyvesnės yra „Aglia“ ir „Comet“ lapelius turinčios sukriukės.

Žvejojant sukriukėmis, didelę reikšmę turi jų traukimas. Stenkitės, kad sukriukė plauktų labai labai lėtai, kuo arčiau dugno, kad lapelis dirbtų kritiniu režimu - tuoj tuoj sustos ir prisiklijuos prie korpuso. Tai geriausia, ką galite pasiekti su sukriukėmis.

Vobleriai - labai puikūs masalai. Reikėtų turėti skirtingų kategorijų voblerių - tiek klasikinių, „minnow“ formos, tiek aktyviai dirbančių „crank“ voblerių. Nepraeikite pro įvairias vabalų imitacijas - jos kuriamos tam, kad jas pirktų šapalų gaudytojai. Tačiau „nepasimaukite“ - masalas turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir dirbti. Šapalautojas žūklės įrankių parduotuvėje turi įgnybti sau į ausį ir prisiminti santūrumą, jis neturi susivilioti masalų gausa, nes svarbiausias uždavinys – šapalą surasti. O kai šapalą surandame, galime išsitraukti patį universaliausią masalą pasaulyje - nediduką, aukšlės imitaciją su sidabriniais šonais ir juoda nugarėle. Universaliausias jis ir žvejojant šapalus.

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Kaip pagauti plekšnę

Plekšnių žūklė pavasarį įdomi jau vien dėl aplinkos. Aplink - jūros ošimas, toks skaidrus skaidrus ir grynas oras, toks sterilus smėlis... Pabandykite vieną dieną plekšnių pažvejoję Baltijos jūroje, kitą dieną nuvažiuoti į Minijos žemupį ar Aukštumalą pagaudyti kuojų. Pajusite nerealų skirtumą. Braidysite po molį, stovėsite tarp kitų žvejų ir galvosite:

„Ką aš čia darau?" Todėl visada reikia rinktis atvirkščią variantą: iš pradžių kuojos, po to - jūra. Nebus to beveik kultūrinio šoko, kai iš sterilios jūrinės aplinkos pakliūsite į purvyną, be to, nušausite ir kitą zuikį - apsirūpinsite masalais, t. y. kuojų ar plakių mėsa.

Plekšnes galima žvejoti nuo kranto arba nuo Palangos tilto, Klaipėdos, Šventosios, Papės ar Jūrmalos molų arba samdytis laivuką ir tik išplaukus iš Klaipėdos uosto kur nors stoti ir žvejoti. Atrodytų, kad iš visų variantų techniškai sudėtingiausia yra žūklė nuo kranto, bet taip nėra. Pavyzdžiui, Šventosios molas yra labai sudėtinga žūklės vieta, kur kiekvienas žvejys patikrina savo sugebėjimus laipioti akmenimis, išlaikyti pusiausvyrą, patikrina ir įvairių kūno dalių atsparumą, kai po neatsargaus žingsnio atsitrenkiama į akmenis. Palangos tiltas jau kitokia vieta - čia patikrinamas žvejo taiklumas, kurj atspindi sugebėjimas nepermesti šalia stovinčių žvejų valų, išbandoma žvejo kantrybė ir sugebėjimas komunikuoti su bendrauti norinčiais tiltu vaikščiojančiais piliečiais, bei atsparumas alkoholiui, kuris kartais ant tilto liejasi laisvai. Klaipėdos molai ir Jūrmalos taip pat turi savo ypatybių.

Žvejoti nuo kranto labai paprasta, todėl per paskutinį dešimtmetį žvejojančių nuo kranto skaičius labai padidėjo. Be to, tai ne ką mažiau efektyvus plekšnių gaudymo būdas, nei žūklė nuo į jūrą nusidriekusių statinių.

Efektyviausia yra žūklė iš laivų, nes plekšnes galima pasiekti bet kuriuo metų laiku, pavyzdžiui, vasarą, kai jos mieliau laikosi atokiau nuo krantų. Be to, gaudant iš nedidelio laivo labai greitai galima patikrinti keliolika vietų ir surasti geriausią. Tačiau iš laivo žvejoti brangu (jei samdytis), ir tą verta daryti šiltesniu metu, pavyzdžiui, vasaros viduryje. 
Geriausias plekšnių žūklės metas yra vėlyvas ruduo. Dažnai geras plekšnių kibimas priekrantės zonoje prasideda spalį ir trunka iki šalnų, tol, kol galima ir norisi žvejoti. Praėjusiais 2010 metais plekšnių žūklės sezonas baigėsi labai anksti, nes anksti prasidėjo žiema. O 2008 metais sezoną buvo galima tęsti beveik iki Naujųjų, nes ir gruodį temperatūra buvo teigiama.

