Ešerys
Perca fluviatilis Linnaeus
Kūnas
kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys
plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali,
žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis
dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių
rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi.
Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas,
krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni.
Ešeriai
paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios
Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų
nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai
gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose
vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose
aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs -
pavieniui.
Ešeriai
užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir
50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C).
Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus
priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti
pradeda maitintis žuvimis.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Karpis (Sazanas)
Cyprinus carpio
Spalva
nevienoda: nugara rudai žalsva ar tamsiai žalia, šonai rudai sidabriniai,
pilvas šviesus. Laukinių karpių - sazanų - kūnas ištįsęs, storas, nugaros
pelekas labai ilgas, prie žiočių yra viena pora trumpesnių ir viena pora
ilgesnių mėsingų ūselių. Žvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji
spinduliai kieti, aštriais pjūkliškais kraštais.
Sazanai
paplitę Viduržemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena
europinis porūšis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio
sazano porūšiai). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali
gyventi ir apysūriuose vandenyse. Užauga iki 1,2-1,5 m ilgio ir 30 kg svorio.
Lietuvoje sazanai introdukuoti Kuršių mariose bei kai keriuose ežeruose.
Išvesta daug karpių veislių. Yra dvi karpių grupės - plačianugariai ir
aukštanugariai karpiai, tarp jų - žvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai,
plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai arba jų mišrūnai, pvz.,
vokiškieji, Ukrainos, Bubių. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla
iki +17-20°C, naudojant hipofizės injekcijas, gali neršti ir žemesnėje
temperatūroje.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Karšis
Abramis brama
Karšių
kūnas smarkiai suplotas iš šonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, žalsva ar
ruda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir žuvies dydžio, melsvai
sidabriniai, balsvi, pilkšvi, senesnių žuvų - gelsvi, pilvas baltas. Galva
maža, žiotys apatinės, išsikišusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės
nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas
(plakio lygus) ir žymiai ilgesnis nei plakio (23-28 šakoti spinduliai).
Karšiai
paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos šiaurės, sutinkami Juodosios,
Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale.
Lietuvoje karšiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik
srauniuose upeliuose, labai sekliuose ežeruose ir užpelkėjusiuose miško
ežerėliuose. Dideliuose ir giliuose mažai maisto turinčiuose ežeruose, pvz.,
Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vištytyje karšių populiacijos nėra gausios.
Karšiai
užauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dažniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3
kg. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +12-16°C. Į
nerštavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs,
pasidenhia balkšvais nerštaspuogiais. Karšiai per nerštą labai baikštūs,
išbaidyti į nerštavietę gali ir nebegrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ežerų,
kuriuose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis,
bažnyčiose skambinti varpais.
Kuoja
Rutilus rutilus
Kuojos
pailgos, jų nugara tamsiai melsva ar žalsva, jaunų žuvų šonai melsvai
sidabrinės, didesnių - gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos,
viršutinėje dalyje yra raudona dėmė. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni,
nugaros ir uodegos pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos
maitintis dugno organizmais. Nugaros peleko pradžia sudaro statmenį su pilvo
peleko pradžia. Per nerštą patinai tampa šiurkštūs, pasidengia balkšvais
nerštaspuogiais. Kuojos panašios į raudes, tačiau turi siauresnį kūną ir
tamsesnius pelekus.
Kuojos
paplitusios Eurazijos gėluosiuose vandenyse, nors pasitaiko ir apysūriuose. Jų
nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos šiaurės vakaruose, Italijoje, Mažojoje
Azijoje, Šiauriniuose Rusijos regionuose. Šios žuvys gyvena beveik visuose
ežeruose ir upėse, jeigu tik žiemą pakanka deguonies ir vanduo nėra per daug
rūgštus. Kuojos užauga iki 1,5-1,8 kg svorio, 50 cm ilgio. Neršia balandžio-gegužės
mėn., kai vandens temperatūra pasiekia +8-9°C.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Lydeka
Esox lucius Linnaeus
Lydekos
kūnas ištęstas, šonai suploti. Galva didelė, žiotyse daug aštrių dantų,
išsidėsčiusių ne tik ant žandikaulio ir dantikaulio, bet ir ant gomurikaulio,
noragikaulio bei žiaunų lankų. Nugaros pelekas netoli nuo uodegos. Nugara
tamsiai žalia, didelių žuvų net juoda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios
vietos, šviesiai ar tamsiai žali, gelsvi su įvairiomis skirtingų derinių
dėmėmis. Dėmėti ir nugaros, pauodegio bei uodegos pelekai. Krūtinės pelekai
rausvi. Neturi riebalinio pelekėlio. Pilvas šviesiai gelsvas ar baltas. Žvynai
maži, pailgi.
