Jeigu ir yra bent
vienas žūklės įrankis, kurio nepalietė laikas, - tai skritulys. Iš tiesų
skrituliai, matyti šiuolaikinėjė spaudoje, beveik niekuo nesiskiria nuo
piešinių antikvarinėse knygose. Kurgi slypi jų atsparumo laikui
paslaptis.
Daugelyje užsienio šalių skrituliai senų seniausiai buvo uždrausti, ir kabinetiniams žvejams tiesiog nebuvo iš kur semtis protingų minčių. Kaipgi žvejai praktikai? Na, bet ne visi moka popieriuje dėstyti savo mintis, ne visi dega noru atskleisti visas savo kortas. Galų gale ne visi pasižymi išradingumu. Štai jums ir skritulių stagnacijos priežastys.
Atsiverskite bet kokią žūklės knygelę ir susiraskite skyrelį “Skrituliai”. Kiek tokių knygelių bevartysite, tiek vienodų skritulių rasite. Kai kurie žvejai, dažnai žvejojantys su skrituliais, apskritai teigia, kad ten nieko gera nerasi, viskas tėra grynas šlamštas. Vis dėlto kai ką nauja patarti galima.
Ką vynioti ant skritulio
Jei tikėsime knygomis, tai ant skritulio galima vynioti kaproninę virvę su prie jos storo valo atkarpa ir dar pritvirtintu pavadėliu. Kam reikalinga ta virvė? Ji visiškai netampri, negali amortizuoti užkibusios žuvies smūgių. Todėl, kad visa sistema nenutrūktų, tenka rišti storą pavadėlį, o tada žuvys kimba rečiau.
Kam apskritai reikalingas pavadėlis? Žinoma, gaudant lydekas, metalinis pavadėlis būtinas, nes kitaip žuvys nukąs valą ir paspruks. Ant lydekinių skritulių as paprastai nuo pat pradžių iki galo vynioju tamprų, minkštą 0,3 mm skersmens valą, tiesiai prie valo rišu suktuką, o prie suktuko segu metalinį pavadėlį. Ypač didelių lydekų žūklei esu pasiruošęs kelis skritulius su 0,35 mm skersmens valu.
Manote, kad toks valas yra per daug plonas? Nieko panašaus. Valas visada trūksta smūgių metu, o tamprus valas juos gerai amortizuoja. Svarbiausia, kad tik užtektų valo ilgio.
Sterkų žūklei metalinis pavadėlis nebūtinas. Dažniausiai rišamas paprasto monofilamentinio, tik plonesnio už pagrindinį valo pavadėlis, kad užkibus už kliuvinio nutrūktų būtent pavadėlis, o ne pagrindinis valas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Toks pavadėlis yra pernelyg trumpas, kad pakankamai išsitemtų ir gerai amortizuotų žuvies smūgius. Kol pradės kaip reikiant temtis pagrindinis valas, pavadėlis jau nutrūks. Norėdami nuo to apsisaugoti, žvejai riša pernelyg storą pavadėlį, todėl žuvys rečiau kimba, (kuo plonesnis pavadėlis, tuo daugiau kibimų).
Išvada – nebūkite šykštūs! Skritulys su ištisiniu 0,25 mm skersmens valu atlaikys kur kas didesnę žuvį nei 0,3 mm skersmens valas su 0,25 mm storio pavadėliu. Geriau jau prarasti keletą metrų valo užkibus už kliuvinio, nei žiūrėti į niekam tikusius skritulius ar apraudoti nutraukusį pavadėlį ir paprukusį didžiausią sterką.
Mano skrituliai, skirti sterkams žvejoti, neturi pavadėlių. Vienas minkšto 0,25 mm skersmens valo galas yra pritvirtintas prie skritulio, o prie kito valo galo yra pririštas trišakis. Su tokiu valu aš be jokių problemų ištraukiu ir devynių kilogramų sterkus.
Ir dar vienas patarimas – geriausia rinktis fluorescencinį valą. Tai gerokai palengvina žūklę.
Kaip išvengti tuščių apsivertimų
Priežaščių, dėl kurių gali apsiversti skritulys, yra daug. Tačiau aš norėčiau apsistoti ties viena, susijusia su pačio skritulio paruošimu.
