Poledinė žūklė

Žvejybinės literatūros klasikai visada laikė, kad pirmasis ledas atsiranda lapkričio mėnesį, tada ir prasideda poledinės žūklės sezonas. Pastarieji metai šį nusistatymą kardinaliai koreguoja - klimatas keičiasi ir, jei 10-15 metų atgal, žvejai poledinę žūklę pradėdavo vidury lapkričio mėn., paskutiniu metu šaltų orų sulaukiame vis vėliau. Kad ir šie metai - ledo sulaukėme gruodžio pabaigoje... Taigi kalbėti apie poledinės žūklės sezono pradžia lapkričio mėnesį - nekorektiška.
Pirmasis ledas ir žuvų elgsena
Kai orai yra nepastovūs, pirmojo ledo, ant kurio saugu lipti, tenka luktelėti ilgiau. Oras tai šyla, tai šąla, plonas susidaręs ledo sluoksnis nespėjęs sustorėti, vėl ištirpsta... Tai gali kartotis keletą kartų mėnesio eigoje, o kai galų gale susidaro pakankamai storas-saugus ledas, pasirodo, kad "pirmasis ledas" visai jau "nepirmasis" žuvims ir pirmojo poledinio aktyvaus kibimo nebesulaukiate...
Netolygus ledo susidarymas keičiantis orams, neigiamai veikia ir žuvis. Kai kurios žuvys krentant vandens temperatūrai pereina į būseną, primenančią anabiozę. Jos praranda aktyvumą ir orų pasikeitimai jų neveikia. Tačiau ešeriai, kuojos, lydekos, karšiai ir kitos "visasezoninės" žuvys staiga tampa atsargios, net nesveikai, tokia būsena išlieka gana ilgą laiką.
Puikiai žinoma, kad susidarius staigiam ir greitam ledui, žuvys patiria savotišką šoką. Kai kurios žuvys net pakyla, prisiglaudžia prie ledo ir taip būna nejudėdamos iš vietos keletą valandų. Po 1-3 dienų po tokios būsenos prasideda pats didžiausias žuvų aktyvumas per žiemą. Jei ledo susidarymo laikotarpis išsitempia (naktį šąla, dieną - tirpsta), tai viso šio laikotarpio metu kibimo nėra. Tokiomis sąlygomis žvejoti įmanoma tik iš valties arba vasarine įranga nuo kranto, geriausiai tekančiuose vandens telkiniuose. Žvejai karštligiškai ieško vietų, kur galima jau užlipti ant ledo, paprastai tai nedideli vandens telkiniai žemumose arba apsaugoti nuo vėjo aukštais krantais ar mišku.
Pačiais pirmiausiais žūklės taikiniais tampa ešerių ir kuojų populiacija pasižymintys nedideli tvenkiniai, ypač esantys miškuose. ne tik dėl to, kad čia ledas susidaro greičiau, bet ir todėl, kad paprastai kibimas čia tęsiasi viso labo tik 1-3 dienas, ir tai, jei pasiseka su oru. Reikia suspėti! Žvejyba pirmosiomis dienomis po pirmojo ledo yra kibiausia, pavojinga, įdomi,, bet ir nestandartinė kiekvienai žuvies rūšiai.
Ešerys
Žiemos sezono pradžioje ešerio elgsena praktiškai nesiskiria nuo vėlyvo rudens. Ešerys dar laikosi seklumose, didesnį dėmesį reiktų kreipti į augmeningas (balinių asiūklių) ar smėlingas vietas. Asiūkliai gerai matomi net po ledu (išgręžus eketę tikrai pastebėsite). Tokiose vietose žvejoti pavojingiau, nes ledas prie pat vandens augmenijos yra silpnesnis, džiugina tik tai, kad gylis čia mažesnis. Dryžuotasis plėšrūnas, kaip ir rudenį, medžioja būriais, apsupa mailių ir juos spaudžia į krūvą, gena į seklumas... Smulkūs ešeriukai tvirtai apsistoja priekrantės zonoje, prie povandeninės augmenijos. Čia pagrinde laikosi ir daugiausia delno dydžio ešerių, nors jų galima aptikti įvairiuose viso vandens telkinio sluoksniuose, vietose.
Šios žuvies kibimo intensyvumas mažai priklauso nuo vėjo stiprumo ir krypties. Daug didesnį poveikį daro apšvietimas. kadangi smulkūs ir vidutinio dydžio ešeriai medžiodami vadovaujasi pagrinde rega, atslinkęs tamsus debesis gali susilpninti kibimą.

