Žuvies patiekalai

Tikra žuvienė

Turbūt kiekvienas Lietuvos žvejas galėtų pasakyti tikros žuvienės receptą, patarti, iš kokios žuvies išvirta ji skaniausia ir kokios nevertėtų rinktis. Kulinarinio paveldo žinovai pažymi, kad nors žuvienės receptai ir skiriasi, tačiau yra ir keletas bendrų dalykų, be kurių, tikros žuvienės neišvirsi. Viena būtinų sąlygų – žuvienę turi virti žvejas lauko sąlygomis, katiliuke ant laužo. Ugnis turi būti nestipri, katiliukas atviras, kad verdama žuvis nesuvirtų ir nesuirtų.

Žuvienė – skaidrus sultinys, kuriame išvirti sultingi, stambūs žuvies gabalai. Žuvis sudedama į jau užvirusų daržovių sultinį, kuriame būtinai turi būti bent kelios svogūno galvos. Nemažiau svarbu yra žuvienės nepervirti: gėlavandenės žuvys verdamos iki 20 min, o jūrinės trumpiau – iki 12 min. Klasikinė žuvienė paprastai verdama iš vienos rūšies žuvų ir tik iš šviežios žuvies. Tarp žvejų paplitusi nuomonė, kad jei žuvienė verdama iš šaldytos, sūdytos ar konservuotos žuvies, tai jau nebe žuvienė, o tik žuvies sriuba.

Labiausiai žuvienei virti tinka sterkai, ešeriai, pūgžliai, sykai, taip pat galima virti ir iš salačių, šapalų, karosų, karpių ir raudžių. O ar yra žuvys netinkamos žuvienei? Žvejai atsakytų, kad yra ir jas reikia įsiminti: kuoja, karšis, gružlys, aukšlė, visos silkių šeimos žuvys, grundalai. Žuvienė verdama ir iš jūrinių žuvų, tik tam tinkamų rūšių priskaičiuojama ne tiek jau ir daug: menkė, otas, nototenija, ledinė žuvis, jūros ešerys.

Priklausomai nuo to, kokia žuvis naudojama žuvienei, galima ją gardinti įvairiais priedais: juodaisiais pipirais, petražolėmis, krapais, svogūnų laiškais, lauro lapais, porais.

Tai tokie pagrindiniai žuvienės gaminimo principai. Geros žvejybos ir gardžios žuvienės!

Virti vėžiai

Dažniausiai vėžiai verdami taip. Puode užverdame vandenį, įberiame žiupsnelį druskos, įdedame nemažai krapų. Tada į verdantį vandenį sudedame gyvus vėžius, kad juos vanduo apsemtų. Verdame apie 10 minučių. Išvirusio vėžio kiautas tampa ryškios raudonos spalvos. Į vandenį galima įdėti ir kitokių prieskonių: petražolių, kmynų, pipirų, krapų, cinamono, gvazdikėlių ir kitų.

Folijoje keptas upėtakis

Ingredientai:

1 upėtakis (maždaug 1kg.)
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Smulkintų žalių petražolių lapelių
Pusė citrinos
30 g. sviesto



Paruošimas:
Upėtakį nuvalykite ir nuplaukite šaltu vandeniu.
Nupjaukite žuviai galvą ir dar sykį nuplaukite. Upėtakį iš išorės ir iš vidaus įtrinkite druska ir pipirais. Į vidų įberkite susmulkintų petražolių.
Paruoštą upėtakį dėkite ant folijos lapo. Žuvies šonus keliose vietose įpjaukite ir įdėkite į plyšelius po gabalėlį sviesto.

Upėtakį gerai įvyniokite į foliją.
Žuvį dėkite į įkaitintą iki 200° orkaitę ir kepkite maždaug 30 min. Paruoštą upėtakį dėkite į lėkštę, apšlakstykite sviestu ir citrinos sultimis ir pabarstykite petražolių lapeliais.

Troškintas lynas su grybais

Ingredientai:

1Kg lyno ar kitos žuvies,

2 svogunai,
2 morkos,
Džiovinti grybai,
Grietinelė,
Aliejaus



Paruošimas:
Lyną išvalyti, supjaustyti gabalėliais ir apkepti aliejuje. Sudėti i troškintuvą.Džiovintus grybus išmirkinti, išvirti, pakepinti svieste su svogūnu ir morkomis, viską supilti ant lyno, patroškinti 15min. supilti grietinėlę. Pateikti su bulvių koše.

Žuvies apkepas

Ingredientai:
Jūros lydeka, 500 g.;
Svogūnai, 5 vnt.;
Morkos, 300 g.;
Aliejus, kepimui;
Ryžiai, virti, 400 g.;
Fermentinis sūris, 200 g.;
Prieskoniai žuvies, druska pagal skonį;

Paruošimas:
Keptuveje su aliejumi iškepti įtrintą prieskoniais žuvį. Išvirti ryžius pasūdytame vandenyje. Svogūnus supjaustyti griežinėliais, pakepinti aliejuje, po to sudėti burokine tarka sutarkuotas morkas ir viską troškinti apie 15 min (galima truputį pasūdyti). Į skardą su sviestiniu popieriu dėti sluoksniais: iškeptą žuvį, troškintus svogūnus su morkomis, virtus ryžius, tarkuotą fermentinį sūrį. Uždengti apkepą folija ir kepti apie 25-30 min orkaitėje. Pateikti apkepą su majonezu, arba majoneziniu padažu.

Gal pravers?

Ø Jei blizgė užkliuvo už dugno, ją atkabinti galima, stipriai įtemptą valą staigiai atleidus.

Ø Susisukusį valą galima ištiesinti, paleidus jį be blizgės pasroviui arba velkant ištiestą paskui valtį.

Ø Velkiaujant meškerykotį reikia laikyti taip, kad tarp jo ir valo būtų status ar maždaug status kampas, nes kitaip velkant, žuvis staigiu smūgiu gali nutraukti valą – meškerykotis, negalėdamas palinkti, nesušvelnins smūgio.

Ø Išmetamą seną valą supjaustykime – jame nesusipainios netyčia patekęs gyvūnas.

Ø Sliekai mėgsta kavos tirščius. Jei juos nuolat išpilsime vienoje vietoje darže ar sode, aplinkui visada bus sliekų.

Ø Per sausrą sliekus galima suvilioti į pasirinktą vietą. Dvi valandas prieš kasant, sode ar darže reikia išpilti 4-5 kibirus vandens ir žemę toje vietoje uždengti maišu ar kokiu audeklu, kad vanduo lėčiau garuotų. Toje vietoje prisirinks sliekų. Juos geriau kasti šakėmis – mažiau supjaustysime.

Ø Ankstyvą pavasarį sliekų rasime greičiau, jei rudenį pasirinktą vietą uždengsime polietileno plėvele. Mat po ja žemė mažiau įšąla. Pavasarį, sniegui nutirpus, ten rasime sliekų.

Ø Šiltą vasaros dieną sunku išsaugoti sliekus. Meškeriotojai pastebėjo, kad putplasčio dėžutėje jie gyvi išbūna kelias savaites net labai karštomis dienomis. Tokioje dėžutėje juos reikia laikyti taip: ant dugno padėti drėgnų vandens žolių ir jas užpilti komposto sluoksniu, ant jo vėl uždedama žolių. Dangtelyje reikia padaryti skylutes. Putplasčio dėžutės netvirtos, užima daug vietos, bet lengvos. Net žiemą jose ir per didžiausius šalčius galima išsaugoti sliekus.

Ø Starkiai mieliau griebia blizgę ir gyvą žuvelę apsiniaukusią, lietingą dieną. Lydekos gyvą žuvelę geriau čiumpa saulėtą dieną, o blizgę – kai dangumi plaukia debesys. Panašiai elgiasi ir ešeriai.

Ø Dirbtinę žuvelę žuvys noriau griebia debesuotą ir apniukusią dieną, o giedrą dieną bei lietui lyjant į ją beveik nežiūri.

Ø Dieną žuvys geriau kimba, kai slėgis normalus, o naktį – kai slėgis normalus, o naktį – kai aukštas slėgis.

Ø Dirbtinį masalą lydekos griebia geriau, pučiant silpnam (0,3-5 m/sek.) vėjui, o ešeriai – kai vėjas stipresnis (2-8 m/sek.).

Ø Naktiniai sliekai – labai geras masalas, bet juos rinkti nėra lengva. Dažniausiai gaudomi naktimis, pasišviečiant žibintuvėliu. Nors šviesos nebijo, bet labai jautriai reaguoja į žingsnius ir greitai pasislepia savo urveliuose. Ir čia padės mažos meškeriotojų gudrybės.