Lydekos
paplitusios labai plačiai: nuo Airijos iki Kolymos, Kaspijos, Aralo, Šiaurės,
Baltijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinų gėluosiuose vandenyse. Negyvena
Pirėnų pusiasalyje, Islandijoje, Kryme, Italijos pietuose, tačiau jų yra
Šiaurės Amerikoje. Amūro baseine ir Sachaline gyvena Amūro lydeka (E. reicherti
Dyb.), o Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse gyvena kitos lydekų rūšys.
Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm
ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Neršia anksti pavasarį, kovo, balandžio arba gegužės
mėn., kai vanduo sušyla iki +4-9°C.
Žvejams
mėgėjams vidaus vandenyse leidžiama žvejoti ne mažesnes kaip 40 cm ilgio
lydekas. Nuo vasario 15 d. iki balandžio 20 d. šias žuvis gaudyti draudžiama.
Meknė
Leuciscus idus
Jaunos
meknės panašios į kuojas, vyresnės - į šapalus, tačiau jų kūnas platesnis,
galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Kūno spalva tamsesnė ir ryškesnė.
Akys gelsvai žalios. Žvynai smulkesni nei šapalo, išsidėstę ryškiomis
išilginėmis eilėmis. Būdingas meknių bruožas - geltona raumenų spalva.
Pasitaiko auksinės arba raudonos spalvos meknių forma - orfa.
Meknės
paplitusios Euroazijoje nuo Prancūzijos iki Skandinavijos šiaurės, rytuose iki
Lenos upės baseino. Jų nėra Italijoje, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje gyvena
Nemune, Neryje, kitų upių žemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mažuose
upeliuose, upių aukštupiuose. Dažnos Kuršių mariose, pasitaiko Rytų Lietuvos
ežeruose, pvz., Lakajų, Zaraso, Žeimenio, Kriaunelio, Antalieptės vandens
talpykloje.
Meknės
užauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg svorio, dažniausiai sugaunamos 2-3 kg.
Neršia gegužės mėn., dažnai plaukia neršti į upelius.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Paprastasis karosas
Carassius carassius
Kūnas
suplotas iš šonų, trumpas. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo
pilvaplėvė šviesi (sidabrinio karoso juoda), turi mažiau žiauninių spaigliukų
(sidabrinis karosas - 40-50). Nugara rudai žalsva, šonai nuo rudai bronzinės
iki gelsvai rusvos spalvos, dažniausiai šviesiau arba tamsiau geltoni. Žvynai
dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mažai iškirptas. Jauni karosai ant uodegos
stiebelio kartais turi tamsią dėmę.
Paprastieji
karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didžiosios Britanijos
iki Lenos. Tai viena iš atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms žuvų. Gali
gyventi ir užpelkėjusiuose, mažai deguonies turinčiuose ežerėliuose bei
tvenkiniuose, gali išgyventi dumble, vandens telkiniui žiemą iššalus iki dugno,
o vasarą - išdžiūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje,
užžėlusioje vandens augmenija.
Paprastieji
karosai užauga iki 50 cm ir daugiau kaip 3 kg, dažniausiai sugaunami 30-40 cm
ir 1 kg. Lietuvos žvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530
g. Neršti pradeda gegužės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Plakis
Blicca bjoerkna
Panašus
į karšį, tačiau pelekai rausvesni, žymiai stambesni žvynai, santykinai didesnės
akys, uodegos peleko skiautės beveik lygios, pauodegio pelekas trumpesnis
(19-23 šakoti spinduliai), jo pakraštys lygus (karšio dantytas). Žiotys pusiau
apatinės, neišsikiša kaip karšio.
Plakiai
paplitę panašiame areale kaip ir karšiai, tik šiaurinė paplitimo riba yra
piečiau. Jie taip pat pateko ir į Azijos vandens telkinius. Lietuvoje plakiai
gyvena daugelyje ežerų ir lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Atsparesni negu
karšiai deguonies trūkumui, todėl gyvena ir kai kuriuose užpelkėjusiuose
ežeruose.
Plakiai
užauga iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg svorio, bet dažniausiai sugaunami
50-100 g. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +16°C.
Plėšrūnės
žuvys išgaudo nedaug plakių, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą
reikia reguliuoti.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Raudė
Scardinius erythrophthalmus
Kūnas
suplotas iš šonų, kresnas, galva maža, žiotys viršutinės. Nugara tamsi, šonai
geltoni, pilvas balsvas. Akys oranžinės, su tamsesne dėmele. Nugaros pelekas,
skirtingai nei kuojų, prasideda toliau už statmens, pravesto per pilvinių
pelekų užpakalinius kraštus. Žvynai santykinai labai dideli, tarp pilvo ir
pauodegio pelekų yra aštri briauna. Pelekai raudoni. Raudžių kūnas platesnis
nei kuojų, strepečių ar salačių. Nuo šių žuvų dar skiriasi gelsvesne kūno
spalva ir į viršų nukreiptomis žiotimis.
Raudės
paplitusios nuo Prancūzijos iki Europos šiaurės, Uralo ir Aralo. Jų nėra tik
Graikijoje, Norvegijoje, Švedijos vidurinėje ir šiaurinėje dalyse, Kolos
pusiasalyje, Kryme. Lietuvoje raudės gyvena daugelyje ežerų, lėtos tėkmės
upėse, Kuršių mariose. Jos mėgsta seklias, ramias, užžėlusias vandens augmenija
įlankas.
Raudės
užauga iki 35-40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, tačiau dažniausiai sugaunamos
0,1-0,3 kg. Neršia porcijomis 3-4 kartus nuo gegužės iki liepos mėnesio, kai
vandens temperatūra +17-19°C.
Raudžių
žuvienos maistinė vertė maža, ji ašakota, labai liesa. Ežerų pakrantės zonoje
jomis minta lydekos.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Salatis
Aspius aspius
Kūnas
stiprus, verpstės formos, nugara tamsiai melsva, šonai sidabrinės spalvos,
pilvas baltas. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti pamatuose rausvi, jų
viršūnės pilkos. Žiotys labai plačios, priekinės savo kampais siekia statmenį,
pravestą per akies vyzdžio priekinį kraštą; tuo žymiai skiriasi nuo panašių
žuvų.
Salačiai
paplitę Vidurio ir Rytų Europoje nuo Elbės iki Uralo, jų nėra į pietus nuo
Dunojaus, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, upėse, įtekančiose į
Ledinuotąjį vandenyną. Jie gyvena srauniose upėse, mėgsta rėvas, akmenuotas
seklumas. Žiemoja gilesnėse duobėse. Lietuvoje salačiai gyvena Nemune, Neryje,
Šventojoje, Žeimenoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, Kuršių ir Kauno
mariose, retesni pratakiuose ežeruose, pvz., Sartuose. Gyvena pavieniui, tačiau
rudenį susirenka būriais žemiau rėvų ir kartu medžioja. Ypač aktyvūs
prieblandoje. Lietuvoje salatis - vienintelė plėšri karpinė žuvis.
Salačiai
užauga iki 1 m ilgio ir 10 kg svorio, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ir 1-3 kg.
Neršia anksti pavasarį, balandžio mėn., kai vandens temperatūra būna +8-10°C.
Salačius
labiausiai vertina sportinės žūklės mėgėjai. Jie gaudomi spiningu, museline
meškere. Salačių žuviena sausa, ašakota, tačiau prieš žiemą sukaupia daug
riebalų ir tokiu metu sugauti salačiai būna skanūs, ypač sūdyti arba parūkyti.
Salatis
yra saugoma pagal Berno konvenciją rūšis. Leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip
52 cm salačius.
Sidabrinis karosas
Carassius auratus gibelio
Kūno
forma panašus į paprastajį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos
stiebeliu. Uodegos peleko iškirpimas gilesnis. Ant pirmo žiauninio lanko žymiai
daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso - 23-33). Sidabrinio karoso
žarnynas ilgesnis, pilvo ertmės plėvė juoda, o paprastojo - šviesi. Nugara
tamsiai pilka, šonai ir pilvas sidabriški. Žvynai stambūs, pelekai pilki.
Sidabrinis
karosas kilęs iš Amūro ir Ramiojo vandenyno baseinų gėlųjų vandenų, o
artimiausia kita jo forma aptinkama Kinijoje. Paplitęs Eurazijos gėluosiuose
vandenyse iki Kolymos. Įveistas Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir kt. Šalyse.
Lietuvoje aklimatizuotas 1952 m. Gyvena uždumblėjusiuose ežeruose, lėtos tėkmės
upėse, tvenkiniuose. Dažnas, nereiklus deguonies kiekiui ir vandens
temperatūrai. Gyvena priedugnyje, sėslus, toli nemigruoja, dažniausiai laikosi
pamėgtų vietų. Žiemą telkiasi į gilesnes vietas.
Užauga
ilgesni nei 50 cm ir sveria 3 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 1
kg svorio. Neršia gegužės-liepos mėn. ant augalų, kai vandens temperatūra
viršija +14°C.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Starkis
Stizostedion lucioperca
Kūnas
verpstės formos, galva maža, smaili, žiotys neplačios, jose yra daug smulkių
dantukų ir dvi poros didelių, panašių į iltis dantų. Nugara žalsvai pilka,
šonai pilkšvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryškiai dryžuoti, pilvas
balsvas. Akys matinės, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi
silpniau.
Starkiai
paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ežeruose nuo Elbės, Vyslos, šiauriau
Dunojaus iki Aralo, šiaurėje iki 64° šiaurės platumos Suomijoje, taip pat jie
gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose
starkių yra Užkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos,
Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik
Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. Vėliau
starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai
aklimatizavosi. Šiuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno,
Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose,
kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės.
Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai
minta menkavertėmis žuvimis - aukšlėmis, pūgžliais, kurių nedaug suryja kitos
plėšrūnės, todėl jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar
nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių kirmėlių
sukeliama akių liga - katarakta.
Starkiai
yra mėgstamas žūklės objektas, jie gaudomi dugnine meškere, spiningu. Sugauti
leidžiama ne mažesnio kaip 46 cm ilgio žuvis.
Šapalas
Leuciscus cephalus
Kūnas
verpstės formos, tvirtas, galva plati stora. Žiotys priekinės. Nugara apvali,
tamsiai žalia, šonai gelsvi, pilvas balsvas. Žvynų krašteliai juosvi. Akys
geltonos. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, pilvo pelekas balsvas, pauodegio ir
krūtinės - raudoni. Nuo meknės ir strepečio skiriasi labai masyvia, plačia
galva.
Europoje
šapalai paplitę daugelyje upių ir upelių nuo Ispanijos iki Skandinavijos,
išskyrus Norvegiją, Švedijos ir Suomijos šiaurę, rytuose - iki Uralo upės,
Kaspijos baseino. Kalnų upėse gyvena iki 1,5 km aukščio. Lietuvoje šapalai
dažni Nemune, Neryje, Žeimenoje, Merkyje, Šventojoje ir daugelyje kitų mažesnių
upių. Negyvena mažuose šaltavandeniuose upeliuose. Reti upėtakinio tipo
upeliuose. Šapalai mėgsta sraunumas, rėvas, smėlingus ir žvirgždėtus gruntus.
Gyvena ir Kuršių mariose, retesni pratekančiuose ežeruose, pvz., Ligajų, Rašų.
Šapalai
užauga iki 30-40 cm, retai - iki 60 cm ilgio ir 6-7 kg svorio, dažniausiai
sugaunami iki 1 kg. Neršia upių seklumose, mažesniuose upeliuose, užaugę iki
20-25 cm ilgio ir būdami 4m. amžiaus, balandžio-gegužės, kartais birželio mėn.
Neršto metu patinai pasidengia nerštaspuogiais.
Žuviena
labai ašakota, liesa. Šapalai labai svarbūs mėgėjiškai žūklei, nes tai stipri,
atsargi žuvis, gaudoma museline, plūdine ar dugnine meškere, spiningu.
Mėgėjiška
žvejyba neribojama.
Šamas
Silurus glanis
Kūnas
pleišto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai
žalia, didelių individų - beveik juoda, šonai pilki žali, su marmurinėmis
dėmėmis. Pilvas pilkšvas, margas. Nugaros pelekas mažas. Žiotys plačios, jose
daug smulkių dantų. Ant viršutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės - dvi
poros trumpų ūsų. Akys mažos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas.
Šamai
paplitę Europos didžiosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje)
bei ežeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo
jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Užkaukazėje.
Šamų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena
tik mažoje Pietų Švedijos dalyje. Lietuvoje šamų daugiausia Nemune, ypač
deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ežeruose šamai
reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai
giliuose ežeruose, pvz., Sartuose, Samave.
Šamai
gali užaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milžinų pasitaiko
Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje šamai gali užaugti iki 100
kg, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų
svorio. Neršia vasarą, kai vanduo sušyla iki +18°C ir daugiau, dažniausiai
birželio-liepos mėn. Tuo metu jie išplaukia į seklesnes vietas, neršia naktį,
labai triukšmingai.
Žvejai
mėgėjai šamą sužvejoja retai, dažniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi
dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, žuvis, kartais net paukščių
žarnas. Pastaraisiais metais šamų labai sumažėjo, juos reikia pradėti veisti
dirbtinai.
Šamas
yra Berno konvencijos saugoma rūšis. Žvejams mėgėjams per dieną leidžiama
sugauti vieną ne mažesnį kaip 75 cm ilgio šamą.
Ūsorius
Barbus barbus
Kūnas
labai stiprus, kresnas, verpstės formos, skerspjūvyje - apvalus. Pauodegio,
pilvo ir krūtinės pelekai rausvi, nugaros ir uodegos pilki. Ketvirtas nugaros
peleko spindulys ilgas, kietas, dantytas. Žiotys apatinės, lūpos persmaugtos,
iš 2 arba 3 dalių. Ant viršutinės lūpos ir žiočių kampuose yra po du mėsingus
ūselius. Nugara ir šonai tamsiai žali, pilvas šviesus. Žvynai maži, pailgi.
Ūsoriai
paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje,
Temzės upėje, tačiau jų nėra Škotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje.
Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į šias upes įtekančių didesnių upių
(Merkio, Žeimenos, Šventosios, Minijos) žemupiuose. Užauga iki 70-80 cm ir 6
kg, kartais iki 90 cm ir iki 10 kg, dažniausiai sugaunami 40-60 cm ilgio ir 1-3
kg svorio.
Neršia
vėlai pavasarį, kai vanduo sušyla iki +15°C ir daugiau. Lietuvos upėse ūsoriai
nėra dažni. Gausumui įtakos turi ir upių užterštumas, brakonieriavimas. Jie
gali sirgti gumbeline ūsorių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys -
sporagyviai. Užfiksuotas ir masinis ūsorių žuvimas dėl kol kas nežinomų
priežasčių. Ūsorių mėgėjiška žūklė labai įdomi, sportiška, nes tai stipri ir
atsargi žuvis. Šių žuvų mažėja ir kitose šalyse, pvz., Baltarusijoje jie
įrašyti į Raudonąją knygą.
Vėgėlė
Lota lota
Kūnas
minkštas, pailgas, pleišto formos, uodeginė dalis iš šonų suplota. Žvyneliai
labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva plokščia,
didelė, žiotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, ruda, šonai tamsiai
žalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilkšvas. Jaunos
vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių - du
trumpi ūseliai.
Vėgėlės
- vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai šiaurinių
vandenų žuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje šiauriau Balkanų ir
Pirėnų pusiasalių, Didžiojoje Britanijoje - tik rytinėje dalyje, Italijoje -
tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena
tiek ežeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno
žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Anksčiau buvo labai gausios
visuose šaltavandeniuose upeliuose, giliuose ežeruose.
Vėgėlės gali užaugti iki
60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg.
Literatūroje rašoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg,
tačiau Lietuvoje jos žymiai smulkesnės, svoris neviršija 5-6 kg. Vėgėlės -
vėlai rudenį ar net žiemą neršiančios žuvys, jų nerštas prasideda, kai vanduo
atšąla iki +1-1,5°C, kartais neršia po ledu. Didžiuosiuose mūsų ežeruose gali
neršti net vasario mėn. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų
žuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėšrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai
rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko užkibusi vėgėlė būdavo prarijusi
dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ežeruose pasitraukia
arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai
sumažėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais,
kuriuos platina paukščiai, ypač pastaraisiais dašimtmečiais pagausėję kirai.
Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pažeistos kaspinuočio Triaenophorus
lervomis, daugelyje Trakų ežerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.
Vėgėles verta veisti
dirbtiniu būdu, nes ežeruose jos minta menkavertėmis, dažnai negyvomis žuvimis.
Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra
vertinamos kaip delikatesinis produktas.
Žvejams
mėgėjams leidžiama gaudyti ne mažesnio kaip 49 cm ilgio žuvis.
Žiobris
Vimba vimba
Kūnas
pailgas, suplotas, panašus į kuojos ar skersnukio. Žiotys apatinės,
išsikišusios kaip dumplės. Pauodegio pelekas ilgas. Tarp pilvo ir pauodegio
pelekų tęsiasi ryški bežvynė briauna. Nugara tamsiai melsvai pilka, šonai
sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Krūtinės, pilvo ir pauodegio pelekai gelsvi,
uodegos ir nugaros - pilki. Per nerštą žiobriai patamsėja, jų nugara
apjuoduoja, pelekai parausta, patinų kūnas pasidengia nerštaspuogiais.
Žiobriai
sudaro keletą porūšių ir formų. Nominalinis porūšis paplitęs Šiaurės ir
Baltijos jūrų baseinuose (Emsės, Elbės, Veichselio, Vyslos, Nemuno, Dauguvos
upėse, Pietų Švedijoje ir Suomijoje, taip pat Ilmenio, Volchovo ir Ladogos
ežeruose). Azovo, Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose gyvena kiti porūšiai.
Žiobriai - praeivės žuvys, iš jūrų neršti migruoja į upes ir upelius. Lietuvoje
dalis žiobrių į Kuršių marias atplaukia rudenį, čia žiemoja ir anksti pavasarį
migruoja į upes. Kita dalis migruoja iš jūros balandžio pabaigoje-gegužės
pradžioje ir plaukia neršti į upes (Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Šventąją) bei
jų intakus. Po neršto grįžta į jūrą. Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose
susidarė vietinė žiobrio populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o
maitintis - į Kauno marias.
Žiobris
užauga iki 40-50 cm ir 1,5 kg, labai retai iki 50 cm ir iki 2 kg, bet
dažniausiai sugaunami 30-35 cm ilgio ir 300-700 g svorio. Neršia ant smėlėto,
žvirgždėto grunto upių tėkmėje gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki
+13°C ir daugiau.
Žiobris
- vertinga, skani žuvis. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo
švenčiamos "žiobrinės". 1982 m. uždrausta specializuota žiobrių
žvejyba bei mėgėjiška žūklė upėse. Pagausėjus žiobrių ištekliams, vėl leidžiama
mėgėjiška licenzinė žūklė.
Verslinės
žūklės įrankiais draudžiama gaudyti visuose vidaus vandenyse bei Kuršių
mariose. Mėgėjiškos žūklės įrankiais leidžiama žvejoti tik pagal licenzijas.
Šių žuvų migracijos ir neršto metu, nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d.,
26-iose upėse ar jų atkarpose draudžiama mėgėjiška žūklė iš valčių dugninėmis
ir plūdinėmis meškerėmis, tačiau tam tikrose Nemuno, Minijos, Šventosios,
Neries ir Nevėžio atkarpose leidžiama žvejoti nuo kranto plūdinėmis meškerėmis.