Geras matomumas vandenyje, ant pirmo ledo, saulėtą dieną turi ir minusų. Ešerys puikiai mato ne tik masalą vandenyje, bet ir žveją virš galvos. Todėl jei ledas skaidrus, privaloma maskuotė. Paprastai maskuotei panaudojamas paltas (o jo niekas nenešioja su savimi šiuo laiku) arba sniegas (kurio dar nėra). Pats patikimiausias būdas - išgręžti eketę, prie jos pastatyti žvejybinę dėžę, sėsti ant jos ir "nekvėpuoti"?

Judėti turi tik Jūsų rankos. Labiau nuspėjami stambūs ešeriai, t.y. tie, kurie maitinasi praktiškai vien žuvų mailiumi. Kai vanduo pasidengia ledu, stambūs ešeriai keičia rudeninius įpročius: palieka duobes ir kitas gilias vietas ir veržiasi į priekrantės seklumas. Čia galite tikėtis sugauti trofėjinį ešerį iki saulėlydžio. Dar daugiau šansų sugauti stambų ešerį seklumoje vakare, temstant. Esmė tame, kad toks ešerys daugiau pasikliauna šoninės linijos informacija, o ne rega. Todėl jis, kaip ir stambi lydeka, renkasi medžioklės laiką tamsesniu metu ir netgi naktį, kai smulkios žuvelės jau neaktyvios.
Kuoja 
"Ant pirmo ledo" kuojas dideliuose vandens telkiniuose (pvz. mariose), paprastai ieško gyliuose, pradedant paprastai nuo 4m. Tai ne visada teisinga. Kaip taisyklė, tokie gyliai yra prie slenksčių (prie įtekančių šaltinių, upių). Kuojos apsistoja prie slenksčių daug vėliau, viduržiemy, ir laikos ten iki paskutinio ledo. Dabar daugiau šansų surasti stambias kuojas 1-3m gyliuose, nepriklausomai nuo paties vandens telkinio gylio. ji, kaip ir ešerys, kol kas labiau mėgsta povandeninę augmeniją, įlenda į pačią jos tankmę. Ir tik tas kuojas, kurios plaukia iš "didelio vandens telkinio" gilumos į seklumas ir įtekančias upes, galima surasti pakankamai giliose vietose.
Jau pačioje žiemos pradžioje galima stebėti keliaujančios ir sėslios kuojos elgsenos skirtumus. Sėslios kuojos siejamos su nedideliais vandens telkiniais. Dideliuose vandens telkiniuose, dar labiau, tekančiuose, kartu su storėjančiu ledu prie sėslių kuojų prisijungia keliaujančios. Vietinės kuojos primojo ledo metu laikosi nedideliuose gyliuose. Pirmomis sekančiomis dienomis po pirmojo ledo kuojos pasižymi dideliu aktyvumu.
Jos pastoviai juda riboto dydžio vandens ekvatorijoje, periodiškai koncentruojasi kokiame nors plotelyje.
Kadangi žuvis visą laiką juda ir neprisirišusi prie konkrečios vietos, ji blogai reaguoja į bet kokius jaukus, įskaitant ir smulkias uodo trūklio lervas (jokerius). Bandant užlaikyti kuojas jaukintant uodo trūklio lervomis, priveda prie to, kad kuojos juda kur ir plaukė, o jaukinimo vietoje apsistoja smulkūs ešeriai. Aktyvi kuoja mažai kreipia dėmesio ir į masalą ant kabliuko, nesvarbu, ar uodo trūklio lerva, ar musės lerva, ar tešla, todėl tuo metu geriausia naudoti avižėles be masalo.
Žvejojimo technika neįmantri: iš lėto keliama avižėlė, tuo pačiu metu stengiamasi kuo dažniau virpinti maža amplitude. Po to, kai pasirodys nors mažiausias kibimo įtarimas, reikia nesvarstant staigiai pakirsti ne plačiu mostu. Jei nepasikirto, kito kibimo metu padarykite nedidelę pauzę ir tik tada pakirskite (avižėlę pravedame taip pat). Kai nebekimba, dažnai padeda toks "fintas": avižėlė pakeliama į tą aukštį, kuriame buvo pastebimi ankstesni kibimai ir pradėkite aktyviai virpinti aukštu dažniu, nedidele amplitude, nekeisdami avižėlės gylio (aukščio).
Plakis, karšis 
Kai tik sutvirtėja ledas, kibimas vandens telkiniuose susilpnėja ir galima užsiimti plakių, karšių žvejyba. Plakis esant pirmajam ledui niekada neplaukia į seklumas. Galbūt, plakiai ir karšiai vis tiek šias vietas aplanko tamsiu paros metu, tačiau man tai nėra žinoma. Nors mano poledinėse žūklėse papuldavo keli neblogi plakiai gyliuose iki 1m, kai ledo storis ~8cm.
Pagrindinė plakių, karšių žūklė prasideda, kai yra sugebama prieiti iki duobės/slenksčio. Šios žuvys labai aktyviai keliauja, keičia žiemojimo vietas, todėl svarbu teisingai nusistatyti žūklės taktiką. Visa gudrybė tame, kad reikia kuo greičiau ir teisingai nusistatyti slenksčių vietas, tėkmės kryptis (jei yra), pajaukinti keliose dešimtyse ekečių, be to jaukinti pačiu kokybiškiausiu jauku, pvz. smulkiomis uodo trūklio lervomis. Į eketę daugiau nei 30-50g jauko dėti nėra reikalo.
Baigus pasiruošimą, jaukinimą, galima pradėti žvejoti. Pradedame žūklę nuo pirmosios jaukintos eketės. Jei ir ištraukėte kelias žuvis , o po to kibimas aprimo, apsistoti ilgiau toje eketėje neapsimoka - keiskite eketę. Geriau išgręsti naujų ekečių ir jaukinti, nei žvejoti senesnėje ir nekibioje. Žūklė ganėtinai sparti, praktiškai vienoda, kaip žvejojant ešerius ar starkius, kai žvejys seka judantį žuvų būrį. Jaukas reikalingas ne būrio užlaikymui, o žuvų suaktyvinimui. Tokia žūklė gali tęstis savaitę, o po to ateina "žiema".

zvejys.lt inf. 

Žvejyba plūdine žiemą

Žiemą plūdine meškere gaudomos kuojos ir ešeriai, tačiau galima pagauti ir strepečių, šapalų, skersnukių, meknių, pūgžlių ir net karšių. Ja meškeriojama visą žiemą, tačiau geriausia gaudyti pavasarį, kada pradeda tižti ledas. Tokiu laiku daugiausia gaudomos kuojos, kurios plaukia į seklesnes vietas, ir į pakraščius. Plūdine meškere gaudoma gilesnėse vietose, prie upokšnių žiočių, akmenuotose vietose, ežeruose, arčiau žolių.

Kotas žieminei plūdinei meškerei imamas paprastas, laibesniu ir lankstesniu galu. Plūdinė meškerė žiemą rankoje nelaikoma, bet dedama ant ledo. Plūdė daroma jautresnė, negu vasarą, nes žuvis ima masalą ypač atsargiai Per šalčius, kai eketė greit apsitraukia ledu, meškerė įrengiama su povandenine plūde. Valo gale kabinamas svarelis, kuris plūdę skandina 2 – 3 cm po vandeniu. Kabliukas – vienas arba du, pririšami prie atskirų pavadėlių geriausia aukščiau svarelio.