Vėžiai

Rainuotasis vėžys

Orconectes limosus

Rainuotasis vėžys yra invazinė rūšis Lietuvoje. Jis smarkiai konkuruoja su kitomis vėžių rūšimis, ypač vietinėmis, ir ilgainiui pastarąsias išstumia, o jų išnaikinti beveik neįmanoma. Šiuos parazitinius vėžius galima gaudyti visais įmanomais būdais, ištisus metus. Griežtai draudžiama perkėlinėti į kitus vandens telkinius. Rainuotųjų vėžių kūnas blyškiai rudas, vėžio kiautas ir žnyplės smarkiai spygliuotas, o vienas matomiausių požymių - pilvelio viršus su tamsiai rudais skersiniais dryžiais, vėžienos mažai, ji yra prastesnio skonio.Rainuotieji vėžiai iš visų gyvenančių Lietuvoje mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Išgyvena ir lėtesnės tėkmės uždumblėjusiose upėse, ir uždumblėjusio dugno ežeruose, kur dėl deguonies stygiaus, vandens taršos kitų rušių vėžiai neišgyvena. Rainuotųjų vėžių nesenai rasta netgi Baltijos jūroje. Rainuotieji vėžiai aktyvūs ištisus metus, dažnai ištisą dieną, maistui nereiklūs, ėda tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą, žiemą mėgsta moliuskus. Šie vėžiai nereiklūs ir slėptuvėms, jei nėra tinkamų slėptuvių – jie sulenda į dugninių augalų paklotę, lindi tarp akmenų ir žolių. Paprastai jie gyvena plyname plote, o atsiradus pavojui staigiai pasislepia po šalia gulinčiu pagaliu ar žole. Rainuotieji vėžiai gyvena įvairiame gylyje, randama net 20 – 30m gilumose. Jie dumblinu dugnu keliauja kaip buldozeriai. Dumble kartais matomas tiktai dryžis ir dumblo kupstelis – šie vėžiai ropoja ir po dumblu. Kartais vienojevietoje aptinkama iki dvidešimties tokių vėžių plyname dugne. Šių vėžių gimtinė yra Rytinė Amerikos pakrantė, o Lietuvoje pirmą kartą pastebėti 1994m. vakarų Lietuvoje, po kelerių metų pastebėti Baltosios Ančios ir Šešupės upėse, kurios į Lietuvą įteka iš Lenkijos. Manoma kad ši vėžių rūšis į Lietuvą galėjo patekti arba upėmis iš Lenkijos, arba neatsakingai įveisti į Lietuvos telkinius.
Šituos parazitinius vėžius galima gaudyti visais įmanomais būdais ištisus metus.

Žymėtasis vėžys

Pacifastacus leniusculus

Žymėtasis vėžys (pacifastacus leniusculus) kilęs iš vakarų Amerikos ir Kanados pakrančių. Tai viena iš invazinių vėžių rūšių. Praeito šimtmečio antroje pusėje išnykus vietiniams vėžiams, žymėtieji vėžiai įveisti keliuose Lietuvos ežeruose kaip atspari vėžių marui rūšis. Iš čia greičiausiai išplito po visą Lietuvą. Nerandama jų tik nedaugelyje su kitais telkiniais nesusisiekiančiuose ežeruose.Žymėtiesiems vėžiams tinka įvairūs vandens telkiniai, mėgsta akmenuotas upes ir ežerus, kartais gyvena nedidelio druskingumo vandenyse.Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, vėžio kiautas lygus. Šio vėžio žnyplės didelės, plačios rudu viršumi ir raudona apačia. Kaip vieną iš ryškiausių bruožų šie vėžiai žnyplių sujungimo vietoje turi baltą dėmę, kurios pakraščiai apvesti melsva ar mėlyna spalva. Dažniausiai aktyvūs tik naktį.  Žymėtieji vėžiai nerausia urvų, slepiasi po kerplėšomis, akmenimis, nuvirtusiais medžiais. Jie minta įvairiu augaliniu maistu, žuvimis, varlėmis, puvenomis. Dažniausiai sutinkami gilesniuose sluoksniuose 3 – 6 m. gylyje, nors kartais tūno ir žymiai giliau iki 15 m.Nors žymėtieji vėžiai ir vertinami dėl vėžienos kiekio, tačiau jie nešioja pavojingiausios vėžių ligos – vėžių maro užkratą ir yra mirtinai pavojingi kitų rūšių vėžiamsŽymėtųjų vėžių sugavimo kiekis, dydis ir gaudymo būdas neribojamas.

Siauražnyplis vėžys

Astacus leptodactylus

Siauražnyplis vėžys (astacus leptodactyluslot.) dar vadinamas ilgažnypliu vėžiu ar pelkių vėžiu. Šis vėžys turi siauras, ilgas žnyples be įdubimo apatinėje nejudrioje jų dalyje, jos šiurkščios, turi daug mažų iškilumų. Siauražnyplio vėžio kiautas yra silpnesnis, šiurkštesnis, uodega siauresnė, negu plačiažnyplio vėžio. Siauražnyplių vėžių kiautas šviesiai rusvas, gelsvas ar žalsvas. Apatinė kiauto dalis dar šviesesnė ar net balta. Prastesnio skonio vėžienos turi iki 20%. Siauražnyplis vėžys yra apie 4 kartus vislesnis už plačiažnyplį ir dažnai pastarąjį stelbia. Siauražnyplis vėžys Lietuvoje pradėjo plisti 19a. pabaigoje šiaurės rytuose ir dabar randama visoje Lietuvoje. Siauražnypliai vėžiai labiau paplitę ežeruose, nei upėse. Gyvena ir kai kuriuose apysūriuose vandenyse. Siauražnypliai vėžiai pakantesni nei plačiažnypliai vėžiai deguonies stygiui, taršai ir temperatūros svyravimui, atsparesnis vėžių ligoms. Jų gyvenamos vietos taip pat paprastesnės. Jiems tinka ir ant dumblino dugno, slepiasi po akmenimis, šakomis, kerplėšomis ar po kitais dugne gulinčiais daiktais. Siauražnypliai vėžiai užauga iki 18cm ilgio.Siauražnyplių vėžių gaudymas ribojamas.  Šiuos vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10cm. vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50 vnt. vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį vandens telkinį.

Plačiažnyplis vėžys

Astacus astacus

Plačiažnyplis vėžys (astacus astacus lot.) dar vadinamas tauriuoju ir upiniu vėžiu. Šis vėžys turi plačias ir stiprias mėsingas žnyples su įdubimu nejudrios žnyplių dalies vidinėje pusėje, raudonai ruda apačia ir lygiu kiautu. Jo kiautas yra stiprus, lygus, vienodos spalvos, dažniausiai tamsiai rudos viršuje ir pereinančios į rudai alyvinę, ar raudoną – apačioje. Plačiažnyplis vėžys turi iki 30% labai skanios vėžienos, ypač daug mėsos yra žnyplėse. Plačiažnypliai vėžiai paplitę vidurio ir dalyje šiaurės Europos, jie yra vertingiausi Gyvenantys Europoje vėžiai. Plačiažnypliai vėžiai itin jautrūs deguonies stygiui. Palankiausi gyvenimui kietu molingu, smėlingu ar durpingu dugnu, skaidriu vandeniu pasižymintys vandens telkiniai su gausia povandenine augalija, kerplėšomis, kur vėžiai galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų. Plačiažnypliai vėžiai vieninteliai vietiniai vėžiai paplitę Lietuvoje. Plačiažnypliai vėžiai gyvena ne giliau nei 6 – 7 metrai ir visada rausia urvus, kuriuose slepiasi. Nardantys žmonės iš toli pamato vėžio išvaikščiotą šviesesnį dugno lopinėlį su paliktomis šliūžėmis, ir priplaukę mato iš urvo kyšančias žnyples. Plačiažnypliai vėžiai tai naktiniai gyvūnai, dieną beveik visada lindi savo urve. Pastebėta, kad naktį jie aktyviausi nuo pirmos valandos iki ketvirtos valandos ryto. Plačiažnypliai vėžiai įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus, jų gaudymui taikomi apribojimai. Lietuva yra įsipareigojusi saugoti plačiažnyplius vėžius ir užtikrinti tvarią jų populiacijų būklę. Tarptautinėje Raudonojoje knygoje jie priskiriami pažeidžiamoms rūšims. Jų statusas skirtingose šalyse apibrėžiamas nuo „pažeidžiama rūšis reikalinga globa“ iki „išnykstanti rūšis”. Telkiniuose juos stelbia kitų rūšių vėžiai, ypač invaziniai ir menkaverčiai rainuotieji vėžiai. Šiuos vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10 cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50 vnt. vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį.