Žuvys

Ešerys
Perca fluviatilis Linnaeus

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni.

Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs - pavieniui.

Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Karpis (Sazanas)
Cyprinus carpio   

Spalva nevienoda: nugara rudai žalsva ar tamsiai žalia, šonai rudai sidabriniai, pilvas šviesus. Laukinių karpių - sazanų - kūnas ištįsęs, storas, nugaros pelekas labai ilgas, prie žiočių yra viena pora trumpesnių ir viena pora ilgesnių mėsingų ūselių. Žvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji spinduliai kieti, aštriais pjūkliškais kraštais.

Sazanai paplitę Viduržemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena europinis porūšis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio sazano porūšiai). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali gyventi ir apysūriuose vandenyse. Užauga iki 1,2-1,5 m ilgio ir 30 kg svorio. Lietuvoje sazanai introdukuoti Kuršių mariose bei kai keriuose ežeruose. Išvesta daug karpių veislių. Yra dvi karpių grupės - plačianugariai ir aukštanugariai karpiai, tarp jų - žvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai, plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai arba jų mišrūnai, pvz., vokiškieji, Ukrainos, Bubių. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +17-20°C, naudojant hipofizės injekcijas, gali neršti ir žemesnėje temperatūroje.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Karšis
Abramis brama   

Karšių kūnas smarkiai suplotas iš šonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, žalsva ar ruda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir žuvies dydžio, melsvai sidabriniai, balsvi, pilkšvi, senesnių žuvų - gelsvi, pilvas baltas. Galva maža, žiotys apatinės, išsikišusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas (plakio lygus) ir žymiai ilgesnis nei plakio (23-28 šakoti spinduliai).

Karšiai paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos šiaurės, sutinkami Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale. Lietuvoje karšiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik srauniuose upeliuose, labai sekliuose ežeruose ir užpelkėjusiuose miško ežerėliuose. Dideliuose ir giliuose mažai maisto turinčiuose ežeruose, pvz., Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vištytyje karšių populiacijos nėra gausios.

Karšiai užauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dažniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3 kg. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +12-16°C. Į nerštavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs, pasidenhia balkšvais nerštaspuogiais. Karšiai per nerštą labai baikštūs, išbaidyti į nerštavietę gali ir nebegrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ežerų, kuriuose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais. 

Kuoja
Rutilus rutilus   

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva ar žalsva, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių - gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos, viršutinėje dalyje yra raudona dėmė. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Nugaros peleko pradžia sudaro statmenį su pilvo peleko pradžia. Per nerštą patinai tampa šiurkštūs, pasidengia balkšvais nerštaspuogiais. Kuojos panašios į raudes, tačiau turi siauresnį kūną ir tamsesnius pelekus.

Kuojos paplitusios Eurazijos gėluosiuose vandenyse, nors pasitaiko ir apysūriuose. Jų nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos šiaurės vakaruose, Italijoje, Mažojoje Azijoje, Šiauriniuose Rusijos regionuose. Šios žuvys gyvena beveik visuose ežeruose ir upėse, jeigu tik žiemą pakanka deguonies ir vanduo nėra per daug rūgštus. Kuojos užauga iki 1,5-1,8 kg svorio, 50 cm ilgio. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vandens temperatūra pasiekia +8-9°C.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Lydeka
Esox lucius Linnaeus 

Lydekos kūnas ištęstas, šonai suploti. Galva didelė, žiotyse daug aštrių dantų, išsidėsčiusių ne tik ant žandikaulio ir dantikaulio, bet ir ant gomurikaulio, noragikaulio bei žiaunų lankų. Nugaros pelekas netoli nuo uodegos. Nugara tamsiai žalia, didelių žuvų net juoda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, šviesiai ar tamsiai žali, gelsvi su įvairiomis skirtingų derinių dėmėmis. Dėmėti ir nugaros, pauodegio bei uodegos pelekai. Krūtinės pelekai rausvi. Neturi riebalinio pelekėlio. Pilvas šviesiai gelsvas ar baltas. Žvynai maži, pailgi.

Lydekos paplitusios labai plačiai: nuo Airijos iki Kolymos, Kaspijos, Aralo, Šiaurės, Baltijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinų gėluosiuose vandenyse. Negyvena Pirėnų pusiasalyje, Islandijoje, Kryme, Italijos pietuose, tačiau jų yra Šiaurės Amerikoje. Amūro baseine ir Sachaline gyvena Amūro lydeka (E. reicherti Dyb.), o Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse gyvena kitos lydekų rūšys. Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Neršia anksti pavasarį, kovo, balandžio arba gegužės mėn., kai vanduo sušyla iki +4-9°C.