Vėlyvą rudenį plekšnės yra storos, atsiganiusios, prieš nerštą prikaupusios riebalų. Be to, vėlyvą rudenį žmonių prie vandens mažiau - lapkritį mažai kas nori pajūriu vaikščioti. Tačiau rudenį būna dažnos audros, kurios viską gadina.
Stiprus vėjas ir didelės toli lūžtančios bangos byloja tik vieną - žvejybą jūroje nuo kranto kuriam laikui galima pamiršti.
Antras įdomus plekšnių žvejybos periodas prasideda pavasarį, balandžio pradžioje. Trunka jis gana ilgai, tol, kol įšyla vanduo - tai paprastai būna birželį, o kartais tik liepą. Vienas geriausių pavasarinio periodo mėnesių yra gegužė - plekšnės kimba labai gerai, vietos prie jūros daug, nes nėra poilsiautojų antplūdžio. Birželį žmonių prie jūros padaugėja. Pavasarį jau gaudome neseniai išneršusias plekšnes, todėl kai kurios žuvys būna dar neatsiganiusios, plonos. Mūsų upinės plekšnės (būtent upines plekšnes ir gaudome Baltijos jūroje) neršia tuomet, kai vandens temperatūra būna 3-7 laipsniai. Nerštas pagal aplinkos sąlygas gali vykti kovą-gegužę, todėl, jei nerštas užtrunka, nusikelia ir plekšnių gaudymo sezono pradžia, nes plekšnės neršia atokiau nuo krantų, didesniame 30-300 m gylyje, kur vanduo sūresnis.

Jei kalbame apie geriausią paros metą, tai, nepaisant metų laiko, geriausias kibimas būna ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą. Aišku, rudenį ir pavasarį plekšnės aktyvios gali būti visą dieną, tačiau vis tiek geresni laimikiai bus tada, kai žvejosime vėlai vakare arba anksti ryte - tada ir didesnių plekšnių pagausime, ir jos dažniau kibs. Taip yra todėl, kad temstant prie krantų pasirodo didesnės plekšnės, o smulkmė tarsi pasitraukia.

Geras plekšnių kibimas būna naktį. Kartais dviejų valandų naktinės žūklės rezultatai gerokai pranoksta visos dienos rezultatus. Todėl sutemus patariama pasilikti prie vandens dvi tris valandas. Be abejo, malonesnė naktinė žūklė esti šiltesniu metu, gegužę, birželį, tačiau vėlyvą rudenį nakties metu be plekšnių galime pagauti ir menkių, kurios naktį taip pat priartėja prie krantų.

Vasarą plekšnių žūklė nuo kranto sudėtinga. Kartais pavyksta temstant pagauti vieną kitą gražesnę plekšnę, o kartais kimba tik mažos žuvys. Tačiau liepos naktimis žvejus jau džiugina unguriai.

Vienas svarbiausių plekšnių žūklės nuo kranto momentų - žūklės vietos pasirinkimas. Lengva pasakyti: užlipkite ant kopos ir pažiūrėkite j jūrą - kur duobė arčiau kranto, kur ji didesnė, ten ir žvejokite. Visų pirma ne visur yra aukšta kopa, kad viskas matytųsi kaip ant delno. Antra, ne visada kas nors matosi. Jei oras ramus, rytais nuo kopos galima ką nors įžiūrėti, bet vakare tokios informacijos negausime. Trečia, ne visada tai, kas mums atrodo įdomu ir perspektyvu, įdomu ir plekšnėms. Jos vietas renkasi pagal joms vienoms žinomus kriterijus, tad kartais plekšnės ir žvejo pasirinkimas nesutampa. Todėl žūklės pradžioje reikia eksperimentuoti, ieškoti geresnės vietos, išsiaiškinti, koks pasirinktoje vietoje turi būti metimo nuotolis - ar reikia iš visos jėgos stengtis užmesti kuo toliau, ar užtenka ir 80 m užmetimo nuotolio.

Žvelgiant rytais nuo kopos nesunku pastebėti tas vietas, kur kibimo tikrai nesulauksime, arba, jei ir sulauksime, jis bus gana retas. Tai platūs smėlio sėkliai, toli nusidriekiantys j jūrą.

Kitas svarbus plekšnių žūklės momentas - masalo pasirinkimas. Pagal masalo pasirinkimą žvejus galima skirstyti į dvi grupes: tuos, kurie mano, kad užtenka dviejų masalų - krevečių ir žuvelių porcijos, ir tuos, kurie mano, kad reikėtų turėti 10 masalų, o skirtingų žuvų rūšių porcijos efektyvumu labai skiriasi. Dar yra žvejų, kurių netenkina natūralūs masalai, todėl jie naudoja įvairius kvapus (purškiamus,  kuriuos masalas panardinamas ir pan.).

Masalų efektyvumo vertinimai labai skirtingi. Dažnai pripažistama, kad žvejojant plekšnes geriausi yra du masalai: parduotuvėje pirkta bei virta krevetė ir strimelės porcija. Gi kuojos, plakio, ešerio, žiobrio ir kitų žuvų porcijos efektyvumu nusileidžia strimelės porcijai. Strimelės porcija kartais pakeičiama čia pat jūroje pagautos gyvavedės vėgėlytės mėsyte.

Visus šiuos niuansus pastebi tik tie žvejai, kurie labai dažnai gaudo jūroje. Tie žvejai, kurie jūroje žvejoja tik kartą ar du per mėnesį, skirtumų gali ir nepastebėti. Tas pats ir kalbant apie papildomą masalų kvepinimą: yra daug įvairiausių nuomonių, ginčų, nesutarimų. Pavyzdžiui, jei per jūrinės žūklės varžybas kaimynai gaudo geriau, tai dažniausiai manoma, kad jų vieta geresnė. Tačiau jei puikiai gaudo vieno klubo žvejai, jau įtariame, kad jie turi kokią paslaptį, galbūt masalą mirko kokioje ypatingai kvepiančioje substancijoje. Be abejo, tie, kurie tai daro, paslapčių neatskleidžia, ir tai suprantama.

Tie, kurie važiuoja pavasarį gaudyti plekšnių, turėtų pasirūpinti mažiausia dviem masalais. Šviežia (būtinai šviežia) skumbre ir pirktinėmis virtomis krevetėmis. Paprastai tokių masalų užtenka, nes skumbrės porcija tikrai geras masalas, tik skumbrė labai greitai genda, ir tą reikia atsiminti. Jei abejojate skumbrės šviežumu, paieškokite kitos žuvies - kuojos, karpio ir pan. Pavasario pradžioje geresnis masalas dažnai būna žuvies porcija, tačiau nereikėtų ignoruoti ir krevečių. Būna, kad vieną dieną plekšnės geriau griebia krevetes, o kitą - porciją. Būna, kad ir tą pačią dieną keičiasi prioritetai, todėl ant meškerės kabliukų turėtų kabėti skirtingi masalai.

Jei kalbame apie įvairius pavadėlių papuošimus, vėlgi nuomonių yra įvairių.

Vieni žvejai giria pavadėlius su blizgančiais metaliniais sukriukių lapeliais ir spalvotais karoliukais, kiti teigia, kad tokie pavadėliai kartais atbaido plekšnes, tad geriau naudoti paprastus pavadėlius be jokių papuošimų. Tačiau kai kalba pasisuka apie fosforinius šviečiančius žaisliukus, daugelio žvejų nuomonė būna vieninga: plekšnė - smalsi žuvis, tad šviečiantys žaisliukai ją traukia. Kad pavadėliai skleistų šviesą, ant jų paprastai veriami fluorescenciniai ar fosforiniai karoliukai. Šviečiančių pavadėlių efektas, be abejo, labiausiai akivaizdus naktį, o ne dieną. Dieną, kai plekšnės kimba vangiau nei naktj, žvejai eksperimentuoja rinkdamiesi ilgesnius pavadėlius, pririšdami mažesnius kabliukus, ant kurių kabinamas mažesnio dydžio masalas. Gaudant neaktyvias plekšnes, galioja tie patys dėsniai kaip ir gaudant kitas žuvis: mažesni kabliukai, plonesni ir ilgesni pavadėliai - geresnis rezultatas.

Jaukinimas jūroje padeda privilioti plekšnes, tačiau žvejai jaukina gana retai, t. y. į jaukinimą numoja ranka. Bet plekšnės labai reaguoja j žuvies kvapą, tad jei vietoj svarelio kabinsime sunkią uždarą šėryklėlę, į kurią prigrūsime strimelių ar skumbrių faršo, sumaišyto su tarkuotais džiūvėsiais, kurie jauko masei suteikia lipnumo, žūklės rezultatai gali būti geresni.

Į šėryklėlę galima prigrūsti ir sumaltų krevečių kiautų, ir kitų komponentų, kurių nenaudojame nei užkandai, nei kaip masalo. Pagrindinis jaukinimo tikslas - skleisti intensyvų kvapą, kad plekšnės greičiau surastų tą vietą, kur yra mūsų masalai.

Gana dažnai jaukinimas pasiteisina, tačiau šėryklėlės turi vieną neigiamą savybę - trumpesnis užmetimo nuotolis, be to, ne visada norisi terliotis su jūrinės žuvies faršu, kuris, švelniai tariant, skleidžia nekokį kvapą, tad nesinori apsunkinti žūklę, nepaisant to, kad jaukas padeda daugiau pagauti. 

Šaltinis: Žvejys ir žuvis

Paslaptingieji lynai

KAPRIZAI

Be abejo, lynas yra dugno žuvis, nes maisto dažniausiai ieško rausdamasi dumble. Bet lynai pakyla ir iki pat vandens paviršiaus ir nuo augalų lapų rankioja įvairius skanėstus - akylai stebėdami vandenį tą matome ir net girdime. Lynai rankioja maistą ir nuo augalų stiebų - tą mes taip pat matome, nes neįprastai pradeda linguoti vandens augalai.

Tačiau, nepaisant to, kad lynas aprašomas kaip dugno žuvis, tam tikruose vandens telkiniuose guldyti masalą ant dugno neverta – galime nesulaukti nė vieno kibimo. O pakėlę masalą šiek tiek aukščiau nuo dugno jau sulauksime lynų dėmesio. Kartais masalą tenka pakelti dar aukščiau, kažkur per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus, o kartais ir prie pat vandens paviršiaus. Tačiau kaip bus kitą dieną, sunku pasakyti. Lynų žūklėje netikėtumų daug, todėl juos žvejojant reikia prisitaikyti prie nuolat kintančių žūklės aplinkybių. Lynas - kaprizinga žuvis, sakyčiau, gana nepastovaus charakterio. Pastovi tik jo gyvenamoji vieta - lynai neklaidžioja po visą vandens telkinį kaip klajokliai karšiai, ir tai gerai. Jei žūklės vietą žinome - tai paprastai būna nedidelis plotelis, belieka sėdėti, eksperimentuoti ir bandyti atspėti, kas šį kartą lynui galėtų patikti.

PAVASARĮ - ŠIAURINIS GALAS

Jei norime smagiai pažvejoti lynų, pavasario žūklę turėtume pradėti ne nuo meškerių ruošimo, jauko maišymo, o nuo pasivaikščiojimų vandens telkinio pakrantėmis. Pirmoje atsitiktinai pasirinktoje vietoje lynų ieškoti neverta, nes jų ten greičiausiai nebus, kaip rusai sako: „zakon podlasti". Be abejo, jei ežeras nedidelis, nesunkiai galime rasti tokią vietą, kurią žvejai vadina lynų Eldoradu. Vasarą tai padaryti lengviau, nes jau iš tolo matosi koks lelijomis gausiai apaugęs ežero galas, kuriame seklu, kurio dugnas - dumblas.

Pavasari mus turėtų dominti šiaurinė vandens telkinio dalis, nes ją geriausiai ir intensyviausiai šildo pavasarinė saulė. Mūsų tikslas - gana platus sėklius šiaurinėje pusėje. Kuo tas sėklius didesnis, tuo geriau. Tačiau sėklius dar nieko nereiškia - pasižiūrėkime, koks dugnas. Jei jis žvirgždas, tai sekluma mums neturėtų rūpėti, bet jei dugnas dumblas, jau galime pradėti puoselėti geros lynų žūklės viltis.

Žinau kelis ežerus, kurie šiauriniame gale turi idealias sąlygas lynams šildytis, ir tos vietos tokios išraiškingos, kad kiekvienas žvejys pasakytų: čia yra ideali vieta lynams laikytis ir maitintis. Tačiau ne visi ežerai yra vienodi, gali būti, kad šiauriniame krante reikiamo sėkliaus nerasime. Tada belieka jo ieškoti vakariniame ar rytiniame krante, t. y tose vietose, kurias daugiau šildo saulė. Mažiausiai saulės šilumos tenka pietinei pakrantei, o vakarinis krantas pavasarį įšyla labai gerai.

VANDUO IR DUMBLAS

Atrastame greičiau įšylančiame sėkliuje (labai gerai, jei jis nėra visiškai atviras, o apsaugotas nuo vėjų, kurie gali išginti šiltesnį vandenį) gylis turėtų didėti pamažu - keliolika metrų nuo kranto jau turėtų būti 1-1,5 m gylio. Vanduo tokioje vietoje gali būti drumstokas - tai dar geriau. Vandenį paprastai drumsčia trys dalykai: į krantą besiritančios bangos, kurios pakelia dumblą, maudynių mėgėjai ir dugne maisto ieškančios, dumblą rausiančios žuvys. Maudynių mėgėjų laikas dar neatėjęs - jie prie ežerų paprastai pasirodo gegužės pabaigoje ir renkasi tas vietas, kur nėra dumblo. Didesnės bangos anksti pavasarį gali nieko gero nežadėti, nes bangavimas - tai intensyvus vandens maišymas, taigi perspektyvus, jau įšilęs sėklius yra atšaldomas šaltu ežero vandeniu.

O štai jei nėra bangų, nėra maudynių mėgėjų, bet pastebime, kad vandenį kažkas drumsčia - labai gerai. Tai daro žuvys. Didžiausi drumstėjai yra karpiai. Šie paršai sugeba sukelti ypatingus dumblo debesis. Neblogi dugno artojai yra ir karšiai, bet jie prie krantų nedideliame gylyje nesilaiko ir nieko čia neieško. Lynai irgi moka ir vandenį drumsti, ir mums ženklus - burbulus - į vandens paviršių siųsti.

Atradę, mūsų manymu, tinkamą žūklės vietą nežinomame ežere, būtinai patyrinėkime jos dugną: pasižiūrėkime, kur yra giliau, kur sekliau ir pan.

Atrastas sėklius gali būti labai įdomus, bet neįveikiamas - negalime prieiti, nėra kur įsitaisyti, nėra kaip užmesti. Nenumokite į tokį sėklių ranka, bet paieškokite šalia sėkliaus vietų, kur galima būtų užmesti masalą - jos taip pat gali būti perspektyvios.

JAUKAS SU PRIESKONIAIS

Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus reikia jaukinti. Kaip ir visas karpines žuvis, taip ir lynus pavasarį reikia jaukinti atsargiai. Jaukinimo principas beveik toks pats kaip ir gaudant kuojas:

♦jauko reikia nedaug,

♦jauko komponentai turi būti labai smulkūs, 

♦jauke turi būti nemažai musės lervų ir kapotų sliekų,

♦būtina atsiminti, kad pagrindinė jauko užduotis - nugabenti tai, ką žvejai kartais vadina priedais, t. y. musės lervas, kapotus sliekus, į žūklės vietą.

Pavasarį galima rinktis gana pigų smulkios frakcijos jauką - nereikia nei kad jis kvepėtų, nei kad produktai skleistų įvairius aromatus. Be to, žvejyba vyksta stovinčiame vandenyje, nedideliame gylyje, netoli kranto, todėl nereikia jokių papildomų komponentų, kurie jauko rutulį padaro lipnesnį, sunkesnį.

Kaip ir kiekviena žuvis, taip ir lynas mėgsta kvapus. Kai žvejai šneka apie kuojas, tai dažniausiai sako, kad šios žuvys mėgsta anyžiaus kvapą. Kai kalba apie karšius, teigia, kad šie yra prisiekę vanilės kvapo gerbėjai.

Kai kalba pasisuka apie karpių žūklę, minimi braškės, bananų ir įvairūs egzotiški kvapai. O kas patinka lynui? Tą šiais laikais nesunku atspėti, tereikia pažiūrėti, kas dedama į mišinius, kurie skirti tešlai gaminti. Neretai tokiuose mišiniuose kaip ypatinga sudėtinė dalis būna prieskonis ožragė. Koks tai prieskonis? Jis visiems gerai žinomas, anaiptol ne deficitas. Turbūt ne vienam yra tekę uostyti kaukazietišką prieskonių mišinį, kuris dar vadinamas „Chmeli suneli“. Tai štai, ožragė yra dominuojantis to mišinio kvapas.

Kai kurie žvejai teigia, kad lynai labai mėgsta ne tik ožragės, bet ir ciberžolės (dar vadinamos kurkuma) kvapą. Tai irgi tiesa, nes kai kurie gamintojai į lynams skirtus jaukus deda ciberžolės.

Galite pabandyti viename jauke suderinti abu kvapus.

Dar vienas niuansas - jauko spalva. Siūlyčiau jauką rinktis tokį, kuris nesiskirtų nuo dugno. Vietose, kuriose gaudome lynus, dugnas paprastai būna tamsus, todėl šviesesnį jauką reikėtų maišyti su žemėmis. Kuo žemėje daugiau durpių, tuo geriau. Darant jauko rutulius nereikia pamiršti, kad žvejosime ten, kur dugnas yra dumblas. Todėl jauko rutuliai negali būti sunkūs, tvirtai suklijuoti, kad neįsmigtų į dugną. Jie turi būti lengvi, purūs, suirti tuo metu, kai leidžiasi ant dugno.

ŽŪKLĖS VIETOS PARUOŠIMAS

Lynų žūklei reikėtų paskirti ne vieną dieną. Norint paruošti lynų žūklės vietą, kurioje kibtų dideli lynai, jaukinti reikia kelias dienas. Jei žūklės vieta arti namų, problemos lyg ir nėra, bet jei žvejys gyvena mieste, o tokių - dauguma, kiekvieną dieną prie ežero, kuris yra už 50 ar 100 km, neprivažinėsi.

Dėl to geriau nesiblaškyti po visą Lietuvą, o pamėginti lynų žūklės vietą susirasti kuo arčiau namų. Pabandykite ir galų gale pamatysite, kad kur nors ne taip toli namų yra puikių žūklės vietų. Jei vieta arti namų, prieš savaitgalio žūklę galima porą kartų nuvažiuoti ir rytais sumesti po kilogramą jauko.

Išankstinis jaukinimas leidžia sužinoti, ar tinkamai pasirinkta žūklės vieta. Sakykime, vieną dieną anksti ryte sumetėme kilogramą jauko. Kitą dieną - dar kilogramą. Trečią dieną vėl kilogramą ir jau galime šiek tiek ilgiau pabūti ir pasižiūrėti, kas vyksta.

Praėjus kuriam laikui turėtume pamatyti kokius nors požymius, kad mūsų jauką žuvys ryja. Tai nebūtinai turi būti lynai. Jauku pirmieji susidomėti gali karosai, kuojytės, plakiai. Jei aiškių žuvų buvimo požymių nematyti, vadinasi, žūklės vieta nėra tinkama. Kuo ilgiau iš anksto jaukinsime, tuo geriau, tačiau ne kiekvienas žvejys gali jaukinti, ne kiekvienas yra toks atsidavęs žvejybai, kad kas rytą anksčiau keltųsi ir važiuotų keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki lynų žūklės vietų. Ne kiekvienam prie širdies tokio malonumo kaina.

Taigi teks ieškoti kompromiso, pavyzdžiui, iš anksto jaukinti tik du kartus arba apskritai atsisakyti išankstinio jaukinimo tikintis, kad lynai žūklės dieną labai gerai reaguos į jauką. Be abejo, lynai gali palankiai sureaguoti į mūsų pastangas ir be išankstinio jaukinimo, tačiau jei norime pagauti išskirtinius, didelius, įspūdingus lynus, nepagailėkime nei laiko, nei lėšų.

Iš anksto jaukinti nereikia tik tuose nedideliuose ežerėliuose, kuriuose dominuoja maži ir vidutinio dydžio lynai. Tokios žuvys labai greitai sureaguoja į užmestą jauką, dažnai neblogai kimba bet kokiu oru, bet kuriuo dienos metu ir tiems žvejams, kurie visai nejaukina.

KLASIKINIS JAUKINIMAS

Yra žvejų, kurie pripažįsta tik klasikinį jaukinimą ir kuriems aprašytas jaukinimo būdas biriu smulkios frakcijos jauku, sumaišytu su gyvūniniais priedais (musės lervomis, kapotais sliekais), yra netinkamas net ankstyvą pavasarį. Tokių žvejų argumentai labai paprasti:

♦lynas, kaip ir karpis, tiek rudenį, tiek vasarą ryja gana didelius kąsnius ir suvartoja nemažai maisto, todėl jaukas gali būti sotūs,

♦birus jauko rutulys subyra į smulkiausias daleles, kurios plaukioja vandenyje ir privilioja įvairiausią smulkmę (kuojytes, plakiukus, karšiukus ir t.t.).

Argumentai iš tiesų labai rimti ir kai kuriuose vandens telkiniuose daug lemiantys. Klasikinio jaukinimo šalininkai teigia, kad geriau naudoti mažesnius kiekius, bet didesnės maistinės vertės jauką, nei pilti didelius kiekius mažos maistinės vertės jauką. Dėl to klasikinio jaukinimo šalininkai siūlo jaukinti:

♦virtos bulvės gabaliukais (ne didesniais nei 10 mm. skersmens),

♦šutintais arba konservuotais kukurūzais,

♦šutinta manų koše,

♦specialiais granuliuotais jaukais,

♦mažais baltyminiais kukuliais.

Toks jaukinimo būdas pavasarį pasiteisina tuose vandens telkiniuose, kur žuvų įvairovė labai didelė. O jei ežeras nedidelis, iš karpinių šeimos žuvų dominuoja lynai ir karosai, sėkmingesnis gali būti pirmasis variantas, t. y. jaukinimas biriu jauku.

ŽŪKLĖ

Lynai aktyviai maitinasi tuomet, kai vandens temperatūra pasiekia 11 laipsnių. Iki to laiko jie taip pat maitinasi ir kimba, tačiau nebūna tokie aktyvūs kaip tuomet, kai temperatūra būna 11 laipsnių ir aukštesnė. Pavasarį važiuojant žvejoti lynų reikia turėti termometrą. Jis reikalingas ne tam, kad žinotume, ar vanduo jau 11 laipsnių, ar šaltesnis. Pasinaudodami termometru galime atrasti šiltesnio vandens zonas. Būna, kad termometras parodo labai netikėtus ežero vandens temperatūrų skirtumus.

Žūklės vietą reikia rasti iš anksto, nes žūklės dieną ieškojimams nėra laiko - žvejodami lynus ant kranto turime būti dar prieš aušrą. Ši taisyklė galioja ne tik žvejojant lynus, bet ir karšius bei kitas žuvis. Nors teigiama, kad ankstyvą pavasarį ar rudens viduryje gero kibimo galima sulaukti ir vidury dienos, tačiau yra tokių vandens telkinių, kurių žuvys, nepaisant metų laiko, kimba labai anksti.

Lynai sutemus nekibs, tačiau kol neprašvito turime pasiruošti meškeres, užmesti į žūklės

vietą jauko. Jei ruošiamės žvejoti visą dieną, reikia turėti ne mažiau kaip 3 kg jauko.

Viena meškere žvejoti lynus neracionalu. Dviem - pats tas. Kai turime dvi meškeres, galime naudoti du skirtingus masalus, pavyzdžiui, ant vienos meškerės užmauti musės lervų kuokštą, ant kitos - du tris nedidelius sliekelius, kuriuos veriame per vidurį ir užfiksuojame musės lerva. Galime išbandyti „sumuštinį“ - kokonas ir sliekas arba kokonas ir musės lervos, o vėliau, jau gegužę ar birželį, „sumuštinį" kukurūzas ir sliekas. Taip pat nereikia pamiršti, kad gegužę ir vėliau geras lynų masalas gali būti ir naktinio slieko gabaliukas, o pavasario pradžioje, balandį naktiniai sliekai nepatenka į geriausių masalų trejetuką.

Naudodami dvi meškeres masalus galime laikyti skirtingame aukštyje, pavyzdžiui, vieną nuleisti tiek, kad liestų dugną, o kitą pakelti, kad būtų per vidurį tarp dugno ir vandens paviršiaus.

Anksti pavasarį geroje lynų žūklės vietoje galime pagauti gražių karosų. Gali būti net taip, kad jie dominuos laimikiuose. Tai ne bėda - visada kimba tos žuvys, kurios yra aktyvesnės ir drąsesnės. Ateis laikas, sulauksime ir lynų.

Kalbant apie ankstyvą lynų žūklę reikėtų pabrėžti, kad pirmieji sezono lynai dažnai kimba ne prie pat kranto, bet kiek toliau - kartais 20 m nuo kranto. Pavasario pradžioje vanduo dar per šaltas, dar nėra vandens augalijos, todėl lynai laikosi atokiau. Gegužės antroje pusėje, kai vanduo jau gerokai šiltesnis, augalijos gerokai daugiau, lynai būna arčiau krantų, tad žūklės nuotolis - tik keli metrai. Pakrantėse lynai intensyviai kimba tada, kai iš vandens ima lįsti vandens augalai.

Geriausias lynų žūklės metas - gegužė ir birželis. Tai nenuostabu, nes šie du mėnesiai apskritai yra geriausi ir dosniausi žvejams. Lynų aktyvumas apogėjų pasiekia tada, kai darželiuose pradeda žydėti tulpės.

Šaltinis Žvejys ir žuvis

Kas kam patinka

Žvejai, viliodami žuvis, jaukams ir masalams pagardinti naudoja įvairius kvapus. Jei sumanytume įsigyti jų visą sąrašą, net ne kiekvienoje prieskonių parduotuvėje rastume. Žuvys gyvena vandenyje, tačiau žvejai joms siūlo ne tik tai, kas natūraliai egzistuoja vandenyje, bet ir tai, kas auga sausumoje. Negana to, visiems tiems grūdams jie suteikia įvairiausių kvapų, kurių vandenyje nebūna arba jų koncentracija tokia maža, kad nė viena žuvis jų negali užuosti.

 Įvairiuose šaltiniuose dažnai galima aptikti rekomendacijų, kokie kvapai kokioms žuvims patinka. Neretai žvejų nuomonė šiuo klausimu skiriasi. Tai nenuostabu, juk skirtingų vandens telkinių žuvys gali labai skirtingai vertinti tuos produktus, kuriuos mes joms siūlome.

KUOJA IR KARŠIS

Literatūroje dažnai teigiama, kad kuojos mėgsta anyžiaus kvapą. Tačiau yra nemažai žvejų, teigiančių, kad anyžiaus kvapas ne tik ne vilioja, bet net išbaido kuojas. Tai tiesa - kai kuriuose vandens telkiniuose anyžiaus kvapas neduoda reikiamo efekto, todėl su juo reikia elgtis atsargiai ir nepamiršti, kad yra vandens telkinių, kuriuose anyžiaus kvapas veikia magiškai.

Vienas iš tų kvapų, kuriuos dievina visos kuojos, yra kanapių. Šiuo atveju išimčių beveik nėra - visos kuojos mėgsta kanapes, todėl gamindami kuojų jauką nepamirškite jų įdėti. Kuojoms patinka ir karamelės, ir kalendros kvapas. Šie kvapai nieko bendra neturi nei su anyžium, nei su vanile, tačiau sėkmingai naudojami žvejojant kuojas.  

Karšiui irgi patinka karamelė, nes yra smaližius ir jam patinka viskas kas saldu. Dėl to vanilės kvapas yra laikomas universaliausiu kvapu, skirtu karšiams.

Dedant vanilės, galima pridėti ir kalendros, nes karšiams kaip ir kuojoms ji taip pat patinka. Dar vienas dalykas, viliojantis karšius, yra riešutai. Malti riešutai jaukui suteikia pikantiško kvapo.

Biskvitai irgi yra tas produktas, dėl kurio karšiai gali pamesti galvą. Medaus biskvitai ir malti sausainiai visada yra dedami j karšiams skirtus jaukus. Tai gana didelės maistinės vertės, dažnai šviesios spalvos kvapnūs jauko komponentai. O kuojų jaukų sudėtinės dalys dažnai būna tamsūs produktai: maltos kanapės, malta džiovinta juoda duona.

KULINARIJA IR KONDITERIJA

Kvapai gali turėti įvairų poveikį. Pavyzdžiui, anyžius kuojas labai vilioja pavasarį. Bet taip pat sėkmingai anyžius traukia ir aukšles. O vasarą anyžius gali būti labai geras lynams skirtų jaukų priedas. Jei anyžius „nedirba", jį reikėtų pakeisti kalendra. Kalendra tinka ne tik kuojoms, bet ir karšiams.

Žvejai, ruošdami karšių jaukus, deda ne tik vanilės. Kai kurie, kurdami jaukus, yra tarsi konditeriai ir jaukus darydami iš saldžių maltų kepinių (biskvitų ir pan.) prideda vanilės, cinamono, gvazdikėlių. Žodžiu, kaip ir kepant pyragus, tortus ar sausainius.

Jei jauką ruošiame karosams, labai geras priedas yra česnakas. Karšiai taip pat mėgsta česnaku gardintus masalus, pavyzdžiui, daugelio Kauno marių žvejų makaronai dvelkia stipriu česnako aromatu.

„Coprah Melasse" - maltos kokoso riešutų išspaudos, sumaišytos su melasa. Tai puikus, saldus produktas, kuris labai patinka karšiams. Dera su cinamonu ir gvazdikėliais.

REKOMENDACIJOS DĖL KVAPŲ:

Cinamonas - kuoja, karšis, karosas, karpis.

Česnakas - kuoja, karšis.

Anyžius - kuoja, aukšlė, sterkas.

Gvazdikėliai - karpis, karšis, kuoja, aukšlė ir kitos karpinės žuvys.

Kmynai - karšis, lynas, kuoja, lynas.

Karamelė - karšis, karosas.

Pankolis (daržovė, kurios anyžiaus kvapo sėklos panašios j kmynų sėklas) - kuoja, aukšlė.

Ožragė - lynas, karšis, kuoja, aukšlė.

Kalendra - karšis, lynas.

Melasa - karšis, karosas, karpis.
Medus - karpis, karosas, lynas.

Vanilė - karšis, karpis, meknė, karosas.

Kokosas - karšiai, karpiai ir daugelis karpinių žuvų.

Braškė - karpis.

„Tutti frutti“ - karpis, lynas

„Scopex“ - karpis, lynas

Šaltinis: Žvejys ir žuvis