Ø Gaudyklė iš kibiro. Plastikiniame kibire reikia prigręžti daug ir gana didelių skylių. Į tokį išakytą kibirą pripilama puraus juodžemio, o jo viduje (nemaišant su žeme!) pridedama maisto atliekų. Tokią gaudyklę reikia įkasti vietoje, kur daug sliekų, - jie greitai sulįs į kibirą ir teliks, išvertus I juodžemį, juos surinkti.

Ø Po senu maišu. Tai pats paprasčiausias būdas sliekams suvadinti norimon vieton. Sliekų laikymosi vietoje žemė uždengiama drėgnu maišu ar takeliu. Suvilioti drėgmės ir tamsos, sliekai susirenka po tokiu apklotu žemės paviršiuje. Pakėlus maišą, sliekus nesunku sugaudyti.

Ø Sliekus patogiausia laikyti plastikinėje dėžutėje ant diržo. Ji turi sandariai užsidaryti, dangtelis tvirtai laikytis. Dar geriau, jei jis ant vyrių ir su skylutėmis orui įeiti. Tokias dėžutes jau pradėjo gaminti mūsų pramonė.

Ø Masalas gali būti ir pačios žuvies gabaliukai. Antai vėgėlė noriau griebia žuvies gabaliuką nei gyvą žuvelę. Ypač tai geras masalas jūrinėms žuvims. Be žuvies gabaliukų, galima imti žuvies žarnas, pūslės gabaliukus, žiaunas, akis.

Ø Įvairios maisto medžiagos žuvis vilioja – tai žino kiekvienas meškeriotojas. Tačiau dažnai būna taip, kad ir masalas geras, ir jaukas patikrintas, o žuvys nekimba ir tiek. Dar blogiau – traukiasi iš jaukinimo vietos. Kad taip neatsitiktų, visada reikia žiūrėti, kad kartu su jauku ar masalu į vandenį nepatektų benzino, žibalo ar tepalų. Tad prieš žūklę reikia gerai numazgoti rankas , o prie vandens telkinio dar dera jas įtrinti vietiniu dumblu ir vėl numazgoti. Žuvims nepatinka tabako, uodų tepalo, naujų dažų, įvairiausių skiediklių kvapai. Nudažytas blizges, svarelius, kabliukus reikia ilgokai palaikyti, kad iš jų išsivadėtų žuvis gąsdinantys kvapai.

Ø Sugautas žuvis nelengva išlaikyti rankose, ypač didesnes. O dar reikia atkabinti kabliuką! Jei norime žuvis išlaikyti gyvas, kabliuką reikia išimti itin atsargiai. Geriau tai daryti specialiais įrankiais – pincetu, plokščiareplėmis, korncargu (chirurginėmis žirklėmis, kurių galima nusipirkti veterinarijos vaistinėse). Jei jau neturime jų, pravers ir paprasta lazdelė. Jei atkabinamą žuvį, sužalojome, geriau ją apsvaiginti arba papjauti – tokia žuvis bus daug skanesnė negu ta, kuri ilgai kankinosi, trokšdama ant kranto. Taip žuvis kankinti ir nehumaniška. Apsvaiginti žuvį galima staigiu smūgiu per galvą kietu daiktu. Dažnas meškeriotojas tam reikalui nešiojasi specialią kuokelę. O dar geriau –perpjauti aštriu peiliu pilvo aortą. Tai padaryti reikia , o kol žuvis dar gyva ir pulsuoja širdis – nutekės dalis kraujo, ir žuviena bus baltesnė, skanesnė.

Ø Kaip geriau laikyti žuvį rankose? Mažesnę lydeką, šapalą, ūsorių, ar kitą neplačią žuvį galima išlaikyti stipriai suimtą pirštais žemiau krūtinės pelekų. Didesnę lydeką – užkišus pirštus už žiaunų arba dviem pirštais už akiduobių. Labai sunku išlaikyti didelį karšį: ranka neapimsi – platus, slidus. Tad geriau jį laikyti, įkišus nykštį į nasrus, o kitais dviem pirštais paėmus iš apačios už žiaunų. Taip patogiau laikyti didelį karpį, karosą.

Ø Labai sunku vasarą sugautą žuvį ilgai išlaikyti nesugedusią. Jei meškeriojame visą dieną ir norime parvežti namo šviežios žuvies, geriau ją laikyti gyvą vandenyje. Reikia turėti gana didelį krepšį ar specialią varžą iš tinklo ar lentų.Sugautos žuvis atsargiai atkabinamos ir nedelsiant įleidžiamos varžon, o ją reikia laikyti paskandintą 10-12 metrų. Mat tokiame gylyje vasarą vanduo vėsesnis, ir žuvys ilgiau išlieka gyvos. Jas reikia nuolat apžiūrėti ir negyvas išimti. Ne visos žuvys vienodai gajos. Kai kurių iš viso gyvų negalima išlaikyti, net ir vandenyje. Ilgai krepšyje ar varžoje gyvena karosai, lynai, unguriai, vėgėlės, ūsoriai, vijūnai.

Ø Kaip atskirti šviežias žuvis nuo jau gendančių? Šviežių žuvų žiaunos ryškiai raudonos. Jei žuvys nukraujavusios, žiaunos būna šviesesnės, o užšaldytų – pilkos su rausvu atspalviu. Nesugedusios žuvys stipriai sklaidžia savo būdingą kvapą. Jūros ir gėlųjų vandenų žuvų natūralūs kvapai labai skiriasi. Skiriasi net netolimų ežerų žuvų kvapai. Šviesios ir kiek iškilios akys byloja, kad žuvys šviežios. Jų mėsa būna stangri, paspaudus nelieka įdubimų, gerai laikosi prie stuburo. Šviežios žuvys dar būna nepraradusios ryškių spalvų, lygus gleivių sluoksnis dengia visą žuvį, žvynai blizga.

Ø Gendančių žuvų požymiai. Žiaunų lankeliai parudavę, papilkėję ir net pažaliavę, gleivėti, nuo jų sklinda dvokas. Akių rainelė neskaidri, įkritusi. Žuvų kūnas netenka elastingumo, išlieka įspaustos duobutės, raumenys lengvai atsiskiria nuo stuburo, šonkauliai praduria pilvo odą, žuvys netenka pirmykščių spalvų, gleivių sluoksnis pastorėja, sulimpa į rutuliukus, pasidaro lipnus, žvynai lengvai iškrenta, žuviena prie stuburo parausta.

Ø Žinoma, ne visų žuvų gedimo požymiai vienodi, tad reikia patyrimo, norint nustatyti, ar jos tinkamos maistui.

Ø Kaip išsaugoti žuvyje visas maisto medžiagas? Kuo greičiau pagautos žuvys pateks vėsesnėn aplinkon, tuo geriau.Jei pavėluosime tai padaryti, sutrumpinsime jų saugojimo laiką iki dviejų parų. Tad geriausia sugautą žuvį tuojau pat atšaldyti ant ledo. Dabar visi stengiasi kuo greičiau įsigyti šaldytuvą ir jame laikyti maisto produktus. Žinoma, daugiabučiuose ledainių niekas neįsirengs, bet vasarai ledo galėtų pasiruošti nuosavuose namuose gyvenantys, ypač kaimo žmonės. O prie meškeriotojų namelių, poilsio namų tai padaryti net būtina – nereikės eikvoti elektros energijos, mažiau bus teršiama aplinka šaldytuvai – ne tokie jau “nekalti” įrenginiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir maisto produktai bus vertingesni. Žuvis reikia laikyti ant smulkaus ledo išskrostas ir išvalytas – taip laikomos žuvys net savaitę nesugenda. Palankiausia temperatūra – 1 laipsnis Celsijaus. Žiemą reikia stengtis, kad sušalusios žuvys neatšiltų, nes antrą kartą užšaldytos jos praranda skonį ir kokybę. Jei jau būtinai reikia žuvį užšaldyti – tai padaryti reikia greitai.

Ø Ką daryti prie upės, ežero? Kelias valandas žuvis galima išsaugoti pintinėje. Jos apvyniojamos švariu drėgnu skudurėliu, varnalėšos lapais ir sudedamos į pintinę sluoksniais, tarp kurių dera pridėti alksnio šakelių ar dilgėlių. Krepšyje turi būti drėgna – garuojant vandeniui, temperatūra bus žemesnė, nei aplinkoje. Krepšys turi būti pakankamai didelis, kad jame galima būtų sudėti laisvai, kad jos nebūtų suspaudžiamos. Jei jau neturime krepšio, žuvis galima kelias valandas išlaikyti ir polietileno maiše, tik jis turi būti atviras,kad į vidų patektų oras. Žuvis , kaip ir krepšyje, reikia sudėti apvyniotas, sudrėkintas.

Ø Kaip užšaldyti žuvį? Kad ir kaip suksimės, be šaldytuvo ilgai žuvų neišlaikysim. Tad norėtume patarti, kaip geriau tai padaryti, kad žuvis neprarastų savo maistinės vertės. Žuvis galima šaldyti ir nesupjaustytas, ir gabalais, paruošus filė. Geriausia šaldyti šviežias išdarinėtas žuvis – taip paruoštos jos ilgiausia išsilaiko. Prieš užšaldymą žuvų negalima sūdyti. Paruoštas žuvis reikia apvynioti tankiu popieriumi, folija ar įdėti į polietileno maišelį, kuri reikia sandariai užrišti. Kai kas rekomenduoja žuvis užšaldyti ledo gabaluose. Tai daryti nepatartina, nes atitirpstanti žuvis darosi labai vandeninga. Jei jau norime taip padaryti, geriau užšaldyti polietileno maišelyje. Praktika rodo, kad liesa žuvis geriau laikosi nei riebi. Antai plekšnės, sykai, strimelės, užšaldytos namų šaldytuvuose, maistines vertybes išsaugo iki metų.

Ø Atšaldyti žuvį reikia palengva. Nepatartina žuvį atšildyti karštu vandeniu.

“Meškeriotojų išmonės”. R. Adamonis.

Patarimai

Kaip išsaugoti nuo sugedimo žuvį

Vasaros metu, kada dienos būna karštos, o meškeriotojas praleidžia prie upės visą dieną sugautoji žuvis gali sugesti. Tam reikalui naudojamas specialus krepšys, kuriame yra atskiras skyrius žuviai sūdyti. Daroma taip. Jeigu gaudoma vienoje vietoje ir žuvis gerai kimba, ji laikoma paprastai vandenyje. Keičiant meškeriojimo vietą, ir jeigu pagautos žuvys dar gyvos, jas reikia pernešti į kitą vietą ir vėl laikyti vandenyje. Bet jeigu pernešant žuvis užtrokšta, nedelsiant reikia jai perpjauti pilvą, išimti vidurius ir, pabarsčius smulkia druska, sudėti į tam reikalui turimą krepšį. Žuvis reikia dėti eilėmis: vieną eilę galvomis į vieną pusę, kitą eilę - priešingai.
Meškeriotojo krepšį galima nusipirkti sporto bei medžioklės reikmenų krautuvėje. Jame yra skyriai žuvims sūdyti, skyrelis druskai laikyti, žvejojimo įrankiams susidėti ir t. t. Krepšys užsikabinamas ant peties ir žvejojimo metu visai netrukdo.
 
Kaip lengvai nuskusti ešerį

Keli būdai kaip paprasčiau nuskusti ešerius: prismeik ešerio uodegą su šakute prie lentos, patrauk stipriai už galvos, kad trakštelėtų. Peilio smaigaliu ar šakute padaryk kelis įstrižus rėžius per žvynus, ir tada valyk. Legviau? Kitas ešerio valymo būdas - įkišęs per žiotis pieštuko storumo lazdelę, tarkuok smulkia tarka įstrižai kūno. Arba tiesiog užvirk vandens ir įkišk ešerį porai sekundžių į verdantį vandenį, ištraukęs žvynus kaip mat nuvalysi rankomis. Tais pačiais būdais galima nuvalyti ir pūgžlius.

Pašarai ir masalai

Kada kokie pašarai geriausi

Pašarai maišomi su augalinės ar gyvūninės kilmės priedais,tačiau kartais apsieinama ir be jų. Būna, kad žuvis vilioja tikgrynieji pašarai. Gaudant vandens paviršiuje, gyvūninės kilmės priedai dažniausiai išvis nenaudojami. Šiuo atveju pakanka sužadinti žuvų smalsumą, skonio bei kvapo pojūčius, todėl efektyviai veikia saldūs ir kvapūs, debesį skleidžiantys pašarai. Gaudant srovėje atsargias ir stambias žuvis, dažniausiai naudojami tik grynieji augalinės ar gyvūninės kilmės pašarai. Kai srovėje gaudomos žuvys aktyvios, pakanka gyvūninės kilmės pašarų, pvz., kapotų sliekų, sumaišytų su balastine medžiaga.Šitaip šeriama ir gaudant stambias kuojas bei karšius šaltamevandenyje – tada nebūna pavojaus, kad žuvys bus peršertos.Gaudant šaltoje srovėje, pašariniai rutuliai turi būti gana lipnūs, o vanduo, su kuriuo maišoma žemė, gali būti kiek pasūdytas.Minėtasis šėrimo būdas, kai grynieji pašarai maišomi vien su balastinėmis medžiagomis, netinka gaudant karpius, nes jie labiau reiklūs pašarų sudėčiai.

Šėrimas grynaisiais pašarais

Grynaisiais augalinės ir gyvūninės kilmės pašarais šeriama ir stovinčiame, ir tekančiame vandenyje. Srovėje tai daroma reguliariai ir nuolatos. Gaudant įprasti pašarai mėtomi labiau koncentruotai gaudymo zonoje, o grynieji pašarai dažnai iš mėtomi plačiau. Jei kibimas susilpnėja, tai ne visada reiškia,
kad žuvys pasitraukė iš gaudymo vietos. Norint, kad jos taptų aktyvesnės, kartais užtenka papildomai įmesti vieną įprasto pašaro rutulį. Nuolatos,reguliariai metant grynuosius pašarus,žuvys (ypač smulkesnės)dažnai pakyla nuo dugno. Šiuo atveju pakėlus svarelius ir masalą,žūklės rezultatai dažniausiai pagerėja.Klasikiniu būdu paprastai šeriama taip: iš pradžių sumetami pašariniai rutuliai, o paskui nuolatmėtomos grynųjų augalinės ar gyvūninės kilmės pašarų porcijos.
Gaudant kai kurias žuvis, pvz., ūsorius, šapalus, kartais labiau pasiteisina šėrimas grynaisiais pašarais, o ne tokiais, kurių pagrindas smulkūs komponentai.

Kam tinka lervų lėliukės

Per ilgai ar netinkamai laikomos musių lervos virsta lėliukėmis. Nepatyrę žvejai jas dažnai išmeta, o to daryti nereikėtų.Musių lėliukes, ypač šviesesnes, užvertas ant kabliuko, mielai griebia įvairios žuvys. Be to, jos puikiai tinka pašarams. Kad,sumaišius su pašarais, neiškiltų į vandens paviršių, jas galima sutraiškyti.

Pašaro ir masalo spalva

Kartais ginčijamasi, ar pašaro ir masalo spalva turi skirtis, ar turi būti vienoda. Į šį klausimą nėra taip paprasta atsakyti.Žinoma daug pavyzdžių, kai žuvis labiau vilioja masalas, kontrastuojantis su aplinka. Tačiau būna ir visai priešingai. Jei masalą visada reiktų parinkti pagal pašaro spalvą, tai praktiškai padaryti būtų tikrai nelengva, pavyzdžiui, žuvis pašėrus juodai dažytais pašarais. Kita vertus, žuvys gilumoje mato tik atspalvius, tad joms vienodai gali atrodyti ir raudonai, ir žaliai ar dar kitaip dažyti masalai.

Dėl dažytų pašarų

Gaudant stambesnes žuvis srovėje, naudojami stambesnės struktūros natūralūs pašarai, beveik nepaliekantys matomo pėdsako srovėje. Visgi dažnai pasiteisina pašarų dažymas. Štai kukurūzų ar saulėgrąžų išspaudos pačios palieka pėdsakus, bet kitais atvejais naudojami specialūs dažikliai, pvz., Tracix milteliai, kurie būna įvairiausių spalvų. Oranžiniai skirti įvairių stambių žuvų gaudymui šiltuoju metų laiku. Geltoni skirti stambioms žuvims, esančioms prie dugno. Rudi – kuojoms, balti karšiams, o juodi – žiemos ir pavasarinei žūklei.Skaitydamas naujausią įvairių užsienio šalių žvejybos literatūrą, randu nemažai prieštaravimų, kokios spalvos turėtų būti pašarai.Visgi autorių nenorėčiau kaltinti fantazijos pertekliumi ar neatsakingumu. Matyt, tam tikrais atvejais gaudant tas pačias žuvis galima naudoti skirtingų spalvų pašarus.

Musių lervų klijavimas

Musių lervos dažniausiai klijuojamos, kai ruošiamės gaudyti toliau nuo kranto esančias stambias žuvis. Kad jas užmestume, reikia suklijuoti specialiais milteliais, pvz., Sensas, Stick,Colmic, Arabic, Horlicks ar kokiais nors kitais. Tai daroma taip: iš pradžių lervos persijojamos, kad neliktų šiukšlių, negyvų lervų ar kitų priemaišų. Po to jos supilamos į plokščiadugnį indąir sudrėkinamos purkštuvu. Vėliau apibarstomos klijais, gerai
permaišomos ir paliekamos dešimčiai minučių. Kartais daroma atvirkščiai: sausos lervos apibarstomos klijais, o po to apipurškiamos. Jei reikia, klijais gali būti apibarstomi ir pašarai prieš formuojant iš jų rutulius. Klijų būna įdėta pakankamai,jei suformuotas rutulys nebelimpa prie rankų. Kad neliptų, rankas galima ištrinti ir kukurūzų miltais. Suformuoti didesni ir mažesni lervų rutuliai šaudomi iš timpos.Pasaulio čempionato Portugalijoje metu kai kurie žvejai musių lervas klijavo tiesiog su žvyru, kuris buvo naudojamas kaip balastas.

Kada šerti papildomai

Gaudant kuojas, papildomai reikia šerti, kai po pradinio intensyvaus šėrimo kibimas pastebimai susilpnėja. Gaudant karšius, šerti reikia nuolat. Žuvys gali laikytis gaudymo vietoje, bet dėl įvairių priežasčių gali būti neaktyvios.Kartais užten ka vieno papildomo pašarinio rutulio, kad būtų sužadintas jų apetitas ir konkurencijos jausmas.

Jei dugnas dumblėtas

Jei dugnas dumblėtas arba padengtas žolių sluoksniu, pašarus reikia tik lengvai sudrėkinti arba priešingai – pagaminti labai skystus. Labiau siūlyčiau antrąjį variantą: skysti pašarai skęsdami sklaidysis ir nusės ant žolių ar dumblo, bet nenugrims. Naudojant labai sausus pašarus, dalis jų gali „pakibti” aukštesniuose vandens sluoksniuose ir išsklaidyti žuvis.

Apie balasto naudojimą

Balastinės medžiagos naudojamos daugeliu atvejų. Jos nėra nei kvapios, nei maistingos, bet suteikia svorio, skaido arba priešingai – klijuoja pašarus,keičia jų spalvą, o srovėje sudaro matomą šleifą ir taip patraukia žuvų dėmesį. Antai kurmiarausio žemė būna šviesesnė arba tamsesnė, visada gerai išpurenta, todėl neturi stambių priemaišų. Ji nesuklijuoja pašarų, todėl tinka gaudant stovinčiame vandenyje prie dugno arba lėtoje srovėje. Maišyta su melasa, ji tinka dugnui padengti gaudymo vietoje.Net gaudydamas aukšles dažnai pašarus maišau su smėliu arba smulkiu žvyru. Šitaip sumaišius juos galima toliau ir tiksliau užmesti. Vandens paviršiuje lieka pašarų debesėlis, o skęstantis smėlis atkreipia žuvų dėmesį, ir jos tampa aktyvesnės.

Pavasarėjant

Kai pradeda šilti vanduo, žuvys, pvz., karpiai, ima daugiaujudėti, aktyviau ieškoti maisto. Vakarais ir naktimis jos pasirodo prie pat kranto, o šviesiu paros metu laikosi gilesnėse vietose. Jei karpius nuolat gaudote toje pačioje vietoje, juos reikėtų šerti bent 7-8 kartus per parą, be to, užmesti vienodą pašarų kiekį. Pastebėta, kad pavasarį kukurūzai, riešutai ar įvairūs grūdai yra geresnis masalas negu baltymininiai kukuliai. Pavasarį pašarai turi būti mažiau maistingi, kad žuvys per greitai nepasisotintų ir nepasitrauktų iš gaudymo vietos.

Musių lervos iš kiaušinių

Musių lervos skiriasi ne tik dydžiu. Augintos mėsoje būna sunkesnės, augintos žuvyje – lengvesnės. Pastebėta, kad ilgą laiką laikytos šaldytuve musių lervos nebe taip gerai vilioja žuvis, ypač kai šios būna sočios ir išrankios. Taip pat pastebėta, kad pačiospatraukliausios žuvims būna lervos, išaugintos kiaušinyje. Tad varžyboms ar šiaip žūklei visada galima turėti papildomo „slapto” masalo. Yra du tokių lervų išauginimo būdai:

1. Pramuškite kiaušinio lukšte maždaug 1 cm dydžio skylę ir pašalinkite beveik visą baltymą. Po to kiaušinį iki pusės paslėpkite kukurūzų miltuose ir palikite tamsioje vietoje. Po 5-8 dienų, priklausomai nuo oro temperatūros, kiaušinyje knibždės musių lervos.2. Supjaustykite bet kokią žalią mėsą mažiukais gabaliukais ir palikite tamsioje vietoje taip, kad ją surastų musės. Kai antmėsos jau bus pakankamai musių kiaušinėlių, sudėkite mėsosgabaliukus į kiaušinį, paruoštą kaip pirmuoju atveju. Jei kiaušinyje atsiras per daug skysčių, įberkite pusę šaukštelio kukurūzų miltų.

Kaip prisirinkti sliekų

Į drėgną žemę įsmeikite šakes arba pagalį. Stipriai pajudinkite kotą ar patį pagalį pirmyn ir atgal, ir patys aktyviausi sliekai išlįs į paviršių. Naktinių sliekų prisirinksite naudodami kišeninį prožektorių su neryškia Šviesa.

Kiek lervų dėti į pašarus

Bendros taisyklės nėra. Kiek jų dėti, sprendžia pats žvejys,atsižvelgdamas į žuvų gausumą bei apetitą. Kai žuvys kimba silpnai, naudojame mažiau maistingus pašarus, tada reikia ir mažiau uodų trūklių ar musių lervų. Pavyzdžiui, penkiems litrams jau sumaišytų pašarų silpnai kimbant turėtų pakakti 150 200 g uodų trūklių lervų, tuo tarpu vidutiniškai kimbant jų
reiktų 250-300 g, o kai žuvų daug ir jos alkanos – 400-500 g.Gaudant nepalankiomis oro sąlygomis ir dar nežinomoje vietoje, visada galėsite papildomai pridėti ir vėliau.

Philipe’as Capulade’as apie kanapes

Philipe’as Capulade’as, pasaulio čempionas, apie kanapes
yra sakęs:„Retai kada mano pašarai būna be kanapių. Jas sutrinu maišytuvu žūklės išvakarėse. 0,5 litro maltų kanapių sumaišau su tokiu pat kiekiu nemaltų. Visa tai užpilu karštu vandeniu, kad per naktį išbrinktų. Jei tikiuosi sugauti karšių, prieš užpildamas vandeniu kanapes sumaišau su kukurūzų išspaudomis.Nupiltas nuo kanapių vanduo puikiai tinka pašarų maišymui.
Jei kanapių per daug, likusią dalį galima užšaldyti ir palikti kitai žūklei”.

Praktiški patarimai, kaip šerti

1. Jei vanduo stovintis, negilu, vyrauja kuojos, venkite šviesių, debesį skleidžiančių pašarų. Pašarai turi būti ne per daug maistingi, o pašariniai rutuliai – ne per daug suspausti. Pradžiai sumetama 6-10 rutulių, o papildomai šeriama, kai nebekimba.2. Jei vanduo gilus stovintis, kimba kuojos ir karšiai, pašarai turi būti geresnės kokybės, iš stambesnių dalelių, labiau suspausti. Šeriama kaip ir pirmuoju atveju: sumetama 8-10 pašarinių rutulių. Pašaruose gali būti balastinių medžiagųkurmiarausio žemės, smėlio ar žvyro. Jei dugnas turi nuolydį ir yra gilėjantis, rutuliai sumetami arčiau. Atminkite, kad žuvys gali maitintis ir aukščiau dugno.3. Gaudant kanaluose, jei daug dumblo, dugną kartais pravartu padengti žemės sluoksniu, sumaišytu su melasa, kuri vilioja žuvis. Dažniau pasiteisina ne gausus pradinis šėrimas, bet pastovus pašarinių rutulių su gyvaisiais priedais mėtymas. Kartais geriau šerti tik grynaisiais pašarais.4. Gaudant lėtoje srovėje, pradžioje dažniausiai sumetama apie 10 vidutiniškai suspaustų pašarinių rutulių. Kai kuojos kimba silpnai, reguliariai, bet ne dažnai šeriama papildomai.Užėjus karšiams, pašarai mėtomi dažnai ir nuolat. Jei gaudomos aukšlės, šerti reikia nuolat. Apsiribojama pašarais, skirtais gaudyti vandens paviršiuje.5. Gaudant stiprioje srovėje, pašarai naudojami maistingi,lipnūs ir sunkūs. Sumetama apie 10 stambesnių pašarinių rutulių. Gaudant kuojas, apsiribojama pradiniu šėrimu. Gaudant karšius, pašariniai rutuliai sumetami gaudymo pradžioje, bet vėliau dar nuolat mėtomi sunkūs rutuliai su gyvaisiais pašarų priedais. Karšius srovėje kartais vilioja ne tik aplink judantys šviesios spalvos pašarai, bet ir krentančių į vandenį pašarų sukeliamas triukšmas.

Retesni augalinės ir gyvūninės kilmės masalai

Ąžuolo gilės. Kieta luobelė lengvai nusiima ją įpjovus ir palaikius 3-4 min. verdančiame vandenyje. Tada 20-30 minučių virinamos įbėrus vanilės miltelių. Tinka gaudant karpius ir lynus.Burokėliai. Virti pjaustomi reikiamo dydžio kubeliais. Košė tinka maišyti su pašarais, o likęs vanduo pašarams dažyti. Tinka gaudant taikiąsias žuvis.Kanapės. Mirkomos parą ir verdamos 15-20 min. arba užplikomos termose. Tinka gaudant taikiąsias žuvis, ypač
kuojas.Kopra. Tai susmulkintas kokoso riešuto branduolys. Tinka
gaudant visas taikiąsias žuvis.Kramtomoji guma. Įvairių egzotiškų vaisių skonio, su cukrumi ar be jo. Tinka gaudant kuojas, raudes, o kartais ir karšius,
karpius bei lynus dugnine meškere.Kukurūzai. Mirkomi 36 val, po to verdami. Tinka gaudant stambias kuojas, karšius, karpius, lynus.
Pupos. Verdamos 30-40 min. Tinka gaudant stambius lynus ir karpius dugnine meškere.Pupelės. Mirkomos per naktį, po to užplikomos termose. Tinka gaudant lynus ir karpius dugnine meškere.Ryžiai. Pasūdytame vandenyje verdami iki 15 minučių, palaikomi po šaltu tekančiu vandeniu ir apdžiovinami. Tinka gaudant aukšles, kuojas, raudes.Saulėgrąžos. Išgliaudytos sėklos mirkomos 24 val., apverda mos arba užplikomos. Tinka gaudant įvairias taikiąsias žuvis.Žolė. Švelnūs žalios spalvos pluoštai randami negiliuose saulės apšviestuose vandenyse. Ant kabliuko kabinama natūrali
arba su kvapiaisiais priedais (dažnai su anyžiais). Tinka gaudant kuojas ir ūsorius.Šermukšnio uogos. Džiovintos uogos kelioms minutėms pamerkiamos į vandenį. Tinka gaudant šapalus vėlų rudenį, rečiau kuojas.
Buožgalviai. Tinka gaudant šapalus šylant vandeniui.Dreisenos. Kabinamos už raumens. Tinka gaudant karšius,karpius, ungurius.Geldutės. Kabinamos už tvirtosios dalies. Tinka gaudant įvairias plėšriąsias ir taikiąsias žuvis dugninėmis meškerėmis.Grybų šliužai. Tinka gaudant šapalus, ungurius.
Kraujas (paukščių ir galvijų). Lėčiau krešės sumaišius su musių lervomis ar pašarais. Jo sluoksnį galima suspausti tarp lentelių, atšaldyti, o vėliau pjaustyti. Tinka gaudant šapalus atšalus vandeniui.Krevetės. Šviežios, šaldytos, konservuotos. Tinka gaudant stambius karpius, plekšnes, žiobrius.
Lašiniai. Švieži, rūkyti, pasūdyti. Pjaustomi reikiamo dydžio gabaliukais. Tinka gaudant strepečius, šapalus, ungurius, šamus. Puikus masalas gaudant aukšles šaltame vandenyje.Laumžirgiai. Trapus, bet puikus masalas gaudant strepečius ir šapalus, leidžiant vandens paviršiumi. Gaudomi tinkleliu.
Paukščių vidaus organai (kepenys, plaučiai, žarnos). Kartais verdami. Tinka gaudant šapalus, ungurius, šamus, vėgėles.Dėlės. Tinka gaudant ešerius, starkius, ungurius, lynus.Vandens sraigės. Tinka gaudant kuojas, karšius, karpius,lynus.Vėžių kakleliai Švieži arba virti, pjaustomi arba ne. Kartais
prie kabliuko tvirtinami siūlais. Tinka gaudant žiobrius ir kitas žuvis.

Šaltinis: žvejyba.lt

Vėžiai

Rainuotasis vėžys

Orconectes limosus

Rainuotasis vėžys yra invazinė rūšis Lietuvoje. Jis smarkiai konkuruoja su kitomis vėžių rūšimis, ypač vietinėmis, ir ilgainiui pastarąsias išstumia, o jų išnaikinti beveik neįmanoma. Šiuos parazitinius vėžius galima gaudyti visais įmanomais būdais, ištisus metus. Griežtai draudžiama perkėlinėti į kitus vandens telkinius. Rainuotųjų vėžių kūnas blyškiai rudas, vėžio kiautas ir žnyplės smarkiai spygliuotas, o vienas matomiausių požymių - pilvelio viršus su tamsiai rudais skersiniais dryžiais, vėžienos mažai, ji yra prastesnio skonio.Rainuotieji vėžiai iš visų gyvenančių Lietuvoje mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Išgyvena ir lėtesnės tėkmės uždumblėjusiose upėse, ir uždumblėjusio dugno ežeruose, kur dėl deguonies stygiaus, vandens taršos kitų rušių vėžiai neišgyvena. Rainuotųjų vėžių nesenai rasta netgi Baltijos jūroje. Rainuotieji vėžiai aktyvūs ištisus metus, dažnai ištisą dieną, maistui nereiklūs, ėda tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą, žiemą mėgsta moliuskus. Šie vėžiai nereiklūs ir slėptuvėms, jei nėra tinkamų slėptuvių – jie sulenda į dugninių augalų paklotę, lindi tarp akmenų ir žolių. Paprastai jie gyvena plyname plote, o atsiradus pavojui staigiai pasislepia po šalia gulinčiu pagaliu ar žole. Rainuotieji vėžiai gyvena įvairiame gylyje, randama net 20 – 30m gilumose. Jie dumblinu dugnu keliauja kaip buldozeriai. Dumble kartais matomas tiktai dryžis ir dumblo kupstelis – šie vėžiai ropoja ir po dumblu. Kartais vienojevietoje aptinkama iki dvidešimties tokių vėžių plyname dugne. Šių vėžių gimtinė yra Rytinė Amerikos pakrantė, o Lietuvoje pirmą kartą pastebėti 1994m. vakarų Lietuvoje, po kelerių metų pastebėti Baltosios Ančios ir Šešupės upėse, kurios į Lietuvą įteka iš Lenkijos. Manoma kad ši vėžių rūšis į Lietuvą galėjo patekti arba upėmis iš Lenkijos, arba neatsakingai įveisti į Lietuvos telkinius.
Šituos parazitinius vėžius galima gaudyti visais įmanomais būdais ištisus metus.

Žymėtasis vėžys

Pacifastacus leniusculus

Žymėtasis vėžys (pacifastacus leniusculus) kilęs iš vakarų Amerikos ir Kanados pakrančių. Tai viena iš invazinių vėžių rūšių. Praeito šimtmečio antroje pusėje išnykus vietiniams vėžiams, žymėtieji vėžiai įveisti keliuose Lietuvos ežeruose kaip atspari vėžių marui rūšis. Iš čia greičiausiai išplito po visą Lietuvą. Nerandama jų tik nedaugelyje su kitais telkiniais nesusisiekiančiuose ežeruose.Žymėtiesiems vėžiams tinka įvairūs vandens telkiniai, mėgsta akmenuotas upes ir ežerus, kartais gyvena nedidelio druskingumo vandenyse.Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, vėžio kiautas lygus. Šio vėžio žnyplės didelės, plačios rudu viršumi ir raudona apačia. Kaip vieną iš ryškiausių bruožų šie vėžiai žnyplių sujungimo vietoje turi baltą dėmę, kurios pakraščiai apvesti melsva ar mėlyna spalva. Dažniausiai aktyvūs tik naktį.  Žymėtieji vėžiai nerausia urvų, slepiasi po kerplėšomis, akmenimis, nuvirtusiais medžiais. Jie minta įvairiu augaliniu maistu, žuvimis, varlėmis, puvenomis. Dažniausiai sutinkami gilesniuose sluoksniuose 3 – 6 m. gylyje, nors kartais tūno ir žymiai giliau iki 15 m.Nors žymėtieji vėžiai ir vertinami dėl vėžienos kiekio, tačiau jie nešioja pavojingiausios vėžių ligos – vėžių maro užkratą ir yra mirtinai pavojingi kitų rūšių vėžiamsŽymėtųjų vėžių sugavimo kiekis, dydis ir gaudymo būdas neribojamas.

Siauražnyplis vėžys

Astacus leptodactylus

Siauražnyplis vėžys (astacus leptodactyluslot.) dar vadinamas ilgažnypliu vėžiu ar pelkių vėžiu. Šis vėžys turi siauras, ilgas žnyples be įdubimo apatinėje nejudrioje jų dalyje, jos šiurkščios, turi daug mažų iškilumų. Siauražnyplio vėžio kiautas yra silpnesnis, šiurkštesnis, uodega siauresnė, negu plačiažnyplio vėžio. Siauražnyplių vėžių kiautas šviesiai rusvas, gelsvas ar žalsvas. Apatinė kiauto dalis dar šviesesnė ar net balta. Prastesnio skonio vėžienos turi iki 20%. Siauražnyplis vėžys yra apie 4 kartus vislesnis už plačiažnyplį ir dažnai pastarąjį stelbia. Siauražnyplis vėžys Lietuvoje pradėjo plisti 19a. pabaigoje šiaurės rytuose ir dabar randama visoje Lietuvoje. Siauražnypliai vėžiai labiau paplitę ežeruose, nei upėse. Gyvena ir kai kuriuose apysūriuose vandenyse. Siauražnypliai vėžiai pakantesni nei plačiažnypliai vėžiai deguonies stygiui, taršai ir temperatūros svyravimui, atsparesnis vėžių ligoms. Jų gyvenamos vietos taip pat paprastesnės. Jiems tinka ir ant dumblino dugno, slepiasi po akmenimis, šakomis, kerplėšomis ar po kitais dugne gulinčiais daiktais. Siauražnypliai vėžiai užauga iki 18cm ilgio.Siauražnyplių vėžių gaudymas ribojamas.  Šiuos vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10cm. vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50 vnt. vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį vandens telkinį.

Plačiažnyplis vėžys

Astacus astacus

Plačiažnyplis vėžys (astacus astacus lot.) dar vadinamas tauriuoju ir upiniu vėžiu. Šis vėžys turi plačias ir stiprias mėsingas žnyples su įdubimu nejudrios žnyplių dalies vidinėje pusėje, raudonai ruda apačia ir lygiu kiautu. Jo kiautas yra stiprus, lygus, vienodos spalvos, dažniausiai tamsiai rudos viršuje ir pereinančios į rudai alyvinę, ar raudoną – apačioje. Plačiažnyplis vėžys turi iki 30% labai skanios vėžienos, ypač daug mėsos yra žnyplėse. Plačiažnypliai vėžiai paplitę vidurio ir dalyje šiaurės Europos, jie yra vertingiausi Gyvenantys Europoje vėžiai. Plačiažnypliai vėžiai itin jautrūs deguonies stygiui. Palankiausi gyvenimui kietu molingu, smėlingu ar durpingu dugnu, skaidriu vandeniu pasižymintys vandens telkiniai su gausia povandenine augalija, kerplėšomis, kur vėžiai galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų. Plačiažnypliai vėžiai vieninteliai vietiniai vėžiai paplitę Lietuvoje. Plačiažnypliai vėžiai gyvena ne giliau nei 6 – 7 metrai ir visada rausia urvus, kuriuose slepiasi. Nardantys žmonės iš toli pamato vėžio išvaikščiotą šviesesnį dugno lopinėlį su paliktomis šliūžėmis, ir priplaukę mato iš urvo kyšančias žnyples. Plačiažnypliai vėžiai tai naktiniai gyvūnai, dieną beveik visada lindi savo urve. Pastebėta, kad naktį jie aktyviausi nuo pirmos valandos iki ketvirtos valandos ryto. Plačiažnypliai vėžiai įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus, jų gaudymui taikomi apribojimai. Lietuva yra įsipareigojusi saugoti plačiažnyplius vėžius ir užtikrinti tvarią jų populiacijų būklę. Tarptautinėje Raudonojoje knygoje jie priskiriami pažeidžiamoms rūšims. Jų statusas skirtingose šalyse apibrėžiamas nuo „pažeidžiama rūšis reikalinga globa“ iki „išnykstanti rūšis”. Telkiniuose juos stelbia kitų rūšių vėžiai, ypač invaziniai ir menkaverčiai rainuotieji vėžiai. Šiuos vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10 cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50 vnt. vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį.

Žuvys

Ešerys
Perca fluviatilis Linnaeus

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni.

Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs - pavieniui.

Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Karpis (Sazanas)
Cyprinus carpio   

Spalva nevienoda: nugara rudai žalsva ar tamsiai žalia, šonai rudai sidabriniai, pilvas šviesus. Laukinių karpių - sazanų - kūnas ištįsęs, storas, nugaros pelekas labai ilgas, prie žiočių yra viena pora trumpesnių ir viena pora ilgesnių mėsingų ūselių. Žvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji spinduliai kieti, aštriais pjūkliškais kraštais.

Sazanai paplitę Viduržemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena europinis porūšis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio sazano porūšiai). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali gyventi ir apysūriuose vandenyse. Užauga iki 1,2-1,5 m ilgio ir 30 kg svorio. Lietuvoje sazanai introdukuoti Kuršių mariose bei kai keriuose ežeruose. Išvesta daug karpių veislių. Yra dvi karpių grupės - plačianugariai ir aukštanugariai karpiai, tarp jų - žvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai, plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai arba jų mišrūnai, pvz., vokiškieji, Ukrainos, Bubių. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +17-20°C, naudojant hipofizės injekcijas, gali neršti ir žemesnėje temperatūroje.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Karšis
Abramis brama   

Karšių kūnas smarkiai suplotas iš šonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, žalsva ar ruda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir žuvies dydžio, melsvai sidabriniai, balsvi, pilkšvi, senesnių žuvų - gelsvi, pilvas baltas. Galva maža, žiotys apatinės, išsikišusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas (plakio lygus) ir žymiai ilgesnis nei plakio (23-28 šakoti spinduliai).

Karšiai paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos šiaurės, sutinkami Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale. Lietuvoje karšiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik srauniuose upeliuose, labai sekliuose ežeruose ir užpelkėjusiuose miško ežerėliuose. Dideliuose ir giliuose mažai maisto turinčiuose ežeruose, pvz., Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vištytyje karšių populiacijos nėra gausios.

Karšiai užauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dažniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3 kg. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +12-16°C. Į nerštavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs, pasidenhia balkšvais nerštaspuogiais. Karšiai per nerštą labai baikštūs, išbaidyti į nerštavietę gali ir nebegrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ežerų, kuriuose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais. 

Kuoja
Rutilus rutilus   

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva ar žalsva, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių - gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos, viršutinėje dalyje yra raudona dėmė. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Nugaros peleko pradžia sudaro statmenį su pilvo peleko pradžia. Per nerštą patinai tampa šiurkštūs, pasidengia balkšvais nerštaspuogiais. Kuojos panašios į raudes, tačiau turi siauresnį kūną ir tamsesnius pelekus.

Kuojos paplitusios Eurazijos gėluosiuose vandenyse, nors pasitaiko ir apysūriuose. Jų nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos šiaurės vakaruose, Italijoje, Mažojoje Azijoje, Šiauriniuose Rusijos regionuose. Šios žuvys gyvena beveik visuose ežeruose ir upėse, jeigu tik žiemą pakanka deguonies ir vanduo nėra per daug rūgštus. Kuojos užauga iki 1,5-1,8 kg svorio, 50 cm ilgio. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vandens temperatūra pasiekia +8-9°C.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Lydeka
Esox lucius Linnaeus 

Lydekos kūnas ištęstas, šonai suploti. Galva didelė, žiotyse daug aštrių dantų, išsidėsčiusių ne tik ant žandikaulio ir dantikaulio, bet ir ant gomurikaulio, noragikaulio bei žiaunų lankų. Nugaros pelekas netoli nuo uodegos. Nugara tamsiai žalia, didelių žuvų net juoda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, šviesiai ar tamsiai žali, gelsvi su įvairiomis skirtingų derinių dėmėmis. Dėmėti ir nugaros, pauodegio bei uodegos pelekai. Krūtinės pelekai rausvi. Neturi riebalinio pelekėlio. Pilvas šviesiai gelsvas ar baltas. Žvynai maži, pailgi.

Lydekos paplitusios labai plačiai: nuo Airijos iki Kolymos, Kaspijos, Aralo, Šiaurės, Baltijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinų gėluosiuose vandenyse. Negyvena Pirėnų pusiasalyje, Islandijoje, Kryme, Italijos pietuose, tačiau jų yra Šiaurės Amerikoje. Amūro baseine ir Sachaline gyvena Amūro lydeka (E. reicherti Dyb.), o Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse gyvena kitos lydekų rūšys. Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Neršia anksti pavasarį, kovo, balandžio arba gegužės mėn., kai vanduo sušyla iki +4-9°C.

Žvejams mėgėjams vidaus vandenyse leidžiama žvejoti ne mažesnes kaip 40 cm ilgio lydekas. Nuo vasario 15 d. iki balandžio 20 d. šias žuvis gaudyti draudžiama.

Meknė
Leuciscus idus   

Jaunos meknės panašios į kuojas, vyresnės - į šapalus, tačiau jų kūnas platesnis, galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Kūno spalva tamsesnė ir ryškesnė. Akys gelsvai žalios. Žvynai smulkesni nei šapalo, išsidėstę ryškiomis išilginėmis eilėmis. Būdingas meknių bruožas - geltona raumenų spalva. Pasitaiko auksinės arba raudonos spalvos meknių forma - orfa.

Meknės paplitusios Euroazijoje nuo Prancūzijos iki Skandinavijos šiaurės, rytuose iki Lenos upės baseino. Jų nėra Italijoje, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje gyvena Nemune, Neryje, kitų upių žemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mažuose upeliuose, upių aukštupiuose. Dažnos Kuršių mariose, pasitaiko Rytų Lietuvos ežeruose, pvz., Lakajų, Zaraso, Žeimenio, Kriaunelio, Antalieptės vandens talpykloje.

Meknės užauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg svorio, dažniausiai sugaunamos 2-3 kg. Neršia gegužės mėn., dažnai plaukia neršti į upelius.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Paprastasis karosas
Carassius carassius 

Kūnas suplotas iš šonų, trumpas. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo pilvaplėvė šviesi (sidabrinio karoso juoda), turi mažiau žiauninių spaigliukų (sidabrinis karosas - 40-50). Nugara rudai žalsva, šonai nuo rudai bronzinės iki gelsvai rusvos spalvos, dažniausiai šviesiau arba tamsiau geltoni. Žvynai dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mažai iškirptas. Jauni karosai ant uodegos stiebelio kartais turi tamsią dėmę.

Paprastieji karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didžiosios Britanijos iki Lenos. Tai viena iš atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms žuvų. Gali gyventi ir užpelkėjusiuose, mažai deguonies turinčiuose ežerėliuose bei tvenkiniuose, gali išgyventi dumble, vandens telkiniui žiemą iššalus iki dugno, o vasarą - išdžiūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje, užžėlusioje vandens augmenija.

Paprastieji karosai užauga iki 50 cm ir daugiau kaip 3 kg, dažniausiai sugaunami 30-40 cm ir 1 kg. Lietuvos žvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530 g. Neršti pradeda gegužės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Plakis
Blicca bjoerkna   

Panašus į karšį, tačiau pelekai rausvesni, žymiai stambesni žvynai, santykinai didesnės akys, uodegos peleko skiautės beveik lygios, pauodegio pelekas trumpesnis (19-23 šakoti spinduliai), jo pakraštys lygus (karšio dantytas). Žiotys pusiau apatinės, neišsikiša kaip karšio.

Plakiai paplitę panašiame areale kaip ir karšiai, tik šiaurinė paplitimo riba yra piečiau. Jie taip pat pateko ir į Azijos vandens telkinius. Lietuvoje plakiai gyvena daugelyje ežerų ir lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Atsparesni negu karšiai deguonies trūkumui, todėl gyvena ir kai kuriuose užpelkėjusiuose ežeruose.

Plakiai užauga iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg svorio, bet dažniausiai sugaunami 50-100 g. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +16°C.

Plėšrūnės žuvys išgaudo nedaug plakių, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą reikia reguliuoti.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Raudė
Scardinius erythrophthalmus   

Kūnas suplotas iš šonų, kresnas, galva maža, žiotys viršutinės. Nugara tamsi, šonai geltoni, pilvas balsvas. Akys oranžinės, su tamsesne dėmele. Nugaros pelekas, skirtingai nei kuojų, prasideda toliau už statmens, pravesto per pilvinių pelekų užpakalinius kraštus. Žvynai santykinai labai dideli, tarp pilvo ir pauodegio pelekų yra aštri briauna. Pelekai raudoni. Raudžių kūnas platesnis nei kuojų, strepečių ar salačių. Nuo šių žuvų dar skiriasi gelsvesne kūno spalva ir į viršų nukreiptomis žiotimis.

Raudės paplitusios nuo Prancūzijos iki Europos šiaurės, Uralo ir Aralo. Jų nėra tik Graikijoje, Norvegijoje, Švedijos vidurinėje ir šiaurinėje dalyse, Kolos pusiasalyje, Kryme. Lietuvoje raudės gyvena daugelyje ežerų, lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Jos mėgsta seklias, ramias, užžėlusias vandens augmenija įlankas.

Raudės užauga iki 35-40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, tačiau dažniausiai sugaunamos 0,1-0,3 kg. Neršia porcijomis 3-4 kartus nuo gegužės iki liepos mėnesio, kai vandens temperatūra +17-19°C.

Raudžių žuvienos maistinė vertė maža, ji ašakota, labai liesa. Ežerų pakrantės zonoje jomis minta lydekos.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.


Salatis
Aspius aspius

Kūnas stiprus, verpstės formos, nugara tamsiai melsva, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti pamatuose rausvi, jų viršūnės pilkos. Žiotys labai plačios, priekinės savo kampais siekia statmenį, pravestą per akies vyzdžio priekinį kraštą; tuo žymiai skiriasi nuo panašių žuvų.

Salačiai paplitę Vidurio ir Rytų Europoje nuo Elbės iki Uralo, jų nėra į pietus nuo Dunojaus, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, upėse, įtekančiose į Ledinuotąjį vandenyną. Jie gyvena srauniose upėse, mėgsta rėvas, akmenuotas seklumas. Žiemoja gilesnėse duobėse. Lietuvoje salačiai gyvena Nemune, Neryje, Šventojoje, Žeimenoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, Kuršių ir Kauno mariose, retesni pratakiuose ežeruose, pvz., Sartuose. Gyvena pavieniui, tačiau rudenį susirenka būriais žemiau rėvų ir kartu medžioja. Ypač aktyvūs prieblandoje. Lietuvoje salatis - vienintelė plėšri karpinė žuvis.

Salačiai užauga iki 1 m ilgio ir 10 kg svorio, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ir 1-3 kg. Neršia anksti pavasarį, balandžio mėn., kai vandens temperatūra būna +8-10°C.

Salačius labiausiai vertina sportinės žūklės mėgėjai. Jie gaudomi spiningu, museline meškere. Salačių žuviena sausa, ašakota, tačiau prieš žiemą sukaupia daug riebalų ir tokiu metu sugauti salačiai būna skanūs, ypač sūdyti arba parūkyti.

Salatis yra saugoma pagal Berno konvenciją rūšis. Leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 52 cm salačius. 

Sidabrinis karosas 

Carassius auratus gibelio

Kūno forma panašus į paprastajį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos stiebeliu. Uodegos peleko iškirpimas gilesnis. Ant pirmo žiauninio lanko žymiai daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso - 23-33). Sidabrinio karoso žarnynas ilgesnis, pilvo ertmės plėvė juoda, o paprastojo - šviesi. Nugara tamsiai pilka, šonai ir pilvas sidabriški. Žvynai stambūs, pelekai pilki.

Sidabrinis karosas kilęs iš Amūro ir Ramiojo vandenyno baseinų gėlųjų vandenų, o artimiausia kita jo forma aptinkama Kinijoje. Paplitęs Eurazijos gėluosiuose vandenyse iki Kolymos. Įveistas Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir kt. Šalyse. Lietuvoje aklimatizuotas 1952 m. Gyvena uždumblėjusiuose ežeruose, lėtos tėkmės upėse, tvenkiniuose. Dažnas, nereiklus deguonies kiekiui ir vandens temperatūrai. Gyvena priedugnyje, sėslus, toli nemigruoja, dažniausiai laikosi pamėgtų vietų. Žiemą telkiasi į gilesnes vietas.

Užauga ilgesni nei 50 cm ir sveria 3 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 1 kg svorio. Neršia gegužės-liepos mėn. ant augalų, kai vandens temperatūra viršija +14°C.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Starkis
Stizostedion lucioperca

Kūnas verpstės formos, galva maža, smaili, žiotys neplačios, jose yra daug smulkių dantukų ir dvi poros didelių, panašių į iltis dantų. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryškiai dryžuoti, pilvas balsvas. Akys matinės, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau.

Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ežeruose nuo Elbės, Vyslos, šiauriau Dunojaus iki Aralo, šiaurėje iki 64° šiaurės platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose starkių yra Užkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. Vėliau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Šiuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno, Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai minta menkavertėmis žuvimis - aukšlėmis, pūgžliais, kurių nedaug suryja kitos plėšrūnės, todėl jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių kirmėlių sukeliama akių liga - katarakta.

Starkiai yra mėgstamas žūklės objektas, jie gaudomi dugnine meškere, spiningu. Sugauti leidžiama ne mažesnio kaip 46 cm ilgio žuvis. 

Šapalas

Leuciscus cephalus

Kūnas verpstės formos, tvirtas, galva plati stora. Žiotys priekinės. Nugara apvali, tamsiai žalia, šonai gelsvi, pilvas balsvas. Žvynų krašteliai juosvi. Akys geltonos. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, pilvo pelekas balsvas, pauodegio ir krūtinės - raudoni. Nuo meknės ir strepečio skiriasi labai masyvia, plačia galva.