Žvejams mėgėjams vidaus vandenyse leidžiama žvejoti ne mažesnes kaip 40 cm ilgio lydekas. Nuo vasario 15 d. iki balandžio 20 d. šias žuvis gaudyti draudžiama.

Meknė
Leuciscus idus   

Jaunos meknės panašios į kuojas, vyresnės - į šapalus, tačiau jų kūnas platesnis, galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Kūno spalva tamsesnė ir ryškesnė. Akys gelsvai žalios. Žvynai smulkesni nei šapalo, išsidėstę ryškiomis išilginėmis eilėmis. Būdingas meknių bruožas - geltona raumenų spalva. Pasitaiko auksinės arba raudonos spalvos meknių forma - orfa.

Meknės paplitusios Euroazijoje nuo Prancūzijos iki Skandinavijos šiaurės, rytuose iki Lenos upės baseino. Jų nėra Italijoje, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje gyvena Nemune, Neryje, kitų upių žemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mažuose upeliuose, upių aukštupiuose. Dažnos Kuršių mariose, pasitaiko Rytų Lietuvos ežeruose, pvz., Lakajų, Zaraso, Žeimenio, Kriaunelio, Antalieptės vandens talpykloje.

Meknės užauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg svorio, dažniausiai sugaunamos 2-3 kg. Neršia gegužės mėn., dažnai plaukia neršti į upelius.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Paprastasis karosas
Carassius carassius 

Kūnas suplotas iš šonų, trumpas. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo pilvaplėvė šviesi (sidabrinio karoso juoda), turi mažiau žiauninių spaigliukų (sidabrinis karosas - 40-50). Nugara rudai žalsva, šonai nuo rudai bronzinės iki gelsvai rusvos spalvos, dažniausiai šviesiau arba tamsiau geltoni. Žvynai dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mažai iškirptas. Jauni karosai ant uodegos stiebelio kartais turi tamsią dėmę.

Paprastieji karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didžiosios Britanijos iki Lenos. Tai viena iš atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms žuvų. Gali gyventi ir užpelkėjusiuose, mažai deguonies turinčiuose ežerėliuose bei tvenkiniuose, gali išgyventi dumble, vandens telkiniui žiemą iššalus iki dugno, o vasarą - išdžiūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje, užžėlusioje vandens augmenija.

Paprastieji karosai užauga iki 50 cm ir daugiau kaip 3 kg, dažniausiai sugaunami 30-40 cm ir 1 kg. Lietuvos žvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530 g. Neršti pradeda gegužės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Plakis
Blicca bjoerkna   

Panašus į karšį, tačiau pelekai rausvesni, žymiai stambesni žvynai, santykinai didesnės akys, uodegos peleko skiautės beveik lygios, pauodegio pelekas trumpesnis (19-23 šakoti spinduliai), jo pakraštys lygus (karšio dantytas). Žiotys pusiau apatinės, neišsikiša kaip karšio.

Plakiai paplitę panašiame areale kaip ir karšiai, tik šiaurinė paplitimo riba yra piečiau. Jie taip pat pateko ir į Azijos vandens telkinius. Lietuvoje plakiai gyvena daugelyje ežerų ir lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Atsparesni negu karšiai deguonies trūkumui, todėl gyvena ir kai kuriuose užpelkėjusiuose ežeruose.

Plakiai užauga iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg svorio, bet dažniausiai sugaunami 50-100 g. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +16°C.

Plėšrūnės žuvys išgaudo nedaug plakių, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą reikia reguliuoti.

Mėgėjiška žvejyba neribojama. 

Raudė
Scardinius erythrophthalmus   

Kūnas suplotas iš šonų, kresnas, galva maža, žiotys viršutinės. Nugara tamsi, šonai geltoni, pilvas balsvas. Akys oranžinės, su tamsesne dėmele. Nugaros pelekas, skirtingai nei kuojų, prasideda toliau už statmens, pravesto per pilvinių pelekų užpakalinius kraštus. Žvynai santykinai labai dideli, tarp pilvo ir pauodegio pelekų yra aštri briauna. Pelekai raudoni. Raudžių kūnas platesnis nei kuojų, strepečių ar salačių. Nuo šių žuvų dar skiriasi gelsvesne kūno spalva ir į viršų nukreiptomis žiotimis.

Raudės paplitusios nuo Prancūzijos iki Europos šiaurės, Uralo ir Aralo. Jų nėra tik Graikijoje, Norvegijoje, Švedijos vidurinėje ir šiaurinėje dalyse, Kolos pusiasalyje, Kryme. Lietuvoje raudės gyvena daugelyje ežerų, lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Jos mėgsta seklias, ramias, užžėlusias vandens augmenija įlankas.

Raudės užauga iki 35-40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, tačiau dažniausiai sugaunamos 0,1-0,3 kg. Neršia porcijomis 3-4 kartus nuo gegužės iki liepos mėnesio, kai vandens temperatūra +17-19°C.

Raudžių žuvienos maistinė vertė maža, ji ašakota, labai liesa. Ežerų pakrantės zonoje jomis minta lydekos.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.


Salatis
Aspius aspius

Kūnas stiprus, verpstės formos, nugara tamsiai melsva, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti pamatuose rausvi, jų viršūnės pilkos. Žiotys labai plačios, priekinės savo kampais siekia statmenį, pravestą per akies vyzdžio priekinį kraštą; tuo žymiai skiriasi nuo panašių žuvų.

Salačiai paplitę Vidurio ir Rytų Europoje nuo Elbės iki Uralo, jų nėra į pietus nuo Dunojaus, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, upėse, įtekančiose į Ledinuotąjį vandenyną. Jie gyvena srauniose upėse, mėgsta rėvas, akmenuotas seklumas. Žiemoja gilesnėse duobėse. Lietuvoje salačiai gyvena Nemune, Neryje, Šventojoje, Žeimenoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, Kuršių ir Kauno mariose, retesni pratakiuose ežeruose, pvz., Sartuose. Gyvena pavieniui, tačiau rudenį susirenka būriais žemiau rėvų ir kartu medžioja. Ypač aktyvūs prieblandoje. Lietuvoje salatis - vienintelė plėšri karpinė žuvis.

Salačiai užauga iki 1 m ilgio ir 10 kg svorio, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ir 1-3 kg. Neršia anksti pavasarį, balandžio mėn., kai vandens temperatūra būna +8-10°C.

Salačius labiausiai vertina sportinės žūklės mėgėjai. Jie gaudomi spiningu, museline meškere. Salačių žuviena sausa, ašakota, tačiau prieš žiemą sukaupia daug riebalų ir tokiu metu sugauti salačiai būna skanūs, ypač sūdyti arba parūkyti.

Salatis yra saugoma pagal Berno konvenciją rūšis. Leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 52 cm salačius. 

Sidabrinis karosas 

Carassius auratus gibelio

Kūno forma panašus į paprastajį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos stiebeliu. Uodegos peleko iškirpimas gilesnis. Ant pirmo žiauninio lanko žymiai daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso - 23-33). Sidabrinio karoso žarnynas ilgesnis, pilvo ertmės plėvė juoda, o paprastojo - šviesi. Nugara tamsiai pilka, šonai ir pilvas sidabriški. Žvynai stambūs, pelekai pilki.

Sidabrinis karosas kilęs iš Amūro ir Ramiojo vandenyno baseinų gėlųjų vandenų, o artimiausia kita jo forma aptinkama Kinijoje. Paplitęs Eurazijos gėluosiuose vandenyse iki Kolymos. Įveistas Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir kt. Šalyse. Lietuvoje aklimatizuotas 1952 m. Gyvena uždumblėjusiuose ežeruose, lėtos tėkmės upėse, tvenkiniuose. Dažnas, nereiklus deguonies kiekiui ir vandens temperatūrai. Gyvena priedugnyje, sėslus, toli nemigruoja, dažniausiai laikosi pamėgtų vietų. Žiemą telkiasi į gilesnes vietas.

Užauga ilgesni nei 50 cm ir sveria 3 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 1 kg svorio. Neršia gegužės-liepos mėn. ant augalų, kai vandens temperatūra viršija +14°C.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Starkis
Stizostedion lucioperca

Kūnas verpstės formos, galva maža, smaili, žiotys neplačios, jose yra daug smulkių dantukų ir dvi poros didelių, panašių į iltis dantų. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryškiai dryžuoti, pilvas balsvas. Akys matinės, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau.

Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ežeruose nuo Elbės, Vyslos, šiauriau Dunojaus iki Aralo, šiaurėje iki 64° šiaurės platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose starkių yra Užkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. Vėliau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Šiuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno, Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai minta menkavertėmis žuvimis - aukšlėmis, pūgžliais, kurių nedaug suryja kitos plėšrūnės, todėl jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių kirmėlių sukeliama akių liga - katarakta.

Starkiai yra mėgstamas žūklės objektas, jie gaudomi dugnine meškere, spiningu. Sugauti leidžiama ne mažesnio kaip 46 cm ilgio žuvis. 

Šapalas

Leuciscus cephalus

Kūnas verpstės formos, tvirtas, galva plati stora. Žiotys priekinės. Nugara apvali, tamsiai žalia, šonai gelsvi, pilvas balsvas. Žvynų krašteliai juosvi. Akys geltonos. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, pilvo pelekas balsvas, pauodegio ir krūtinės - raudoni. Nuo meknės ir strepečio skiriasi labai masyvia, plačia galva.

Europoje šapalai paplitę daugelyje upių ir upelių nuo Ispanijos iki Skandinavijos, išskyrus Norvegiją, Švedijos ir Suomijos šiaurę, rytuose - iki Uralo upės, Kaspijos baseino. Kalnų upėse gyvena iki 1,5 km aukščio. Lietuvoje šapalai dažni Nemune, Neryje, Žeimenoje, Merkyje, Šventojoje ir daugelyje kitų mažesnių upių. Negyvena mažuose šaltavandeniuose upeliuose. Reti upėtakinio tipo upeliuose. Šapalai mėgsta sraunumas, rėvas, smėlingus ir žvirgždėtus gruntus. Gyvena ir Kuršių mariose, retesni pratekančiuose ežeruose, pvz., Ligajų, Rašų.

Šapalai užauga iki 30-40 cm, retai - iki 60 cm ilgio ir 6-7 kg svorio, dažniausiai sugaunami iki 1 kg. Neršia upių seklumose, mažesniuose upeliuose, užaugę iki 20-25 cm ilgio ir būdami 4m. amžiaus, balandžio-gegužės, kartais birželio mėn. Neršto metu patinai pasidengia nerštaspuogiais.

Žuviena labai ašakota, liesa. Šapalai labai svarbūs mėgėjiškai žūklei, nes tai stipri, atsargi žuvis, gaudoma museline, plūdine ar dugnine meškere, spiningu.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Šamas
Silurus glanis

Kūnas pleišto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai žalia, didelių individų - beveik juoda, šonai pilki žali, su marmurinėmis dėmėmis. Pilvas pilkšvas, margas. Nugaros pelekas mažas. Žiotys plačios, jose daug smulkių dantų. Ant viršutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės - dvi poros trumpų ūsų. Akys mažos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas.

Šamai paplitę Europos didžiosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje) bei ežeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Užkaukazėje. Šamų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena tik mažoje Pietų Švedijos dalyje. Lietuvoje šamų daugiausia Nemune, ypač deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ežeruose šamai reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai giliuose ežeruose, pvz., Sartuose, Samave.

Šamai gali užaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milžinų pasitaiko Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje šamai gali užaugti iki 100 kg, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų svorio. Neršia vasarą, kai vanduo sušyla iki +18°C ir daugiau, dažniausiai birželio-liepos mėn. Tuo metu jie išplaukia į seklesnes vietas, neršia naktį, labai triukšmingai.

Žvejai mėgėjai šamą sužvejoja retai, dažniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, žuvis, kartais net paukščių žarnas. Pastaraisiais metais šamų labai sumažėjo, juos reikia pradėti veisti dirbtinai.

Šamas yra Berno konvencijos saugoma rūšis. Žvejams mėgėjams per dieną leidžiama sugauti vieną ne mažesnį kaip 75 cm ilgio šamą.

Ūsorius
Barbus barbus

Kūnas labai stiprus, kresnas, verpstės formos, skerspjūvyje - apvalus. Pauodegio, pilvo ir krūtinės pelekai rausvi, nugaros ir uodegos pilki. Ketvirtas nugaros peleko spindulys ilgas, kietas, dantytas. Žiotys apatinės, lūpos persmaugtos, iš 2 arba 3 dalių. Ant viršutinės lūpos ir žiočių kampuose yra po du mėsingus ūselius. Nugara ir šonai tamsiai žali, pilvas šviesus. Žvynai maži, pailgi.

Ūsoriai paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje, Temzės upėje, tačiau jų nėra Škotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje. Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į šias upes įtekančių didesnių upių (Merkio, Žeimenos, Šventosios, Minijos) žemupiuose. Užauga iki 70-80 cm ir 6 kg, kartais iki 90 cm ir iki 10 kg, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ilgio ir 1-3 kg svorio.

Neršia vėlai pavasarį, kai vanduo sušyla iki +15°C ir daugiau. Lietuvos upėse ūsoriai nėra dažni. Gausumui įtakos turi ir upių užterštumas, brakonieriavimas. Jie gali sirgti gumbeline ūsorių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys - sporagyviai. Užfiksuotas ir masinis ūsorių žuvimas dėl kol kas nežinomų priežasčių. Ūsorių mėgėjiška žūklė labai įdomi, sportiška, nes tai stipri ir atsargi žuvis. Šių žuvų mažėja ir kitose šalyse, pvz., Baltarusijoje jie įrašyti į Raudonąją knygą. 