Įvairiose knygelėse ir straipsniuose mėgstama piešti mielą besiverčiančio skritulio vaizdelį. Užkibus žuviai, valas, tempiamas švino svarelio, greitai išsivynioja, svarelis nusileidžia žemyn ir tempia masalą (žuvelę) lydekai iš žiomenų. Drįstu tvirtinti, kad šitas svoris, tempiantis žuvelę, ir yra viena iš tuščio skritulio apsivertimo priežaščių, nes pajutęs svorį plėšrūnas paprasčiausiai masalą išspjauna.
Mano receptas, kaip išvengti tokios bėdos, yra įprastas: švininį svarelį vandenyje reikia atsverti kokiu nors plūduru. Paprasčiausias plūduras – vyno butelio kamštis, kurio centre išgręžta skylutė ir per ją pervertas valas, pritvirtintas mediniu pagaliuku. Ir kibimo kamštis būna ant valo, tarp antenos ir šoninės skritulio įpjovos. Kamštis kartu yra ir savotiškas žymeklis, rodantis kibimo vietos gylį.
Nuo to laiko, kai prieš dešimt metų visus savo skritulius aprūpinau kamščiais, tuščių kibimų gerokai sumažėjo.
Viskas iš eilės
Pradžioje pririšu valą prie skritulio. Lygiai taip pat kaip ir ant neinercinės ritės. Būtina kaip reikiant patikrinti šio mazgo tvirtumą, nes kai užkibus žuviai valas visiškai išsivynioja, būtent čia ir gali pasirodyti esanti silpnoji vieta.
Po to valas vyniojamas ant šerdies. Kiek valo reikia vynioti, nesutariama. Aš ant skritulių vynioju trisdešimt metrų valo.
Ant valo tvirtinu kamštį ir slyvutės formos svarelį. Jie turi būti parinkti taip, kad svareliui kabant vandenyje kamštis vos vos laikytųsi vandens paviršiuje. Kamštį ant valo tvirtinu mediniu pagaliuku. Su svareliu galima pasielgti lygiai taip pat arba palikti jį laisvai slankioti valu, o apatinio stabdžio funkcijas puikiausiai atlieka pavadėlio suktukas.
***
J. Petrovas, “Rosijskij rybalovnyj žurnal”
Daugelyje užsienio šalių skrituliai senų seniausiai buvo uždrausti, ir kabinetiniams žvejams tiesiog nebuvo iš kur semtis protingų minčių. Kaipgi žvejai praktikai? Na, bet ne visi moka popieriuje dėstyti savo mintis, ne visi dega noru atskleisti visas savo kortas. Galų gale ne visi pasižymi išradingumu. Štai jums ir skritulių stagnacijos priežastys.
Atsiverskite bet kokią žūklės knygelę ir susiraskite skyrelį “Skrituliai”. Kiek tokių knygelių bevartysite, tiek vienodų skritulių rasite. Kai kurie žvejai, dažnai žvejojantys su skrituliais, apskritai teigia, kad ten nieko gera nerasi, viskas tėra grynas šlamštas. Vis dėlto kai ką nauja patarti galima.
Ką vynioti ant skritulio
Jei tikėsime knygomis, tai ant skritulio galima vynioti kaproninę virvę su prie jos storo valo atkarpa ir dar pritvirtintu pavadėliu. Kam reikalinga ta virvė? Ji visiškai netampri, negali amortizuoti užkibusios žuvies smūgių. Todėl, kad visa sistema nenutrūktų, tenka rišti storą pavadėlį, o tada žuvys kimba rečiau.
Kam apskritai reikalingas pavadėlis? Žinoma, gaudant lydekas, metalinis pavadėlis būtinas, nes kitaip žuvys nukąs valą ir paspruks. Ant lydekinių skritulių as paprastai nuo pat pradžių iki galo vynioju tamprų, minkštą 0,3 mm skersmens valą, tiesiai prie valo rišu suktuką, o prie suktuko segu metalinį pavadėlį. Ypač didelių lydekų žūklei esu pasiruošęs kelis skritulius su 0,35 mm skersmens valu.