Europoje šapalai paplitę daugelyje upių ir upelių nuo Ispanijos iki Skandinavijos, išskyrus Norvegiją, Švedijos ir Suomijos šiaurę, rytuose - iki Uralo upės, Kaspijos baseino. Kalnų upėse gyvena iki 1,5 km aukščio. Lietuvoje šapalai dažni Nemune, Neryje, Žeimenoje, Merkyje, Šventojoje ir daugelyje kitų mažesnių upių. Negyvena mažuose šaltavandeniuose upeliuose. Reti upėtakinio tipo upeliuose. Šapalai mėgsta sraunumas, rėvas, smėlingus ir žvirgždėtus gruntus. Gyvena ir Kuršių mariose, retesni pratekančiuose ežeruose, pvz., Ligajų, Rašų.

Šapalai užauga iki 30-40 cm, retai - iki 60 cm ilgio ir 6-7 kg svorio, dažniausiai sugaunami iki 1 kg. Neršia upių seklumose, mažesniuose upeliuose, užaugę iki 20-25 cm ilgio ir būdami 4m. amžiaus, balandžio-gegužės, kartais birželio mėn. Neršto metu patinai pasidengia nerštaspuogiais.

Žuviena labai ašakota, liesa. Šapalai labai svarbūs mėgėjiškai žūklei, nes tai stipri, atsargi žuvis, gaudoma museline, plūdine ar dugnine meškere, spiningu.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Šamas
Silurus glanis

Kūnas pleišto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai žalia, didelių individų - beveik juoda, šonai pilki žali, su marmurinėmis dėmėmis. Pilvas pilkšvas, margas. Nugaros pelekas mažas. Žiotys plačios, jose daug smulkių dantų. Ant viršutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės - dvi poros trumpų ūsų. Akys mažos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas.

Šamai paplitę Europos didžiosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje) bei ežeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Užkaukazėje. Šamų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena tik mažoje Pietų Švedijos dalyje. Lietuvoje šamų daugiausia Nemune, ypač deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ežeruose šamai reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai giliuose ežeruose, pvz., Sartuose, Samave.

Šamai gali užaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milžinų pasitaiko Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje šamai gali užaugti iki 100 kg, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų svorio. Neršia vasarą, kai vanduo sušyla iki +18°C ir daugiau, dažniausiai birželio-liepos mėn. Tuo metu jie išplaukia į seklesnes vietas, neršia naktį, labai triukšmingai.

Žvejai mėgėjai šamą sužvejoja retai, dažniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, žuvis, kartais net paukščių žarnas. Pastaraisiais metais šamų labai sumažėjo, juos reikia pradėti veisti dirbtinai.

Šamas yra Berno konvencijos saugoma rūšis. Žvejams mėgėjams per dieną leidžiama sugauti vieną ne mažesnį kaip 75 cm ilgio šamą.

Ūsorius
Barbus barbus

Kūnas labai stiprus, kresnas, verpstės formos, skerspjūvyje - apvalus. Pauodegio, pilvo ir krūtinės pelekai rausvi, nugaros ir uodegos pilki. Ketvirtas nugaros peleko spindulys ilgas, kietas, dantytas. Žiotys apatinės, lūpos persmaugtos, iš 2 arba 3 dalių. Ant viršutinės lūpos ir žiočių kampuose yra po du mėsingus ūselius. Nugara ir šonai tamsiai žali, pilvas šviesus. Žvynai maži, pailgi.

Ūsoriai paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje, Temzės upėje, tačiau jų nėra Škotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje. Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į šias upes įtekančių didesnių upių (Merkio, Žeimenos, Šventosios, Minijos) žemupiuose. Užauga iki 70-80 cm ir 6 kg, kartais iki 90 cm ir iki 10 kg, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ilgio ir 1-3 kg svorio.

Neršia vėlai pavasarį, kai vanduo sušyla iki +15°C ir daugiau. Lietuvos upėse ūsoriai nėra dažni. Gausumui įtakos turi ir upių užterštumas, brakonieriavimas. Jie gali sirgti gumbeline ūsorių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys - sporagyviai. Užfiksuotas ir masinis ūsorių žuvimas dėl kol kas nežinomų priežasčių. Ūsorių mėgėjiška žūklė labai įdomi, sportiška, nes tai stipri ir atsargi žuvis. Šių žuvų mažėja ir kitose šalyse, pvz., Baltarusijoje jie įrašyti į Raudonąją knygą. 

Vėgėlė
Lota lota

Kūnas minkštas, pailgas, pleišto formos, uodeginė dalis iš šonų suplota. Žvyneliai labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva plokščia, didelė, žiotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, ruda, šonai tamsiai žalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilkšvas. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių - du trumpi ūseliai.

Vėgėlės - vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai šiaurinių vandenų žuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje šiauriau Balkanų ir Pirėnų pusiasalių, Didžiojoje Britanijoje - tik rytinėje dalyje, Italijoje - tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena tiek ežeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Anksčiau buvo labai gausios visuose šaltavandeniuose upeliuose, giliuose ežeruose.

Vėgėlės gali užaugti iki 60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg. Literatūroje rašoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg, tačiau Lietuvoje jos žymiai smulkesnės, svoris neviršija 5-6 kg. Vėgėlės - vėlai rudenį ar net žiemą neršiančios žuvys, jų nerštas prasideda, kai vanduo atšąla iki +1-1,5°C, kartais neršia po ledu. Didžiuosiuose mūsų ežeruose gali neršti net vasario mėn. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėšrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko užkibusi vėgėlė būdavo prarijusi dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ežeruose pasitraukia arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai sumažėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais, kuriuos platina paukščiai, ypač pastaraisiais dašimtmečiais pagausėję kirai. Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pažeistos kaspinuočio Triaenophorus lervomis, daugelyje Trakų ežerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.

Vėgėles verta veisti dirbtiniu būdu, nes ežeruose jos minta menkavertėmis, dažnai negyvomis žuvimis. Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra vertinamos kaip delikatesinis produktas.

Žvejams mėgėjams leidžiama gaudyti ne mažesnio kaip 49 cm ilgio žuvis. 

Žiobris
Vimba vimba

Kūnas pailgas, suplotas, panašus į kuojos ar skersnukio. Žiotys apatinės, išsikišusios kaip dumplės. Pauodegio pelekas ilgas. Tarp pilvo ir pauodegio pelekų tęsiasi ryški bežvynė briauna. Nugara tamsiai melsvai pilka, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Krūtinės, pilvo ir pauodegio pelekai gelsvi, uodegos ir nugaros - pilki. Per nerštą žiobriai patamsėja, jų nugara apjuoduoja, pelekai parausta, patinų kūnas pasidengia nerštaspuogiais.

Žiobriai sudaro keletą porūšių ir formų. Nominalinis porūšis paplitęs Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinuose (Emsės, Elbės, Veichselio, Vyslos, Nemuno, Dauguvos upėse, Pietų Švedijoje ir Suomijoje, taip pat Ilmenio, Volchovo ir Ladogos ežeruose). Azovo, Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose gyvena kiti porūšiai. Žiobriai - praeivės žuvys, iš jūrų neršti migruoja į upes ir upelius. Lietuvoje dalis žiobrių į Kuršių marias atplaukia rudenį, čia žiemoja ir anksti pavasarį migruoja į upes. Kita dalis migruoja iš jūros balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje ir plaukia neršti į upes (Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Šventąją) bei jų intakus. Po neršto grįžta į jūrą. Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrio populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o maitintis - į Kauno marias.

Žiobris užauga iki 40-50 cm ir 1,5 kg, labai retai iki 50 cm ir iki 2 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-35 cm ilgio ir 300-700 g svorio. Neršia ant smėlėto, žvirgždėto grunto upių tėkmėje gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +13°C ir daugiau.

Žiobris - vertinga, skani žuvis. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo švenčiamos "žiobrinės". 1982 m. uždrausta specializuota žiobrių žvejyba bei mėgėjiška žūklė upėse. Pagausėjus žiobrių ištekliams, vėl leidžiama mėgėjiška licenzinė žūklė.

Verslinės žūklės įrankiais draudžiama gaudyti visuose vidaus vandenyse bei Kuršių mariose. Mėgėjiškos žūklės įrankiais leidžiama žvejoti tik pagal licenzijas. Šių žuvų migracijos ir neršto metu, nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d., 26-iose upėse ar jų atkarpose draudžiama mėgėjiška žūklė iš valčių dugninėmis ir plūdinėmis meškerėmis, tačiau tam tikrose Nemuno, Minijos, Šventosios, Neries ir Nevėžio atkarpose leidžiama žvejoti nuo kranto plūdinėmis meškerėmis.