Vėgėlė
Lota lota

Kūnas minkštas, pailgas, pleišto formos, uodeginė dalis iš šonų suplota. Žvyneliai labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva plokščia, didelė, žiotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, ruda, šonai tamsiai žalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilkšvas. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių - du trumpi ūseliai.

Vėgėlės - vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai šiaurinių vandenų žuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje šiauriau Balkanų ir Pirėnų pusiasalių, Didžiojoje Britanijoje - tik rytinėje dalyje, Italijoje - tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena tiek ežeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Anksčiau buvo labai gausios visuose šaltavandeniuose upeliuose, giliuose ežeruose.

Vėgėlės gali užaugti iki 60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg. Literatūroje rašoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg, tačiau Lietuvoje jos žymiai smulkesnės, svoris neviršija 5-6 kg. Vėgėlės - vėlai rudenį ar net žiemą neršiančios žuvys, jų nerštas prasideda, kai vanduo atšąla iki +1-1,5°C, kartais neršia po ledu. Didžiuosiuose mūsų ežeruose gali neršti net vasario mėn. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėšrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko užkibusi vėgėlė būdavo prarijusi dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ežeruose pasitraukia arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai sumažėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais, kuriuos platina paukščiai, ypač pastaraisiais dašimtmečiais pagausėję kirai. Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pažeistos kaspinuočio Triaenophorus lervomis, daugelyje Trakų ežerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.

Vėgėles verta veisti dirbtiniu būdu, nes ežeruose jos minta menkavertėmis, dažnai negyvomis žuvimis. Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra vertinamos kaip delikatesinis produktas.

Žvejams mėgėjams leidžiama gaudyti ne mažesnio kaip 49 cm ilgio žuvis. 

Žiobris
Vimba vimba

Kūnas pailgas, suplotas, panašus į kuojos ar skersnukio. Žiotys apatinės, išsikišusios kaip dumplės. Pauodegio pelekas ilgas. Tarp pilvo ir pauodegio pelekų tęsiasi ryški bežvynė briauna. Nugara tamsiai melsvai pilka, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Krūtinės, pilvo ir pauodegio pelekai gelsvi, uodegos ir nugaros - pilki. Per nerštą žiobriai patamsėja, jų nugara apjuoduoja, pelekai parausta, patinų kūnas pasidengia nerštaspuogiais.

Žiobriai sudaro keletą porūšių ir formų. Nominalinis porūšis paplitęs Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinuose (Emsės, Elbės, Veichselio, Vyslos, Nemuno, Dauguvos upėse, Pietų Švedijoje ir Suomijoje, taip pat Ilmenio, Volchovo ir Ladogos ežeruose). Azovo, Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose gyvena kiti porūšiai. Žiobriai - praeivės žuvys, iš jūrų neršti migruoja į upes ir upelius. Lietuvoje dalis žiobrių į Kuršių marias atplaukia rudenį, čia žiemoja ir anksti pavasarį migruoja į upes. Kita dalis migruoja iš jūros balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje ir plaukia neršti į upes (Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Šventąją) bei jų intakus. Po neršto grįžta į jūrą. Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrio populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o maitintis - į Kauno marias.

Žiobris užauga iki 40-50 cm ir 1,5 kg, labai retai iki 50 cm ir iki 2 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-35 cm ilgio ir 300-700 g svorio. Neršia ant smėlėto, žvirgždėto grunto upių tėkmėje gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +13°C ir daugiau.

Žiobris - vertinga, skani žuvis. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo švenčiamos "žiobrinės". 1982 m. uždrausta specializuota žiobrių žvejyba bei mėgėjiška žūklė upėse. Pagausėjus žiobrių ištekliams, vėl leidžiama mėgėjiška licenzinė žūklė.

Verslinės žūklės įrankiais draudžiama gaudyti visuose vidaus vandenyse bei Kuršių mariose. Mėgėjiškos žūklės įrankiais leidžiama žvejoti tik pagal licenzijas. Šių žuvų migracijos ir neršto metu, nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d., 26-iose upėse ar jų atkarpose draudžiama mėgėjiška žūklė iš valčių dugninėmis ir plūdinėmis meškerėmis, tačiau tam tikrose Nemuno, Minijos, Šventosios, Neries ir Nevėžio atkarpose leidžiama žvejoti nuo kranto plūdinėmis meškerėmis.