Manote, kad toks valas yra per daug plonas? Nieko panašaus. Valas visada trūksta smūgių metu, o tamprus valas juos gerai amortizuoja. Svarbiausia, kad tik užtektų valo ilgio.
Sterkų žūklei metalinis pavadėlis nebūtinas. Dažniausiai rišamas paprasto monofilamentinio, tik plonesnio už pagrindinį valo pavadėlis, kad užkibus už kliuvinio nutrūktų būtent pavadėlis, o ne pagrindinis valas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Toks pavadėlis yra pernelyg trumpas, kad pakankamai išsitemtų ir gerai amortizuotų žuvies smūgius. Kol pradės kaip reikiant temtis pagrindinis valas, pavadėlis jau nutrūks. Norėdami nuo to apsisaugoti, žvejai riša pernelyg storą pavadėlį, todėl žuvys rečiau kimba, (kuo plonesnis pavadėlis, tuo daugiau kibimų).
Išvada – nebūkite šykštūs! Skritulys su ištisiniu 0,25 mm skersmens valu atlaikys kur kas didesnę žuvį nei 0,3 mm skersmens valas su 0,25 mm storio pavadėliu. Geriau jau prarasti keletą metrų valo užkibus už kliuvinio, nei žiūrėti į niekam tikusius skritulius ar apraudoti nutraukusį pavadėlį ir paprukusį didžiausią sterką.
Mano skrituliai, skirti sterkams žvejoti, neturi pavadėlių. Vienas minkšto 0,25 mm skersmens valo galas yra pritvirtintas prie skritulio, o prie kito valo galo yra pririštas trišakis. Su tokiu valu aš be jokių problemų ištraukiu ir devynių kilogramų sterkus.
Ir dar vienas patarimas – geriausia rinktis fluorescencinį valą. Tai gerokai palengvina žūklę.
Kaip išvengti tuščių apsivertimų
Priežaščių, dėl kurių gali apsiversti skritulys, yra daug. Tačiau aš norėčiau apsistoti ties viena, susijusia su pačio skritulio paruošimu.
Įvairiose knygelėse ir straipsniuose mėgstama piešti mielą besiverčiančio skritulio vaizdelį. Užkibus žuviai, valas, tempiamas švino svarelio, greitai išsivynioja, svarelis nusileidžia žemyn ir tempia masalą (žuvelę) lydekai iš žiomenų. Drįstu tvirtinti, kad šitas svoris, tempiantis žuvelę, ir yra viena iš tuščio skritulio apsivertimo priežaščių, nes pajutęs svorį plėšrūnas paprasčiausiai masalą išspjauna.
Mano receptas, kaip išvengti tokios bėdos, yra įprastas: švininį svarelį vandenyje reikia atsverti kokiu nors plūduru. Paprasčiausias plūduras – vyno butelio kamštis, kurio centre išgręžta skylutė ir per ją pervertas valas, pritvirtintas mediniu pagaliuku. Ir kibimo kamštis būna ant valo, tarp antenos ir šoninės skritulio įpjovos. Kamštis kartu yra ir savotiškas žymeklis, rodantis kibimo vietos gylį.
Nuo to laiko, kai prieš dešimt metų visus savo skritulius aprūpinau kamščiais, tuščių kibimų gerokai sumažėjo.
Viskas iš eilės
Pradžioje pririšu valą prie skritulio. Lygiai taip pat kaip ir ant neinercinės ritės. Būtina kaip reikiant patikrinti šio mazgo tvirtumą, nes kai užkibus žuviai valas visiškai išsivynioja, būtent čia ir gali pasirodyti esanti silpnoji vieta.
Po to valas vyniojamas ant šerdies. Kiek valo reikia vynioti, nesutariama. Aš ant skritulių vynioju trisdešimt metrų valo.
Ant valo tvirtinu kamštį ir slyvutės formos svarelį. Jie turi būti parinkti taip, kad svareliui kabant vandenyje kamštis vos vos laikytųsi vandens paviršiuje. Kamštį ant valo tvirtinu mediniu pagaliuku. Su svareliu galima pasielgti lygiai taip pat arba palikti jį laisvai slankioti valu, o apatinio stabdžio funkcijas puikiausiai atlieka pavadėlio suktukas.
***
J. Petrovas, “Rosijskij rybalovnyj žurnal”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą